DEBESYS
V. KAREIVA
Jonas Gedrimas vos tik nusiėmė parašiutą po rytinio skridimo, kai aerodromo budėtojas pašaukė prie telefono. Jis nekantriai paėmė ragelį:
— Pilotas Gedrimas, klausau!
— Čia eskadrilės vadas. Gedrimai, tu tuojau pat išskrendi į Palangą. Už penkiolikos minučių prisistatyk grupės vadui. Supranti!
— Suprantu. Prisistatysiu grupės vadui!
Pakabino ragelį kaip širdį ant vinies. Koks galas dabar nutiko? Kodėl prisistatyti pačiam grupės vadui? Po skridimo vėl skridimas. Į Palangą! Kodėl jam, ne kitam? Viskas paslaptinga...
Jisai vėl užsimovė piloto šalmą, prisisegė parašiutą. Ak, tu parašiute, kiek tu mane privarginai pradžioje lakūno karjeros, kol išmokau tave sulankstyti ir sudėti taip dailiai, kaip koks tipelis fantazinę nosinaitę. Už tai tu atsilygini saugumu mano gyvybei.
Mechanikai velka iš angaro jam lėktuvą. Pila benziną. Tikrina motorą, vairus. Rūpestingi vyrai, tie mechanikai, nelyginant, auklės. Viskas priklauso nuo jų darbo: pasieksi uždavinį ar nutūpsi su varnomis...
Grupės vadas majoras Pikturna sėdėjo kabinete už stalo.
— Tamsta majore, tamstos įsakymu atvykau! — prisistatė pilotas.
— Gerai, Gedrimai. Štai gauni pakietą, kurį privalai nuvežti ir įteikti Palangos aerodromo komendantui asmeniškai. Slapta ir skubu!
— Klausau!
Ranka prie šalmo. Sukinys aplink. Įsakymas vykdomas.
— Pilote! — sulaikė jį majoro balsas. — Dar minutę! Tamsta buvai padavęs raportą Karo Mokyklon karininko laipsniui ruoštis?
— Taip, tamsta majore!
— Taipgi domiesi lėktuvų konstrukcija, Ką pirma pasirenki: karininko laipsnį ar inžinieriaus vardą?
— Pasirenku abudu, tamsta majore, tik pradedu nuo karininko.
— Kodėl?
— Reikia pinigų studijoms.
— Pinigų gausi užtektinai už dabartinę tarnybą.
— Aš dar turiu ambiciją.
Majoras žvilgterėjo pro blakstienas — tokio atsakymo iš to vaikino jis pilnai tikėjosi. Tikras žaibas!
— Tamstos raportas bus patenkintas, pilote! Dabar tik — sėkmės!
— Ačiū, tamsta majore!
Šį kartą jis nerte išnėrė pro duris ir pasuko tiesiai prie lėktuvo. Tikrai keistas to majoro elgesys. Nevaldiškas. Pirmą kartą taip! Sako “tamsta” jam, vos baigusiam aviacijos mokyklą, jaunesniam puskarininkiui. Tai kas, kad jis baigė pirmuoju? Ir be jokios nelaimės. Tačiau jis paprastas našlaitis, jokios užnugario paspirties neturi.
Jis įsitaisė sėdynėje ir apsijuosę diržu.
Mechanikas užtraukė propelerį.
— Kontakt!
— Kontakt!
Motoras užsivedė, propeleris pradėjo vilkti lėktuvą taku per aerodromą. Pilotas tvirtai kibo į vairolazdę, lėktuvas atsiplėšė nuo žemės, nėrė sakalu į viršų. Jis apsuko ratą ir nusistatė kryptį pagal žemėlapyje išbrėžtą liniją — tiesiai į Palangą.
