BERTRAND RUSSELL PAŽIŪROS Į KARŲ PRIEŽASTIS
J. SKARŽINSKAS
Anglų filosofas B. Russell yra besąlyginės taikos šalininkas. Jo skelbiamas savižudiškas pacifizmas yra labai mėgiamas ir propaguojamas už geležinės uždangos. (Red.).
Britų lordas, pasaulyje garsus filosofas ir matematikas, “Orden of Merit” kavalierius. Nobelio literatūros laureatas ir t. t. šiemet švenčia savo 83 metų sukaktį.
Prieš pradedant antraštėje pažymėtą temą imtą iš jo naujai pasirodžiusios knygos “Human Society in Ethics and Politics” pravartu kiek susipažinti su šio garsaus ir savotiškai įdomaus asmens kai kuriais biografiniais bruožais. Lordas Bertrand Russell neginčijamai yra vienas iš didžiųjų mūsų laikų mintytojų. Jis visada skleidė savo mintis aistringu, negailestingu keistumu ir neapykanta žiaurumui ir netiesai. Jo teorijos apie vedybas ir dorovę dažnai sukeldavo triukšmo. Būdamas praktikuojantis racionalistas jis skiepijo pažiūras, kurios įvairiais laikais daug ką priversdavo raudonuoti. Jis nevengdavo užkabinti ir įžeisti tokias skirtingas institucijas kaip Katalikų Bažnyčia, Kremlius ir Jo Didenybės Britų vyriausybė. Ši pastaroji buvo pasodinusi B. Russell šešiems mėnesiams į kalėjimą I Pasaulinio Karo metu už pacifistinę veiklą. (II Pas. Karo metu, kai D. Britanijai grėsė vokiečių įsiveržimas, jo pacifizmas buvo žymiai aprimęs. Red.).
Keletos paskutinių metu bėgyje, B. Russell vis puldinėjo J. A. Valstybes dėl jų neva isteriškų pažiūrų i pasaulinį krizį. Kai kurie jo daromi užmetimai yra pikti ir net skaudūs ir galėtu susilaukti gerų atsakymų.
Būdamas “aristokratiška sparva”, jis niekados nevengdavo pasisakyti įvairiais pasitaikančiais klausimais. Nežiūrint, kad B. Russell yra gimęs Viktorijos eroje (žymusis filosofas utilitaristas ir ekonomikas John Stuart Mill buvo jo krikšto tėvas), jis yra daugiau panašus į 18-to išminties ir protavimo amžiaus figūrą, taip kaip Voltaire, kuriam jis nepaprastai prilygsta savo veido bruožais ir dvasia.
Filosofija yra sunkiai suprantamas abstraktus dalykas, kurį Russell kartą apibrėžė kaip nepaprastai atvirą mėginimą galvoti apgavikiškai. Mintijimą apie supainiotus einamuosius politikos, istorijos, etikos ir ekonomijos sričių reikalus jis stengiasi perduoti suprantama kalba, kad tie, kurie trokšta tuos dalykus pažinti, pajėgtų suprasti. Ką tik Russell yra daręs, kur yra ėjęs. ten paprastai būdavo apsčiai juoko. Kai jis skaitė Čikagos universitete, universiteto prezidentui jis pasakė, kad vienintelė nauda, kurią jis patyrė priklausydamas anglų perams (lordams) buvo ta. kad su juo buvo gerai apsieinama kalėjime... Utilitarizmo vadams, kurie paruošė naują utopiją jis pasakė: “Knygų žmonės... Jų gyvenime nepasitaikė šiurkštumo ir kritimo. Nė vienas iš jų nežinotų ką daryti su arklių pirkliu, kortų sukčiumi ar net su paprastu girtuokliu ...” Priimdamas Nobelio premiją Russell paneigė, kad jis kuo nors ynatingai yra prisidėjęs literatūrai: “Aš jaučiuosi kaip ta protinga, bet prastai atrodanti dama, kurios grožiui sakoma komplimentai ...”. Russell yra labai kuklus. Jo nuomone, tik vienas jo darbas yra geras, tai jo knyga “Principia Ma-thematica”, parašyta kartu su Alfred North Whitehead prieš 40 metų. “Principia” yra didelis mokslinis darbas matematinėje logikoje išmokslintiems specialistams, kuris įrodo, jog Russell yra didesnis prozos stilistas.
