UŽSLĖPTO DIEVO LIBERALIZMAS

VYTAUTAS VOLERTAS

Vytautas Volertas. Nuotr. V. Maželio.

Paskaita, skaityta 1991 metų Lietuviškųjų studijų savaitėje, įvykusioje Dainavos stovyklavietėje, Michigano valstijoje.

Intelektualinio užsiangažavimo apyskaita

Atkreipkime dėmesį į mūsų išeivijos liberalų politinę apyskaitą, duotą Akiračiuose (1991 m. gegužės mėn.). Rašo Algirdas J. Greimas, Lietuvos Mokslų Akademijos narys, straipsnyje „Liberalinės mintys”:

„...tuo tarpu, kai Aktyvistų Frontas Lietuvos nepriklausomybę „atstatė” Berlyne, 1941 m. gale susikūrusi Lietuvos kovotojų sąjunga nuo pat pradžių buvo antinacinis judėjimas, tučtuojau užmezgęs ryšius su Stockholmu ir Londonu, griežtai pasisakęs prieš SS legiono formavimą, už gen. Plechavičiaus Rinktinę ir jos paleidimą. VLEKą 1942 m. įsteigė „liberalinis sparnas", nuo tautininkų iki socialdemokratų, o „krikščioniškasis sparnas” prie jo prisidėjo tik 1943 m. — šios datos irgi reikšmingos. Rusams artėjant, VLIKas suiro, liko tik Laisvės kovotojai, o Vokietijoje 1945 m. susikūrė nauja „krupavičinė” VLIKo versija. Pirmuosius ryšius su priešsovietine rezistencija Lietuvoje atstatė irgi Laisvės kovotojai (Drunga ir Deksnys), ir tik po to jau istorija susikomplikavo. Tai, žinoma, smulkmenos, bet jos dažnai primirštamos nuopelnų priskirstymo aukcione”.

„Idėjinės kovos epizodai jau gerai žinomi: „Mintis”, „Šviesa”, „Rezistencijos Santarvė”, „Santara”, „Metmenys”, A. Mackaus Fondas, „Akiračiai” — tai vis ta pati kūrybinių jėgų telkimo ir intelektualinio (mano pabraukta, -V.V.) užsiangažavimo tradicijos nenutraukta grandinė. Du masiniai judėjimai atžymi tą bendrą, per 25 metus vestą liberalinę kovą. Tai, iš vienos pusės, Veidu į Lietuvą: pastovus politinis užsiangažavimas pirmoje vietoje konkrečia akcija padėti tautai, prieš tuos patriotus, kurie atsisakė „bendrauti" su sovietiniu režimu, smerkdami mus kaip „komunistus7'. Tai, iš kitos pusės, šviesos-Santaros rengiami kasmetiniai Tabor Farmos suvažiavimai, jau nebe politinė, o kultūrinė veikla, suburianti šimtus rašytojų, menininkų ir mokslininkų, išauginusi virš 80% egzilio intelektualų. Ne dalyvių skaičius — o jis didelis — čia svarbus, o jų kūrybinė kokybė, užtat ir „liberaliniai" leidiniai vieninteliai prilygsta europietiškus, Vakarų standartus. Taip jau kartais atsitinka, kad vieni kuria Mokslų Akademijas be mokslininkų, o kiti ruošia mokslininkus be Akademijų".

Štai koks šiame straipsnyje yra pateiktas netolimos istorijos vertinimas. Reikia prisiminti, kad jį pasirašė Lietuvos Mokslų Akademijos narys. Nepaaiškinta, kaip istorija susikomplikavo po Drangos ir Deksnio. Neišryškintas skirtumas tarp bendravimo ir bendradarbiavimo su Lietuvos okupacinėmis jėgomis. Nežinia, ar egzilio intelektualų statistika yra tiksli. Straipsnyje yra keletas užuominų Brazdžioniui, pvz., „Tačiau aš jį (klausimą, -V.V.) statau kreipdamasis ne į tautą, kaip tai mėgsta pranašai...". Arba: „...tauta, kuri anaiptol nebuvo ,GPU užguita' ". Išeivijos liberalinio sparno darbų apyskaitoje Lietuvos Mokslų Akademijos narys praleido Vyčio gretinimą su supuvusiu arkliu; Antano Sniečkaus paskelbimą Vytautu Antruoju; idėjų generavimo savinimąsi liberalams, o juodo darbo bei piniginės aukos perleidimą kitiems; Lietuvos valstybės žlugimo beveik džiugų priėmimą todėl, kad ją 1940 okupavo bolševikai, religijas laiką nuodais. Tai juk buvo vieši pareiškimai, gal netyčiomis išsprūdę, bet mano neišgalvoti. Reikėtų gal juos pamiršti? Bet kai liberalų autorius manipuliuoja Brazdžionį, galima pagerbti ir jų šauklius be manipuliacijų.

