KRIVIEČIŲ KRYŽKELĖ
JONAS VĖGĖLIS
Svarstant busimosios Lietuvos sienas, o tai daryti privalu, reikia prisiminti senosios Lietuvos valstybės rytų pakraščių gyventojus gudus — kriviečius, ilgai kentėjusius rusų priespaudoje, kurie 1918 metais bandė atsiskirti nuo lietuvių ir išsiveržę iš rusų jungo bandė sudaryti atskirą Baltarusių valstybę. Jiems pavyko tik padaryti oficialų valstybės kūrimo paskelbimą. Faktiškai gi jie neišsilaisvino, pasiliko Rusijos rėžimo replėse. Kaipo nauja tauta valstybinėje plotmėje nieko negalėjo nuveikti, nors jų kultūrininkai ilgai kūrė naują kriviečiams — baltarusiams istoriją. Ją ir dabar tebekuria. Vieni kuria būdami rusų įtakoje, pasiremdami įvairiais rusų fabrikuotais istorijos šaltiniais, išvesdami kriviečių tautos giminystę su rusais, o kiti, ypač dabar tremtyje esantieji žmonės, kuria jai istoriją, paimdami pagrindan ar pasisavindami visą Lietuvos valstybės istoriją.
Įdomu pastebėti, ką tie kriviečių istorikai dabar rašo. Kriviečių laikraštis “Zmahannie”, straipsnyje, pavadintame “Gudų tautinis atsparumas”, sako: “Kaip žinoma, po šviesaus gudų — lietuvių valstybės įkūrimo, prasidėjo sunkūs laikai. Gudų — lietuvių valdovo Jogailos vedybomis su Lenkijos karalaite Jadvyga, tolimesniame istorijos bėgyje, dvi nepriklausomos valstybės — Didžioji Lietuvos Kunigaikštija, anais laikais vadinamoji gudų — lietuvių valstybė ir Lenkija susijungė į vieną valstybę. Gudų didikams pasisekė iš karaliaus ir D. L. Kunigaikščio Žygimanto Augusto išsiderėti gudų — lietuvių valstybei atskirą savivaldą, iždą ir kariuomenę.
Toks jų istorijos aiškinimas atrodo mums peršališkas, tačiau nepavojingas, žinant, kad toji tauta turi bent kokion istorijon atsiremti, šiuo atveju lietuviams naudingiau, kad kriviečiai nesiremia rusų istorijon, galutinai prisišliedami prie jų. Lietuviai turėtumėm jų aspiracijas gerai suprasti ir pagal tai atitinkamai veikti.
Kriviečių Mokslo Draugijos pirmininkas dr. J. Stankievič, savo leidžiamo žurnalo “Veda” Nr. 1, — 1951 m. plačiai išdėsto istoriją ir nurodo sienas kuriamai kriviečių — baltarusių valstybei. Savo išvedžiojimus pamatuoja gausingais 1926 — 1940 m. gudų, ukrainiečių ir rusų moksliškais veikalais. Baltarusijos ribas J. Stankievič nurodo: vakaruose Būgas — Pskovas, įjungiant ir Vilnių su Daugpiliu į Baltrusiją, o rytuose Gžatskas — Brianskas ir pietuose Pripete su Dniepru. Kriviečių kilmę jis nurodo: ligi slavų atėjimo kriviečių žemėse gyveno baltai. Jie gyveno visame Baltarusijos plote: Polocke, Vitebske, Minske, Smolenske iki upės Oka. Baltai valdė ir visą Pskovo sritį. Iš to daro išvadą, kad į baltarusių tautos sudėtį įeina baltai. Jis nurodo, kad kriviečiai — baltarusiai nepriklausomai valdė Smolenską nuo 1054 m., Pskovą nuo 1136 m. ir Kievą nuo 1240 m., o nuo XIII amž. kriviečiai pradėjo vadintis Lietuva. Rusų valdžia ir patys kriviečiai save vadinę lietuviais ilgą laiką, kol rusai nesumanė juos greičiau surusinti ir su savo tauta sulieti. Todėl pradėjo vadinti baltarusiais, t. y. rusais — baltais. Jis dar pastebi, kad Černigovo gubernijos Statistinio Komiteto 1866 m. užrašuose parašyta, jog Lakotovos kaimo gyventojų kalba yra lietuviškai ukrainiškas mišinys.
