JIE TURI TARNAUTI PAVERGĖJAMS
EDVARDAS ŠULAITIS
Prieš kiek laiko į mūsų rankas pateko nestora — 125 puslapių knygelė “Sportas Tarybų Lietuvoje”, išleista Valstybinės politinės ir mokslinės literatūros leidyklos Vilniuje, 1955 m.
Ši J. Macaičio redaguota knygelė, kurioje telpa visa eilė atskirų autorių straipsnių, yra skirta “tarybinio” gyvenimo 15 metų (1940 -1955) sukakčiai paminėti. Joje yra daugumoje pasigyrimai iš “tarybinio” laikotarpio ir nepriklausomojo Lietuvos sportinio gyvenimo niekinimai.
Knygelės įžangos pirmame sakinyje jau matome bolševikišką šablonišką išsireiškimą: “Štai jau penkiolika metų, kai Lietuvos darbo žmonės nusibloškė nuo savo pečių išnaudojimo jungą, ryžtingai pasuko tarybiniu keliu”.
Ir toliau, atrodo, viskas yra paimta iš komunistų partijos vadovėlio, tik kai kur įrašant žodį “Sportas” ir “Fizinis auklėjimas”. Čia skaitome:
“Komunistų partijos Centro komitetas savo istoriniu 1948 metų gruodžio 27 dienos nutarimu nubrėžė platų kelią fizinei kultūrai ir sportui toliau vystyti. Fizkultūrinis judėjimas turi būti masinis; vis augščiau turi kilti sportininkų meistriškumas; sąjunginių respublikų sportininkų uždavinys — pasiekti visasąjunginį lygį; mūsų šalies sportininkai turi iškovoti tarybiniam sportui pasaulines pergales pagrindinėse sporto šakose — tokie pagrindiniai uždaviniai buvo iškelti nutarime”.
Čia reikia atkreipti dėmesį į paskutinįjį “nutarimą”, kuriame sakoma, jog lietuviai turi iškovoti komunistams pasaulines pergales, t. y. tarnauti svetimiesiems ir dar ne paprastai, bet prievarta (“turi”). Taigi šis nutarimas tikrai liks istorinis, kaip Lietuvos sportininkų nužmoginimas ir jų pavertimas bolševikų “kilnių” tikslų įrankiu.
“Giliai dėjosi tarybiniai sportininkai nutarimo žodžius. Su padėka kalbėjo apie partitijos rūpinimąsi tarybinio žmogaus sveikata, jo dvasinių ir fizinių jėgų harmoningu vystymu” — toliau čia rašoma. Ir kur gi jie galėjo nesidėti į širdį tuos žodžius, jeigu politrukai taip įsakė, o jų neklausymas garantuoja bilietą į Sibirą.
Apie nepriklausomos Lietuvos sportinį gyvenimą čia taip rašoma:
“Senesni sportininkai puikiai pamena tas nepaprastai sunkias sąlygas, kuriomis teko dirbti pavieniams entuziastams. Šachmatininkas VIadas Mikėnas kartu su karštu sporto rėmėju, teatro režisierium Borisu Dauguviečiu, būdavo priversti vaikščioti po Kauną ... su aukų lapais ir rinkti lėšas respublikos šachmatų pirmenybėms organizuoti”.
Negi čia tų eilučių autorius nesupranta to skirtumo, kuris yra pastebimas tarp sportavimo pobūdžio nepriklausomoje Lietuvoje ir “tarybinėje” santvarkoje. Anksčiau sportas buvo privačiose rankose (bent daugumoje) ir iš sportininkų niekas nereikalavo kam nors tarnauti, todėl ir lėšas turėjo imti iš privačių šaltinių. O dabar komunistų partija ir sportą yra pajungusi savo tikslams, todėl yra labai normalu, jog ji ir vieną, kitą rublį jam numeta, kadangi sportas yra padarytas jų įrankiu.
Leidinio pradžioje St. Vaitiekūnas, savo str. “Vienos įmonės sportininkai” aprašo apie Inkaro gumos - avalynės fabriko sportinį gyvenimą, toliau V. Nakariakovas duoda nuotrupų apie kaimo sportininkų veiklą, R. Budrys supažindina su Vilniaus Žemės ūkio mechanizacijos technikumo sportininkais, Vyt. Steponaitis aprašo apie Europos bokso meisterį Algirdą Šociką, o St. Vaitkūnas apie pasižymėjusį krepšininką Stepą Butautą.
Kiti straipsniai: “Kelias į meistriškumą” (apie tinklininkę Salomėją Jakelaitytę), “Jaunatviškas ryžtas” (apie tenisininką Algimantą Saunorį), “Visuomet priekyje” (apie dviratininką Kazį Paršaitį), “Didi šeima” (apie šuo-lininkę į vandenį Aldoną Kareckaitę), “Atkaklus žmogus (apie ėjiką Antaną Mikėną), “Tarptautinėje sporto arenoje” (krepšininko J. La-gunavičiaus kelionių įspūdžiai).
Beskaitant šiuos visus straipsnius, jaučiasi nemažas propagandos atspalvis ir čia daugelyje vietų yra prakišta mintis, jog už visus savo pasiekimus reikia būti dėkingiems “plačiosios šalies” vyriausybei, komunistų partijai ir už tai reikia stengtis jiems atsilyginti. Savo įsipareigojimus dabartiniams ponams gražiai nusako krepšininkas J. Lagunavičius paskutiniame savo aprašymo sakinyje:
“Lygiai kaip ir kitų broliškųjų respublikų sportininkai, Tarybų Lietuvos atstovai nesigailėjo ir ateityje nesigailės jėgų, kad tarybinio sporto vėliava kiltų tarptautinėje sporto arenoje vis augščiau ir augščiau”.
Taip rašo pavergtosios Lietuvos sportininkai, kuriems nėra kito kelio. Jeigu toks būtų, tai ir žodžiai, be abejo, būtų kitoki.
