DIDŽIOSIOS LIETUVOS KUNIGAIKŠTYSTĖS IR MASKVOS PASIUNTINYBĖS 16 IR 17 AMŽIAIS

DR. V. SRUOGIENĖ

Kai maskoliai vis reikalaudavo, kad Lietuva pripažintų jų valdovui caro titulą. Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Leonas Sapiega griežtai pareiškė: “Nors ir savo gerkle tai turėčiau užantspauduoti, to nepadarysiu!“

Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė neturėdavo pastovių atstovybių užsieny, tik prireikus siųsdavo savo valstybės vyrus įvairioms deryboms ir priiminėdavo Vilniuje svetimus atstovus. Prie sunkaus susisiekimo senovėje tos pasiuntinybės būdavo nemažas žygis, jos virsdavo tikromis ekspedicijomis, kurias lydėdavo kariuomenė, daugybė tarnų ir vežimų, gurguolės su maistu, pašaru arkliams, drabužiais, įvairiais daiktais ir dovanomis.

Reikia stačiai stebėtis, kaip mūsų žmonės, nors tik raiti, nepaisydami kelionės pavojų, jau labai seniai mokėdavo pasiekti ir labai tolimas vietas. Taip Mindaugo pasiuntinys Parnus susiranda popiežių Inocentą IV Milane, Kęstutis pats atsiduria netoli Vengrų sostinės Budos, jo bajorai vyksta į Niurnbergą, Vy-

Leonas Sapiega

tauto diplomatai — į Šveicariją ir kitur, o vėliau ir kitų mūsų Didžiųjų Kunigaikščių pasiuntiniai keliauja į Vieną, Romą, Paryžių, nekalbant apie nuolatinius ryšius su Rytais, Maskva, Didžiuoju Naugardu, kitais rusų miestais ir net su Krymu. Ilgainiui susisiekimas su Vakarais darosi visai saugus ir lengvas, nes gausiuose miestuose visur patogios nakvynės, pakelėse smuklės bei užeigos namai.

Visai kas kita santykiuose su Maskva. Viduramžių ir Naujųjų laikų sąvartoje, nuo Kazimiero Jogailaičio mirties 1492 m., kada reikalai su augančia Maskva darosi vis opesni ir komplikuotesni, tenka dažniau su jos valdovais aiškintis žodžiu, derėtis, tad ir siuntinėti skaitlingas pasiuntinybes. Bet šioms nuvykti į Maskvą nebuvo taip lengva, kaip į Vakarus. Keliai čia retai kada buvo išvažiuojami, rudenį ir pavasarį visai pabliurę, klampūs, o žiemos metu, nors gilus sniegas ir nutiesdavo rogių kelią, keliautojams tekdavo skaudžiai kentėti nuo smarkių rusiškų šalčių, nes retai apgyvendintuose plotuose nebuvo kur apsistoti nakvynei ar poilsiui: maistą tekdavo virtis prie laužo plyname lauke arba miške, kur slankiojo vilkų gaujos Be to maskvėnų svetingumas, jų papročiai bei ceremonijos visada būdavo savotiški, todėl ir išsirengimas su pasiuntinvbe į Kremlių reikalaudavo ypač stropaus bei visapusiško pasiruošimo.

Tai buvo didžiojo Lietuvos kanclerio rūpestis, nes jis laikydavo didįjį valstybės antspaudą ir Didžiojo Kunigaikščio vardu tvarkė reikalus su užsieniu. Jis turėjo savo žinioje Didžiosios Kunigaikštystės raštinę ir archyvą (Lietuvos Metrika), o taip pat kelis raštininkus — sekretorius bei diplomatus — mokėjusius lotvnų. slavų rašto, vokiečių, totorių, net graikų ir arabų kalbomis parašyti raštus ir sutartis (nuo 17 amž. pabaigos valstybės viduje slavų rašto kalbos vietoje įsivyrauja lenkų kalba).

