RAUDONOJO TERORO NAGUOSE
K. ŠIRVINTA
1940 m. pabaigoje tolesnei tarnybai buvau perkeltas į 29 šaulių teritorinio korpo 179 divizijos atskirą žvalgomąjį batalioną, kurį radau įsikūrusį Vilniuje, prie Vilnelės (Antakalnio pusėje) esančio kareivinių masyvo viename, kieme esančiame, mažyčiame pastate. Pastatas buvo toks mažas, kad ir kareivių gyvenamos patalpos ir pats bataliono štabas buvo nežmoniškai suglaudintas — nebuvo vietos nė laisvai apsisukti, neužkliuvus kokio baldo ar pareigūno. Tačiau nepaisant šito, batalione jau veikė “raudonasis kampelis”, kuris buvo užėmęs didžiausią tam pastate esantį kambarį.
Batalionas buvo sudarytas iš buv. 3 dragūnų Geležinio Vilko pulko ir šarvuočių rinktinės padalinių ir turėjo kavalerijos eskadroną, tankų ir motociklistų kuopas. Be to, prie jo veikė ir šoferių mokykla, į kurią iš divizijos dalių buvo prisiunčiama kareivių mokytis šoferio amato Batalionui vadovavo lietuvis plk. ltn. V. ir komisaras Brogovskij (buvo kalbama, kad jis esąs Lietuvos žydas, tačiau niekada neišsidavė mokąs ar suprantąs lietuviškai). Bataliono vado padėjėju buvo taip pat rusas kapitonas, ukrainietis, mažai prasilavinęs, tačiau nuoširdus ir reikale užjaučiąs lietuvius ir besistengiąs, kai niekas kitas nemato, padėti ar patarti. Bataliono štabo viršininku buvo lietuvis kavalerijos kapitonas G. Visi kiti bataliono karininkai, išskyrus kuopų politinius vadovus rusus, buvo lietuviai ir neatrodė, kad nors vienas jų būtų parsidavęs ar demonstravę savo simpatijas komunizmui ar okupantams. Savaime suprantama, visi buvo santūrūs pokalbiuose ir savo tarpe ir su rusais, tik kiek vėliau susidarė grupelės karininkų, kurie nevengdavo ir atviriau pasikalbėti savitarpyje. Tačiau vieno politinio vadovo ypatingiems reikalams (ruso) ne tik mes, lietuviai, privengdavome, bet ir patys rusai bijodavo. Be nuolatinių politinių vadovų batalione dažnai maišydavosi ir vienas politinis vadovas iš divizijos ypatingo skyriaus — Lietuvos rusas, jaunas vyras, laisvai kalbąs lietuviškai, tik jo pavardės dabar jau nebeprisimenu.
Batalionas to meto sąlygomis gyveno normalų gyvenimą, be ypatingesnių įvykių, bet žinojom visi, kad į bataliono štabą prisiųstasis raštininkas, lietuvis būtinos tarnybos kareivis, kilęs iš neturtingų tėvų ir baigęs kelias gimnazijos klases, buvo jau užverbuotas į komjaunuolius ir dėl to turėjo būti vengtinas ir neduotas progos šnipinėti bendradarbius.
Kareiviai tačiau jau rūgo, nes “Liaudies” kariuomenės dienų šūkiai, — kad dabar esame visi draugai ir kad karininkai yra didžiausi kareivių išnaudotojai ir budeliai — jau buvo praėję. Visos gražios pasakos apie draugystę ir laisvę, gerą gyvenimą ir gražias ateities perspektyvas buvo užmirštos, bet ir pats jų gyvenimas pasidarė sunkiai bepakeliamas. Nuolatiniai varginantieji ir dažnai betiksliai užsiėmimai, neleidimas išeiti iš kareivinių ir tiesiog katastrofiškai pablogėjęs maistas vertė kareivius įvairiomis įmanomomis priemonėmis rodyti savo nepasitenkinimą esama tvarka, o karštesnieji sugebėdavo gražiai pademonstruoti ir savo patriotiškumą. Dauguma apsivylusiųjų kareivių vėl grįžo prie karininkų, ieškodami paramos ir patarimo.
