JI VĖL PRISIKELS!
EMILIJA ČEKIENĖ
Šiemet minime 41-ją Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo sukaktį ir 17-sius metus, kai mūsų Tėvynė vėl okupanto žiauriai kankinama ir įvairiais būdais slopinamas laisvės ilgesys.
Dar 1939 m. spalio 31 d. Sovietų S-gos užsienių reikalų komisaras V. Molotovas Augščiausioje Taryboje pareiškė, kad santykiai tarp Pabaltijo valstybių remiasi 1920 m. pasirašytomis sutartimis, pagal kurias joms garantuota visiška nepriklausomybė ir kad 1939 m. sutartimis pripažintas valstybingumo neliečiamumas, nesikišimas į jų reikalus, abipusis gerbimas sutarties šalių politinės santvarkos ir ekonominės vidaus krašto org-jos.
Nors Lietuva nebuvo padariusi jokios klaidos savo kaimynų atveju, kad dėl to liktų jų grobuoniška auka, tačiau to žiauraus likimo iš klastingojo kaimyno, Sovietų S-gos, neišvengė.
Ir štai, tų lietuvių tautos priespaudos metų skaičius žymiai auga, o likimas jokių šviesesnių pragiedrulių jai nerodo.
Prie Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, be iš anksto mūsų tautos atgimimo žadintojų jai ruoštos dirvos, be 1918 m. vasario 16 d. Akto paskelbimo, dar reikėjo tą Aktą įgyvendinti, krauju apginti nuo kaimyninių priešų, ką dideliu ryžtu, drąsa ir pasiaukojimu atliko musų pirmieji partizanai ir savanoriai, kuriuos vieningai rėmė visa tauta. Daug tūkstančių jaunų vyrų paaukojo savo gyvybes, kad Lietuva prisikeltų, kad mes pažintume jos laisvą ir nepriklausomą gyvenimą.
Jų dėka mes gyvenom virš 20 metų. Mūsų tauta, būdama atgimimo žadintojų nepriklausomybės idėjai gerai paruošta, atgavusi laisvę, sugebėjo greit ir gerai tvarkytis, taip, kad per trumpą laiką visose srityse pasivijo kultūringą vakarų pasaulį. Politiškai, ekonomiškai ir kultūriškai Lietuvos gyvenimas augo, brendo, klestėjo. Ir tą visą Lietuvos pažangą bolševikinis okupantas per kelioliką metų vėl užslopino, kraštą nuteriojo, kuris jau šiuo metu laisvojo pasaulio yra priskaitomas prie atsilikusių kraštų.
Dėl to sielojamės visi, gyvendami visuose pasaulio kraštuose. Bet gi dar skaudžiau pergyvena tie, kurie už tą laisvę kovojo, sužeisti buvo, gyvybę statė pavojun, tai savanoriai kūrėjai ir Lietuvos kariai.
Visi trokštame laisvės, bet ne visi lygiai ir noriai dalyvaujame jos siekimo kovoj. Minėjimuose reiškiame viltį ją vėl atgauti, nes tai kiekvieno iš mūsų teisė ir pareiga. O jai atgauti tarptautiniu požiūriu šį kart mums yra daug daugiau vilčių, negu tada buvo nes
a) JAV nesenai kongreso nario C. J. Kersteno komiteto atlikti darbai bei liudininkų parodymai ir surinktoji prieš okupantą medžiaga aiškiai laisvam pasauliui byloja apie neteisėtą Sovietų Sąjungos kariškų pajėgų okupavimą Lietuvos valstybės;
b) 1941 m. rugsėjo 24 d., II pasaulinio karo metu, Sovietų S-ga taip pat pasirašė Atlanto Chartą. O tuo kaip tik viešai įrodė, kad, būdama kariaujanti šalis neturi jokių teritorinių kėslų ir nors netiesioginiai, tačiau pati pasmerkė jos pirmą įvykdytą 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos okupaciją.
Visa tai yra žinoma laisvam pasauliui ir prie progos Sovietams primenama. Atėjus laisvės valandai tas mums palengvins gauti pripažinimą. Be to, didžiųjų politikų tarpe Lietuvos vardas jau yra plačiai žinomas ir mūsų laisvės siekimui pritariama. Lietuvai draugų turime iš senatorių, kongresmenų ir šiaip įtakingų politikoj asmenų.
Vasario 16-ji, anksčiau mums buvusi džiaugsmo šventė, o dabar likusi ne liūdesio, bet didelio susikaupimo, ryžtingumo ir rimties diena, sujungianti visus, nežiūrint nei politinių įsitikinimų, nei profesijos nei amžiaus, vienam didžiam tikslui — Lietuvos laisvės siekimui. Ta diena visų mintis atitraukia nuo kasdieninių darbų, asmeninių smulkių rūpesčių bei nesantaikų, o tik vienodai visi galvojame, jog Lietuva buvo ir yra dvasiniai tvirta, ji niekam nenusilenks, jokiam okupantui.
JI VĖL PRISIKELS!
