Partizanai: Istorija ir dabartis

MARKSISTINIS ŽMOGAUS SAMPROTIS IR ŽMONIŠKUMO SIEKIS

JULIUS VIDZGIRIS

1.

Rusų mąstytojas N. Berdiajevas savo studijoje “Žmogiškoji asmenybė ir marksizmas” įspėja, kad marksizmo ir humanizmo santykis yra sudėtingesnis, negu paprastai manoma. Jeigu jis drauge tvirtina, kad labai lengva įrodyti marksizmo priešybę asmenybiniam pradui, tai todėl, kad jis savaip supranta žmogų ir pagal tai kritiškai vertina marksizmą. Tačiau tokia išorinė marksizmo kritika ne tik nejaudina pačių marksistų, bet dažnai neįtikina nė tų, kurie pirmiausia norėtų susipažinti su paties marksizmo pažiūromis.

Marksizmą, kaip ir kitus mokymus, galima ir reikia kritikuoti. Toji kritika gali būti ir išorinė, ir išvidinė, bet kiekvienu atveju visuomet turėtų remtis geru paties kritikuojamojo dalyko pažinimu, kitaip kritika neatsiekia užsibrėžtojo tikslo.

Čia mums rūpi ne tiek kritiškai, kiek dalykiškai išdėstyti marksistinį žmogaus ir žmoniškumo samprotį. Nemanome, kad tai lengvas užsimojimas. Nūdienis marksizmas — labai sudėtinga šiuolaikinio gyvenimo minties ir veiklos apraiška. Ji, anot R. Areno, daugiareikšmė ir neišsemiama. Šiandien esama tiek daug skirtingų marksizmo atspalvių, kad nelengva juose susigaudyti. Ir nors visi remiasi tuo pačiu Marksu, bet jį taip įvairiai ir skirtingai, net priešingai, aiškina, jog galima tikrai pamanyti, kad yra buvęs ne vienas, bet daugybė Marksų.

Besigilinant į marksizmą visų pirma tad svarbu susipažinti su jo pagrindiniu šaltiniu, t. y. paties Markso raštais. Marksas yra vienas didžiųjų žmonijos protų. Jo gausūs raštai nėra lengvai perkandamas riešutas, nežiūrint daugybės mėginimų juos supopuliarinti. Kita vertus, nūdienis marksizmas yra daugiau, negu tik Markso raštų sklaidymas, sunūdieninimas ir kartojimas to, kas juose kartą jau pareikšta. Tai — gyvas ir įtakingas mūsų dienų minties ir veiklos sąjūdis, kūrybiškai toliau besivystąs, vienaip smarkiai išsivysčiusiuose pramoniniuose kraštuose, kitaip tokio pramoninio išsivystymo laipsnio dar nepasiekusiuose, ar jie būtų iš esmės tvarkomi kapitalistinio ar socialistinio ūkio pagrindais. Atskirai paėmus visas tas šalis, kurios nūdien save vadina socialistinėmis, marksizmas taip pat nesudaro vieningos srovės, bet reiškiasi gana skirtingais pavidalais. Pakanka čia tik paminėti sovietinį, jugoslavišką, kinietišką ar kubietišką marksizmą, kurių tarpusavio skirtumai krinta kiekvienam į akis. Iš viso kyla klausimas, ar tokios daugybės įvairių marksizmo atmainų akivaizdoje įmanomas koks nors vientisas marksistinio žmogaus vaizdas. Mes to nedrįstume teigti.

Nesigilindami į marksizmo vidaus skirtumus, pirmoje eilėje stengsimės išlukštenti paties Markso pažiūras. Marksas lietuviams, išskyrus nežymias išimtis, vis dar tebėra didysis nepažįstamasis. Dar blogiau. Kaip tik mūsų laikais tiek daug skriaudų, dangaus keršto šaukiančių nusikaltimų padaryta Lietuvos žmonėms marksizmo vardu, marksizmas taip dažnai naudojamas niekšybėms pridengti ir pateisinti kaip bjauriausios rūšies ideologinė skraistė, kad savaime suprantamas iš to kylantis psichologinis pasibiaurėjimas, tačiau jį reikia nugalėti ir išmokti skirti marksizmo esmę nuo ją iškreipiančių ar ją piktnaudžiaujančių apraiškų. Panašiai kaip daugelio krikščionių poelgiai dažnai neturi nieko bendro su krikščionybe ir jai prieštarauja, taip panašiai ir marksizmo negalima suplakti su marksistų veiksmais. Marksizmo vardu vedama nežmoniška politika savaime neįrodo, kad marksizmas savo esme nežmoniškas, nors neabejotinai teikia papildomą akstiną giliau pasidomėti, kokią vietą iš tikrųjų marksizme užima žmogaus ir žmogiškumo problema.

2.

Pats Marksas tuo klausimu, kaip žinoma, savo pažiūrų sistemingai neišdėstė. Tenka pridurti dar ir tai, kad nūdienio marksizmo atstovai humanizmo klausimu nėra vienos nuomonės. Kai vieni (Garaudy, Fromm, Schaff, jugoslavų marksistai) pastaruoju metu smarkiai pabrėžė jo reikšmę, kiti (Althusser, Luporini) nesivaržo kalbtėi apie marksistinį antihumanizmą. Marksizmas labai ilgai buvo laikomas grynai ekonominiu ar bent tik sociologiniu mokymu. Kaip tik todėl kartais net stebimasi, kai pirmon vieton iškeliamas Markso humanistinis bruožas. Lenkų marksistas A. Schaff mano, kad marksistai tikrai buvo pamiršę savo humanistinį pagrindą ir net laikė jį svetimu dalyku revoliucinei kovai dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių. Žmogiškumo atgimimą marksizme tas pats autorius aiškina sustiprėjusiomis jo pozicijomis pasaulyje. Kol marksistinis socializmas jautėsi silpnas, priverstas visas jėgas skirti kovai, žmogaus problema buvusi apleista. Pasiekus pergalę, kyla reikalas nebe tiek kovoti su senąja sistema, kiek sukurti naują gyvenimo būdą, ištaisyti savo pačių padarytąsias klaidas. Tokiu būdu marksizmo dėmesys labiau susitelkiąs į žmogų.

Humanizmo reikšmę Markso mąstyme ypač pabrėžė jugoslavų marksistai, grįsdami juo savo sukilimą prieš stalinizmą. Išsivysčiusi kova už “žmogiško veido socializmą” tuo tarpu neatrodo nei lengva nei sėkminga. Pakanka tik prisiminti 1968 metų Čekoslovakijos įvykius, kurie aiškiai įspėjo, kad marksizmo ir humanizmo santykis tebėra dviprasmiškas ir prieštaringas, kad dar per anksti tarp šių dviejų sąvokų dėti lygybės ženklą, kaip to norėtų daugiau revizionistiškai nusiteikę šiuolaikiniai marksistai.

Kas liečia sovietinius autorius, kurie tik pastaruoju metu labai nedrąsiai pradėjo svarstyti humanizmo klausimą, tebekartojamos senos nuvalkiotos klišės. Būdingas tąja prasme V. Afanasjevo teiginys, kad “tikras žmogaus išlaisvinimas eina per revoliucinį privatinės nuosavybės ir išnaudojimo panaikinimą, kuriant naują socialistinę ir komunistinę visuomenę”.