Rikiuotės karininko gyvenimas pasidarė sunkiai bepakeliama našta. Iš vienos pusės instinktyvus noras išlikti pačiam fiziškai, noras nepasidaryti išdaviku ir parsidavėliu, o iš kitos pusės degantis reikalas tramdyti kareivių pasikarščiavimus, išsišokimus ir kartais nereikalingus patriotizmo demonstravimus — vertė tokį karininką būti šaltu, suvaldančiu nervus ir reikalavo nežmoniškų fizinių pastangų. Griežtas ir raidiškai taikomas gyvenime okupanto įsakymas, kad karininkas yra atsakingas už kiekvieną savo kareivių išsišokimą, daugeliui karininkų neleido pasitraukti nuo savo kareivių net ir nakties metu.
Tokiomis tad sąlygomis ir teko pažinti kavalerijos eskadrono ltn. Al., kurio likimas, kaip ir daugelio kitų jo likimo draugų, iki šiol tebėra nežinomas. Kai daugeliui metų praėjus, pažiūriu atgalios ir pagalvoju apie buvusius bendradarbius, jis — čia dėl visiems suprantamų priežasčių tik kuklia raide pažymėtas — iškyla kaip šviesus vado pavyzdys, kurio noras išsaugoti kuo daugiau jam pavestų kareivių nuo kalėjimo, priverčiamųjų darbų, o gal ir mirties, jį patį nuvedė į tolimųjų Rusijos plotų šaltą ir žiaurią nežinią.
Prieš pačias Kalėdas bataliono karininkus sukrėtė staigus paleidimas iš kariuomenės bataliono štabo viršininko kpt. G. ir kavalerijos ltn. An. Jie tiesiog buvo išmesti iš bataliono, nes per keletą minučių buvo sudaryti jų paleidimo dokumentai ir jiems įsakyta tuojau pat apleisti bataliono patalpas be teisės bet kada vėl į jas įžengti. Stebėjomės ir bandėme įspėti tokio staigaus jų paleidimo priežastis, bet nesugebėjome. Tik žymiai vėliau paaiškėjo, kad jie abu priklausė pogrindžiui, tik kpt. G. pavyko išsislapstyti per visą okupaciją, o ltn. An. buvo suimtas ir vėliau nužudytas.
Kiek vėliau naktį į bataliono kareivines atvyko iš divizijos ypatingojo skyriaus pareigūnai su eskadrono politiniu vadovu suimti vieno eskadrono kareivio. Eskadrono budėtojas buvo įsakytas be eskadrono vado žinios neišleisti naktį nė vieno eskadrono kareivio iš kareivinių. Vykdydamas savo vado įsakymą, eskadrono budėtojas griežtai atsisakė išleisti suimtąjį kareivį. Nei eskadrono politinio vadovo reikalavimai, nei grąsinimai išleisti suimtąjį, eskadrono budėtojo nepaveikė — teko naktį iššaukti eskadrono vadą ltn. Al. žinoma, vado atvykimas suimtojo neišgelbėjo — jį vis tiek išsivedė, bet ltn. Al. vardas eskadrono kareivių tarpe dėl to tik pakilo, nes jie praktiškai įsitikino, kad vadas tikrai jais rūpinasi. Sunku buvo ltn. Al. išsiteisinti prieš komisarą už trukdymą saugumo organams eiti savo pareigas, bet ltn. Al. teisinosi, kad, būdamas atsakingas už kareivių elgesį ir drausmę, jis turįs žinoti, kas su jam patikėtais kareiviais yra daroma.
Atrodo, tai ir buvo pradžia regzti patamsio gaivalams įvairias pinkles prieš ltn. Al. Juo labiau, kad eskadrono politinis vadovas, nesuprasdamas lietuvių kalbos, įvairiais sovietinės sistemos senai išbandytais metodais įsigijo keletą agentų iš eskadrono kareivių tarpo.
Lietuvos kariai priversti dalyvauti raudonųjų demonstracijose 1940 m.