Pasiuntiniai iš seimų gaudavo reikalingų instrukcijų, kurias kancleriai tvirtindavo savo antspaudais. Taip pat pasiuntiniai sugrižę duodavo atskaitomybę seimui, kuris apmokėdavo iš valstybės iždų patiektas sąskaitas (lietuviams — Lietuvos iždas, lenkams — Lenkijos). Kadangi atstovai vykdavo į užsienius savo lėšomis, tik sugrižę būdavo atlyginami, jie turėdavo būti turtingi krašto didikai. Po Liublino unijos 1569 m. Lietuvos Lenkijos jungtiniu valstybių, “Žečpospolitos” laikais, paprastai pasiuntinybėms vadovaudavo vienas lenkas ir vienas lietuvis, o jei jos vykdavo i Maskva. lietuvis pirmininkaudavo. Apskritai susidariusi tradicija, kad santykiai su Maskva buvo lietuvių žinioje — tas prerogatyvas mūsų žmonės atkakliai gynė ir dažnai dėl jos ginčydavosi su lenkais, kai tie norėdavo ją sau paveržti. Pvz.. kai 1635 m. Lenkijos kancleris norėjo pats duotį raštu atsakymą maskvėnams, Lietuvos kancleris Albrechtas Radvila griežtai užprotestavo:

— Lenkams užtenka Romos, Prancūzijos, imperatoriaus (Vokietijos, V. S.), turkų, totorių ir kitų atstovybių, kurias karūna oficialiai sau pasiėmė. Dabar gi lenkai įžūliai braunasn į Lietuvos reikalus. Ar-

Lietuvos Didysis Kunigaikštis ir Lenkijos karalius Steponas Batoras (1533-1586) švęsdamas Maskvos nugalėjimą priima jos pasiuntinius ties Pskovu 1582 metais. Už Batoro, dėvinčio vengriškais rūbais, lietuviai ir lenkai bajorai, viduryje tamsiais rūbais popiežiaus legatas Posevinas, dešinėje priekyje — rusai prašantys taikos.

J. Matejkos (1838-1893) paveikslas.

ba tegu jie užleidžia Lietuvos kancleriui ir pakancleriui 1/3 visų atstovybių, arba tegu mums palieka rytų ir šiaurės kaimynus.¹)

Visas sutartis su svetimomis valstybėmis paprastai darydavo bendras Lietuvos-Lenkijos seimas. Tik kai Didžiuoju Lietuvos Kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi būdavo stipresnė asmenybė, pvz. Steponas Batoras, tai valdovas sugebėdavo pats paimti užsienio reikalus į savo rankas ir pats derėdavosi su svetimų valstybių atstovais.

Steponas Batoras, tas taurusis vengras, taip sėkmingai valdęs mūsų kraštą (1572—1582 m.), buvo vyras, dar kupinas gražių viduramžių riteriškumo idealų, kuris bandė ginčą su Maskva išspręsti turnyro pagrindu. Didelio įspūdžio amžininkams buvo padaręs jo laiškas Ivanui IV žiauriajam, kur jis rašė:

“ Jeigu tikrai tau gaila lieti krikščionių kraują, esu pasiruošęs pats vienas su tavimi kautis. Paskirk laiką ir baigsim bylą dvikove”²)

Bet žiaurusis maskviškis caras Batoro pasiūlymo nepaisė. Karas ėjo, maskoliams nesisekė, tad pasiuntiniai iš Kremliaus itin dažnai lankėsi pas mūsų valdovą. Išliko stačiai anekdotiškų aprašymų tų atstovų iš Rytų lankymosi pas Batorą Lenkijoje, kai jie tikrai azijatišku gudrumu ir nuostabiu atkaklumu reikalaudavo caro titulo pripažinimo savo “gosudarui”. Taip pat jų derybos mūsų valdovo karo stovyklose Lietuvos teritorijoje yra įdomios ir Maskvai būdingos.

1580 m. laike Batoro žygio prieš Velikije Luki, kai toji tvirtovė mūsiškių buvo apsupta, atvyko čionai pasiuntiniai iš Maskvos, šimto Batoro raitelių lydimi, jie buvo priimti lauke, visos mūsų kariuomenės akivaizdoje.