Kiti mėgina gudrauti. Pavyzdžiui, I. Zaksas, polemizuodamas su krikščioniškuoju humanizmu, taip teigia: “Visi marksistiniai autoriai pripažįsta, kad pagrindinė humanizmo problema (m. pabr.) yra žmogaus vertės, orumo problema, žmogaus asmenybės gerbimas, jo laisvių, teisių, visapusiško vystymosi gynimas, kova su religija, rasine, nacionaline nelygybe, vienų tautų neapykanta kitų tautų žmonėms”. Visai teisingai: tai — humanizmo problema. Bet klausimas lieka: ar tokia iš tikrųjų ir paties marksizmo problema? To nedrįsta tvirtinti nė I. Zaksas. Sekdamas kitą sovietinio marksizmo autoritetą, jis čia pat prieš “abstraktųjį humanizmą” iškelia “marksistinį humanizmą”, o jo reikšmę taip susiaurina, kad iš minėtosios “humanizmo problemos” belieka tik “revoliucinė veiksminga kova už tai, kad būtų panaikintos daugumą žmonijos išnaudojimui ir dvasiniam pavergimui pasmerkiančios socialinės sąlygos”. I. Zaksas vis dėlto pripažįsta, kad “ir marksistinių autorių nuomonės skiriasi dėl humanizmo esmės supratimo”.

3.

Kaip nėra vieno marksistinio požiūrio į humanizmą, taip lygiai žinovų nuomonės skiriasi ir paties Markso raštų klausimu. Nereikia pamiršti, kad tie jo raštai apima virš keturiasdešimties kūrybinio gyvenimo metų laikotarpį. Nebuvo kada juos peržiūrėti ir pataisyti. Svarbiausias Markso veikalas liko neužbaigtas. Vargingos gyvenimo sąlygos minties galiūno nepalaužė, bet ir neleido jam labiau atsidėti kūrybiniam darbui, todėl jo raštuose daug skubotumo, pasikartojimų, neaiškumų, neišplėtotų užuominų, sunkiai suprantamų juodraštinių apmatų. Aišku, kad Markso pažiūros ne iš karto išsiskleidė, bet palaipsniui vystėsi ir keitėsi, todėl žinovai vis dar tebesiginčija: ar jo raštus reikia laikyti vientisa minčių visuma, ar — priešingai — daugiau ar mažiau gilaus lūžio išdava? Tas klausimas ypač svarbus, gvildenant žmogaus ir žmoniškumo samprotį. Ar tatai Marksui iš viso rūpėjo? Labai dažnai reiškiama nuomonė, kad jam labiausiai terūpėjo ūkinio ir visuomeninio gyvenimo dėsniai. Tam juk skirtas jo svarbiausias veikalas “Kapitalas”, kuriame, regis, nebekeliami tie patys klausimai, net nevartojamos tos pačios sąvokos, kurias sutinkame jo ankstesniuose, ypač jaunystės, raštuose. Kai kurie Markso jaunystės raštai viešumą pasiekė, tik praslinkus pusei amžiaus nuo jo mirties. Tik pasirodžius “Ekonominiams - fisolofiniams rankraščiams”, kuriuose ypatingai sprendžiamas žmogaus ir žmoniškumo klausimas, pradėta galvoti, jog jis ir esąs pats svarbiausias visoje Markso kūryboje. Tokia pažiūra labai išpopuliarėjo Vakaruose tuojau po antrojo pasaulinio karo, o pastaruoju metu kai kuriuose antistalininės opozicijos sluoksniuose. Tačiau kaip tik dabar ji susilaukia gana aštraus prieštaravimo šiuolaikinio struktūralizmo sluoksniuose, kurie ryžtingai skelbia marksistinį “antihumanizmą”. Daug kas būtų linkęs skirti Markso jaunystės raštus, parašytus iki 1845, nuo vėlesniųjų, jau subrendusiame amžiuje parašytųjų. Tie, kurie čia įžiūri lemiamą lūžį, didžiausią dėmesį sutelkia į vieno laikotarpio raštus ir juose ieško savo teiginių patvirtinimo. Vieni įnikę į Markso jaunystės raštus, nekelia jokių abejonių, kad pagrindinis Markso rūpestis buvo žmogaus problema. Kiti, priešingai, nuo tų raštų atsiriboja ir juose mato idealistinės filosofijos likučius, kurių Marksas vėliau galutinai atsikratęs, atsidėdamas ūkio ir visuomenės problemų sklaidai. Nesiimame čia spręsti, kurie teisesni. Regis, L. Althusser neklysta, kai jis tvirtina, kad “tiktai kritiškas Markso jaunystės veikalų skaitymas ir įsigilinimas į “Kapitalą”, gali mums nušviesti Markso problematikai svetimo teorinio humanizmo ir istoricizmo prasmę ir pavojus”. Antra vertus, teisus atrodo ir Althusserio kritikas R. Garaudy, kuris, išeidamas iš “Kapitalo” vedamųjų minčių, daro išvadą, kad tas pats humanistinis rūpestis lydi Marksą nuo jaunystės iki brandžiausiojo amžiaus raštų. Įdomu pažymėti, kad tokios aiškinimo galimybės iš tikrųjų neužginčija nė Althusser, kuris įsakmiai nurodo, kad pasirėmus 1844 m. rankraščių antropologinėmis mintimis esą labai lengva (jo žodžiais, “vaikų žaidimas”) iškelti “Kapitalo” etinį pobūdį. Tačiau, jo nuomone, lygiai galima Marksą aiškinti ir nehumanistinio istoricizmo šviesoje.

R. Garaudy savo ruožtu mano, kad esminis klausimas “Kapitale” nebėra santykiai tarp žmogaus kūrybinio veiksmo apskritai ir jo gaminių, kaip minėtuose rankraščiuose, nei santykiai tarp gamybos apskritai ir pasidalinimo darbu istorijos eigoje, bet santykiai tarp žmogaus konkretaus darbo ir apibrėžtų istorinių sąlygų, kurios veikia kapitalistiniame gamybos būde. Pagrindinė Markso humanistinio mąstymo kryptis pasilikusi ir vėliau nemažiau svarbi, ji dargi sutvirtėjusi, nes dialektinis požiūris ją dar labiau priartina prie konkrečios tikrovės. Per visą “Kapitalą”, anot R. Garaudy, nuo pradžios iki galo Marksas nesiliauja įrodinėjęs, kad kapitalas nėra daiktas, bet visuomeninis gamybos santykis ir smerkia grubią ekonomistų pažiūrą, suasmeninančią daiktus ir sudaiktinančią gamybos santykius. Tokiu būdu turtas merkantilistams — auksas, fiziokratams — žemė, Smithui ir Ričardo — abstraktus darbas, bet Marksui — žmogaus savybė.

Pasklaidžius “Kapitalo’ puslapius, sunku nepritarti Garaudy, kad ir šitame savo brandžiausiame veikale Marksas visiškai nesiliovė toliau gvildenti savo jaunystės raštuose ryškiai iškeltą žmogiškojo svetimbūvio problemą, dargi ją pagilino ir patikslino, susiedamas su kapitalistinio ūkio ir visuomenės dėsningumu.

4.

Svetimbūvio sąvokai, kaip teisingai pastebi A. Maceina, tenka svarbus vaidmuo tiek marksistiniame mokyme, tiek marksizmo sąjūdyje. Marksas tą sąvoką perėmė iš Hegelio ir Feuerbacho, tačiau ją ir savaip išplėtojo. Hegelis regėjo giliausią tikrovės pagrindą idėjoje. Idėja apsprendžianti visą raidos vyksmą įvairiuose tikrovės laukuose. Suišo-rėdama ji virstanti gamta. Perėjusi gamtinį suišorėjimą, ji vėl save atrandanti dvasios pasaulyje.

