NARŪNAS—NE VOBANAS, o visgi — verta jį žinoti. . .

S. DIRMANTAS

Trumpai priminęs, mielam skaitytojui, kas buvo Vobanas, papasakosiu ir apie to paties laiko lietuvių karo inžinierių, kartografą ir fortifikacijos žinovą, — Jozephą Naronoviczių Naronskie arba, trumpai ir lietuviškai, — apie Juozą Narūną.

Prancūzas Pier Vauban (Petras Vobanas, 1633-1709) buvo karo inžinierius ir ekonomistas. Už nepaprastus karinius nuopelnus 1703 m. jis buvo pakeltas Prancūzijos maršalu. Europoje tada buvo labai karingi laikai. Vakaruose ypatingai grumtasi dėl miestų, kurių beveik kiekvienas buvo nuo užpuolimo apsaugotas, kaip ir mūsų Vilnius, tik tobulesniais, naujesniais įtvirtinimais. Bemaž visi Vakarų Europos miestai buvo tapę, sunkiau ar lengviau nugalimomis, mūsų senoviniais terminais tariant, drūtvietėmis ar stiprovėmis. Vobanui teko dalyvauti, ar net vadovauti 35-ms tokių tvirtovių apgulimams. Jis yra pastatęs, daugiausia pagal savo projektus, 39 naujas fortecas (pranc. forteresse; fort — reiškia — stiprus). Gi perdirbo, modernizavo, patobulino, išvystė apie 300 tvirtovių ar paskirų fortų. Daugelis jų ir iki šiai dienai išliko tenai, Vakarų Europoje, kur savo galinga išore sudaro lankytojams gilų įspūdį. Labai buvau patenkintas, kai 1946 m. teko susipažinti su šio garsaus vyro statiniais, dominuojančiais Nicos ir Villefranche žavingas apylinkes.

Jau ir kiti anų laikų fortifikatoriai buvo perėję prie, vadinamos, bastioninės įtvirtinimų sistemos. Pačios senovinės pilys ir miestų centrai buvo supami akmenų, plytų mūro ar žemės, kampuotų, išsikišusių, įvairaus tipo ir pavadinimų įtvirtinimų. Tada ir mūsų krašto neskaitlingos išlikusios gintuvės (Radvilų Biržai ir Nesvyžius, Katkevičių—Lachavyčiai o taipgi Gardinas ir senoji Lietuvių Brasta) buvo apvestos žemės bastionų vainikais, dažniausiai tipiškos penkiakampės žvaigdės pavidalo. KARIO skaitytojas anų laikų Biržų įtvirtinimų vaizdą gali matyti 1961 metų KARIO gegužio m. viršelyje.

Vobanas ypač pagarsėjo tvirtovių ėmimo metodų ištobulinimu. Taip vadinamoji “Vobano atsaka” — tai sisteminis, laipsniškas, inžinerijos ir matematikos mokslais paremtas, artėjimo ir griovimo būdas, kuris nesudaro puolančiam didelių nuostolių kariais, kaip kad pav., staigi, atvira ataka. Žinoma, jis ir ne toks greitas. Vobanas ypatingai sugebėjo bestioninę fortifikaciją priderinti prie vietos topografinių savybių: reljefo, vandenų, balų ir prie anų laikų tvirtovių vyriausio ir pavojingiausio priešo — artilerijos. Nuo tada fortifikacijos moksle įsigalėjo ir iki šiol išliko prancūziški Vobano nustatyti terminai.

Mažiau sėkminga buvo maršalo-inžinieriaus veikla kitoje jo specialybėje. Jo projektas — pakeisti krašto ekonomiką, patobulinti, net pakeisti mokesčių sistemą, — vyriausybei nepatiko. Knyga buvo konfiskuota, sudeginta o jis pats turėjo ir nemalonumų.

