ATMINTINOS 400 METŲ SUKAKTYS
DR. V. SRUOGIENĖ
Buvo Lietuva laisva.
Kunigaikščiai valdė ją.
Balys Sruoga
Hans Sauerdumm režinys: Žygimantas Augustas D.
Lietuvos Kunigaikštis ir Lenkų Karalius.
Mūsų laikų įvykiai taip mus jaudina, kad retai kada bepažvelgiam atgal į praeitį, retai kada “sau stiprybės sėmiam” iš didingos bei turtingos mūsų krašto praeities. Nors didysis Dante yra pasakęs, kad nėra didesnio skausmo, kaip nelaimėje prisiminti praeities laimę, bet iš tikrųjų yra priešingai — praeities pasisekimų prisiminimas šiandien mumyse palaiko viltį į geresnę ateitį.
Kaip tik dabar turime progą prisiminti įvykius, kurie mūsų žemėje rutuliojosi prieš 400 metų.
16-sis amžius buvo Lietuvos galybės ir kūrybingumo laikai, kaip užsienio politikoje, taip ir vidaus gyvenime.
PASVALIO SUTARTIS 1557 METAIS
Didžioji Lietuvos Kunigaikštija, dar tada tiek tepriklausoma nuo Lenkijos, kad ją valdė bendri valdovai, tvarkėsi visai savarankiškai ir Europos politikoje turėjo nemažą svorį. Valdovas Žygimantas Augustas, paskutinysis Gediminaitis, turėjo plačius ryšius su tolimesniais ir artimesniais kaimynais nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Didesnė tada už Lenkiją su didesne ir puošnesne už pastarosios sostinę — Vilniumi — vertė skaitytis su ja ir vokiečius, ir turkus, ir totorius ir kaip tik pradėjusią tada kilti Maskvą.
Vokietijos imperatorius Ferdinandas buvo Žygimanto Augusto uošvis (jo pirmoji ir trečioji žmona buvo Habsburgaitės, nors mes paprastai atsimename tik jo antrąją žmoną, Barborą Radvilaitę) ir jieškojo jo paramos prieš Turkiją, kuri, visas jėgas nukreipusi prieš Habsburgus, kaip tik jieškojo taikos su Lietuir Lenkija. Krymo totoriai, sumušę pavolgio orda, jau nebesidairė į Maskvą, bet į Lietuvą, kuri buvo Ukrainos kazokų remiama (nepamirškim, kad tada visa Ukraina tebepriklausė Lietuvai). Prūsijos hercogas Albertas Brandenburgiškis, kuriam 1525 m. atsiskyrimo nuo Romos neatleido nei popiežius, nei Vokietijos imperatorius, jieškojo prieglobsties pas savo pusbrolį Žygimantą Augustą (jo motina buvo Žygimanto Senojo, mūsų valdovo tėvo, sesuo).
Tik iš rytų pusės augo Lietuvai pavojus — iš Maskvos: 1547 m. Maskvos kunigaikštis Ivanas III pasiskelbė caru ir pradėjo labai iššaukiamai elgtis. Betgi iš pradžių jis visą savo dėmesį nukreipė į Livoniją, jieškodamas išėjimo prie Baltijos jūros. Susidariusia būkle sugebėjo pasinaudoti žymusis Lietuvos valstybės vyras kunigaikštis Mikalojus Radvila Juodasis, siekdamas visą padauguvį prijungti prie Lietuvos ir pralenkiant Maskvą, plačiai prieiti prie Baltijos. Idėja buvo ne nauja: dar 13-me amžiuje Lietuvos karalius Mindaugas bandė sukurti Lietuvos valstybę iš visų baltų, t.y., prūsų, lietuvių ir latvių gyvenamų žemių!
Livonija, toji sena latvių, kuršių, žemgalių iš dalies ir estų žemė jau nuo 13-jo amž. pradžios buvo vokiečių kolonizuojama — jie čia įkūrė miestus, jie čia atsigabeno kardininkų, vėliau virtusiu kryžiuočių, ordiną. Livonijos likimas ilgai buvo glaudžiai susijęs su Prūsijos likimu, nes Livonijos kryžiuočių ordinas buvo Prūsijos ordino šaka. Po Prūsijos sekuliarizacijos 1525 m. livoniškiai kryžiuočiai neteko atramos ir greitais žingsniais ėjo prie galo. Be kryžiuočių, Livonijos žemėje buvo dar kiti šeimininkai: keturi vyskupai ir turtingosios Rygos magistras... Visi jie savo tarpe pešėsi — dėl žemių, dėl valdžios ir pirmenybės. Ilgus metus tęsėsi Rygos arkivyskupo ginčas su kryžiuočiais, pagaliau 1556 m. įsiliepsnojo jų tarpe tikras karas. Sumuštas arkivyskupas ėmė šauktis Žygimanto Augusto pagalbos. O kaip tik tuo laiku Livoniją pradėjo pulti Maskva. Žygimantas Augustas, surinkęs apie 100,000 kariuomenės — lenkų, lietuvių — Prūsijos hercogo Alberto talkininkaujamas, nužygiavo link Livonijos.