V. Augustino nuotr.
Normaliame kariuomenės gyvenime yra visai natūralu susilaukti nelaimingų atsitikimų su kareiviais, ar pan., bet ne sovietinėje santvarkoje, kur kiekviename nelaimingame atsitikime tuojau įžiūrimas noras pakenkti ne tik raudonajai armijai, bet ir visai sovietinei santvarkai. Todėl tariamieji kaltininkai turi praeiti žiaurią tardymų ir grasinimų ugnį. Juk kiekviename, kad ir mažiausiame atsitikime tuojau įžiūrima kontrrevoliucija ir sabotažas. Daug kartų teko būti tardomam ir ltn. Al., nes atsitikdavo, kad dėl šaltos ir gilios žiemos eskadrono arkliai susižeisdavo per pratimus į gilaus sniego padengtas spygliuotas vielas ar kitokius objektus. Tokiais atvejais jokie teisinimaisi nepalankiomis ar nenumatytomis aplinkybėmis nieko nepadėdavo — kaltininkas turėdavo būti surastas. O kaltininku paprastai turėdavo likti tas, kuris kada nors anksčiau dėl kurios nors priežasties buvo įgrupuotas į nepatikimųjų skaičių.
Vieną dieną per politinio parengimo pamokas, kurioms buvo skiriama pati pagrindinė vieta kitų užsiėmimų ir darbų eilėje, buvo aiškinamas įgrisęs visiems iki gyvo kaulo “Trumpas VKP(b) istorijos kursas”, bet iki pat karo pradžios mes taip ir nepajėgėm jo užbaigti. Juk norint pasirodyti, kad domiesi dalyku, turėdavai atsakinėti rusiškai ir beveik pažodžiui, kad nenukryptum nuo “linijos”. Tik atlikus šitas “apeigas”, prasidėdavo kareivių mokymas ar darbas štabe. Tą dieną dėstė pats komisaras Brogovskij. Priešais sėdintis ltn. Al. pieštuku kažin ką dirbo laikraštyje. Mat šitos švietimo pamokos būdavo bataliono raudonajame kampelyje, kur visada būdavo pilna visokių sovietinių laikraščių. Komisaras, pastebėjęs ltn. Al. bepiešiantį, priėjo prie jo ir pasiėmė priešais ltn. Al. gulėjusį laikraštį, žiūrim, kad Stalino ūsai tame laikraštyje pieštuko brūkšniais užriesti viršun, kaip lenkų bajoro. Komisaras nieko leitenantui nesakė, bet tą laikraščio numerį įsidėjo kišenėn. Įvykis nusmelkė visus, bet kai apie jį batalione nieko neteko girdėti kalbant, atrodė, kad visa tai praeis tylomis. Tik ltn. Al. dėl to įvykio buvo labai nusiminęs ir vieną kartą prasitarė: “Et, vistiek prie manęs visą laiką kimba ir be to”.
Atėjo gegužės mėnuo, šaltas ir vėjuotas. Vieną dieną sužinome, kad batalionas turįs išvykti “vasaros pratimams” į Pabradės poligoną. Visi jautėme, kad į Vilnių jau nebegrįšime, nes buvo įsakyta paimti net ir baldus ir rakandus, kurių paprastai į poligoną vykstant neimama. Buvo vykstama, vykdant tam tikrą karinį uždavinį su tariamu persikėlimu per Žeimenos upę. Pratimui vadovavo prisiųstas iš divizijos štabo plk. ltn. St. Rodos, kad visi gali suprasti, jog sunku yra suderinti arklių ir motorizuotų priemonių žygį, bet ir čia bataliono komisaras ieškojo kaltininkų, kodėl arkliai nespėja žygiuoti su bataliono motorizuotomis priemonėmis. Ir tuo kaltininku buvo atrastas eskadrono vadas. Jis buvo kaltas, kad arklys pametė pasagas, kad pamušo kojas, kad motorizuotai bataliono grupei tekdavo laukti eskadrono.
Pagaliau kitos dienos paryčiais pasiekėme stovyklavimo vietą Pabradės poligone ir visiems be jokio poilsio teko baigti rengti stovyklą.