* * *
Dangus tai, kaip nublizginta kepurės kukarda, žvilga ir žarstosi grynu auksu. Ne, turtingesnio nėra už lakūną, kuris vienu žvilgsniu gali apimti didžiulius žemės turtus, su giriomis, upėmis, sodais ir ežerais Jie tenai tokie pasakiški, mažyčiai, net gaila jų. Mirguliuoja sodybos, geltonuoja javų laukai ir ganosi žalumose išbarstyti galvijai. Ir piemuo, ana, bėga varyti galvijų lauk iš žalos. Matyt, užsižaidė ir suleido. Bijo pylos, ka, ka, ka!...
Palauk, pilote, ko juokiesi? Argi tenai ne tavo praeities paveikslas, pieštas ašaromis, vaikiškais rūpesčiais ir slaptais įgeidžiais? Taip, tikrai kadaise buvo taip...
Suginė trys kaimynai bandas prie ežių. Du iš jų savininkų vaikai, paaugliai, kieti piemens. Ir jis, Giniočio piemuo, samdytas, užpernai baigęs keturių skyrių mokyklą. Mokytojas, įteikdamas jam pažymėjimą, bemaž vienais penketukais išmargintą, tarė: “Gaila, kad neturi progos mokytis toliau, nors esi gabus berniukas. Nenusimink! Mylėk gyvenimą tokį, koks tau skirtas ir nesiliauk mokęsis iš jo, o jis tau atsilygins. Neturi nei tėvo, nei motinos, kurie tave auklėtų, todėl pats pasitempk, nepasileisk, pats save tvarkyk, kaip esi mokytas daryti. Geros knygos tau padės...”
Tiktai todėl ir nesiskiria nuo knygų — visur jos eina su juo, į ganyklas, į pokaitį.
Šeimininko duktė atnešė pusrytį. Jau beveik priešpietis. Saulė tviska ir plaukia debesų kalnai auksuoti, plaukia paukščiai. Susėdo visi ant ežės. Jonukas atsirišo krepšelį. Toli debesyse pasigirdo ūžimas.
— Lėktuvas! — sušuko mergaitė, — ir kaip žemai!..
Jonukas užvertė galvą ir žiūri: baltas, žvilgantis paukštis, su dviskersiais kryžiais sparnų apačioje, trenkdamas stipriu balsu pranėrė pro jų galvas į vakarų šalį. Kaip tam lėktuvui gerai...
Kai atsisuko prie pusryčių, ryšelyje bebuvo tik barščių puodukas. Duona su mėsa buvo dingusi.
— Kur mano duona? — klausė jis visų.
— Tas paukštis nusinešė, — atsakė jam Juozukas ir laižėsi.
— Nežvalgykis, kur varnos lekia, — pridėjo kitas.
— Dar tavo nosį apterš, — vėl padailino Juozukas.
— Tu saugok savąją, kad kartais neužkliūtų man už botago, — atsikirto jis ir srėbė vienus barščius.
Piemenys kvatojosi.
— Ko tu pyksti, Jonai? Tik pažiūrėk į knygą, kur kišenėje turi, tai sužinosi, kas duoną pagavo. Juk tenai viskas yra parašyta.
Vėl visi užspringsta kvatojimu.
— Tu bent galėtumei kiek mažiau juoktis, Juozai, nes išmintingesnis dėl to nebūsi.
Taip sakė Aistė, ta šeimininko duktė, supratusi, kas Jonuko duoną pagavo. Atrodė, kad jai tas juokas nebuvo mielas. Ji gal trejais metais jaunesne už Jonuką ir keturiais už anuodu kitu berniuku tačiau ji kitokia. Ji jau pirmą gimnazijos klasę baigė ir šį rudenį eis į antrą, nes jos dėde yra mokytas. Tas dėdė ir vardą jai tokį naują sugalvojo, nes buvo jos krikšto tėvas. Aistė kadaise tai pasakojo. Ji bus taipgis mokytoja.
O kas bus jis? Piemuo, paskiau bernas ir šoks vakarėliuose su mergomis arba pats mokės tampyti armoniką. Tokie bus ir kiti ir tai butų gerai, jei ne tie paukščiai, tas dangaus augštumas paslaptingas...
