KOVA UŽ LAISVĘ YRA ŠVENTA
EMILIJA ČEKIENĖ
Mes žuvome, kad jūs gyventumėt, — mūsų tautos susikaupimo dienose dažnai ne vienam prisimena šis žuvusiųjų testamento žodžiai.
Tik dėka daugelio ryžtingų žygių, sunkių kovų ir tvirtos valios bei mūsų pirmųjų savanorių-kūrėjų aukų 1918 m. Vasario 16 d. Lietuva atgavo nepriklausomybę. Kaip ši diena liko amžiams brangi kiekvienam lietuviui, taip lygiai ir lapkričio 23-ji — Lietuvos kariuomenės įkūrimo diena, kurios kraujo aukomis buvo apgintas ir įteisintas Lietuvos nepriklausomybės pasirašytasis aktas. Lapkričio 23-ji, kaip ir kiekviena mūsų tautos šventė jungia po visą pasaulį išsiblaškiusius lietuvius i vieną idėjinę šeimą, o visus karius, ypač dar gyvus tų kovų dalyvius suartina dvigubai.
Garbė Partizanui, kritusiam kovoje dėl Tėvynės laisvės.
Dail. J. Kaminskas
Gerai žinome, kaip sunkias kliūtis, sunkius uždavinius teko nugalėti mūsų kariuomenei įvairiuose frontuose besikuriančioj tėvynėj, kuri varge gimė, augo ir brendo. Gal fiziškai mūsų kariai ir nebuvo stiprūs, menkai aprūpinti duona, menkai ir ginklais, mažai apmokyti kariškai, bet ryžtingi, tvirti ir nepalaužiamos dvasios mūsų savanoriai-kūrėjai ėjo grumtis su gausesniais ir gerai apginkluotais priešais. Jie pakėlė daug vargo ir skurde, daug kraujo praliejo, daug žuvo nepasiekę savo kovos idealo, bet jie laimėjo, jie savo krauju ir gyvybėmis išpirko Lietuvai laisvę. Tad kaip gi galėtume šią Lapkričio 23-ją dieną pamiršti, kuria mūsų kovotojai savo krauju įrašė į Lietuvos istoriją.
Savo uždavinių mūsų kariuomenė turėjo ir Lietuvos nepriklausomybės laikais. Kariuomenės dalinius auklėjo ir mokė specialiai tam paruošti karininkai ir puskarininkiai. Daugiausia dėmesio buvo kreipiama į ugdymą bendro kariuomenės patriotiškumo, vieningos dvasios, augštesnės moralės. Kariuomenėj įkvėpdavo kariams visuomeniškumo pajautimą, skiepijo mintį, kad žmogaus, kuris tik vien savim tesirūpina, gyvenimas yra bevertis, kad tikroji žmogaus vertė tik ta, kiek jis pasitarnauja bendrajam gėriui, savo tautai, o per ją žmonijai. Iš kariuomenės grįžę mūsų jaunuoliai būdavo pareigingi, drausmingi ir sąmoningi savo valstybės piliečiai, judresni, daugiau socialūs, aktyviau reikšdavos organizacijose.
Kariuomenės dvasiai stiprėti ir bręsti daug prisidėjo ir 1919 m. pradėtas leisti savas laikraštis “Karys”, kuriame buvo keliamos ir nagrinėjamos įvairios idėjos, svarstomi ir diskutuojami visoki sumanymai. Jame rašė pradedant generolais ir baigiant eiliniais kareiviais. Kariai, grįžę į tolimuosius Lietuvos užkampius su “Kariu” nebesiskirdavo. Jis buvo jų tolimesnis švietėjas ir auklėtojas.
Nors po 22-jų Lietuvos nepriklausomybės metų, vėl bolševikams okupuojant kraštą, 1940 m. ir nebuvo likimo lemta mūsų kariuomenei viešai pasipriešinti, bet tai atliko partizanai, daugelis tos kariuomenės auklėtiniai su savo buvusiais vadais priešaky. Jie pasekė anų savanorių-kūrėjų pavyzdžiu. Jie kovojo ir vėl tūkstančiai žuvo, daug vadų ir eilinių karių. Ir vėl tvirtas pasiryžimas išsikovoti sau laisvę pabudo jaunose krūtinėse. Deja, ta kova dar tebesitęsia ir galo nesimato. Vieni iš tų kovotojų žuvo, kiti į Sibirą ištremti kalėjimuose tebemerdi, kiti, sveikatą praradę, į laisvę neva paleisti.
Tačiau, dėl Lietuvos laisvės kovotojai eina kartų kartomis ir tęsia laisvės idėjas. Naujos aukos gimdo naujus karius, kurie eina vaduoti kritusių brolių.
Tremtyje kovojame kitomis priemonėmis. Mūsų aukos nėra taip didelės, bet gi taip pat nelieka be atgarsio. Čia turime nemažą skaičių lietuviško jaunimo, susibūrusio į įvairias organizacijas, kurio veržlumas, judrumas teikia mums gražių vilčių ateičiai. Jie,kovodami su nelengvomis gyvenimo sąlygomis, siekia mokslo. Būdami perkrauti studijų ir kasdieninės duonos darbais, randa dar laiko aktyviai dalyvauti lietuviškose organizacijose, seka lietuvišką spaudą ir patvs rašo. Jie ruošiasi būsimos nepriklausomos Lietuvos ateičiai. Tai mūsų kartos jaunieji kovotojai, kurie reikalui esant, nebijos ir kraujo aukos, nes kova už laisvę yra šventa, anot mūsų partizanų. Jų žodžiais norisi ir baigti:
“Į šventąjį karą todėl šiandien šaukiame visus lietuvius! Kai aušra nušvies Lietuvos sodybas, tu brangus lietuvi, keldamas trispalvę prie savosios gūžtos, tvirtai prisiek širdies gilumoje aukotis už Lietuvą, kaip tie, kurie ją tada prikėlė. Tepasirodo kiekviena kryžkelė, kiekvienas kupstas lietuvio saugoma tvirtovė, ir laisvė tikrai vėl sugrįš pas mus, nes ji tik laikinai, mūsų ryžtingumui išbandyti yra mūsų tėviškę palikusi (Laisvės Kovotojas”, Nr. 4. 1943 m. Vas. 15 d.).