“Vedami pro išsirikiavusias pėstininkų gretas, pasiuntiniai lėtu žingsniu, iškilmingai artinosi prie karaliaus... jie buvo apsirengę brokatais, pasipuošę tankiai perlais siuvinėtais kalpokėliais, 20 augšto rango palydovų ir daugybės burliokų lydimi: jų buvo daug, nes atvyko su 500 arklių, turėjo gerą aprangą, bet labai menkus kuinus,”³) pranešinėjo amžininkas. Pasiuntiniai, atsiklaupę prieš karalių, puolė į žemę kaktomuša ir persižegnojo. Karaliaus rankos nebučiavo, tik ją kaktomis lietė (jis buvo katalikas, o jie— stačiatikiai), įdavė caro raštą, ir tada buvo leista jiems prabilti:

— Mums caras liepė pas tave į Vilnių eiti, tai grįžk į Vilnių ir išvesk iš mūsų žemės savo kariuomenę, tada mes atliksime savo pasiuntinybę.

Į tai pakancleris Kristupas Radvila atsakė, kad tokios sąlygos negali būti išpildytos, tai tegu čia pat išdėsto reikalą.

Įkyrius ginčus Batoras nutraukė, liepdamas pasiuntiniams keliauti atgal.⁴)

Rugpiūčio mėn. 31 d. prasidėjo Velikija Luki puolimas ir rugsėjo mėn. 6 d. didžioji tvirtovė buvo paimta. Netrukus mūsų kariuomenė atsiėmė beveik visas Polocko ir Vitebsko žemes, kurias rusai buvo nuo Lietuvos atplėšę.

Tada Ivanas IV nusigando kaip reikiant, pradėjo pats Batorą vadinti broliu (prieš tai, kai tik išrinktasis valdovas jį sveikinimo raštu taip pavadino, šis tyčiojosi, kaip tasai menkas Transilvanijos vaivada drįsta jį, Maskvos carą, taip šeimyniškai vadinti!), o jo pasiuntiniai, prašydami taikos, sekiojo paskui jį iš vienos karo stovyklos į kitą.

— Nesitaikysime, kol neišsikraustysite visai iš Lietuvos! — buvo tvirtas Batoro atsakymas.

Ivanas Žiaurusis sugebėjo gudrumu patraukti į save popiežių Grigalių XIII, viliodamas jį pažadais — priimti katalikybę, jei karas būsiąs sustabdytas. Popiežius, apsidžiaugęs tokiu Maskvos pasiūlymu, tuoj nusiuntė tarpininką, lankstų diplomatą jėzuitą Poseviną, kuris, pakeliui pas carą sustojęs Vilniuje, kalbėjosi su Batoru. Bet šis jo misijai nepritarė ir pasakė: — Maskvos valdovas nori šv. Tėvą apgauti; matydamas pavojų, pažada viską — ir uniją su Romos bažnyčia ir žygį prieš turkus. Važiuok ir dirbk, aš netrukdysiu, bet žinau, kad prie naudingos bei garbingos taikos tegali privesti ginklas.⁵)

Netrukus įvykiai parodė, kad jisai buvo teisus.

1581 m. vasarą Batoras su didžiule kariuomene patraukė į Pskovą. Polocke Ivano IV pasiuntiniai įteikė Batorui naują "Hramotą”, didelę, “kaip Koelno drobės ritinys”, anot liudytojų. Batoras tik nusijuokė pastebėjęs, kad tokio milžiniško rašto dar nebuvo matęs ir į aštrius maskolių reikalavimus nieko neatsakė.

Prasidėjo varginantis Pskovo mūrų apgulimas. Sunkumai buvo dideli, bet mūsų kariuomenės dvasią pakėlė atėjusi žinia apie didvyriškus etmono Kristupo Radvilo Perkūno žygius: jis ne tik išvarė maskolius iš Padnieprio, bet buvo įlėkęs į Volgos augštupį ir pasiekęs Ivano karo būstinę Staricą, visą apylinkę degindamas ir naikindamas. Patsai caras nusigandęs žiūrėjo į aplink siaučiančią liepsnų jūrą ir ruošėsi bėgti, bet sužinojo, kad kelias į Maskvą atkirstas. Tuo laiku kaip tik pas jį buvo Posevinas — Ivanas prašė jį kuoskubiausiai tarpininkauti dėl taikos.