— Aiste, tau nėra ko užstoti tą piemenį, — sako Juozukas.
— Kodėl ne?
— Jis vistiek mano bernas bus, kai tave keturiais žirgais parsivešiu.
— Tu dar tebesi piemuo ir taip išdidžiai galvoji.
— Ne jis galvoja, o tėvo ūkis, — prasišiepia kitas kaimynas.
— O aš, — sako Jonukas, — tave, Aiste, lėktuvu parskraidinsiu.
— Tu, skurdžiau, ant varlės atjosi, — kerta Juozukas iš viso pykčio.
— Pamatysime, — sako Aistė ir susirinkusi indus eina namo.
Nuo to laiko Jonuką kažkoks kipšas apsėdo: svajonė augo ir augo. Ne dėl Aistės. Kas jam iš jos? Dar daug metų prieš akis ligi užaugimo. Tačiau tasai sidabrinis paukštis, argi jis nepasiekiamas? Mokytojas minėjo nepasiduoti, mokytis visame gyvenime ir galės laimėti. Daug, labai daug... Bet kaip tai daryti? Toje vietoje jo mintys užlūžo.
Vakare, atsimena, jam buvo kažko graudu ir liūdna, kad vos tik srėbtelėjęs vakarienės, padėjo šaukštą ir išbėgo į kiemą.
— Tu vėl degsi žiburį, vėl skaitysi, — pasivijo šeimininkės balsas.
— Nedegsiu, neskaitysiu! — atkirto jau iš lauko.
— Pyksta, — sako šeimininkas.
— Jis išsibarė su piemenimis, — girdisi Aistės balsas. — Jie pjauna jį už tas knygas, o Juozukas šiandien pagavo juokais jo duoną.
— Juozukas, toks išmintingas piemuo! — sako nustebęs šeimininkas.
— Jis žada pas mane atvažiuoti keturiais staininiais, kai užaugsime.
— Jis tai gali padaryti, — patvirtina tėvas.
— O Jonukas lėktuvu...
— To betrūko! — sušuko tėvas. — Tuojau eik gulti. Gražuolė atsirado... Pirma nosį nusivalyk, dar putrina tebėra.
— Tėti, bet pasvajoti galima.
— Suspėsi! Girdėjai, ką tėvas sakė? — nukerta ją ir motina.
Paskiau paglosto galvą ir pavaro į kambarį.
Bet mergaitė išsprunka į kiemą. Tenai randa Jonuką prie šulinio susirietusį ir žiūrintį į žvaigždes.
— Tu vis ilgiesi dangaus, — sako ji priėjusi.
Jonukas valandėlę tyli.
— Aiste, sako jis, — tu galėtumei parodyti man, ką toje gimnazijoje mokėtės. Knygų aš nesuplėšysiu, pati žinai...
— Žinoma, kaipgis... Rytoj per pokaitį, kai visi miegos, mes apžiūrėsime. Dabar mane varo miegoti. Kažką netaip tėvams pasakiau ir jie supyko. Eik ir tu miegoti.
— Ačiū, Aiste!
Ir jie nulindo kožnas į savo vietą.
Kitą dieną prasidėjo mokslo apžiūrėjimas. Nedaug ten buvo naujo nuo pradžios mokyklos turinio, tiktai vokiečių kalba naujausias dalykas.
Aistė susidomėjusi paklausė:
— Kam tau visa tai reikalinga?
— Aš turiu didelę svajonę.
— Kokio didumo?
— Ligi dangaus!
— Pasakyk ją man.
— Negaliu, kol nepasiekiau.
— Kada pasieksi?
— Kai būsiu vyras.
— Aš noriu dabar žinoti.
— Prižadėk man pagelbėti.
— Prižadu.
— Juk tu atsimeni tą lėktuvą? Jame sėdėjo žmogus, o kožnas žmogus yra buvęs piemuo. Jei buvęs piemuo sėdi lėktuve, tai kodėl aš to negalėčiau?
