PIRMAISIAIS 2 PĖST. PULKO METAIS
Ats. Mjr. PRANAS MAČIULIS
Pirmiausia turiu atsiprašyti gerbiamų skaitytojų, kad tikslių datų nebepamenu. Užrašų ir dienoraščio nerašiau. Dabar rašau tik iš atminties, praėjus 42 metams, tai daug kas užsimiršo ir išblėso.
1918 metais rugpjūčio mėnesyje grįžau iš Rusijos Lietuvon, į Šiaulių miestą, kur gyveno mano seni tėvai ir seserys.
Porą savaičių paviešėjęs pas seseris, sumaniau nuvykti į Vilnių, pasiteirauti apie Lietuvos ateitį. Pas Šiaulių miesto vokiečių komendantą, gavęs leidimą važiuoti traukiniu, rugsėjo pradžioje atsidūriau Vilniuje. Iš viso į Vilnių man teko nuvažiuoti tik antrą kartą. Miesto gerai nepažinojau. Nežinojau, kur randasi Lietuvos Tarybos būstinė. Tačiau atsirado žmogelis, kuris žinojo, kur yra Tarybos būstinė. Kaip tik tada jis ėjo pro šalį ir man parodė. Pirmame augšte ir iš koridoriaus pirmame gana erdviame kambaryje sėdėjo jaunas ponas. Susipažinome. Buvo tai rusų caro armijos karininkas Giedraitis. Išsikalbėjome. Giedraitis papasakojo, kad ir jis neseniai grįžęs iš Rusijos. Dabar esąs pakviestas priiminėti lankytojus ir teikti jiems informacijas. Iš Giedraičio kalbos supratau, kad jokių konkrečių žygių Lietuvos reikalais nėra daroma, nes viskas vokiečių suvaržyta ir lietuviams neleidžiama pasireikšti. Bet jis mano, kad visgi kas nors bus daroma, ypač kariuomenės kūrimo reikalais, kai vokiečiai pralaimės karą. Jo manymu tai įvyksią netrukus. Tuomet Lietuva turės gintis nuo rusų ir gal būt nuo lenkų. Tarp kitko jam esą skirta užrašinėti žmones, kurie pareikštų norą stoti į karių eiles.
Ta proga pareiškiau norą, kad užrašytų ir mane į karių eiles. Giedraitis paėmė tuščią popieriaus lapą, užrašė vardą, pavardę, turėtą laipsnį rusų caro armijoj, ir adresą. Atsisveikinant pasakė, gal būt būsiu greitai reikalingas. Tada mane iškvies, arba kaip nors pranešiąs.
Paviešėjęs porą dienų Vilniuje, geriau susipažinęs su miestu, pabuvojęs porą kartų pilies kalne ir, aplankęs įžymesnes vietas, grįžau į Šiaulius. Šiauliuose pradėjo virti politinis gyvenimas, o spalio mėn. vokiečiai leido rinkti miesto savivaldą. Tad ir aš patekau į Miesto Tarybą. Pirmininku buvo išrinktas advokatas Venclauskas. Į tarybą įėjau kaip nepartinis, tad visos partijos viešai ir slaptai kvietė mane pas save. Net ir komunistai į savo susirinkimus kvietė. Porą kartų iš smalsumo buvau nuėjęs. Vokiečių reikalai ėjo blogyn ir lapkričio 11 dieną Vokietija kapituliavo. Šiauliuose lietuviai pakėlė galvas. Gruodžio pirmomis dienomis “Lietuvos Aide” buvo įdėta žinutė, kad pradedama formuoti Lietuvos kariuomenės dalinius ir aš buvau kviečiamas atvykti į Vilnių. Šiauliuose gyveno ir daugiau buvusių rusų caro armijos karininkų. Pradėjau kalbinti vykti Vilniun, bet dauguma jų dėl visokių priežasčių, atsisakinėjo, vėliau buvo mobilizuoti, tačiau kai kurie pasuko Varšuvos link. Prikalbinau J. Milašių ir J. Pranculį važiuoti kartu į Vilnių. Vokiečiai sunkiai davė leidimą keliauti geležinkeliu ir taip užtruko gana ilgas laiko tarpas.
