Partizanai: Istorija ir dabartis

Veiksniai kryžkelėse

IŠEIVIJOJE

Šiapus “geležinės uždangos” veikiantieji Lietuvos laisvinimo veiksniai — Amerikos Lietuvių Taryba, diplomatiniai postai, Laisvės Komitetas, Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas — yra nekartą atsidūrę kryžkelėse be kelrodžių. Atokiau nuo veiksnių esantį dažną tautietį dėl to maudžia rūpestis, kad tik jie nepasiklystų.

Amerikos Lietuvių Taryba jau pačioje savo veikimo pradžioje buvo atsidūrusi kryžkelėje, kai jos dalyvių nusistatymai susikryžiavo dėl tarybos pozicijos buv. Lietuvos diktatoriaus Smetonos atžvilgiu. Smetonos šalininkai iš tarybos pasitraukė ir sudarė šalia Alto savo atskirą organizaciją Lietuvos reikalams. Tasai skilimas tęsėsi ir po Smetonos žuvimo. Tik Vliko įgaliotinio prie Alto dr. Prano Padalio apsukriomis pastangomis tasai Alto skilimas buvo sulipdytas. (Pažymėtinas vienas tos Alto kryžkelės patrauklus reiškinys. Nepaisant dėl skilimo atsiradusio organizacijų ir veiklos lygiagretumo ir dubliavimo, tarp Alto ir nuo jo atskilusių tautininkų nebuvo antagonizmo. Nė katra organizacija nebandė trukdyti ir kenkti antrosios veiklai, o veikiau stengėsi tik džentelmeniškai lenktyniauti, daugiau ir geriau padaryti).

Antrą kartą Amerikos Lietuvių Taryba pateko į kryžkelę, kai Vlikas paskelbė Lietuvių Chartą ir prel. Krupavičius energingai ėmėsi kurti pasaulio lietuvių bendruomenės organizaciją. Krupavičiui pasiūlius, kad Altas stotų JAV lietuvių bendruomenės organizacijos priešakyje, Altas atsisakė, tur būt nenorėdamas tuo būdu prarasti savo nepriklausomybės ir mažiau ar daugiau subordinuotis Vliko Vykdomosios Tarybos Lietuvybės Išlaikymo Tarnybai, o vėliau pasidaryti priklausomas ir nuo visuotinių rinkimų. Nors prel. Krupavičiui tai buvo didelis ir netikėtas smūgis, bet jis dėl tokio Amerikos Lietuvių Tarybos atsisakymo nekapituliavo ir Jungtinėse Valstybės Bendruomenės organizacijos pradininku padarė nuo Alto nepriklausomą vadinamą Loką (Laikinąjį Organizacinį Komitetą) su savo draugu prel. J. Balkūnu priešakyje. Suprantama, Alto palankumas bendruomenės organizacijai nuo to nepadidėjo. Bet Loko iniciatyva ir pastangomis demokratiniais pagrindais organizavos bendruomenės apylinkės ir apygardos. 1955 Lokas pravedė visuotinius rinkimus, kurių išdavoje susidarė JAV lietuvių bendruomenės centriniai organai: taryba, valdyba, garbės teismas, kontrolės komisija. Alto pirmininko L. Šimučio taktas ir respektas prel. Krupavičiui iš vienos pusės, iš antrosios — JAV LB jaunos organizacijos pradiniai nedrąsūs veiklos žingsniai ir vidiniai organizaciniai rūpesčiai užkirto kelią bet kuriai konfrontacijai tarp Alto ir bendruomenės organizacijų. Aiman, tai buvo tik laikinis dalykas.