— Gerai, bet kaip aš tau galiu pagelbėti?
— Tu man parodyk, kaip reikia vokiškai skaityti, kaip sprendžia tuos uždavinius su raidėmis. Ir niekam to nesakyk! Toliau aš pats žinosiu ką daryti.
— Gaila, kad ir aš neperdaug žinau.
— Tu gi žinai, ko iš tavęs mokytojai reikalavo. Kartokime visą tai drauge, bus ir tau ir man labai naudinga.
— Gerai, to tau negailėsiu!
Prasidėjo lindimas į knygas, toks alkus ir karštas, net kibirkštys krito iš piemens akių. Rasotos... Visą, ką rado Aistės knygose, jisai ligi rudens susidėjo į galvą.
Rudenį, klevo lapams gelstant, Jonukas pasiprašė savo vieton kitą piemenį, gavo laiko ir išlaikė egzaminus į antrą gimnazijos klasę. Buvo jau peraugęs, tai gimnazijon nebepriėmė — liepė išlaikyti į trečią. To jis dabar padaryti negalėjo.
Šeimininkai, tai sužinoję, labai stebėjosi, o draugai juokavo: girdi: Giniočio piemuo į kunigus eina... Dėl to Jonukas nebepasiliko antriems metams pas Giniotį — ryžosi eiti savo keliu. Tiktai jo teta, kuri jį augino, nuolatos kalbėjo senos išminties priežodį: “Kaip pasiklosi, taip išmiegosi”.
Jis nuėjo žiemai į Telšius ir pristojo pas šaltkalvį Varieją skardos karpyti, vamzdžių cinuoti, dviračių taisyti, — viskas jam sekėsi geriau ir geriau. Atsirado pinigų. Tiktai nebuvo Aistės ir jos knygų. Tačiau laimė buvo jo pusėje — Variejo sūnus buvo silpnas lietuvių kalboje ir kartą Jonukas ištaisė jo rašinį, žydukui tai labai patiko, žadėjo mokėti po du litu už kiekvieną rašinį, bet Jonukas pasiūlė kitas sąlygas. Pagaliau jiedu susitarė taip: Jonukas mokys žyduką lietuvių kalbos, o žydukas leis naudotis jo knygomis ir pagelbės matematikoje, nes toje srityje tasai buvo stiprus. Variejas, pamatęs, kad jo darbininkas yra visaip naudingas, jam pridėjo penkis litus savaitei, kad tas už jį pabūtų dirbtuvėje, kada ateina šabas.
Taip jis tenai dirbo, gyveno ir skaitė, kaip valgyte valgė, kol pavasarį vėl išlaikė egzaminus į trečią klasę. Tačiau gimnazijos lankyti jau nebeteko. Reikėjo dirbti sau ir savo svajonei, o laikas turi du galu.
Kartą buvo šeštadienio popietis ir toks žavus pavasaris, kad negalėjai tilpti savyje. Pilies kalne žydėjo kaštanai, o pakalnėje, pro namų stogus ir daržus tviskėjo ežeras ir gimnazistės dainavo laivelyje, skambindamos gitarą. Tolumoje, anapus ežero, mėlynavo gojus. Svajonė trauke jį tenai, o pareiga laikė pririšusi čia, prie šatlkalvio stalo, juodo, kaip pragaras.
Ir tuo metu prie dirbtuvės sustojo dvi šviesios, baltom rankytėm ir blyškiais veideliais, mergaitės, vedinos šalia dviratį su išleista padanga.
— Labą dieną, jaunas meistre! — pasakė viena.
— Matai, mums atsitiko nelaimė. Ar negalėtum tuojau pataisyti?
Ta mergaitė jo nepažino.
— Labas, Aiste. Kaip tau sekasi? — atsakė jis.
Dabar tik pro alyvos paišus, pro padidėjusį ūgį
mergaitė atpažino balsą, kadaise taip mėgiamą.
— Tai tu, Jonai, čia. Kaip gerai, kaip gerai! O kaip su tavo svajone?
