GEN. KONSULO JONO BUDRIO ŽODIS
PASAKYTAS NEW YORKE, LIETUVOS KARIUOMENĖS ŠVENTES PROGA, 1957 M. XI. 23 D.
I
New Yorko Ramovės skyriaus Valdyba suteikė man garbę, pakviesdama tarti žodi kariuomenės šventės proga.
Minėjimai tremtyje, o ypač šiame laikotarpyje, skiriasi savo prasme nuo švenčių laisvoje tėvynėje, kai turėjome savo kariuomenę. Tremtyje minėjimo prasmė yra patirti, kiek kuri tautos dalis yra atidavusi savo duoklę tautai ir tuo pačiu skirti sau klausimą: kiek kiekvienas iš mūsų dabar atiduodame savo duoklę tautai.
Jauna, tik susikūrusi Lietuvos kariuomenė pasirodė verta savo protėvių, kai Lietuvai pasitaikė proga vėl tapti laisva. Jie neišsigando gausaus priešo, bet stvėrėsi bet kokio ginklo, ir tą laisvę iškovojo. Tūkstančiai paaukojo gyvybę, tūkstančiai liko invalidais, bet jie savo dalios kitiems neprikaišiojo, nešė ir neša ją garbingai. Visa tauta buvo augštumoje, kovojo ir suprato, kad laisvė negaunama be aukų, o padėtos aukos vertos atsiekto tikslo.
Savaime aišku, kad karininkai ir šiaip buvę kariai vedė ir vadovavo tose laisvės kovose. Jauna, naujai atgimusios Lietuvos kariuomenė, įrašė garbingą skyrių mūsų tautos istorijoje.
Mūsų Lietuvos kariuomenė, apgynusi savo valstybę nuo Rytų, pati atsipalaidavo nuo Rytų įtakos, išryškino savo tautinius, savitus bruožus, nesustojo vietoje, bet tobulėjo, sėmė mokslą iš vakarų ir prie jų priartėjo. Karininkai priartėjo prie kareivių, domėjosi jų gyvenimu ir tapo jiems vyresniais broliais ir mokytojais. Taikos metu buvo rūpinamasi, kad priimtas į kariuomenę doras, bet žalias jaunuolis, būtų išleistas namo paruoštas gyvenimui, susipratęs pilietis. Be kariuomenės, valstybės likimas būtų kitoks ir 1923 metais, Klaipėdos įvykių ir Lenkijos ultimatumo metu, nors karo veiksmų ir nebuvo.
Lietuvos kariai, tiek eiliniai, tiek karininkai, savo pareigą atliko garbingai, buvo pasiruošę reikalui esant ir veiksmams, o šiaip budėjo, duodami vyriausybėms galimybę rūpintis valstybės atstatymu, jos progresu ir ūkine gerove.
Tenka paminėti, kad be karininkų ir apmokytu karių, nebūtų įmanomas 1941 m. įvykęs sukilimas prieš okupantus, sugriovęs Maskvos melą, jog Lietuva pati, savo noru, įsijungė į Sovietų Sąjungą ir lygiai tą pat įrodžius vėliau partizaniškais veiksmais. Ir vėl tūkstančiai žuvo ir buvo nukankinti, dauguma jų — buvę kariai.
Atsidūrusių laisvėje likimas irgi nepavydėtinas, o liūdniausias — karo invalidų, kurių sunkią dalį mes nesugebam palengvinti.
Šiandien, minėdami Kariuomenės Šventę, turime pripažinti, kad Lietuvos kariuomenė atliko savo pareigas garbingai. Atskirų asmenų nukrypimas tos nuomonės nepakeičia.
II
Čia, išeivijoje, kai kurios srovės primeta karininkijai, ypač jaunajai, perversmą. Jai metami kaltinimai, kad tai padaryta be pagrindo, egoistiniais sumetimais, iš to jie pasipelnę ir t.t. Lietuvai, anot kaltintojų, joks pavojus negrėsė anuo metu. Vyriausybė policijos priemonėmis būtų išsišokėlius sutvarkiusi.