Vokiečių istorikas E. Zivier (Neuere Geschichte Polens, 610 psl. ir toliau) šitaip tuos įvykius aprašo.
“Ilgai ruošiamas karas pasibaigė be šūvio. Lietuvos pranašumo akivaizdoje išdidusis Fiurstenbergas (Livonijos ordino magistras) buvo priverstas nusileisti. Jis kapituliavo prieš Žygimantą Augustą. Tarpininkams — Vokietijos imperatoriaus Ferdinando ir Pamario kunigaikščių pasiuntiniams Vaclovui iš Vžešovicų de Novo Castro, Valentinui Sauermanui iš Jelčo, Dr. Lorencui Otonui ir Heningui von Valde pavyko privesti prie taikos, kuri buvo pasirašyta 1557 m. rug-
Livonijos Ordino Magistras Fuerstenbergas pasiduoda Žygimantui Augustui Pasvalyje 1557 m.
(Iš tų laikų paveikslo)
sėjo mėn. 14 d. ties Pasvaliu karaliaus karo stovykloje, kur Fiurstenbergas turėjo prieš jį nusilenkti. Jis atvyko su 300 neginkluotų riterių, naujo landmaršalo Kristupo von Ley ir kelių komtūrų (pilių komendantų) lydimas. Jis buvo pasitiktas Pasvaly ir per visą atvirą, per dvi mylias nutysusią, lietuvių kariuomenės stovyklą nuvestas pas valdovą. Rygos arkivyskupo teisės ir nuosavybė grąžinta, hercogas Kristupas pripažintas busimuoju Rygos arkivyskupo įpėdiniu. Prūsijos hercogas Albertas prie taikos pritrauktas. Svarbiausia gi buvo tai, kad tą pačią dieną (1557 m. rugsėjo 14 d.) tarp Lenkijos, Lietuvos ir Livonijos ordino buvo pasirašyta gynimosi ir puolimo sutartis prieš Maskvą — su sąlyga, kad ji įsigalės po 12-kos metų, kai pasibaigs Livonijos turimoji taikos sutartis su Maskva. Tuo tarpu Žygimantas Augustas įsipareigojo, kad ir jo dar 5 metus galiojanti taika su Maskva būtų pratęsta dar tolimesniems septyneriems metams. Karalius atsisakė nuo karo išlaidų atlyginimo iš ordino, nors Fiurstenbergas, žinodamas neišvengsiąs kontribucijos, čia pat pasižadėjo sumokėti 60,000 talerių mokesčio.
Vėliau Žygimantas Augustas dažnai išmetinėjo savo uošviui Ferdinandui, kuris Karoliui V abdikavus 1556 m., buvo vainikuotas Vokietijos imperatorium, kad jis, tarpininkaudamas Pasvalio derybose, sutrukdęs prijungti prie Lietuvos visą Livonija, nes tatai padaryti tuomet būtų buvę visai nesunku. Jau vien Žygimanto Augusto atsivestoji galinga artilerija parodo, kad šis jo sumanymas buvo rimtas”.
Bet jau tada Maskva ėmė grasinti ne tik Livonijai, bet ir Lietuvai. Kaip ir dabar, maskoliai sistematingai, žingsnis po žingsnio, gudriai ir be jokių skrupulų pradėjo veržtis į Vakarus ir į pietus... Nuo to laiko Lietuva savo pastangomis 400 šimtams metų laikė tą baisią azijatišką bangą ir savo aukomis, savo sūnų kraujumi ir didžiausiais materialiniais nuostoliais apsaugojo Vakarų kultūrą, leisdama jai ilgai ir ramiai klestėti...