Dėmesin stringa A. J. Greimo titulo naudojimas. Liberalai titulų nevengia, nors jais išsiskyrimas iš visuomenės nepabrėžia liberalinio kuklumo, o pasididžiavimą. Jei kas kolegijėlėje moko studentus „Was ist das", tasai jau profesorius. Kaip ir bolševikinėje sistemoje: bernužėlis, vos baigęs universitetą ir ten dėl politinių nuopelnų likęs dirbti laborantu, jau taria — „mes, mokslininkai". Daugelis šios senos mados, titulavimosi, atsisakė. Tačiau kitiems ji patinka.

Kokie šiandienos uždaviniai laukia liberalų? Štai jie, cituojami iš to pačio straipsnio:

„...dalyvauti, kišantis į tautos „vidaus" reikalus, nebijant susitepti rankas, o svarbiausia — sakant, visą teisybę'. Mes visi sutinkame, kad lietuviškasis liberalizmas visų pirma atpažįstamas kaip tolerancija, tačiau toji tolerancija — tai ne atlaidumas kito nuodėmėms, ne nuolaidumas ,vedlug šventos ramybės", o aktyvi, reali tolerancija, visas gyvenimo ir elgsenos stilius, bendraujant žmogui su žmogumi, sakant tiesą ir reikalaujant tiesos. Tolerancija — tai ne pakanta, o demokratiško gyvenimo atmosfera".

Labai gerai. Bet iš tikrųjų — kas yra lietuviai liberalai? Ar jie seka Anglijos, Ispanijos, Belgijos liberalus? Ūkiniai liberalai, ar idėjiniai? Ar yra atstovaujami Liberalų Internacionale? Jei save laikytų amerikietiškojo tipo liberalais, negalėtų ypatingai didžiuotis. Šie neišsigins bolševizmo „Mitlaeufer'ių' rolės. Amerikiečiai liberalai ryžtingai maskavo didžiulius Maskvos nusikaltimus prieš liberalizmą. Kiek mūsų išeivijos liberalai respektuoja asmens teises, ir kas šiandien iš mūsų tų teisių negina? Kas neigia sąžinės, spaudos, žodžio, tikėjimo laisves po žiaurios marksistinio bolševizmo pamokos? Sunku pasakyti, kas yra lietuviai liberalai išeivijoje. Žinome kai kuriuos iš vardų ir veidų, tačiau jų siekių į visumą sujungti nemokame. Kažkodėl jie yra nepatenkinti lietuviškuoju gyvenimu ir jaučiasi lyg nuskriausti. Visuomenės judėjiman jungiasi sunkokai dėl savo išdidumo, kartais net šypsnį keliančio.

Skausmingo liberalų rūpesčio deklaravimas Akiračiuose grasina nerodyti atlaidumo nuodėmėms, tačiau nepasakoma, kas yra laikoma nuodėme. Pataikavimas okupantui, kaip darė Sniečkus, Gedvilas ir daugelis kitų? Doro — ne šovinistinio — patriotizmo išmetimas iš kūrybos, iš gyvenimo? Džiaugsmas, kad okupantas gerokai aplamdė tokias institucijas, kaip Katalikų Bažnyčią? O gal grįžimas prie religijos yra nuodėmė?

Vargeta Dievas, bet galingi asmuo ir kūryba

Akiračių apyskaita su intelektualine statistika, nors ir Lietuvos Mokslų Akademijos nario paruošta, nėra nei pilna, nei tiksli. Juk visi matome, kas yra padaryta, kaip, kiek ir kieno padaryta. Yra ir bus daugiau apyskaitų ir statistikų, rimtesnių. Vis dėlto, rūpi paklausti, kas yra intelektualas ir kas nusprendžia, kad jis yra toks? Pats asmuo, nuo kalnelio šūktelėjęs, o gal jo mama? Žinome ir pirmųjų ir antrųjų, todėl ne kiekviena statistika tikime.

