PRISIMINKIM KARIUS KOVOTOJUS
POV. DIRKIS
Mūsų lietuviškoje periodinėje spaudoje labai tankiai užtinkame pranešimus bei aprašymus apie ruošiamus arba jau įvykusius minėjimus įvairiems mūsų tautos žymiems vyrams, jau nukeliavusiems į amžinybę. Tačiau buvę kariai-kovotojai mūsų tarpe yra lyg pamiršti: jiems neruošiami jokie minėjimai, akademijos ir jų nuopelnai tautai ir Tėvynei, atrodo, lyg neįvertinami. Dabar gi, ypač šiais jubilėjiniais metais, tektų juos bent mūsų karinėje spaudoje atsiminti.
Šių metų pradžioje visuose laisvuose kraštuose lietuviai labai gražiai atšventė ir paminėjo 40 m. Lietuvos Nepriklausomybės sukaktį, o dabar rudenį švęsime ir minėsime 40 m. Lietuvos kariuomenės atsikūrimo sukaktį. Tat ta proga būtų labai gražu ir pravartu savo spaudoje tuos karius-kovotojus, kurie padėjo savo gyvybes ant Tėvynės aukuro, ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, atžymėti. Juk gražiausiais tokiais karių-kovotojų žiedais yra nusėtas visas Lietuvos Nepriklausomybės kovų istorijos kelias. Jie įvykdė Nepriklausomybės 1918 m. vasario 16 d. giliai prasmingą aktą; jie apvainikavo Lietuvos Nepriklausomybę nevystančiu garbės vainiku. Kadangi leidžiamoje Lietuviškoje Enciklopedijoje nevisiems vietos yra, tai mes juos paminėkime savo “Karyje”. Keletą jų čia ir aš paminėsiu.
Vyr. Itn. Juozas Andriūnasžuvo 1920 m. Giedraičių kautynėse. Jį nušovė lenkų karininkas ties Bekupių dvaru. Vyr. Itn. Andriūnas buvo kilęs iš Dusetos val., Zarasų apskr.
Kpt. Eduardas Noreika, gimęs 1897.X.10 Rygoje. Karininko laipsnį gavo carinėje rusų kariuomenėje. 1919 m. sausio 5 d. stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo 2 pešt. D.L.K. Algirdo pulke. Dalyvavo kovose prieš bolševikus, bermontininkus ir lenkus. Lengviau buvo sužeistas bolševikų fronte ir atsisakė eiti į ligoninę. Sunkiau buvo sužeistas kovose su lenkais ties Giedraičiais. Už pasižymėjimus kautynėse apdovanotas dviem Vyčio kryžiais.
Žuvo 1923 m. sausio 15 d. ties Klaipėda.
Ltn. Mačiukas1920 m. lapkričio mėn. kautynėse su lenkais ties Giedraičiais buvo sunkiai sužeistas. Jį sužeistą nešė iš kautynių lauko du mūsų kareiviai, kuriuos vijosi lenkai. Vienas nešusių mūsų kareivių buvo sužeistas ir likęs kitas nebepajėgė vienas nešti. Lenkai pasivijo, ltn. Mačiuką paėmė į nelaisvę ir nugabeno į Vilniaus ligoninę. Ten nuo žaizdų jis mirė.
Ltn. Kazys Matulaitis,kilęs iš Tarpučių kaimo, Šumskų val., Marijampolės aps. Savanoriu įstojo į 2 pėst. pulką 1919 m. sausio 7 d. Baigęs Karo Mokyklą, grįžo atgal į 2 p. pulką. Dalyvavo kautynėse su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Kautynėse su bermontininkais ties Radviliškiu buvo sužeistas. 1920 m. lapkričio 21 d., puolant lenkus Giedraičių kryptimi, ties Seirūnų palivarku buvo sunkiai sužeistas. Nors ir sužeistas, bet visą laiką iki pat mirties teiravosi apie kautynes. Mirė kitą dieną.
