“Savo įsitikinimais aš neprekiauju!”
VARDAI ĮVYKIUOSE
PETRAS PAULAITIS —
LAISVĖS KOVOTOJAS, KURIO NEGALIME UŽMIRŠTI
Visos tautos gerbia savo įžymius žmones. Kai tenka kovoti už tautos laisvę, pirmoje eilėje žvilgsnis krypsta į tuos, kurie daugiausia pasižymėjo šioje srityje. Didžiųjų kovotojų vardai yra tarsi kovos vėliavos, įprasminančios ir įkvepiančios daugelį siekti to paties kovos tikslo.
Naujausias Lietuvos laisvės kovų tarpsnis jau skaičiuojamas dešimtmečiais. Jame iškilo daug naujų vardų, nors tik mažą jų dalelę težinome. O taip yra dėl to, kad konspiracinės veiklos reikalavimas išlaikyti slaptumą nuslepia ne tik nuo priešo akių, bet ir nuo istorijos reikšmingus kovos momentus. Kita vertus, pats priešas, vadovaudamasis savais interesais, vengia minėti kovotojų vardus, taikydamas taisyklę “nec nominetur”. Tai ir paaiškina tą aplinkybę, kodėl Lietuvos laisvės kovų istorija palyginti tiek mažai pažįstama ir kodėl tiek mažai ją simbolizuojančių vardų žinoma. Tik susiklosčius išimtinėms sąlygoms, viešumon iškyla vienas kitas vardas, kuriuos toliau laikyti paslaptyje būtų nedovanotinas apsileidimas ir net talka priešui.
Vienas toks atvejis liečia sovietų griežtojo režimo lageriuose kalinamą laisvės kovotoją Petrą Paulaitį. Reikšminga, kad jį iki šiol daugiausia iškėlė rusų šiuolaikiniai kovotojai už žmogaus teises savo draudžiamojoje ir užsienyje leidžiamoje spaudoje. Pats naujausias liudijimas apie P. Paulaitį neseniai pasirodė Paryžiuje leidžiamam rusų krikščioniškojo sąjūdžio biuletenyje (Vestnik russkogo christianskogo dviženija, 1975, Nr. 115). Ten išspausdintame B. Pensono straipsnyje “Iš Mordovijos lagerių gyvenimo — GULAGas šiandien” aprašomas tas “įdomaus ir tragiško likimo žmogus, daug jėgų atidavęs kovai už Lietuvos nepriklausomybę”. Atskirais atvejais jis buvo minėtas rusų pogrindžio “Dabartinių įvykių kronikoje” ir užsienyje leidžiamuose leidiniuose — “Posev” ir “Volnoe slovo”. Be to, kreivame sovietinių šaltinių veidrodyje jis buvo parodytas “Tiesos”, “Tarybinio mokytojo” ir “Archyvinių dokumentų” serijos puslapiuose. Nors visos ten paskelbtos žinios ar užuominos tėra vos menkos nuotrupos, tačiau vieną prie kitos sudėjus išryškėja šio neeilinio kovotojo kaikurie biografiniai bruožai, kurie, nors ir nepilni ir reikalingi patikslinimų, vis dėlto padeda išryškinti jo asmenybę ir iškelti ją viešumon. Petras Paulaitis (anksčiau Paulauskas) yra gimęs 1904 m. Saleziečių dėka jis studijavo Romoje, kur baigė aukštuosius filosofijos mokslus. Paskui dirbo pedagoginį darbą Vokietijoj ir Portugalijoj. 1938 m. grįžęs iš užsienio, buvo Jurbarko gimnazijos lotynų kalbos mokytojas ir veiklus katalikiškųjų organizacijų veikėjas.
Prasidėjus bolševikinei okupacijai, 1940 m. pasitraukė į Vokietiją. Galimas dalykas, kad jau tada jis buvo veiklus tautinio pasipriešinimo dalyvis. 1941 m. sugrįžęs Lietuvon, jis toliau mokytojavo Jurbarko gimnazijoje, per visą vokiečių okupacijos laikotarpį vadovaudamas vietos moksleivių pogrindinei veiklai. Kai 1942 metais, minint Vasario 16-ją, to slapto būrelio nariai ant Gestapo įstaigos pastato Jurbarke iškėlė lietuvišką trispalvę, Paulaitis buvo tardomas, tačiau iš Gestapo rankų išsisuko. 1944 rudenį, prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, mokytojas Paulaitis su 26 jaunuolių būriu išėjo į mišką. Pradžioje jis redagavo partizanų laikraštį “Už laisvę”, vėliau — plačiai žinomą jungtinės “Kęstučio” apygardos organą “Laisvės varpą”.
