KŪRYBOS PROBLEMA DABARTINĖJE LIETUVOJE

AUŠRA-MARIJA JURAŠIENĖ

Paskaita, skaityta XXII-je Liet. studijų savaitėje, Verbanijoje, 1975.VII.13.

I

Priderėtų kalbėti apie malonius dalykus ir tam gal būt labiausiai ir tiktų poezija. “Pakilk, šuliny, giedokim jam giesmę. Šulinys, kurį kunigaikščiai iškasė, kurį tautos kilnieji padarė”, — sakoma Skaičių knygoje. Bet širdį slegia skausmas, Lietuvos žemės skausmas, ir protą kankina neišsprendžiamos problemos.

Man sunku kalbėti, nes esu dvilypėje situacijoje. Iš vienos pusės, esu jau su jumis, o, iš kitos pusės, dar tebesu visa savo dvasia, visais savo jausmais, viduje savo krašto, viduje savo tautos ir tos literatūros, apie kurią man šiandien reikia kalbėti. Man sunku kalbėti jums, nes mus skiria didelis tarpas. Nors mes esame tarsi čia pat, aš matau jūsų veidus, jūsų geras akis, bet iš tikrųjų tarp mūsų yra gal 30 metų distancija, kuri keičia, norom-nenorom, mūsų pažiūras gal net į tuos pačius reiškinius, nes kiekvienas reiškinys iš arti atrodo vienaip, iš toli — kitaip. Daug kur jūs, iš tolo, galite būti objektyvesni ir teisesni, negu mes, besimurdydami dar šiltoj žaizdoj, bet kai kurie skaudūs klausimai gal bus įdomūs ir jums.

Per tuos trisdešimt metų jums atiteko egzilio drama ir laisvė, laisvė spręsti, mąstyti, vertinti, tai yra jūsų skausmas ir jūsų teisė. Todėl jūs turite pilną teisę teisti ir mano žodžius.

Man buvo siūlyta kalbėti apie šiandieninius jaunuosius lietuvių rašytojus, arba mesti žvilgsnį į literatūrą, bet aš noriu pasilikti sau daugiau laisvės. Mano paskaita bus daugiau improvizuota. Pabandysiu pasvarstyti su jumis vieną skaudžiausių klausimų, kurie kankina daugelį krašte, ir, kaip man teko patirti, kurie kyla ir gyvenantiems Vakaruose. Kiek į mane kreipiasi įvairūs Amerikos lietuvių laikraščiai, beveik dažniausias klausimas būna: ar įmanoma tikra kūryba vadinamoje tarybinėje literatūroje partijos diktato sąlygomis?

Aš ir norėčiau sustoti ties šia problema, viena iš esminių, viena iš sunkiausių, ir, perspėju iš anksto, kad aš jos neišspręsiu, nes ją išspręsti sunkiai kas nors iš tikrųjų pajėgtų.

Labai lengva ranka galima nurašyti didžiulį laikotarpį ir šaltai pasakyti, kad po karo nieko negalėjo būti ir nieko tikro bei nieko gero nebėra. Galima labai atlaidžiai žiūrėti ir priimti kiekvieną žodį už gryną tiesą. Tarp šių dviejų kraštutinumų yra skaudžių pergyvenimų ir problemų didelė grandinė.

Šitas klausimas, kuris kyla Vakaruose gyvenantiems žmonėms, nėra tiktai Vakarų mentaliteto padaras. Jis ne mažiau ir daug skaudžiau kankina žmones, gyvenančius Lietuvoje ir kiekvienam pavergtam krašte. Pabandysiu pažvelgti į šią problemą, į kurią, jau sakiau, neturiu atsakymo, bet kurią, gal būt, išsprendžiau veiksmu, išvažiuodama. Bet tik veiksmu. Ne protu ir ir širdim. Mane ji kankina ir dabar Ir mes tarp savęs, mano kartos rašytojai, šitą klausimą ne kartą esame svarstę — ar geriau yra kurti galimybių ribose, ar visai tylėti, sąžiningai, išdidžiai užspausti savo galimybes ir atsisakyti, kaip yra sakoma, bendradarbiauti su primesta valdžia ir primesta valia. Gal būt ne vienas talentas tokiu būdu ir neiškilo į paviršių, kitu atveju ne vienas buvo aplinkybių deformuotas. Gal būt tiktai ateinančios kartos sužinos, kad gyveno to laiko liudininkai, kurie rašė, o mes, būdami greta, to ir nežinojome.

