NAUJŲJŲ METŲ LAIMĖ
G.
Prieš 300 metų Vilniaus krašte gyveno turtingas bajoras Manvytis. Jo žmona Jautonė buvo pasimirusi ir jokių įpėdinių nelikę. Per dienų dienas vaikščiojo vienas po savo dvarus, jodinėjo po miškus, giliai liūdėdamas. Ir juo labiau seno, juo tas liūdesys jį giliau spaudė. Niršo ant tarnų, darėsi visiems šiurkštus, pasirodęs svečias jį tik labiau suerzindavo. Kur tai Lenkijoje gyveno brolio vaikas, bet ir tas niekad neatvažiuodavo, jokios žinios apie save neduodavo, kaip miręs būtų. Manvytis ir suskaičiuoti neįstengęs, taip jam gyvenime sekėsi; tačiau bažnyčiai, savo tarnams ir vargšams buvo gana šykštus.
Ypač liūdėjo Manvytis Naujiems Metams artėjant, kurie nieko daugiau jam neatnešdavo, kaip jo senatvę pagilindavo. Nepažino vargo, nesuprantamas jam buvo ir žmonių džiaugsmas —triukšmingas Naujų Metų sutikimas. O kad draugai jam ramybės neduodavo ir į tokius sutikimus jį kasmet tempdavo, šiuos metus jis iš anksto ruošėsi sutikti kitaip, pasislėpus nuo triukšmo ir linksmybių, pakeliauti, pažiūrėti, kaip kiti žmonės juos sutinka, ar ir vargšai taip pat džiaugiasi?
Nuo triobos prie triobos nešė jį ristas žirgas, tačiau visur matė šviesas, girdėjo triukšmą, nerūpestingą juoką . . . Nerado vargo apiekurį jis buvo girdėjęs dar iš savo motinos lūpų, jaunas būdamas.
Visur tas pats, visi linksmi, džiaugiasi, kad pamažu jų gyvenimas praeina. Dar labiau susimąstė Manvytis, giliau palinko į savo žirgą ir nujojo tiesiai į mišką.
Radęs pirmą kelmą stabtelėjo ir susitraukė ant jo tamsoje ir šaltyje. Artėjo 12 nakties. Dabar draugai tostus geria ir tuštėja rusyse seno vyno bačkos. Net gerklė pasausėj o, iš šalčio ir susijaudinimo, rodos, vos žodį ištartų . . . Toje ramybėje nejučiom kas tai švelniai palietė jo petį.
— Geras vakaras, pakeleivi! — pratarė senas susilenkęs žmogelis, — gal norėtum užeiti ir susišilti? Gyvenu čia pat už miško.
— Mielai — tarė Manvytis, lyg kokios nežinomos jėgos stumiamas. Jam buvo visai vis-vien kur eiti, kad tik kitaip Naujus Metus sutikti, kaip lig šiol.
Netrukus jie priėjo mažą prie žemės prisiglaudusią, vargingą trobelę. Įžengus nieko daugiau nesimatė, kaip būtiniausi paprasti daiktai: stalas suolas, lova, vienas kitas indas ir ant sienos kaba menki drabužiai, kurie Manvyčiui daugiau į skudurus panašėjo.
— Sėskis garbingas svečias, — ragino nedrąsiai senelis, tai laimingus ateinančius metus turėsiu, kad ne vienas sutinku. Atsibosta vienatvė per dienų dienas.
— Tai taip vienas ir gyveni?
— Vienas, o kaip gi, šeimos niekad neturėjau, kol jaunas buvau dirbau pas ponus dvaruose, o kaip pasenau kam gi aš reikalingas. Iš sutaupytų skatikų šią grytelę susikaliau. Kiek čia vienam žmogeliui reikia — linksmai čiauškėjo senelis svečiui vaišes beruošdamas.
Greitai bėgo valandos besiklausant pasakojimų iš jo sunkaus ir vargingo gyvenimo, bestebint jo mielą, ramų veidą, pilnas džiaugsmo akis. Staiga lyg atsibudo iš savo pasakojimų.. .
— Tai laimingai sulaukėme Naujų Metų! Juk jau šviesa skverbiasi. ..
— Ar pats iš tiesų esi taip laimingas, gerasis žmogeli?
— Laimingas, o kodėl ne? Neturiu turtų, nedaug ir rūpesčių senatvėje, kad nesušalčiau, ši tą pavalgyti turėčiau, rūbelį nueiti į bažnyčią, tai ir viskas. Šildaus saulute ir džiaugiuosi, kad dar Dievas gyvą laiko.
Manvytis gausiai apdovanojo senelį ir pats švytinčiu veidu išėjo. Jam atrodė, kad senelis Naujų Metų laimę jam dovanojo. Jodamas pro bažnyčią stabtelėjo, o kad taip užėjus, kol nieko dar nėra . . . Sulig tų minčių jis jau klūpoio prieš didįjį altorių, giliai susimąstęs ir taip karštai melsdamasis, kaip niekad savo gyvenime. Išeidamas iškrapštė visus kišenius palikdamas nemažą auką bažnyčiai.
Grįžo namo ramus, palengvėjusia širdimi. Suprato, kad reikia duoti, kad ir tavo siela gautų, reikia kitiems teikti džiaugsmą, kad ir pats laimingas būtum.
Susišaukė visus tarnus ir Naujų Metų proga kuo gausiausiai apdovanojo. Bažnyčiai ir beturčiams išdalino žemes sau pasilikdamas kuklią nuosavybę.
Bajorai juokėsi, o tarnai ir aplinkiniai vargšai žmonės taip pamilo Manvytį už jo gerumą, kad nuo draugystės ir visokių paslaugų apsiginti negalėjo. :
Ilgai dar laimingai gyveno Manvytis kasmet linksmai sutikdamas Naujus Metus savo dvaro žmonių ir pamiškės senelio draugystėje.