Vadovaudamas Jurbarko apylinkių partizanams, jis rūpinosi jų platesniu apsijungimu ir prisidėjo prie garsiosios žemaičių jungtinės “Kęstučio” apygardos suorganizavimo 1946 vasarą. Tuo metu šalia “Tauro” ir “Dainavos” tai buvo viena geriausia susiorganizavusių apygardų, kuri apjungė Raseinių ir Tauragės apskrityse veikusius “Kęstučio”, LLA” ir pogrindinės Šaulių sąjungos partizanų vienetus. Sudarius apygardos štabą Tauragės apskrity, Paulaitis įėjo jo sudėtin ir buvo spaudos ir informacijos skyriaus viršininkas. Tęsiant tolesnes ginkluotojo pasipriešinimo apsijungimo pastangas, 1946 spalio mėnesį, kaip liudija savo užrašuose “Daumantas”, jungtinės “Kęstučio” apygardos atstovai dalyvavo Vilniuje sudarytoje centrinėje vadovybėje — VGPŠ.
Kai 1946 gale išaiškėjo, kad saugumui pavyko įsiskverbti per savo agentus į vyriausios vadovybės sudėtį ir teko skubiai ją perkelti iš Vilniaus į Užnemunėje veikiančią “Tauro” apygardą, “kęstutiečiai” suspėjo be nuostolių atsipalaiduoti ir atsiuntė savo atstovus į pirma laiko sušauktą partizanų vadų suvažiavimą Užnemunėje 1947 pradžioje. Nežinia, ar ir Paulaitis jame dalyvavo, tačiau pažymėtina kalba, kurią tame suvažiavime pasakė “Kęstučio” apygardos vadas “Visvydas” atspindėjo visos žemaičių partizanų vadovybės nusistatymą ir buvo išklausyta su dideliu dėmesiu. Didelę jos dalį paskelbė “Daumantas” savo užrašuose. “Kęstutiečiai” principingai kritikavo iš užsienio įpirštą BDPS organizacinę sandarą ir laikė ją “daugiau akademinių samprotavimų išdava”, neatitinkančia organiškai susidariusios krašto padėties. Netmkus po šio partizanų vadų suvažiavimo, galutinai sudariusio vieningą kovojančio krašto vadovybę, 1947 pavasarį “Kęstučio apygardos štabo slėptuvė Batakių miške buvo saugumo susekta ir sunaikinta. Pats vadas su kitais štabo nariais žuvo. Paulaitis dingo be žinios. Tik vėliau paaiškėjo, kad jis suimtas. Tuo metu mirties bausmė sovietijoje oficialiai buvo panaikinta. Partizanams buvo skiriama standartinė 25 metų bausmė. Tokia bausmė buvo paskirta ir Paulaičiui.
Nieko nežinoma, kur jis ją turėjo atlikti. Tik 1956, taikant chruščiovinę amnestiją politiniams kaliniams, jo byla buvo peržiūrėta, jis buvo paleistas. Buvęs mokytojas negalėjo gauti kitokio darbo, kaip Kauno konservų fabriko kūriku, tačiau jo ryšiai su jaunimu ir tokiomis sąlygomis nenutrūko. Iš sovietinėje spaudoje jam padarytų kaltinimų galima spręsti, kad jis suorganizavo Kauno Politechnikos institute slaptą studentų grupę ir siekė pogrindinę veiklą pritaikinti naujoms sąlygoms — “veikti gudriau, ne senais banditiniais metodais”, kaip vėliau prasitarė “Tarybinis mokytojas” (1967.XII.21, Nr. 101). Už tai jis buvo vėl suimtas 1957 m. ir tuometinio SSSR AT prezidiumo pirmininko Vorošilovo sankcija buvo sugrąžintas atgal į lagerį atbūti likusios bausmės, nuo kurios buvo per amnestiją atleistas. Kai netrukus buvo išaiškinta, kad jo vadovaujamoji Kauno studentų grupė siekė atgaivinti LLKS (Lietuvos laisvės kovų sąjūdį), LTSR Aukščiausias Teismas Paulaitį 1958.IV.12 dar kartą pasmerkė 25 metams. Prokuroras Galinaitis siūlė jam apgailėti “klaidas” ir pakeisti pažiūras, žadėdamas už tai sušvelninti paskirtąją bausmę. Į tai Paulaitis, kaip praneša rusų laikraštis “Posev” (1972, Nr. 6), trumpai atsakė: “Savo įsitikinimais aš neprekiauju!”.