Par kariuomenės švenčių minėjimus tą temą palietė du kariai: pirmas kalbėjo asmuo, vienintelis mėginęs tiems įvykiams pasipriešinti, antras — asmuo, vadovavęs tam perversmui. Man neteko dalyvauti. Nebuvau susirišęs su partijomis, nei praeity, nei dabar.
Man neteko anuo metu būti Kaune. Ilgą laiką ten nesilankiau, nieko apie ruošą nežinojau. Apie tai, kaip staigmeną, išgirdau per radio, Klaipėdoje, įvykiams prasidėjus. Su manim tuo metu buvo keletas bičiulių, iš jų vienas juristas — daktaras, žydų tautybės, iš giliai patriotiškos šeimos, kurio tėvai Suvalkijoje siuntė savo vaikus mokytis lietuvių kalbos ir istorijos, dar Lietuvai laisvės neatgavus.
Visos mūsų grupės nuomonės sutapo: nei vienas nesigailėjo to, kas įvyko, o visi tik susirūpino, kad tuo momentu nepasinaudotų kaimynas ir kad nebūtų kraujo praliejimo. Nė lašo kraujo nebuvo pralieta, nes niekas visoj Lietuvoj rimtai ir nebandė ginti tada buvusią tvarką.
Jei gruodžio 17-tos įvykių nebūtų, yra didelio pagrindo manyti, kad Lietuva būtų komunistinė prieš savo žmonių norą anksčiau, ir tos 1918 — 1919 metų kovos už Nepriklausomybę ir padėtos aukos būtų beprasmės.
Visa Lietuva gerbia didelį patriotą, daktarą Kazį Grinių ir jo vyriausybė buvo, bent jos narių dauguma, patriotiška — lietuviška, bet demokratijos ir laisvės supratime buvo nueita ne tuo keliu, ir komunistai tuo pasinaudojo.
Turbūt, dauguma skaitėte DARBININKO perspausdintą reportažą iš 1926 m. birželio mėn. dienraščio LIETUVA, apie viešą “kuopininkų” pasirodymą Kaune. Ten paduoti kuopininkų vardai daugumai žinomi, komunistai, vienas gal nežinomas, Joselis Kalenda, 1919-20 metais Raseinių rajkomo pirmininkas, vėliau Centro Komiteto narys.
Pažiūrėkime, ką apie tą laikotarpį kalba pačių bolševikų spauda.
Bolševikų žurnale PERGALE, 1956 m. Nr. 10 ir Nr. 11, tilpo jauno metais, bet seno komunistų veikėjo (ne lietuvių tautybės), Bilevičiaus, kurio tikroji pavardė Elijas Sorinas, dabar Sovietų okupuotos Lietuvos Maisto Pramonės ministro, prisiminimai iš revoliucinio pogrindžio. Tiesa, ir jis, ir eilė kitų sako, kad jie “dar” perversmo neruošė, bet kažkam visi vadinamo Komunistinio Universiteto Maskvoje studentai 1926 metų vasarą Lietuvos komunistų partijos centro nutarimu buvo atšaukti į Lietuvą. Rašantis nebuvo Centro Komiteto narys, tad ir ne būtinai turėjo žinoti tolimesnius augštesniųjų vadų planus. Kokia konspiracija egzistavo kompartijoje, įrodo jau faktas, kad kiekvienas “studentas” iš Maskvos į Lietuvą buvo siunčiamas atskirai — vienas nežinojo apie kitą. Tuo laiku buvo sugrįžęs ir Sniečkus, tapęs vienu iš Centro Komiteto sekretorių.
Bilevičius rašo, kad “1926 metais Lietuvoje buvo gausu politinių įvykių. Krikščionių demokratų vyriausybe turėjo pasitraukti. Į valdžią atėjo liaudininkai ir socialdemokratai. Susidarė naujos aplinkybės, naujos galimybės komunistų partijos darbui. Ir nors komunistų partija ir toliau paliko pogrindyje, tačiau jos darbo užmojis ir įtaka žymiai sustiprėjo, prasidėjo revoliucinio judėjimo pakilimas”. — Tai Bilevičiaus žodžiai.