Trečią kartą Altas pasijuto kryžkelėje, kai 1965, amžiaus naštos spaudžiamas, iš Alto pirmininko posto nusiėmė, Altui visą laiką sėkmingai vadovavęs, taktiškai lankstus, aštrių kampų vengiantis, koaliciniam organui vadovauti nepakeičiamas L. Šimutis. Jo kandidatas Alto pirmininko postui paveldėti inž. Antanas Rudis nebuvo laimingas parinkimas ir po metų turėjo būti pakeistas. Po užtrukusio “impasse” Alto pirmininku tapo inž. E. Bartkus, kuris betgi po poros metų taip pat kapituliavo. Nuo 1971 Alto pirmininku tapo dr. K. Bobelis. Tiubingeniškiai jo moksladraugiai jį vertino kaip stiprų veiksnį ateitininkų - šviesininkų dvikovoje, labiausiai tais atvejais, kur tekdavo skaitytis su fizinėmis savybėmis. Čikagiškiai jį vertina kaip savo srities specialistą gydytoją. Tačiau L. Šimučio ilgus metus dėvėti Alto pirmininko batai privalo visai kito sukirpimo kojos.

Šimučio Altas savo atsišaukimuose niekados neskelbtų, kad “Mums (mano pabraukta. K.N.) jau pasiseka su pagalba mūsų įtakingų draugų Washingtone pralaužti geležinę uždangą, kaip tai akivaizdžiai atskleidė Simo Kudirkos atvejis; mums (mano pabraukta. K. N.) pavyksta pasiekti laimėjimų ir tarptautinėje srityje, kaip tai rodo Bražinskų byla”. Kadangi S. Kudirkos išvadavimu iš sovietinio kalėjimo rūpinosi bendruomenės organai ir žmonės, o Bražinskų bylos reikalais — Vliko Valdyba, tai cituoti Alto pirmininko tvirtinimai atrodo tik vaikiškas bandymas puoštis svetimomis plunksnomis. Ir jau daug daugiau negu vaikiškas bandymas yra Alto aplinkraščio (1975.1.17) tvirtinimas: “Surenkamas aukas prašome siųsti Amerikos Lietuvių Tarybai, 2606 West 63rd Street, Chicago, Illinois, 60629, kaip vienintelei politinei organizacijai be kompromiso kovojančiai už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę” (Mano pabraukta. K. N.). Vadinasi, visos kitos už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę kovojančios organizacijos — Vlikas, Laisvės Komitetas, Batūnas, Rezoliucijų komitetas, LB organai — daro kompromisus. Ai, ai, ai, kaip negražiai kiti veiksniai suderglioti.

Į ketvirtą kryžkelę Altas pateko, kai JAV LB jauni ir energingi veikėjai, pajutę laisvinimo veikloje tuštumą, patys ėmėsi iniciatyvos tą tuštumą pripildyti Lietuvos vadavimo darbų turinio. Bet šiokią iniciatyvą dr. Bobelio Altas sutiko ne kaip talką, o kaip grėsmę, o pačią bendruomenės organizaciją — ne kaip pozityvią bendro reikalo talkininkę, o kaip pikčiausią priešą, su kuriuo kova Altui pasidarė pirmesnė net už kovą su pačiu Lietuvos okupantu, kaip tai akivaizdžiai atskleidė (Alto žodžiais tariant) paskutinė (1975.IV.12) veiksnių konferencija Chicagoje.

Vlikas kvietė uždarą veiksnių konferenciją specialiu ir skubiu reikalu — aptarti ir sutarti suderintai veiksnių akcijai ryšium su europinės saugumo konferencijos eiga ir aiškėjan-čiomis išvadomis. Į šią tad Vliko kviestą konferenciją Altas atbogino šutvę nekviestų svečių - kriukininkų. Veizėkite, tai mūsiškės “reorganizuotos” bendruomenės atstovai! Tik jiems dalyvaujant, mes dalyvausime. Jei juos išprašysite lauk, ir mes jiems iš paskos iš konferencijos išeisime. Ir išėjo. Konferencija turėjo vykti be Alto. Dr. Bobelio Altui pasirodė svarbiau buvo diskredituoti JAV lietuvių bendruomenės demokratinius organus ir jų atstovus, svarbiau buvo paremti apostaziją bendruomenės organizacijoje, kaip kad bendromis veiksnių pastangomis ieškoti tinkamų priemonių Lietuvos okupanto grėsmingiems kėslams neutralizuoti. Suniekinti brolį lietuvį buvo svarbiau, kaip drauge su juo tarnauti pavergtajai tautai. Ir tai tik dėl to, kad anas savo iniciatyva ir veikla pasirodė vaisingesnis.