— Ji dar tolima, bet neprarasta.
— Malonu būtų susipažinti, — tarė ir antroji mergaitė. — Ar tik ne tas pats vaikinas, apie kurį pasakojai?
Jis atsimena, kaip Aistė tada raustelėjo. Pasakė, kad tas pats. Antroji mergaitė ištiesė jam rankutę, bet jo rankos buvo baisios. Jie visi kažkaip dėl to nusiminė.
Tačiau sekmadienį jie susitiko. Anoji mergaitė parsivedė namo, vaišino arbata ir pasakė tėvui, kad tas berniukas yra jų asmeniškas mechanikas, kai genda dviračiai, kad jis mokosi namie ir žada būti lakūnu. Dabar nuraudo Jonukas.
Tą pavasarį jis išlaikė egzaminus iš keturių gimnazijos klasių ir gavo pažymėjimą, pasirašytą tos mergaitės tėvo — per egzaminus jiedu turėjo reikalų ir išsiaiškino tolimesnę veikimo paslaptį.
Jis padavė prašymą į aviacijos mokyklą.
Vėliau jis turėjo popierių, priimantį jį į pilotų klasę, aštuonioliką metų, du šimtu sutaupyto nuosavo pinigo ir daugelį gražių prisiminimų. Tikrai negalėtų pasakyti, kas buvo to laimėjimo priežastys, nes ir toji atsitiktinai pamatyta gimnazijos direktoriaus duktė ir pats direktorius, ir jo kolegos ir žydukas su savo tėvu ir visi kiti pagelbėjo eiti tiesiu keliu, tačiau visų viduryje buvo Aistė su pirmomis knygomis, su žvilgsniu į pralekiantį lėktuvą... Taip, tai ji!
Dar keturi metai, drausmingi, įtempti, kur butas, valgis, apranga, mokslas ir dvidešimt penki litai mėnesiui buvo valdiški, o valia — jo! Po keturių metų jis jau lakūnas — pilotas puskarininkis Jonas Gedrimas
— buvo jo pilnas dabartinis vardas ir priedo brandos atestatas, teikiąs teisę į karo mokyklą ir leitenanto laipsnį su aukso kryžiumi viršuje, skersai ir išilgai pilotės. Tolimesnioji jo svajonė.
Toje pusėje, kur matosi medžių gojai ir žvilgantis bažnyčios bokštas, turėtų būti Eigirdžiai su Giniočio sodyba prie kelio, su Darkinčio krautuve, kur pirkdavo meškerei kabliukus, būdamas piemeniu. Ten yra juk ir Juozo Pagojaus tėviškė su žirgų žvengimu. Aistė kadaise rašė, kad jis baigė žemės ūkio mokyklą ir dabar yra beveik savistovus ūkininkas.
Ir Aistė! Ak, ji suaugusi į dailią mergaitę, nuostabią!.. Pavasarį, kai buvo parvažiavęs atostogų, sutiko ją Telšiuose netikėtai ir ji nusitempė jį į abiturientų išleistuves gimnazijos salėje. Jiedu šoko ilgą laiką. Ji žibėjo tuo pablyškusiu abiturientės veideliu ir vis nejučiom glostė jo lakūniškos, tamsiai melsvos uniformos petį su dviem aukso juostelėmis, su sparniukais ant krūtinės, o kiti žiūrėjo į juos, ir mergaitės žvilgčiojo svajingai.
Panelių valsą grojant atsirado direktoriaus duktė.
— Bent kartą ir mudu pašoksime, — sakė.
— Gaila, kad aš nekoks šokėjas. Gėda sakyti, kaip žinote, nedaug laiko turėjau toms mieloms pramogoms.
— Lakūnas čia staigmena, — juokaudama šnibždėjo ji. — Tik pažvelk į jas visas...
— Negundyki, kad imčiau didžiuotis, — juokavo jis.
Ji tik šypsojosi sukdamosi, truputį atmesdama galvą ir iš to šypsnio galėjai skaityti nemeluotą draugiškumą.