Ltn. Pranas Telksnysgimė 1890 m. gruodžio 25 d. Runėnų kaime, Aluntos parapijoje, Utenos aps. 1919 m. kovo 10 d. stojo savanoriu į Karo Mokyklos I laidą. Baigęs mokyklą, buvo paskirtas į 2 pėst. pulką. Dalyvavo kautynėse su rusais-bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Giedraičių kautynių metu, 1920 m. lapkričio 21 d., puolant lenkus ties Bekupės dvaru, ltn. Telksnys buvo sunkiai sužeistas. Kareiviai jį vedė iš kautynių, bet bevedant nauja lenkų kulka jį nukovė.
VASARIO 16-JI KAUNE — NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE
Lakūno Itn. Juozo Kumpio iškilmingos laidotuvės Šiauliuose 1920 m.
Iš H. Bezumavičiaus rinkinio.
Ltn. Vincas Gvildysgimė 1887 m. liepos 23 d. Žūklių kaime, šakių aps. Karininko laipsnį įgijo rusų kariuomenėje. 1917—1918 m. yra tarnavęs ir tautiniame rusų kariuomenės lietuvių batalione. Grįžęs iš Rusijos į Lietuvą, 1919 m. sausio 13 d. stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo 2 pešt. pulke. Kariavo prieš rusus-bolševikus, bermontininkus ir lenkus. 1920 m. lapkričio mėn. 21 d., kovų metu su lenkais ties Giedraičiais, žuvo.
Ltn. Serafinas Oželisgimė 1901 m. spalio 8 d. Igliaukos bažnytkaimyje, Javaravo vai., Marijampolės aps. 1919 m. sausio 22 d. stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Baigęs Karo Mokyklos I laidą, tarnavo 2 pešt. pulke. Kovojo prieš rusus-bolševikus ir bermontininkus. 1919 m. lapkričio 21 d. lietuviams puolant bermontininkus, ltn. Oželis buvo sunkiai sužeistas ir nuo žaizdų mirė. Už pasižymėjimus kautynėse ties Radviliškiu buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi.
Ltn. Juozas Kumpisgimė 1901 m. Šiaulių mieste. 1919 m. pradžioje stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, į organizuojamą Lietuvos karo aviaciją. Baigė pirmąją karo aviacijos laidą. Lietuvos karo aviacijos lakūnai mokiniai pirmieji savarankiškai pakilo į orą Stašaitis iš pirmosios lakūnų grupės ir Kumpis iš antrosios grupės.
1920 m. spalio 4 d. lakūnas ltn. Kumpis su žvalgu vyr. ltn. Pranckevičium bombardavo lenkų kariuomenę ties Varėna. Lenkai, apšaudydami jo lėktuvą, sunkiai sužeidžia ltn. Kumpį. Netekęs sąmonės su lėktuvu nusileidžia lenkų pusėje. Spalio 10 d. nuo žaizdų mirė Marcinkonyse. Lenkai jo kūną grąžino lietuviams. Palaidotas tėviškėje — Šiaulių miesto kapinėse. Už pasižymėjimą kautynėse apdovanotas Vyčio kryžiumi.
Ltn. Pranas Saldukaskilęs iš Suvalkijos. Baigęs Karo Mokyklą, buvo paskirtas į 5 pëst. D.L.K. Kęstučio pulką. 1920 m. kovų metu su lenkais vadovavo 6 kuopai. Tų metų rugsėjo 22 d. lenkia klastingai puolė lietuvius Suvalkijoje. Ltn. Saldukas su savo kuopa kovojo ties Beržininkais, Seinų aps. Tą dieną netikėtai užpulti, lietuviai turėjo labai didelių nuostolių. Ltn. Saldukas ilgiausiai atkakliai gynėsi nuo puolančios lenkų kavalerijos. Tik jam žuvus, kuopa pasitraukė.
Viršila Andrius Gudaitis,kilęs iš Tauragės aps., tarnavo Vilniaus batalione. Vyras buvo nepaprasto narsumo ir atkaklumo. Nors neilgai teko jam fronte tarnauti, bet už pasižymėjimus kautynėse jau buvo apdovanotas dviem Vyčio kryžiais. Du kryžius labai nedaug tėra gavę.
