Partizanai: Istorija ir dabartis

LIETUVIŲ - LENKŲ KARAS SU ŠVEDAIS 1600-1611 METAIS

O. URBONAS

(Tęsinys)

Rugsėjo 1 d. Karolis pradėjo žygį Rygos kryptimi ir rugsėjo 12 d. ją pasiekė. Sutelktas jo jėgas sudarė 8751 pėstininkas ir 2758 raiteliai ( neskaitant artilerijos ir kitų smulkių dalinių), viso 12,509 vyrų.

Katkevičius, surinkęs viską, ką tik galėjo, skubėjo Rygos link ir rugsėjo 16 d. pasiekė Kirchholmą (Salaspilį). Visą jo kariuomenę sudarė 1040 pėstininkų ir 2350 raitelių. Su savo kariuomene jis pražygiavo kelią Wenden - Nitau - Lemburg - Ykskull - Salaspilis, atstumą virš 18 mylių, per 36 valandas.

Ryga jau buvo apgulta. Rugsėjo 14 d. Karolis užbaigė apgulos artilerijos išstatymą ir tą pat dieną prasidėjo Rygos bombardavimas.

Atrodė, jog Karolio svajonė vienu smūgiu užbaigti karą su Žygimantu išsipildys. Katkevičius su pagrindinėmis jėgomis buvo čia pat. Didelė jėgų persvara teikė Karoliui tokį pasitikėjimą, kad jis buvo linkęs žygiuoti prieš Katkevičių, nenutraukdamas Rygos apgulimo. Tik Lennartssono įkalbėtas, galų gale, jis nutarė Rygos “apgulimą keletai dienų nutraukti” ir stoti į kautynes su Katkevičium su visa savo kariuomene. Jo įsitikinimu šį kartą laimėjimas buvo užtikrintas ir Katkevičius būsiąs sumuštas “be ypatingų sunkumų”.

Su 8368 pėstininkais, 2500 raitelių ir 11 artilerijos pabūklų Karolis išžygiavo Salaspilio link ir rugsėjo 17 d. sustojo ties juo. Žygio metu smarkiai lijo, parakas ir degtuvai sudrėko, kariuomenė nakties žygio metu pavargo — viskas tas privertė Karolį duoti savo kariuomenei bent trumpą poilsį.

Vietovė, kurioje švedų kariuomenė susidūrė su Katkevičiaus, augščio atžvilgiu yra dviejų skirtingų dalių. Užpakalinė, arba vakarinė dalis (švedų artėjimo kelias) yra didokas kalnagūbris, ties Salaspiliu ir betarpiai į šiaurę nuo bažnyčios virstantis į gana ryškų kalną. Kalnas turėjo statokus šlaitus į Dauguvos pusę ir į pietų-vakarus. Ribą tarp vakarinės ir rytinės vietovės dalies (Katkevičiaus artėjimo kelias) sudarė nedidelis upelis, įtekantis į Dauguvą į pietus nuo bažnyčios. Kelias iš Rygos Salaspilio link, anais laikais, ėjo išilgai minėto kalnagūbrio ir betarpiai prieš Salaspilį, leidosi į slėnį. Maždaug 1600 metrų nuo Salaspilio (Rygos link) kelias kirto gan gilų slėnį, kuriuo tekėjo pelkėtais krantais upelis, sudarydamas lyg ir siaurumą, kurią švedų kariuomenė, atsitraukimo metu, greit pereiti negalėjo.

Ankstų rytą švedų kariuomenė išsirikiavo kautynėms bažnyčios kalnagūbryje frontu į rytus. Kautynių tvarka išsirikiavus, centras ir du sparnai buvo sudaryti kiekvienas iš pėstininkų ir kavalerijos. Dešiniam sparnui vadovavo grafas Mansfeldas, centrui Lennartssonas ir kairiam Brandtas. Pats Karolis kautynių pradžioje buvo centre pas Lennartssoną, bet po kariuomenės pergrupavimo persikėlė į kavalerijos rezervą.

Švedų kautynių rikiuotė buvo sudaryta iš 4 linijų, iš kurių I ir III buvo iš pėstininkų, o II ir IV — iš kavalerijos. Į I liniją buvo pastatyta 7 batalionai ir į III — 6 batalionai. Tarp I linijos batalionų buvo palikti tarpai bataliono fronto platumo ir III linijos batalionai stovėjo už šitų tarpu. 11 artilerijos pabūklų buvo pastatyti betarpiai prieš I pėstininkų liniją.