Ir dar viena kryžkelė laukia Alto visada, kai Jungtinių Valstybių politika, pvz. kad ir dabartinė detente politika, ima kirstis su okupuotos Lietuvos interesais. Jau dr. P. Grigaitis buvo įteigęs Altui taisyklę, kad Alto politikos linija jokiu atveju neturi kirstis su Valstybės Departamento politikos linija. Kadangi Valstybės Departamentas buvo priešingas Valiuko Rezoliucijų Komiteto akcijai, tai jai buvo priešingas ir dr. Grigaitis. Olis tolygią Grigaičio taisyklę jau buvo diplomatiškiau formulavęs:    Lietuvos reikalą turime padaryti naudingą Jungtinių Valstybių politikai. Vadinamo šaltojo karo laikais Lietuvos reikalą nesunku buvo padaryti naudingą Amerikos politikai. Bet kaip jį padaryti naudingą detente politikos laikais? Kryžkelė be kelrodžio.

Pavojingoje kryžkelėje yra atsidūręs ir Alto monopolis Vasario 16-sios aukoms. Karo metais buvo paplitęs anekdotas apie Hitlerio, Stalino ir Churchillio ginčą, kuris jų turi geriausią ginklą. Hitleriui tai buvusi rasė (“die Rasse”), Stalinui — masės “(die Masse”), o Churchillliui — pinigai (“die Kasse”). To pasenusio anekdoto rėmai betgi gražiai derinasi su mūsų veiksnių “ginklais”. Vlikas vis pabrėžia savo “rasę”, t. y. savo kilimą iš Lietuvos. Todėl nenorįs insileisti išeivijos atstovų. Tačiau faktiškai su visais savo “suverenumo” atributais Vlikas tebuvo Alto išlaikytinis. Nepatiks išlaikytojui išlaikytinio elgesys, ir užsirauks mašnelė. Savo ruožtu bendruomenės organizacijos demokratinė santvarka aiškiai yra pamatuota išeivijos mase. Tačiau tos masės sudedamos Vasario 16-sios minėjimuose aukos iš inercijos ėjo kaip ėjusios tik į Alto kasą. Tik paskutiniais keleriais metais ta Alto monopolinė tvirtovė pradėta pamažu ardyti. Iš vienos pusės ją ardo Bendruomenės organų palaikomas aukotojų laisvas pasirinkimas savo Vasario 16-sios auką skirti, kam jam pačiam atrodo tikslinga, nebūtinai tik Altui. Iš antros pusės ją ardo Vliko iniciatyva savąjį Tautos Fondą padaryti savarankiška, nuo Alto geros širdies nepriklausoma, laisvinimo lėšoms telkti organizacija

Atrodo, kad šioji Alto kryžkelė galėtų būti paskatinimu visiems veiksniams susiprasti ir sudaryti vieną bendrą laisvinimo lėšų fondą. Tai būtų graži veiksnių konsolidacijos pradžia. Tik įsivaizduokite, prie ALT pridėtume F ir turėtume ALTF (Amerikos Lietuvių Tautos Fondą)

Žmogusnenori būti vergas, nenori prievartos ir pavergimo, nori laisvai gyventi ir vykinti savo gyvenimo reikalavimus. Kadangi šie laisvo gyvenimo reikalavimai gali būti įvykdomi tik tada, kai tauta yra laisva, kuriai žmogus priklauso, tai visi žmonės kovoja dėl savo tautos laisvės.

Andrius Baltinis

Jauna dvasia savo jėgas kovoje įvertina daugiau, nei jų turi, bet kaip tik dėl to ji drįsta rizikuoti.

J. Brazaitis

Lietuvos diplomatiniai postai nuo Lietuvos sovietinės okupacijos pradžios (1940) taip pat yra praėję įvairių kryžkelių. Iš min. K. Škirpos neseniai pasirodžiusių atsiminimų sužinome, kad kai kurie tų postų, nė akimirksnio nedvejodami ir pramatomų sunkumų neišgązdinti, ryžtingai laikėsi Lietuvos valstybinių interesų kelyje. Tačiau buvo ir kitokių atvejų. Buvo ir tokių, kurie, vengdami aiškiai angažuotis, stengėsi užsidaryti neutraliame santūraus stebėtojo bokšte.

