BOLŠEVIKŲ KALĖJIMUOSE IR ČERVENĖS ŽUDYNĖSE
J. TUMAS
(Tąsa)
2 p. D. L. K. Algirdo pulko vadas plk. J. Tumas savo kabinete 1938 m. Iz. Girčio nuotr.
Šio kolchozo moterys, ypač senesnio amžiaus, buvo mums nepaprastai geros ir gailestingos.
Petruičiui pavalgius, ir mes nuėjom į kolchozą. Jame buvo sustoję keliolika šeimų, pabėgusių iš Minsko ir Puchovičių, todėl mes nakvynei vietos negavom. Kolchozo gyventojai mums patarė pernakvoti mokykloj, kuri buvo apie pusę kilometro nuo kolchozo. Išėjom į mokyklą, bet pusiaukelėj tarp mokyklos ir kolchozo radom prie stačių lentelių tvoros pastatytą skiedromis dengtą pusę stogo. Tarp tvoros ir stogo susidarė savo rūšies pašiūrė, kurioje nutarėm pernakvoti. Buvo jau vakaras ir saulė leidosi. Mes buvom pavargę ir rengėmės gulti, bet gudas sulaikė, pamatęs ateinantį nuo mokyklos ginkluotą raudonarmietį. Aš pažiūrėjau per pašiūrės antrą galą ir pamačiau iš priešingos pusės, nuo miško ateinantį kitą raudonarmietį be ginklo. Netrukus abu susitiko arti mūsų pašiūrės ir pradėjo kalbėtis. Jų pasikalbėjimą mes girdėjom ir sužinojom, kad mokykloje yra koks tai komisaras ir iš norinčių pernakvoti mokykloje reikalauja parodyti dokumentus. Bijojom, kad jie nepanorėtų nakvoti mūsų pašiūrėj, bet ačiū Dievui, abudu, keikdami komisarą, nuėjo į kolchozą. Mes džiaugėmės, nenuėję į mokyklą, būtumėm pakliuvę.
Birželio 30 d. auštant įėjom į mišką, kuriuo keletą kilometrų žingsniavom į vakarus, sutikdami nemažai pabėgėlių. Išėję iš miško prie kolchozo Ivanovka, pamatėm augštą geležinį tiltą per upę. Abiejuose tilto galuose buvo pastatyti sunkūs kulkosvaidžiai, raudonarmiečiai tikrino praeinančių dokumentus. Tas kelias į vakarus mums buvo uždarytas, todėl pasukome atgal i Palčini, bet ten nesustojom. Pro tą kolchozą iš vakarų į rytus ėjo platus vieškelis, kuriame tą dieną buvo didelis judėjimas. Mes nenorėjom prie to vieškelio ilgiau pasilikti, buvo pavojinga. Savo drabužiais ir neskustomis barzdomis mes labai skyrėmės nuo vietinių gyventojų, ir kreipėm į save visų dėmesį. Nors buvo karštas oras, bet slėpdamas savo karišką uniformą, aš buvau apsivilkęs žieminį paltą ir pastatęs jo apykaklę. Žmonių klausiamas, kodėl nenusivelku palto, atsakydavau, kad sergu ir man šalta. Tuo laiku aš prisiminiau profesorių I. K. ir mintyse jam dėkojau, kad neleido man paltą numesti. Tada jis man buvo labai reikalingas.
Už dviejų kilometrų nuo Palčini, pietų pusėje, matėsi Molotovo vardo kolchozas. Mes ten ir nuėjom. Gale kolchozo mus sutiko kelios moterys, joms vėl reikėjo aiškintis, kas mes esam. Atsisėdom ant žvyrduobės krašto pailsėti. Petruitis skundėsi, kad jam labai bloga ir toliau eiti negalės. Moterys patarė mums eiti į kolchozo fermą (pieninę), kur galėsim gauti pieno ir patokos (dirbtinio medaus). Petruitis nenorėjo eiti ir į fermą, bet likti kurį laiką prie žvyrduobės, o vėliau eiti į mišką.
Aš nežinojau, ką daryti. Nenorėjau Petruitį vieną palikti, bet nenorėjau likti ir tame kolchoze, arti judraus vieškelio, kuris iš kolchozo matėsi. Reikėjo laukti, kad netrukus tuo vieškeliu trauksis raudonosios armijos dalys, ir nemažai raudonarmiečių pasieks ir tą kolchozą. Aš norėjau eiti į pietus, toliau nuo vieškelio, bet Petruitis atsisakė. Pasakiau, kad su juo ir aš pasiliksiu, bet Petruitis protestavo.
— Nėra jokio reikalo mum abiem čia žūti. Tu, Juozeli, eik ir j ieškok būdų išsigelbėti. Aš negaliu toliau eiti ir čia pasiliksiu. Jei tau pavyks išsigelbėti, pranešk mano namiškiams, kur aš likau. Jei pasveikęs parvykčiau namo, pranešiu apie tave.
— Į ką bus panašu, jei aš čia tave paliksiu ant žvyrduobės kranto? Ku tu vienas sirgdamas pasidėsi ir kas tave slaugys?
— O į ką bus panašu, jei tu čia mane beslaugydamas drauge su manimi vėl pateksi į tų velnių rankas. Bent vienas, kuris galim, turime išsigelbėti. Po poros valandų kris karštis, aš ir vėl galėsiu nulįsti į mišką, o tu eik, tik greičiau eik, kol dar niekas neatkreipė į mus dėmesio.
Petruičiui pasisekė mane įtikinti, kad nėra reikalo abiem ten pasilikti. Su didžiausiu nenoru sutikau jį palikti. Nuoširdžiai su juo atsibučiavom ir išsiskyrėm: jis paliko prie Molotovo vardo kolchozo, o aš su gudu nuėjau pietų kryptimi.
Man ir Petruičiui jau sugrįžus į Lietuvą, paaiškėjo, kad jis nuo mūsų atsiskyrė tik todėl, kad labai bijojo būti tarp žmonių ir norėjo grįžti į mišką. Savo knygoje “Kaip jie mus sušaudė” jis sako, kad nuo mūsų atsiskyręs, jis nuėjo į mišką.
Atsiskyrę nuo Petruičio, mes su gudu nuėjom apie keturis kilometrus pietų kryptimi ir netoli vieno kolchozo sustojom retai krūmais apaugusioje pievoje. Nakvojom gale kolchozo tuščioj daržinėj. Tą naktį už keliolikos kilometrų vakarų pusėje aiškiai girdėjosi smarkus artilerijos šaudymas. Apie vidurnaktį daug lėktuvų praskrido rytų kryptimi ir netrukus pasigirdo smarkus bombardavimas. Tai buvo ženklas, kad vokiečiai jau netoli.
Liepos 1 d. praleidom daržinėj ir tik trumpam laikui buvom išėję į pievą prie upelio atsigerti. Pavakary jau daug arčiau, negu naktį, prasidėjo smarkus artilerijos šaudymas ir tęsėsi apie dvi valandas.