Feuerbachas šitą hegelinę tvarką tiesiog apvertė aukštyn kojom. Jam tikrovės esmę sudaro ne idėja ar dvasia, bet idėjų ir dvasios kūrėjas — įsikūnijęs žmogus. Tą mintį Feuerbachas pirmiausia pritaikė tikybai. Dievybės sąvoka žmogus išreiškiąs savo paties esmę. Ją išgyvendamas kaip savo svetimybę, jai lenkiasi. Feuerbachas čia įžiūri paties žmogaus susimenkinimą, kuriam galima ir reikia padaryti galą. Tik sunaikinus tokią religinę iliuziją, žmogus atgausiąs savo suišorintą-ją, svetimybe paverstąją, esmę. Marksas žygiavo Feuerbacho nurodytuoju keliu dar toliau. Pirmine tikrove jis laiko taip pat gamtą ir tos gamtos dalį — žmogų. “Kapitalo” antrosios laidos pratarmėje (1873 m.) Marksas rašė: “Mano dialektinis metodas nuo hegelinio ne tik iš pagrindų skiriasi, bet yra tiesiog jo priešybė. Hegeliui mąstymas, kurį jis, pavadinęs idėja, paverčia net savarankišku veiksniu, yra demiurgas tikrovės, kuri tėra tik jo apraiška. Pas mane atvirkščiai: idealybė — niekas kita, kaip žmogaus galvon perkelta ir persodinta materialybė”.

Feuerbacho pradėtąjį žmogaus vadavimą iš svetimbūvio Marksas išplėtė iš tikybos į visas žmogiškojo gyvenimo sritis, kur tik žmogus susvetimėja, tampa nesavas, nyksta kaip žmogus. Reikia pastebėti, kad Marksas ir svetimbūvį savaip supranta. Hegeliui toji sąvoka nereiškia nieko peiktino. Tai tik dialektikos momentas, žingsnis į tolesnę pilnatvę priešybių sąveikoje. Svetimbūvis atsiranda, kai pasidalina savyje veiksnys ir daiktas. Tas pasidalinimas liečia visus supoliarintosios tikrovės pradus (dvasią -medžiagą, būtinybę - atsitiktinybę, begalybę - baigtenybę), kuriuos hegelinė filosofija mėgino sutaikinti. Tokį sutaikymą atlieka absoliutinė sąmonė, kurioje drauge išnyksta ir svetimbūvis. Tokiu būdu svetimbūvis Hegeliui reiškia būtiną pereinamąjį raidos tarpsnį, kuriame pilnatvė įsigyja reikalingų savybių.

Šitą hegemoninę svetimbūvio sąvoką Marksas susiaurino, ją apibrėždamas būsena, kurioje žmogus save praranda. Tai — būsena, iš kurios žmogų reikia išgelbėti, nes jos žalojančiam poveikiui turi būti padarytas galas. Todėl svetimbūvio sąvoka drauge iškelia dorinį uždavinį, verčia žmogų įsipareigoti ir kovoti.

Feuerbacho mintį, kad žmogus dievybės sąvokoje save suišorina ir nusižmogina, Marksas išplėtė ir pavertė tiesiog visuomeninės kritikos pagrindu. Kritikuodamas Hėgelio teisės filosofiją, Marksas teigia, kad visuomenė susikuria tikybą, t. y. išvirkščią pasaulio sąmonę, todėl, kad ji pati — išvirkščias pasaulis, susvetimėjusi, ligota visuomenė. Už tai jis ir sako: “Žmogus kuria tikybą, tikybą nekuria žmogaus. Ir būtent tikyba yra savimonė ir savijūtis tokio žmogaus, kuris arba savęs dar neatrado arba jau vėl save prarado. Bet žmogus — tai jokia abstrakti, už pasaulio susigūžusi būtybė. Žmogus — tai žmogaus pasaulis, valstybė, visuomenė. Šita valstybė, šita visuomenė gamina tikybą, išvirkščių pasaulio sąmonę, nes jos yra išvirkščias pasaulis” (pabr. paties Markso). Iš čia Markso išvada: “Tikyba — tai prispaustos kūrinijos atodūsis, beširdžio pasaulio širdis, kaip bedvasės padėties dvasia . . . liaudies opiumas”.

Religinio svetimbūvio kritika kaip išeities taškas Markso mąstyme yra tuo reikšminga, kad ji žmogų paverčia šito mąstymo vidurtaškiu. “Religijos kritika — rašo Marksas — nuvilia žmogų, kad jis mąstytų, veiktų, dorotų savo tikrovę kaip nuviltas, protan atėjęs žmogus, kad jis apie save patį ir savo tikrąją saulę suktųsi. Tikyba — tik įsivaizduojamoji saulė, kuri tolei apie žmogų sukasi, kolei jis pats apie save nesisuka”. Tik anapusei tiesai išnykus, žmogus praregi savo istorinę užduotį surasti tiesą šiapusėje. Tokiu būdu dangaus kritika virsta žemės kritika, tikybos kritika — teisės kritika, teologijos kritika — politikos kritika. Tokios radikalios kritikos reikalą Marksas taip aiškina: “Būti radikaliu reiškia čiupti dalyką už šaknies. Šaknis žmogui yra betgi pats žmogus”. “Tikybos kritika pasibaigia mokymu, kad žmogus žmogui būtų aukščiausioji būtybė, (pabr. Markso) taigi kategoriniu imperatyvu apversti visas sąlygas, kuriomis žmogus yra pažeminta, pavergta, apleista ir paniekinta būtybė”.

“Kaip filosofija suranda proletariate savo medžiaginį, taip proletariatas filosofijoje savo dvasinį ginklą”. “Išsivadavimo galva — filosofija, širdis — proletariatas” (pabr. Markso).

Svetimbūvio kritika Markso jaunystės raštuose yra neatskiriama nuo žmoniškumo siekio. Straipsnyje “Žydų klausimu” jis rašė: “Kur politinė valstybė pasiekė savo tikrą išsivystymą, žmogus veda ne tik mintyse, sąmonėje, bet tikrovėje, gyvenime dvigubą, dangišką ir žemišką gyvenimą, gyvenimą politinėje bendruomenėje, kurioje jis galioja kaip bendruomeninė būtybė, ir gyvenimą buržuazinėje visuomenėje, kurioje jis veikia kaip privatus žmogus (visi pabr. Markso), kitus žmones laiko priemonėmis ir patį save nuvertina priemone ir tampa svetimų jėgų žaidimo kamuoliu”. “ . . . žmogus toks, koks jis yra, žmogus, kaip jį visa mūsų visuomenės organizacija sugadino, save praradęs, suišorintas, valdomas nežmoniškų santykių ir gaivalų, žodžiu, žmogus, kuris dar nėra tikra rūšies būtybė”.

5.

Nuo pat pradžios įsipareigojęs griežtai visokios esamos tvarkos kritikai, nepaisant galimų jos padarinių ar susidūrimų, Marksas neperskyrė senojo ir naujo žmogaus, senojo ir naujojo pasaulio, bet regėjo jų savitarpio sąveikos ryšį, dialektiką, būtent, galimybę senojo pasaulio kritikoje atrasti naują pasaulį. “Mes neatsistojame prieš pasaulį su nauju principu: štai tiesa, klaupkis! Mes išvystome pasauliui iš jo pradų naujus pradus”.

Šiuodu pagrindiniai Markso mąstymo bruožai — humanizmas ir dialektika — it nenutrūkstanti gija tęsiasi per visus jo raštus nuo pradžios iki galo. Todėl atrodo teisus R. Garaudy, laikydamas Marksą tikru trejopos revoliucijos žyme paženklintos XIX-jo amžiaus Europos laiko dvasios vaiku. Didžioji prancūzų revoliucija parodė, kad sąmoninga ir ryžtinga žmonių veikla gali griežtai pertvarkyti esamus visuomeninius santykius, tačiau, išsivadavę iš luominės santvarkos ir atsikratę asmeninės priklausomybės žemvaldžiams, žmonės drauge pakliuvo į nuasmeninančią pinigo ir kapitalo vergiją. Anglų pramoninė revoliucija atvėrė neribotas žmogiškosios technikos galimybes gamtai užvaldyti, bet drauge pavertė patį žmogų mašinos vergu. Pagaliau vokiečių filosofinė revoliucija iškėlė prometėjišką žmogaus didybę, bet drauge virto filistinišku esamos tikrovės pateisinimu ar priebėgos ieškojimu iliuzijų pasaulyje. Kritiškai skrosdamas istorinę tikrovę humanisto ar dialektiko žvilgsniu. Marksas pastebėjo, kad toje pačioje tikrovėje slypi ne tik naujojo žmoniškumo daigai, bet ir kliūtys jiems išsiskleisti.