Laiške “Veda” redakcijai A. Machnovskis rašo, kad be reikalo jų tremties žmonės susiskaldę ir ieško naujo vardo savo kraštui — kriviečiai ar kitaip. Baigdamas jis tvirtina: “Priimkime tą, kas mums pagal istorinę teisę priklauso. Lietuva yra mūsų vardas ir mes niekam jo neatiduosime! Tas pats ir su emblema — mūsų herbo Vyties mes neperdirbinėsime, nors ir lietuviai jį vartoja.
“Veda” redakcija atsako: “Nieko nepakenks, jeigu mes vieni vadinsimės — kriviečiai, o kiti — Lietuva, nes abu vardai yra mūsų ir geri.
“Veda” Nr. 2 — 1951 m. rašo, kad pagal Ipotevsko metraštį Lietuvos herbą įsteigė XIII amž. L. D. Kunigaikštis Vytenis ir tas herbas vadinosi “pohon” (Vytis), kaip karaliaus Jogailos 1387 m. duotoje Lenkijos bajorams privilegijoje pasakyta. Toliau sakoma, kad XIV amž., kartu su krikštu žemaičių ir aukštaičių, priėmė krikštą ir kriviečiai, o kurie buvo jau stačiatikiai, perėjo į katalikybę. “Veda” Nr. 3 — 1951 m. nurodoma, kad kriviečiai naudojosi Lietuvos Statutu, išleistu 1529, 1566 ir 1588 m. Lietuvos Statutui veikiant, kriviečiai ir savo bažnytinę — dvasinę rašybą reformavę į lotynišką, katalikų rašybą. Bendrai, per keletą “Veda” žurnalo numerių rašoma iš kriviečių — baltrusių istorijos. Visur pabrėžiama, kad kriviečių — baltrusių šalis tai buvo Didžioji Lietuvos Kunigaikštija — Lietuva. Ji sudariusi uniją su Lenkija, turėjusi bendrus karalius, vedusi bendrus karus prieš Rusiją ir tt. žodžiu, paimta visa Lietuvos istorija ir pavadinta kriviečių — baltrusių istorija. Išviso, tie kriviečiai lietuviškai galvoja ir daugumas jų yra nuoširdūs lietuvių draugai. Daugelis jų norėtų laisvą Baltarusiją matyti susietą su Lietuva. Prie to reikia pastebėti, kad šiame straipsnyje paminėtas dr. J. Stankievič, man 1952 m. rašytame laiške, atsako: “Savo politinėse pažiūrose, o kartais ir politinėje veikloje, mes siekiame nepriklausomos kriviečių valstybės. Bet mes nemažiau jungtumėmės į bendrą, brolišką lietuvių — kriviečių valstybę, jeigu toks siekimas būtų lietuvių visuomenės tarpe.
Tačiau yra būrys gudų, rusų dar carizmo laikais atsiųstų kriviečių kraštui surusinti, kurie dabar ir komunistinio rėžimo remiami, varo didelę akciją už Baltarusijos visišką palikimą Rusijos sudėtyje. Jie rašo knygas, daro paskaitas ir, paneigdami tikrąją istoriją, įrodinėja, kad kriviečių kraštas yra rusų žemė ir priklauso Rusijai. Jie 1950 m. išleido “Byelarusia” žemėlapį (L:3,000,000), kuriame parodytos “etnografinės” Baltrusijos sienos, apimančios žemes iki Ržėvo, Viazmos ir Briansko. Tie plotai senovėje priklausė Didžiajai Lietuvos Kunigaikštijai. Į Baltrusijos sienas paimta: L. Brasta, Augustavas, Gardinas, Vilnius, Švenčionys, Dūkštas ir Latvijos Daugpilis su Rasite ir Lucynu.
Stebint tokias kriviečių pastangas tautiškai ir valstybiškai apsispręsti ir įsitvirtinti, kyla reikalas pasirausti senuose užrašuose. Viename dideliame, caro Aleksandro įsakymu veikusios komisijos, rusiškame veikale “Lietuvių tauta ir jos kunigaikščiai”, N. P. Urusov, Moskva, 1867 m. — aiškinama daug senų, įvairių Europos valstybių ir net Vid. Rytų tautų, istorinės reikšmės raštų. Tarp jų minimi: arabų filosofo Al-Alba-Ka iš 631 m; Jordano — lotyniško rašto vertimas iš VI amž. istoriko Tacito iš II amž; Kievo Pečioros lavros, metraštininko Nestoro iš 1063 m; Bagdade rasta valdovo Harum-Rašid 814 m. ir kita rašliava.