Nagrinėdamas dabartinius Lietuvos gyvenimo bruožus, autorius randa ir šį: „Grįžimas prie religijos, dažnai prie labiausiai atgyventų, ,lenkiškų' jos formų, atpalaiduoja nuo bet kokių sąžinės sąskaitų suvedimo, sodindamas prie bendro stalo ir niekšus, ir pusniekšius, ir padorius žmones".

Atkreipiame dėmesį: religija, ypač krikščionybė su Katalikų Bažnyčia, lietuvių liberalų yra minimos lyg su baime ir nepasitenkinimu. Niekšai ir pusniekšiai per religijos kaltę su dorais sėdi prie stalo. Tomas Venclova štai ką sako:

„Esti dar ir kitoks fundamentalizmas, plaukiąs iš Katalikų Bažnyčios. Sunkiai kentėjusi Stalino laikais, beveik izoliuota nuo pasaulio, Bažnyčia nė pati to nenorėdama išsaugojo Lietuvoje anachroniškų bruožų, kurie gali virsti (nors turbūt dar nevirsta) visuomenės gyvenimo stabdžiu". (Draugas, 1991.05.4).

Kokiu stabdžiu ji yra arba bus? Kad siekia visuomenėje sunaikinti melą, vagystes, žudymus, girtuokliavimą, korupciją? Kad iš narkotikais užterštų akligatvių stengiasi išvesti jaunimą? Kad vedybas laiko šeimos kūrimu, o ne proginiu pasigulėjimu? Lietuvos Bažnyčia dar nespėjo galvos iškišti pro fizinius ir moralinius griuvėsius, stokoja šviesesnių žmonių ir kunigų (dabartinių tarpe dar yra vienas kitas iš NKVD akademijos), ir ši institucija jau tampa pavojinga?

Štai Draugas (1991.06.29) paskelbė buvusios Lietuvos komunistų ir dabartinės Lietuvos demokratinės darbo partijos profesorių Genzelio ir Minkevičiaus suformuluotus pasisakymus dėl padėties Lietuvoje:

„Lietuvoje siaučia ,dešiniųjų' ,autoritarizmas', ,vulgarus provincializmas', ,chunveinbinizmas'." (...) „Antikomunistinis, antinomenklatūrinis, antiviršininkiškas bruzdėjimas iškelia ,nemokšas', skriaudžia ,išsilavinusius' nomenklatūros narius".

Ar nomenklatūros narių išsilavinimas nesigretina su Akiračių autoriaus akcentuotu liberalų intelektualumu? Judita Vaičiūnaitė, kalbėdama apie naujo Lietuvos gyvenimo srovę ir į paviršių išneštus kai kuriuos nelogiškumus, taria:

„Negalima be saiko spaudą užpildyti vis tais pačiais vardais — Vydūno, S. Šalkauskio, A. Maceinos" (...) „Suvokiu katalikybės misiją pasauly, man artima krikščioniškos meilės samprata, ypač sava katalikų architektūra, dailė, muzika, ilgiuosi geros religinės poezijos. Bet man sunku širdim priimti tą pompastišką ceremonialą, inkvizicijos atošvaistais dvelkiantį grasinimą varganam žmogui" (Pergalė, 1990 nr. 10).

Prasikiša perdėjimas. Daug iš mūsų sekame Lietuvos spaudą. Kur ji buvo be saiko užpildyta Vydūno, Šalkauskio, Maceinos vardais? Todėl nelengva tikėti, kad šiandien Lietuvoje jaučiama inkvizicija, kad grasinama varganam žmogui. Jei taip iš tikrųjų būtų, reikia susirūpinti? O gal dar ne. Bet iš kur atsiras Vaičiūnaitės krikščioniška meilė, dailė, muzika, jei bus neigiama pati krikščionybė, ją gretinant su grasinimu varganam žmogui?

Mūsų liberalai taria, kad „vertybių skalėje pirmenybę atiduoda avangardinei kūrybai, tolerancijai, žmogui". Bet propaguodami avangardinę kūrybą atmeta tautinį, ideologini, religinį,mesijonizmą' . Tada savaime kyla klausimas — kas gi lieka kūrybai? Kas ji iš tikrųjų yra? Lietuvos Liberalų sąjungos vadas Vytautas Radžvilas sako, kad „Lietuvos liberalų sąjunga pirmenybę žada teikti asmeniui". Esą „jo interesams turi tarnauti socialinės ir politinės institucijos”. Taip rašo Tėviškės žiburiai (1991, nr. 3) apie V. Radžvilo pasisakymus Lietuvos Liberalų sąjungos Vilniaus steigiamajame kongrese 1990.11.24.