6.

Šia prasme originalios Markso mintys išreikštos jau 1844 m. rankraščiuose. Svetimbūvio jis nelaiko begaline absoliutinės dvasios apraiška nei feuerbachišku atsietai suvoktojo žmogaus praradimu, bet jame regi kasdieninę samdinio darbininko tragediją, kurioje gaminys atplėšiamas nuo gamintojo, dalykas užvaldo veiksnį, daiktas žmogų. Marksas čia išryškino keturis svarbiausius žmogiškojo svetimbūvio bruožus: tai — svetimybė 1) savo gaminiui, 2) gamybos darbui, 3) savo rūšiai, t.y. žmonijai ir 4) kitam žmogui (artimui). Svetimbūvis reiškiasi ne tik mintyse, ne tik žmogaus sąmonėje, bet visoje gyvenimo praktikoje. Nuasmenėjimas liečia ne žmogų apskritai, kažkokią atsietai įsivaizduojamą žmogaus “amžiną” esmę, “už pasaulio susigūžusią būtybę”, bet konkretų žmogų — medžiaginėmis, visuomeninėmis, istorinėmis sąlygomis samdiniu paverstą darbininką.

Žmogus darbininkas — vertybių kūrėjas — privatinės nuosavybės sąlygomis virsta varguoliu vergu, baudžiauninku ar proletaru. Atskirtas nuo gamybos priemonių, jo pagamintas gaminys ne jam priklauso, bet tam, kas pasisavino gamybos priemones, būtent — vergvaldžiui, žemvaldžiui ar kapitalistui. Parduodamas savo gaminį ir iškeisdamas savo darbo jėgą kaip prekę, nužmogintasis žmogus pasiduoda svetimiems dėsniams, bevardžiams rinkos dėsniams, kurie neatitinka žmogiškosios kūrybos dėsnių. Anot Markso, “darbininkas tampa didesnis vargšas, juo daugiau turtų pagamina, juo jo gamybos galia ir apimtis padidėja. Darbininkas tampa juo pigesne preke, juo daugiau prekių pagamina. Daiktų pasaulio vertei didėjant, tiesioginiu santykiu mažėja žmogiškojo pasaulio vertė. Darbas gamina ne tik prekes, jis gamina patį save ir darbininką kaip prekę, ir būtent tokiu santykiu, kokiu jis apskritai gamina prekes” (pabr. Markso).

“Juo daugiau darbininkas išdirba, juo galingesnis tampa svetimas daiktų pasaulis, kurį jis priešais save sukuria, juo vergingesnis jis pats pasidaro, juo mažiau jam pačiam priklauso jo vidaus pasaulis”. Iš to seka, kad visuomenėje, kurioje gamybos priemonės yra privati nuosavybė, darbininkas atitrūksta ne tik nuo savo darbo gaminių, bet ir nuo paties darbo. Darbe jis liaujasi buvęs žmogumi. Savininkas ne tik jam primeta gamybos tikslus, bet ir priemones, darbo būdus, nustato jo vietą gamybos grandinėje, komanduoja jo veiksmus ir darbo ritmą, padaro iš jo žmogišką mašinos priedą. Ne pats darbininkas pasirenka savo darbo tikslus, bet virsta gamybos priemone, daiktų gamybos dalimi, priemone prekėms ir jų pridedamajai vertei gaminti. Anot Markso, “darbininko susvetimėjimas jo dalyke pagal ekonomikos dėsnius pasireiškia taip, kad juo daugiau darbininkas pagamina, juo mažiau gauna suvartoti; juo daugiau vertybių sukuria, juo bevertiškesnis ir nevertesnis pats pasidaro; juo labiau išdailintas gaminys, juo biauresnis darbininkas; juo kultūringesnis dalykas, juo barbariškesnis darbininkas; juo galingesnis darbas, juo bejėgiškesnis darbininkas; juo dvasiškai turtingesnis darbas, juo labiau bedvasis ir gamtos pavergtas darbininkas”.

Ilgame istorijos kelyje sukurtos gamybos priemonės, visos valstybinio, kultūrinio, mokslinio ir technologinio gyvenimo priemonės yra bendras ankstesniųjų žmonijos kartų mąstymo ir darbo vaisius, visos žmonių giminės paveldėjimas. Žmogaus darbinėje veikloje įsiamžina visa ankstesnė žmonijos veikla, darbu reiškiasi visas žmonių giminės gyvenimas. Bet kai gamybos priemonės patenka privačion nuosavybėn, visas tas žmonijos praeities kartų paveldėjimas, visa žmonių giminės būtis atitenka nedaugeliui individų, kurie vieni naudojasi žmogiškojo genijaus Tūkstantmečiais sukauptu turtu. Todėl tad privatinę nuosavybę Marksas laiko aršiausia svetimbū-vio rūšim. Kapitale susvetimėjusi žmonijos galybė iškyla virš žmogaus, jį prislegia kaip svetima ir nežmoniška galybė.

Ir taip atskirtas nuo gaminio nuo darbo, svetimas rūšies gyvenimui ir kitam žmogui, žmogus mažėja, bet už tat auga turtas auga susvetimintas žmogaus gyvenimas, auga svetimbūvio sankaupos — kapitalas. “Gyvuliškumas tampa žmoniškumu ir žmoniškumas — gyvuliškumu”, kaip sako Marksas.

Šitaip privatinė nuosavybė atsiskleidžia kaip suišorintas darbas, suišorintas žmogus, susvetimintas darbas, susvetimintas gyvenimas, susvetimintas žmogus.

“Betarpiška išvada iš to, kad žmogus susvetimintas savo darbui, savo gyvenimo veiklai, save rūšies gyvenimui, tai žmogaus susvetimėjimas žmogui. Kai žmogus pats prieš save atsistoja, tai prieš jį stovi kitas žmogus” (pabr. Markso).

7.

Svetimbūvio sąvoką Marksas toliau ryškino ir labiau sukonkretino vėlesniuose raštuose, gvildendamas kapitalistinės visuomenės dėsnius.

Kritikuodamas Feuerbachą Marksas atmetė visą ligtolinę filosofiją, kuri tik skirtingai aiškino pasaulį, užuot jį keitusi. Jis reikalavo keisti ne tik žmonių mąstymą, bet visų pirma visas medžiagines svetimbūvio sąlygas. Ta prasme jis ragino kovoti už privatinės nuosavybės panaikinimą, veikliai dalyvauti klasių kovoje. Toks tad buvo Markso materialistinis posūkis, kuriame jis anksti atsiribojo nuo vokiečių idealistinės filosofijos ištakų.

Bet Markso materializmas nėra paprastas materializmas. Jis nelaiko žmogaus medžiaginės gamtos gabalu, bet regi jo esmę darbe. Pasigelmžusi jo darbo vaisius, miesčioniškoji visuomenė atvėrė prarają tarp žmogaus esmės ir būvio. Tik komunizmas, nauja bendruomeniniais pagrindais tvarkoma gamybos priemonių nuosavybė, padarysianti galą tragiškam žmogaus suskilimui. Nagrinėdamas privatinės nuosavybės ir komunizmo santykį, Marksas rašė: “Komunizmas kaip teigiamas privatinės nuosavybės, kaip žmogiškojo svetimbūvio panaikinimas ir todėl kaip tikroviškas žmogiškosios esmės pasisavinimas žmoguje ir žmogui, todėl kaip pilnutinis, sąmoningas ir visame ligšiolinio išsivystymo turtingume tapęs žmogaus sugrįžimas sau kaip visuomeninio, t. y. žmogiško žmogaus, šitas komunizmas yra kaip įgyvendintas gamtiškumas - žmoniškumas, kaip įgyvendintas žmoniškumas - gamtiškumas, jis yra tikras panaikinimas nesantaikos tarp žmogaus ir gamtos, tarp žmogaus ir žmogaus, tikras panaikinimas vaido tarp būvio ir esmės, tarp sudaiktėjimo ir saviveikos, tarp laisvės ir būtinybės, tarp individo ir rūšies. Jis yra išspręstoji istorijos mįslė ir žino, kad yra šitoks sprendimas”.