Saulei leidžiantis, nuėjom į kolchozą. Viename kieme pamačiau šulinį ir ant svirties kablio kabantį medinį kibirą. Namo priebuty, ant suolo sėdėjo apysenis vyras, o ant kito suolo — jauna švariai miestietiškai apsirengusi mergaitė. Įėjęs į kiemą, paprašiau vyrą leisti mums atsigerti. Jis ne tik leido atsigerti, bet pakvietė mus pas save ant suolo atsisėsti. Užsimezgė kalba. Vėl klausimai: kas mes, iš kur ir t.t. Aš jam pasakojau, kaip ir kitiems, tą pačią istoriją. Kitoje pusėje sėdėjusi mergaitė tylėjo ir visą laiką mus stebėjo. Baigęs pasakoti, aš paklausiau šeimininką, ar mes negalėtume jo daržinėj pernakvoti? Jis leido ir pasakė, kad daržinėj yra pernykščio šieno, ant kurio galėsim atsigulti. Gudas tuojau atsisveikino ir nuėjo į daržinę, aš dar likau.
Gudui nuėjus, šeimininkas paklausė, kodėl mes bėgam nuo vokiečių? Argi jie toki baisūs, kad nuo jų reikia bėgti? Jis netiki, kad vokiečiai būtų blogesni už komunistus. Nežinodamas, su kuo kalbu, buvau atsargus ir negalėjau atviriau pasisakyti. Į mūsų kalbą įsiterpė ir ant kito suolo sėdėjusi mergaitė. Ji buvo jaunesnioji šeimininko duktė, Minsko universiteto studentė medikė. Ji paklausė, kaip vokiečiai vertina rusų augštąsias mokyklas? Ar jie pripažins tose mokyklose išeitąjį mokslą, užėmę Gudiją? Aš atsakiau, kad to nežinau, nes mažai vokiečius pažįstu. Netrukus šeimininkus atsisveikinau, teisindamasis, kad esu labai pavargęs, ir nuėjau į daržinę, atsiguliau ant šieno ir greit užmigau.
Iš miego buvau pažadintas smarkaus artilerijos šaudymo pietvakariuose. Kautynės vyko ne toliau trijų kilometrų, girdėjosi ir sunkiųjų kulkosvaidžių šaudymas. Po kokios valandos šaudymas nutilo, o po pusvalandžio išgirdom tankus važiuojant iš vakarų į rytus. Rytuose buvo girdimi stiprūs bombardavimai. Mes pribėgom prie daržinės sienų ir per plyšius žvalgėmės, bet artimoje apylinkėje nieko nesimatė. Atsigulėm į šieną ir laukėm ryto.
Liepos 2 d. iš pat ryto matėm nedideles grupes ir atskirus raudonarmiečius kolchoze ir praeinančius laukais ir pievomis pro kolchozą. Visi traukė į rytus. Apie 12 val. išgirdom rytuose smarkų artilerijos šaudymą, maždaug už 10 kilometrų. Buvo aišku, kad tame bare raudonosios armijos dalys buvo nublokštos, ir mūsų kolchozas jau vokiečių kariuomenės žinioje, bet mes dar iš daržinės nėjom, nes vis dar matėm raudonarmiečius, einančius pro kolchozą rytų kryptimi. Su jais susitikti vengėm. Daugumas raudonarmiečių buvo be ginklų, kai kurie basi, be kepurių ir vienmarškiniai.
Apie 5 val. užėjau pas šeimininką į kambarį. Jis buvo vienas. — Na, kaip jaučiatės? Galit džiaugtis, jums jau nėra reikalo daugiau slapstytis. Vokiečiai jau nuvijo rusus už 15—20 kilometrų, — sutiko mane šeimininkas.
— Aš nesuprantu, ką jūs norit pasakyti, — stengiausi nuduoti nesuprantąs jo. — Būkit ramus, aš žinau, kas jūs esat. Vakar buvot neatsargus. Norėdamas užsidegti papirosą ir, imdamas iš kelnių kišenės degtukus, jūs atvertėt palto skverną. Aš pamačiau jūsų karišką uniformą ir supratau, kas esat ir kodėl tokiame karšty nenusivelkat žieminio palto. Birželio 26 d. aš buvau Červenėj ir ten mačiau, kaip enkavedistai varė miesto gatvėmis didžiulę vorą kalinių. Voroje pastebėjau kelis vyrus, vilkinčius tokiais pat, kaip ir jūsų uniforminiais drabužiais, žinau, kad tą naktį enkavedistai sušaudė daug kalinių Červenės miške. Kai vakar pamačiau jus savo kieme, tai supratau, kad jūs abu likot gyvi tose žudynėse ir, laukdami vokiečių, slapstotės. Aš jau sakiau, kad jums jau nėra reikalo slapstytis, joks pavojus negresia. Prieš porą dienų, visi viršininkai komunistai iš aplinkinių kolchozų pabėgo, juos palydėjo mūsų didžiausia neapykanta. Prasidėjus karui, mes, senesni žmonės, apsidžiaugėm ir laukėm vokiečių, tikėdamiesi, kad jie mus iš rusų bolševikų teroro išvaduos. Kitaip galvoja dalis mūsų jaunimo, ypač studijuojantieji augštosiose mokyklose. Vakar girdėjot, kuo susirūpinusi mano duktė: ar vokiečiai pripažins augštosiose bolševikų mokyklose išeitąjį mokslą? Koks ten “augštas mokslas” bolševikų universitetuose! Prieš porą metų mano vyresnioji duktė baigė Minsko universitetą, studijavo mediciną ir dabar jau gydytoja. Kokia ji gydytoja, — su pašaipa kalbėjo šeimininkas, — priešrevoliucinių laikų felčeriai daugiau nusimano už dabartinius gydytojus.
Šeimininkui baigus kalbėti, aš atvirai pasisakiau, kas esu. Tuo laiku atėjo ir gudas iš daržinės, šeimininkas pavaišino abu balta duona ir rūgštum pienu. Mes valgėm, o jis pasakojo apie savo gyvenimą.
Prieš kolektyvizaciją jis buvo ūkininkas, turėjo keliolikos ha žemės ūkį ir atliekamu laiku vertėsi vežiko verslu Červenės mieste. Paskelbus, kolektyvizaciją, jo, kaip vežiko, nevertė dirbti kolchoze. Kaip ir kitiems, jam buvo palikti trobesiai, 3/4 ha daržo, arklys, vežimas ir rogės. Nežiūrint to, kad už leidimą verstis vežiko amatu metams mokėjo 5000 rublių, jis gyveno daug geriau už kolchozininkus ir pajėgė dvi dukteris leisti į universitetą.
Mums baigiant valgyti, į kambarį įbėgo iš gretimo kolchozo apyjaunis vyras ir paklausė:
— Ar pas jus germanų dar nėra?
— O iš kur jie pas mus gali būti? — savo ruožtu paklausė šeimininkas.
— Ar tai jūs dar nežinot, kad pereitą naktį jų labai daug pravažiavo pro mūsų kolchozą? Šį rytą buvo kiti sustoję, bet po poros valandų ir tie išvažiavo. Prieš valandą vėl nauji atsirado. Nu, i čudnoj narod eti germancy! — Na, ir stebėtini žmonės tie vokiečiai! Ir tie, ryte buvusieji, ir dabartiniai, kai tik sustojo, tuoj pusnuogiai išsirengė, pradėjo batus valyti, skustis, praustis ir šepetukais dantis valyti, tartum jie rengėsi į balių. Nei vienas pėsčia neina, visi važiuoti. Na, ir duos jie ruskiui į kailį! O pas mus atbėgę žydeliai iš Minsko, pamatę vokiečius, verkia ir sau plaukus rauja. Ir gerai tiems parkoms, užteks jiems ponauti, daugiau mums ant sprando jie nesėdės! — baigė savo pranešimą atbėgęs kolchozininkas.