Šiuo klausimu aš norėčiau pacituoti Solženiciną, kuriam taip pat šita problema yra buvusi aštri. Jisai daugelį metų rašė, sakykim, pogrindyje, — būdamas tremty, lageriuose, rašė jau grįžęs iš tremties ir ilgą laiką buvo niekam nežinomas autorius. Ir rašė su dideliu fanatizmu, galvodamas, kad daugelis yra tokių, kaip jis, kurie tyliai, užsidarę liudija save laiką ir tiesą. Aš noriu pacituoti, kaip jis tai apibūdina. Tai buvo tuo metu, kai dar nebuvo pasirodžiusi nė viena jo knyga. “Tuomet gyvavusi ir trimitavusi literatūra, dešimtys jos storų žurnalų, du literatūriniai laikraščiai, begaliniai rinkiniai ir atskiri romanai ir rinktiniai raštai ir tuometinių kūrinių radiofonizacijos kartą ir visiems laikams mano buvo pripažinti netikrais, ir aš daugiau nebegaišau laiko ir nesierzinau, sekdamas juos. Aš iš anksto žinojau, kad juose negali būti nieko gera, verta dėmesio. Ne todėl, kad ten negalėjo gimti talentų. Tikriausiai jie ten buvo, bet ten ir žūdavo. Nes ne ta dirva buvo, kurion jie sėjo. Žinojau, kad šitoje dirvoje nieko išauginti negali. Vos tik įžengę į literatūrą, visi jie — socialiniai romanistai ir patetiški dramaturgai, ir visuomeniniai poetai ir juo labiau publicistai ir kritikai, — visi jie sutikdavo ir sutardavo dėl kiekvieno daikto ir dėl reikalo nesakyti pagrindinės tiesos, tos, kuri žmonėms akis bado ir be literatūros. Šita priesaika — susilaikyti nuo tiesos — vadinasi socialistiniu realizmu . . . Bet praėjo metai ir viskas pakrypo į kitą pusę, ir aš turėjau prisipažinti apsirikęs. Ne tokia jau bevaisė pasirodė literatūros dirva. Kaip besistengė jie išdeginti toje dirvoje viską, kas maitina ir girdo gyvybę, o gyvybė vis dėlto išaugo”.

Toliau jis rašė, kad apsirikęs ir kitu klausimu: manęs, kad yra dešimtys tokių, kaip jis. Ir, išėjęs į viešumą, jis suprato, kad buvo gal tiktai atskiri vienetai, o gal tik jis vienas.

Tai yra didelės tautos, didelės literatūros atstovas, kuriam atkrinta viena problema, kuri prisideda mums. Mes esam mažos tautos ir, palyginti, mažos literatūros atstovai, ir esame pavergta tauta, kuriai visą laiką gresia sovietizacija, rusifikacija, galimybė ištirpti didelės imperijos beribiuose plotuose. Tas užaštrina problemą ir šiek tiek keičia rašymo prasmę, nes parašytas žodis norom ar nenorom liudija, bent jau savo kalbinėmis savybėmis, kad tai yra lietuvių literatūra, ir nors dalinai sulaiko tą procesą, kurį skatina primesta iš šalies valia, tą norą ištirpdyti mūsų tautą. Kuo tas parašytas žodis bus tikresnis, kuo jame bus daugiau gyvos kalbos atspalvių ir mūsų dvasios išraiškos, tuo tai bus didesnis laidas pratęsti mūsų kultūros gyvybingumą.

II

Karas, okupacija ir vadinama socializmo santvarka perkirto mūsų literatūrą skaudžiu rimbu. Mes, tada dar vaikai, tapom atskirti nuo dalies mūsų literatūrinės tradicijos, nuo tokių talentų, kaip Aistis, Brazdžionis Bradūnas, vėliau Nyka-Niliūnas, Nagys, Škėma, Mackus. Net ir tie, kurie jau beveik klasikais buvo prieš karą, tik iš lėto po to grįžo į savo literatūrą. Labai iš lėto ir su didelėm pastangom sugrįžo Sruoga, Mykolaitis-Putinas, po truputį Krėvė, Vaižgantas, labai neseniai Baltrušaitis, prieš septynetą ar aštuonetą metų tik Mačernis, dar tada, išleidus knygą, pavadintas fašistu. Grįžo iš lagerių Miškinis ir kiti brangūs mums vardai.

Nors patys rusai yra įpratę sakyti apie savo valdžią, kad “ani liubili tolko miortvych” (jie mylėjo tik mirusius), mūsų ir mirusiųjų jie nemylėjo. Jei ir grįžo klasikai į savąją literatūrą, bet analizuoti, rašyti apie juos, studijuoti jų kūrybą visada buvo problema. Reikėjo tinkamai įvertinti ir tinkamon vieton pastatyti juos. Tą vietą ne mūsų protai ir ne mūsų intelektas turėjo surasti. Buvo taisyklės, kurių reikėjo laikytis, rašant diplominius, kandidatinius darbus, daktaratus, straipsnius ir t.t. Bet vis dėlto palaipsniui, anksčiau ar vėliau, jie tarsi grįžo, ir ateinančios kartos, tos, kurios nebeprisimena nei jų gyvų, nei to, ką jie mums atnešė ir suteikė, tos šviesios ir didelės asmenybės, pačiu savo buvimu, gyvu prisiminimu — jie ir to neturės, bet jie turės spausdintą jų žodį.

Žinoma, ne visų grįžimas buvo toks paprastas ir nepareikalavęs aukų iš pačių rašytojų. Žiauriai pasakius, gal būtų geriau, kad kai kurie iš jų ir nebūtų grįžę į literatūrą, o būtų likę tokie, kokie jie buvo seniau. Kad ir Antanas Miškinis. Jo tikroji kūryba užsibaigė su karu. Bet, antra vertus, dar man pačiai teko suredaguoti ir išleisti jo dvitomį, kur ta pati, prieš karą išleista, poezija vėl sugrįžo ir buvo atgaivinta. Gal vien dėl to vertėjo rašyti tai, kas jam garbės nedarė.