Tokia kautynių tvarka visiškai atitiko tvarką ir principus, kuriuos skelbė niderlandiečiai. Kavalerijos esimas tarpuose už pėstininkų linijų leisdavo, paprastu manevru, veikti dviem būdais. Pirmuoju būdu (tokia buvo Lennartssono idėja) kavalerija paprastu pasistūmėjimu pirmyn užpildo tarpus tarp pėstininkų batalionų ir tuo sudaro ištisinį frontą. Tokioje rikiuotėje kautynės turi pirmumų, kai puolantis priešas sutinkamas ištisos ugnies linijos, o kavalerija nerizikuoja būti sumušta atskirai nuo pėstininkų. Užpakalyje stovinčios linijos gali veikti kaip bendras rezervas, arba pratęsti frontą sparnuose, arba bandyti supti priešą. Antruoju veikimo būdu, užpakalyje stovintieji batalionai užpildo tarpus I linijoje, tuo tarpu kavalerija grupuojama I linijos batalionų sparnuose, arba sudaro savarankius kavalerijos sparnus, kurie naudojami žiūrint reikalo (vėlesniais laikais dažnai vartota kautynių rikiuotė). Žinant Katkevičiaus kavalerijos persvarą (moralinę ir materialinę), tokia švedų kariuomenės rikiuotė buvo teisingai pritaikinta, nes užtikrino kavalerijai pilną pėstininkų paramą, kas buvo juo svarbiau, nes Katkevičiaus pėstininkai buvo silpni ir neskaitlingi. Lennartssonas teisingai sprendė, kad svarbiausią pavojų sudarė Katkevičiaus kavalerija ir, jei pasisektų ją neutralizuoti, kautynių perspektyvos pagerėtų.

Pėstininkų batalionai buvo išrikiuoti į carė (keturkampius) iš 30 vyrų fronte ir 30 vyrų gilumon. Kiekvieno bataliono branduolį sudarė pikinieriai, kurie savo ilgomis pikėmis pridengė šaulius, kurių 3—4 eilės stovėjo pikinierių priekyje.

Pranešimą apie švedų pasirodymą gavęs, Katkevičius savo mažą kariuomenę išrikiavo taip: dešiniajame sparne 5 Sapiegos gusarų vėliavas iš 650 vyrų vienoje linijoje (Vojna), o kairiajame sparne 2 gusarų vėliavas ir 9 kazokų ir totorių vėliavas, viso 1200 vyrų, vadovaujamų Tomo Dombravos, keturiose linijose. Rezerve liko 1 gusarų vėliava iš 200 vyrų, vadovaujamų Teodoro Lackio. Pėstininkai — viso 1040 vyrų, stovėjo užpakaly centro. Taip išrikiuotai kariuomenei jis įsakė laikyti suglaustas eiles (gretas), “kad

Kautynės ties Salaspiliu, jėgų išdėstymas prieš kautynes.

visa kariuomene atrodytų dar mažesnė, priviliotų priešą pulti ir nusileisti nuo kalnų”.

Mažaug pusvalandį prieš kautynių pradžią į kautynių lauką atvyko Kurlandijos herzogas Fridrichas su 2 kirasyrų vėliavomis iš 300 vyrų. Jie perplauke Dauguvą ir prisijungė prie Katkevičiaus, kuris priskyrė juos centrui (į dešinę nuo Vojnos), tuo atitinkamai sustiprinęs savo centrą. Katkevičiaus kavalerija dabar buvo 2650 vyrų stiprumo, kas jam davė nežymią persvarą prieš švedų kavaleriją.

Katkevičiaus kariuomenės pobūdis — beveik išimtinai sudaryta iš kavalerijos — vertė jį pavartoti ypatingą ‘‘Katkevičiaus taktiką”, kuri nebuvo vartojama nei Vakarų Europoje, nei Skandinavijoje. Ši taktika apėmė dvi pagrindines kautynių fazes: I — supanti kova su priešo kavalerijos sparnais, tuo pačiu metu centras demonstratyviai puola pėstininkus priešo centre, juos laiko vietoje, neleisdamas paremti kavalerijos kovą sparnuose ir II — galutinė kova su priešo pėstininkų centru. Tokios taktikos pasisekimo sąlyga buvo ne tik didžiausia jėgų koncentracija sparnuose (Katkevičiaus jėgų paskirstyme tas numatyta), bet ir ypatinga kavalerijos taktika, kuri organizaciniai turėjo disponuoti užtektinu jietininkų (gusarų) kiekiu. Priešo kavalerijos sparnuose greito nugalėjimo buvo siekiama nepaprastai kietais frontaliniais jietininkų (gusarų) smūgiais, derinant jų ataką su totorių ir kazokų sparniniais smūgiais. Jietininkų jojami puikūs arkliai, įgalindavo ataką vykdyti pilnu šuoliu ir tuo pat greičiu manevruoti.

Katkevičius ties Salaspiliu atsidūrė prieš nepaprastai sunkų uždavinį. Ne tik dėl to, kad švedų kariuomenė buvo trigubai už jį skaitlingesnė, bet ir dėl to, kad, švedams panaudojus jau minėtą jų kautynių rikiuotę, jie neturėjo atskirų kavalerijos sparnų (vienos iš sąlygų, reikalingų “Katkevičiaus” taktikai panaudoti). Katkevičius suprato, kad jis jokiu būdu negali įsileisti į kautynes, pirma neprivertęs švedus pulti, kad atskirtų jų kavaleriją nuo jų pėstininkų. Pirmoji tam tikslui pasiekti priemonė buvo jo kariuomenės rikiuotė, kuri turėjo parodyti švedams jo kariuomenę dar neskaitlingesnę, negu ji iš tikrųjų buvo. Tuo pat tikslu jis sutelkė didesnes jėgas kairiajame sparne (kur vietos stoka neleido išvystyti didesnio masto veiksmą), tiesiog viliodamas švedus pulti jo silpną dešinįjį sparną. Neabejotinai tas viskas buvo rizikinga, bet čia Katkevičius parodė visą savo didybę.