Bet tai — jau kitas klausimas. Mums čia rūpi pabrėžti, kad visa ilgų šimtmečių vokiečių ekspansija į rytus buvo sustabdyta lietuvių pastangomis. Galingasis Prūsijos ordinas žlugo 1410 m. ties Žalgiriu nuo Vytauto ir Jogailos — dviejų lietuvių — kardo, Livoniškės šakos magistras prieš savo ordino mirtį nusižeminęs atsiklaupė prieš Lietuvos valdovą, pripažinęs save jo vasalu...
VALAKŲ ŽEMĖS REFORMA 1557 M.
Jeigu Lietuvos užsienio politika 16-me amžiuje buvo plati ir sėkminga, tai ne mažiau kūrybingos buvo ir jos vidaus reformos.
Nepamirškime, kad tai buvo laikai, kada patiems lietuviams reikalaujant, Vilniuje atsirado pirmoji augštoji mokykla, Abraomo Kulviečio įsteigta Vilniuje, kada žymiausių lietuvių sūnūs būriais vyko studijuoti į Vakarų Europos universitetus. 16 amžiaus vidury buvo pravestos didelės administracijos bei teismų reformos, taip pat pertvarkyta, modernizuota kariuomenė. Dar gi 1529 m. buvo išleistas monumentalusis įstatymdavystės paminklas — pirmasis Lietuvos Statutas! 1557 m. buvo paskelbta šiandien mus savo užsimojimu bei mastu stebinanti žemės reforma, vadinamoji valakų sistema.
Žygimanto Augusto motinos, italės Bonos Sforcos pradėtoji jos asmeniškuose dvaruose reforma buvo praplėsta visiems Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio dvarams. Atgabentieji iš Italijos ir Lenkijos matininkai bei kiti specialistai lietuvių komisijai, susidėjusiai iš Eustachijaus Valavičiaus, kanclerio Mikalojaus Radvilos Juodojo ir kt. vadovaujant, darbas buvo varomas per ištisus 20 metų. Buvo aiškinamos žemės nuosavybės teisės, žemė buvo matuojama, iš naujo vedamos sienos, naikinami iš seno buvę Lietuvoje valstiečių vienasėdžiai, kuriami kaimai. Kiekvienas Did. Liet. Kunigaikščio dvaro valstietis gavo po 20 valakų žemės (30-44 margų, žiūrint žemės gerumo). Už tai valstietis turėjo eiti dvarui po 2 dieni lažų į savaitę, atlikti 12 talkų per metus ir, reikalui esant, gvoltus (pareiga darbymečio metu išeiti į lauką su visa savo šeima, namuose paliekant tik po vieną žmogų), pjauti dvarui šieną ir kt. Vietoj senų mokesčių natūra galima buvo mokėti činšą.
Buvo įvesti geležiniai noragai plūgams, valstiečiai mokomi geriau ūkininkauti. Įsigalėjo 3-jų laukų sistema vietoje seno, netvarkingo ir žemę alinančio šeimininkavimo būdo. Iš Italijos buvo atgabenti eržilai (ne be reikalo Lietuva visad didžiavosi savo puikiais arkliais!). Rūpintasi pagerint gyvulininkystę, atgabenta kai kurių mūsuose dar nežinomų daržovių sėklos, mokyta valstiečius kaip jas, lygiai kaip ir darželių gėles, auginti. Reformos tikslas — pakelti ūkio našumą — buvo pilnai pasiektas. O ir valstiečių gyvenimo sąlygos nebuvo taip jau sunkios, turint galvoje, kad jie galėjo naudotis įvairiomis amžinosios girios gėrybėmis, vandeningomis bei žuvingomis upėmis bei
ežerais, o sodybą perleisti savo vaikams. Tik vėliau dėlkarų ir marų valstiečių būklė pasunkėjo ir virto žiauria baudžiava. Betgi Didžiojo Kunigaikščio jo dvarų valstiečiai geriau gyveno už privačių savininkų baudžiauninkus net ir po padalinimų, kada maskoliams užvaldžius, baudžiava pasidarė itin sunki.
Valakų žemės reforma palietė apie 2,000,000 hektarų žemės plotą ir padvigubino ariamosios žemės plotą. Padidėjo pajamos, dvarai davė javų jau ir eksportui.
Ši žemės reforma Lietuvoje žinovų laikoma pačia didžiausia žemės reforma Europoje nuo Karolio Didžiojo laikų (9-me amžiuje).