1952 m. B. Russell vedė 52 metų amžiaus amerikietę Edith Finch, anglų literatūros mokytoją. Tai buvo jo ketvirtosios vedybos.
Savo naujame veikale šitas filosofas aštriu ir tiksliu lyg chirurgo peilis žvilgsniu ir supratimu dėsto ir nagrinėja žmogaus kaip politinio gyvio motyvus. Preventyvinio karo advokatams ir šalininkams jis skiria vaistus, priverčiančius šiauštis plaukus ...
Jo nuomone, daugelis dabar esamų politinių teorijų yra neparemtos psichologija. Ekonominiai faktai, gyventojų ir tautų statistiniai faktai, konstitucinė organizacija ir kita yra išaiškinami ar surandami labai greitai ir tiksliai. Nėra jokio sunkumo surasti kiek buvo šiaurės ir kiek buvo pietų korėjiečių prasidėjus Korėjos karui. Pažiūrėjus į atatinkamas knygas lengva tiksliai nustatyti koks buvo jų pajamų vidurkis kiekvienam žmogui ir koks buvo jų armijų didumas. Tačiau jei norėtum sužinoti kas per asmuo yra pats korėjietis, koks skirtumas tarp pietinio ir šiaurinio, ko kiekvienas iš jų nori iš gyvenimo, kokį jų vargai ar nepasitenkinimas, kokios jų viltys ir ko jie bijosi, vienu žodžiu, kas verčia juos “tiksėti” veltui jieškotum bibliotekos informacinėse knygose.
Apsileidimas ir nesirūpinimas tokiais klausimais, tų žymių vyrų. kurie sėdi tolimose nuo Korėjos sostinėse, taip dažnai sukelia nepasitenkinimą ir nusivylimą. Yra būtina, kad mūsų politinis mintijimas turi giliau skverbtis tirdamas žmoniškuosius veiksmus, veiklos motyvus, kilmę ir priežastis. Pavyzdžiui, kokios itakos daro badas įvairiems šūkiams ir obalsiams? Kaip jų veiksmingumas svyruoja palygintas su kalorijų kiekiu maiste? Jei vienas žmogus jums siūlvs demokratiją. o kitas maišą grūdų: kokiame badavimo laipsnyje jūs pasirinksite grūdus?
Visokia žmogiška veikla vra skatinama norų, geidimų ar impulsų. Patys rimčiausi moralistai apgaulingai skiepija teoriją., kad yra įmanoma atsispirti norui ar geidimui dėl tarnybinės pareigos ar dorovės principų. Aš sakau tai yra apgaulinga ne todėl, kad žmogus nevisuomet veikia pareigos ar tarnybinių jausmu įtakoje, bet todėl, kad tarnyba ir pareigos nesulaikys jo, jei jo norai ir geidimai nebus jam klusnūs. Jei jūs norit žinoti kaip žmonės veiks ar apsispręs, jūs privalote žinoti ne tik jų medžiagines sąlvgas, bet ir visą sistemą jų norų ir geidimų su visais reliatyviais giminingais veiksniais ir jėgomis.
Kai kurie norai, geidimai ar troškimai, nors ir labai galingi, kaip taisyklė, neturi jokios didelės politinės svarbos. Daugelis vyrų tam tikrame savo gyvenimo periode geidžia vesti ir kaip taisyklė, ši savo geidimą jie gali patenkinti be jokios politinės veiklos. Yra tačiau ir išimčių. Tokia išimtis yra sabiniu išprievartavimas. Šiaurės Australijos išsivystymas buvo sutrukdytas, nes jauni vyrai ten išvykę darbams turėdavo atskirti nuo moteriškių. Tačiau toki atvejai yra išimtini ir, bendrai paėmus, interesas, reikalas ar nauda, kuriuos vyrai ir moterys randa vieni kituose, turi maža įtakos politikoje.
