AUGINO TĖVAS SAVANORĮ

STASYS BUTKUS

Išėjus iš spaudos mano atsiminimų knygai “Vyrai Gedimino kalne” pastebėjau, kad ten yra daug spragų. Praleidau daug savo įvairių pergyvenimų. Tai pastebėjo ir kai kurie mano bičiuliai.

— Girdi, Stasy, tu esi mums pasakojęs tai, o tavo knygoje šito nuotykio nėra aprašyta, — panašiais žodžiais ne vienas yra man išmetinėjęs.

Bičiuliai patarė, ką esu pamiršęs knygoje, parašyti “Karyje”. Kągi, gal ir neblogai patarė. Patarėjų turi ir jų klauso valstybių prezidentai ir kitokie žymūs asmens, tai kodėl man, tam buvusiam pilkajam kareiviui, nepaklausyti jų patarimo. Tad ir pradedu rašyti. Paliečiu ir savo vaikystę, nes ir tuomet teko kovoti su rusų caro valdininkais.

TURĖJAU TĖVĄ PATRIOTĄ

Savo tėvu Jonu didžiuojuos. Nevisi tokius tėvus turėjo. Buvo didelis Žemaitijos (tuo pačiu, žinoma, ir Lietuvos) patriotas. Mums vaikams visad primindavo: “Vaikai, ateis laikas, Žemaitija ir Lietuva vėl turės kataliką žemaitį karalių ir žemaičių - lietuvių vaiską. Mes tai nebesulauksime, bet jūs, vaikai, galite sulaukti”.

Jo pranašautos Nepriklausomos Lietuvos sulaukė ir jis pats: mirė 1922 m. sausio 8 d., man būnant kariuomenėje.

Tėvukas labai gerbė Lietuvos ir Žemaitijos praeitį. Mums vaikams gražiai nupasakodavo apie didžiuosius Lietuvos kunigaikščius ir dievaitį Perkūną. Girdi, kunigaikščiai dėvėjo geležiniais drabužiais ir buvę tokie stiprūs, kai papūsdavę, tai savo kvapu priešą nupūsdavę už 25 kilometrų.

O dievas Perkūnas buvęs geriausias iš visų tikybų. Kai žemaičiams ir lietuviams pradėdavo mūšių lauke nesisekti, tai jie pasimelsdavo prie savo dievo Perkūno. O šis visad ateidavo į pagalbą. Užleisdavo didžiausius griaustinius ir ištrankydavo visus žemaičių ir lietuvių priešus.

Taip kalbėjo apie Perkūną mano labai maldingas tėvukas, kuris visą dieną kalbėdavo poterius. Ar eidavo, ar dirbdavo, vis melsdavosi. Tik kai miegodavo, ar su žmonėmis kalbėdavosi, pertraukdavo savo maldą. Įvairiausios spalvos škaplierių turėjo visą krūvą. Ir augštos doros buvo. Turėjo tik vieną silpnybę. Dirbant daržuose pakibinti jaunas moteris. Būdavo, tėvukas eina daržu, neša krepšį bulvių supilti į krūvą, ir, kaip paprastai, kalba poterius. Sutinka dirbančią moterį ir neiškenčia jos nepakibinęs.

—    Butkau, velni, kokie tavo poteriai! — šaukdavo pakibintoji moteris.

—    Kas Dievui — Dievui! O kas velniui — velniui! — šypsodamasis atsakydavo tėvukas, ir toliau eidavo poteriaudamas.

Tėvukas buvo pažįstamas su daugeliu ano meto lietuvių veikėjų, ypač su Povilu Višinskiu. Iš jo gaudavo platinti lietuviškų knygučių. Kai Višinskis pravažiuodavo pro Kurtuvėnus, sustodavo prie mūsų gyvenamojo namo. Mano tėvas išbėgdavo ir, priėjęs prie vežimo, gaudavo knygučių. Platindamas pasilikdavo po vieną sau. Sakydavo: “Bus vaikams, kai jie užaugs ir išmoks skaityti”.

Apie Žemaitiją ir žemaičių kalbą kuo gražiausiai atsiliepdavo. Girdi, Žemaitija yra aukso obuolys. Ką jis tais žodžiais norėjo pasakyti, nesuprantu iki pat šiol. Tėvuko žodžiais, danguje kalbasi, angelai ir šventieji giesmes gieda tik žemaitiškai. O pragare velniai savo tarpe ir su prakeiktaisiais čirškia tik lenkiškai. O pats, kaip bajorų kilmės, mokėjo ir lenkiškai, ir su ponais ta kalba kalbėdavo. Kartais, prie žmonių, mėgdavo ir su žmona pasikalbėti lenkiškai. Girdi, kad kiti nesuprastų, ką jie kalbasi.