Iš to, kokia pakilia nuotaika jis pasakojo apie vokiečius, galima buvo suprasti, kad ir jis jų laukė. Grįžtant į Minską ir kalbant su gudais kolchozuose patyriau, kad beveik visi jie vokiečių laukė. Labai gaila, kad vokiečiai juos apvylė.
Pavalgęs, padėkojau šeimininkui už vaišes, širdingai su juo atsisveikinau ir su gudu išėjau į vokiečių užimtą kolchozą, kuris buvo už poros kilometrų.
VOKIEČIŲ KARIUOMENĖS ŠTABUOSE
Eidami pas vokiečius, sutikom keturis beginklius raudonarmiečius. Visi buvo be diržų, du vienmarškiniai ir basi. Visi atrodė labai pavargę. Vienas jų paklausė, kur mes einam? Sužinojęs, kad einam į artimiausią kolchozą, jis įspėjo, kad ten yra vokiečiai. Aš atsakiau, kad mes kaip tik pas juos ir einam. — Argi jūs vokiečių nebijot? Mūsų pulko komisaras mums pasakojo, kad vokiečiai, pakliuvusiems į nelaisvę raudonarmiečiams, nupjausto ausis ir nosis, išbado akis ir įvairiai kankina. Ar tai tiesa? — paklausė vienas raudonarmietis.
Aš atsakiau, kad komisarai jiems melavo, kad vokiečiai nėra barbarai ir paimtų belaisvių nekankina, kad tik enkavedistai taip su žmonėmis elgiasi.
— Kaip jūs manot, ką vokiečiai su mumis darys, jei mes pas juos nueisim? — toliau klausinėjo tas pats raudonarmietis.
— Aš pakartoju, kad vokiečiai jūsų nekankins, bet pasiųs į belaisvių stovyklą.
— Jei taip, tai mes eisim drauge su jumis pas vokiečius. Mūsų pulkas sumuštas ir išsklaidytas, ir mes nežinom, kur eiti ir ką daryti, — guodėsi raudonarmietis. Aš jam nieko neatsakiau.
Pasikėlėm ant kalvos ir už jos pamačiau už kilometro ant kitos kalvos vokiečių užimtą kolchozą. Visi keturi raudonarmiečiai ėjo paskui mus. Eidamas toliau, nusivilkau paltą ir užsimečiau ant peties. Priartėjus per pusę kilometro prie kolchozo, pamačiau vokiečių sargybinį, stovintį po medžiu prie namo. Kai aš buvau nuo jo maždaug už dešimt žingsnių, jis sušuko: stok, rankas augštyn! Aš sustojau ir iškėliau rankas. Sargybinis, atkišęs pistoletą, priėjo arčiau ir paklausė, ar turiu ginklą. Atsakiau, kad neturiu. Jis dar paklausė, ar aš esu komisaras? Aš nusišypsojau ir atsakiau, kad nesu komisaras, bet Lietuvos kariuomenės atsargos pulkininkas Juozas Tumas.
Tuo laiku atėjo viršila, įsakė sargybiniui stoti į savo vietą ir mane paklausė, ar kalbu vokiškai, jei ne, tai kokiomis kalbomis kalbu. Atsakiau, kad vokiškai moku silpnai, esu lietuvis ir kalbu lietuviškai, rusiškai ir lenkiškai. Viršila mokėjo šiek tiek lenkiškai ir pasakė vesiąs mane pas bataliono vadą. Gudui ir raudonarmiečiams jis įsakė pasilikti prie sargybinio ir palaukti.
Kolchoze matėsi nemažai vokiečių kareivių. Man su viršila pro juos einant, dviejose vietose jie klausė: Komisaras? Viršila atsakė, kad aš esu ne komisaras, bet Lietuvos kariuomenės pulkininkas.
Bataliono vadą, kapitoną, suradom vakariniame kaimo gale. Jis buvo dar jaunas vyras, atsisegiojęs munduro sagas, sėdėjo sulankstomoj kėdėj ir skaitė kažkokį raštą, retkarčiais pažvelgdamas į ant kelių išskleistą žemėlapį. Jam baigus skaityti, viršila atraportavo, kas aš esu ir kokiomis kalbomis kalbu. Taip pat pranešė apie gudą ir raudonarmiečius, paliktus prie sargybinio. Kapitonas apžvelgė mane nuo galvos iki kojų ir paklausė mano vardo ir pavardės. Po to įsakė viršilai pakviesti vyr. leitenantą, kurio pavardę pamiršau, o man parodė sėstis netoli jo ant žolės.
Po kelių minučių viršila sugrįžo su vyr. leitenantu. Jis mokėjo rusiškai ir buvo prie bataliono vado vertėju. Su jo pagalba aš trumpai papasakojau apie savo išgyvenimus. Kapitonas atidžiai klausė, rašė į bloknotą ir porą kartų kažką žemėlapy pabraukė.
Man baigus pasakoti, kapitonas paklausė, ar iš mūsų voros daugiau nieko neliko artimiausiame miške ir durpynuose, kuriems būtų reikalinga pagalba? Jei tokia pagalba būtų reikalinga, tai jis pasiųstų savo kareivius. Aš jam padėkojau ir pasakiau, kad tokių žmonių nesutikau ir dar kartą priminiau Molotovo vardo kolchoze likusį pulkininką Petruitį. Kapitonas pasižiūrėjo į žemėlapį ir pasakė, kad tuo ruožu pražygiavo jų korpo kita divizija, ir jis tikisi, kad pulkininkas Petruitis dabar jau yra tos divizijos globoj. Toliau jis kalbėjo, kad po poros valandų jo batalionas išvyks, bet čia pasiliks keli sunkvežimiai, kurie ryt rytą vyks į divizijos štabą ir mane ten nuveš. Parodęs man, kur tie sunkvežimiai stovi, kapitonas palinkėjo laimingai sugrįžti į Lietuvą ir atsisveikindamas pasakė, kad iki divizijos mane globos lenkų kalbą mokąs viršila.
Nuo bataliono vado nuvykau prie sunkvežimio. Ten buvo 20 raudonarmiečių belaisvių, jų tarpe — ir drauge su manim atvykę. Gudas sėdėjo nuo jų nuošaliau, prie jo ir aš atsisėdau.
Daugumas raudonarmiečių buvo vienmarškiniai ir be kepurių, kai kurie basi. Mažomis grupelėmis sėdėdami ar stovėdami, jie garsiai dalinosi įspūdžiais apie paskutinių dienų įvykius. Iš jų kalbų galima buvo suprasti, kad jie nesigaili, pakliuvę į nelaisvę.
Aš atkreipiau dėmesį į vieną raudonarmietį. Jis buvo nerusas. Pastebėjau, kad kiti jį skriaudė.
Saulei leidžiantis, batalionas išvyko, liko tik sunkvežimiai su šoferiais ir keli kareiviai. Netrukus, iš kolchozo atėjo viršila ir pasiūlė man nakvoti sunkvežimy. Padėkojęs atsakiau, kad man bus geriau miegoti po atviru dangum. Viršila pasakė, kad ryt, saulei tekant išvažiuosim ir įlipo į sunkvežimį, jį pasekė šoferiai ir kareiviai, tik vienas, ginkluotas automatu, pasiliko sargyboj.
