PASVALYS
Pasvalio bažnyčia prieš Didijį Karą
V. SRUOGIENĖ
Istorijos audros nenustoja siautusios ties mūsų kraštu, jos vėsulai nušluoja nuo žemės paviršiaus ištisas sodybas, miestus, sunaikina praeities palikimą. Todėl labai maža šiandieną žinome apie mūsų senų, labai senų vietovių buvusių amžių gyvenimą. O taip yra svarbu išlaikyti nuo dingimo nežinion viso to, kas buvo, kuo mūsų tautiečiai gyveno, kuo sielojosi, dėl ko džiaugėsi ir kentėjo.
Amerikiečiai deda milžiniškas pastangas rinkdami žinias apie kiekvieno miesto miestelio, kiekvienos mažiausios gyvavietės praeitį; bibliotekos prikrautos storiausių tomų apie pavienių šeimų istorijas, nors jos taip netoli siekia. O ką mes žinome apie mūsų šeimas, kurių vardais mirguliuoja 13-14 šimtmečių dokumentai, šaltiniai? Vos nuotrupos beliko, ir tos pačios pamirštamos. Prieš 50-60 metų kiekvieno šviesuolio namus Lietuvoje puošė senos lenkų ir rusų enciklopedijos, biografiniai ir geografiniai žodynai, kur mylėtojų pastangomis buvo surinkta nemaža medžiagos apie mūsų praeitį. Šiandien tie veikalai — jau retenybė, kuri dėl kalbos jaunam lietuviui retai beprieinama.
Todėl, užtikus kur atsitiktinai medžiagos pluoštą, savotiškas pareigos jausmas verčia jį užrašyti, pateikt mūsų visuomenei. Juk benamiui tremtiniui taip yra brangi kiekviena žinutė apie jo tėviškę, apie jo artimą miestą!
Štai kiek žinių apie Pasvalio praeitį.
Pasvaliečiai gali didžiuotis savo miestu iš senų senovės įsikūrusiu prie Lėvens upės, netoli tos vietos, kur ji įteka į Mūšą.
Apie Pasvalį rasta nemaža archeologinių radinių iš Lietuvos proistorės laikų — tai tikrai labai senai lietuvių gyvenama vieta, ne šimtmečiais, o tūkstančiais matuojama.
Prie Mūšos tebėra senos pilies liekanų, piliakalny buvusi Gedimino pilis 14 amžiuje.
Pirmoji Pasvalio bažnyčia pastatyta 1498 metais —tai Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Aleksandro fundacija.
1546 m. Pasvalys įsigijo miesto teises, kurios atskiromis privilegijomis buvo praplėstos dar 1559 m. Žygimantas Augustas tuo būdu palengvino miestiečiams prekybą, ėmė kilti jų gerbūvis.
1557 m. rugsėjo mėn. 14 d. pasvaliečiai buvo liudytojai didelio istorinio įvykio, kada čia, Žygimanto Augusto karo stovykloje, paskutinysis kryžiuočių ordino Livoniškės šakos magistras Fiurstenbergas buvo priverstas atsiklaupti prieš mūsų valdovą ir nusižeminęs prašyti jo globos prieš besiveržiantį į jo žemes maskolių, Ivaną Žiaurųjį. Po kelių šimtų metų žiaurios kovos ir kruvinų pastangų užgriebti Lietuvą, sunaikinti lietuvius, išdidusis vokietis liko paklupdytas ir ilgainiui priverstas likviduoti organizaciją, kuri taip ilgai vadovavo vokiečių kolonizacijai Į Rytus. Kai Vytautas Didysis 1410 metais ties Žalgiriu sutriuškino Prūsų kryžiuočių ordino galybę, dar apie pusantro šimto metų jo Livoniškė atžala šiaip taip gyvavo, bet galop ir ji palūžo. Taip dėka Vytautui vokiečiai per ištisus 500 metų sustojo besiveržę į Rytus...