PAGERBIA PERKŪNĄ

Iki pat 1911 m. Kurtuvėnų miestelyje nebuvo pašto agentūros. Artimiausia pašto agentūra buvo už 6 kilometrų grafo Zubovo Bubių dvare, prie plento ir vieškelio. Bubių dvaras buvo vienoje pusėje Dubysos, o pašto agentūra — kitoje pusėje. Tą vietovę senieji žmonės vadino Baravinė, nors oficialiai rašė Bubiai, pagal dvaro vardą.

Iš Bubių pašto agentūros į Kurtuvėnus paštą nešiodavo mano tėvukas. Tas pareigas ėjo apie 30 metų, iki pat 1911 m. Keista buvo tvarka. Mano tėvukas sumokėdavo Bubių pašto agentūrai po 3 kapeikas už laišką ar atviruką. O pats, atiduodamas adresatams, už laišką imdavo po 8 kapeikas, o už atviruką po 5 kapeikas. Koks buvo mokestis už laikraščius — nebepamenu.

Kadangi anais laikais nedaug kas susirašinėdavo, tai ir tų laiškų nedaugiausia tebūdavo. Tėvuko pajamos būdavo visai menkos. Jokios algos negavo. Todėl eidavo turtingesniesiems malkų piaustyti - skaldyti. Pats buvo nesveikas ir sunkesnių darbų dirbti negalėjo.

Kasdien vaikščiojant į Bubius, tekdavo jam praeiti pro seną Jurgiškių ąžuolą. Vos vienas kilometras nuo Kurtuvėnų miestelio. Senieji žmonės pasakodavo, kad šis ąžuolas turįs apie 1000 metų. Žemaičiai po šiuo ąžuolu deginę dievui Perkūnui aukas. O tėvukas Perkūną gerbė.

Praeinant pro ąžuolą, tėvuką imdavo kažkoks nerimas. Senovėje ąžuolą garbinę žemaičiai, o dabar jis apleistas, pasenęs, apačioje papuvęs, nors visas dar žalias. Papuvusioje vietoje širšės įsirengė savo sodybą, geriau sakant, tvirtovę ginti ąžuolą, kad vaikai nedrąskytų puvėsių ir nenaikintų senelio.

Tėvukui visad kildavo jausmas pagarbinti šį ąžuolą. Jam atrodė ąžuolas šventas, didingas, paslaptingas. Bet kaip jį garbinsi. Jis — krikščionis, o ąžuolą garbino pagonys. Bet tėvukas išeitį surado, kad jis ir kiti žemaičiai galėtų atiduoti ąžuolui garbę.

Nupirko koplytėlę su Sopulingosios Dievo Motinos stovylėle, nunešė į bažnyčią pašventinti ir įkėlė į ąžuolą. Sopulingosios stovylėlė tėvukui simbolizavo skausmus pavergtosios Žemaitijos ir Lietuvos, apleisto, paniekinto ąžuolo ir jo paties. Taip tėvukas sujungė dvi tikybas į krūvą. Dabar jau buvo viskas tvarkoje. Be skrupulo galėjo nukelti kepurę prieš ąžuolą ir sukalbėdamas tris “Sveika Marija”, pagarbinti Sopulingąją ir tuo pat pagerbti ąžuolą. Be to, ir kiti žemaičiai, praeidami pro ąžuolą, kėlė kepures ir meldėsi. Tėvukas savo tikslą atsiekė.

Pirmojo Didžiojo karo metu vokiečių kariai Sopulingosios stovylėlę išėmė iš ąžuolo ir išsivežė namo atminimui, o gal į muzėjus. Ir daugiau panašių stovylėlių vokiečių kariai iš Žemaitijos išsivežė į Vokietiją. Karo metu tėvukas buvo labai suvargęs, o mes, vyresnieji vaikai, buvome Rusijoje ir negalėjome jam padėti. Teko tėvukui eiti per kaimus elgetaujant, ir naujos Sopulingosios nebeturėjo iš ko įkelti į ąžuolą. Bet tradicija nenyksta. Kitas žemaitis pasirūpino įkelti, kad ąžuolo garbė nepranyktų.