Kai visos šitos priemonės pasirodė nepakankamos išvilioti švedus iš jų pozicijų. Katkevičius pavartojo ypatingą priemonę — jis įsakė savo priekinėms dalims pavaizduoti pasitraukimą. Kad ta komedija būtų pavaizduota kuo natūraliau ir, kad švedai gautų tikro atsitraukimo įspūdį, Katkevičius duoda įsakymą: “Kai pavartosime bėgimą, kaip karo gudrybę, kiekvienas vyras privalo vaizduoti tikrą bėgimą, šitos gudrybės pagalba mes priversime priešą nusileisti iš augštumų į lygumą”. Katkevičiaus gudrybė visiškai pavyko.

Kautynės prasidėjo priekinių smulkių dalių susikovimu, anais laikais taip buvo įprasta, švedų artilerija paleido ugnį, tačiau ugnis buvo nereikšminga. Katkevičius savo artilerijos šaudymą prilaikė, nes jo ugnis galėjo sutrukdyti visą jo planą. Apie pietus (iki tol švedai nereagavo į jo veiksmus) jis sustiprino priekinių dalių kautynes. Kad padrąsintų savo kariuomenę, jis pranešė, kad lauko hetmanas Radvila artinasi ir greitu laiku pasirodys kautynių lauke.

Katkevičiaus priekinių dalių pakartotinas pasitraukimas tik susidūrus su švedais, galų gale, iš ve-d Karolį iš kantrybės. Pilnas pasitikėjimo savimi, žinodamas savų jėgų trigubą persvarą ir, negalėdamas nuslopinti savo išdidumo, jis, nežiūrėdamas visų Lennartssono atkalbinėjimu, įsakė sutelkti kavaleriją sparnuose ir pulti visu frontu. Tik nedidelę kavalerijos dalį iš ketvirtosios linijos jis paliko rezerve.

Karolio planas buvo smogti kairiuoju sparnu į silpną Katkevičiaus dešinįjį sparną, apeiti jo centrą ir prispausti visus prie Dauguvos. Atitinkamai jis sutelkė ir savo kavaleriją — didesnę jos dalį (apie 1500) savo kairiajame sparne.

Po švedų persigrupavimo jų kautynių rikiuotė atrodė taip: dešiniajame sparne 600 kavalerijos (Mansfeldas), prieš Dombravos 1200, centre 13 batalionų (virš 8000 vyrų su Lennartssonu) prieš Vojnos 300 gusarų ir tiek pat Kurlandijos herzcgo kirasyrų ir kairiajame sparne 1500 kavalerijos (Brandtas) prieš 650 Sapiegos gusarų. Užpakalyje centro liko apie 600 kavalerijos rezervas paties Karolio vadovaujamas.

Šaukdama šūkį “Jehova!” visa švedų kariuomenė pajudėjo nuo kalno į lygumą. Katkevičiaus pageidavimus Karolis išpildė būdu, kuris viršijo visas jo viltis, šiose kautynėse Katkevičius pasirodė ne tik didelis karo vadas, bet ir didelis pischologas. Teisingai įvertindamas Karolį, jo išdidumą ir karštumą, jis paprastom priemonėm privertė jį daryti tą, kas nuvedė švedus į pražūtį.

Tolimesnis kautynių aprašymas galimas tik apytikrio tikslumo, nes įvairiuose šaltiniuose esama prieštaravimų. Tačiau sugretinęs visus man prieinamus šaltinius, randu, jog kautynių eiga atrodė tokia.

Kada švedai pasiekė lygumoje tekanti upelį, Katkevičius davė įsakymą pulti. Jo kariuomenė puolė, šaukdama “Jėzus, Marija!”

Vojnos puolimas tuoj privertė švedų priekines pėstininkų linijas sustoti, švedų gi kavalerijos sparnai puolė pirmyn, kol nesusidūrė su Katkevičiaus daliniais. Dombrava savo stipriu sparnu, atrodo, tik surišo Mansfeldo kavaleriją, trukdydamas jai sustiprinti ir taip labai stiprų švedų kairįjį sparną. Brandto kavalerija (švedų kairysis sparnas), negalėdama atsilaikyti prieš pakartotinus Sapiegos smūgius, pradėjo trauktis, tačiau Karolis jį rėmė savo rezervu ir jo traukimąsi sustabdė. Sustiprintas Brandtas dabar pradėjo pulti Sapiegą, kuris, sumaniai manevruodamas tai pereidavo į priešpuolį, tai vietomis traukdavosi. Bet tuo metu Dombrava perėjo į puolimą, išblaškė Mansfeldo kavaleriją ir savo lengvąja kavalerija jį persekiojo. Atsitraukianti švedai ir juos persekiojantis Dombrava užgriuvo ant dviejų sparninių pėstininkų batalionų, juos sumaišė ir išblaškė. Jų tik likučiai laikėsi bažnyčios šventoriuje. Prieš juos Dombrava nukreipė dalį savo lengvosios kavalerijos, o pats su gusarais puolė į sparną švedų pėstininkų I linijos, kuri atakavo Vojną.