Atvykęs į Kauną, E. Bilevičius apsidžiaugė radęs vadovaujančioje rolėje Karolį Požėlą (Centro Komiteto pirmasis sekretorius), kurio vadovybėje pradėjo savo “darbą” Vilkaviškyje, 1921 metais. Iš Požėlos gavo instrukcijas. Štai Požėlos žodžiai atvykusiam — kalbėjo gerai išstudijavęs jo “tarnybinį lapą”: “Jūs turėjote politinę bylą, 1924 metais jus turėjo teisti, bet jūs neatvykote į teismą. Be to, jūs turite dar vieną bylą — už nestojimą į kariuomenę. Dabar tokia padėtis, kad jums nėra prasmės gyventi nelegaliai. Važiuokite į Vilkaviškį, legalizuokitės, pasinaudokite amnestija, kol dar nevėlu, o paskui pažiūrėsime”.
Čia baigė kalbėti Požėla ir vėl samprotauja Bilevičius: “Išvažiuoti iš Kauno, tiesą sakant, nelabai norėjau. Tomis dienomis Kaune buvo nepaprastai gyvas politinis gyvenimas. Kasdien vyko darbininkų susirinkimai įmonėse, klubuose, profsąjungose. Čia vienur, čia kitur įvykdavo audringi mitingai. Visa partinė organizacija, nors ir neišėjusi iš pogrindžio, smarkiai dirbo legaliose organizacijose. Profsąjungose veikė įvairios sekcijos, rateliai, buvo svarstomi einamieji politiniai klausimai, buvo organizuojami ir vykdomi strykai, atkakliai buvo kovojama už įtaką masėse, už masių atitraukimą nuo išdavikiškos socialdemokratų politikos, už išplėtimą laisvių, kurias liaudis buvo išplėšusi iš krikdemų, už masių mobilizavimą kovai prieš gręsiantį fašizmo pavojų, kovai prieš išdavystę, kuriai ruošėsi socialdemokratų ir liaudininkų vyriausybė”.
Ar čia ne aiškiai pasakyta, kad komunistai visu frontu skubėjo atlikti paruošiamąjį darbą užvaldyti profesines sąjungas ir paimti masių vadovavimą, ir tai jiems vietomis sekėsi. Iš dienraščio LIETUVOS aprašymo matyti, kaip socialdemokratų surengtą mitingą vikriai perėmė į savo rankas komunistai, ir toliau jau ne socialdemokratai, o komunistai miniai vadovavo.
Bilevičius aiškina, kad jiems masių vadovavimas buvo reikalingas apsaugoti jas, neva, prieš gręsiantį fašizmo pavojų. Bet juk tai aiški bolševikų ir Sovietų Sąjungos taktika: jie niekuomet nieko nepradeda — visuomet kas tai kitas, o jie tik gina ir laisvina.
Toliau Bilevičius rašo jau iš paskyrimo vietos: “1923-26 metais komunistinės organizacijos buvo smarkiai apdaužytos ir neteko savo vadovų”. (Dabar suprantama, kodėl Centro Komitetas pasiuntė tenai “diplomuotą” komunistą, Bilevičių, 1921 m. dirbusį Sobolevičiaus šerių fabrike, padėčiai atitaisyti). “1926 m. judėjimas smarkiai išsiplėtė, sutvirtėjo ir komunistų organizacija vėl pradėjo smarkiai veikti. Čia 1926 metais dirbo ir Plečkaitis, laikęs Vilkaviškį savo tvirtove, tačiau iš tikrųjų taip nebuvo, darbininkai, anot Bilevičiaus, šalinosi nuo socialdemokratų, o komunistų įtaka diena iš dienos didėjo. Komunistai “dar” — kartoju — nebuvo galutinai pasiruošę, bet patriotai užbėgo komunistams už akių ir netrukus ištiko įvykiai, kurie, anot Bilevičiaus, brangiai atsiėjo komunistų partijai — tai gruodžio 17 d. perversmas.
Bilevičius nebuvo vienintelis, tokių Centro Komiteto įgaliotinių — išmokslintų Maskvoje 1926 metais — buvo išmėtyta po visus apskrities miestus, pavyzdžiui, Šiauliuose rajkomui vadovavo Karolis Didžiulis (Grossmanas), vėliau pakeitęs K. Požėlą Kaune ir dabar Augščiausio Teismo Pirmininkas.