Ir vadinama tylioji diplomatija savo pačiu buvimo faktu liudija Lietuvos valstybingumą, ir Lietuvos interesams naudinga. Okupuotos ir faktiškai įjungtos į Sovietų Sąjungą Lietuvos sąlygomis jos diplomatinių postų padėtis labai jautri ir tuose kraštuose, kurie sovietinės aneksijos nepripažįsta. Bet kurio Lietuvos diplomatinio posto neapdairus judrumas kartais galėtų būti net pavojingas pačiai posto egzistencijai.

Antra vertus, nė tylioji diplomatija neturėtų atsitverti kiniška siena nuo gyvenimo. Neturėtų užsklęsti savo durų spaudos, mokslo, meno žmonėms, parlamento politikams, partijų veikėjams ir tūnoti kaip pelė po šluota, susigūžusi savame kiaute. Atvirkščiai, dabartinėmis Lietuvos sąlygomis jos diplomatiniai postai turėtų tapti gyvais bendravimo židiniais, kur teiktųsi Lietuvos draugai iš spaudos, mokslo, meno, politikos sluoksnių. Bet čia Lietuvos diplomatiniai postai ir atsiduria kryžkelėje. O kas mokės reprezentacines išlaidas?

— Duok, Dieve, progų, o pinigų bus, — juokaudavo mėgstąs su žmonėmis bendrauti mūsų kaimynas, tuo norėdamas pasakyti, kad nekiekvie-nas pabendravimas brangiai moka. Be to, kai Alto, Vliko, Laisvės Komiteto, bendruomenės, dažnos draugijos ar spaudos veikėjas, savanoriškai vykdydamas savo tautinę pareigą, aukoja ne tik savo laiką, sveikatą ir patogumą, bet dažnai taip pat ir savo pinigą, tai panašios duoklės neturėtų vengti ir diplomatinių postų darbuotojai. Žinia, viskam yra saikas. Atsiradus tikram reikalui, diplomatiniam postam į talką turėtų ateiti ir kitų veiksnių fondai.

Tik čia vėl nauja kryžkelė. Kad veikiantieji Lietuvos diplomatiniai postai tikrai galėtų tapti gyvais bendravimo židiniais, tam vienų tik piniginių išteklių dar neužtenka. Reikia tam ir atitinkamo klimato, atitinkamos aplinkos. O tokio klimato negali susidaryti, kol tokiame poste dūlinės tik susklerotėję ir paliegę seneliukai, kol visa diplomatinio posto aplinka darys muziejinio inventoriaus įspūdį. Kad bendravimo židinys diplomatiniame poste galėtų sužėruoti, susenęs ir nepajėgus Lietuvos reprezentuoti pareigūnas savo vietą turėtų užleisti jaunesniam. Jei to jam būtų negalima formaliai atlikti (nors rodos Latvijos diplomatinis postas jau yra padaręs precedentą), veiksniai turėtų formalųjį šefą įtikinti, kad jis bent faktinį Lietuvos reprezentavimą perleistų savo jaunesniam pavaduotojui.

Bet ir to dar maža. Kultūros reikalų “attaché” uždaviniams vykdyti turėtų būti pasamdytas atitinkamų sugebėjimų pareigūnas. Jo išlaikymas turėtų būti visų veiksnių rūpestis. Tik pačių diplomatinių postų ir visų kitų veiksnių suderintomis pastangomis tie postai galėtų tapti Lietuvos reprezentacijos gyvais židiniais.

Stačiai graudu skaityti spaudos žinutes apie paties svarbiausio Lietuvos diplomatinio posto pareigūnų užpuolimus, sumušimus, apiplėšimus, klausytis apgailestavimų dėl pasiuntinybės rūmų atgrasios išorės ir susidėvėjusio vidaus. Bet argi tai nėra eilinio nerūpestingumo, nepaslankumo ir apsileidimo vaisiai? Kasgi kliūva tame nesaugiame rajone atsidūrusius pasiuntinybės rūmus perleisti ir įgyti kad ir mažesnius, bet tinkamoje aplinkoje. Žinantieji tvirtina, kad mūsų diplomatinis postas Londone, susitaręs su Vliku, panašią operaciją jau seniai yra padaręs. Panašiai, sako, yra susitvarkęs ir Latvijos diplomatinis postas Wa-shingtone. Istorija neklaus mūsų, kur buvome gimę ir kuriais keliais patekome į atsakingą postą lemtingais laikais, o tik liudys, ar buvome to posto verti, ar pakankamai rūpinomės laiku padaryti tai, ką turėjome padaryti.