Politiniai svarbūs geidimai gali būti skirstomi į svarbiausius ir į antros eilės grupę. Svarbiausieji geidimai yra mūsų gyvenimo reikalavimai ar būtinybės: maistas, pastogė ir apranga. Kada šitie dalykai pasidaro sunkiai gaunami, tada nėra ribų toms pastangoms, kurias darys žmonės ir nėra ribų prievartai parodyti, kad tik tie geidimai būtų patenkinti. Seniausių laikų istorija sako, kad keturiais atvejais Arabijos sausros buvo to krašto žmonėms priežastis užplūsti kaimyninius kraštus su kilusiom iš to milžiniškom politinėm ir kultūrinėm pasekmėm. Paskutinis iš šių keturių atvejų baigėsi islamo iškilimu. Panašius motyvus turėjo ir palaipsnis germanų tautelių veržimasis iš pietų Rusijos į Angliją, o iš ten ir į San Francisko. Neabejojama, kad maisto geidimas yra didžiausia politinių įvykių priežastis.
Tačiau žmogus skiriasi nuo kitų gyvulių vienų labai svarbiu atžvilgiu, būtent, jis turi tokių begalinių geidimų, kurie niekada nebus pilnai patenkinti ir kurie jį darys neramiu, maištingu net ir pačiame rojuje. Boa smauglys tinkamai paėdęs užmiega ir atbunda tik kai vėl išalksta, žmogiškosios būtybės yra kitokios. Kai arabai, kurie buvo papratę taupiai gyventi ir pasitenkinti keliom datulėm, pasidarė Rytų Romos imperijos savininkais ir įsikūrė beveik neįtikėtinos prabangos rūmuose, jie nepasidarė dėlto neveiklūs. Badas negalėjo būti jų skatinimo akstinu, nes graikai vergai juos aptarnaudami tiekdavo puikiausius mėsiškus valgius. Tačiau juos laikė veiklius kitos rūšies geidimai. Tų geidimų yra keturi patys svarbiausi ir jie nusprendžia žmogaus likimą: godumas, varžybos, garbės troškimas ir valdžios noras.
GODUMAS yra noras turėti, įsigyti kuo daugiau turtų, ar teisių į turtus, tai motyvas kilęs iš baimės kombinacijos su gyvenimo būtinybių geidimu. Kartą aš globojau dvi mažas mergytes iš Estijos, kurios savo laiku vos nemirė nuo badavimo. Jos gyveno mano šeimoje ir, žinoma, gerai ir gausiai valgė. Tačiau visą savo laisvalaikį jos praleisdavo lankydamos kaimyninius ūkius ir vogdamos bulves, kurias jos laikydavo paslėpę atsargai. Rockefelleris, kuris savo kūdikystėje buvo patyręs vargo ir neturto, vėliau savo gyvenime irgi turėjo panašų paprotį. Panašiai elgėsi ir arabų vadai, gulėdami ant šilkinių Bizantijos divanų; jie negalėjo pamiršti dykumos ir kiek galėdami krovė turtus, daug didesnius kaip ateičiai būtų buvę reikalinga. Koks bebūtų godumo psichoanalizis, tačiau niekas negali paneigti, kad tai nėra vienas iš didžiųjų motyvų. Kuo daugiau turtų įsigijama, tuo daugiau jų norima. Pasisotinimas yra tik sapnas, kuris jus apvils.
VARŽYBOS yra daug stipresnis motyvas už godumą. Mahometonų istorijoj vis kartojasi dinastinės nelaimės, todėl, kad skirtingų motinų sultono sūnūs negali sutikti ir susitarti. Varžybų rezultatas pilietinis karas ir visiškas žlugimas. Panašiai įvykdavę ir Europoje. Kai Britų vyriausybė, labai negudriai, leido vokiečių kaizeriui dalyvauti karo laivyno parade Spitheade, tai mintis kilusi kaizerio galvoje buvo ne tokia, kokios tikėjosi anglai. Jis gi galvojo: “Aš turėčiau įsigyti tokį laivyną kaip grandmama Viktorija”. Iš to kilo visos vėlesnės britų bėdos. Pasaulis būtų daug laimingesnis, jei godumas būtų stipresnis už varžybų geidimą. Tačiau dauguma žmonių mielai sutiktų nustoti savo turtų, pasidarytų vargšais, jei tuo būtų užtikrintas jų varžovų sunaikinimas. Iš čia kyla ir dabartinis apmokestinimo lygis.