Kai sunkumai prie Pskovo jau beveik buvo nugalėti ir tikėtasi tvirtovę paimti, atvyko pas Batorą Posevinas. Popiežiaus tarpininko spaudžiamas ir karo sunkumų verčiamas, karalius sutiko su maskoliais derėtis. Tada įvyko garsiosios derybos prie Kivero kalnelio (Kiverovaja Gorka) netoli Jam Zapolskij. Maskoliai nusižeminę prašė taikos, bet vėl atkakliai derėjosi dėl caro titulo pripažinimo. Kartą vieną iš pasiuntinių už apikaklės išmetus už durų ir kiti pasidarė sukalbamesni. Susitarta, kad rusų dokumente, duotame Batorui, Ivanas bus pavadintas caru, o Batoro rašte rusas — tik didžiuoju kunigaikščiu. Pagaliau 1582 m. sausio mėn. 15 d. pasirašytos dešimčiai metų karo paliaubos, nors toli gražu ne tokiomis sąlygomis, kurių pageidavo mūsų didysis karvedys. Lietuva atgavo Polocką, Veliža su apylinkėmis ir kt. Visa Livonija — Latvių ir estų žemė — buvo išvaduota. Ivanui grąžinta tik Velikije Luki. Caras, pasirašęs taiką, apie katalikybės priėmimą nė nekalbėjo. O Batoras, pagarsėjęs visoje Europoje laimėtojas, dar smarkiau ėmė ruoštis karui, tik netikėta mirtis neleido jam jo pradėti.

Kai jau paliaubų terminas ėjo prie galo, mūsų valstybės vyrai susirūpino jas pratęsti. 1600 m. didysis Lietuvos kancleris Leonas Sapiega išsiruošė į Maskvą su didele, per 1.000 žmonių pasiuntinybe. Misija buvo itin svarbi, jeigu jai vadovavo tasai didysis mūsų diplomatas ir teisės žinovas.

Leonas Sapiega, vaikystę praleidęs Mikalojaus Radvilos Juodojo rūmuose ir ten savo laikų papročiu “apsitrvnęs”. 1570 m., vos 13 metu amžiaus, su Radvilos sūnumis išvyko į Leipcigo universitetą, kurį baigės dar kitkur papildė savo studijas. Grįžęs į Lietuvą visus stebino savo puikiu lotynų kalbos bei teisės mokėjimu. Jis jau buvo pasižymėjęs ir narsumu dalyvaudamas Velikije Luki ir Pskovo žygyje. Todėl dar labai jaunas gavo atsakingus urėdus: 1580 m. jau Didžiojo Kunigaikščio sekretorius ir seimo maršalas, jis greit ėmė kilti tarnybos pakopose, lygiagrečiai didindamas savo turtus ir iš gana nežymios šeimos išėjo į pirmų-

Audiencija pas carą Maskvoje. Pasieniais sėdi rusai bajorai su augštomis lapės kailio kepurėmis. Pav. iš 17 a.

Pasiuntinybės susitinka prie Gardino tilto 16 amž.

jų didikų eiles. Vykusiai atlikęs 1584 m. pasiuntinybę į Maskvą, paskirtas pakancleriu, 1587 m. pagarsėjo 3-jo Lietuvos Statuto paruošimu ir energinga kova už Lietuvos teisę. 1587 m. jis jau didysis kancleris.

Derybos Maskvoje ėjo sunkiai. Tolerantingą, gražiai sugalvotą Sapiegos projektą karo paliauboms— Tatiščevas, atstovavęs Maskvai, atmetė ir tik siūlė pasirašyti “amžiną taiką”. Maskoliai vis reikalavo, kad lietuviai pripažintų jų valdovui caro titulą. Sapiega griežtai atsisakė:

— Nors ir savo gerkle tai turėčiau užantspauduoti, to nepadarysiu!

Sapiega su Tatiščevu taip susibarė, kad į galą tesikalbėjo per savo valdininkus, “pristovus”. Buvo pasirašytos paliaubos 20-čiai metų.

Lietuvos delegacija, būdama Maskvoje, buvo uždaryta Kremliuje, lyg karantine, kad kuo mažiausiai galėtų patirti apie Maskvos valstybės vidaus reikalus. O tuo laiku Maskvos būklė buvo nepavydėtina. Borisui Godunovui viešpataujant žmonės ėmė badauti, nerimti, augo nepasitenkinimas valdžia ir kartu — brendo didžioji suirutė, “smuta”. Nors Kremliaus ponai ir stengėsi mūsų pasiuntinybės narius visiškai izoliuoti, jiems vis dėlto pavyko šį tą Maskvoje pamatyti. Grįžę į L'etuvą jie pasakojo šiurpių dalykų apie maskolių sostinės gyvenimą: badas buvęs toks didelis, kad pasitaikydavo, jog tėvai valgė savo vaikus, o vaikai — tėvus; sostinėje viešai buvę pardavinėjami pyragai su žmogiena.