Pats faktas, kad trumpą laiką būdamas laisvėje jis mėgino atgaivinti LLKS, rodo, kad ir kalinamas jis nebuvo atitrūkęs nuo Lietuvoje vedamos kovos. Juk tuo metu, kai jis partizanavo, bendrinė kovos organizacija vadinosi BDPS. Tik 1949 vasario mėnesį partizanų vadų suvažiavimas prie Radviliškio BDPS vardą, kaip moraliai susidėvėjusį, pakeitė į LLKS. Paskutinis žinomas LLKS vadas gen. “Vanagas” buvo suimtas 1956 gale ryšium su Kauno įvykiais. Paulaičio pastangos atkurti LLKS rodo, kad jis save laikė vienu vadovaujančių jo narių.
Užsienio rusų laikraštis “Volnoe slovo” (1972, Nr. 4), pranešdamas apie Paulaičio kalinimą Mordovijos lageryje, rašė, kad jis ne kartą buvo raginamas prašyti malonės, bet pasiūlymus atmetęs. Apie tai savaip liudija ir “Tarybinis mokytojas”, kai 1967 gale jame pasirodė sovietinėmis sąlygomis gana neįprastas straipsnis — “Su kuo tu, mokytojau?”. Matyti, kad tuo metu Paulaitis buvo smarkiai kalbinamas atsiriboti nuo “praeities”. Ir pats straipsnis buvo dalis tokių įkalbinėjimų. Kai pasirodė, kad jokie sukti gundymai nepadėjo nuginkluoti tvirtos valios kovotojo, tas pats “Tarybinis mokytojas” vėliau (1969.IV.30) suvaidintą pagarbą Paulaičiui vėl pakeitė sena neapykanta, paskelbęs naują straipsnį — “Niekas neuždailins kruvinų pėdų”, kuriame pakartojami trafaretiniai partizanams metami kaltinimai dėl tariamų jų žiaurumų. Lygiai taip jis buvo vaizduojamas kiek vėliau ir “Tiesoje” 1969-70 metais ryšium su BALFo “demaskavimu”. Būdinga, kad ir tokiame kreivame veidrodyje parodytam Paulaičiui “Tiesos” demaskuotojas V. Miniotas pripažino žymų vaidmenį ir garsą “ne vienoje apylinkėje” (“Tiesa”, 1969. X.10), Nr. 210).
Visa tai, kaip jau sakyta, tik nuotrupos. Jas papildo nauji liudijimai.
Antai prieš kiek laiko grįžęs tėvynėn vienas jaunas prancūzas, kalėjęs savo metu drauge su Paulaičiu viename lageryje, liudija apie šio lietuvio didingą laikyseną ir jo didelę moralinę įtaką kitiems kaliniams. Tai ir paaiškina, kodėl galingoji Sovietų Sąjunga net šiandien bijo šį kovotoją išleisti laisvėn, nors jis iškalėjo net daugiau kaip 25 metus. Mat, tvirtų principų lietuvis mokytojas net kalėjimo sąlygomis toliau ugdančiai veikia jaunimą. O nereikia užmiršti, kad tai jau 70 metų amžiaus ribą perkopęs senelis!
Paulaičio vardas šiandien mums simbolizuoja jau ketvirtą dešimtį vedamą Lietuvos laisvės kovą. Laisvųjų lietuvių spaudoje turėtų nuolatos skambėti reikalavimas “Laisvę Paulaičiui!”, nes tai tolygu reikalauti laisvės kovojančiajai Lietuvai.
Dr. J. Vd. (ELI)