TETULA KNYGNEŠĖ

Tėvo jaunesnioji sesuo Ona, kaip ir tėvukas, taip pat buvo nesveika. Silpnų akių ir šluba. Todėl iš pat jaunystės pradėjo verstis smulkia prekybėle. Ant rinkelės prieš bažnyčią šventadieniais pardavinėdavo rožančius, škaplierius ir kitokias religines ir nereligines smulkmenas. Atlaidų metais pasiekdavo su savo “prekyba” ir kitas parapijas. Ir Šiluvą, ir Žemaičių Kalvariją. Tokius “prekybininkus” žmonės pas mus vadino škaplierninkais arba paupariais. Spaudos draudimo metu tokie škaplierninkai daugiausia būdavo ir knygnešiai. Pardavinėdavo, dažniausiai, maldaknyges ir kitokias religines bei liaudies mėgiamas apsakymų knygeles, sakysime: “Genovaitė”, “Kantrioji Elena” ir pan.

Tuo būdu ir mano teta pasidarė knygnešė. Lietuviškų knygų gaudavo iš Kurtuvėnų vikaro kun. Tuskevičiaus ir kitų. Teta buvo diplomatė. Kad būtų apsaugota nuo rusų policijos, draugavo su Kurtuvėnų rusų policininko - stražninko žmona. Jeigu policija sugalvodavo tetą krėsti, stražninkienė apie pavojų tetai pranešdavo.

Kartą buvo suruošta didesnė krata. Iš Bazilionų miestelio (kur buvo policijos nuovada) atvyko uriadnikas su keliais žandarais, ir visi suėjo pas kurtuvėniškį stražninką. Šis pakvietė svečius pirma pas jį papietauti, o žmonai pašnibždėjo, kad pasirūpintų apie kratą pranešti Onai Butkaitei. Stražninkienė gatvėje pagavo vaiką ir paliepė jam bėgti pas Butkaitę ir pranešti, kad paslėptų lietuviškas knygas. Žemaitukas vaikas uoliai išpildė savo pareigas. Kaip kulka nušovė pas mano tetą.

Teta skubėjo slėpti knygas. Kur vis kiša, ten, atrodo, nesaugu. Vis, atrodo, suras, pamatys. Kai nerado geresnės vietos, knygas įkišo į piklevotus miltus dėžėje. Kurtuvėnų stražninkas nesiskubino su svečiais pietus valgyti. Ir degtine gerokai pavaišino. Po geros valandos policija išsijudino pas tetą kratos daryti. Iškrėtė kambarį, bet nieko neradę, kopėčiomis užsilipo ant augšto ir ten smulkiai iškrėtė visas palėpes. Bet ir ten nieko nerado. Policininkų tarpe buvo ir vienas lietuvis, tikras šuo caro tarnyboje. Šis policininkas lietuvis atkreipė dėmesį į miltų dėžę. Girdi, reikia miltus iškratyti. — Na, ką čia sugalvojai, biednai merginai miltus teršti. Išmaišytus miltus juk ji nebegalės maistui panaudoti. Kas į miltus kiš knygas. Sveikai pagalvokite, — perspėjo kurtuvėniškis stražninkas. Jam pritarė kiti rusai policininkai ir išgama lietuvis turėjo nusileist.

Po laimingos kratos teta vakare nuėjo pas savąjį stražninką padėkoti. Stražninkas pasisa-

A. Galdikas  Mūsų pajūryje


Darbininko klišė

 

kė, kad jis nujautęs dėžėje paslėptas knygas ir keikė lietuvį policininką už per didelį akiplėšiškumą kratos metu. Be to, stražninkas pasakė, kad tetą policijai įskundė miestelio karčiamninkė Chražauskienė. Liepė jos saugotis.

— Ir jūsų pačių tautiečių tarpe yra biaurių skundikų, — pabrėžė draugiškasis stražninkas.

MOKINIŲ STREIKAS

Visą laiką Kurtuvėnų miestelyje nebuvo rusiškos pradžios mokyklos. Artimiausia rusiškoji pradžios mokykla buvo už 3 kilometrų Žadvainių dvarelio laukuose. Miestelyje veikė tik slaptoji parapinė lietuviškoji mokykla, kurioje mokė moterėlė — daraktorė. Mokė tik lietuviškai skaityti. Rašyti nemokė, nes ir pati daraktorė, tur būt, nemokėjo. Tikrąją mokyklą, jau lietuviškąją, “Saulės” draugijos, įsteigė tik 1912 m. Mokytojavo jauna cenzuota mokytoja. Mokė lietuviškai ir rusiškai.