Rusijos gyventojai slankiojo būriais po visą kraštą, plėšikavo ir skleidė įvairiausius gandus. Pradėta kalbėti, kad Ivano Žiauriojo sūnus Dimitras, neaiškiomis aplinkybėmis vaikystėje nužudytas, iš tikrųjų esąs gyvas ir, kaip teisėtas įpėdinis, turėtų užimti Maskvos sostą. O kai pas Lenkijos didiką, Sandomiro vaivadą Mnišeką, 1603 m. pasirodė jaunas vyrukas, pasisakęs esąs išgelbėtasis caraitis Dimitras (vėliau žinomas Griškos Otrepjevo vardu), visa Lietuva šnekėjo, kad jisai ne kas kitas, kaip pavainikis Stepono Batoro sūnus, kurį Leonas Sapiega buvo išauginęs, su 1600 m.

pasiuntinybe atsivežęs į Maskvą, kad gerai pažintų rusų sostinę, Kremlių ir jo žmones, gyvenimo sąlygas bei papročius — ir štai Lietuvos kancleris norįs įkelti jį į Maskvos carų sostą.⁶) Netikrojo Dimitro kilmė iki šiai dienai nėra išaiškinta.

Trims ketvirtadaliams šimtmečio po tų įvykių praėjus, ilgiems ir varginantiems karams su Maskva praūžus, 1667 metų pasirašytai Andrusavos taikai susvyravus, kada Lietuva buvo netekusi Smolensko bei daugelio kitų žemių ir priversta pripažinti Maskvos valdovui caro titulą, tada, 1678 m., vėl į Maskvą vyko Lietuvos pasiuntinybė.

Šiai pasiuntinybei vadovavo du lietuviai: Kazimieras Jonas Sapiega (kanclerio Leono brolio Jono Petro anūkas ir etmono Povilo sūnus), vėliau pagarsėjęs savo kova su Vilniaus vyskupu Pžostovskiu ir Mykolas Jurgis Čartoriskis (kunigaikščiai Čartoriskiai kildina save iš Gedimino, būtent, iš Konstantino Algirdaičio). Augštuosius atstovus lydėjo gausi; kelių šimtų žmonių palyda, keletas šešetą arklių pakinkytų karietų ir daug vežimų su brangiomis dovanomis carui, taip pat su maistu, gėrimais, drabužiais ir įvairiomis atsargomis, virėjais ir tarnais.

Prie Smolensko pasiuntinius pasitiko caro pareigūnai, ir balandžio mėn. 7 d. visi iškilmingai įvažiavo į seniau Lietuvai priklausiusią tvirtovę. Toliau į Maskvą keliauta ištisą mėnesį per neišbrendamą pavasario purvyną.

Kai pasiuntiniai jau pasiruošė įvažiuoti į caro sotinę, pasirėdė du bajorai, pranešdami, kad caras jų laukia. Pirmiausia traukė vežimai su daiktais, dvariškiais ir tarnais, už jų ristais žirgais joio trimitininkai raudonais auksu apvedžiotais drabužiais ir linksmai trimitavo,paskiau 60 raudonai aprengtų dragūnų, toliau pasiuntinių karietos, viena iš jų paauksuota ir pakinkyta šešetą arklių su didelėmis strauso plunksnų kuokštėmis ant, galvų; do jų — šimtas jaunų raitų dvariškių, vėl trimitininkai, garsinantieji augštų svečių atvykimą. Pasiuntinių karietą lydėjo dvylika tarnų “haidukų” 24 dvariškiai purpuru ir auksu päsi-puošę, visi puikiais turtingos aprangos žirgais. Pabaigoje dar važiavo tarnai ir gale sekė dragūnų vėliava.