Okupacijos trukmėje visi tebeveikiantieji Lietuvos diplomatiniai postai vienodai yra patekę į lemtingą savo egzistencijos kryžkelę. Vyresnieji jų pareigūnai pasitraukia į amžinybę. Jaunesnieji jų paveldėtojai sensta. Neturėdami pripažintos Lietuvos vyriausybės, neįmanome diplomatinių kadrų papildyti jaunomis jėgomis. Toks nusistatymas tų veiksnių, nuo kurių okupuotos Lietuvos diplomatinių postų pripažinimas priklauso. Priversti sutikti su tuo, kas neišvengiama, vis dėlto turėtume padaryti viską, kas mums galima, kad mūsų diplomatiniai postai netaptų išmaromis. Šioje kryžkelėje yra ir kelrodžiai.

Lietuvai nepriklausomybę atsikovojus, neviena jos valstybinė įstaiga pradžioje naudojosi dėl valstybinės nepriklausomybės kovojusių privačių institucijų talka. Pačioje Lietuvoje — parapijų komitetų etc. talka. Užsieniuose — informacijos biurų talka. Agi ir Lietuvos kai kurio diplomatinio posto užuomazga prasidėjo čia kokiame informacijos biure, čia kokioje dėl nepriklausomybės kovojusioje misijoje. Todėl būtų visai nuoseklu, kad, istorijos ratui lemtingai pasisukus Lietuvos nepriklausomybei nepalankia kryptimi, prievarta užgniaužtų Lietuvos valstybinių įstaigų vietą, kur tik galima, vėl užimtų dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo kovojančios visuomeninės institucijos. Tokiam perėjimui mūsų veiksniai turėtų iš anksto pasiruošti. Kultūros reikalam “attaché” galėtų būti to pradžia.

Lietuvos Laisvės Komitetas po savo pirmininko V. Sidzikausko mirties, galima sakyti, visai nuščiuvo. O būtų nemažas nuostolis Lietuvos laisvinimo frontui, jei šis veiksnys pasitrauktų iš veiksnių rikiuotės. Tiesa, jis daugiau buvo žadėjęs, kaip kad ištesėjo. Jau savo veikimo pradžioje buvo pasiskelbęs išleisiąs plačios apimties informacinį leidinį apie Lietuvą. Atrodo, kaip tik tokį, kokio prof. V. Maciūnas paskutiniame Į LAISVĘ pasigedo. Bet vietoj to, išėjo tik kuklutė Vaitiekūno brošiūra. Iš šalies atrodo, kad Komiteto vyrai, turėdami tiek intelektualinių jėgų ir kitų reikalingų priemonių, per keletą metų nesunkiai galėjo pagaminti tokiam leidiniui tinkamą tekstą. Bet šaukštai popiet.

Buvo skardenęsis Laisvės Komitetas ir su kitais stambiais projektais, kurie betgi tik projektais ir pasiliko. To priežastis, sakoma, buvusi amerikiečių teikiamos paramos netekimas. Esą, dėl Jungtinių Valstybių —    Sovietų Sąjungos santykiuose po prezidento Eisenhowerio 1955 susitikimo su Chruščiovu įvykusio persilaužimo, pradėjęs mažėti Jungtinių Valstybių domesys sovietų pavergtomis tautomis ir pradėjusi siaurėti parama pavergtųjų tautų egziliniams veiksniams. Su Kissingeriu ta parama visai nutrūkusi. Netekęs amerikiečių komiteto Europos reikalams paramos, Laisvės Komitetas atsidūrė kryžkelėje. Formaliai jis nesusilikvidavęs, bet faktiškai, kiek iš mūsų spaudos galima pastebėti, tik gyvalioja. Ir kažin ar yra kokia apčiuopiamesnė galimybė jam atsigauti. Kryžkelė be kelrodžio.