Taigi 1918 metų gruodžio 23 d., mes trys savanoriai, vakare pasiekėme Vilnių ir apsistojome mažame žydo viešbutyje, senamiestyje, netoli katedros. Rytojaus dieną iš ryto, nuvykę į Lietuvos Tarybos būstinę, čia jau radome kelioliką karininkų ir sužinojome, kad Alytuje jau formuojamas 1 pėstininkų pulkas, o Gardine organizuojamas baltgudžių pulkas. Vilniuje buvo pradedama organizuoti Vilniaus komendantūra. Komendantu buvo paskirtas Liudas Gira, o jo padėjėju kar. Škirpa. Numatoma buvo pradėti organizuoti 2 pėstininkų pulkas Kaune. Jau 1918 m. gruodžio 5 d. buvo įsakyta organizuoti 2 pėst. pulką. Vadu buvo paskirtas karininkas Liatukas. Šiandieną, tai yra gruodžio 24 dieną, turėjo būti sudarytas naujas Ministorių Kabinetas. Jį turėjo sudaryti Mykolas Sleževičius. Mums patarė iš viešbučio persikelti į Lietuvių gimnazijos bendrabutį, kur karininkams paskirti du kambariai ir valgykloje duodamas maistas už mažą atlyginimą. Žinoma, tai mes ir padarėme.
Vakare bendrabutyje pranešė, kad visi karininkai rytoj 10 val. ryto susirinktų į Tarybos didžiąją salę, kur ministeris pirmininkas darys pranešimą ir krašto apsaugos ministeris paskirstys pareigas, kur kam vykti. Susirinkome keliolika karininkų ir keletas civilinių. Lygiai 10 val. atėjo M. Sleževičius ir susirinkusiems pasakė gan ne ilgą, bet labai turiningą ir patriotinę kalbą. Išvardijo savo kabineto narius.
1918 m. gruodžio 28 d. nauju 2 pėstininkų pulko vadu buvo paskirtas kar. Glovackis, o padėjėju kar. Sapkauskas ir paskirti karininkaiPr. Mačiulis, Jonas Milašius, Semašionka ir Choleckis.
Per šią ir sekančią dieną pasiruošėme vykti į Kauną. Gruodžio mėn. 29 dieną išvykome šeši karininkai ir 2 puskarininkiai, karininko Glovackio pažįstami ar giminaičiai. Turėjome paslėptus šešius šautuvus ir šimtą tūkstančių ostmarkių. Traukiniu iš Vilniaus atvykome Kaunan ir apsistojome “Europos” viešbutyje, priešais Vokiečių Komandantūrą (vėliau Lietuvių Kariuomenės Štabas). Tą pačią dieną susirišome su lietuvių visuomene, ypač su kunigija, ir sekančią dieną pradėjo plaukti savanoriai į viešbutį. Pirmieji atėjo du broliai Širvaičiai iš Panemunės. Davėme jiems pinigų (kiek neprisimenu) ir pasiuntėme atgal į Panemunę ir į Užnemunę rinkti daugiau vyrų. Karininkas Glovackis su kar. Milašiumi išvyko pas vokiečius reikalauti patalpų. Kar. Milašius kalbėjo vokiškai. Jie reikalavo ne tik patalpų, bet ir kito karinio turto. Grįžę skundėsi, kad vokiečiai beveik nieko nedavė, apart mažo dviejų augštų namo, rodos Daukanto gatvėje, Šliupo namą štabui, o kareiviams namą, kuriame rusų laikais buvo Teismo Rūmai, o vėliau Kauno Apygardo Teismo rūmai, Laisvės Alėjoje. Kitą dieną ir persikėlėme į savo štabą. Radome jį labai užterštą, bet apstatytą lovomis, stalais ir kėdėmis. Patalpas patys išsišlavėme ir išsiplovėme. Turėjome lovas, kėdes, stalus, tad ko mums daugiau ir reikėjo?