— Dabar tave grąžinsiu, kam priklausai...
Ir jiedu sustojo prie Aistės.
— O, jūs, mergaitės! — tepasakė jis.
Paskiau Aistė su tėvu važiavo namo, pasiėmė ir jį — būtinai reikia dar pabūti pas juos. Jie vaišinosi seklyčioje tarp Aistės giminių ir draugų. Jis atsisveikinęs, išėjo į kiemą, ir išgirdo Aistės balsą ją sulaikiusiai nuo palydėjimo motinai:
— Mamyte, jei jis prašys, aš vistiek tekėsiu už jo. Tikrai, mamyte!
— Vaikeli, aš nesakau, kad jis negeras vaikinas, bet... Nepagalvoji, koks nežinomas lakūno likimas.
— Visų nežinomas, mamyte!
Tuomet priėjo Juozas, nusivedė ją į trobą, mėgino šokti, bet Aistė buvo tokia pavargusi. Paskiau jiedu susėdo pašalyje ant suolo ir jis palinko į ją ir šnekėjo...
Jonas stabtelėjo po klevu, šešėlyje. Staiga nusigrįžo nuo lango, nuo jų, ir nuėjo į naktį. Nuėjo į stotį, o su juo ir gailus vaikystės sapnas, kaip šešėlis.
Po keliolikos minučių jis priskrenda Palangą, žvilgantis metalo paukštis jau ritasi per žalsvą lygumą ištiesęs sparnus. Jį pasitinka prie angarų mechanikai.
— Pilotas Gedrimas, — raportavo komendantui.
Po valandos galės grįžti, tačiau jam rūpi dar kartą pereiti tą seną žemaičių miestą, niekad neatsibostantį, pilną kvapų ir jūros dainos. Taip, daugel kartų čia skraidyta virš Baltijos žvilgančių bangų ir šaudyta į oro taikinius, daugel kartų būta tarp oro ir vandens plotų tiktai patikimo motoro ir plieno sparnų draugystėje. Kartais galvodavo jis, kad nebūdamas lakūnu, norėtų būti jūreiviu, nes naujai Lietuvai tie du vyrai būtinai reikalingi, o kutenantis pavojaus jausmas dailiai jungėsi su jo sielos nerimu — abu tie vyrai sutapo jame.
Jis grįžo į aerodromą ir išskrido džiaugdamasis šioje kelionėje ir sename mieste atrasta išdaiga, kurią palengva toliau planavo. Dar buvo geras galas lig Eigirdžių, kuriuos jis aplankys iš oro. Truputį iškryps iš kurso ir aplankys. Tik reikia susidaryti laiko atsargą, reikia paspausti daugiau gazo.
Ir taip tada jis nuėjo į stotį, o pas Aistę sėdėjo Juozas su savo keturiais žirgais, žvengiančiais tai mergaitei į ausį. Ji rašė kadaise, ak, tai tik šį pavasarį, kad žada tekėti už Juozo, nes tėvai neleido jai nieko kito pasirinkti, kaip mokytojos darbą ir vyrą su dideliu ūkiu. Sakė, naujame kaime reikia šviesių žmonių. Tai sužadino Aistės širdyje gailesio varpelius. Ji tikrai mylėjo savo žmones ir norėjo būti per jų vaikus tautai naudinga. Lakūnas neberašė jai — ak, buvo to darbo, to kieto, drausmingo ir aštraus darbo, kol baigė du dalykus iš karto: pilotų mokyklą ir suaugusių gimnaziją. Verkiant reikėjo meilę užmiršti. Dabar jis jau ant savo kojų su savo valia karinėje drausmėje. Viskas ten labai dėsninga. Tiktai meilė — kaip diena, nežinai kada kas įvyks — apsiniauks, žaibuos, giedrysis ar lis.