Visos divizijos dalys, išskyrus artilerijos pulkus, išsirikiavo ištisinėje, kelių kilometrų eilėje. Vėliau
patyrėme, kad aplinkui yra išsidėsčiusios rusų kariuomenės dalys. Niekas neturėjo teisės be dalies vado ir komisaro leidimo apleisti stovyklos ribas. Net ir į kitas kariuomenės dalis toje pačioje stovykloje be tarnybinio reikalo buvo uždrausta lankytis. Karininkams buvo draudžiama net ir už pinigus maitintis kareivių virtuvėse. Jų mityba turėjo rūpintis Voentorgas. Karininkų valgyklos patalpos buvo išdaužtais langais, per kuriuos švilpė vėjas ir nešė smėlį. Maistas buvo prastas, bet brangus. Kai kurios didesnės kariuomenės dalys buvo atsigabenusios į stovyklą buvusių dalių karininkų ramovių vargingas liekanas, dabar pavirtusias valgyklomis, kurių tiekiamas maistas buvo ir pigesnis ir geriau pagamintas. Keliais atvejais ir mes bandėme prisisukti prie tokių valgyklų, bet netrukus išaiškėdavo, kad mes priklausome kitai kariuomenės daliai ir todėl apgailestavus nesėkmę vėl turėdavome grįžti prie Voentorgo valgyklos.
Pratimų, kurie buvo įprasti daryti laisvės metais poligone, čia beveik ir nebuvo. Kareivių mokymas vyko ir toliau taip pat, kaip ir būnant nuolatinėje kareivinių vietoje. Politinis švietimas taip pat nesibaigė. Dažnai girdėdavosi gražios patriotinės pražygiuojančių kareivių dainos. Slinko gyvenimas nuobodus, netikras ir pilnas nerimo dėl rytojaus dienos.
Birželio 14 d. pavakarį pasklido žinia, kad daugelis karininkų turi pasirengti išvykti naktinių pratimų. Praėjo naktis ir kita diena įpusėjo, bet apie į “pratimus” išvykusius karininkus niekas nieko negirdėjo. Tik pavakarėmis bataliono komisaras, susišaukęs karininkus, paaiškino, kad išvykusieji karininkai buvo suimti kaip liaudies priešai. Laimei iš mūsų bataliono nė vienas karininkas į “pratimus” nebuvo įsakytas vykti. Ir komisaras tuo pasidžiaugė, bet tuojau pat pridūrė, jog mes neturį manyti, kad mūsų tarpe nėra liaudies priešų.
Ir vėl klausinėjome kiekvienas save, kurio eilė bus dabar, nes kalčių prieš sovietinį okupantą turėjome kiekvienas...
Karininkų eilės žymiai praretėjo, daugelio pažįstamų veidų niekur nesutikdavai... Divizijos štabe pasiliko tik pora lietuvių karininkų.
Praėjo kelios klaikaus netikrumo dienos ir nemigo naktys. Vis dažniau batalione pradėjo lankytis divizijos ypatingojo skyriaus politinis vadovas. Vengiau jo iš tolo, tarytum tuo būčiau išsisukęs nuo suėmimo. Pakriko ir mūsų politinis švietimas, nes susirinkę nesulaukdavome savo lektorių — komisarų. Tik kažin kodėl norėdavosi būti su kuo nors drauge, bet ne vienam. Pašauktas kokiu reikalu į štabą, vis pagalvodavai, kad štai dabar jau ir tavo eilė...
Kažin kas turėjo inspektuoti mūsų stovyklą, ir komisaras įsakė pagražinti rajoną, štabo patalpose prikabinėti sovietinių šūkių, pastatyti stovyklos vartus. Kiekvienam karininkui buvo įsakyta, kas turi būti padaryta. Ltn. Al. ir jo politiniam vadovui buvo įsakyta pastatytindi stovyklos vartus. Ltn. Al. tuos vartus ne tik suprojektavo, bet ir pats, padedamas kelių kareivių, pastatė, tačiau komisaras jo darbo negyrė, nors vartai tikrai atrodė šauniai.