Pradėjo atvykti daugiau karininkų. Pirmutinis atvyko kar. Laurinaitis, vėliau ir daugiau atvyko. Broliai Širvaičiai pasirodė geri kviesliai. Per porą dienų atvedė apie 100 žmonių. Iš karto duodavom jiems po 2 rubliu dienai maistui. Vėliau išgavę iš vokiečių vieną lauko virtuvę su arkliais ir vežimu, ir atsiradus savanorių tarpe virėjui, pradėjome gamintis maistą patys. Duoną pirkdavom pas žydus. Atsirado ir duonos pristatytojas žydelis. Per porą dienų mes taip sustiprėjome, jog kilo klausimas apie lietuviško komendanto Kaune paskyrimą. Kar. Glovackis pasiūlė man eiti komendanto pareigas. Aš maniau, kad komendantu geriau tiktų vietinis žmogus ir pasiūliau paskirti kar. Mikuckį. Kar Glovackis sutiko ir paskyrė kar. Mikuckį pirmuoju lietuvių Kauno karo komendantu.
Neapsirikta. Mikuckis pasirodė geras organizatorius ir apsukrus žmogus. Jau rytojaus naktį gatvėse pasirodė komendantūros patruliai. Mieste lietuvių vertė pakilo. Nors kareiviai buvo aprengti mišriai, ant kairės rankos teturėjo prisiūtą tautinių spalvų trikampį, bet jie buvo su šautuvais. Karininkai ant kairės rankovės nešiojo tautinių spalvų platesnę juostą. Trikampiai ir juostos buvo antspauduotos dalies antspaudu. Vėliau karininkai nešiojo apikaklės atlapuose geltonus trikampius su žvaigždutėmis. 1919 metus sutikome jau turėdami per 150 kareivių ir apie 15 karininkų. Komendantūra turėjo apie 60 kareivių ir 3 karininkus. Naujųjų Metų sutikimą karininkams suruošė kar. Mikuckis savo bute. Sutikime dalyvavo apie 20 žmonių. Kar. Mikuckis vaišino vokiškais gana gerais gėrimais. Jo gi simpatinga ir maloni žmonelė — skaniais užkandžiais.
Pulkas žmonėmis sparčiai augo, bet aprangos ir ginklų negaudavom. Vokiečiai į mūsų reikalavimus aiškindavo, kad be Ober-Ost komandos įsakymo negali duoti. O to įsakymo jie vis “negaudavo”. Pradėjome patys ginklus supirkinėti iš pakrikusių vokiečių kareivių. Kaina už šautuvą su 100 šovinių buvo nustatyta 25 ost-rubliai ir vienas arba du kilogramai lašinių. Vokietukai, grįždami Vokietijon, pradėjo vilkti mums šautuvus, naganus, vienu metu atvyko net 4 vokietukai su dviem kulkosvaidžiais ir 10 pilnų juostų su kovos šoviniais. Už tą žygį vokietukai gavo 10 kilogramų lašinių. Jie buvo patenkinti. Tačiau labiausiai buvome mes patenkinti, nes turėjome kulkosvaidžių ir nemažą kiekį šovinių.
Pulkui būtinai buvo reikalingos kareivinės. Galų gale po sunkių derybų net su grasinimais iš abiejų pusių, kar. Milašiui pasisekė išgauti iš vokiečių du blokus kareiviams ir 3 blokus karininkams Panemunės kareivinėse, kur paskutiniuoju metu buvo Lietuvos Karo Mokykla.