Kol miestelyje nebuvo tikrosios mokyklos, miestelio ir artimųjų kaimų vaikai, slaptojoj mokykloj išmokę lietuviškai skaityti, eidavo toliau mokytis į Žadvainių mokyklą. Mokytojas rusas Zykov lietuviškai nemokėjo. Šiaip žmogus buvo geras, jeigu neminėti rusifikacijos.

Žadvainių mokykla buvo vedama grynai rusiškoje ir pravoslaviškoje dvasioje. Nors visi mokiniai žemaičiai katalikai, bet nemokė nei lietuviškai, nei katalikų kunigo neįsileisdavo tikybos dėstyti. O pravoslavų popas kas savaitė atvažiuodavo, duodavo vaikams bučiuoti pravoslavų kryžių, mokydavo rusiškus pravoslaviškus poterius ir giesmių. Ir pertraukų metu drausdavo žemaitiškai šnekėti ir dainuoti. O mokinių buvo ne tik mažų pipirų, bet ir paauglių, kurie gerai suprato rusų politikos kėslus.

Nepamenu kelintais metais, mokiniai surengė streiką. Pareikalavo mokytojo, kad vietoj popo kviestų tikybos dėstyti katalikų kunigą, kad greta rusų kalbos mokytų ir lietuviškai, ir, kad nebūtų draudžiama žemaitiškai šnekėtis. Mokytojas atsisakė, pasiteisindamas, kad visa tai ne nuo jo priklauso, bet nuo augštesnės vyriausybės.

Vieną dieną mokiniai ir sustreikavo. Vyresniojo amžiaus mokiniai pranešė “pipirams’, kad daugiau nebemokys ir mokytojas liepė knygas atiduoti. Mat, mokslo vadovėlius duodavo mokykla. O mažiesiems tinginiams to ir reikia. Prasidėjus pamokai ir mokytojui įėjus į mokyklą, vyresniojo amžiaus mokiniai pakilo ir nunešė mokytojui atiduoti knygas. Paskui jų pakilo ir visa mokykla ir pradėjo nešti knygas atiduoti. Mokytojas jau nieko nebeklausinėjo, ir tik skubėjo iš sąrašo braukyti knygas. Lietuviškai dainuodami mokiniai paliko mokyklą ir išėjo namo. Visą likusią žiemos dalį mokykla nebeveikė ir mokytojas vaikščiojo be darbo. Žmonės kalbėjo, kad streiko iniciatoriai buvo broliai Makauskiukai, jau suaugę mokiniai. Greit jie išvažiavo į Argentiną, ir dabar ten tebegyvena. Buvo susipratę jaunuoliai.

(bus daugiau)

AUGINO TĖVAS SAVANORĮ

STASYS BUTKUS

PRADEDU LANKYTI MOKYKLĄ

Pirmiausia pradėjau mokytis lietuviškai skaityti slaptojoj parapinėj mokykloj. Mokė daraktorė iš elementoriaus ir maldaknygių. Dažnai užeidavo vikaras tikybos dėstyti ir atsinešdavo Seinuose leidžiamo savaitraščio “Šaltinio” priedą vaikams “Šaltinėlį”. Iš jo mums paskaitydavo įdomių apsakymėlių ir smulkmenų. Būdavo daug ir linksmo pobūdžio. Vikaras mokėjo gyvai ir įdomiai perskaityti. Mes jo visad laukdavome. Aš taip pamėgau, kad pasiryžau greičiau išmokti skaityti ir pats “Šaltinėlį” perskaityti.

Rašyti raides, pasirašyti vardą ir pavardę, ir dar šį tą pamokė tėvukas. Neturėdamas kitokių priemonių, paėmė ilgą neobliuotą baltą lentą ir kreida ant jos užrašė raides, pavardę, vardą, o aš ant popieriaus arba pirktos mokymuisi lentelės su “gripeliu” pradėjau rašinėti.

Kai išmokau raides rašinėti, iš knygų pradėjau žodžius nurašinėti. Ir taip išmokau pats per save lietuviškai rašyti.

