Kuprinės pabiros
SAVAIP SUPRANTA PATARIMUS
— Kūmai, palauk, kur taip skubi?
— Jonaitis sulaiko Pauliukonį.
— Skubu pas gydytoją, brolyti— apilsęs atsako Pauliukonis.
— Tai sergi, kūmai?
— Et, jau senos mano ligos, Petrai, — aiškina Pauliukonis. — Dabar vėl turiu naujų bėdų. Sekmadienį Anelės gimtadienis. Ir aš pakviestas pietų, žinai, ir išgerti teks.
— Tai kuriems galams čia reikalingas gydytojas, — nustemba Jonaitis.
— Va, ir reikalingas! — atsako Pauliukonis. — Iki šiol esu buvęs pas tris gydytojus, ir visi uždraudė gerti svaigiuosius gėralus. Na, ypatingais atvejais leido po du stikliukus degtinės išgerti. Trys po du, brolyt, tik šeši. Taigi sąžiniškai ir vykdžiau gydytojų patarimus. Išgerdavau tik po šešis. O pas Anelę išgertuvės bus stiprios, šešių degtinės stikliukų bus permaža. Taigi, dabar ir bėgu pas ketvirtąjį gydytoją. Jeigu ir jis leis tokiais svarbiais atsitikimais po du stikliukus išgerti, tai, brolyt, galėsiu išgerti aštuonis. Žinai, Petrai, aš gydytojų įsakymus kuosąžiniškiausiai vykdau.
DYPUKAI NEŽMONĖS
Gegužės 1 d., rinkimų metu į Lietuvių Bendruomenės Tarybą, vienoje New Yorko apygardos N. apylinkės rinkimų salėje šnekučiavosi du naujieji ateiviai — dypukai ir vienas senas amerikonas. Tuo metu į salę įkišo savo žilą galvą viena sena amerikietė moteriškėlė. Ar ji balsuoti norėjo, tik nedrįso įeiti, ar tik taip sau pasidomėjo, ar daug kas balsuoja.
Jai nueinant nuo salės durų, pasitinka ją kita sena amerikietė, jos kaimynė, ir klausia:
— Ar daug salėje žmonių?
— Ne, nedaug! — atsako užklaustoji. — Tik du dypukai ir vienas žmogus.
SU STUKU NĖRA ŠTUKŲ
Lietuvoje, tarp kitų garsiųjų plėšikų, vieną metą siautė ir plėšikas Stukas.
Kartą viename mažame bažnytkaimyje Stukas užsuko į žydo krautuvėlę ir paprašė įvairių prekių. Kada žydas prekes surišo, Stukas pasiėmė ir nė žodžio nesakęs ruošėsi išeiti, žydas jį sulaikė:
— Ui, žmogau, užmokėk už prekes!
— Aš esu plėšikas Stukas, — atsisukęs atsako žydui.
— Štukos, štukos! Kokios čia štukos, kad nenori mokėti. Paėmei prekes, ir mokėk!
— Aš neštukavoju, bet tikrai esu plėšikas Stukas.
— Jokių čia štukų nėra. — žydas neatleidžia. — Jeigu nesumokėsi, tai pašauksiu policiją.
Plėšikas Stukas išsitraukia revolverį ir atstato į krautuvininką:
— Paskutinį kartą sakau, kad esu plėšikas Stukas.
— Ui, dabar matau, kad nebe štukos, — nusigandęs atsileidžia krautuvininkas. — Gal ponui daugiau ko reikia, prašau sakyti! ..
ŽEMAIČIO ŠALTUMAS
Susirgus šeimininkei, ūkininkas pasiuntė savo berną parvežti gydytoją.
Bevažiuojant iš miestelio su gydytoju, bernas kažkaip užsižioplino ir vežimas įvažiavo į gilų griovį ir apvirto. Bernas spėjo iššokti, bet gydytoją vežimas prispaudė.
Žemaitis bernas nesijaudino, kad gydytojas rėkia gelbėti. Iš lėto išsitraukė pypkę, iškratė į ratą, prisikimšo tabako ir užsidegė. Tik tada pradėjo dairytis apie vežimą.
— Nu, kap tata čia atsitika? — pakraipė pečiais bernas, ir atkėlęs vežimą ištraukė vos bealsuojantį gydytoją.
PONUI NEPATIKO SVEČIUOTIS
Dar prieš Lietuvos nepriklausomybės atgavimą žemaičiai daug ką pašnekėdavo apie Vlado Putvio-Putvinskio lietuviškumą ir demokratiškumą. Lenkai arba sulenkėję dvarininkai jo nemėgo, kad jis, dvarininkas, kalba žemaitiškai ir su mužikais draugaujasi.
Kartą pas Putvį į dvarą atvažiavo vienas dvarininkas, labai žlibas senis. Buvo pietų metas. Putvių šeima valgė pietus drauge su savo tarnais prie vieno stalo. Prie stalo pasodino ir atvykusį poną su jo vežiku. Poną viename stalo gale, o vežiką kitame.
Žlibas ponas žiūrėjo žiūrėjo į savo vežiką ir niekaip negalėjo pažinti, ar čia jo vežikas, ar koks kitas ponas. Pagaliau kreipiasi į greta sėdintį Putvį:
— Pan Putvinski, pasakyk koks ten ponas su blizgančiomis sagomis sėdi aname stalo gale?
— Ogi tamstos vežikas, — drąsiai atsakė Putvys.
Ponas smarkiai įsižeidė, kad jį su vežiku drauge pasodino prie to pat stalo, atsikėlė ir į vežiką suriko:
— Kelkis, ir greičiau kinkyk arklius!
Nė neatsisveikinęs išdūmė pro duris ir daugiau nebeatvažiavo į svečius.
KNYGNEŠIO NUOTYKIS
Gen. J. Bulota, tarnaudamas carinės Rusijos kariuomenėje veterinarijos gydytoju, vienu metu tarnavo pasienio dalyje, Lietuvoje. Pasinaudodamas savo karininko būkle, dažnai pereidavo sieną ir Prūsuose pasiėmęs draudžiamosios lietuvių spaudos, grįždavo atgal. Jo, kaip karininko, kareiviai nedrįsdavo liesti.
Kartą grįžo pilnas kišenes prisikimšęs lietuvių spaudos. O kaip tik tuo metu buvo kažkoks karininkų pobūvis ir Bulotos visur jieškojo. Pamatę jį grįžtantį iš Prūsų, tuoj užniko traukti į pobūvį ir neleido nueiti namo, nors ir kažin kaip Bulota teisinosi turįs reikaliukų.
Taigi ir teko su visa literatūra nueiti. Kareivis pasiuntinys, paėmęs Bulotos milinę pakabinti, pajuto, kad kišenės pilnos popierių. Ar jis suprato, kokie čia popieriai, arne, bet milinę pakabinęs pataisė ją, kad kartais popieriai nesimatytų.
Po pobūvio Bulota pirmas išskubėjo savo milinės pasiimti. Greta jos kabojo paltas vieno pasieniečio aukšto valdininko, kuris dažnai keikdavo kareivius, kad jie praleidžia per sieną lietuvių knygnešius.
— Ar civilinis paltas nesusipjovė su mano miline? — juokais paklausė pasiuntinį kareivį.
— Civilinis nedrįsta karinę užkabinti, — irgi šyptelėjęs atsakė kareivis.
Bulota kareiviui daugiau sidabrinių į delną įspaudė, negu kiti svečiai, nes rusų patarlė sako: rublis kalba — rublis tyli.