1919 metų sausio 8 ar 9 dieną, nebepamenu, išrikiavau visą 2 pulką, apie 180 kareivių. Apie 130 iš jų buvo su šautuvais ant pečių, kiti stovėjo užpakalyje be šautuvų. Užnugaryje — lauko virtuvė ir vežimas su pakinkytais arkliais. Išrikiavau ties Teismo namu ir, per Laisvės Alėją, pro Karmelitus ir Šančius, žioplių ir vaikų iš abiejų pusių lydimi, nužygiavome į savo naujas patalpas A. Panemunėje. Naujose patalpose, apart narų su senais čiužiniais, daugiau nieko neradome. Lauke buvo sukrautų malkų, vokiečių paliktų, bet neturėjom įrankių jas supjaustyti. Pasiunčiau Širvaitį į namus atsinešti pjūklą ir porą kirvių. Už valandos jau pradėjome gamintis kurą. Vėliau vokiečiai norėjo tas malkas atimti, bet mes nebedavėme. Tų malkų užteko visam pulkui iki pavasario.
Persikėlus Panemunėn, prasidėjo tikras darbas ir intensyvus apmokymas. Man buvo pavesta organizuoti ir apmokyti kulkosvaidininkus. Pulkas buvo pradėtas organizuoti rusų caro armijos pavyzdžiu: keturi batalionai po 3 kuopas batalione, atskira kulkosvaidžių kuopa, mokomoji kuopa, raitų žvalgų komanda, ryšių komanda, griežikų komanda, ūkio dalis ir ūkio kuopa. Žinojau iš anksto, kad man prisieis organizuoti kulkosvaidžių kuopą, tad iš atsivestų iš Kauno vyrų, pradžiai išsirinkau šešiasdešimtį, kaip man atrodė, pačių žvaliausių ir sumaniausių, kad iš jų galėčiau paruošti kadrą kulkosvaidžių kuopai. Vėliau atvyko keliolika rusų caro armijos puskarininkių kulkosvaidininkų ir karininkas Gincas. Darbas ėjo sklandžiai ir sparčiai. Per porą mėnesių kulkosvaidininkai buvo pilnai paruošti kautynėms.
Neatsiliko ir visas pulkas savo organizaciniame darbe ir apmokyme. Geros agitacijos dėka savanoriai plaukė kasdien šimtais, bet kartu jų daug ir bėgo. Tačiau kurie liko, buvo tikrai geri kareiviai ir tikri Lietuvos gynėjai. Mums daug ko trūko, svarbiausia, drabužių ir ginklų. Kovo mėnesio gale jau pasijutome stipresni, didžiuma buvome aprengti ir apauti. Ginklus turėjome vis.
Vasario mėn apie 10 d. kulkosvaidžių vienas būrys, kartu su viena pulko kuopa, karininko Butkaus vadovaujami, buvo pasiųsti į Jėzną sulaikyti bolševikus slenkančius iš Vilniaus Kauno link. Vasario 13 d., pasitraukus 1 pėstininkų pulkui iš Alytaus (kar. Juozapavičiui žuvus), 1 pėstininkų pulkas kaip ir pakriko. Įsidrąsinę bolševikai pradėjo žygį apeiti Kauną. 2 pėstininkų pulkas skubiai pasiuntė dalinį į Jėzną pastoti bolševikams kelią. Vasario 13 d. bolševikai nuo Jėzno buvo atmušti. Susitvarkęs 1 p. pulkas, vokiečių padedamas, atsiėmė Alytų. Tad, šiame ruože vėl buvo ramu. Iš mūsų 2 p. pulko dalinio prie Jėzno pabėgo pas bolševikus mūsų vienas karininkas, Lietuvos rusas — Četuchinas. Šis 2 p. pulko dalinys buvo grąžintas į A. Panemunę. Prieš bolševikus užėmė barą tik 1 p. pulkas.
Grįžę iš to žygio kariai buvo patenkinti ir didžiavosi prieš kitus, kad jie jau krikštyti ir paragavę ugnies. Atgavus iš vokiečių visas Augštosios Panemunės kareivines, pulkas persikėlė į Centrines kareivines, kur turėjome gana erdvias patalpas su gerais čiužiniais, antklodėmis ir kitais kariniais patogumais. Balandžio mėnesio pradžioje pulkas buvo pilnai suformuotas tokios sudėties: 4 batalionai po 3 kuopas, kuopoje 200 - 250 vyrų, mokomoji kuopa apie 200 žmonių, kulkosvaidžių kuopa, 4 būriai, po 4 kulkosvaidžius kiekviename būryje, viso apie 180 žmonių, ryšių komanda, raitų žvalgų komanda su 36 arkliais, griežikų komanda, apie 34 griežikai, ūkio dalis ir ūkio kuopa. Žinoma ir pulko štabas. Visi daliniai pilnai veikė, mokėsi rikiuotės, kautynių taktikos ir šaudymo.