Antra vertus, Lietuvos reprezentavimui Laisvės Komitetas yra labai gražiai pasitarnavęs. Tam uždaviniui ypatingai tiko buv. komiteto pirmininkas Sidzikauskas. Su valstybininko patirties orumu, su diplomato mandagiu lankstumu, su pirklio paslaugiu apsukrumu ir su žydo kantriu veržlumu jis kiekvieną progą ir progelę stengėsi ir mokėjo panaudoti, kad laimėtų Lietuvai draugų ar palankumo jos interesams.

Bet pati svarbioji ir nepakeičiamoji Laisvės Komiteto reprezentacija —    Lietuvos valstybingumas. Kaip kad Lietuvos diplomatiniai postai, taip ir Laisvės Komitetas yra okupanto nesunaikinto Lietuvos valstybingumo likučiai laisvajame pasaulyje. Diplomatiniai postai atstovauja nepriklausomos Lietuvos vyriausybei, Laisvės Komitetas — nepriklausomos Lietuvos pilietybei. Ogi valstybės pilietybė yra valstybinės nepriklausomybės išraiška atskiro gyventojo asmenyje. Lietuvos pilietis faktiškai yra tarsi miniatiūrinė nepriklausoma Lietuva. Todėl Laisvės Komitetas mūsų veiksniuose tuo atžvilgiu užima išskirtinę vietą. Šios Laisvės Komiteto reprezentacijos nė vienas kitas mūsų veiksnys perimti negali. Čia tad ne kryžkelė, o vienos krypties kelias. Kad tik jis nepasibaigtų aklagatviu detente politikos eigoje.

Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas - Vlikas kryžkelėje be kelrodžių jau buvo įklimpęs Lietuvoje, kai 1944 pavasarį gestapas išaiškino Vliko sudėtį ir susėmė jo narių didžiąją dalį: Darbo federacijos, Lietuvių fronto, Laisvės kovotojų, Nacionalistų partijos, Tautininkų sąjungos atstovus. Kryžkelėje be kelrodžių Vlikas tada atsidūrė dėl to, kad nebuvo sudaręs tokiam ar panašiam atvejui savo atsarginio garnituro. Dėl to po areštų prasidėjo blaškymasis ir pasimetimas. Vieną dieną Vliko branduolys nutaria pasilikti sovietų okupuotoje Lietuvoje. Kitą dieną to branduolio kai kurie nariai to savo nutarimo jau nepaiso. Ir faktiškai sovietų okupuojama Lietuva pačiu lem-

KAS nori (Vliko) realių reformų, šiandien negali apsieiti be atramos iš vienos pusės į krašto rezistencijos tradicijas, iš antros—į tremties visuomenę.

J. Brazaitis, 1955

tingiausiu metu buvo likusi be jokios tautinės politinės vadovybės. Tai baisi tautos nelaimė.

Tik po metų, 1945 pavasarį, susiorganizavo Lietuvos Išlaisvinimo Taryba ir pradėjo informuoti tautą apie tarptautinę padėtį ir formuoti jos laikyseną sovietinio okupanto atžvilgiu. Nelaimei, Lietuvos Išlaisvinimo Tarybos amžius buvo labai trumpas, nes sovietiniam saugumui pavyko į pačios tarybos sudėtį infiltruoti savo agentą Markulį.