Tokiu būdu kautynių pirmoje fazėje švedai šiek tiek laimėjo savo kairiajame sparne, tuo metu, kai dešiniajame sparne jų kavalerija buvo jau išblaškyta, 2 batalionai traukėsi, o likusieji I linijos batalionai buvo priversti gintis iš fronto ir iš dešinės. Švedų visa kavalerija jau buvo įtraukta į kautynes, jų rezervas jau išnaudotas, o Katkevičius dar turėjo rezerve dvi Lackio gusarų vėliavas. Katkevičius jautėsi tikras, nes nematė reikalo perkelti dalį Dombravos kavalerijos, kad paremtų sunkiai kovojantį Sapiegą. Jis įsakė Lackiui slaptai, miškais išeiti į Sapiegą puolančių švedų sparną ir juos pulti. Iš rezervo jis prisitraukė pėstininkus, kuriems davė įsakymą pulti Salaspilio bažnyčią.

Lackiui puolant švedų sparną, įvyko, ką Karolis pats vėliau aprašė sekančiais žodžiais: “kada nugalėjimas jau buvo mūsų, mūsiškiai pradėjo bėgti ir išstatė mus (tai yra karalių) pavojun”.

Lackiui puolant, susimaišiusi kavalerijos masė buvo nustumta į švedų pėstininkų kairįjį sparną, t.y., kryptimi, kuria privertė juos judėti suduotas smūgis. Maždaug 2000 švedų ir lietuvių raitelių užlėkė ant trijų sparninių batalionų, kurie buvo visiškai sutrypti. Didelė švedų pėstininkų dalis buvo pačių švedų kavalerijos sunaikinti, su kitais apsidirbo Sapiega ir Lackis. Iš dviejų pėstininkų pulkų, kurie kartu prieš kautynes turėjo 2689 vyrus, po kautynių priskaitė vos 689. “Tuo kautynės baigėsi ir prasidėjo baisus kraujo praliejimas”, sako Kudelka.

Švedų kavalerija buvo visiškai išblaškyta ir dalinai sunaikinta. Prasidėjo paskutinis kautynių aktas — pėstininkų naikinimas. Prieš aprašant šį antrąjį ir galutinį kautynių aktą, įdomu bus paminėti ir Karolio pabėgimą iš kautynių lauko.

Karolis IX, kuris, jo žodžiais, buvo savųjų paliktas, aprašo savo bėgimą taip: “Mane išgelbėjo pirmiausia Dievas ir po jo Livonijos bajoras Henrikas Wrede. Mano arkliui kritus, jis atidavė man savo arklį. Kai vėl atsisėdau balne, pats, savo rankomis, be jokios pagalbos, prasimušiau per priešus”. Vieta, kur Wrede išgelbėjo Karoli, pats žūdamas, yra žinoma. Pagal 1682 m. žemėlapi ta vieta yra maždaug 500 m į šiaurės vakarus nuo Salaspilio bažnyčios ir yra pažymėta akmeniu su užrašu, kad toje vietoje Karolis pametė savo skrybėlę. 1780 m. ten dirbęs rusų topografas savo žemėlapyje pažymėjo tą vietą, “kur Švedijos karaliui Karoliui IX grėsė mirtinas pavojus”. Tuo būdu pamesta karališkoji skrybėlė tradicijoje visiškai nulėmė parodytą tikrąjį didvyriškumą: Wrede ir vardas buvo užmirštas, o skrybėlė liko žinoma.

Jei Karolio tvirtinimas, kad užsėdęs ant Wrede arklio, matyti, be ypatingų sunkumų ir pavojaus, iš kautynių lauko jis pasitraukė pats vienas, atitinka tikrenybę (o paneigti šito tvirtinimo nėra pagrindo), tai visas 160 metrų kelias iki slėnio su upeliu, jo bėgimo metu turėjo būti kaip ir laisvas nuo priešo. Tas dar kartą patvirtina, kad Dombrava tik trumpai persekiojo Mansfeldo kavaleriją ir visas jėgas metė prieš dar besiginančius švedų pėstininkus.

Šį faktą reikia atsiminti, žiūrint į Kudelkos schemą Nr. 3, kuri vaizduoja kautynių fazę, kai Lackis atakavo. Ten buvo ir Karolis. Kitame sparne, toje schemoje, atvaizduojamos 6 kazokų ir totorių vėliavos, kurios, jodamos geresniais arkliais, pralenkė Mansfeldo besitraukiančią kavaleriją ir užėmė siaurumą. Kudelka tvirtina, kad šitos 6 vėliavos laikėsi toje vietoje tol, kol atvykusi iš kairiojo sparno besitraukianti švedų kavalerija, tas vėliavas nustūmė ir pravalė švedų kariuomenės likučiams atsitraukimo kelią. Tokį tvirtinimą paneigia Laskowskis, kuris teigia, kad toks vaizdavimas yra pagrįstas vien tik hipoteze, neturinčia jokio dokumentinio pagrindo. Žinant, kas įvyko Karoliui bebėgant, kad jis (Karolis) turėjo tą vietą pasiekti dar prieš savos, sumuštos kavalerijos atvykimą ten, atrodo, kad Kudelkos tvirtinimas tikrai neturi jokio pagrindo. Atrodo, jei tos vėliavos iš tikrųjų būtų ten buvę, Karoliui nebūtų pavykę taip lengvai išsprukti, be to ir švedų kavalerijos atsitraukimas būtų surištas su žymiai didesniais sunkumais.