1910 m. rudenį su vyresniuoju broliu Jonu pradėjome lankyti rusiškąją Žadvainių mokyklą. Po mokinių streiko, mokyklos rėžimas buvo sušvelnėjęs. Rusų popas nebeatvažiuodavo, nors nekviesdavo ir katalikų kunigo. Jau nebedrausdavo pertraukų metu žemaitiškai šnekėti ir dainuoti. Mokiniai dažniausiai mėgdavo dainuoti karinę liaudies dainą “Už beržyno, už gajyno gul žalneriai sušaudyti”... Nebemokė net caro himno “Bože caria chrani” (Dieve, saugok carą) giedoti. Ant spintos gulėjo nebenaudojamas smuikas. Anksčiau mokydavo smuiku griežti. Visą žiemą ramiai prasimokėme.

1911-1912 m. žiemą, pačiam viduržiemyje, vėl sustreikavome. Vėl tie patys reikalavimai — katalikų kunigo ir lietuviškų pamokų. Grąžinę mokyklai knygas, mokiniai vėl apleido mokyklą, dainuodami savo pamėgtąją dainą “Už beržyno, už gajyno”... Ir vėl visą likusią žiemos dalį mokykla nebeveikė.

1912 m. rudenį miestelyje įsteigus lietuviškąją “Saulės” mokyklą, pradėjome ją lankyti. Visas miestelis buvo grafo Plioterio (Plater-Zyberg) nuosavybė. Kada rusiškajai mokyklai “nebuvo” namų, lietuviškajai atsirado, panaikinus Charžauskienės karčiamą. Grafas daugiau nebeišnuomavo namų ir valdinei degtinės parduotuvei, vadinamai “monopolis”. Tie namai liko išnuomoti atvykusiam gydytojui ir jo įsteigtai vaistinei. Iki tol jų nebuvo.

Nebeišnuomavo namų ir žydams. Miestelyje dingo girtavimo įstaigos, žydų krautuvės, o atsirado lietuviškos mokyklos, lietuviškos krautuvės, gydytojai ir vaistinės. Miestelis pasidarė visai lietuviškas ir blaivus. Toks buvo ir visą Nepriklausomybės laiką. Tik 1940 m., rusams okupavus Lietuvą, ir Kurtuvėnuose atsiradus raudonajai įgulai, rusų karininkai pareikalavo Šiaulių kompartijos miestelyje atidaryti svaiginamųjų gėralų pardavimą. Tas pareigas užkrovė vietiniam kooperatyvui. Rusams sunku buvo įsivaizduoti, kaip miestelis gali būti be svaiginamųjų gėrimų parduotuvės.

NENORI GIEDOTI CARO HIMNO

Ir lietuviškoje mokykloje mokiniai nerimo, streikavo. Šį kartą prieš rusų caro himną “Bože, caria chrani”. Dainų pamokoms mokinius atvesdavo į kleboniją. Ten buvo pianinas ir vikaras kun. Antanas Šufinskas mokė lietuviškai dainuoti. Greta lietuviškųjų dainų pradėjo mokyti ir caro himną giedoti.

Kai lietuviškai dainuodavo, dainos skambėdavo gražiai, nes daug mokinių turėjo gražius balsus. Bet kai tik pradėdavo giedoti caro himną, tuoj visų balsai “pagesdavo”. Imdavo kvarkti, kaip varlės baloje. Vikaras ir pykdavo, ir juokdavosi, bet nieko nepadarė. Gražiai prašydavo, kad išmoktų. Aiškindavo, kad ir jis neapkenčia caro, bet kad reikia mokėti. Girdi, kai atvažiuos rusų mokyklų inspektorius tikrinti mūsų mokyklos, turėsime jam pasirodyti, kad ir mes mokame caro himną. Nemokėdami galime turėti nemalonumų ir mokytojai, ir mokiniai. Bet ir tai nepaveikė mokinių. Visą laiką kvarkė varlių balsais. Matyt, Žadvainių mokyklos dvasia dar tebepersekiojo juos neapkęsti visko, kas yra rusiška.

Kai Kurtuvėnuose buvo įsteigta lietuviškoji mokykla, tai vyriausybė ir Žadvainių mokykloje pakeitė mokytojus. Rusą Zykovą kažkur kitur iškėlė, o į Žadvainius atkėlė lietuvę mokytoją Slyvauskienę, vėliau buvusio 1918 m. Vilniaus savanorio kūrėjo ir Lietuvos kariuomenės kapitono Slyvausko motiną.