“Posityvus privatinės nuosavyvės panaikinimas, kaip žmogiškojo gyvenimo pasisavinimas, yra todėl teigiamas visokio svetimbūvio panaikinimas, taigi žmogaus sugrįžimas iš tikybos, šeimos, valstybės ir t.t. į savą žmogišką, t. y. visuomeninį būvį”.

‘‘Individas yra visuomeninė būtybė. Jo gyvenimo pasireiškimas . .. yra todėl visuomeninio gyvenimo pasireiškimas ir veikla. Žmogaus individualinis ir rūšinis gyvenimas nėra skirtingi . . . individualaus gyvenimo būvis yra ypatingesnis ar bendresnis rūšies gyvenimo būdas, arba juo daugiau rūšies gyvenimas yra ypatingesnis ar bendresnis individualinis gyvenimas”.

Žmogaus santykį su gamta, su jo “neorganiniu kūnu”, kaip Marksas sako, taip pat valdo dialektika. “Žmogus tik tada savęs nepraranda dalyke, kai dalykas pasidaro žmogiškas ar žmogus dalykiškas” (visi pabr. Markso).

Gamta savyje — be sąryšio su žmogumi — žmogui nieko nereiškia, yra “niekis”. “Žmogus — tai žmogiškoji gamta”. “Atbaigtasis gamtiškumas arba žmoniškumas skiriasi tiek nuo idealizmo, tiek nuo materializmo ir drauge yra juos abu sujungiančioji tiesa”. Todėl “istorija yra tikra žmogaus gamtos istorija”.

8.

“Vokiškojoje ideologijoje , plėtodamas istorinio materializmo pagrindus, Marksas gilinosi į tas sąlygas, kuriomis gaminiai išsprūsta iš gamintojo rankų, apverčia žmogaus ir daikto santykį, žmogų suskaldo, sužaloja, nužmogina. Ir čia Marksą kamuoja tas pats rūpestis, kaip ir “Kapitale”, apčiuopti svetimbūvio priežastis, kaip žmogus galėjo patekti savo gaminio valdžion ir virsti kapitalo vergu.

Šiame veikale Marksas žengė lemiamą žingsnį nuo individualinės žmonių veiklos į visuomeninę, iškeldamas darbų pasidalinimo reikšmę, nes kaip tik pasidalinime gaminiai atitrūksta nuo žmonių ir juos užvaldo. Tokiu būdu išryškėja, kad tikroji žmogaus vieta yra istorija, kurioje žmogus pats save kuria, savo esmę ir būvį, pastebi prieštaravimą tarp savo tikrovės ir galimybių.

Regėdamas žmoguje visuomeninių santykių visumą, Marksas neįsivaizduoja jo atsietai, atplėšto nuo istorinių sąryšių, konkretaus darbo sąlygų, kuriomis jis nuolat keičia ir gamtą ir patį save. Kaip daiktų savybės išryškėja išoriniuose santykiuose, susidūrus su kitais daiktais, bet neatsiranda iš jų, taip ir žmogus, darbinė būtybė reiškiasi gamtoje ir visuomenėje, tačiau nėra vien tik gamtos ir visuomenės sąlygų padaras.

Išryškinęs istorinį materializmą, Marksas atmetė metafizinę pažiūrą į žmogų, kurio visą esmę regi jo darbu kuriamoje istorijoje. Kaip pirminė tikrovė yra gamta ir su ja susijusi gamtos dalis

—    žmogus, bet ne idėja, taip lygiai ir pirminė žmogaus veikla

—    negali būti mąstymas ar pasyvus gamtos stebėjimas, bet praktinis gyvenimas. “Gyvenimui betgi visų pirma priklauso valgis ir gėrimas, butas, apranga ir dar kai kas kito. Pirmasis istorinis veiksmas taigi yra priemonių šitiems poreikiams patenkinti gamyba, paties medžiaginio gyvenimo gamyba, ir būtent tatai yra istorinis veiksmas, pagrindinė visokios istorijos sąlyga, kuri ir šiandien, kaip prieš tūkstantmečius, turi būti kas dieną ir kas valandą išpildyta, kad žmonės galėtų pragyventi”.

“Praktika” — tai konkretus gamtos keitimas, kuriant medžiagines pragyvenimo priemones, t.y. ūkinė veikla. Tai ji lemiamoji istorijos jėga. Ne tik gamtą, bet ir patį žmogų keičiančioji jėga. Praktika, darbu visuomeninis žmogus pats save kuria. “Kaip individai savo gyvenimą išreiškia, tokie jie yra. Kas jie yra, sutampa taigi su jų gamyba, tiek tuo, ką jie gamina, kaip ir tuo, kaip jie gamina”.

Gamindamas medžiagines gėrybes, žmogus suišorina savo jėgas, savąjį “aš” pagamintose gėrybėse. Todėl po to turėtų sekti trečiasis dialektikos veiks-

mas: susigrąžinti suišorintąjį “aš”, kas konkrečiai reikštų panaikinti gaminio “svetimybę”, t. y. panaikinti tą faktą, kad žmogus nelaiko savo pagamintojo gaminio sau priklausančiu dalyku, kaip tai Įvyksta privatinės nuosavybės sąlygomis.

Iš to seka, kad pati giliausioji žmogaus darbo, arba “praktikos”, esmė reikalauja laikyti normalia tokią visuomeninę santvarką, kurioje būtų panaikinta privatinė nuosavybė. Privatinėje nuosavybėje suišorintoji žmogaus esmė pasilieka suišorinta, svetima darbo gaminyje. Proletariate žmogiškumo paneigimas pasiekia savo kraštutinę ribą. Tokiu būdu dialektinis apsivertimas istorinėje raidoje tampa istorine būtinybe: proletariato visuomeninė revoliucija sutriuškins senąją privatinės nuosavybės visuomenę, panaikins gamybinės veiklos susvetimėjimą, sugrąžins visuomeniniame darbe suišorintą-ją jo esmę. Ūkinį išsivadavimą būtinai seks visuomeninis ir politinis išsivadavimas, nes visuomeniniame žmoguje individų privatiniai reikalai sutaps su visuomenės viešaisiais reikalais. Galop visuomeninį ir politinį išsivadavimą savaime seks religinis išsivadavimas.

Šitame materialistiniame istorijos samprotyje lemiantis vaidmuo atitenka ūkiniam veiksniui, nes jis apsprendžia ir visuomenės ir politikos raidą. Dvasinis žmogaus gyvenimas tėra ūkio ir visuomenės vyksmo atspindys visuomeninėje žmogaus sąmonėje. “Netgi žmonių smegenyse susidarantis rūkas yra būtinas jų medžiaginio, potyriais nustatomo ir su medžiaginėmis prielaidomis susietos gyvenimo eigos sukilninimas. Dora, tikyba, metafizika, betkokia ideologija ir jas atitinkančios sąmonės lytys nebesidengia daugiau savarankumo skraiste. Jos neturi jokios istorijos, jokios raidos. Patys žmonės, plėtodami savo medžiaginę gamybą ir medžiaginius santykius, keičia ir šitą tikrovę, ir savo mąstymą, ir savo mąstymo išdavas. Ne sąmonė apsprendžia gyvenimą, bet gyvenimas apsprendžia sąmonę”.