Kautynes ties Salaspiliu: viršuje I fazė — kautynių pradžia, vidury — II fazė, apačioje — III fazė, kautynių pabaiga.

Brėžinius darė straipsnio autorius

Kautynes ties Salaspiliu. Centre — hetmonas Katkevičius.

J. Kossako paveikslas

Kaip ten bebūtų, švedų kavalerija buvo išstumta iš kautynių lauko ir Katkevičius turėjo laisvas rankas apsidirbti su dar besiginančiais pėstininkais. Pirmoji pėstininkų linija buvo sunaikinta, jos likučiai vieni dar gynėsi bažnyčios šventoriuje, kiti prisijungė prie II linijos. Lennartssonas, matydamas švedų katastrofą, dar mėgino perrikiuoti likusius batalionus į taip vadinamą “orbis” kautynių rikiuotę, kuri anais laikais kai kur su pasisekimu buvo naudojama. Mėginimas nepasisekė, nes to nemokinti žmonės nerasdavo savo vietų, nesuprasdavo komandų, o čia dar iš visų pusių juos puolė priešo kavalerija ir artinosi priešo pėstininkų voros. Katkevičiaus pėstininkai pagaliau davė švedams paskutinį smūgį: Pats Lennartssonas, hercogas Fridrichas ir kiti augštesnieji švedų karo vadai, su pikėmis rankose, žuvo.

Kad švedų kariuomenės likučiai vis tik galėjo pasitraukti pro Rygą ir susėsti į laivus, daugiausia priklausė nuo to, kad Katkevičiaus kavalerija, atlikus didelį žygį, ir visą dieną dalyvavusi kautynėse, buvo tiek išvarginta, kad persekioti švedų jau nebegalėjo.

Švedų kariuomenė buvo visiškai sumušta ir faktinai ji jau nebeegzistavo. Didžiausius nuostolius pakėlė, žinoma, pėstininkai, bet ir kavalerija smarkiai nukentėjo. Nuostolių būta nepaprastai didelių.

Švedų šaltiniai patiekia žinias apie tokius jų nuostolius:

Senesnieji švedų istorikai, Loccenius ir Werwingas, tvirtina, kad žuvusių buvo kiek daugiau, kaip 8000 vyrų, neskaitant tų, kurie prigėrė Dauguvoje, ar buvo užmušti vietinių gyventojų. Belaisvių nebūta.

Yra išlikę du Livonijos dokumentai, kurie rodo, kiek žuvusių buvo palaidota Rygos miesto rūpesčiu. Vienas iš jų rodo skaičių 8983 ir kitas 8918. Paskutinysis dokumentas nurodo net atskirus kapus (iš viso 21) ir kiek lavonų į kiekvieną kapą buvo sutalpinta.

Nėra pagrindo neigti tokią statistiką, nes Rygos miestas, kuris apmokėjo visas laidotuvių išlaidas (iš dėkingumo Katkevičiui, kuris išvadavo miestą), vedė tikslią išlaidų kontrolę. Tuo būdu galima tiksliai nustatyti ir bendrą žuvusių skaičių ir švedų nuostolius.

Katkevičius turėjo nepaprastai mažus nuostolius, bet atrodo, kad jo nuostoliai vis tik buvo kiek didesni, negu jis nurodo savo pranešime Žygimantui (tik 100) ir kaip iki šiol buvo manoma.

Karolis buvo giliai sujaudintas šito katastrofiško pralaimėjimo, juo labiau, kad jis pats mėgino pasirodyti karo vado vaidmenyje. Su jam prigimtu nesugebėjimu analizuoti, o gal ir dėl noro išvengti atsakomybės už katastrofą, jis rašo: “...pralaimėjau kautynes, nes švedų ir suomių kavalerija užsitraukė Dievo bausmę, atidavusią mus į priešo rankas”.

Bet priežastis, žinoma, buvo ne Dievo bausmėje. Priežastis, pirmoje eilėje, glūdi netobuloje švedų kavalerijos taktikoje ir jų karinėje organizacijoje, kuri nesugebėjo surasti būdų sėkmingai gintis nuo Katkevičiaus kavalerijos mirtingų smūgių. Tol, kol švedai neišmoko su kardu rankose ir jietimi, į smūgį atsakyti tokiu pat smūgiu, jų menkavertis kovingumas negalėjo būti atsvertas bet kokio skaitlingumo. Šia pamoka pasinaudojo Gustavas Adolfas, kuris švedų kavaleriją visiškai reorganizavo — ir pasiekė atitinkamų rezultatų.

Švedų katastrofiškas pralaimėjimas ties Salaspiliu neturėjo tiesioginių strateginių pasekmių, nes Katkevičius buvo per silpnas, kad savo pergalę tinkamai išnaudotų. Tačiau šios kautynės turėjo politinių pasekmių. Žygimantas, kuris iki pergalės ties Salaspiliu, gana palankiai sutiko prancūzų karaliaus Henriko IV mėginimą tarpininkauti taikai tarp i o ir švedų, staiga griežtai atsisakė priimti tokį tarpininkavimą ir buvo pasirengęs tęsti karą toliau, švedai gi pralaimėjimą sutiko kaip tautos gėdą. O švedų karo vadovybė nesugebėjo padaryti atitinkamų išvadų iš brangiai kaštavusios pamokos. Karolis IX visiškai nustojo pasitikėjimo savajai kariuomenei, ir visos jo tolimesnės pastangos buvo nukreiptos organizuoti tinkamo stiprumo kariuomenę iš svetimtaučių, kuri leistų jam vėl pradėti ofenzyvinį karą.