1919 m. rugpjūčio 30 d. Vilniaus bataliono 2 ir mokomoji kuopos puolė bolševikus prie Grivos (Daugpilio priemiesčio) ir norėjo juos išvyti už Dauguvos upės. Vrš. Gudaitis tuomet tarnavo mokomojoj kuopoj ir prisidėjo prie jos vadovavimo kautynėse. Puolė rusus narsiai ir atkakliai, nesisaugodamas kulkų. Tose kautynėse žuvo.
Viršila Pijus Žadeika 2 pėst. pulko eilėse kovojo prieš rusus-bolševikus, bermontininkus ir lenkus. 1920 m. lapkričio 21 d. kovose su lenkais ties Bekupės dvaru buvo sužeistas, bet nepaliko kovotojų eilių. Perėjo priešpuolin ir sumaniai, energingai vadovaudamas, išlaikė kuopą tvarkoje ir atmušė daug stipresnes lenkų jėgas. Nuo žaizdų mirė. Apdovanotas dviem Vyčio kryžiais ir prancūzų karo medaliu.
Vyr. psk. Alfonsas Stankevičiuskovojo 2 pėst. pulko eilėse. 1919 m. spalio 21 d. kautynėse su rusais-bolševikais prie Daugpilio paėmė du priešo kulkosvaidžius. 1920 m. rugsėjo 23 d. pats vienas išardė tiltą per Pariečių ir tuo būdu sulaikė smarkiai puolančius lenkus. Buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi, žuvo 1920 m. spalio 31 d. kautynėse su lenkais ties Giedraičiais.
Eil. Leonas Vacbergas.Buvęs Šiaulių gimnazijos moksleivis. Kilęs iš Šiaulių apylinkės. Nedidelio Zoknių dvaro savininko sūnus. Turėdamas 17 metų amžiaus, 1919 m. sausio mėn. stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę Kaune. Tarnavo elektrotechnikos batalione. Buvo ryšininkas.
1919 m. balandžio 8 d. kautynių metu su raudonaisiais rusais ties Strošiūnų I kaimu (tarp Žiežmarių ir Vievio, Trakų aps.) eil. Vacbergas kovų lauke tiesė telefono liniją. Raudonieji rusai jį pastebėjo ir keliais kulkosvaidžio šūviais nukovė.
Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai daugiausia buvo darbininkų ir smulkių ūkininkų sūnūs. Eil. Vacbergas buvo iš lietuvių dvarininkų, kokių labai maža teturėjome savanorių kūrėjų eilėse. Kitų Lietuvos dvarininkų sūneliai nuėjo į lenkų kariuomenės eiles.
Eil. Kostas Skinulis. Kilęs iš Surviliškio val., Kėdainių aps. Tarnavo Vilniaus batalijono kulkosvaidžių komandoje. Buvo pašauktas. Apsišvietęs kaimo berniukas, buvęs pavasarininkas. Jo šūkis: Niekai gyvybė, jeigu Tėvynė vėl būtų priešų pavergta buvo populiarus mūsų kariuomenėje. Buvo išrašytas kai kurių dalių kareivinių sienose, paveiksluotuose lietuvių karių laiškų vokuose ir kt.
Eil. Skinulis žuvo 1919 m. rugpjūčio 30 d. kautynėse su raudonaisiais rusais prie Grivos (Daugpilio priemiesčio, Latvijoje).
Čia aprašiau tik kelioliką garbingai žuvusių už Tėvynę mūsų karių. Būtų pageidautina, kad ir kiti, ypač kovų dalyviai, aprašytų žuvusius, kokius žino. Trumpiau ar ilgiau. Kiek apie ką turi žinių. Būtų nors ir menkutis paminklėlis svetur tiems mūsų karžygiams, kurių kapai ir paminklėliai Lietuvoje priešo išniekinti arba sunaikinti.
Lietuvoje, karinėje spaudoje, buvo daug aprašyta mūsų žuvusiųjų, bet priešas tą spaudą sunaikino, kad neliktų atsiminimų, keliančių lietuvių patriotizmą. Ką dar galima, turėtumėm atkurti svetur, kol dar nevisi kovų liudytojai yra išmirę.