9.

Dialektinėje raidoje susidarę visuomenės    prieštaravimai

sprendžiami klasių kovoje. Klasių kovoje proletariatas galutinai pašalins klasinius prieštaravimus: išvaduos save ir drauge visą visuomenę. Rašydamas “Komunistų manigestą” (1848), Marksas jau buvo susidaręs savitą materialistinį istorijos samprotį. Manifeste labiau išryškinama visuomeninių klasių sąvoka, ypatingai giliai įžvelgti buržuazinės visuomenės prieštaravimai. Toji įžvalga iki šiandien neprarado savo aktualumo. Šiandieniniam manifesto skaitytojui sunku nusikratyti įspūdžio, kad jis parašytas prieš daugiau negu šimtą metų, tarsi turint prieš akis kaip tik mūsų dienų visuomenės sąlygas.

“Buržuazija visur, kur tik ji paėmė valdžią, sunaikino visus feodalinius, patriarchalinius, idilinius santykius. Margus feodalinius pančius, kurie rišo žmogų prie jo “prigimtinių” viešpačių, ji negailestingai sutraukė ir nepaliko tarp žmonių jokio ryšio, kaip tik vieną pliką interesą, beširdį “gryną pinigą”. Lediniame savanaudiško apskaičiavimo vandenyje ji paskandino šventąjį religinės ekstazės, riteriško entuziazmo, miesčioniško sentimentalumo virpesį. Žmogaus asmens orumą ji pavertė mainomąja verte ir vietoj daugybės suteiktų ir įgytų laisvių iškėlė vieną beširdę prekybos laisvę. Vienu žodžiu, religinėmis ir politinėmis iliuzijomis pridengtą išnaudojimą ji pakeitė atviru, begėdišku, tiesioginiu, sausu išnaudojimu.

Buržuazija nuplėšė šventumo aureolę nuo visų veiklos rūšių, kurios ligi tol buvo laikomos garbingomis ir į kurias buvo žiūrima su pamaldžiu virpesiu. Gydytoją, teisininką, kunigą, poetą, mokslo vyrą jį pavertė savo apmokomais samdomaisiais darbuotojais.

Visi nusistovėję, aprūdiję santykiai su juos lydinčiomis amžių pašventintomis sąvokomis ir pažiūromis — suardomi, visi naujai atsirandantieji santykiai pasensta, nespėję sukaulėti. Visa, kas luomiška ir sustingę, išnyksta, visa, kas šventa, išniekinama, ir žmonės pagaliau yra priversti blaiviomis akimis pažvelgti į savo gyvenimo padėtį, į savo savitarpio santykius.

... Šiuolaikinė buržuazinė visuomenė su savo buržuaziniais gamybos ir mainų santykiais, buržuazinės nuosavybės santykiais, lyg burte išbūrusi tokias galingas gamybos ir mainų priemones, panaši į burtininką, kuris nebeįstengia suvaldyti savo paties burtų iššauktų požeminių jėgų. Ginklas, kuriuo buržuazija nuvertė feodalizmą, dabar atsigręžia prieš pačią buržuaziją.

Tačiau buržuazija ne tik nusikalė ginklą, kuris jai neša mirtį: ji pagimdė ir žmones, kurie tą ginklą nukreips prieš ją, — šiuolaikinius darbininkus, proletarus (pabr. Markso).

. . . stambiajai pramonei besivystant, iš po buržuazijos kojų išmušamas pats pagrindas, kuriuo ji gamina ir pasisavina gaminius. Pirmiausia ji gamina savo pačios duobkasius. Jos žlugimas ir proletariato pergalė yra lygiai neišvengiami”.

10.

Savo vėlesniuose veikaluose Marksas atsidėjo visuomenės ūkio ir buržuazinės ekonomikos mokslo kritikai. Jau rinkdamas medžiagą “Kapitalui”, 1859 m. parašytoje apybraižoje “Zur Kritik der politischen Oekonomie”, jis klasiškai suformulavo istorinio materializmo samprotį:

“Visuomeninėje savo gyvenimo gamyboje žmonės sueina į tam tikrus būtinus, nuo jų valios nepriklausomus santykius, gamybos santykius, kurie atitinka tam tikrą savo medžiaginių gamybos jėgų išsivystymo pakopą. Šitų gamybos sąlygų visuma sudaro visuomenės ūkio sąrangą, tikrąjį pamatą, ant kurio iškyla teisinis ir valstybinis antstatas ir kurį atitinka tam tikros visuomeninės sąmonės lytys. Medžiaginio gyvenimo gamybos būdas apskritai sąlygoja visuomeninį, politinį ir dvasinį gyvenimo vyksmą. Tai ne žmonių sąmonė apsprendžia jų būtį, bet, atvirkščiai, jų visuomeninė būtis apsprendžia jų sąmonę. Tam tikroje savo išsivystymo pakopoje visuomenės medžiaginės gamybos jėgos patenka į prieštaravimą su esamais gamybos santykiais, arba, kas tėra tik to paties teisinė išraiška, su nuosavybės santykiais, kuriuose ji iki tol reiškėsi. Tie santykiai iš gamybinių jėgų išsivystymo formų persiverčia į pančius. Tada prasideda visuomeninės revoliucijos laikotarpis. Ūkiniam pamatui pasikeitus, lėčiau ar sparčiau apsiverčia visas milžiniškas antstatas. Svarstant tokius perversmus, reikia nuolat skirti tarp medžiaginio ūkinių gamybos sąlygų perversmo, kurį reikia tiksliai gamtamoksliškai nustatyti, ir teisinių, valstybinių, tikybinių, meninių ar filosofinių, trumpai, ideologinių lyčių, kuriomis žmonės įsisąmonina šitą konfliktą ir jame dalyvauja. Kaip apie individą mažai galima spręsti iš to, ką jis pats apie save mano, taip lygiai mažai galima spręsti apie tokį perversminį laikotarpį iš jo sąmonės, bet daugiau turi toji sąmonė paaiškėti iš medžiaginio gyvenimo prieštaravimų, iš vykstančio susirėmimo tarp visuomeninių gamybos jėgų ir gamybos sąlygų. Visuomeninė sandara niekad ne-žlunga, kol prieš tai neišsivysto visos gamybos jėgos, kurioms ji yra pakankamai plati, ir niekad jos vietoj neiškyla nauji gamybiniai santykiai, kol prieš tai senosios visuomenės viduje nesusiklosto jos medžiaginio būvio sąlygos. Todėl žmonija visuomet imasi užduoties, kurią ji gali atlikti, nes, geriau įsižiūrėjus, visuomet pasirodo, kad pati užduotis tik ten iškyla, ar bent subręsta, kur jau yra medžiaginės sąlygos jai išspręsti”.

11.

Savo brandžiausiame, deja, neužbaigtame veikale “Kapitale”, kurio tik pirmasis tomas pasirodė Marksui dar gyvam esant 1867 m., nagrinėjamas kapitalistinės visuomenės ūkio raidos dėsningumas.

Kapitalizmo darbinė veikla gamina ne dalykus žmogaus vartojimui, bet prekes pardavimui. Mainomosios vertės prekė — ne konkretaus, bet abstraktaus, susvetimėjusio darbo gaminys. “Stalas kaip žmogaus rankomis pakeistas medis — paprastas jutiminis daiktas, bet, tapęs preke, jis atsistoja ant galvos prieš kitas prekes, lyg pats imtų šokti .