-o-

Mūsiškis fortifikacijos žinovas, Narūnavičius-Narūnas, buvo lietuvis bajoras, Eques lituanis, šeimos ženklo Gozdava (toks herbas). Jo gimimo vieta nei laikas nėra iki šiol tiksliai žinomi. Spėju, kad buvo gimęs pirmoje ketvirtyje XVII šimtmečio. O dėl vietos, manau, gal Ukmergės apskrityje-paviete, Narūnų dvare (Tarp kitko, šis dvaras net XVIII amžiuje pasižymėjo staininių žemaitiškos veislės arklių auginimu. Jų turėdavo po kelis “setus”, kiekvieną iš trijų porų, karietai pakinkyti. Ypatingai buvo gražūs ir augštai vertinami tipingi žemaitukai: pilko, lyg pelių, plauko su tamsiu, bemaž juodu, ruožu išilgai nugaros. Tokius man tekdavo matyti jaunatvėje Paliksnės dvare, netoli Plungės.)

Mokslus Juozas Narūnas ėjo Kėdainiuose, Radvilų kariškoje gimnazijoje, kitaip — kadetų korpe. Tuo laiku matematiką ir karinius mokslus tenai dėstė Vobano amžininkas, kitas karo inžinierius, pragarsėjęs savo veikalu ARCHITECTURA MILITARIS, — Adomas Freytagas. (Žr. Technikos žodžio 1961 m. pirmą sąsiuvinį). Gimęs 1608 Torunėje (vok. Thorn ar Torn), o miręs ir palaidotas Kėdainiuose.

Freytagas kartu su kunig. Jonušu Radvilu tarnavo olandų kariuomenėje. Jam teko atakuoti Brendos, Bolduco, Berg-op-Zoom ir kitas tvirtoves.

Jis buvo tipingas XVII amžiaus mokslinčius: be karinių ir inžinerinių dalykų buvo geras žinovas medicinos, buvo astrologas ir filo-

ELEGANTISSIMA ET BENE MUNITA pilis CHRZISTOPORA (lenk. KRZYŽ ir TOPOR kryžius ir kirvis — KRZYSZTOPOR) Kielcų vaivad. Statyta 1631 - 1644, iš naujo A. Freytago sutvirtinta; 1655 m. švedų užimta ir išgriauta. Pačiam viduryje — aukšta senovės mūro pilis - rūmai su dviem “flygeliais” ir parkan išsikišusiu “rondeliu”. Aplinkui arti pilies naujesnis penkiasienis mūro sutvirtinimas su kareivinėmis ir sandėliais. Iš oro aplink — antras sustiprinimų žiedas iš penkių bastionų, kurie sudaro taisyklingą penkiakampį. Kiekvienas bastionas ar žymesnis pastatas turi savo pavadinimą: A — der Hohe Rondell, C — Drakonas, E — Karūna. Yra ir Cisterna Profondissima — labai gilus šulinys (dažnai lietaus ir sniego vandenį nuo stogų surinkti).

sofas ir Radvilų asmens gydytojas. Fortifikacijos vystymosi eigoje perversminį savo veikalą A. Freytagas pirmą kartą išspausdino 1631 m. olandų kalba. Greit išėjo bene šešios laidos prancūzų ir kitom kalbom. Jis yra laikomas, vadinamos, olandų fortifikacijos doktrinos reiškėju.

A. Freytagas palaidotas Kėdainių evangelikų bažnyčioje 1650 m. Apie jo antkapį yra rašęs 1926 Kėdainių miesto istorikas P. Šinkūnas. Ilgas ištisas antkapio lotynų kalba tekstas yra Lietuvių Enciklopedijoj (VI t. 390 psl.).

Bet, grįžkime prie Juozo Narūno. Deja, kol kas apie jį nedaug žinių teturime. Spėjama, kad mokslus baigęs, pradžioje darbavosi Biržuose. 1653 m. jį užtinkame Tauragėje. Čia jis Radvilų plačių valdų “žemių revizorius”: matuoja, tikrina, braižo planus. 1660-1678 m. mūsų Narūnas, kaip topografas ir kartografas sudarinėja žemėlapius Karaliaučiaus apylinkėje, Mažojoje Lietuvoje. Be to, kaip architektas, inventorizuoja ir restauruoja Rytprūsių senovės pilis — t.v. Rittergutus. Taip, 1667 m. dirbo pas grafą Dohn’e, Vilkūnuose o 1668 m. — Rastenburgo apylinkėse pas grafą Eulenburgą, kilusį neva iš kilmingojo senprūsio.