Dabar padarykim prielaidą, kad tikra kūryba yra neįmanoma. (Mes kalbėjom apie palikimą, apie tai, kas sukurta nepriklausomybės laikais). Tarkim, kad po to joks kitas žodis, neperėjęs per cenzūros filtrus, nebegalėjo išeiti į šviesą. Vadinasi, talentingas ir sąžiningas rašytojas turėjo nutilti ar bent jau atsisakyti spausdintis. Bet tada mes nebeturėtume nei garsiųjų Mykolaičio - Putino sonetų, nei jo “Būties Valandos” ir “Lango”, nei Simonaitytės trilogijos, nei Grušo dramų bei naujų apsakymų rinkinių. Gal ryškiausias iš šitų pavyzdžių ir būtų Grušas, kurio stipriausi kūriniai yra sukurti, jau einant į gyvenimo saulėleidį; pavyzdys, paneigiantis tariamą dėsnį, kad rašytojo didžiausias pajėgumas yra jaunystėje. Penkioliką metų ištylėjęs, šis rašytojas, negalėjęs prisiversti rašyti taip, kaip liepiamas, vis dėlto neištvėrė, pajutęs bent menkiausią galimybę pasakyti tai, kas kankina jo protą ir širdį. Atsimenu jo “fizinį” grįžimą į literatūrą apie 1962 metus. Tokią pat karštą dieną atėjo į leidyklą Grušas su ilgu, ilgu juodu paltu, su kaliošais, su šaliku, visas pašiurpęs, pavargęs ir ne pagal amžių tą akimirką senas. Jis lyg kaltas sėdėjo vyriausiojo redaktoriaus kabinete, ant pliušinės, ryškiai mėlynos sofos ir klausė, kaip kiti, jaunesni ir ne rašytojai, jį mokė taisyti jo senus kūrinius, pritaikyti laiko dvasiai. Bet praėjo kiek metų, ir Grušas atsigavo. Ir prieš išvažiuojant, ypač iki 1972 metų, aš dar negalėjau atsidžiaugti jo dvasios jaunyste. Jis buvo labai jaunas savo širdim, savo domėjimusi, interesais, ir pilnas kūrybinių jėgų. Jo parašytos dramos buvo vieni iš reikšmingiausių mūsų to meto dramaturgijos reiškinių. Redagavau jo “Apsakymus”, kuriuose jisai taip pat stengėsi išreikšti savo vidinę tiesą. Vadinasi, ta kančia kažkuo pasiteisino. Bet jeigu pasakyčiau tik tiek, atrodytų, kad tai priklauso nuo žmogaus apsisprendimo, ar jis pasiryžęs grįžti. Ir atkentėjęs, sumokėjęs tam tikrą duoklę, jis grįžta. Čia yra ir kita problema, kurią, gal būt, reikėtų atskirai aptarti; tai — rašytojo priklausomybė nuo situacijos ir nuo laiko. Ji yra labai aštri gyvenantiems Lietuvoje. Tai priklausomybė nuo vadinamos konjunktūros svyravimų. Tai, kas galima 1966 metais, to niekada nebūtų buvę galima 1956 metais; ir, gal būt, dabar vėl nebegalima to, kas buvo galima 1967, 1968 ar 1970 metais. Reikia pataikyti momentą, kada tu gali pralįsti pro plyšį, kada tau bus leista pasakyti savo žodį, kad ir pusiau praverta burna. Jeigu suspėjai įsitvirtinti, tau lengviau bus išleisti antrą ir trečią knygą. Jeigu nepataikei arba nesuspėjai, — tavęs laukia ilgas ir sunkus nepripažinto, amžinai “jaunojo” rašytojo kelias. Arba — rašyti į stalčių.

Ką tai reiškia “rašyti į stalčių”? — Rašyti ir niekam nerodyti. Solženicynas pasakoja, kad jis kūręs ir slėpęs šampano buteliuose, uogienės stiklainiuose, slaptavietėse. Gal jis buvo aštresnėj situacijoj, perėjęs lagerį. Bet tas neatkrinta ir kitiems žmonėms, kurie turi rašyti ir neprivalo dalintis su nieku, kad tai nepasiektų tų ausų, kurioms nereikia girdėti. Kitaip tas rašymas bus tarsi adresuotas saugumo rankom, kurios skaitys, rausis po tavo sielą, po to pasmerks, baus ir kaltins. Net artimiausiems draugams reikia neprasitarti, kad rašai, jeigu nori, kad nesužinotų kiti. Pripažintam rašytojui kiek lengviau, o pradedančiam — ką daryti?

Pradedantis rašytojas nė vienas nėra visai tikras savo pašaukimu todėl, kad rašyti išmoko mokykla, gimnazija, dar ir universitetas. Jis tau suteikia kultūrą, išmanymą, tu išeini mokslą, ir kiekvienas gali pasakyti sau — o kodėl aš negaliu rašyti? Ir kaip žinom, lietuviams rašyti yra įgimta. Jeigu ne rašyti, tai dainuoti. Šita lyrikų tauta, kaip lakštingalos, ji negali tylėti. Ir dabar, kada vartai “Katalikų Bažnyčios Kroniką”, matai, kad teismuose daugelis iš suimtųjų paskutinį žodį sako eilėmis. Niekas nežinojo, kad jie kada nors rašė, ar norėjo būti poetais.