Sugulė ant žolės ir belaisviai. Visų skriaudžiamas nuo kitų atsiskyrė ir atsigulė už penkių žingsnių nuo manęs. Jis buvo basas, be kepurės ir vienmarškinis. Gindamasis nuo uodų, jis negalėjo nė minutės ramiai pagulėti. Rankomis braukė uodus nuo veido, galvos ir kaklo, basomis kojomis viena kitą trynė ir gailiai į mane žiūrėjo. Man pagailo visų skriaudžiamo vargšo. Gulėjau apsivilkęs paltu. Pakėlęs vieną skverną, ranka jam parodžiau ateiti pas mane ir lįsti po paltu. Jis suprato ir kulverčiais atriedėjęs, palindo po skvernu ir, kamuoliu susirietęs, nugara prisiglaudė prie manęs. Po poros minučių iškišo nosį ir darkyta rusų kalba paklausė:
— Tu ne rusas?
— Ne, ne rusas, — atsakiau.
— Kas tu?
— Lietuvis. —
— Lietuvis... Lietuvis... Lietuvis... — kelis sykius kartojo. — Aš tadžinas.*) Lietuvis, tadžinas — geras, rus negeras. Rus tadžinas mušti, tadžinas nemylėt rus, jis mylėti lietuvis. Tadžinas, lietuvis būti drauge. Ar lietuvis mylėti tadžinas? — visą galvą iškišęs, klausė vargšas tadžinas.
* Tadžikų Tarybų Socialistinė Respublika yra Vidurinėje Azijoje, į pietus nuo Kazakstano ir į šiaurę nuo Afganistano.
Aš atsakiau, kad ir aš jį myliu ir kad ryt mes važiuosim drauge. Jis dar labiau prie manęs prisiglaudė, galvą ir basas kojas paslėpė po mano paltu ir greit užmigo.
Liepos 3 d., saulei tekant, išvykom i divizijos štabą. Tadžikas nuo manęs nesitraukė. Sėdant į sunkvežimius, viršila pasiūlė man sėsti prie šoferio, bet kai aš ten atsisėdau, tadžikas, šaukdamas: lietuvis, tadžikas drauge! norėjo prie manęs atsisėsti. Buvau priverstas drauge su juo ir keliais kitais belaisviais važiuoti sunkvežimy.
Po gero pusvalandžio, įvažiavom į mišką ir sustojom. Tame miške, prie kelio, buvo rusų paliktas kariškos aprangos sandėlis. Viršila įsakė vienam kareiviui nuvesti belaisvius prie to sandėlio, kad jie galėtų iš jo pasirinkti kam ko trūksta. Viršilai prašant, aš jo įsakymą paaiškinau belaisviams rusiškai. Po kelių minučių belaisviai grįžo apsirengę naujais uniforminiais drabužiais ir apsiavę naujais odiniais batais. Tadžikas nuplėšė nuo kepurės raudoną žvaigždę, numetė ant žemės ir kojomis ją sutrypė. Visi belaisviai džiaugėsi naujais drabužiais bei batais ir gyrė vokiečius.
Po geros valandos atvažiavom į divizijos štabą, kuris buvo sustojęs miške palapinėse. Viršila įsakė visiem iš sunkvežimių išlipti, o pats įėjo į vieną palapinę ir po kelių minučių iš jos išėjo su kapitonu. Pastarasis pakvietė mane prieiti prie jo ir paklausė:
— Ar jūs tikrai esat Lietuvos kariuomenės pulkininkas?
— Taip, esu Lietuvos kariuomenės atsargos pulkininkas. Jis kariškai pasisveikino ir klausinėjo toliau.
— Kada jūs buvot iš kariuomenės paleistas?
— 1940 m. birželio 25 d.
— Tai jau rusų kariuomenei Lietuvą okupavus?
— Taip.
— Gailiuosi, kad negaliu su jumis ilgiau pakalbėti ir išgirsti, kiek jums teko nuo rusų nukentėti. Po pusvalandžio divizijos štabas kelsis į kitą vietą, jus motociklu nuveš į mūsų korpo štabą, ten jūs ir papasakosit viską... O šis kas toks?
Aš atsisukau ir už savo nugaros pamačiau stovintį tadžiką. Trumpai papasakojau kapitonui, kas jis toks ir kaip vakar vakare su juo susipažinau. Jis nusišypsojo ir pasakė, kad tadžikas yra tikras gamtos vaikas, kultūros dar nesugadintas, ir kitokiose aplinkybėse aš galėčiau turėti pilnai man atsidavusį ir ištikimą draugą.
Mano pasikalbėjimas su kapitonu vyko su viršilos kaip vertėjo, pagalba. Po pasikalbėjimo viršila nuėjo prie sunkvežimių, o kapitonas grįžo į palapinę, iš jos išnešė man kėdę ir prašė palaukti, kol atvyks kareivis su motociklu. Tadžikas atsisėdo prie manęs ant žemės.
Po kelių minučių atvyko kareivis su motociklu, prie jo buvo priekaba. Išėjęs iš palapinės, kapitonas padavė kareiviui užlipdytą voką, palinkėjo man greit sugrįžti namo, kareiviui įsakė pasodinti mane į priekabą ir važiuoti. Tadžikas suprato, kad aš išvažiuosiu, o jis pasiliks. Rankomis apkabino mano kojas ir garsiai verkdamas šaukė: tadžikas, lietuvis drauge! Lietuvis geras, tadžikas nepalikti! Jis buvo dar jaunas, 19—20 metų, augšto ūgio, petingas ir stiprus ir taip tvirtai laikė apkabinęs mano kojas, kad aš negalėjau nė iš vietos pajudėti. Man buvo gaila jį palikti, bet kitos išeities nebuvo. Aš bandžiau jam išaiškinti, kad mes negalėsim ilgiau drauge pasilikti ir visaip jį raminau, bet jis neklausė ir mano kojų nepaleido. Kapitonas su kareiviui, matydami tą vaizdą, tik pečiais traukė. Tuo laiku nuo sunkvežimių atėjo viršila su dviem kareiviais. Kapitonas jiems įsakė tadžiką nuo manęs atitraukti. Tik po kelių minučių trims vyrams pavyko tadžiką nugalėti ir mano kojas išvaduoti. Aš paskubėjau prie motociklo, nedrįsdamas, kaip koks išdavikas, nei į akis jam pažiūrėti. Mano akys buvo pilnos ašarų.
Dėl blogo kelio korpo štabą, apsistojusį kadaise buvusiame dideliame dvare Blonj, pasiekėm tik po pusantros valandos. Lauko žandaras mus sulaikė prie kiemo vartų ir, patikrinęs kareivio dokumentus, nurodė, kur yra štabo raštinė. Pervažiavom dvaro kiemą ir sustojom prie didžiulio, šešiais ratais, autobuso. Jame ir buvo korpo štabo žygio raštinė.
Mano šoferis trumpai pasikalbėjo su išėjusiu iš autobuso raštininku ir abu nuėjo į medinį namą, kuriame gyveno korpo vadas ir kiti štabo karininkai. Po keliolikos minučių abu grįžo. Šoferis išvažiavo, o raštininkas išnešė iš autobuso sudedamą kėdę, pastatė ją po dideliu plačiašakiu ąžuolu ir pasiūlė man atsisėsti. Jis sakė, kad karininkai dar miega, ir man teks jų gerokai palaukti.