GARBĖS TROŠKIMAS yra neišmatuojamai didelės jėgos ir galios motyvas. Kiekvienas žino kaip vaikai ką juokinga ar kvaila darydami sako: “žiūrėk į mane”, šitas “žiūrėk į mane” yra vienas iš pačių didžiausių geidimų žmogaus širdyje. Tas geidimas gali pasirodyti nesuskaitomose formose, pradedant juokdaryste ir baigiant pomirtinės garbės gaudymu. Vienas renesanso laikų kunigaikštukas mirties patale būdamas buvo kunigo paklaustas, ko jis savo gyvenime gailisi. “Vieno dalyko gailiuosiu”, jis pasakė. “Vieną kartą mane aplankė tuo pat metu imperatorius ir popiežius. Aš užvedžiau juodu į mano pilies bokštą vaizdų pasižiūrėti ir praleidau progą tuos abu žymius mano svečius nustumti nuo bokšto žemyn, kuri man būtų suteikusi nemirštamą garsą ir garbę.” Istorija nepasakoja ar kunigas davė tam kunigaikštukui išrišimą ar ne.
Bėda yra, kad garbės troškimo geidimas auga tuo, kuo jis yra maitinamas. Kuo daugiau apie jus yra kalbama, tuo jūs norite, kad dar daugiau būtų kalbama. Mirti pasmerktas žmogžudys, kuriam leista mirties skelbimą pačiam pasiskaityti spaudoje, labai pyksta, kai jo nuomone, viskas nepakankamai gerai, plačiai ir neteisingai aprašyta. Politikai, rašytojai ar šiaip mokyti žmonės yra irgi tos pat rūšies. Juo labiau jie garsėja, tuo sunkiau spaudos agentūroms juos patenkinti. Yra be galo sunku neperdedant aprašyti garbės troškimo įtaką žmogaus gyvenime, ar trijų metų vaiko ar galiūno, nuo kurio kaktos susiraukšlėjimo ar nusižiovavimo dreba pasaulis, žmonija nusikalsta bedieviškumu, mažiausia stoka pagarbos Dievybei, kuriai jie priskiria panašius geidimus įsivaizduojama ją esant godžią nuolatiniam garbinimui.
VALDŽIOS NORAS nusveria ir viršija visus kitus geidimus. Jis giminingas garbės troškimui, tačiau nėra tas pat. Garbės troškimui patenkinti reikalinga garbė, kuri lengva įsigyti ir be jėgos. Amerikoj tokios garsenybės yra filmų žvaigždės. Anglijoj, pav. karalius yra labiau gerbiamas už ministrą pirmininką, kuris turi daugiau galios kaip karalius. Daugelis žmonių geriau pasirenka garbę ir garsą kaip galią, tačiau šitie žmonės turi mažiau įtakos dideliems įvykiams. Valdžios pamėgimas privertė Napoleoną palikti ištaigingus ir puikius rūmus Prancūzijoje ir išvykti į šaltą Maskvą. Prūsijos karvedys Bluecheris 1814 metais pamatęs Napoleono rūmus pasakė: “Ar jis nebuvo kvailys, kad visa tai turėdamas išvyko nukariauti Maskvos?” Kai jam reikėjo pasirinkti, Napoleonas, kuris nebuvo garbės troškimo auka, pasirinko galią. Bluecheriui toks pasirinkimas atrodė kvailas. Valdžios noras kaip ir garbės troškimas yra nepasotinamas. Jis nusveria visus kitus, šis geidimas padidėja kai tik patiria galios, tas lygiai ištinka mažus, paprastus žmones kaip ir galiūnus, valdovus. Laimingomis dienomis prieš 1914 metus, kai turtingos ponios įstengė laikyti visą būrį tarnų, tų damų praktikuojamas malonumas rodyti savo galią gainiojant namų tarnus, pastoviai augdavo joms senstant. Taip ir autokratiškame rėžime turintieji savo rankose valdžią darosi vis tironiškesni, kai patiria malonumo, pramogų ir džiaugsmo valdžios teikiamo.
(Bus daugiau)