Kaip patikrinti, ar tu esi rašytojas, ar tavo žodis ko nors vertas? Palaipsniui rašantis į stalčius ims dusti savo kūryboje, jis darosi šiek tiek tulžingas, atsiranda tam tikri kompleksai. Tai sunkus kelias. Solženicinas ištvėrė ilgą laiką, bet ir jis nebegalėjo toliau. Ir jisai bijodamas, jausdamas, kad duoda įkalčius sau, vis dėlto pasiuntė savo “Denisovičiaus dieną” į “Novy mir” žurnalą.

Jeigu ir solidariai visi tikri rašytojai nutiltų, atsirastų, kas rašo, nes gamta nemėgsta tuštumos. Ir tada jau užplūstų literatūrą tikri grafomanai ir tie, kuriems nėra brangus nei sąžinės, nei tiesos žodis, nei kūrybinio pasireiškimo svarba ir švarumas, tie, kurie nori padaryti karjerą ir tapti rašytojais be rašytojo pašaukimo. Tą įrodė ir visi konjunktūros svyravimai. Kai tiktai labiau susigniauždavo varžtai, iš karto laikraščius užplūsdavo pseudopoetai, pseudopublicistai, pseudorašytojai.

Bet, gal būt, toks solidarumas būtų tam tikras protesto pareiškimas? Gal tai duotų kokių, visiškai nenumatytų rezultatų? Staiga, — visa lietuvių literatūra tyli! Tokia iliuzija atrodo efektinga. Bet ką ji duotų? Kokios būtų pasekmės? Kas gali atsakyti į šį klausimą? Niekas to pramatyti negali.

III

Taigi, palikę šitą klausimą., kuris yra iš tikrųjų asmeninio apsisprendimo dalykas — rašyti ar nerašyti, spausdintis ar nesispausdinti — paimkime tuos, kurie spausdinasi, kurie rašo ir kurie šiandien sudaro mūsų lietuvių literatūros vainiką, jeigu taip pasakytumėm.

Apžvelgti jų aš, prie geriausių norų, negalėčiau, nes dabar Rašytojų Sąjunga turi virš dviejų šimtų, gal jau tris šimtus, narių Yra jaunųjų rašytojų sekcijos kiek vienam mieste. Jaunųjų rašytoji labai daug. Kiek yra iš jų “tikrų” rašytojų? Tą nuspręs laikas, bet išliks nedaugiau, kaip 20-30% — su išlygom. Bet išliks tie kurie šiandien vadinami tarybiniais rašytojais. Patinka mums ar ne, mes nebeišbrauksime iš lietuvių literatūros nei Baltušio, nei Mieželaičio, nei Marcinkevičiaus, nei Lankausko, nei Glinskio, nei Vaičiūnaitės, nei Gedos nei Apučio. Laikas pasitvarkys savaip, gal būt jis apvers dydžių skalę, ir tie, kurie dabar yra vainikuoti, su laurų vainikais, kurie turi nusipelniusių kultūros veikėjų vardus, atsidurs apačioj ir bus tiktai sakoma, kad tokio ar tokio rašytojo — šiuo metu nežymaus — laikais rašė, pavyzdžiui, Mieželaitis. Bet šiaip ar taip su tuo faktu reikia skaitytis. Jie išleido knygas, ir jos išliks. Todėl, jeigu yra didelė kontrolė kituose menuose, jeigu filmas atrodo labai pavojingas menas, ar labai pavojingas yra teatras, tai savaip ne mažiau pavojingas, kita prasme, yra rašytojo žodis, nes, kaip sako lietuviai, “kas parašyta ir kirviu neiškirsi”. Kiti menai yra pavojingi sprogstamąja savo galia tą pačią akimirką, o literatūra išlieka, ir, neatlikusi kartais savo fermentuojančio vaidmens savo gimimo metu, jinai gali tą padaryti vėliau, praėjus gal ne vienai kartai; praėjus gal dvidešimčiai metų kas nors atsivers knygą ir atras tai, ko nematė tie, kurie gyveno kartu.

Bet kaip gi šie rašytojai sugebėjo išleisti savo knygas ir kurti, ir ar jų kūryba yra socialistinis realizmas? Koks išminčius sugebėtų atsakyti į klausimą, negalėdamas tiksliai apibrėžti paties socialistinio realizmo? Yra šaukiamos konferencijos, suvažiavimai, yra svarstoma, kas yra socialistinis realizmas, bet tikslios definicijos taip ir nėra. Iš tikrųjų tai yra slidūs ir paslankūs rėmai, kurie susiaurėja iki adatos skylutės ir, kai reikia, išsiplečia, priimdami ir tuos, kurie iš tikrųjų turėtų būti labai toli nuo bet kokio realizmo.

Kai konjunktūra pasunkėja, veržlės griežčiau užsiveržia, iškyla partijai šventi ir būtini kriterijai. Jie vadinami partiškumu ir liaudiškumu.