TOLESNĖ KOVA LIVONIJOJE IR KARO Į RUSIJĄ PERKĖLIMAS

Žygimanto rusų politika nedavė lauktų rezultatų ir jos laimėjimai pasirodė trumpalaikiai esą. Apsimetėlis Dimitrijus, kuriam Žygimantas padėjo užimti Maskvos sostą, valdžios išlaikyti nesugebėjo, ir 1606 m. gegužės mėn. buvo nuverstas nuo sosto ir nužudytas. Nauju rusų caru buvo išrinktas Vosylius Šuiškis.

Bet ir jis konsoliduoti savo valdžios nesugebėjo, ir kai atsirado antrasis pretendentas į Rusijos sostą — taip vadinamas Tušino vagis (Tušino kaime buvo jo stovykla) — Rusija iš naujo buvo sukrėsta pilietinio karo su visomis jo pasekmėmis. Tušino vagis, kaip ir anksčiau Apsimetėlis Dimitrijus, buvo remiamas lenkiškų karinių dalių.

Tačiau karas Livonijoje dar nebuvo baigtas. Šis karas iš pat pradžių buvo be galo nepopuliarus Lenkijoje, nes lenkų bajorai karo galutinį tikslą matė kitokį, kaip Žygimantas. Jie laikė nepalyginti naudingiau maišytis į Rusijos vidaus reikalus, kur tikėjosi rasti ir garbės ir turtų. Be to. karas Livonijoje iki šiol nepareikalavo iš jų nei didelio jėgų įtempimo, nei didelių išlaidų. Iš tiesų visus šio karo sunkumus teko nešti Lietuvai, kurios jau vien tik geografinė padėtis vertė rūpintis būkle Livonijoje, nes Lietuvą nuo karo teatro skyrė tik maža ir silpna Kuršių kunigaikštystė.

Žygimanto būklė nebuvo lengva. Iš vienos pusės, jo vedamoji rusų politika reikalavo toje kryptyje ofenzyvinių vekismų, iš kitos — Livonijoje neužbaigtas karas neleido ten užangažuotas jėgas pavartoti kitur. O čia dar prisidėjo neramumai ir pačioje Lenkijoje (Zamoiskio rokošas), sukrėtę visą Lenkija. Tokiai būklei esant Žygimantas nutarė sutikti su jam padarytu pasiūlymu nutraukti karą su rusais, ir 1608 m. liepos mėn. jis pasirašė su caru Vosyliumi 4 metų taiką, kartu pasižadėdamas atšaukti iš Rusijos visus ten dar esančius lenkiškus karinius vienetus.

Švedijos karalius Karolis, žinoma, pasinaudojo Šuiskio vainikavimo proga užmegzti su juo ryšius, nes kiekviena Rusijos valdžia, nepriklausanti Lenkijos, buvo Švedijai naudinga. Greitai paaiškėjo, kad Šuiskis atstatyti krašte saugumą ir ramybę be svetimos pagalbos nepajėgs. Jis kreipėsi pagalbos į Švediją. Rusijos silpnumą išnaudodamas, Karolis už pagalbą pareikalavo atlyginimo tiek daug žemių, kad Šuiskis, ir bėdoje būdamas, duoti negalėjo. Derybos laikinai nutrūko. Karolis, nekantriai laukdamas to meto, kai Šuiskis bet kuriomis sąlygomis bus priverstas priimti Švedijos pagalbą, nutarė pagyvinti karą Livonijoje. Esant tokioms perspektyvoms jo senieji planai apie Livonijos sujungimą su Suomija ir vienos Šiaurės Vandenyno valstybės sudarymą vėl pasidarė aktualūs.

Katastrofiškai užbaigus 1605 metus, kai visa švedų kariuomenė ties Salaspiliu buvo sunaikinta, nuostoliai dalinai buvo išlyginti parlamento nutarimu ir leidimu samdyti svetimą kariuomenę.

Strateginė padėtis Livonijoje buvo palanki švedų ofenzyvai, nes nedidelės lietuvių ten esančios jėgos, suprantama, jokio didesnio puolimo įvykdyti negalėjo ir jų užteko tik ginamojo pobūdžio karui vesti.

Bet, nežiūrint, kad švedų puolimas turėjo sutikti Livonijoje gan silpnas lietuvių jėgas, jų moralinė persvara buvo tokia didelė, kad visiškai atsvėrė švedų skaičiaus persvarą. Dėl to ir tolesnis karas Livonijoje išlaikė tą pat pobūdį: švedai puldavo, lietuviai priešindavosi, įvykdavo kautynės — ir švedai pralaimėdavo arba pasitraukdavo.

Švedų kariuomenės vadovybę, po Lennartssono žuvimo ties Salaspiliu, perėmė grafas Mansfeldas. 1606 ir 1607 m. kariniai veiksmai, kuriuose visai atspindi 1601 m. strategija, buvo nukreipti į Tartu ir kitas tvirtoves Livonijos viduryje. Veiksmai buvo vedami be reikalingos energijos ir pasiryžimo, todėl ir baigėsi be apčiuopiamų rezultatų. Išimtį sudarė tik Weissenšteinas, kurio tvirtovė 1607 m. pabaigoje švedų buvo užimta.