Atstovus pasitiko trys maskvėnų raitelių būriai ir caro bajorai. Teko sustoti, nes maskoliai pareikalavo kitokios eisenos tvarkos, negu mūsiškių buvo numatyta. Nusiųsta caro atsiklausti, bet atsakymas atėjo tik po trijų valandų: vienas lietuvis ir lenkas pasiuntinys turėjo eiti tarp dviejų maskvėnų, o toliau — vienas maskvėnas tarp dviejų mūsiškių.

Pasiuntiniai apsigyveno jiems paskirtuose namuose, kurių langai buvo apsaugoti stipriomis geležinėmis grotomis.

Audiencija pas carą įvyko tik po geros savaitės. Pasiuntinius nuvežti į rūmus atvyko caro karietos, raudonos, baltais žirgais pakinkytos, ir viena, kurioje važiavo turtingai pasipuošę caro bajorai. Svečiai buvo pasveikinti ir paprašyti pas carą. Po daugelio ceremonijų pasiuntiniai buvo įvesti į sale. kur soste sėdėjo 18 metų amžiaus caras Fiodoras Aleksiejevičius. Jis laikėsi labai rimtai, turėjo vainiką ant galvos ir rankoje skeptrą. Ji supo keturi alebardininkai ir anie 50 barzdotų bajorų. Už carą kalbėjo maršalas kunigaikštis Dolgorukii. Tik audiencijos pradžioje pats caras rusiškai paklausė:

— Kaip gyvuoja mūsų brolis Ivanas? — ir čia išvardijo mūsų valdovo Jono Sobieskio titulus.

Į tai atsakė Čartoriskis:

— Jums, broliui, iš Dievo malonės Didžiajam Hospodarui, carui ir Didžiajam Kunigaikščiui Fiodorui Aleksiejevičui, Didžios Rusijos Viešpačiui ir daugelio rytų bei vakarų žemių Tėvui ir Valdovui. Įpėdiniui, Hospodarui ir savininkui. Jūsų caro Didybei — Lenkijos karalius ir Didysis Lietuvos Kunigaikštis lenkiasi ir apie Jūsų Didenybės sveikatą liepia klausti.

Po Čartoriskio kalbėjo Sapiega, paskiau pasiuntinybės sekretorius Komaras. Caras davė ženklą, kad pasiuntiniai atsisėstų. Tada Čartoriskis įteikė carui dovanas. Fiodoras Aleksiejevičius pareiškė, kad tą dieną yra paruoštos pasiuntiniams vaišės. Tuo audiencija pasibaigė.

Po banketo ir trijų dienų poilsio prasidėjo derybos, apie kurias Čartoriskis vėliau sakė, kad buvusios tokios sunkios, jog lengviau būtų buvę kalbėtis su turkais ar totoriais. Pagaliau susitarta naudingomis Lietuvai sąlygomis: taika užtikrinta iki 1693 m., Veližas, Siebežas su Neveliu grįžo Lietuvai. Ilgai dar derėtasi, kol caras sutiko prisiekti pildysiąs sutartį.

Kitą dieną pasiuntiniai atsisveikino, ir caras įdavė dovanas Sobieskiui ir pasiuntiniams — puikius sabalų kailinius. Taip pat buvo įduoti maišai su auksu (2.000.000 auksinų) — atlyginimo už rusų pasigrobtą Smolenską ir, kaip sakyta, “laikinai” pasilaikytą Kijevą.⁶)

Vien žvilgsnį metus į šiuos išlikusius aprašymus ateina į galvą eilė paralelių su mūsų dienų bolševikais. Taip pat galima pastebėti, kad šių laikų Kremliaus šeimininkų psichologija maža tesiskyria nuo 16— 17 amž. maskvėnų galvosenos. Ir vieniems, ir kitiems taikytini žodžiai apie Atilą, kad tai — azijatas, kuris bėga ir lankstosi prieš jėgą, o drąsiai puola tik silpnesnį už save priešą.

¹) Dr. A. Šapoka, Savarankiška Lietuvos politika po Liublino Unijos. Židinys, 1937 m.

²) A. Górski, Cnoty i wady.

³) L. Starczewski, Możnowładztwo polskie 16—17 w.

⁴) A. Slivinski, Stefan Batory.

⁵) V. Smolenskis, Lenkijos Istorija.

⁶) F. Koneczny, Historja Rosji.