JŪS NESATE VIENI
Juozas Almis Jūragis
T i k i u a š L i e t u v a
Aš niekad nepamečiau tikėjimo,
Nors ir verkiau prie kapo Jos duobės—
Prisikėlimas neš jai užtekėjimą
Naujos šviesių dienų garbės.
Matau— pečius Jai lenkia vėtrų gūsiai
Ir skriaudos kruvinos kas metai gelia Ją,
Tačiau žinau, toje audroje kad nežus Ji—
Ji man mirties, Ji man gyvybės Evangelija.
Kaip beržas Ji, viena prie viešo kelio,
Praeiviai drasko Jos šakas žalias,
Bet apnaikinta Ji gajau dar želia,
Šakas išleidžia, atžalas naujas.
Ir klesti vėl žiedais, žaliuoja lapais,
Gyvybėssultis semdama iš savo karžygių mirčių
Išeis ji vėl drąsiai iš mirties kapo
Ir priespaudą numes kovos naujos kirčiu.
Juk Lietuva— tai mes! Tai mes jos gyvas kraujas,
Kol plaka mūsų širdys ir norais ir darbais.
Mus palenkė Lemtis. Tikėkim rytą naują
Ir ruoškimės pakilti tėvynės milžinais.
Aš niekada nepamečiau tikėjimo,
Prisikėlimui Jos šventai tikiu—
Ji žengs laisva, gaji naujam žydėjimui,
Iš kraujo upių, iš naktų klaikių.
S u g r į š i m e
Man kuždėjo ir bangos ir vėjas,
Kai plaukiau nuo tėvynės tolyn,
Kad laikams neramiesiems praėjus
Vėl sugrįšim gimtojon šalin.
Vėl perplauksime vandenis jūrų
Ir kalnai nepastos mums kelių,
Nes tėvynė mums širdis užbūrė
Gimto kiemo senu smūtkeliu.
Ir kelužiais, keliais ves atgal mus
Gimto krašto graudus ilgesys,
Kaip pavasario upės kad alma,
Grįšim vėl, kas nemirę, visi.
Taip į gimtąjį lizdą suplauksim,
Sapnuose ten sugrįžtam kasnakt,
Ir iškeisime ilgesio auksą
Į kūrybos ir darbo dienas.
O iš protėvių žemės palaukių
Tvins į širdį palaimos srovė,
Nes tik tiems, kurie kenčia ir laukia,
Atsiskleidžia gyvatos prasmė.
Ž u v u s i e m s k a r i a m s
Jūs buvot su mumis, kai kautis ėjom
Tada, kai mūsų žemė laisvei budo
Ir kelią durtuvais jai skynėme laimėjimui
Pagal senų lietuvių narsų būdą.
Ir taip petys petin, pėda į pėdą laisvės rytą
Mes veržėmės pirmyn upeliais tvinstančiaisveržliais,
Bet laisvės žygyje jūs didvyriais kritot
Ir likote gulėt po tėviškės beržais.
Pavasarių daina tėvynėj mūsų aidi,
Patrankų gaudesys seniai nustojo drebinęs šilus,
Ir šviečia jūsų kraujas žemėje kaip auksinėsraidės,
Nes tuo krauju mums laisvę pirkot jūs.
Žali beržai jums ošia dainą tykią,
Lakštingalų suokimas skamba vakarais—
Jūs nesate vieni kapeliuose palikę,
Jūs esat su tauta, jūs esat su visais.
Ateis būriai jaunos kartos merginų
Ir puoš žiedais jums kryžius ir kapus,
O jaunos motinos atneš glėbius jurginų
Ir atsives jus aplankyt vaikus.
Čia vakarais sustos parymot broliai,
Klausys, kaip laisvės dainos skamba už kalnų.
Kai apsidengs žiedai vėsios rasos karoliais,
Jie pasiilgs vėl ginklo tarp delnų.
Ir kol gyvens tauta, minės ji jūsų vardą,
Minės kovų vietas ir nuostabius žygius;
Nes jos širdy tas pats juk kraujas verda
Ir gimdo norus, potroškius kilnius.
Tautos garbė— jūs, žuvę jos karžygiai,
Jūsų kapai— švenčiausias lobis jos.
Kai ji pakils į naują laisvės žygį,
Naujų karių eilėje jūsų dvasia žygiuos.
Australija