Koks gi turėjo būti pasakiškai gražus vaizdas, kada apie Pasvalį plačiame slėny, kaip margaspalvės gėlės renesansiniu puošnumu pražydo mūsų prašmatnaus valdovo palapinės! Turtinga riterių ir jų žirgų apranga, saulėje žvilgą sidabro šarvai ir metaliniai ginklai, plevėsuoją vėliavos, mirguliuoją riterių šalmus bepuošią strausų plunksnos, per pečius permesti leopardų ir kitoki brangūs kailiai... Žvengia prunkščia žirgai, šūkauja kariai, juda raiteliai, pėstininkai, artilerija, trimitai trimituoja dusliai dunda būgnai... Čia pasitinkama turtingai apsirengusius, nors ir negausius ir tylius, niūrius livoniečius... O vakare tūkstančiai laužų, šviesų, žiburių... Virš viso to sklinda žinia: kryžiuočiai pasidavė į Lietuvos valdovo globą!
(Smulkiau žiūr. 1957 m. Kario 10 nr.)
1586 m. Didysis Lietuvos Kunigaikštis Steponas Batoras leido Pasvalio miestui imti “my-to targove”, prekybos muitą, ir 2 mylių spinduly laikyti visokias smukles.
Bendras lietuvių lenkų seimas Varšuvoje 1607 m. buvo nutaręs išvalyti Mūšos ir Nemunėlio upes nuo akmenų, kad būtų įmanoma susisiekimas laivais, tačiau sumanymas liko neįvykdytas.
Prieš pat didįjį Šiaurės karą švedų karaliaus Karolio XI pasiuntinys, rinkdamas žinias apie Lietuvą, susidomėjo Pasvalio karaimais ir pareikalavo, kad vienas karaimas, Saliamonas, Aarono sūnus, vyktų į Upsalą su informacijomis — tuo būdu švedų archyve išsisaugojo įdomus pasvaliečio dokumentas antrašte “Arpi-ryon”, kuris išlaikė saują žinių apie tą mažytę, bet Lietuvai visad ištikimą, turkų kilmės tautinę grupę.
18-me amžiuje ėjo dideli ginčai dėl Pasvaliui priklausiusių Rokiškio ir Požos dvarų, kuriuos lėno teisėmis laikė Tyzenhausų šeima.
Iki Nepriklausomybės laikų Pasvalys nepraturtėjo jokiais žymesniais istoriniais įvykiais, gyvenimo vėtros ėjo pro šalį. Tik jo apylinkių ūkininkai prasigyveno ir lietuviškų knygų draudimo metu aktingai dalyvavo lietuvių liaudies kovoje su okupantu, slapstė knygas ir rėmė knygnešius. Pasvalio bažnyčia mūsų laikais jau buvo virtusi įžymybe, simboliu, nes jos bokšte buvo slapstoma draudžiamoji spauda.
Nepriklausomybės laikais miestas apsišvarino, atkuto, nors 1939 m. teturėjo 4.000 gyventojų.
Pasvalio apylinkės yra davusios Lietuvai nemaža šviesuolių bei veikėjų. Iš Juodžionių km. yra kilęs žinomas filosofas, klasikų veikalų vertėjas, profesorius Vladimiras Šilkarskis; iš Medinių kaimo išėjo Vileišiai su žinomu mecenatu ir kovotoju dėl lietuvybės Petru, su Kauno burmistru Jonu ir JAV veikėja Elena Vileišyte - Deveniene.
Apie Pasvalį yra nemažų sieros mineralinio vandens versmių, kurios iš seno sutraukdavo sergančius reumatu gydytis. Čia atvykdavę ligonys neturėjo patogumų, talpindavosi ūkininkų trobose, tačiau dažnai gydymo rezultatais būdavo patenkinti. Taip pat prie Pasvalio yra gipso klodų ir daubų.
Pasiknisus dokumentuose ir atminty galima būtų rasti nemaža įdomių žinių apie Pasvalį, kaip ir apie kiekvieną Lietuvos vietovę. Dabar pats laikas — buvusiems nepriklausomos Lietuvos veikėjams rašyti atsiminimus, o kiekvienam šviesuoliui, kiekvienam raštingam žmogui — žymėti faktus iš jam artimos ir gerai žinomos apylinkės.
Pasvalio bažnyčios šventoriuje
