LIETUVIO KARŽYGIO DVASIA
BALYS AUGINAS
Radijo vaizdelis, skirtas Lietuvos Kariuomenės Šventės Keturiasdešimtmečiui paminėti.
LAIKAS—pagal reikalą: nuo 15-20 min. Mini-mum-15 min.
VEIKĖJAI—Laisvės Kovų Invalidas,
Nežinomo Kario Dvasia.
(Vėjas. Jo ūžimui tilstant, Karo Muzėjaus laikrodis muša 12 val. nakties. Paskutiniam dūžiui tilstant, pasigirsta švelni, svajinga muzika).
INVALIDAS—(muzikos fone). Koks baugus vidunaktis. Dangus, tarsi giliausias šulinys, kurio vandens nematyti. Ir dangaus sietuvoje - nė vienos žvaigždės. Ak, Dangaus ir Žemės Viešpats nuėmė žvaigždėtą dangaus vėliavą ir ant mūsų žemės ištiesė tamsų ir nepermatomą gedulo šydą... Žilasis senelis Kaunas seniai miega. Ir jūs, mano gimtosios žemės broliai, ilsitės po sunkių dienos įspūdžių. Neramus miegas užspaudė jūsų akis ir sapnais gaivina išvargusias širdis. O tie sapnai...Tarsi šviesūs vasaros drugiai te-nuneša jus ten, kur nėra baimės, prievartos ir išniekinimo...Kur nėra vergijos, o žydi amžina ir didelė laisvė...
Bet kas tai? Aš girdžiu, kaip jūs nekartą sudejuojat per sapną ir, saldžiam įmigyje, neramiai pašokai iš lovos ir smarkiai plakančia širdim įsiklausot į gūdžiąją naktį... Nebijokit-tai tik vėjo šniokštimas ir lietaus lašų barbenimas į lango stiklą. Taip, baimė vaikšto aplink mus, ir pasalūniški priešo žingsniai budriai tyko išrauti mūsų tautą iš gimtosios žemės...
Miegokit, brangūs mano kraujo broliai, aš saugoju jūsų miegą... Naktis tamsiom skraistėm apklostė Karo Muzėjaus Rūmus, ir tik kurti tyla vaikšto nužydėjusio sodelio takais... Tačiau ką regi mano akys? Žmogus šią gūdžią nakties valandą! Nejau ir vėl rusų šnipas purvinu batu braunasi į šią šventą mūsų Tautos Šventovę, tykodamas šioj rudens nakty atsitiktinės aukos? (Pauzė) Ne, tai garbingas karys. Aš matau jo išblyškusį veidą ir kruviną raikštį, juosiantį jo kaktą. Ant jo galvos kariška kepurė su geltonu lankeliu...Ir munduro apikaklėje— Gedimino Stulpai. O, man ši uniforma labai gerai pažįstama! Ji primena anas senas, praeitin nutekėjusias dienas. Aš jaučiu laisvės kovų dvelkimą...1918 metai... Laisvės aušra...Nepriklausomybės brėkšmė... Ak, tai Nepriklausomybės laikų karys-savanoris. Lietuvis!
NEŽ. KARYS—Taip, broli—aš lietuvis! Buvau juo gimęs, kovos laukuose ties Širvintais, Giedraičiais, Perloja ir Augustavu savo lietuvišką kraują priešams parodžiau... Mano broliai man kapą iš Lietuvos granito pastatydino ne tik šio Muzėjaus sodelyje, bet ir savo tėvynės meile degančiose širdyse...
INVALIDAS—Aš Tave pažinau. Tu—Nežinomas Lietuvos Karys. Prie Tavo kapo esu meldęsis stiprybės savąjai Tautai, kurios sargyboje išbuvau ištisus dešimtmečius... Štai ir nūnai ištikima mano vėlė budi musų Tautos Šventovėje...
Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę Kaune 1921 m.
Iš H. Bezumavičiaus rinkinio
N. KARYS—Aš matau tavo karišką rūbą. Tu esi Laisvės kovų karys, bekojis invalidas, šios Ramovės vaidila.
INVALIDAS—Taip, ginklo bičiuli! Štai ten, kur buvo Tavo kapas, žėri man Teisybės ir Laisvės ugnis. Jos liepsnos žarijėlę saugoju, kol Laisvės Varpas Muzėjaus kuore prabils džiugesio aidais po visą šalį. Tada mano vėlė eis rami poilsiui...
N. KARYS—Aš sugrįžtu kas naktį aplankyti šią šventovę, kur manoji tauta buvo surinkusi mano kaulus! Priešas išniekino juos. Tik mano dvasios-lietuvio kario dvasios-neįstengė priešas palaužti-tam jis per silpnas ir menkas...
INVALIDAS—Nesielvartauk, didvyri! Nors aukuras prie Tavo kapo sugriautas ir laisvės žiburys užgesęs, tačiau tūkstančiai to aukuro liepsnelių plazda laisve kiekvieno lietuvio krūtinėje. Eiva, karžygį, jau mirusių laisvės kovų karių vėlės rikuojasi, ir kuoran kopia trimičius naktinėms apeigoms.