Balandžio mėnesį, apie vidurį, pulke įvyko nemalonus atsitikimas. Pulko vadas Glovackis, gan smarkiai politikuodamas, ir dviprasmiškais išsireiškimais pasakytais prieš kai kuriuos vyriausybės narius, pateko į vyriausybės nemalonę. Vieną dieną kar. Glovackis buvo iškviestas į Vyriausiąjį štabą. Iš ten jam grįžti pulkan nebeleido ir įsakė būti Kaune iki atskiro įsakymo. Pulko vado pareigom eiti buvo atsiųstas kar. Liatukas. Reikia pripažinti, kad kar. Glovackis kareivių tarpe buvo populiarus. Karininkų tarpe gi, neperdaugiausia, kai kurie net smerkė kar. Glovackį už perdidelį politikavimą. Keliolika kareivių-savanorių, gimnazistų ir šiaip sau vyrukų, vienos politinės ideologijos su kar. Glovackiu, o gal paskatinti iš partijos centro, pradėjo pulke smarkią agitaciją už kar. Glovackio išlaisvinimą ir grąžinimą į pulko vadus.
Mums karininkams ši agitacija buvo puikiai žinoma. Daugumas laikėsi pasyviai. Žinoma, būta už ir prieš. Vieną vakarą buvau iškviestas pas pulko vadą kar. Liatuką. Po pasisveikinimo ir paprastos mandagios kalbos kar. Liatukas paklausė mane, ar man esą žinoma, kad pulkas rytojaus dieną ruošiasi žygiuoti pas prezidentą ir reikalauti grąžinti kar. Glovackį į pulko vadus. Atsakiau, kad girdėjau kažką panašaus. Tuomet kar. Liatukas vėl paklausė: “Ką darys karininkai”? Atsakiau: “Vyresnieji karininkai, kokios jie bebūtų pakraipos, tam nepritaria, o ką darys jaunesnieji, — nežinau. Yra visokių”. Dar pridūriau: “Jeigu priešinsimėsšiam žygiui, gali kilti riaušės, o tai būtų labai negerai. Geriausia nesipriešinti ir paskirti vieną bataliono vadų pulką tvarkingai nuvesti prie prezidentūros Ten tegul kareivių įgaliotiniai išdėsto savo reikalavimus”.
Nežinau ar kar. Liatukui patiko toks mano atsakymas, bet man rodos, jis buvo manim apsivylęs. Apie nieką daugiau nekalbėję atsisveikinome.
Rytojaus rytą 8 val., kaip visuomet, pulkas rikiavosi pratimams. Batalionai išsirikiavo žygio tvarka, kai kurios kuopos su kuopų vadais priešakyje, o kai kurios kuopos tik su jaunesniaisiais karininkais. Tačiau, nė vieno bataliono vado rikiuotėje nebuvo. Į kambarį atbėgo mano viršila klausdamas kas daryti. Atsakiau, būtų geriausia likti kareivinėse ir tęsti užsiėmimus. Viršila atsakė, kad kuopa labai suagituota, net nori kulkosvaidžius pasiimti. Kartu su viršila nuėjau į kareivines. Čia radau kaip bičių avilyje zirziant. Labiausiai bruzdėjo ir agitavo žygiuoti buvę gimnazistai ir ateitininkai, jau mano pakelti į puskarininkius. Vėliau kai kurie iš jų buvo žymūs karininkai, Nepriklausomybės laikais užėmę gan augštas vietas kariuomenėje. (Bus daugiau)