Turint galvoje 16-jo amžiaus sąlygas Lietuvoje — amžinas girias su neišvažiuojamais keliais, pelkėmis, liūnais ir kai kur smėlynais, turint galvoje primityviškas to laiko susisiekimo priemones, kada be arklio ar jaučio vien savo kojomis tegalima buvo pasitikėti —
Žygimanto Augusto kilimas—Arrasas; karališkąją emblemą laiko du satyrai, šeši toki kilimai puošdavo karaliaus palapinę jam keliaujant.
tos reformos pravedimo organizuotumas, sistemingumas ir patsai reformos sumanymo grandioziškumas verčia mus lenkti galvas prieš ano laiko lietuvius.
QUO VADIS, POLONIA?
Lietuvių ir ukrainiečių tremties spaudoje neretai pasirodo žinių, kad kraštutinių lenkų tremties spauda negali nusiraminti už lietuviško Vilniaus ir ukrainietiško Lvivo (Lvovo) atskyrimą nuo Lenkijos. Kad dalykas būtų aiškus, reikia pabrėžti, jog tuojau po 1930 m. spalio 10-tos dienos, tai yra Vilnių atgavus, Lietuvos Raudonasis Kryžius apklausinėjimo keliu anketų pagalba surinko žinias, pagal kurias atgautame krašte per lenkų okupacijos 19 metų (1920—1939) buvo apsigyvenę apie 100,000 svetimų gyventojų, daugiausia Vilniaus mieste. Prie jų prisidėjo daugiau negu 27,000 paskutinio karo pabėgėlių. Neskaitant tų 127,000 svetimųjų, pagal Lietuvos Statistinės Valdybos davinius, 1941 m. sausio 1 dieną dalinai atgautame Vilniaus krašte ir Vilniaus mieste buvo 57% lietuvių, vadinasi absoliuti dauguma, o lenkų tiktai 19%, tarp kurių yra nemažas % anksčiau aplenkintų lietuvių. Likusieji 24% buvo gudai, rusai, žydai, karaimai ir kiti. Įtraukiant į bendrą skaičių tuos 127,000 atėjūnų, lietuvių vistiek yra 47%, vadinasi reliatyvi dauguma, o lenkų 34% ir 19% kitų tautybių. Nežiūrint fakto, lenkų pretenzijos lieka nedraugiškos.
Reikia pridurti, kad dabar visi lenkai yra repatriavę, ir Vilniaus gatvėse retai išgirsi lenkų kalbą. Lenkai visuomet yra turėję kėslų užgrobti svetimųjų kraštus, ypatingai jeigu tuose kraštuose kada nors viešpatavo lenkų tautybės dvasininkai arba sulenkinta bajorija.
Lenkijai nėra gana prijungtų grynai vokiškų kraštų iki Oderio ir Neisės, nuo kurių neatsisako nė viena jų partija, neišskiriant nė Gomulkos. Prie Lenkijos lieka ir vėl pietinė Lietuva, taip vadinamasis Seinų -Suvalkų trikampis, buvęs grynai lietuviškas kraštas, iš kur gaunama žinių apie lietuvių ryžtingas rezistencines pastangas tautiškumui išlaikyti. Nežiūrint to, kad praeityje svetimų kraštų užgrobimas yra buvęs Lenkijos padalinimo priežastimi, vistiek yra kalami planai ateičiai apie dar nebuvusią Lenkijos didžvalstybę Europos viduryje.
Neseniai tremties laikraštyje New Yorke “Nowy Świat” pasirodė straipsnis, kad prie Lenkijos reikia prijungti Latgaliją arba Inflanty Polskie, kaip lenkai tai vadina, nežiūrint to, kad pagal Latvijos 1935 m. gyventojų surašinėjimą Latgalijoj buvo 62% latvių, o lenkų tiktai 3.5%, kiti rusai, žydai, gudai. Patekti į Latgaliją, pirmiau reikia užimti visą rytų Lietuvą ir nuo Žemgalijos atplėšti Ilūkštės apskritį, kur taip pat pagal 1935 m. davinius latvių buvo 63%, lietuvių 4.5%. o lenkų tiktai 5%. Latviai ir lietuviai sudaro 67.5%, vadinasi kartu didelę aisčių persvarą prieš slavus — rusus, lenkus, gudus, kurie gyvena tame apskrityje.
Jeigu taip įvyktų, kaip lenkai nori, kas tada liktu iš Lietuvos ir Latvijos? Ar tuo tiktai jie pasitenkintų? Aisčiai, turime budėti!
Vox populi aistici