Komunistų partijos centras Kaune, sugebėjo per “laisvės” laikotarpį sustiprėti ir būti papildytas. Provincijoje buvo penki rajonai, apimą po kelis apskričius, iš 5—7 žmonių kiekviename, su stažu ir patyrimu konspiracinėje veikioje, su daugybe parajonių ir kuopų.
Šių metų “Sov. Litva” No. 235, spalio 4 d., aprašant Kauno istorinį muziejų, išvardina “aktyvius spalio revoliucijos dalyvius ir kovotojus už “Sovietų Valdžią Lietuvoje”, tarp kitų mini: Kazys Gedris, Juozas Greifenbergeris.
Taigi, iš vienos pusės visoje Lietuvoje veikė sparčiai ir planingai komunistai, nesiskaitą su priemonėmis ir turį aiškų tikslą — išduoti Lietuvą Maskvai, kuri juos finansavo ir instruktavo, iš kitos pusės visuomenė, kuri kritikavo esama tvarką, valdžios neveiklumą ir net pasimetimą, bet pati buvo pasyvi, neruošė priešingų komunistams susirinkimų, nesiuntė valdžiai protestų. Išimtį ir vėl sudarė jaunuomenė — studentai.
Valdžia turėjo administraciją, policiją ir net politinę, bet niekas negavo jokių instrukcijų ką veikti ir buvo pasimetę.
III
Kas gi tie jaunieji karininkai, kurie pakaltinami perversmo ruošimu savanaudiškais sumetimais? Pirmą kartą man teko išgirsti apie kažin kokią egzistuojančią slaptą karininkų organizaciją per pasikėsinimą prieš Ministrą Pirmininką Ernestą Galvanauską. Ten ir jieškokite kaltininkų -— buvo man nurodyta. Vienok pasirodė, kad pasikėsinime sprogstamąją medžiagą padėjo ir pavartojo du radikalios srovės žmonės ir po to pabėgo į užsienį. Vienas jų nubėgo į Sovietų Sąjungą, bet ten jį paskaitė provokatarium ir sušaudė. Kitas pabėgo kitur, bet greit susirgo ir mirė.
Apie karininkų organizaciją, lyg ir dekabristus, aš paskiau stengiaus sužinoti: kas jie ir kokie jų tikslai. Paaiškėjo, kad į Karo Mokyklą stodavo studentija ir gimnazistai, kaip ir visa Lietuvos jaunuomenė, labai patriotiškai nusiteikusi ir norinti matyti Lietuvą ne tik laisvą, bet ir lietuvišką. Lietuva gi savo paruoštu valdininkų neturėjo. Tuo atžvilgiu buvo laimingesnė Latvija ir Estija. Daugumas liuteronai, jie buvo Rusijos kitaip traktuojami: turėjo savo valdininkus, ir teisėjus, ir net prekyba buvo jų rankose, nes kooperacija su milijoniniais kapitalais buvo ten plačiai išsivysčiusi. Lietuvoje tuo metu buvo kitaip.
Miškininkų “Girios Aidas” paskutiniame numeryje atvaizduoja mūsų to meto miškų administraciją: augštesnėse vietose buvo daug kitataučių, tikrai savanaudžių. Ar tik miškų administracijoje? Valstybės kūrimosi pradžioje tas pat buvo ir geležinkeliuose, ir visur kitur. Ar tai reikia stebėtis, kad lietuviška, patriotiška jaunuomenė, pagal savo amžių, tą padėtį aštriau už kitus jautė ir ja buvo nepatenkinta? Čia tad ir kilo mintis: junkimės, tverkime iš draugų vienminčių grandinėles ir budėkime — gal ateis kritiškas valstybei momentas, kuomet mes būsime reikalingi. Ir jie budėjo, iki tas momentas atėjo.