Dar vienas būtinas socialistinio realizmo bruožas yra tikėjimas komunizmo pergale, šviesia ateitim ir iš to gimstantis, nesiliaujantis optimizmas, trykštantis per kraštus. Tai tvirtinimas, kad tarybinė santvarka yra pažangiausia pasaulyje, kad ši nauja ir jauna šalis žengia septynmyliais žingsniais; pasaulį stulbina jos didžiosios komunizmo statybos, kosmosas, taika ir t.t. Kada sugretini šitas frazes su realybe, jos skamba kaip parodija. Netgi atmetus okupacijos, pavergimo faktą, natūraliai iškyla klausimas, kodėl rašytojui reikia būti tik optimistu, kada jisai kurdamas savaime sprendžia būties problemą, būties ir nebūties situaciją. Ir, susidurdamas su tragizmu, jis ir čia privalo būti optimistu! O kita vertus — ką reiškia tos didžiosios komunizmo statybos, kurias statė politiniai kaliniai savo rankomis ir aukojo savo gyvybes?! Ką reiškia taika, kai šita šalis kasdien smarkiau ginkluojasi? Kada jos kariuomenės daliniai geležiniu žiedu supa ne tik Tarybų Sąjungą, bet ir visas liaudies demokratijos šalis? Ką reiškia kosmoso užkariavimai, kai jie tarnauja daugiau propagandai, negu mokslui?

Bet, jeigu nori kurti, geriau negretinti šitų laisvam žmogui nesugretinamų dalykų, geriau nesvarstyti, kaip demokratija čia pakeičiama demagogija, tiesa — melu ir frazėm, o tiesiog pabandyti praplėsti socialistinio realizmo rėmus ir pro jų plyšius išreikšti nors dalį savo kūrybinės potencijos, nors kraštą savo įskaudintos sielos, nors spindulį tos savotiškos, tik tam rašytojui duotos, pasaulio šviesos. Tebūnie nors kontūras, nors dalis tiesos. Juk šių griežtų socialistinio realizmo reikalavimų pilnai neatlaikytų, tur būt, net du trečdaliai šiuo metu valdžios gerbiamų rašytojų.

Bet reikia išmokti šito sunkaus meno, jausti tuos konjunktūros reikalavimus ir žinoti, kas tuo metu galima. Nes per drąsiu, skubotu, ne laiku padarytu literatūriniu gestu tu gali sugriauti visas, ilgai statytas barikadas. Po to jau teks tylėti. Rašytojo priklausomybės nuo konjunktūros akivaizdus pavyzdys yra tie vadinami Chruščiovo laikai, tas atoslūgio periodas. Pokario metais, kada dar liejosi kraujas miške, literatūra džiūgavo, skambėjo trimitai ir būgnai. Ir nebuvo net širdies balso, kurs kalbėtų apie paprastus, žmogiškus dalykus. Artėjant 1960 metams, kada buvo pradėta griauti Stalino kultą, visi sumišę laukė — kas gi bus? Kas dabar galima ir ko negalima? Palaipsniui vis dėl to prasidėjo laisvėjimo procesas, ir tuo metu suspėjo pasirodyti, įšokti į šitą tarpą daugelis gabių ir talentingų rašytojų, kurie šiandieną gal dar ir vadinami jaunaisiais, bet yra jau įsitvirtinę mūsų literatūroje.

1960-62 metais pirmąsias, mažutes, plonas knygeles išleido Vaičiūnaitė (mažutis rinkinėlis “Pavasario akvarelės”), Aputis — apsakymus “Bičių duoną”, Šimkus eilėraščių rinkinį “Gražiausią sekundę”, Martinaitis, Juškaitis, — kiek vėliau Glinskis apsakymų knygelę, sukrėtęs savo šviežiu ir gyvu lietuvišku žodžiu, apie 1966 m. išėjo Geda, švystelėjęs kaip žaibas, Šaltenis ir Jacinevičius. Čia išvardinti ne visi, čia tik dalis. Bet į literatūrą atėjo nauja karta, atnešusi daug šviežio ir gyvo kūrybinio pasireiškimo. Imu šią kartą, kaip pavyzdį, nenorėdama toliau analizuoti, todėl, kad atėjo be jokių ypatingų manifestų, neskelbdama jokių naujovių, tiesiog labiau atsigręžusi į dvasinį gyvenimą, ieškodama maksimalaus tikrumo ir kūrybą laikydama šventa savo pareiga. Šiai kartai kompromiso kelias jau neatrodė išganingas, o sunkus ir prieš prigimtį einantis dalykas. Būtų neteisinga nutylėti, kad tuo metu jau didelių aukštumų buvo pasiekęs poetas Mieželaitis, vėliau Marcinkevičius, Maldonis, Degutytė; iš prozos — Baltušis, Sluckis, Lankauskas ir kt.

Vadinasi, galimybės leido šiek tiek prasiveržti šviežiam vėjui. Tie, kurie nesuspėjo pasirodyti tuo laiku ir išleisti bent pirmųjų knygų, o po to dar ir antrosios knygos, kurie nebuvo priimti į Rašytojų Sąjungą, tų padėtis susikomplikavo. Kad ir Tomas Venclova. Jis išleido tiktai septinto dešimtmečio gale vienintelį rinkinį “Kalbos ženklas” ir daugiau reiškėsi kaip literatūros mokslininkas, tyrinėtojas, vertėjas. Daugelis gal būt taip ir liko už to laiko ribų.

Bet paminėjus kad ir keletą vardų, jau yra aišku, kad lietuvių literatūra šiandien nėra bevaisė žemė. Bet jeigu yra bendros žaidimo taisyklės, kurias aš minėjau, visiems bendri socialistinio realizmo reikalavimai, tai nėra bendrų prisitaikymo taisyklių. Kiekvieno rašytojo, kiekvieno talento kelias yra skirtingas. Tai priklauso ir nuo jo asmenybės ir nuo tų sąlygų, kuriose jisai pradėjo reikštis arba kur jis pasuko.

