Prie įsikūnijusio kario kapo
(A. a. Stasiui Butkui prisiminti)
Tavo žingsniai, Dieve, nesustos. Tavasis Gloria nenutils. Visi pamažu grįš į Tave. Nes tai, kas anuomet prasidėjo vienoj širdy, liečia nūnai kiekvieną širdį— St. Yla.
Stasys Butkus tremtyje
Žmogaus gyvenimo dienos, tarytum skaitomos knygos, nors ir labai įdomios, lapai, verčiasi, pakol užsibaigia — užsiverčia paskutinysis lapas .. .
1961 m. gruodžio 11 d. užsivertė tas lapas ir įsikūnijusiam kariui, nuo 1918 m. gruodžio 13 d. (savanoriu stojimo data) iki paskutinės gyvenimo dienos, kovojusiam ir nuolat buvusiam kovos parengtyje, (jei ne šautuvu, tai plunksna), laisvės kovų pirmūnui ir savanoriui Stasiui Butkui.
Gavus paskutinįjį 1961 m. “Kario” numerį, jo metrikoj dar buvo žymima: “Redaktoriaus pavaduotojas — Stasys Butkus”, Deja, dienai — kitai praslinkus, teko perskaityti kitoj spaudoj liūdną žinią — Stasio Butkaus nebėra gyvųjų tarpe . . .
Nors jo tėvai — buvo bežemiai, vargdieniai, bet gimtojo krašto žemė — Stasiuką pririšo prie savęs neatjungiamai. Jos meilė — jį nuvedė į savanorių eiles. Jis buvo vienas iš tų vyrų, kurie pirmą kartą (1919.1.1) iškėlė Lietuvos vėliavą Gedimino pilyje Vilniuje.
Kariuomenės eilėse velionis išbuvo iki 1922 m. Pasiliuosavęs iš kariuomenės, anaiptol, nenustojo buvęs kariu — tepakeitė tik kovos ginklą: padėjo šautuvą, paėmė plunksną į rankas.
Nuo 1922 iki 1940 m. jis buvo “Kario” redakcijos narys Kaune. O vėliau — kur likimas bloškė tąjį karių organą - žurnalą “Karį”, tenai atsirasdavo ir karinės spaudos žurnalistas Stasys Butkus.
1941-1944 m. jis dirbo “Karyje” Vilniuje ir, pagaliau, JAV-bėse, iki paskutiniosios savo gyvenimo dienos — būdamas “Kario” redaktoriaus pavaduotoju.
Darbas “Karyje” — tai dar neišreiškia a. a. S. Butkaus viso plunksnos darbo, pragyventų nepilnų 65 metų laikotarpy. 1944 -1945 m. — jis buvo “Ateities” bei “Lietuvių” redakcijos Tilžėje ir Berlyne narys, 1946-47 m. tremtyje, Vokietijoj, Tolke (Schles-wige) redagavo “Nemuno Aidą” ir skautų leidinį “Šarūno Kelias”. Beto, jo suredaguoti dar šie leidiniai: “Savanoris”, “5 pėst. D.L.K. Kęstučio pulkas 1919-1934 m.”, “Savanoriai kūrėjai” ir kit.
Šiaip jau — spaudai rašinėti velionis pradėjo iš pat mažystės dienų, siuntinėdamas korespondencijas ir mažesnius rašinėlius Amerikos lietuvių laikraščiams: “Dirvai”, “Vienybei”, “Draugui”, “Naujienoms” ir kit.
Pagaliau, parašė ir, jo 60 m. amžiaus sukakties proga, “Aušros” leidykla Vokietijoj (Memmingene) 1957 m. išleido, S. Butkaus prisiminimų tomą, užvardintą: “Vyrai Gedimino Kalne”. Tai ir bus velionies vienas iš ryškiųjų plunksnos paminklų, paliktų šioje žemėje.
Tėvynės ilgesys ir nostalgija — gal buvo vienos iš priežasčių, privertusių velionies širdį dar greičiau sušlubuoti. Prieš keletą metų jis minėjo savo laiške šiuos žodžius rašančiajam: “Nuo pernai metų smarkiai sušlubavo mano širdis. Todėl daugelį darbų sumažinau, taipgi — ir “Karyje”. Dabar beveik viską veža tik p. Z. Raulinaitis. Mes visi kiti — tik po truputį jam padedam”.
O jo nuolatinis sielojimasis “Kario” reikalais, matyti iš to paties laiško, šitokios pastraipos:
“Dėkingi esame Tamstai už malonų nuolatinį bendradarbiavimą “Karyje”. Norėtųsi paprašyti dar vieno dalyko. Jeigu pasitaikytų sutikti ką nors, kas turėtų įdomių atsiminimų iš kariško gyvenimo, paragink parašyti “Kariui”. Skaitytojai — daugiausia pageidauja atsiminimų, o jų mažai gauname. Ir prisiprašyti negalima”...
Pr. Alšėnas.