Klausėme, kas yra intelektualas, dabar klausiame, kas yra avangardinė kūryba ir asmuo? Kodėl Amerikos liberalai vengė pasisakyti prieš SSSR, kur asmuo buvo mažesnės vertės už sraigtelį? Kuo tada šie liberalizmai skiriasi? Juk ir lietuviai liberalai išeivijoje vengė naudoti ,okupacijos' terminą, apie Lietuvą kalbėdami. Labai, labai reikia avangardinės kūrybos ir asmens pirmumo apibrėžimų, nes tie patys žmonės, šias dvi sąvokas propaguoją, kai kur neigia kūrybinių galių elementus ir tyli, kai yra niekinamas žmogus.

Pasisakymai išeivijos ir Lietuvos spaudoje, kontroliuojamoje liberalų, Dievą stumia užkampio varguolių tarpan. Bet asmuo ir kūryba jiems yra du gyvenimo aristokratai.

Kaip nors be įgaliotinių

Dar nedaug praėjo laiko nuo tų dienų, kai vyskupus atstojo įgaliotiniai religijos reikalams. Šios srities specialistų dar yra gyvų. Pasiklausius liberalų išsitarimų religijos linkme, susidaro įspūdis, kad vėl tiems garsiems įgaliotiniams gali atsirasti darbo. Lietuvoje save liberalais laikančių turėtų būti apstokai. Tai mažiausiai pavojaus komunistų diktatūrai sudarę žmonės. Net mūsų Akiračiai su Metmenimis ten neskubėdavo slėptis.

Viskas atrodytų daug tvarkingiau, jei būtų galima kaip nors be tų įgaliotinių išsiversti. Mane truputį stebina liberalų baimė religijų atžvilgiu, nes tik dėl šios jų baimės negaliu savęs liberalu vadinti. O gerbiu visas laisves, kurias ir jie gerbia. Jei užslėpčiau Dievą, — nuo jų nesiskirčiau. (Tiesa, dar reikėtų ir ,patriotizmo" žodžio vengti.) Bet koks tada būtų liberalizmas, jei reikėtų įsitikinimus slėpti?

Gal cituoti niekšai ir pusniekšiai, religijos atvesti prie bendro stalo, yra liberalų nepakantos priežastis? Jei Lietuvoje iš tikrųjų taip yra, su tokia religija reikia ką nors daryti. O gal čia praeitis atsiliepia? Jeigu Bažnyčia vėl taptų Metrikacijos įstaiga, kur netikintieji privalo krikštyti vaikus, būtinai turi bažnytiškai tuoktis ir laidotis, tokia Bažnyčia keltų legalinę netvarką. Jei netikinčio maži vaikai būtų verčiami mokytis specifinių krikščionybės tiesų, ši prievarta varžytų netikinčių tėvų teises. Bet juk patyrėme, kad Dievas nėra vinis, kūjeliu galvon  įkalamas, o ir Bažnyčia šios rūšies kalves beveik uždarė. Kataliku Bažnyčia, kaip ir kitos religijos, bus visuomenės gyvenime egzistuojanti nuotaika. Kodėl turėtume dėl to nuogąstauti?

Ne su vienu lietuviu, save laikančiu liberalu, pakalbu ir bičiuliškai, ir ,intelektuališkai'. Jie iš manęs,, tikėlio', akyse nesišaipo, negundo atsisakyti tikėjimo ir niekad netaria, kad ši ar ana religija pasižymėtų kaip pažangos stabdis arba jų laisvės varžtas. Todėl šių draugų draugai, religijos pusėn mėtą žvairius žvilgsnius ir neigiamai kalbą ne apie kokią nors religijos detalę, bet apie religijas aplamai, kelia rūpesčio. Toks jų poelgis jau veda skiriančią sieną. J. Šliūpo laikai, kai tikintieji buvo laikomi atsilikėliais ir pajuokos objektais, jau praėjo. Liko daug tyčiomis įžeistų žmonių, bet kai buvo reklamuojamas dr. Šliūpui paminklas, tie jo įžeistieji ir įžeistųjų vaikai tylėjo.

Rašytoja Jurga Ivanauskaitė taria: „Sugrįžimą iš netikėjimo, taip pat iš svetimų, dažniausiai rytietiškų tikėjimų į krikščionybę, laikyčiau esminiu momentu dvasiniame Lietuvos jaunimo gyvenime. Taip yra šiandien".