Laimingesnė Lietuvos reikalų padėtis susiklostė pačioje Vokietijoje. Nors nacių kalėjimuose Vliko buvusių narių didžioji dalis (penki iš devynių) laukė “Volksgericht” (hitlerinis liaudies teismas Hitlerio bei reicho išdavimu įtartiems teisti), tačiau lygiagrečiai Berlyne susiorganizavo ir veikė ir Vliko delegatūra, laimingu sutapimu savo priešakyje turėjusi iš Ausschwitzo KZ paleistą ir gestapo priežiūroj Berlyne apgyvendintą, gyvos orientacijos ir drąsios iniciatyvos politiką ir diplomatą Vaclovą Sidzikauską. Jeigu sovietų okupuotoje Lietuvoje tikrai būtų išsilaikęs, kad ir į giliausią pogrindį nuėjęs, pats Vlikas, o jo reprezentantu ir faktinės veiklos centru būtų tapusi jo delegatūra Vokietijoje, tautos politinės vadovybės organizacija būtų buvusi apsaugota nuo pakrikimo. Nelaimei, sovietų okupuotoje Lietuvoje Vliko vietoje teliko tuštuma. Dėl to ir pati Vliko delegatūra neteko savo užnugario, atsidūrė kryžkelėje, iš kurios pasuko į Vliko už Lietuvos sienų atgaivinimo kelią. Moralinį pagrindą tam sudarė faktas, kad iš nacių kalėjimų buvo gyvi išvaduoti Lietuvoje gestapo suimtieji penki Vliko nariai ir dar anksčiau paties gestapo iš kalėjimo paleistas kaip neatpažintas pats Vliko pirmininkas. Nors formaliai jie atitinkamoms organizacijoms atstovavo Vlike tik iki gestapas juos areštavo ir išvaduoti iš nacių kalėjimų savaime jie atstovavimo Vlike teisių neatgavo, tačiau į šį formalų reikalą tada niekas nekreipė dėmesio pirmiausia tur būt todėl, kad ir iš nacių kalėjimų išvaduotieji ir kalėjime nebuvę Vliko organizacijų lyderiai esamomis sąlygomis moraliai jautėsi vieni patys tinkami kompetentingai atitinkamoms organizacijoms atstovauti ir jų vardu sprendimus daryti. Antra, visiems atrodė svarbu pabrėžti Vliko tęstinumas, kad tai tas pats Vlikas, koks reiškėsi Lietuvoje. Tik vienas nepatogumas tą Vliko tęstinumą kiek drumstė — reikalas Vliko darbui pritraukti Sidzikauską, kurio partijos Lietuvos Vliko sudėtyje nebuvo. Vliko organizatoriai išaiškino, kad, Vliką organizuojant, Sidzikausko partija ir ūkininkų sąjunga nenorėjusios Vlike dalyvauti, bet jodviem vietos Vlike buvusios rezervuotos, jeigu jų nusistatymas pasikeistų. Kryžkelė lengvai įveikta.

Jau sunkiau sekėsi įveikti Vliko pirmininko parinkimo kryžkelė. Dar prieš atkuriant Vliką Vokietijoje, I F lyderiai kažkuriais sumetimais sutarę, kad atkursimo Vliko pirmininku būtų krikščionių demokratų partijos lyderis kn. M. Krupavičius, o ne buvęs Lietuvos Vliko pirmininku socialdemokratas S. Kairys-Kaminskas. Natūralus ir tinkamiausias to meto sąlygoms Vlikui pirmininkas būtų buvęs V. Sidzikauskas, vadovavęs Vliko delegatūrai. Daugumai Vliko narių pasisakius už Krupavičių, kilo vidinė Vliko krizė, nes ke-

Iš tikrųjų organizacija yra tiek gera ar tiek bloga, kiek mes patys esame geri ar blogi, mes, asmens, žmonės. Žmonių klausimas yra pagrindinis ir Vliko reformoje.

J. Brazaitis

turios Vliko grupės pareikalavo peržiūrėti ir patikslinti pačią Vliko deklaraciją. O kadangi už Krupavičiaus pirmininkavimą pasisakė ir tautininkai, ir nacionalistų partija, tai vėliau socialdemokratai ir liaudininkai pradėjo vetuoti tautininkų dalyvavimą Vliko veikloje.

Nors pats nacionalistų partijos pasitraukimas iš Vliko ryšium su Nuernbergo tarptautinio tribunolo atskleistu faktu, kad nacionalistų partijos pirmtakai voldemarininkai buvo gavę iš Vokietijos nacių finansinės paramos, praėjo be didesnės įtampos pačiame Vlike, tačiau tas pasitraukimas suardė Vliko organizatorių sutartą grupinę proporciją Vlike. Todėl visai natūralus pasidarė atitinkamų grupių siekimas tą proporciją atstatyti. Tatai ir nuvedė Vliką į Mažosios Lietuvos atstovavimo kryžkelę, iš kurios Vilkas išsikapstė tik po to, kai iš Vliko jau buvo pasitraukę frontininkai, kurie Mažosios Lietuvos atstovavimą Vlike vetavo kaip priešingą frontininkų siekiamai vieningai Lietuvos valstybei, be autonominių sričių, tokių, koks prieš karą buvo buvęs Klaipėdos kraštas.