Tuo vaizdingu pavyzdžiu Marksas parodo, kaip prekė įgyja stabo žymių. Atskleisdamas kapitalizmo fetišizmą, Marksas toliau gilino žmogiškojo svetimbūvio sąvoką, suteikdamas jai tikslesnę reikšmę, moksliškai aptardamas darbo jėgą, konkretų ir abstraktų darbą, kintantį ir pastovų kapitalą, gamybos jėgų ir gamybinių santykių prieštaravimą. “Kapitalistinė gamyba nėra tik prekių gamyba, ji iš esmės yra papildomosios vertės gamyba. Darbininkas gamina ne sau, bet kapitalui. Todėl nebepakanka, kad jis iš viso gamintų. Jis turi gaminti papildomąją vertę. Tik tas darbininkas produktyvus, kuris gamina kapitalistams papildomąją vertę ar tarnauja kapitalo vertės didėjimui”.

“Kaip tikyboje žmogus patenka savo galvos, kapitalistinėje gamyboje savo rankų darbo valdžion”.

Gyvasis darbininko darbas, sudėtas į prekę, patekęs į gamybos priemonių savininkų rankas, pavirsta mirusiu darbu, kaupiamu kapitalo pavidalu. Būtis sukūrė turtą, bet turtas užgožė būtį, ją pavergė, užvaldė. Šitas santykis sudaro pagrindinį besielės kapitalistinės visuomenės dėsnį, kurį Marksas “Kapitale” pavadino “kapitalistinės akumuliacijos bendruoju dėsniu”.

Juo daugiau turtų susikaupia kapitalisto rankose, juo skurdesnė darosi turtų kūrėjo darbininko būtis, žmonių santykiai virsta daiktų santykiais, kuriuos tvarko konkurencija ir rinkos dėsniai, aklų, bevardžių, besielių jėgų žaidimas.

“Darbas nėra visokio turto šaltinis. Gamta yra lygiai toks pats vartojamosios vertės šaltinis . . . kaip tik iš to, kad gamta darbą sąlygoja, seka, kad žmogus, kuris neturi jokios kitokios nuosavybės, kaip savo darbo jėgą, visose visuomenės ir kultūros padėtyse turi būti vergas kitų žmonių, kurie pasidarė dalykiškų darbo sąlygų savininkais’’ (pabr. Markso).

“Samdomojo darbo sistema yra vergijos sistema, ir būtent tokios vergijos, kuri didėja, besivystant visuomeninio darbo gamybos jėgoms”. Kapitalistinis gamybos būdas kaupia naujus prieštaravimus. Taip, pvz., mašinos savaime sutrumpina darbo laiką, bet kapitalistiškai naudojamos prailgina darbo dieną; jos palengvina darbą, bet kapitalistiškai naudojamos padidina jo įtampą; mašinos — žmogaus pergalė prieš gamtos galybę, bet kapitalistiškai naudojamos pajungia žmogų gamtos galybei; jos didina gamintojo turtą, bet kapitalistiškai naudojamos jį paverčia didesniu vargšu”.

“Kapitalistinėje sistemoje visi metodai darbo visuomeninei gamybos jėgai padidinti pasireiškia individualaus darbininko sąskaita; visos priemonės gamybai vystyti pavirsta priemonėmis gamintojui užvaldyti ir išnaudoti, žaloja darbininką, jį paverčia daliniu žmogumi, nuvertina jį iki mašinos priedėlio”.

Marksas regi vieną nedalomą žmogiškąją tikrovę, kurios neapleidžia, nekeičia į jokį įsivaizduojamą pasaulį, bet stengiasi joje susekti visų apraiškų giliausius sąryšius. Kritikuodamas kapitalistinę tikrovę, jis atranda pagrindinį prieštaravimą tarp gamybos jėgų ir gamybinių santykių. Gamybos jėgos vystosi visuomeniškai, skatina žmonių bendradarbiavimą, pasidalinimą darbais, technologinę pažangą. Tuo tarpu gamybiniai santykiai tebesireiškia atgyvenusios privatinės nuosavybės džiunglių dėsniais. Todėl neišvengiama, istoriškai būtina klasių kova, žūtbūtinė kapitalo ir darbo dvikova.

Šitoje kovoje Marksas iškelia veikiančiojo žmogaus vaidmenį, kurio atlikimas, kaip darbas apskritai, priklauso nuo jo sąmoningumo, nuo iš anksto užsibrėžtų tikslų, kurių savo veiksmais jis siekia. Tie tikslai neprimetami dogmatiškai iš šalies, nėra utopiniai, bet regimi pačioje besivystančios istorijos eigoje, kaip senojo pasaulio viduje iškilusios naujos galimybės.

“Iš kapitalistinio gamybos būdo išplaukiantis kapitalistinio pasisavinimo būdas, iš to kapitalistinė privatinė nuosavybė, yra pirmasis individualios savuoju darbu pagrįstos nuosavybės neiginys. Betgi kapitalistinė gamyba gamtinio vyksmo būtinybės keliu gamina savo pačios neiginį. Tai — neiginio neiginys. Jis nebe-stato privatinės nuosavybės, bet grindžia individualinę nuosavybę kapitalistinio laikotarpio laimėjimais: bendradarbiavimu ir bendra žemės nuosavybe ir pačiu darbu pagamintomis gamybos priemonėmis”.

Pati kapitalistinė santvarka rieda į didesnius prieštaravimus, pūdo istoriją, tačiau tik žmonės savo veikla gali pašalinti tuos prieštaravimus. Kapitalizmo žlugimas įrašytas jo paties prigimtyje, todėl neišvengiamas, kaip tuo pačiu neišvengiamas naujos žmoniškesnės santvarkos iškilimas. Bet tik žmonės kuria istoriją. Tik tada pagrindinis kapitalistinės sistemos prieštaravimas virsta tikru istorijos varikliu, kai darbo masės pradeda klasių kovą, ima griauti senuosius gamybos santykius ir kurti naujus, atitinkančius naująjį gamybos jėgų išsivystymo laipsnį.

12.

Marksas tikėjo, kad darbininkai, labiausiai nuskriausti kapitalistinės santvarkos žmonės, mokės atidengti savo būsenoje glūdinčias galimybes ir jas paversti tikrove. Tai ir bus komunizmas, šuolis iš būtinybės į laisvę, šviesioji ateities žmonijos aušra, tikrai žmogaus vertos istorijos pradžia, prieš kurią visa ligtolinė raida išbluks kaip varginga proistorė. Kaip atrodys komunistinės ateities visuomenės žmogus, kokie bus jo bruožai, Marksas nelaikė savo užduotim į tai gilintis. Ne mūsų reikalas, sakė jis, statyti ateitį ir su ja visiems laikams susitvarkyti. Jis buvo užsiėmęs radikalia esamojo laiko, dabarties kritika. Giliai peržvelgęs kapitalistinio pasaulio prieštaravimus, jis užčiuopė socializmo daigą ir matė tik naujo socialistinio žmogaus gemalą. Todėl labai teisingai pastebi I. Deutscher, kad Markso raštuose ir apskritai marksizme daug lengviau matyti, kuo socialistinis žmogus negali būti, negu kuo jis bus. Marksizmas nesiūlo utopinio žmogaus vaizdo, neužsiima pranašystėmis, bet “blaiviomis akimis” stebi vykstančiąją kovą tikrovėje ir reikalauja jon įsijungti už naująjį žmogų. Šiuolaikinę netvarkingą, neprotingą, nežmonišką visuomenę jungia ir plėšo dvi jėgos: iš vienos pusės vis didėjantis tobulėjančių gamybos priemonių suvisuomenėjimas, iš kitos pusės privatinės nuosavybės sukaustytųjų gamybos santykių nevisuomeniškumas. Šioje kovoje marksizmas siekia išlaisvinti žmogų, naują, socialistinį žmogų, kuris jau yra užuomazgoje, bet tuo tarpu gyvenimo sąlygų sužalotas, sukvailintas, nesavas.