Pagrindinis, J. Narūną įamžinęs darbas, tai jo trijų tomų rašytas ir gausiai jo ranka iliustruotas, bet, kaip jis pats tvirtina, nevisai originalus, lenkų kalba veikalas. Štai to darbo vieno tomo puošnus titulinis lapas. Jame išskaitome tomo ir skyrių pavadinimus: MILITARINE ARCHITEKTŪRA t.y. karinė statyba. OPTIKA — kitaip PERSPEKTYVA. Vėl ARCHITECTURA CIVILIS arba PALOCIŲ STATYBA. Dar kokio tai negirdėto pavadinimo mokslas “RABDOLOGIJA” — apie žemės darbu kubatūros ir kitus inžinierinius skaičiavimus, su visokiomis matematinėmis lentelėmis ir terminais .. .

Čia duodu kelis jo ranka darytų iliustracijų pavyzdžius iš fortifikacijos vystymosi istorijos: Medinė pilis “G” žemoje ežero saloje. Panaši buvo Lietuvoje ties Brėslauja. Greta jos taipgi medinė pilis “E” ant piliakalnio, kaip autorius parašė “na kopcu”. Kita vėl ežere, labai primena Trakų mūro pilį su bokštais (“e”). Labai daug pribraižyta anuometinės fortifikacijos ir statybos detalių, įrengimų . ..

Karinės mūsų istorijos atžvilgiu mums yra ypač brangi ir įdomi Narūno sudaryta autentiškiausią, nes tik 50 metų po įvykio, garsiojo Kirchholmo-Salaspilio mūšio schema. Joje galima įžiūrėti raitą Lietuvos didįjį etmoną Joną K. Chodkevičių-Katkų. Greta jo garsusis T. Liackis. Vėl netoli — Giedraitis, Sapiega, Nevardauskas, Aleksandras Chodkevičius ir kitų dalinių vadų sunkiai išskaitomos pavardės. 300 Kuršo raitarų, mūsų talkininkų (tada, t.v., Kurlandijos kunigaikštija mums priklausė lėno teise ir turėjo padėti kare). Priešakyje, ties viduriu yra kiek artilerijos ir pėstijos. Pagrindinė jėga — tai tų laikų garsieji sparnuoti huzarai. Kairiajam sparne, kiek užpakalyje, ties Dauguvos krantu, vadinamas, taboras ar vagenburgas. T. y. įtvirtinta, vežimais apsupta, stovykla. Jos priešakyje išrikiuota apsauga su patrankomis ties vartais. Buvo ir kelios mūsų totorių vėliavos, totorių rotmistrų vadovaujamos. Abiejuose mūsų sparnuose išrikiuoti daliniai įrašyti, kaip “volontarijuše”. Atseit, neva, savanoriai. Kitos versijos: a)—tai demonstracijai išrikiuoti nerikiuotės gurguolininkai ir b)— nereguliarūs bajorų daliniai. Panašiai nubrėžtas išdėstymas priešo pusėje, švedų karaliaus ir jo generolų vietos ir pavardės. Lietuvos kariuomenėje tada dar nebuvo generolo laipsnio. Neužmiršta strėlyte nurodyti ir meridianas.