Perversmui vykstant, jaunieji karininkai norėjo kad jų pirmininkas, kapitonas Mačiuika, būtų Vidaus Reikalų Ministru ir jam tai buvo pasiūlyta. Vienok jis griežtai atsisakė, ir niekas iš jų jokių vietų nepriėmė. Ar tai savanaudiškumas? Turėjau progos stebėti, kaip naujos vyriausybės nariai, jausdamiesi lyg įpareigoti prieš tą organizaciją, tarėsi su jais dėl savo planų, bet, mano akivaizdoje, kapitonas Mačiuika ir keletas kitų, tvirtai pareiškė: mes savo atlikome ir net patys nesiėmėm vadovauti, o prašėme kitus — vyresnius, jokių pretenzijų į valdymą ne tik neturime, bet ir nenorime būti įmaišyti. Mes grįžtame prie savo pareigų.
Kur čia savanaudiškumas? Manau, kad šiandien tenka garbingai prisiminti ir neturėjusį sveikatos, anksti mirusį kapitoną, vėliau plk. ltn. Antaną Mačiuiką. ir jo draugą, kapitoną Praną Gudyną, savo kūnu pridengusį prof. Voldemarą. Vienas iš aviatorių (akademikas — kapitonas), turėjęs dėdę ryškų liaudininkų šulą, atėjęs pas jį, prisipažino aktyviai dalyvavęs perversme ir laukė iš dėdės išbarimo ir pykčio. Bet dėdė neužsirūstino, o uždėjęs savo ranką, tam brolvaikiui ramiai, bet šiltai pasakė — ir visuomet taip daryk kuomet Tėvynė to reikalaus.
Perversmai, iš esmės, yra apgailėtinas dalykas, irdabar pasipiktiname, jei jie net svetimuose kraštuose įvyksta. O įvyksta jie, deja, gana dažnai ir su reta išimtimi, tikrai neabejotinai egoistiniais - savanaudiškais tikslais. To negalime pasakyti apie savo meto perversmo karius. Džiaugsis žmonių karta, kada ateis tikrosios demokratijos laikai ir jokiems sukrėtimams nebus nei sąlygų, nei galimybės.
Bet tas laimingas demokratijos supratimo ir įsigalėjimo laikas negreit ateis, o mes vis darome klaidas; paskui joms taisyti imamės priemonių, kurios vieniem atrodo išganymas, kitiems nusikaltimas, tretiem iš dviejų blogybių pasirinkta mažesnė. Tas ginčas, mums gyvenant, nebus išspręstas. Tačiau akivaizdoje to augšto tikslo, už kurį sakomės norį kovoti, jis yra beprasmis. Prasmingiau būtų jį atidėti ir žygiuoti visiems pirmyn — nors ir skirtinguose daliniuose, pulkuose, bet vienoje lietuviškoje armijoje. Esame per maža tauta, kad galėtume, nors tik ir vieno pulko iš tos armijos atsisakyti.
Kaip yra su kitais? Kas tie neklaidingi, kad ir šiandien? štai dvi didžiulės, su senomis demokratijomis ir nusistovėjusia parlamentarine tvarka valstybės, pasiuntė savo kariuomenes į Suezą. Amerika, vėliau ir Jungtinės Tautos, įvykus faktams, jas privertė pasitraukti. Ar abi pusės: ir agresoriai, ir Amerika su kitais, ėjo teisingu keliu? To negali būti, kas tai suklydo.
Šiomis dienomis siunčiami ginklai Tunisui, kiti vėl protestuoja. Ir vėl abi pusės negali būti teisingos, kas tai klysta. Kas, būtent, klysta, dažnai galima nustatyti tik daug metų vėliau.
Tokių pavyzdžių galima būtų pririnkti daugybę. Bet iš to išvada mums: palikti praeitį istorikams, o mums rūpintis ateitimi.
-->
KARIUOMENĖS ŠVENTĖS MINĖJIMAS BROOKLYNE:
Viršuje—Gen. kons. J. Budrys skaito paskaitą; viduryje — šventės dalyviai, kurių tarpe, pirmoj eilėj iš k. į d.: gen. št. plk. ltn. A. Sperauskas, Ramovės sk. p-kas kpt. A. Kirkyla, a. a. prof. kan. J. Meškauskas, atlikęs savo paskutinj patarnavimą kariams, atidaręs šventę invokacija; V. Sidzikauskas ir kiti svečiai.
Apačioje — KARIO administratorius L. Bileris ir redaktorius Z. Raulinaitis prie KARIO stalo; tautinių šokių šokėjai. V. Gedgaudo nuotr.
