MILŽINKAPIO PASAKA
Juozas Mikuckis
Giliai užmigo miškas žalias,
Suvystytas širma migla,
Ir nedulka atdrėkęs kelias—
Visur ramybė ir tyla.
Ūkuos milžinkapis iškilo
Jam beria dobilas rasas,
Ir paslaptingai šnera šilas,
Nulenkdamas eglių šakas.
Milžinkapis, nors amžiai skruodžia,
Nusilenkia jis išdidus—
Ir seka pasaką be žodžių
Apie kovas, žiaurius vaidus.. .
Nuskęsta į svajas giliąsias
Ir šilas ir aplink gamta,
O pasaka vis liejas, tęsias
Milžinkapio— nepaprasta.
Karan lydėjo bernužėlį
Mergelė iš gimtų namų.
Rytelį tą anksti ji kėlės,
Sutiko aušrą su skausmu.
Gi bernužėlis nebe vienas
Per kalnus jojo ir miškus.
Nevilgė ašara blakstienų—
Jiems kelias buvo nesunkus.
Žinojo, už tėvynę žūti,
Jeigu laimužė lėmė jau,
Tai ryt, vos patekės saulutė,
Tėvynės nebmatys daugiau.
Kova. Pulkai įniršę kaujas...
Ir krinta, žūna milžinai...
Jų vieton stoja pulkas naujas,—
Kovoja— žūna ir jisai.
Pirmyn, pirmyn, be baimės!
Negąsdina žiauri kova!
Jie trokšta vien tėvynei laimės,
Mirties jiems valanda— lengva!
Bet priešų vis daugiau pribūna,—
Mirtis skrajoja kruvina;
Ir šaltas kūnas slegia kūną,
Ir tilsta milžinų daina...
Kare ir bernužėlis krito,
Daugiau kovon jo nieks nebšauks.
Jis nesulaukė auštant ryto—
Jo mergužėlė nebsulauks.
Milžinkapis tiktai iškilo,
Kur narsūs kovėsi pulkai,—
Jo klausosi galiūnas šilas,
Barais jam tiesiasi laukai.
Ir žemėje, kur kraujas liejos,
Užaugo vėl žali rugiai,—
Juos vasarą lingavo vėjas,
Kalbėjo jiems kaž ką ilgai...
Gi varposna vis kilo kraujas
Iš žemės, žemės milžinų,—
Juo prisipildė diegas naujas
Ir mito laukas želmenų.
Kas žemę pūrino, pats arė
Ar duoną valgė tų dirvų—
Tikėjosi sulaukęs gero
Ir džiaugsis amžiumi laisvu.
Pažino savo jis tėvynę,
Pamilo protėvių kapus
Ir ginti, kaip didvyriai gynė,
Prisiekė tėviškės laukus.
Ir jo tėvynė prisikėlė,—
Pavasario sulaukė ji!
Jai gėlės skleidėsi ir žėlė
Į žydrią laisvę pakely.
Nuskęsta į svajas giliąsias
Gamta, naktužės užburta,
O pasaka vis liejas, tęsias—
Milžinkapio— nepaprasta.
