Kuprinės pabiros
RANKINUKAS NE ATSTOVAS
1940—41 m. bolševikų okupacijos metu Lietuvoje kažkoks sovietinių moterų suvažiavimas įvyko Maskvoje. Nuvyko ir atstovės iš Lietuvos.
Atstovų kalbų metu atėjo eilė kalbėti ir Lietuvos atstovei. Ji, dar nepažindama Rusijos gyvenimo ir turėdama galvoje tik Lietuvos ir vakarų moralę, savo rankinuką paliko ant kėdės, kurioje sėdėjo. Nenorėjo su juo eiti į tribūną.
Pastebėjusios paliktą rankinuką, lietuvei einant, kitos atstovės pradėjo jai pusiautylomis priminti: “Rankinukas, drauge, rankinukas. Pamiršote rankinuką!”
Pagaliau lietuvė ties viena sustoja ir paklausia, kodėl jai primena rankinuką. Ji tyčia paliko, nenorėdama su juo eiti į tribūną kalbėti.
— Pavogti gali! — pastebi jai viena atstovių.
— Juk čia pašalinių žmonių nėra. Visos atstovės. Kultūringos moterys! — nustebusi atsako lietuvė.
— Taip, čia visos atstovės, bet tavo rankinukas ne atstovas, — paaiškina rusė lietuvei. V. K.
VIS TOS ATOMINĖS KALTOS
Apie šio pavasario ir vasaros keistumus, audras ir potvynius, kalbasi du geri bičiuliai: Damazas Ožkabarzdis ir Raulas Gurga.
— Žinai, bičiuli, čia kalti tie atominių ir vandelinių bombų sprogdinimai, — tvirtina Raulas.
— Nesutinku su tavo nuomone, Raulai, — priešinasi Damazas. — Skaičiau laikraščiuose, kad astronomai pastebėjo saulės paviršiuje dideles audras ir bangavimus. Jie ir veikia mūsų žemę.
— Taip, tai taip, Damazai! — laikosi savo nuomonės bičiulis Raulas. — O kas tas audras ir bangavimus saulėje sukėlė? Aišku, mūsų žemėje sprogdinamos atominės ir vandenilinės bombos.
G. P-nas