Mūsų lauko tarnybos istorijai yra įdomus, Narūno nubraižytas, pavyzdingas įtvirtintos lauko stovyklos-taboro dalinių išdėstymo ir sustatymo išplanavimas. Čia viskas detaliai apgal-

J. Narūno knygos titulinis lapas

 

Narūno pilių projektai


vota, apskaičiuota, išplanuota. Pavadinta: “Būdas įrengti lenkišką ir lietuvišką taborą-stovyklą”. Stovykla — beveik keturkampė. Dviem šonais priglausta prie upės. Du kiti fortifikuoti žemės darbais. Kampuose bastionai. Yra keli išėjimai-vartai. Pėstininkų ir dragūnų regimen-tai arti įtvirtinimų ir vartų. Raitelių pulkai sustatyti prie upės. Vadovietė ir artilerijos atsarga ploto viduryje. Kitur randame detales: pav., smulkus huzarų ar petyhorų vėliavos išdėstymas, kur nurodyta vieta vadui, karininkams, kareiviams, žirgams, pašarui, įvairios paskir-

Salaspilio (Kirchholmo) mūšio (1605. IX. 27) pradinės padėties schema, nubraižyta J. Narūno apie 1655 m.


ties vežimams, virtuvei ir t.t. Yra detalės schemos kaip iš žygio rikiuotės sklandžiai pereiti stovyklavimo tvarkos. Yra ir apvalios stovyklos, įspraustos į upių santakas ir kt. Duoti apskaičiavimo pavyzdžiai, kiek kuriam daliniui reikia kvadr. pėdų ir pabrėžta, kad svetimšalių matematikų skaičiavimai ir normos-regulos-taisyklės lietuvių kariuomenei netinka, nes jos kitokia organizacija.

Ne bet koki tada buvo ir Lietuvos kariuomenės rikiuotės dalinių vadai, regimentoriai, pulkininkai ir rotmistrai. Pirmas greta etmono tada išgarsėjo vienas iš huzarų vadų, Teodoras Liackis. Tai sūnus, iš Maskvos nuo Jono Žiauriojo vergijos pabėgusio, augšto urėdo -okolničio. Apie jį KARY mini Dr. V. Daugirdaitė-Sruogienė (1959, 3-iam sąsiuv.) aprašinėdama tų laikų pirmąjį lietuvį menininką ir kartografą, Antaną Vydą, pagaminusį ankstyviausiajį Rytų Europos-Maskovijos žemėlapį. Liackio sūnus, gavęs mokslą Lietuvoje, dar tobulinosi ir atlikinėjo karo praktiką Vakarų Europoje: Austrijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Italijoje. Aplankė Maltos salą ir Šventojoje Žemėje pabuvojo. Pasižymėjo gabumais. Etmonas jį didžiai vertino, palikdavo savo vietoje ir tardavosi su juo. Liackis ir jo sesuo, abu, buvo apdovanoti nepaprasta fizine jėga. Būdamas Venecijoje, ranka griebęs už rato, sulaikė šešetos arklių traukiamą karietą! Vėl kitur, stvėręs už ragų miesto gatvėje dūkstantį jautį, nusuko jam sprandą! Lengvai išraudavo kelių colių skersmens ąžuoliukus ir p. Kirchholmo mūšyje, sužeistas tų laikų stambia kulipka į koją, vienok dar porą mylių vijosi priešą. Vėliau jis buvo paskirtas deryboms su Maskva ir Turkija o, senstelėjęs — tapo atstovu ar net senatorium. Prieš minėtą mūšį Liackis prašėsi etmono su jo daliniu paskiriamas pradiniam smūgiui. Bet Katkus jam pavedė atlikti galutinį triuškinantį smūgį jau kovai įpusėjus ir paaiškėjus padėčiai.

Šis garsusis Kirchholmo-Salaspilio mūšis o ypač, kaip uraganas nenugalima, viską prieš sa-

Smulkus gurguolės vežimu išdėstymas stovykloje. J. Narūno brėž.


ve nušlavusi Liackio lietuviškų huzarų ataka įamžino plačiajam pasaulyje lietuvių karių nepalyginamąjį laimėjimą. Keturis kartus stipresnis, kovose užgrūdintas, karingas priešas, paties švedų karaliaus vadovaujamas, kelių valandų bėgyje buvo jietimis subadytas ir kardais sukapotas! Žuvo švedų generolai. Tik pats karalius, be skrybėlės, vieno vietinio bajoro žirgu (kitiems kritus) šiaip taip paspruko, pasiekė Rygą ir kuo skubiausiai, įšokęs laivan, išplaukė į savo žemę. Bajorui suteikta paslauga brangiai kainavo: netik žirgą prarado, bet ir savo galvą paklojo. Priešo nebuvo Lietuvoje: lavonais išklojo laukus, o išlikę gydė žaizdas.

