L. Andriekus — Eilėraščiai: Dagilis ir Piligrimas
Leonardas Andriekus
DAGILIS
Ten sopuly suklinka nytys,
O kantrūs žmonės amžiais tyli,
Ten ir žiemos šalčiausią rytą
Pragysta kruvinas dagilis.
O kaip jis gali nepragysti,
O kaip jis gali ištylėti,
Jei nebeturi savo lizdo,
Jei tu verki pas tuščią klėtį. . .
Ten kruvinas dagilis šaukia,
Sušildyt žemei saulės prašo -
Priimk, Aukščiausias, mūsų auką,
Priimk kiekvieną kraujo lašo..
PILIGRIMAS
Iš savo ilgesio pilnos pastogės
Tavęs ieškoti, Kristau, išeinu—
Man sakė, kad guli sušalęs, nuogas
Tvartelyje, išklotame šienu.
Nesuprantu, kaip Tu gali kentėti šaltį,
Jei vėją, speigą ir pūgas valdai,
Bet aš ugnelei kibirkšties einu išskelti
Per žemę, pasipuošusią baltai.
Tavęs tvartely nesušildys mėnesiena,
Ir apšarmojusios eglaitės nepaguos—
Drebėsi mano pavergtoj tėvynėje ant šieno
Nuo šiaurės vėjo, speigo ir pūgos.
Spragės pastogėje ledinės žvakės,
Bus vėpūtiniai, bus gili žiema . . .
Ir viskas pildysis, ką motina pasakė,
Ant Kūčių stalo šieno, skleisdama.
Man gaila, kad nuli sušalęs, nuogas
Tvartelyje, išklotame šienu—
Iš savo ilgesio vilnos pastogės
Tavęs ieškoti, Kristau, išeinu.