Tas naujasis žmogus, anot I. Deutscher, negalės būti priešiškos visuomenės gaminys. Negalės būti toks visuomenės kūrėjas, kurį valdo iš jo valdžios ištrūkę gaminiai ar gamta. Negalės būti aklų rinkos jėgų žaislas ar neokapitalistinio valstybės ūkio robotas. Negalės būti nei susvetimėjęs ar engiamas ankstesniųjų laikų proletaras nei tobula smulkaus miesčionio kopija, į kurią mūsų dienų vad. gerovės valstybė paverčia darbininką.

Pilnutinis socialistinis žmogus galimas tik labiausiai išsivysčiusioje sutelktinėje visuomenėje, tik pasiekus kultūros ir civilizacijos viršūnę. Toji viršūnė jau matyti, tik įvairios kliūtys kliudo žmonijai sparčiau į ją kopti.

13.

Kaip nunokusį vaisių jau galima skinti, nelaukiant ligi jis pats nukris nuo medžio, taip lygiai ir marksizmui atrodo, kad kapitalistiškai išsivysčiusioje visuomenėje jau pribrendo istorinė žmogaus išsivadavimo galimybė. Marksizmo pagrinduose glūdi neabejotinas rūpestis pertvarkyti visuomeninius santykius. Ir būtent juos pertvarkyti taip, kad būtų galutinai panaikintos visos sąlygos, kurios kliudo žmogui išskleisti savąjį žmoniškumą gamtoje, visuomenėje, istorijoje. Tai titaniškas užsimojimas kartą ir visiems laikams padaryti galą ligšioliniam žmogaus sužalojimui betkokiu pavidalu, sugrąžinti jam prarastąją vertybę ir pilnutinę esmę būvyje. Todėl galima tvirtinti, kad naujo ir tikro žmoniškumo siekis yra nepaneigiamas tiek Markso raštuose, tiek šiuolaikiniame marksizmo sąjūdyje. Bet tai tik viena medalio pusė — šviesi ir žavinti. Kaip tik ji verčia nepamiršti ir antrosios pusės, kuri tamsi ir grėsminga. Pats Marksas, kaip matėme, nedavė pozityvaus žmogaus vaizdo. Mūsų laikų supolitintasis marksizmas siaubingais nusikaltimais prieš žmoniškumą neišsiskyrė nuo kitų šiuolaikinių totalistinių sąjūdžių. Nors patys marksistai griežtai pasmerkė marksizmo išsigimimą stalinizme, tačiau tai prieštarautų pačiam marksizmui ieškoti išsigimimo priežasčių kur nors kitur ir ne savyje. Neprisiimti atsakomybės už stalinizmą, kaip teisingai pastebi I. Deutscher, reikštų moralinės drąsos stoką. Stalinizmo kritika, kuri apsiriboja reikalavimu sugrįžti prie Markso, yra aiškiai nepakankama.

Tikrasis žmoniškumas galimas tik ten, kur žmogus, gyva, konkreti, kūniška būtybė, laikomas tiksluir nenaudojamas kaip įrankis ar priemonė, tegu net šviesiausiai žmonijos ateičiai pasiekti. Jugoslavų marksistai teisingai kaltina stalinizmą, kad jis ateities vardan paaukoja dabartį, siekia ateities tikslų didelėmis dabarties aukomis. Betgi ir pats Marksas niekur nėra aiškiai nurodęs, kad žmogus kaip žmogus niekad negali būti aukojamas ar laikomas įrankiu kokiems nors neva aukštesniems tikslams pasiekti.

Net Markso jaunystės raštuose, kuriuose daugiausia kalbama apie žmoniškumą, sunku įžvelgti žmogaus asmens nelygstamos vertės pripažinimą. Marksizmas teisingai pabrėžia žmogaus būvį pasaulyje ir labai rimtai juo rūpinasi. Nors žmogus — gamtinė būtybė, kurią sąlygoja gamtos dėsniai, tačiau jis nėra paprasta gamtos dalis. Kurdamas savo medžiagines sąlygas, žmogus keičia gamtą. Žmogiškai būti — tai dirbti, veikti, kurti. Darbas žmogų suriša su kitais žmonėmis, todėl jis visuomeninė būtybė. Savo darbu, gamybine veikla keisdamas gamtą ir visuomenę, žmogus keičia ir save patį, todėl jis yra save istoriškai kuriančioji būtybė.

Teisingai marksizmas vertina žmogų pasaulyje, kaip nelaimingą, užgožtą, susvetimėjusią būtybę. Toks yra ne tik išnaudojamas varguolis. Ir išnaudotojai nors jie nesijaučia nelaimingi, iš tikrųjų yra sužalotieji žmonės, kaip teisingai pastebi J. Lacroix. Iš tokios būsenos kyla įpareigojimas ją pakeisti, sugrąžinti žmogui jam priklausomą orumą, neatrastąjį ar prarastąjį žmoniškumą. Todėl žmogus — kovojanti būtybė. Kova liečia išlaisvintą pilnutinį žmogų. Deja, savo pagrindiniame veikale Marksas nė viena eilute neužsiminė, kaip apsaugoti žmogaus laisvę nuo kolektyvo ir plano valdžios piktnaudžiavimų.

14.

Mūsų laikais supolitinto marksizmo praktika parodė, kokie nauji nežmoniškumo pavojai žmonijai graso. Tie pavojai neišnyko vien tik todėl, kad patys marksistai kartais kritikuoja stalinizmą.

Marksizmas skelbia ne tik meilę žmogui, bet ir neapykantą klasiniam priešui. Tas priešas marksistui niekad negali būti abstraktus, bet kitas žmogus, tokia pati būtybė iš kūno ir kraujo. Nebūtinai tik užkietėjusį išnaudotoją, stambiųjų gamybos priemonių savininką, bet ir eilinį samdomojo darbo žmogų, proletarą, valdančioji biurokratų partija su savo visagalinčiąja policija gali užantspauduoti “klasiniu priešu”.

Nors marksizmas dialektiškai vertina žmogaus ir visuomenės santykius, tačiau praktikoje pirmenybė skiriama ūkio, valstybės ar santalkos reikalams. Iš to kyla supolitintojo marksizmo prieštaravimas teorijoje ir nežmoniškumas praktikoje, marksizmo degradavimas į patogią pateisinimo priemonę ir ideologinį įrankį biurokratų rankose.

Štai kodėl marksizme žmoniškumas su nežmoniškumu yra taip persipynę, kad negalima jo apskritai vadinti humanistiniu ar nehumanistiniu. “Marksistinė ideologija yra nuolatinės įtampos padėtyje tarp šių krypčių”.

Šiuolaikinio marksizmo didybė kyla iš to, kad jame, kaip pačiame gyvenime ir visoje istorijoje, vyksta kova už žmogų ir prieš žmogų. Kaip negalime būti abejingi šitai gyvenimo kovai. taip ir pačiam marksizmui. Turime nugalėti lietuviškąjį antimarksizmo kompleksą, kuris reiškiasi tai abejingumu, tai tiesiog priešiškumu, jį atmetant jo gerai nepažinus.

Krikščionys ir nekrikščionys humanistai turime būti kiekvienu metu pasiruošę paremti sveikąsias marksizmo jėgas ir drauge kovoti už šviesesnę žmogiškąją būtį.

Iš kitos pusės, kaip tik dėl to negalime užmerkti akių prieš tuos pavojus, kurie marksizme tyko žmoniją. Čia kaip uk reikalinga toji griežta, radikali kritika, kaip ją žodžiais ir savo gyvenimo pavyzdžiu skelbė Marksas, kritika, nebijanti nei savo padarinių nei susirėmimo su galiūnais.

Bet vieno nevalia čia užmiršti: mūsoji marksistinio žmogaus kritika tik tada bus tikra, įtikinanti ir paveiki, kai drauge ji bus mūsų pačių išpažįstamo ir gyvenime vykdomo žmoniškumo savikritika.