Tad Lietuvoje yra ir šitokių nuomonių, besiskiriančių ir nuo Mokslų Akademijos nario, ir nuo T. Venclovos. Reikėtų ,realios' tolerancijos? Bet tolerancija yra tik pakanta. Atrodo, čia turėtume vadovautis kažkuo stipresniu už toleranciją — nepastebėjimu. Kai gerai kaimynystėje su kuo nors sugyvename, o tasai mūsų kaimynas turi ilgą nosį ar atsikišusias ausis, su juo kalbamės, bičiuliaujamės ir šių kitiems keistenybėmis atrodančių ženklų nepastebime, nes vertiname žmogų, o ne jo atskirus fizinius bruožus. Liberalas, sąžinės laisvės ir asmens gerbėjas, taip privalėtų žiūrėti į religiją, iš anksto jos neįtarinėdamas. Tokiu keliu tolerancija pereitų į nepastebėjimą.

Į standartus be intelektualų

Daugiausia nepasitikėjimo rodoma Katalikų Bažnyčiai. Ji viena iš krikščionybės skiriama nepageidautinų faktorių būrin. Vadinama archaiška ir atsilikusia. Ar taip yra, staiga nepatikrinsime. Reikia ne vieno Lietuvoje iš vargo besikeliančios Bažnyčios poelgio įvairiose situacijose, kad turėtume pilnesnį vaizdą ir galėtume spręsti apie jos archaiškumą, atsilikimą. Kitaip tariant, reikia laiko. Kas jau šiandien ją smerkia, smerkia ankstyvai.

Žinoma, Bažnyčia ir jos nariai turėtų stengtis, kad nuo Vakarų standartų" neatsiliktų. Vakarų standartais laikome tik tai, kas yra surišta su atsakomybe ir dora. Netikinčio akims atrodys, kad tai yra varžoma tikinčiojo asmens laisvė. Bet tikintysis nei vagystės, nei abortų, nei svetimoterystės kol kas atskiromis laisvėmis nelaiko. Asmens laisvę jungdamas su atsakomybe, šių pseudo-laisvių jis nesutinka arba jų išsilenkia.

1991 studijų savaitėje, Dainavoje. Iš k. — J. Ardys, M. Mikalajūnas, V. Volertas, K. Skrupskelis, V. Vardys, J. Kojelis, K. Ambrozaitis. Nuotr. V. Maželio.

Tačiau Lietuvoje Bažnyčios vadovybė, įskaičiuojant kiekvieną dva-siškj, turbūt sutinka, kad su šventinimu kartu eina darbas, pagalba vargdieniui, atsisakymas iš seno užsilikusios išskirtinės padėties, dvasiškiams taikytos ir anksčiau kai kurių mielai priimtos, bendravimas ir bendradarbiavimas su visuomene. Štai ir yra ,Vakarų standartai', nepamirštant neginčytinų faktų, kad teologija gali suprasti ir pasauliečiai. Bažnyčios vyriausybė, daugiau vadovaudama, mažiau valdydama, neatsiliks iškylančių problemų sprendimuose.

Viena dvasiškija nepajėgs į visus klausimus laiku ir tinkamai reaguoti. Pasauliečių pagalba jai bus neišvengiama. Ar tos pagalbos ieškos? O gal net siūlomos nepriims?

Tiesa, religijai šalti liberalai pasiėmė 80% išeivijos intelektualų. Jie gal taip daro ir Lietuvoje. Iš likusių 20% kas nors priklauso dar pilnai su liberalais nesusiliejusiems socialdemokratams, tautininkams ir kitiems susibūrimams. Taigi katalikams daug nelieka. Ką darysime, darbuosimės paprasti žmogeliai, rankomis susiėmė, į ,standartus' lipsime be intelektualų, trumpiausio kelio ieškodami. Ir atrasime, nors mūsų standartai tuo skirsis, kad jie nesitrauks nuo atsakomybės.

Man atrodo, kad nuo dvasiškijos ir tikinčiųjų pasauliečių sandaros priklausys, ar Lietuvoje turėsime matomo ar užslėpto Dievo visuomenę. Nuo šios sandaros priklausys ir tikinčiųjų intelektualų procentas ir lietuvių liberalų požiūris į tikinčiuosius. Turiu labai daug vilčių, kad ir šiandien liberalai yra gerokai šiltesni religijai, kaip tyčiomis ar netyčiomis prasitaria.