Laimėtojus sveikino popiežius, Anglijos ir Vakarų Europos valdovai, karaliai, imperatorius, Persijos šachas ir Turkijos sultonas . . .

Ir dabar, trims šimtams metų praslinkus, karybos itorijos veikalai mini ir rodo šį Kirchholmo-Salaspilio mūšį, kaip pavyzdį lemiamo, priešo jėgas visiškai sunaikinusio, laimėjimo. O gi tai yra bet kurio karo, ar mūšio, vyriausias totalinis siekis! O šitame atvejuje reikia dar priimti dėmesin, kad buvo išdrįsta ir laimėta prieš daug tvirtesnį priešą. Tas rodo augštą mūsų karių moralę ir drąsą. (Žr. Šio mūšio ir viso karo puikų aprašymą KARIO 1957 m. rugpiūčio, spalio ir lapkričio mėn. sąsiuviniuose).

Iš eilės KARY tilpusių straipsnių matome, kad XVII šimtmetyje Lietuva be talentingų, gabių, krašto gynybai atsidavusių ir pasišventusių vadų ir karių, (kurių mums ir anksčiau nestigo), dar turėjo ir karių mokslininkų-inžinierių. Pirmas lietuvis, karaliaus inžinierio titulą gavęs, buvo žematis P. Gedkantas (žiūrėk mano iliustruotą rašinį TECHNIKOS ŽODYJE, 1961, Nr. I). Antras inžinierius-technologas ir gabus artilerininkas, — tai KARIO skaitytojams žinomas Kazimieras Semenavičius, raketų tobūlintojas. Trečias—menininkas ir kartografas, Antanas Vydas. (Apie jį, be KARIO, dar žiūrėk okupuotos Lietuvos Mokslų Akademijos: Collectanea Acta Geographica Lithuanica MCMLX. Tai straipsnių rinkinys XIX tarptautiniam Geografų Kongresui. Jų tarpe V. Chomskio “Lietuvos kartografinio vaizdo raidos apžvalga” ir J. Petrulio — “Antanas Vydas ir jo darbai”. Deja, straipsniai tik rusų ir anglų kalbomis! Lietuviškai — tik kelių eilučių santraukos . . .)

Augščiau išvardintų ir virtinės kitų lietuvių vyrų — Domeykos, Kerbėdžio, Jundzilo, Chodzko, Giedraičio it daugel kitų žygiais ir mokslo darbais, įvairiomis kalbomis, po visą pasaulį didžiuojasi ir giriasi ir reklamuojasi, ir naudoja, ir eksploatuoja lenkai... O mes jų neįvertiname, net jų nežinome . . .

O gi mes turime daugiau ir stipresnių teisių jais ir jų darbais didžiuotis ir stiprintis, nes jie ne tik buvo mūsų valstybės piliečiai, bet ir mūsų tautos vaikai.

Gana jau mūsų istorikams tūpčioti vietoje, ribotis Vytauto laikų Lietuva ar vien tik žiląją senovę nagrinėti. Opesnis ir naudingesnis, daugiau pamokinantis būtų nagrinėjimas mums artimesnių laikų. Juk Lietuva buvo gyva ir XVII ir XVIII ir XIX amžiuose. Kiekviename amžiuje rasime lietuvių didvyrių, kilnių asmenybių. Juos reikia atrasti, iškelti ir parodyti.

Būdas įrengti lenkų - lietuvių įtvirtintą stovyklą. Išdėstė ir nubraižė karo inžinierius Juozas Narūnas - Naronskis, išėjęs specialų karinį mokslą pas inž. A. Freytagą Kėdainių karinėje gimnazijoje—kadetų korpe, XVI a. viduryje.