Sėdėjau ir mąsčiau, kodėl mane tik vieną čia atvežė, o gudą paliko drauge su raudonarmiečiais belaisviais prie divizijos štabo? Kokia gali būti to priežastis? Ar tik todėl, kad esu karininkas, ir vokiečiai norės kokių nors žinių iš manęs gauti, ar yra kitos priežastys?
Netrukus, tas pats raštininkas atnešė man dėžutę cigarečių ir degtukų. Padėkojęs, aš jam pasakiau, kad prieš užsirūkant, norėčiau vandens atsigerti. Jis tuojau atnešė katiliuką šiltos saldytos kavos, baltos duonos ir šveicariško sūrio. Padėkojau už taip gausius pusryčius ir skaniai pavalgiau.
Maždaug po poros valandų atėjo prie to paties ąžuolo kareivis ir atsinešė rusišką automatinį šautuvą. Atsisėdęs greta manęs ant žemės, jis paprašė parodyti, kaip tą automatą išnarstyti ir vėl sudėti. Man dingtelėjo mintis, kad jis nori mane išbandyti ir kita mintis: argi vokiečiai kuo nors mane įtaria? Aš atsakiau, kad Lietuvos kariuomenė tokių šautuvų nevartojo, ir aš nežinau, kaip jis išnarstomas ir sudedamas. Kareivis pats pradėjo šautuvą narstyti ir po kiekvieno veiksmo mane klausė, ar teisingai? Aš atsakinėjau, kad nežinau, šautuvą išnarstęs ir vėl sudėjęs, kareivis, nežinia už ką, man padėkojo ir pasišalino.
Tik apie 12 val. prie autobuso atėjo generalinio štabo uniformoje kapitonas, du vyr. leitenantai (vienas jų kalbėjo rusiškai) ir vienas, apie 60 metų, vienmarškinis, be kepurės, viena basa, tvarsčiais per blauzdą apraišiota koja, vyras. Tai buvo vertėjas. Iš jo viršutinių kelnių spėjau, kad ir jis dėvėjo karišką uniformą. Kapitonas ir vienas vyr. leitenantas atsisėdo ant kėdžių, kitas vyr. leitenantas liko stovėti, o vertėjas atsisėdo ant žemės. Raštininkas pakišo po jo apraišiota koja pripūstą guminę pagalvėlę. Kapitonas pakvietė mane su kėde prislinkti prie tos grupės ir pradėjo kvosti.
Pirmieji klausimai, kaip ir kiekvieną tardymą pradedant: vardas, tėvo vardas, gimimo data ir vieta, išeitas bendras ir karinis mokslas, kada ir kur, ir toliau: karinės tarnybos pradžia ir kur, dalyvavimas karuose, kada ir kokiuose frontuose, tarnyba Lietuvos kariuomenėj, kuriose dalyse ir eitos pareigos, atleidimas iš kariuomenės, kada ir kodėl, suėmimas, trumpai apie gyvenimą ir suimtųjų nuotaikas kalėjime ir bendrai apie viską iki atvykimo į bataliono štabą.
Kapitonas klausinėjo, vertėjas vertė iš rusų į vokiečių kalbą mano atsakymus ir iš vokiečių į rusų kalbą kapitono klausimus; vyr. leitenantas, garsiai kartodamas vertėjo žodžius, greitai rašė. Kiekvieną surašytą lapą, vertėjas garsiai perskaitydavo ir perduodavo kapitonui, pastarasis — raštininkui, kuris autobuse mašinėle perrašinėjo. Kitas vyr. leitenantas, du, tris, perrašytus mašinėle lapus, nešiojo į medinį namą, tur būt, štabo viršininkui. Porą kartų, grįžęs iš medinio namo, jis raportavo kapitonui, kad generolas jį kviečia.
Mane klausinėjo kelias valandas. Man baigus pasakoti, kapitonas tarė:
— Pasakodamas, jūs minėjot (žiūrėdamas į bloknotą) pulkininkus: Giedraitį, Petruitį, Rusteiką, Ša-rauską, š„ prof. K. ir kitus. Ar buvo drauge su jumis kunigas Petraitis?
— Taip, buvo du broliai kunigai Petraičiai.
— Gerai, jei jūs pažįstat kun. Petraitį, tai greit jį pamatysit.
Kapitonas įsakė antram vyr. leitenantui pakviesti kun. Petraitį. Po kelių minučių pamačiau ateinantį su vyr. leitenantu kun. Praną. Nepaprašęs leidimo, aš pakilau nuo kėdės, peršokau per vertėjo ištiestas kojas ir bėgte pasileidau prie kun. Petraičio. Pamatęs mane, jis paliko palydovą ir bėgo prie manęs. Mes susitikom vidury didžiulio kiemo ir apsikabinę kelis sykius pasibučiavom. Aš paklausiau apie jo brolį, kun. Antaną. Jis atsakė, kad brolis su vienu lietuviu iš Kauno sėdi prie kiemo vartų. Tuo laiku prie mūsų priėjo vyr. leitenantas ir paprašė jį grįžti pas brolį, sakydamas, kad netrukus ir aš pas juos ateisiu.
— Dabar nėra jokios abejonės, kad jūs tikrai esat pulkininkas Tumas, — pasakė vyr. leitenantas, mums grįžtant prie kapitono.
— Ar buvo abejonė dėl mano tapatybės?
— Taip. Tos abejonės priežastimi buvo jūsų kariška uniforma. — Paskutinį sakinį jis pabaigė sakyti jau prie kapitono.
— Apie kokią uniformą jūs kalbąt? — paklausė kapitonas.
— Aš pasakiau pulkininkui (pirmą kartą mane pavadino pulkininku), kad jo kariška uniforma kėlė abejonių dėl jo tapatybės, -— atsakė vyr. leitenantas.
— Taip, jūsų uniforma buvo priežastimi, kad mes abejojom dėl jūsų asmens. Jūs pasakojot, kad jau nuo birželio 29 d. su pulkininku Petruičiu ir vienu gudu vaikščiojot po kolchozus. Vietiniai gyventojai matė jūsų uniformą, ją matė ir raudonarmiečiai, kurių keturis, kaip pranešė bataliono vadas, jūs atsivedėt į jo štabą. Mums buvo neaišku, kaip atsitiko, kad kolchozuose niekas jūsų nesuėmė, — kalbėjo kapitonas.
— Mano uniforminių drabužių niekas nematė. Vaikščiodamas po kolchozus, aš buvau apsivilkęs šitą žieminį paltą ir jį nusivilkau tik tada, kada pamačiau netoli manęs vokietį sargybinį.
— Donner Wetter! — sušuko kapitonas. — Tokiame karšty jūs kelias dienas savo prakaite šutot! Ar gi negalėjot uniforminius drabužius sukeisti su kokiu nors kaimiečiu į jo skarmalus?
— Tokia mintis man ir į galvą neatėjo. Antra vertus, joks kaimietis nepanorėtų keisti savo skarmalus į mano uniforminius drabužius.
— Tiek to, dabar jau nėra abejonės, kad jūs esat pulkininkas Tumas. Jūsų klausinėjimas baigtas, ir netrukus jūs gausit leidimą grįžti į Lietuvą.