Po vienu stogu buvo “Saulės” mokykla ir kooperatyvas, žydų prekybininkų pabaisa. Vieną vidurnaktį 1913 m. minimas namas su mokykla ir krautuve sudegė. Gaisras įtartinas, nes pečiai buvo kūrenami tik iš ryto. Visi įtarė žydą krautuvininką, nes matę jo krautuvėje jau supakuotas jo prekes. Jo krautuvė buvo visai arti kooperatyvo. Žinoma, kooperatyvas jam labai kenkė.

PLATINU SPAUDĄ

Mano tėvukas platino Seinuose leidžiamą populiarų savaitraštį “Šaltinį”. Jis buvo įdomus ir daugiausia skaitomas. Kai išmokau skaityti ir rašyti, perėmiau iš tėvuko spaudos platinimo darbą. Vaiko užsidegimu ėmiausi “Šaltinį” platinti. Netrukus kas savaitė jo ateidavo mano vardu po 40 egzempliorių. Vieni skaitytojų būdavo metiniai prenumeratoriai, už ’metus užsimokėję po 3 rublius, kiti būdavo nuolatiniai metiniai, kas savaitė mokėdami po 8 kapeikas, o tretieji atsitiktini skaitytojai, taip pat mokėdami po 8 kap. už 1 egz. Tokia jau kaina buvo už atskirą egzempliorių. 40 egz. anais laikais išplatinti nelabai turtingoje apylinkėje buvo nemažas skaičius. Iš platinimo turėdavau ir nuostolių. Kai kuriems, neturintiems pinigų, duodavau skolon. Kiti neatsilygindavo.

Kitiems laikraščiams sudarydavau grupines prenumeratas. Po kelis skaitytojus vienai prenumeratai. Žmonėms trūkdavo pinigų, taigi keletas susidėję įstengdavo laikraštį išsirašyti. Bet tokių nedaug teturėjau, nes visą dėmesį buvau atkreipęs į “Šaltinio” platinimą.

Daugiausia vargo turėdavau su davatkomis. Ir jų nepamiršdavau. Jų keletą įkalbėjau susidėjus išsirašyti Seinuose leidžiamą dvisavaitinį religinį laikraštėlį “Spindulys”. Metams kainavo 1 rub. 50 kap. Jos sutiko ir susidėjo, bet iš manęs pareikalavo, kad kiekvieną numerį joms perskaityčiau. Girdi, jos galinčios skaityti tik iš maldaknygių.

Sutikau su davatkų sąlygomis, kad tik daugiau laikraščių ateitų į mūsų apylinkę. Nenorėjau, kad mūsų Kurtuvėnai spaudos atžvilgiu būtų atsilikę.

Būdavo, kai gaudavau “Spindulį”, tai imu ir surenku davatkas į vieną kambarį. Joms perskaitau visą “Spindulį” ir kas joms neaišku — paaiškinu. Davatkos būdavo patenkintos. Dėl to dvaro darbininkų išdykę vaikai pradėjo mane pravardžiuoti “davatka”, “bernardinu”, ir kitais pavadinimais. Su dvaro ir miestelio vaikais nesugyvendavau, nes jie buvo nekultūringi ir nesiduodavo paveikti į teigiamą pusę. Tamsūs tėvai nemokėjo jų auklėti. Daugiausia teko draugauti su kaimo ūkininkų vaikais. Jie šventadieniais pas mane užeidavo ir laikraščių, ir knygų gauti. Ir rimtai su jais pasikalbėdavome.

Prieš Naujuosius Metus gaudavau po daug “Šaltinio” kvieslių sekantiems metams išsirašyti laikraštį. Kad kvieslys daugiau pasiektų žmonių, daug jų išlipindavau miestelyje šventadienių rytais. Mat, iš kaimų į bažnyčią susirinkę žmonės galėdavo perskaityti.

Bet baimės turėdavau dėl miestelio ir dvaro padykusių vaikų. Jie pamate, kad čia yra Stasiuko darbas, galėtų nuplėšti. Taigi, ėmiausi priemonių, kad niekas nematytų, kas tuos kvieslius lipina miestelyje.