Iki 1608 m. pradžios Švedija atsigavo nuo išgyventų pralaimėjimų ir kiek atstatė savo karinę galybę. Visa eilė Švedijoje pravestų šaukimų ir parlamento paskirti pinigai leido Karoliui organizuoti, apginkluoti ir atitinkamai apmokinti kariuomenę, kokią jis skaitė pakankamo stiprumo jo numatytiems planams įgyvendinti. Palankių aplinkybių padrąsintas, jis parengė 1608 m. vasarai operacinį planą, kuris iki smulkmenų primena jo 1601 m. planą. Kaip ir 1601 m., jo pirmasis tikslas buvo įsitvirtinti Dauguvos linijoje, kad įkurtų sau bazę tolimesniam Rygos miesto puolimui.

Nežiūrint, kad šiai operacijai vesti buvo surinkta nemažiau kaip 40 pėstininkų kuopų ir 25 kavalerijos vėliavos, Mansfeldas nedrįso stoti į kautynes, kai pasirodė Katkevičius. Atlikęs eilę žygių iš Tallino įvairiomis kryptimis ir kiekvieną kartą atsidūręs į Katkevičių, Mansfeldas, galų gale, atsisakė puolamųjų veiksmų, pradėtų su dideliu jėgų įtempimu, rezultatas buvo tik tas, kad švedams pasisekė išsilaikyti Dauguvos žiotyse, kur jie užėmė Daugagrivos įtvirtinimus.

1608 m. vasarą padėtis Rusijoje taip pablogėjo, kad caras Vosylius, prašydamas Švedijos pagalbos, buvo priverstas sutikti su visomis Karolio pastatytomis sąlygomis. Pats Karolis nėkiek nebuvo užinteresuotas gerbti Rusijos norą išvengti karo su Žygimantu. Atvirkščiai, jis nutarė sujungti savo akciją Rusijoje su karu prieš Žygimantą ir veikti taip, kad švedų jėgos būtų užangažuotos ir sutelktos kur nors arčiau Pabaltijo. Taip jis tikėjosi priversiąs Katkevičių atitraukti jėgas iš Dauguvos rajono kad švedams liktų laisvos rankos blokuoti Rygą. Jis buvo numatęs, kai

Kautynės ties Salaspiliu sename raižinyje, kur Katkevičius vadinamas kariuomenės vadas Lietuvoje

rusų vakarinės tvirtovės bus jo užimtos, nukreipti švedų kariuomenės smūgį tiesiog į Vilnių, suduodant pirmą ir sprendžiamą smūgį Lietuvai. Kad pastatytų Rusijos carą prieš įvykusį faktą, jis pradėjo įvykius skubinti ir, pirmon eilėn, davė atitinkamus įsakymus Mansfeldui, kuris turėjo tą operaciją pradėti.

Karolio toli einantieji planai iš karto susidūrė su nenugalimais sunkumais. Mansfeldo kariuomenė, po nevykusių vasaros meto veiksmų, buvo tiek demoralizuota, kad visai netiko jokiam rimesniam žygiui. Viborge buvo pradėta skubiai organizuoti nauja kariuomenė, bet laikas buvo jau prarastas ir bendra būklė Rusijoje tiek pablogėjo, kad Karolis buvo priverstas nukreipti Viborge organizuotą kariuomenę Novgorodo kryptimi. Tuo būdu Karolio planas, sujungti Rusijai siunčiamą pagalbą su karu prieš Žygimantą buvo sutrukdytas. Švedai buvo priversti savo jėgas padalinti ir veikti dviejuose atskiruose karo veiksmų teatruose, tokia būklė yra žalinga bet kokiom aplinkybėm esant.

1609 m. žiemą lietuviams pavyko, netikėtai puolant, užimti Pernau. Šito miesto ir uosto užėmimas buvo didelis laimėjimas, nes, iš vienos pusės, švedams pasidarė žymiai sunkiau laikyti ryšius su Švedija ir gauti iš ten reikalingus papildymus, iš kitos gi, to uosto užėmimas atėmė švedų laivynui saugią ir patogią bazę, kuria jis naudojosi, veikdamas Baltijos jūroje. Tas žygis tuojau turėjo įtakos Dauguvos žiotyse, kur švedų jėgos buvo lietuvių apgultos.

Tokia strateginė būklė vertė švedus per 1609 m. kampaniją grąžinti savo valdžion Pernau ir išlaisvinti apgultus švedus. Dar anksti pavasarį švedai mėgino, derindami sausumos kariuomenės ir karo laivyno veiksmus, išvaduoti Daugavgrivą, bet nesėkmingai. Tada grafas Mansfeldas, norėdamas išnaudoti laiką, kol Katkevičius dar negavo paramos iš Lietuvos, nukreipė visas savo pastangas Pernau link. Liepos mėn. bėgyje jis apgulė Pernau ir nutraukė to miesto ryšį su Katkevičium. Švedų jėgos, apgulusios Pernau, buvo sudėtos iš 14 pėstininkų kuopų ir 21 kavalerijos vėliavos, viso iš 2,320 pėstininkų ir 2,450 raitelių. Katkevičius tuo metu teturėjo tik 9 pėstininkų kuopas ir 19 kavalerijos vėliavų, tuo būdu jo jėgos buvo pusiau mažesnės, kaip Mansfeldo. Su tomis jėgomis Katkevičius iš Dauguvos rajono per Karkus vietovę išskubėjo Pernau link.