Jis pasiėmė kortelę ir užrašė: “Aistei — nuo Birutės kalno”. Tada pririšo ją prie puokštės gėlių. Na, ir juokingas jis, kaip senis — kažkokios pajūrio smiltynų žolės, pušų žalios šakelės ir kažkokia mėlyna žyduolė, kas jos vardą įspės — visa puokštė! O kur aš išmoksiu apie gėles? Nebuvo nei laiko, nei reikalo. Jei gėlė moka žydėti ir žaliuoti, yra graži ir gera. Taškas. Viskas! Kaip lektorius sakydavo po diktanto. Kareivio meilei viskas atleistina, pasakys ko gero, Aistė, jei bus gera. Jai visai ir nereikėjo to, kad susižiedavo su tuo kerėpla, piemenų karaliumi, žirgininku.
Pilotas patraukė vairolazdę ir paėmė smigimo kampą į Aistės sodybą. Medžiai sulingavo nuo vėjo srovės, sukėlė žemėje dulkes, lėktuvui vėl užsilaužiant įviršų. Jis matė — kiemas pilnas žmonių. Ei, pilote, juk šiandien šeštadienis! Ko gero ir Aistės vestuvės! Palaukite!
Jis paėmė didesnį nuotoli, lenkdamas ratą, ir tuo metu kortelėje užrašė “...kad būtų linksmos vestuvės...” Kiemo žmonės žiūri į augštį užlaužę galvas. Gerai! Pilotas šį kartą nusitaiko pagal pat medžių viršūnes ir išmeta savo puokštę, ir pamojuoja iškišta ranka. Žmonės norės pažiūrėti, kas iškrito, ka, ka, ka!..
Palaukite, padarysiu dar vieną stebuklą, tik reikia iškilti augštai, užtektinai augštai. Jis užplėšia lėktuvą į viršų ir apverčia mirties kilpą. Dar vieną! Dar vieną! Ir čia lėktuvas, išsilygindamas kliudė beržo viršūnę. Vairai nebeveikė. Pilotas tik išjungė motorą. Už kilometro trenkė į pievas. Sutemo.
* * *
Jis pramerkė akis ir buvo šviesu aplinkui, tikra dienos šviesa! Ir kažkas prieina prie jo. Aistė!
— Kur aš dabar esu?
Jis nori pašokti ir apsidairyti, bet skausmas, visuotinas skausmas jį pritraukia prie lovos.
— Ramiau, ramiau, pilote, — sako ji švelniai spausdama jo pečius į patalą.
— Tikrai, kur aš?
— Karo ligoninėje. Tave aptvarstę su gydytoju išsiuntėme tą pat vakarą į Kauną, kur tu priklausai. Turėjai karščio. Jau trečia diena. O, Dieve, kaip gera, kad esi gyvas!
Gyvas, gyvas, gyvas... Jis nori galvoti, bet nuovargis jį užmigdo. Ir kai vėl atsibunda, prie jo sėdi Aistė, paėmusi jo ranką, ir šypsosi taip šviesiai, kaip niekad jos tokios nebuvo matęs. Ir jis atgauna pilną sąmonę, mėgina juoktis. Trys dienos!
— Trys dienos iš Palangos į Kauną! Tai bent skridimas... Antras maršrutas į daboklę... Trečias — lauk iš aviacijos. Ak, tu širdie, mano širdie! Ir tie užkerėti debesys...
— Taip, tie debesys didžiausi kaltininkai, — prašneko atsiradęs majoras Pikturna, — ypač jie pavojingi jauniems lakūnams prieš jų mylimųjų mergaičių vestuves. Suprantama...
— Tamsta! — nustebęs šūktelėjo pilotas. — Atleiskite...
— Taip, tai aš! — kietai nutraukė jį majoras. — Pasveik ir nesirūpink. Tavo raportas tebegalioja, žinai, dėl tos karo mokyklos.
— Bet mano lėktuvas, mano pirmasis karjeros lėktuvas!..