— Koks likimas manęs laukė, jei kunigai Petraičiai nebūtų čia atvykę?
— Nieko baisaus. Mes nesam rusai enkavedistai ir jūsų būtume nešaudę. Neturėdami galimybės toliau aiškinti jūsų tapatybę, būtume jus pasiuntę į rusų belaisvių stovyklą. Jūs sakėt, kad turit pažįstamų Vilniuje ir Kaune. Stovyklos vadovybė būtų jus ten ir pasiuntusi.
— Kaip ilgai būtų reikėję man laukti belaisvių stovykloj ?
— Gal mėnesį, o gal ir ilgiau. Tai priklausytų tik nuo to, kaip greit mums pavyks sutvarkyti susisiekimą geležinkeliais į Lietuvą.
Mano laimė, kad laiku atvykę į korpo štabą kunigai Petraičiai, išgelbėjo mane nuo belaisvių stovyklos.
Bus daugiau
BOLŠEVIKŲ KALĖJIMUOSE IR ČERVENĖS ŽUDYNĖSE
J. TUMAS
(Tąsa)
Po pusvalandžio kapitonas išdavė mums leidimus vykti į fronto užnugarį. Mano leidimas buvo toks: Panzerkorps O. U. am 3. Juli 1941
Der ehern, litauische Oberst Josef Tumas ist von den Truppen des Panzerkorps aus der Gefangenschaft der GPU befreit worden. Er hat volle Bewegungsfreiheit und ist angewiesen, sich auf den Strassen aus dem Kampfgebiete nach rueckwaerts zu begeben.
Antspaudas: Fuer das Generalkommando:
Dienstelle Feldpost Der Chef des Generalstabes:
Nr. 12788. (Parašas)
Išduodamas leidimus, kapitonas mums patarė dvi ar tris dienas pasilikti tame dvare, aiškindamas, kad korpo užnugaris dar neišvalytas nuo sumuštų ir išblaškytų rusų kariuomenės likučių. Jis tikisi, kad po dviejų, trijų dienų tie likučiai bus susemti, ir tada mums nebus pavojaus su jais susidurti. Kunigas Pranas (jis gerai mokėjo vokiečių kalbą) mūsų visų vardu jam padėkojo, ir mes pasitraukėm prie dvaro kiemo vartų.
KELIONĖ ATGAL Į LIETUVĄ
Keturiese (be kunigų Petraičių buvo dar Kauno Paramos duonos kepyklos darbininkas Z.) sėdėjom ant suolo prie vartų ir svarstėm, ką darysim: paklausysim kapitono patarimo ir liksim dvare, ar tuojau kelsimės ir žingsniuosim į vakarus? Kapitonas sakė, kad kelias į vakarus dar nesaugus, bet jis taip pat sakė, kad korpo priekiniai kautynių daliniai tuo laiku buvo jau už 50 kilometrų rytuose ir kad korpo štabas greit iš dvaro išsikels. Tai kas gi užtikrins mums saugumą dvare pasilikus? Be to, kiekvienas norėjom kaip galima greičiau pasiekti Lietuvą ir savo namus. Visi pasisakėm už tai, kad reikia tuojau keliauti.
Iki saulės nusileidimo turėjom dar apie tris valandas. Nuėję apie 12 kilometrų, sustojom kolchoze nakvynei. Gatvėje pamatėm buriuojantis basliais apsiginklavusius vyrus. Negalėjom suprasti, kas darosi kolchoze. Įėję į švariau atrodantį namą, radom verkiančią moterį, prie jos glaudėsi du maži vaikai. Aš paklausiau moterį, kas atsitiko kolchoze ir kodėl vyrai būriuojasi su basliais rankose, gal laukiamas kieno nors kolchozo užpuolimas? Moteris dar labiau pravirko ir kukčiodama skundėsi, kad kolchozo vyrai susitarė pagauti ir užmušti jos vyrą tik už tai, kad tų pačių vyrų išrinktas trejus metus jis ėjo kolchozo artelninko pareigas. Kun. Antanas moterį ramino ir įtikinėjo, kad kolchozo viršininkai neleis vyrams žmogų žudyti. Moteris atsakė, kad visi kolchozo viršininkai prieš kelias dienas pabėgo, jei jie nebūtų pabėgę, tai dabar ir pats jos vyras padėtų kitiems tuos velnius mušti.
Mums buvo nejauku ir nedrįsom prašyti verkiančią moterį jos name nakvynės. Jau norėjom su ja atsisveikinti ir išeiti, bet ji, tur būt, suprato, kokiu tikslu mes buvom užėję ir maldaudama mus prašė pasilikti, nes vyrai, žinodami, kad mes čia nakvojam, nedrįs jos vyro liesti, ir jai bus ramiau.
Mes pasilikom. Moteris ruošė mums ir savo šeimai vakarienę. Astinešė kašėje bulvių ir norėjo jas nuskusti, bet atsiminė, kad peilis pas kaimyną. Nubėgo ten, bet greit grįžo be peilio, jį buvo paėmusi kita kaimynė. Moteris susirūpinusi mums aiškino, kad jų kolchoze vienu peiliu naudojasi trys šeimynos.
Vakarienei gavom neskustų bulvių, didelį molinį dubenį pasūdyto vandens, kuriame plaukiojo keli, pirštais susmulkinti, svogūnų laiškai. Išalkę, mes valgėm su dideliu apetitu, su nemažesniu apetitu tą patiekalą valgė pati šeimininkė ir du jos maži, dviejų ir keturių metų, vaikai. Kitokio maisto jie neturėjo.
Mums bevalgant vakarienę, į kambarį atbėgo ir šeimininkas iš rugių lauko, kur visą laiką slapstėsi. Mes kalbinom jį pasilikti ir nakvoti namie, bet jis atsakė, kad jam bus saugiau rugiuose ir, pasiėmęs kelias virtas bulves, vėl išėjo.
Nakčiai atsigulėm ant plikų suolų, tačiau blakės neleido mums užmigti. Atitraukėm suolus nuo sienų į vidurį, bet blakės ir ten mus surado. Jos krito ant mūsų nuo lubų.
Liepos 4 d. auštant atsisveikinom su šeimininke ir išėjom. Gale kolchozo atsigulėm ant rasotos žolės ir porą valandų pamiegoję, žingsniavom toliau. Pakeliui užeidavom į kolchozus, jieškodami maisto, bet be žalių bulvių ir saujos druskos daugiau nieko negavom. Bulvių prisirinkom pilnas kišenes, tik žalių nenorėjom valgyti. Keliose vietose prašėm jas išvirti arba paskolinti puodą ir malkų, kad galėtume patys išsivirti, bet be pasėkų. Niekas nenorėjo mums bulves virti ar puodą skolinti. Tur būt, žmonės mūsų bijojo ir kiekvienas norėjo greičiau mumis nusikratyti. Apžėlusiomis barzdomis, giliai įdubusiomis akimis, išblyškusiais, sukritusiais veidais, mes buvom panašūs į šmėklas ir tokia savo išvaizda žmonėms baimę sukeldavome. Be to, iš mūsų drabužių jie suprato, kad esam ne vietiniai.