Remiantis tais raštais ir daugybe kitų istorinės reikšmės dokumentų įrodoma, kad į rytus nuo Skandinavijos jūros, plote didžiai šakotų Nemuno, Dauguvo, Dienupės (Dniepro) ir Būgo upių nuo neatmenamų laikų gyvena “baltieji žmonės”, rytiečiai (oesti—aisčiai), kurie vadinosi lietuviais. Per jūrą, kurią lietuviai savo kalboje vadinę “Baltoji jūra”, jie vedę prekybą su vakarų kraštų ir net Afrikos ir Mažosios Azijos pirkliais, kurie, sako, labai domėjęsi Lietuvos gintaru.
Lietuvių dvasinius reikalus, pagal to meto jų tikėjimą, tvarkę dvasininkai krivių—krivaičiai. Geografiškai lietuviai buvę pasiskirstę ir vieni kitus vadinę pagal gyvenamas sritis: Kuršiai, Žemaičiai, Aukštaičiai, Lygumėnai ir kt. Sritis plote Dauguvos, Dniepro ir Priepetės buvusi vadinama Lygumėnais, bet rytų kaimynai rusai šitos srities gyventojus vadinę pagal tikybą — kriviečiai. Tuo labiau, kad ir dvasinis — tikybinis tos srities centras buvęs Krėvoje, šitie lietuviai, lygumėnai — kriviečiai buvę labai aršūs, keršijant rusams už jų krašto dažnus puldinėjimus ir žiauriai rusus nubausdavę.
“Todėl visai nenuostabu, kad lygumėnai, dabar pravardžiuojami baltgudžiais, žmonės lietuviško kraujo, dabar nenori atsisakyti nuo žodžio Lietuva ir herbo Vytis” (A. Machnovskio laiškas). Man prisimena žmonių veidai, kada 1917 m. gale, kuriant lietuvių karinius dalinius Rusijoje, teko keliems šimtams tokių kriviečių atmesti jų norą stoti į Lietuvos kariuomenę, vykdant Petrogrado lietuvių seimo nutarimą. Tie žmonės atrodė broliais, kuriems tėvai liepia apleisti gimtuosius namus.
Dabar apie kriviečių—lietuvių Lietuvos sienas. 1914 —1918 m. karo metu, Rusijos Vyr. Karo Vado būstinėje, Mogilevo mieste, Imperatoriaus asmeninės kanceliarijos skyriuje, buvo labai svarbių raštų, jų tarpe: “Byla žadėtos autonomijos vakariniams kraštams”. Ten buvo išdėstytas reikalas suteikti autonomiją Suomijai, Estijai, Latvijai, Lietuvai ir Lenkijai Lietuvos reikalą apibūdinant ten buvo pasakyta:
.. Lietuva išskiriama iš buvusios istorinės Lietuvos — Lenkijos respublikos... Sienos būsimai Lietuvos autonominei sričiai, juridiškai imant, turėtų priklausyti senosios, t. y. 1667 m. Andrušavos sutartimi priimtos (1772 m. Rusijos galia panaikintos), pramatant tačiau galimybę palikti Rusijos plote šešetą rytinių apskričių, kurie jau žymiai yra kolonizuoti rusais”.
Čia turime prisiminti, kad Rusijos imperatorius Mikalojus II, pradėdamas 1914 m. karą su Vokietija, Peterburge iškilmingai paskelbė, kad karą laimėjus, Rusijos vakarinių pakraščių tautoms bus suteikta plati autonomija. Karui tęsiantis, 1916 m. prie Vyr. Karo Vado būstinės O. G. U. skyriaus, buvo sudaryta gen. Potapenko specialistų komisija busimųjų autonominių sričių sienoms nužymėti. Bet 1917 m. revoliucijos Rusijoje viską pakeitė.
Trumpai kriviečių klausimą apžvelgę matome, kad kriviečiams—baltarusiams, kaip jų vienas veikėjas pasakė, yra trys keliai:
1) pasilikti rusų valdžioje,
2) kelti nepriklausomą Baltarusiją ir
3) jungtis į istorinę, bendrą lietuvių—kriviečių valstybę, kurioje visi galėtų bendrai, gražiai tarpti, kaip pav. Šveicarijoje vokiečiai, prancūzai ir italai. Lietuviai, baltų federacijos šalininkai, turėtų apie tai pagalvoti, ypač jaunesnioji karta galėtų čia politiškai pasitreniruoti, ieškant savo tautai draugų. Kriviečių klausimu reikėtų aktyvesnio susidomėjimo tiems, kuriems jų protėvių žygiai ir garbė tebėra tolimesnės veiklos pastiprinimu. Neprarasti broliško kraujo tautos, kuri, mums abiem esant viename fronte, padės daug laimėti.