IV

Schematiškai galima būtų išskirti keletą prisitaikymo kelių Bet tik labai schematiškai. Tai — visų pirma — pilnas prisitaikymas, kai tyli sąžinė ir širdis, o veda tik partinis bilietas arba rašytojo karjeros geismas. Kartais gali būti tai ir neprisitaikymas, o idėjos kelias. Nors šiandien sunkoka surasti talentingų žmonių, tikinčių susikompromitavusiais komunizmo idealais, bet yra žmonių, kurie sau nekelia jokių skaudžių klausimų ir kurie mato vienintelę išeitį — tą santvarką, kurioje jie gyvena. Prie jų mes gal būt ir neapsistosim.

Antras kelias būtų — dalinis prisitaikymas: “Ir Dievui ir ciesoriui”. “Padarysiu, ką reikia, bet parašysiu, ką noriu”. Šituo keliu ėjo dauguma iki tos 7-to dešimtmečio kartos rašytojų, ir nemaža padarė. Kad ir Marcinkevičius, kad ir Mieželaitis galų gale. Mieželaičio rinkinys “Mano Lakštingala” buvo gražaus tembro lyriko rinkinys, kol gabaus poeto nepagavo gigantomaniška laureato manija. Bet jis turi Dievo duotą talentą ir yra padėjęs daugeliui rašytojų, net ir tuo, kad iškilo į “aukštumas”, kad jisai yra gerbtinas svečias Maskvoje, kad daug kur reprezentuoja tarybinę literatūrą ir yra Lenino premijos laureatas, netgi tas Lietuvai ir lietuvių literatūrai turėjo savotiškos naudos. Tai iš dalies sudarė galimybes jauniesiems poetams, tarsi pro praplėštus rėmus kiek laisviau išreikšti savo pasaulėjautą, savo ieškojimus, eksperimentus ir naujus, šviežius balsus.

Marcinkevičiaus atvejis — labiau komplikuotas. Tai gražaus talento poetas, rašytojas, kuris aštriai jaučia prisiimtą rašymo pareigą ir pašaukimą, kaip tam tikrą misiją. Net ir lietuvybės misiją. Kada jisai prisiliečia prie lietuviškos žemės savo poezijoj, kada jisai kreipiasi į Lietuvą, jo eilės pilnos harmonijos, pilnos patriotinio jausmo, jos jaudina visus, jos yra švarios ir gražios. Kiti žanrai kartais jį ir išduoda. Kaip iš dalies buvo su dramomis, kaip ypač ryškiai atsitiko su proza.

Ne visa jo poezija vienodos vertės, bet nuoširdesni, tikresni eilėraščiai lengvai suranda kelią į žmonių širdis. Pavyzdžiui, su kokia meile, ilgesiu ir skausmu rašo Marcinkevičius apie tėviškę:

O tėviške, laukų drugeli margas!
Jau tavo pieva — mano atmintis,
kur tu skraidei skambi, lengva, spalvinga,
kaip atlaidų skarelė parugėm.

O tėviške, nuvirtęs vartų stulpe,
nulūžęs šaukšte, peili be kriaunų, 
takeli, dingstantis vaikystės soduos, 
kur šviečia motinos graži galva.

O tėviške, suskilus tėvo klumpe,
puodeli šilto pieno vakare, 
sesers maldaknyge, elementoriau, 
į dilgėles nukritęs obuoly.

O tėviške, sudžiūvus duonos rieke,
ligonio kosuly nakties tamsoj, 
nutrūkęs panti, šiltas karvės snuki, 
komunija, prilipus gomury.

O tėviške, aprūkęs lempos stikle,
praplyšus kojine, rugių šlitie, 
kuodeli pakulų, sulos puodyne, 
dūmeli, vinguriuojantis dangun.

O tėviške, kukuojantis beržyne!
Po tavo giliašakne širdimi
lyg po užkeiktu akmeniu palindo
vaikystė mano — tas baikštus žaltys.

O tėviške, drugeli mano margas!
Po tavo sutrūnijusiu slenksčiu
lig šiol dar guli stebuklingi žodžiai,
kurių, tur būt, jau niekam nebereiks.

Taip poetas gali rašyti, mylėdamas savo kraštą, o jo vaikystė veda į prieškarinę Lietuvą, priartina ją prie šiandieninės. Bet, iš kitos pusės, taip rašyti yra leista poetui, pasiekusiam tokią padėtį, kokią turi Marcinkevičius.

Vadinasi, poetas turi nueiti tam tikrą kelią, įsitvirtinti tam tikroje pozicijoje, gauti tam tikrą pritarimą, kad galėtų pasakyti daugiau, negu leidžiama paprastam eiliniam. Vertas tas kelias, tie kompromisai, tas sakymas netiesos, ar vertas to, kad būtų galima pasakyti didesnę dalį tiesos? Faktas, kad šitoks eilėraštis, ar kitas eilėraštis išliks. Bet greta to išliks ir Marcinkevičiaus eilėraščiai, skirti Leninui. Išliks ir dramos, kurios iš esmės turi keleriopą prasmę, jos įdomios ne vien literatūriniu lukštu, ne tik keliamom problemom, bet ir tom dvejonėm, ta sąžinės byla, kuri ten išreikšta.