Eidami sutikom daug iš Minsko pabėgusių žydų, pėsčiom traukiančių į rytus. Paplentėj buvo daug sudaužytų rusų tankų, artilerijos pabūklų ir įvairių automašinų. Buvę prie gražaus plento Lenino ir Stalino biustai ir statulos buvo sudaužytos ar nuo pastovų nuverstos. Vienoje kryžkelėj matėm kaip vietiniai gyventojai virvėmis vertė Stalino statulą.
Tą dieną nuėjom 55 kilometrus ir pavakary sustojom nakvynei dideliame miestely. Iki Minsko liko tik 10 kilometrų. Tikėjomės, kad tokiame dideliame miestely, su apie 5000 gyventojų, mums pasiseks bulves išvirti. Deja, ir čia nieko nepešėm. Ko tik neprašėm, visi atsisakė, pasiteisindami, kad dėl karo jų puodai užkasti į žemę. Jau manėm, kad reikės pasitenkinti tik žalių bulvių vakariene, bet visai netikė-
Šiame KARIO nr. baigiami nepaprastai įdomūs ir šiurpūs plk. Juozo Tumo atsiminimai. Autorius šiuo metu gyvena Čikagoje.
tai, dėka kun. Antano liemenei, gavom ne tik gerą vakarienę, bet ir nakvynę ir kitą dieną pusryčius.
Su ta liemene atsitiko taip. Buvom iš miestelio išėję ir sustojom prie atskiro namelio. Aš jau negalėjau toliau eiti ir atsiguliau prie plento ant žolės. Abu kunigai ir Z. užėjo į kiemą, kur buvo namelio savininkas. Jis klausįėjo, kas mes esam, iš kur ir kur keliaujam. Kun. Antanas mokėjo rusų kalbą ir pasakė jam teisybę, tik pamelavo, sakydamas apie mūsų profesijas. Mane jis pristatė kaip eilinį kareivį, mat buvau uniformuotas, savo brolį — kaip valsčiaus raštininką, o save ir Z. — kaip paprastus darbininkus. Šeimininkas buvo pastabus, jis pamatė kun. Antano liemenėj porą išlikusių kunigiškų sagučių ir nusišypsojęs paklausė, jei jis yra paprastas darbininkas, tai kur gavo kunigo liemenę? Gal pavogė? Sugautas meluojant, kun. Antanas pasakė, kas tikrai esam. šeimininkas patikėjo. Pasitaręs su savo žmona, jis pranešė, kad mums bus paruošta vakarienė, ir mes galėsim pas juos pernakvoti. Po poros valandų gavom po didelį dubenį pienu užbaltintų namų darbo makaronų.
Liepos 5 d. pusryčiams padavė vėl po tokį dubenį makaronų ir po didoką keptą žuvį. Be to, pamatęs kun. Antano pusbačius be padų, šeimininkas atnešė jam savo apynaujus ir įsiūlė juos paimti, o savus palikti jam ir kelionei dar davė 75 rublius, sakydamas, kad iki buvusios Lenkijos sienos mes be pinigų niekur maisto negausim.
Šeimininkas ir jo žmona buvo katalikai. Jis vertėsi staliaus amatu ir gerai uždirbdavo, todėl ir mus sočiai pavalgydino, žuvų jis pats naktį netolimame ežere prigaudė. Atsisveikindami, mes nežinojom, kaip jiems ir atsidėkoti.
Sočiai pavalgę ir gerai pailsėję, galėjom eiti sparčiau. Iki Minsko buvo likę tik penki kilometrai, ir mes džiaugėmės, kad po valandos ten būsim. Staiga išgirdom šiaurės vakarų pusėje smarkų artilerijos šaudymą, o netrukus ir sprogstančių bombų trenksmą. Kuo tolyn tuo šaudymas stiprėjo. Kai iki Minsko liko tik du kilometrai, ir mes nuo kalniuko jį jau matėm, išgirdom iš rytų pusės atvažiuojančius tankus. Mes sustojom prie plento sargo namelio ir laukėm. Netrukus kelios dešimtys vokiečių tankų pilnu greičiu pravažiavo Minsko kryptimi. Padangėje skraidė daug vokiečių lėktuvų, ir nuolat girdėjosi bombų sprogimai. Supratom, kad šiaurės vakaruose nuo Minsko vyksta aršios kautynės, bet negalėjom suprasti, kodėl jos ten vyksta, juk tą dieną vokiečių kariuomenė buvo jau už 150 kilometrų rytuose nuo Minsko. Mes bijojom, kad rusai bus pralaužę kur nors šiaurėje vokiečių frontą ir artėja prie Minsko, norėdami jį užimti, todėl sulankstėm mums išduotus leidimus taip, kad, reikalui esant, galėtume juos praryti.
Prie sargo namelio sėdėjom apie valandą laiko, nesiryždami eiti į miestą. Mums ten besėdint, iš rytų pusės atvažiavo motociklu vokietis karininkas ir prie namelio sustojo. Kun. Pranas parodė karininkui leidimą ir paklausė, ar mes galim toliau eiti? Karininkas perskaitė leidimą ir paklausė, ar mus kas sulaikė? Kun. Pranas atsakė, kad niekas mūsų nesulaikė, bet girdėdami netoli vykstančias kautynes ir nežinodami, kas ten darosi, nedrįstame toliau eiti, nes bijom vėl pakliūti rusams. Karininkas užtikrino, kad mums nėra jokio pavojaus patekti rusams. Dėl vykstančių kautynių jis paaiškino, kad dvi ar trys dar nepakrikusios rusų divizijos yra vokiečių apsuptos ir naikinamos, ir kol mes iki tos vietos nueisim, jos bus jau sunaikintos.
Atvykę į Minską, sustojom prie šulinio atsigerti ir tarėmės, kur eiti. Viena moteris, sužinojusi, kad esame lietuviai, sakė vakar vakare mačiusi tik už poros namų stovintį sanitarinį automobilį su lietuviška trispalve vėliavėle. Kita moteris sakė, kad jis ir dabar ten yra ir pasisiūlė parodyti kur. Ta žinia mus labai pradžiugino, paskubėjom prie automobilio, kurį radom prie dviejų augštų namo. Tuo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus sanitariniu automobiliu buvo iš Vilniaus atvažiavęs daktaras Lygeika, gailestingoji sesuo ir p. J. iš Šiaulių miesto. Jie jieškojo birželio mėnesį išvežtų lietuvių pėdsakų.
Prie automobilio mus pamatė ir džiaugsmingai pasveikino keli jau anksčiau atvykę draugai. Jie kvietė mus greičiau eiti į namą ir pailsėti. Pasikėlėm į antrą augštą ir įėjom į didelį kambarį, kur buvo mūsų draugai. Kambaryje buvo sustatyta apie 20 geležinių lovų be čiužinių ir pagalvių. Ant vienos lovos sėdėjo nežinia iš kur atsiradęs, tais laikais gerai žinomas Kaune muzikas Stupelis su savo žmona ir vaiku. Jis buvo mums paslaugus ir tuojau pasiūlė savo skutimosi priemones. Nusiskutę, gavom po penkias dėžutes mėsos ir daržovių konservų ir valgydami dalinomės su anksčiau atvykusiais paskutinių dienų įspūdžiais. Vėliau sugulėm į lovas pailsėti.