N. KARYS—Kodėl šiąnakt vykdomos tos kilnios ir didingos apeigos? Ar nebijote okupanto žvėriško smurto?
INVALIDAS—Šiandien ypatingoji naktis! Juk tai lapkričio 23-čiosios naktis! Te praeities aidai sugrįžta mūsų žemėn...
(Vyksta Karo Muzėjaus apeigos. Transliuojama apeigų plokštelė. Jos fone vyksta deklamacija).
N. KARYS—(didingai, iškilmingai sako savo monologą):
Suplaukdavo visa Tauta pagerbti mano kapą-
Ir žiliausias generolas, ir žvalus karys, ir vaikas nekaltom akim,
Pūslėtom rankomis artojas, plačiuos laukuos palikęs arklą,
Ir darbininkas veidu suodinu, bet nuostabiai gera širdim-
Visi skubėdavo čia susikaupę ir rimti-
Tarsi giria stipriausių ąžuolų-
nebijanti nei vėtros, nei audros
(Švelniai)
Kalbėjau aš į juos tylia lietuviška maldos giesme
Ir dieviškai gražiais mūs praeities Didvyrių Žemės žodžiais-
Kaip jauno ąžuolo daigai iš žemės čiulpia sau stiprybės syvus-
Taip jie-manosios žemės broliai-jėgų sau semdavo iš praeities šaltinio—
(Idiliškai):
Ir švietė mūsų kloniuos saulė Lietuvos,
Nes mes audrų marškas nuplėšėm nuo dangaus
Ir saulės spindulius pasėjome arimuos—
(Ramiai):
Ir iš dangaus skliautų palaiminta šviesa,
Garbingų protėvių kančiom įkūnyta tiesa
Lydėjo musų žingsnį ramų—
(Liūdnai, po mažytės pauzės):
Nūnai Muzėjaus bokšte Laisvės Varpas tyli-
Sugriauti Dievo aukurai ir kunigaikščių senos pilys,
(Pranašingai):
Tik tu-lietuvio karžygio dvasia
Klajoji dar visais mūs tėviškės keliais gyva-
(Iškopiuruojamos būdingesnės Karo Muzėjaus apeigų plokštelės vietos ir jos duodamos-transliuojamos pagal turimą laiką).
(Muzikos fone):..........................................
INVALIDAS—Didvyri, prisiekiu Tavo išniekintais kaulais: Lietuvos meilė-dega mūsų širdy-se. Tai ji atvedė mane, išvežtą į tolimąsias Rusijos stepes atgal. Aš bekojis invalidas, buvau kankinamas ir iš bado esu miręs Kazachstane. Tačiau gerasis Viešpats Danguje leido mano vėlei grįžti į savąjį kraštą. Ir aš bekojis daug naktų ėjau duobėtais ir kraujuotais Rusijos keliais... Ir nūnai aš einu sargybą čionai, iš kur mane svetimųjų žiauri letena buvo išrovusi... Nūnai, eidamas sargybą, aš budžiu šioje Tautos Šventovėje. Dažnai įlipęs į kuoro viršūnę žvalgausi, ar Augščiausiojo Ranka nepaleis mūsų žemėn baltojo Laisvės Balandžio...
N. KARYS—Aš mačiau, eidamas per mūsų kraštą, kaip vėlų vakarą, žiburį užgesinus, motina su mažu kūdikiu kalba vakarinius poterius... Ir mano šiurkšti kario širdis-nesudrebėjusi nė karto nuo galingiausių patrankų griausmo, girdėdama maldos žodžus, kuriuos kartojo nekalto mažyčio lūpos, suvirpo, tarsi smuiko styga. Aš mačiau, kaip toji mažyčio kūdikio didelė malda keliavo, kaip šviesi žvaigždė, tiesiai į dangų. Ir žinai, senasai kovų bičiuli, kodėl? Nes kiekvieno kūdikio maldoj kasdienėj sparnuotos laisvės žodis įpintas...
Ne, Dievas išklausys mūsų nekaltųjų maldų! Kitaip neliks nė vieno tauraus kraujo lietuvio...Neliks mūsų senos ir darbščios taikingos tautos... Tikėk, tikėk, broli, ir aš tikiu, jog auksinis rytmečio aušros spindulys praplėš tirštus nakties rūkus ir užlies laisvės potvyniu mūsų Lietuvą.—
INVALIDAS—Ak, kokia šviesi vidunakčio valanda! Ir Tavo žodžiai, tarsi šviečiančios strėlės, paleistos iš mūs vyčių saidokų... Ruoškitės, broliai (entuziastingai) žygiui valanda artėja... Budėkite...Aš regiu savo dvasios akimis besikeliančią ir bundančią Lietuvą—
N. KARYS—(iškilmingai)O tu, senųjų laisvės kovų kary, pasiruošk galinga ranka įsiūbuoti augštam kuore nutilusį Laisvės Varpą—
(Keli varpo dūžiai, pereiną į didingą iškilmingą ir pakilią muziką. Finalui duoti fanfarų ar triukšmingos simfoninės muzikos efektingą pabaigą).