Savo veiksmus ties Pernau Katkevičius pradėjo meistriškai, panaudodamas taktiką, kurios pagalba 1604 m., panašiose aplinkybėse, jis geriau manevravo už Stralarmą iš Weissenśteino. Kai rugpjūčio 23 d. Mansfeldas pradėjo žygį, kad sutiktų Katkevičių į pietų rytus nuo Pernau (panašų žvgį atliko Stralarmas ties Weissenšteinu), pastarasis išvengė kautynių įsirengęs “vagenburgą” ir jame įsitvirtinęs. Naudodamasis tamsa, Katkevičius pakartojo savo manevrą ties Weissenśteinu ir, žygiuodamas į šiaurę, pastatė savo kariuomenę betarpiai į šiaurės rytus nuo Pernau. Kovoje dėl iniciatvvos, kuri dabar prasidėjo abiejų vadų tarpe, Katkevičius naujiu manevru pasiekė visiško laimėjimo. Susirūpinęs dėl Katkevičiaus taktikos veikti į švedų susisiekimo kelius, Mansfeldas atsitraukė, žygiuodamas išilgai jūros kranto Audern link ir tuo būdu atidengė Katkevičiui laisvą susisiekimą su Pernau.

Išlaisvinęs Pernau, Katkevičius nutarė grįžti atgal prie Rygos. Veikdamas jis buvo tiek tikras, kad nematė reikalo slėpti savo įsitikinimą, jog švedai seks paskui jį ir, tokiu būdu, jis ras progą pulti švedus palankesnėm aplinkybėm esant ir jam patogesnėje vietovėje.

Tuo tarpu į Talliną atvyko Mansfeldui siųsti sustiprinimai: 5 pėstininkų kuopos ir 4 kavalerijos vėliavos. Sustiprintas Mansfeldas rugsėjo mėn. pabaigoje pajudėjo Rygos link. Dabar jis turėjo 2 pėstininkų ir 5 kavalerijos pulkus — viso beveik 6,000 vyrų.

Rugsėjo 26 d. įvyko kautynės į pietų rytus nuo Dauguvos žiočių. Ir taktika ir kautynių eiga, šios kautynės buvo tikras Salaspilio kautynių pakartojimas, tik, žinoma, mažesnio masto. Žinodamas savo didelę jėgų persvarą, Mansfeldas iš pat pradžių sutelkė savo kavaleriją sparnuose — taip pradėdamas žaidimą pagal Katkevičiaus norą. Vykusiu savo kavalerijos manevravimu Katkevičius atitraukė švedų kavaleriją toliau nuo pėstininkų, izoliavo ją ir savo prityrusių ir kautynių laukuose užgrūdintų jietininkų smūgiais — sunaikino. Po jų atėjo ir pėstininkų eilė. Švedai buvo visiškai sumušti. Tuo buvo išspręstas ir apgultos įgulos likimas, kuri po 2 dienų, švedams pralaimėjus, kapituliavo.

Šitos kautynės faktiškai užbaigė Livonijos karą. Po 9 karo metų būklė Livonijoje virto tokia pati, kokia ji buvo karo pradžioje. Visi švedų nuostoliai pasirodė beprasmiai esą ir nei vienas jų tikslų nebuvo pasiektas. Tai, žinoma, pirmoje eilėje, ir beveik išimtinai, yra Katkevičiaus nuopelnas, kuris, visur ir visuomet būdamas silpnesnis už švedus, savo drąsos, mokslo ir patyrimo vedamas, sugebėjo juos mušti. Tame kare Katkevičius pasirodė tikrai didelis karo vadas, ypatingai kavalerijos vadas. Tenka tik apgailestauti, kad karinė literatūra neskiria jam tiek dėmesio, kiek jis iš tikrųjų yra vertas. Drąsiai galima tvirtinti, kad jo tikroji vieta yra greta kitų, deja, daugiau žinomų, karo vadų.

Žygimantas švedų-rusų sutarties tikrąja prasmę suprato ir numatė. Ta sutartis, kuri aiškiai ir nedviprasmiškai numatė bendrus sąjungininku veiksmus prieš Lenkiją, davė jam pagrindo nutraukti neutraliteto sutarti ir įsiveržti į Rusija. 1609 m. rugpjūčio mėn. lenkų kariuomenė peržengė rusu siena ir viso karo svoris buvo permestas į Rusiją. Livoniios karo teatras nustojo bet kokios reikšmės ir 1611 Livonijoje nusistovėjo taika.

Švedų intervencija Rusijoje pasibaigė 1610 m. katastrofa. Tuo pasinaudojo Danijos karalius Kristionas IV, kuris nekantraudamas laukė tinkamo momento pulti Švediją, matydamas nusilpusioje Švedijoje sau lengvą grobį. Taip Švedija buvo įvelta į naują karą, šį kartą su Danija. Tačiau to karo aprašymas neįeina į šito straipsnio turinį.

• Ankstesnis
• Sekantis