Beje, simptomingas yra Marcinkevičiaus eilėraštis “Mediniai tiltai”, kur jisai lyg ir apibrėžia savo misiją:

Užsiverčia amžiaus vartai,
Ką spėjom, viską padarėm,
Nesvarstėm: verta ar neverta,
“Reikia” tarėm . ..

Ir sykį, ledonešį lydint,
Krantu horizontui nugrimzdus,
Istorija mums atsilygins,
Jinai su savim pasiims mus.

Tur būt, iš tikrųjų istorija atsilygins tiems, kurie padarė viską, ką galėjo .. .

Bet grįškim prie kankinančios pagrindinės problemos. Yra dar trečias, prisitaikymo kelias, būdingas daugiau jaunajai kartai, kurią plačiau minėjau. Tai pastanga — maksimaliai siekti įmanomo tikrumo. Jeigu tai, ką parašei, praeina — gerai, nepraeina — nereikia. Bet ir šis kelias neįmanomas be kompromisų, tegul ir mažesnių. Rinkinys išeina be dvidešimties, kartais ir be penkiasdešimties eilėraščių; neišspausdinta apysaka, bet išleisti apsakymai. Tai lėtas ir neproduktyvus kelias, visą laiką paliekantis žmogui situacijos netikrumo jausmą, kaltės kompleksą, šešėlį, pavojų atsidurti juoduose sąrašuose.

Šis menininko dvigubas žaidimas galingos totalitarinės sistemos viduriuose turi, kaip lazda, du galus. Sakoma, kad plunksna yra jautrus instrumentas, ir, jei tu imsi groti falšyvas gaidas, jau nebesusigrąžinsi jos aštrumo, jos švaraus ir gryno garso.

Iš šalies žiūrint ir kalbant apie Meną ir Literatūrą iš didžiosios raidės, visi šitie prisitaikymai, kompromisai atrodytų gana nesimpatiškai. Bet kuo menininkas didesnio talento, tuo jisai mato plačiau ir supranta giliau, ir tuo šitas kelias jam suteikia didesnę kančią. Tai nėra lengva. Iš vienos pusės, jis ryžtasi tai kančiai, kad išreikštų save, nors dalinai. Iš kitos pusės — šita sunki pastanga, kaip matėme, turi ir tautinę misiją. Iš vienos pusės veikia priespaudos jėga, iš kitos pusės natūrali lietuvio pasipriešinimo jėga, kuri nori išlikti bet kokia kaina. Bet kokia. Tai gan baisus žodis, bet taip yra.

Vargu ar pavieniui kuriantis žmogus būtų galėjęs padaryti tai, ką jis padarė, net ir su dideliais kompromisais, jeigu ištisas skruzdėlynas nematomų, sąžiningų žmonių nebūtų nešę savo paramą, pritarimą, kaip šapą po šapo į tą bendrą kultūros skruzdėlyną. Tai nematoma daugybė žmonių, dirbančių kultūrinį darbą. Jie ne didvyriai, jie jais ir nenorėjo būti, jie pilni baimės; bet kas išdrįs mesti akmenį į žmogų, gyvenantį teroro šalyje, patologiškos baimės atmosferoj? Ir per didžiules pastangas pasirodė kūriniai, kuriais galima buvo džiaugtis. Ir tais kūriniais mokėjo ir moka džiaugtis lietuviai, kaip gal nebemoka džiaugtis Vakaruose, nes dvasinių, tautinių, moralinių vertybių branginimas yra ypatingai didelis mūsų žemėje, nes tik jos palaiko viltį ir suteikia prasmę.

Jeigu kūryba nebūtų tiek susiejusi su širdies ir sąžinės balsu, jeigu kūryba nebūtų dvasinis veiksmas, išreikštas metafora, kaip yra apibūdinęs Juozas Grušas, jeigu galima būtų šitą dvasinį veiksmą labiau kontroliuoti, jo pačiam nedeformuojant, ir nukreipti jį norima linkme, problema būtų žymiai lengviau išsprendžiama. Mes galėtume sakyti: “Neškit, broliai, savo kryžių, jūsų nuodėmės jums bus atleistos, o jūsų pastangos bus įvertintos, kad ir po mirties”. Kaip sako Marcinkevičius: “Gal istorija pasiims su savim”. Bet kūrybos paslaptis yra neišaiškinama. Vienas gali kurti spaudžiamas, gali susirasti savo nepavojingą temą, kuri jį gal laimingai išves per suvaržyto gyvenimo brūzgynus. Kitas užklius už pirmo pasitaikiusio aštresnio akmens.

Man vis atrodo, kad lietuvių literatūrą, — iš tikrųjų daug pasiekusią pastaraisiais dešimtmečiais, žymiai daugiau, net negu kitų mažų ar pavergtų tautų, gyvenančių Tarybų Sąjungos ribose, — literatūrą gelbėjo tai, kad lietuviai yra iš prigimties lyrikai. Gelbėjo ir tebegelbsti. Net ir proza yra daugiausia lyrinė, o lyrika yra daugiau ar mažiau širdies balsas, išreikštas metaforų kalba ir ją suprasti kiekvienam valia, kaip jisai pajėgia.

