PLK. O. URBONUI 65 METAI
Uoliam mūsų “Kario” ir “Liet. Enciklopedijos” bendradartiui plk. O. Urbonui šiemet sukako 65 metai amžiaus. Jubilijatas yra gimęs 1892 m. kovo 81 dieną, Ašmintos dvare, Mariampolės apskr. Jo protėviai, kaip rašo Kaspar Niesicki savo 10 tomų veikale “Herbarz polski, Lipsk 1839—1845”, Lietuvoje yra žinomi nuo 1528 metų. Tame pat veikale yra pažymėta: “Anton Urban (plk. senelis) roku 1778 skarbnik Marjampolski” (Antanas Urbonas 1778 m. buvo Mariampolės iždininkas). Gyveno prie Mariampolės. Ungurinių dvaras, 3 km nuo Mariampolės, apie 150 metų buvo Urbonų šeimos nuosavybė. Pulkininko tėvai šį dvarą pardavė ir pirko netoli Prienų Ašmintos dvarą, kame ir gimė Jubilijatas. Mokėsi Mariampolės gimnazijoje, kurią baigė 1911 m., tais pat metais stojo į Konstantino artilerijos mokyklą Petrapilyje. Baigė 1914 m. liepos 15 d., gavo pirmąjį karininko laipsnį ir buvo paskirtas į gvardijos 2-rą art. brigadą. Tuoj kilo I-sis Pasaulinis karas; mobilizacijai vykstant, buvo perkeltas Į 61-mą art. brigada, su kuria išvyko į frontą ir ištarnavo iki karo galo. Tarnaudamas rusų kariuomenėje daug kartų pasižymėjo drąsa ir sumanumu. Už pasižymėjimus gavo daug kariškų dovanų — ordinų ir buvo keliamas į augštesnius laipsnius. Turėjo šv. Jurgio ordiną 4-to laipsnio ir šv. Jurgio kardą, kuris būdavo vadinamas “aukso kardu”. Nuo 1915 m. iki 1917 m. pabaigos buvo baterijos vadas. 1917 m. rudeni, bolševikams įvykdžius perversmą, O. Urbonas iš fronto atvyko į Maskvą. Iš Maskvos nuvyko i Voronežą, kur buvo suimtas ir pasodintas į kalėjimą. Tas sutrukdė jo sugrįžimą į Lietuvą. Kalėjime išbuvo iki prie Voronežo priėjo baltieji rusai. Bet laiku sugrįžti į Lietuvą jau nebuvo galima, teko tarnauti gen. Denikino armijoje, kur vėl buvo baterijos vadu.
1920 m. pabaigoje atvyko į Konstantinopolį — Turkijon, susirišo su Lietuvos atstovybe ir sugrįžo į Lietuvą. Lietuvos kariuomenėn stojo 1921 m. sausio 21 d. ir buvo paskirtas 4-to art. diviziono vadu. Organizavo 4 art. pulką, šio pulko vadu išbuvo iki 1927 m. pabaigos ir buvo paskirtas III karo apygardos viršininku Šiauliuose. 1930 m. tapo paskirtas kariuomenės inspektoriumi, 1934 m. išėjo į atsargą. Būdamas kariuomenės inspektoriumi, stengėsi pakelti Lietuvos kariuomenės paruošimą. Į šaudymą ir lauko pratimus kreipė didžiausią dėmėsį. Tų reikalų vedamas, išgavo leidimą ir įsteigė Gaižiūnų poligoną. Kariuomenėje įvedė prizinį šaudymą, kas žymiai pakėlė šaudymo lygį kariuomenėje. Išėjus plk. O. Urbonui į atsargą, vieno kariuomenės inspektoriaus nebuvo. Ta vieta buvo padalinta. Pėstininkų inspektoriumi buvo paskirtas gen. V. Vitkauskas ir artilerijos inspektoriumi gen. Žilys. Tai įvyko todėl, kad nebuvo asmens, kuris gerai žinotų ir pėstininkų ir artilerijos sritis.
Išėjęs į atsargą, kariniais dalykais jis visuomet domėjosi. Daug skaitydavo kariškos literatūros svetimomis kalbomis ir rašydavo kariškoje spaudoje. Svarbesnius rašinius pamenu šiuos Lietuvoje išleistus: 1. Artilerijos mokymo vadovėlis, 2. Ryšių šunų dresiravimas ir jų mokymas, 3. Vieno mokymas. Eilė straipsnių tilpo “Mūsų žinyne” ir “Karde”.
1944 m. pradžioje skiriamas Vietinės Rinktinės štabo viršininku. Drauge su gen. P. Plechavičiumi jis vedė atkaklią kovą su vokiečių naciais dėl Vietines Rinktinės teisių. 1944 m. gegužės 15 d., vokiečiams likviduojant Vietinę Rinktinę, jis buvo suimtas su visu štabu, išvežtas į Rygą ir iš Rygos į Stutthofo koncentracijos stovyklą. Ten išbuvo iki 1945 m. gegužės mėn., ty., iki karo veiksmų galo. Jam teko daug vargti, kentėti šaltį ir badą. Išsilaisvinęs iš vokiečių kaceto. trumpam laikui apsigyveno Danijoje, bet greitai persikėlė į Švediją.
Šiuo metu dirba švedų karo muzėjuje ir savo darbu yra patenkintas.
Nors savo gyvenime daug kentėjo, bet nepalūžo ir toliau dirba kultūrinį drabą: talkina “L. E.” kariniais klausimais ir daug rašo “Karyje”. Pastebėjęs. kad švedų archyvuose yra apstu dokumentų, liečiančių Lietuvą, tuoj jais susidomėjo ir pradėjo kruopščiai nagrinėti ir parašė: 1. Lietuvių karinės vėliavos Švedijoje, 2. Lietuvių-lenkų karas su švedais 1600—1611 m., 3. Karolis XII Lietuvoje ir Klyszow kautynės 1702 m., ir rašo studiją apie Žalgirio mūšį.
Savo raštuose nagrinėja daugiausiai karo ivykių eigą; politinius reikalus liečia mažiau. Jo aprašomi karo veiksmai yra aiškūs ir ryškūs. Įdomu, kad iš lietuvių karo vadų — hetmonų laikotarpio, p. Urbonas labai augštai vertina hetmoną Joną Karolį Katkevičių. Jis stebisi, kodėl šiuo lietuvių karo genijumi buvo mažai domaujamasi ir rašoma mūsų spaudoje. Tiesa, rašoma buvo, bet tie aprašymai nepakankamai pilni. Dabar p. Urbonas stengiasi šią spraga užpildyti. Lietuvoje jis buvo geras karys ir vadas, dabar tapo geru lietuvių karo istorijos tyrinėtoju. Linkime Jam geros sveikatos.
K. Ališauskas
Plk. O. Urbono straipsnis “Karolis XII Lietuvoje ir Klyszowo kautynes 1702 m.” bus spausdinamas KARYJE 1958 metų pradžioje. —Red.