Prieš Kalėdas juk Adventas, anksti laikomi rarotai. Žmonės eina labai anksti į bažnyčią. Kad nepamatytų, kas lipina kvieslius, tekdavo dar anksčiau juos išlipinti. Į talką pasikviesdavau dviem metais vyresnį brolį. Na, ir išlipdydavome “Šaltinio” kvieslių paliai šventorių, prie krautuvių ir kitose vietose, kur susitelkia daugiau žmonių. Kai prašvinta, jau pilnas miestelis baltuoja kvieslių. Vaikštau ir seku, ar daug žmonių juos skaito. Per savaitę vėjas ir sniegas sunaikina kvieslius. Kito sekmadienio anksti rytą vėl su broliu lipdome kvieslius. Ir niekas nepastebėdavo, kad tai vaikų — Stasiuko ir Jonuko darbas. Visi manydavo, kad tai klebonijos darbas. Todėl ir vaikai nesikėsindavo nudraskyti. Kviesliai daug padėdavo įkalbėti žmogui laikraštį išsirašyti.

PRADEDU RAŠINĖTI Į LAIKRAŠČIUS

Beskaitant, kilo noras ir pačiam ką nors parašyti į laikraščius. 1910 m. vasarą mūsų apylinkėje galvijai pradėjo sirgti užkrečiama nagų ir, rodos, snukio liga. Na, ir parašiau ke-letos eilučių žinutę į “Šaltinį”. Jis išspausdino. Na, ir užsidegiau rašinėti. Pasidariau savo apylinkės korespondentu. Rašinėjau ne tik į “Šaltinį’, bet ir į kitus. Net į dienraštį “Viltį”. Išsirašydavau ir ją.

Pagaliau parūpo ką nors didesnio parašyti, negu žinutes. Bet nesisekė. Redakcijos atsakymuose vis gaudavau atsakymus:    “Netinka”.

“Šiuo tarpu netinka”. Bet nerimau ir užsispyręs rašiau, kol 1912 m. vasarą “Šaltinis” savo priede jaunimui “Vainikas” įsidėjo mano rašinėlį “Amerikon važiuoti ar kariuomenėn eiti”. Raginau jaunimą nebėgti į Ameriką, bet išmokti amatų ir atitarnavus kariuomenėje likti Lietuvoje. Tėvo įkvėptas svajojau apie lietuvių sukilimą prieš rusus. Šiame savo rašinėlyje turėjau paslėptą mintį, kad kuo daugiau jaunimo ir net kariškai paruošto liktų Lietuvoje ir atėjus sukilimo metui, galėtų sėkmingai kovoti prieš rusus. Redakcija mano rašinėlio pabaigą gerokai ištaisė. Gal ten buvo perdaug vai-

“Daugiausia vargo turėdavau su davatkomis...”

kiškų naivumų. O gal kai ką ir per atvirai išsireiškiau.

Daugiau rašinėti į spaudą pradėjau 1916 m. Rusijoje. Ten ėjo keletas lietuviškų laikraščių. Jau beveik visi mano rašiniai būdavo įdedami. Mat, išaugau, ir vaikiškų naivumų nebebuvo.

Mano priešai rašinėti į laikraščius dar prieš Pirmąjį Didįjį Karą buvo mamytė ir Kurtuvėnų pašto valdininkai rusai. Mamytė vis bumbėdavo, kad veltui leidžiu pinigus pašto ženklams ant laiškų į redakcijas. Pašto ženklas vidaus laiškui kaštuodavo po 7 kapeikas, o piklevotų miltų svaras tik 5 kapeikas. Mamytės apskaičiavimu, kiek būtų galima miltų nupirkti už tai, ką išleidžiu laiškams.

Tėvukas mamytę sudrausdavo. Girdi, jeigu vaikas rašo, tai eina geru keliu. Ar geriau būtų, kad jis drauge su kitais dvaro ir miestelio vaikais daužytųsi, tvirktų ir augtų į kokį nors banditą.

Pašto valdininkai mano laiškus į redakcijas naikindavo ir perskaitydavo, ką rašau. Paskui savo laiškų į redakcijas nebesiuntinėjau per Kurtuvėnų paštą. Įduoda vau dvaro kumečiui, kuris su vienu pašto valdininku važiuodavo į Šiaulius pašto parvežti, kad jis įmestų Šiaulių pašte. Kumetis, matyt, neišsiplepėdavo drauge su juo važiavusiam valdininkui, kad vežioja mano laiškus į Šiaulių paštą.

(bus daugiau)