V

Kūryba išveda menininką iš gyvenimo beprasmybės, kūryba suteikia jam didelį kompensacijos jausmą, kūryba turi tautinę misiją, bet kūryba išduoda ir visus sąžinės vingius. Kūryba yra ir klastinga ir kerštinga. Galima daryti skaudžią ir nepilnai tikrą prielaidą: kaip tie patys poetai, rašytojai būtų rašę laisvėje? Ką būtų galėję sukurti Marcinkevičius, Mieželaitis? Kaip staigiai, gal būt, būtų prasiskleidusi Juozo Glinskio asmenybė! Kokius platesnius horizontus būtų įgavusi didelės ir gabios lyrikės Vaičiūnaitės poezija? Bet tai yra tik prielaidos. Ir dar vienas dalykas. Totalinė sistema yra taip aklinai užtverusi duris tiesai, informacijai, kad dalis rašytojų, tegul ir grumiasi su savo kūrybos problemomis, balansuodami ant galimybių ribos, jų ausų nebepasiekia tiesos balsas, kenčiančiųjų skundas. Kartais prasiveria durys į istoriją, greičiau į 18-tą, 19-tą amžių. Gimsta viena drama, gimsta antra drama, gimsta poemos apie Strazdą, apie Barborą Radvilaitę. Tos durys po to staigiai užsidaro, nes pasirodo, kad istorija gali sukelti visai neleistinų, visai nepageidautinų asociacijų, ir, galima prabilti į savo tautą ir pasakyti daugiau, negu reikia.

Ar daug rašytojai žino, kiek politinių kalinių sėdi lageriuose, kalėjimuose, kiek tūkstančių yra persekiojamų už tikėjimą, kiek sėdi saugumo požemiuose? Dauguma ir žinoti nenori, kaip krauju kvepia oras. Bet gal geriau ir nežinoti, nes žinojimas slegia sąžinę, keičia ir užaštrina pasaulio briaunas. Ir už tai vargu ar galima smerkti. Nes ką iš tikrųjų žino demokratinė, laisvojo pasaulio visuomenė apie pavergtųjų tautų likimą, apie kankinamus kalėjimuose ar psichiatrinėse? Net ir visam pasauliui pasakytą tiesos žodį, tokį, kokį pasakė Solženicinas, išgirdę, ar sugeba atsiliepti į jį? Kaip mes galime kaltinti tuos, kurie yra priespaudoje ir baimėje, kada net ir laisvi žmonės nebeturi moralinio impulso reaguoti į kitų, čia pat, netoli esančiųjų kančią?

Menininkas yra triguboje priklausomybėje, gyvendamas Lietuvoj. Jis priklauso nuo aukščiausio sluoksnio, nuo Maskvos, kuri diktuoja sąlygas visam kultūriniam gyvenimui, priklauso nuo savo valdžios gerų norų, arba rimbo; priklauso ir nuo savęs, nes jis yra jau užaugęs toj santvarkoj, jis yra išmokęs prisitaikyti ir kartais jau praradęs atsparumo ir tikrumo ribą. Ir net tokia kūryba, kokia yra šiandien, net tokia lyrika, kokia užfiksuota šiandien, vis dėlto yra savotiškas pasipriešinimas tautos sunaikinimui, rusifikacijai, ir todėl ji verta pagarbos. Tik nuostoliai yra dideli. Kiekvienos asmenybės deformacija, kiekvienos svetima ranka užčiauptos lūpos, ištaisyti kūriniai, kurie praranda savo tikrąjį aromatą, kada jie išvysta dienos šviesą.

Kas šiandien susumuos, kiek neteko lietuvių literatūra — talentų, spalvų, širdies ir kraujo tvinksnių! Buvo padaryta dalykų, kurių, sakytum, neverta buvo daryti, gal nereikėjo daryti. Gal būtų geriau, jeigu Mykolaitis nebūtų išleidęs rinkinio “Sveikinu žemę”; gal būtų geriau, jeigu Sruoga nebūtų kalbėjęs tarybinių rašytojų suvažiavime; kad Miškinis daugiau nebūtų rašęs. Gal daug kas būtų geriau. Bet kas būtų po to jiems patiems? Ar mums valia tai spręsti? Geriau pagerbti ir įvertinti tas pastangas žmonių, kurie iš paskutiniųjų stengiasi išreikšti savo kūrybos žodį, plačiau atidaryti širdis ir ausis ir išmokti skaityti, suprasti ir įvertinti tą kančią ir dejones, iš kurių gimsta šita literatūra.

Šita problema, kaip Įmanoma ir kiek įmanoma kurti šito socialistinio realizmo rėmuose, galima sakyti, yra neišsprendžiama. Tai yra asmeninio apsisprendimo reikalas. O antras dalykas: priklauso, kokioj tu atsidūrei situacijoj, kokią valandą tu išėjai į areną, ką tu pasakei tuo metu savo kūryboje, o gal ir ne kūryboje. Reikia laikytis žaidimo taisyklių ir neužsimiršti ne tik tada, kada tu rašai, bet ir tada, kada tu bendrauji su žmonėmis.

Taigi, pagerbdami tas pastangas ir savąją literatūrą, vis dėlto turime iškelti sau dar vieną klausimą: bet kas gi tada paliudys tą pagrindinę savo laiko tiesą, apie kurią kalba Solženicinas? Ar laviruodamas tarp kūjo ir priekalo gali atsirasti toks rašytojas, toks menininkas, kaip rusų tautai atsirado Solženicinas? Kas pasakys tiesą apie šitą laiką, kurį dabar kenčia ir pergyvena Lietuva? Klausimas lieka atviras.