Tą vakarą atsitiktinai sutiktas ltn. Al. paklausė:
— Girdėjai, komisaras vartų net nepastebėjo, o pats nežinau kodėl į juos ne tik daug darbo, bet ir širdies įdėjau. Jaučiu, kad tas mūsų tarpe esantis liaudies priešas tikrai būsiu aš...
Stengiausi raminti, kad čia gali būti paprastas atsitiktinumas, bet mačiau, kad ltn. Al. įtikinti negaliu.
— Žinau, kad esu sekamas jau nuo seno, bet jie manęs lengvai nepaims, — kalbėjo. Dieną, kada visi mato, jie manęs neims, o naktį — aš esu pasiruošęs. Miegu apsirengęs slidininkų eilute, užtaisytas parabelis pagalvėje. Manai, kad šituos ūsus aš dėl grožio nešioju. Pabėgęs nusiskutu — ir atrodysiu, kaip aštuoniolikametis — kas mane atpažins?
Išsiskyrėme. Vėl praėjo gal diena ar ir kita.
Vieną dieną visi bataliono karininkai turėjome išvykti lauko pratimų, kuriems vadovavo bataliono vadas. Tačiau nežinia laimei ar nelaimei sugedo bataliono sunkvežimis, ir išvykti negalėjome. Bataliono vadas, nusivedęs mus pora šimtų metrų už stovyklos ribų, pradėjo vykdyti uždavinį žemėlapyje. Diena buvo saulėta, bet vėsi. Ltn. Al. palikome stovykloje, nes jis tą dieną buvo paskirtas bataliono budėtoju.
Nagrinėjome uždavinį. Staiga pamatėme į mūsų grupę bebėgantį bataliono politinį vadovą ypatingiems reikalams. Bėgo jis greitai, ir iš jo veido išraiškos supratome, kad kažin kas yra negera. Atsidūręs prie mūsų grupės, jis neįprastu balsu pareiškė, kad bataliono vadas turįs tuojau vykti į bataliono štabą pas komisarą. Skubėdamas bataliono vadas, matyt, pamiršo paskirti pratimo vadovą, todėl mes, kurį laiką lukterėję, prisidengę pušaitėmis, pradėjome artėti prie bataliono stovyklos. Stovykloje buvo ramu ir tylu. Netrukus iš savo palapinės, kur gyveno kartu su komisaru, išėjo bataliono vadas rankoje laikydamas raudoną budėtojo raištį ir, priėjęs prie mūsų grupės, vienam karininkui įsakė užsidėti raištį ant rankovės ir pradėti budėtojo pareigas. Supratome, kad ltn. Al. yra kažinkas atsitikę. Vėl pasirodęs politinis vadovas pareikalavo dviejų karininkų padaryti kratą ltn. A. palapinėje. Žinoma, tai buvo tik tuščias formalumas — ką palapinėje gali paslėpti, juo labiau, kad palapinėje gyveno net penki karininkai. Greitomis susukę antklodę, paklodę ir pagalviuką, įsukome dar ir gabalą lašinių, nes buvome tikri, kad ltn. Al. yra suimtas ir kad dar tebėra komisaro palapinėje.
Stovėjome visi tylūs ir bejėgiai. Niekas neįsakė mums skirstytis prie darbų. Ir nežinau, ar kuriam nors mūsų buvo atėjusi mintis gelbėti suimtąjį. Juk galėjome paleisti po vieną kitą pistoleto šūvį ir pasižymėti bent simbolišku pasipriešinimu, bet, matyti, tuo metu nė vienas nebuvome pasirengę žūti... kad ir už draugą ir ginklo brolį.
Ir likome stovėti tylūs ir tuo metu, kai, prasivėrus palapinės angai, iš jos išlindo rankoje pistoletą belaikąs divizijos ypatingojo skyriaus politinis vadovas, paskui jį pažastėje laikydamas ryšulėlį ltn. A. ir vėl du su pistoletais rankose saugumiečiai.
Taip ir išsiskyrėme, tik iš tolo kariškai atsisveikinę.