— Užmiršk apie jį! Tu kitą pastatysi, kai baigsi mokslus. Tiek vilčių į tave mūsų aviacijai buvau sudėjęs, o sugalvojai pradžioje tarnybos užsimušti. Juk norėjai būti padangių vėju, nenugalimu sakalu prieš žirgų žvengimą...
Majoras šypsojosi.
Pilotas pakėlė akis į Aistę:
— Tu pasakei?
— Taip, ji pasakė. Žiūrėk man, kad pasveikęs mokėtumei padėkoti tai maloniai panelei. Tave ji beveik iš mirties nagų ištraukė...
Majoras buvo kieto žodžio vyras, bet visados turėjo širdyje daug šilumos visiems drąsios sielos jaunuoliams. Pats pradėjo kario karjerą Lietuvos laisvės karuose panašiu keliu kaip ir Gedrimas — pilotas, fronto skridimai, karininkų kursai, sulaužyta koja, studijos.
— Tai manęs neišmes? — viltingai klausė pilotas.
— Neišmes, nebijok. Tas nuotykis buvo tik bloga laimė. Mes tave seniai stebėjome ir atsirado tau gerų draugų. Pats generolas turi tau kažką slapto savo planuose.
— Ačiū, tamsta majore!
— Skubėk pagyti, tarnyba laukia!
Majoras išėjo, išsinešdamas tėvišką džiaugsmą seno aro širdyje, sudėtą iš laimingos nelaimės ir jaunuliškos paslapties. Panaši buvo ir jo jaunystė. Visos jaunystės panašios.
Džiaugsmas ištiko ir abu jaunuoliu.
— Kaip majoras atsirado čia? — pilotas klausė nustebęs.
— Tai mano kaltė. Matai, tu pirmiau kliedėjai ir aš bijojau. Tu protarpiais minėjai majorą Pikturną ir lėktuvą. Pagalvojau ir paskambinau į aviacijos štabą, kad sujungtų su majoru. Pasakiau, kad tu esi čia po lėktuvo nelaimės, kad mini jo vardą, kad nežinau ką nori jam pasakyti. Majoro balsas buvo sujaudintas. Pasiteiravo apie tavo būklę. Tarėsi su daktaru. Paskiau prašė, kad tuojau, kai atgausi sąmonę, paskambinčiau jam. Aš taip ir padariau, o kai atvyko, tu vėl miegojai. Tada papasakojau jam, kaip tu ruošeisi būti lakūnu, kaip tu be atvangos veržeisi pirmyn... Juk tu atleidi man?..
— Ir tu vis budėjai prie manęs?
Aistė nusišypsojo ir tarė jam patyliais:
— Aš atsakiau savo vestuves...
— Tu ir tai padarei?
— Tu seniai buvai manęs reikalingas, kol dar dalinomės knygomis ir žiniomis. Nežinau, ką dabar galvoji...
— Aistė, tu mano brangiausia mergaitė!
Ir ji prisilenkė, kad jis galėtų ją pabučiuoti, sveikąja ranka priglausdamas.
— Idant lakūnų tautoje netrūktų, — švitėdama tarė ji.
— Ačiū, Aiste!
— Ačiū tau už puokštę...
— Prašau, atleisk man už tai!
— Nėra ko atleisti. Tokios dar jokia mergaitė negavo iš mylimojo, tikėki man!
— Tokios mergaitės dar joks lakūnas nesužvalgė...
Ir jiedu kar kartą švelniai apsikabino nuoširdžiam
jaunatviškam juokui, pabučiavimo priesaikai.
Mergaitė svajojo:
— Dabar mes būsime drauge. Studijuosime. Paskiau dirbsiu kokioje mokykloje. Ir vis augštyn! žvilgsniais augštyn, sielomis augštyn, tėviškėlės rytojumi augštyn. Taip, kaip tu visada tikėjai...
Pilotas Jonas Gedrimas taip išaugo į vyrą ir sutiko gyvenimo draugę, padangėje dviems žvilgsniams, kaip aukso stygoms, susibėgus, kur skambėjo dviejų širdžių dainelė apie tolimus debesis.