Jau snaudžiau, kai pamačiau duryse stovinčią moterį, į kurią niekas nekreipė dėmesio. Atsikėliau ir priėjęs prie jos paklausiau, kas ji tokia ir ko nori? Ji atsakė esanti daktaro Matulaičio žmona. Sužinojusi, kad čia yra lietuvių, ji atvyko prašyti, kad mes kuo nors jai ir jos šeimai padėtume. Aš paklausiau, kada ir kaip ji su šeima čia atsirado ir kuo mes galim jai padėti? Matulaitienė aiškino, kad prieš keliolika metų ji su vyru atvyko čia iš Lietuvos ir dabar norėtų grįžti atgal, o kol kas, ji norėtų gauti šiek tiek maisto sau ir šeimai.
Aš supratau, kad ji yra žmona to daktaro Matulaičio, kuris, kaip komunistas, buvo iš Lietuvos pabėgęs ir profesoriavo Minsko universitete. Pyktelėjęs, aš pasakiau, kad mes, taip žiauriai komunistų kankinti ir žudyti, negalim tokiem pat komunistam kuo nors padėti ir kad jai ir jos šeimai keliai į Lietuvą yra uždaryti. Matulaitienė graudžiai pravirko. Ji teisino savo vyrą, sakydama, kad jis buvo idėjinis komunistas, smerkė komunistų žiaurumus, todėl ir pats nuo jų nukentėjo ir prieš tris metus buvo enkavedistų suimtas ir ištremtas į priverčiamųjų darbų stovyklą Kazakstane. Verkdama ji skundėsi, kad su dukra, ar marčia, gerai neatsimenu, ir jos mažu vaiku gyvena netoli miesto kolchoze, kad žentas, ar sūnus, paimtas į kariuomenę, ir nieko neturi artimo, kas galėtų jomis rūpintis. Ji prašė duoti nors visai mažai maisto vaikui, kitaip jis badu mirs.
Jos ašaros mane paveikė, piktumas praėjo. Turėjau dar keturias dėžutes konesrvų ir dvi atidaviau Matulaitienei. Dėl grįžimo į Lietuvą patariau jai pasikalbėti su daktaru Lygeika. Kai pasakiau draugams, su kuo kalbėjau ir konservus atidaviau, tai gavau nuo jų barti.
Iki vakaro buvom susirinkę 14 žmonių, dauguma buvo tų, kurie skirstant pateko į kairiąją grupę ir buvo palikti Červenėje prie kalėjimo. Paskutinieji atvyko profesorius J. K. ir Lašas.
Liepos 6 d. daktaras Lygeika su sesute ir p. J. grįžo į Vilnių ir su savimi paėmė abu kunigus Petraičius, profesorių K., vieną lenką gydytoją iš Lebedevo (10 kilometrų į vakarus nuo Molodečno) ir mane. Radijo technikas J. š. rūpinosi likusių grįžimu.
Pernakvoję Molodečno mieste, liepos 7 d. atvykom į Vilnių. Aš taip blogai atrodžiau, kad sutikti artimiausi prieteliai manęs nepažino. Kai kurie pažįstami atsargiai mane įspėjo, kad namie manęs laukia dar vienas smūgis: jie girdėję, kad mano šeima išvežta. Ta žinia, nors dar ir netikra, mane pribaigė. Vaikščiojau, kaip pakvaišęs, nenorėjau su nieku kalbėti ir vis galvojau: jei ta baisi žinia pasitvirtins, tai ar negeriau būtų buvę, kad ir aš pats būčiau žuvęs prie Červenės.
Rūpesčio prislėgtas, Vilniuje nakvojau tik vieną naktį ir j ieškojau progos galimai greičiau pasiekti Kauną ir iš ten Mažeikius. Mano laimei tokia proga pasitaikė. Liepos 8 d. Lietuvos kariuomenės likučių štabas siuntė automobiliu į Kauną majorą Ž. Aš paprašiau, kad leistų ir man su juo važiuoti. Generolas Z., sužinojęs, kad aš turiu vokiečių duotą leidimą, padavė man generolui P. adresuotą laišką, prašydamas jį atiduoti tik pačiam adresatui.
Kaune apie mano šeimos likimą buvo tie patys gandai: šeima išvežta. Susisiekimo su Mažeikiais dar nebuvo; bet laimė man ir čia nusišypsojo. Šiaulių miesto burmistras, p.L., buvo atvažiavęs automobiliu į Kauną. Sužinojęs apie mano sugrįžimą, jis mane surado ir liepos 10 d. vakare parsivežė į Šiaulius. Pas jį pernakvojęs, liepos 11 d. Raudonojo Kryžiaus sunkvežimiu pasiekiau Mažeikius ir bėgte nubėgau pas ponus
K., kur žiemos metu, lankydami gimnaziją, gyveno mano sūnus ir duktė. Iš jų sužinojau, kad mano šeima neišvežta, visi gyvi ir sveiki. Didžiausio džiaugsmo ašaros riedėjo mano skruostais. Ir kaip tokia didele laime nesidžiaugti? Aš likau gyvas ir šeima neišvežta! Garsiai sušukau: Dabar aš esu laimingiausias žmogus pasauly!
Atsisveikinęs su ponais K., išėjau namo. Saulei leidžiantis, atėjau į Leckavos bažnytkaimį, iš kur vietiniai partizanai parvežė į mūsų ūkį. Lygiai po dviejų mėnesių po suėmimo, aš vėl buvau namie, savo šeimos apsuptas.
Apie mūsų ketveriukės sugrįžimą į Lietuvą buvo paskelbta per Vilniaus ir Kauno radio stotis. Tą žinią mano namiškiams buvo pranešę kun. P. Patlaba ir keli kaimynai. Jie manęs laukė ir džiaugsmingai sutiko.
Žmona man pasakojo, kad birželio 14 ir 17 dienomis, anksti rytą enkavedistai buvo atvažiavę sunkvežimiu ją su vaikais išvežti, bet nerado. Anksčiau perspėta, ji su vaikais nuo birželio 13 d. iki pradžios karo slapstėsi miške.
Birželio 13 d. žmona buvo gavusi savo brolių iš Vilniaus ir Kauno dvi telegramas apie tėvo mirtį Kaune. Išeidama su vaikais į mišką, ji paliko abi telegramas ant rašomojo stalo. Atvykę pirmą kartą enkavedistai, ir žmonos su vaikais neradę, klausė nuomininką, kur jie slapstosi. Tas atsakė, kad šeimininkė vakar gavo dvi telegramas apie savo tėvo mirtį ir su vaikais išvyko į Kauną. Enkavedistai, perskaitę telegramas, patikėjo, kad žmona su vaikais yra išvykę į Kauną ir jų nejieškojo. Atvykę antrą kartą, jie tik paklausė, ar žmona su vaikais dar nesugrįžo ir gavę neigiamą atsakymą, išvažiavo ir daugiau nesirodė.
Sugrįžęs į namus, po visų tų baisių išgyvenimų, aš stebėjausi žmogaus ištverme ir galėjimu taip daug kentėti. Tiesa, likę gyvi ir sugrįžę į Lietuvą, visi buvom taip išsekę, kad artimiausi draugai mūsų nepažino. Bet laikui bėgant, beveik visi vėl atgavom fizinį ir protinį pajėgumą. Aš pats nejaučiu tų išgyvenimų jokių pasėkų. Tik retkarčiais sapne enkavedistai vis dar mane persekioja.
PABAIGA
Iz. Girčio nuotr.