Dar nelaimingesnėje kryžkelėje Vlikas buvo atsidūręs, kai min. S. Lozoraitis atsimetė nuo 1946 Berno konferencijoje (kažkodėl Lietuvių enciklopedijos visai neminimai) Vliko ir diplomatų padaryto susitarimo, “nedelsiant sudaryti politinį organą, kuris vykdytų vyriausybės funkcijas pagal 1922 m. Lietuvos Konstitucijos dvasią”. Dabar ta Vliko -Lozoraičio aitri dvikova atrodo kaip vaikų peštynės dėl to, kuris jų bus danguje viršesnis, nepagalvojus, kad nė katras jų to dangaus neragaus.

Į nemažiau tragišką kryžkelę Vliką buvo nuvedusi ir Vliko pradėtoji J. Brazaičio diskriminacija, tapusi dingstimi Lietuvių Frontui išvesti iš Vliko sudėties, tuo būdu išverčiant vieną iš pačių pagrindinių Vliko sandaros atramų, sunkiai sužalojant Vliko darbinį pajėgumą ir laisvinimo vadovybės vieningumą, kuris kiek vėlėliau dėl tautininkų ir Laisvės kovotojų pasitraukimo iš Vliko sudėties dar daugiau aižėjo. Tiek Vliko - Lozoraičio dvikovos kryžkelėje, tiek Vliko - Brazaičio kontroversijos kryžkelėje, tiek ir Laisvės kovotojų - tautininkų pasitraukimo iš Vliko kryžkelėje neabejotinai tam tikrą vaidmenį atliko ir prašalaičių veiksnys.

Labai lemtinga buvo Vlikui išsi-kėlimo iš Europos į Jungtines Valstybes kryžkelė. Europoje, būdamas toli nuo išeivijos telkinių, Vlikas galėjo išsilaikyti tremties arba egzili-nėje plotmėje ir išsaugoti turimą Lietuvos valstybingumo esminį požymį — Lietuvos pilietybę. Jau bene nuo 1948 Vliko sluoksniuose buvo gyva mintis, kad Lietuvos okupacija gali ilgai užtrukti ir kad todėl tikslinga būtų Lietuvos laisvinimo politinę vadovybę sutelkti į kelių žmonių “geležinę ekipą”. Aiman, kiekviena Vliko grupė jautėsi esanti verta būti tokios ekipos sudėtyje. Vietoj “geležinės ekipos” pasukta į Jungtines Valstybes, prie didžiųjų išeivijos telkinių. Užuot užsikonservavęs Lietuvos valstybingumo principuose, Vlikas pasirinko laisvinimo darbo efektyvumo ir savo organizacinio gyvastingumo išlaikymo kelią. Nuosekliai vietoj išimtinio Lietuvos piliečių monopolio Vlike atsirado kitų valstybių, daugiausia Jungtinių Valstybių, piliečių. Tuo būdu Vlikas prarado savo egzilinį pobūdį, bet savo uždaviniams vykdyti rado dvasinius ir medžiaginius išeivijos išteklius. Tik čia Vlikas vėl pateko į naują kryžkelę, nes, ir praradęs Lietuvos valstybingumo požymius, vis tiek pasilaikė Lietuvos demokratiniuose seimuose pasireiškusių partijų mandatus, nors išeivijoje bėra tų partijų simbolinės apraiškos, neatstovaujančios gyvųjų išeivijos masių.

Bet kiekvienas simbolis, kad ir kaip patrauklus kam būtų, negali Vliko veiklai parūpinti nei reikalingų veikėjų, nei reikalingų veiklai lėšų. Tatai gali padaryti tik gyvoji išeivijos bendruomenė. Tai vienintelė reali Vlikui atrama. Tad šioje Vliko kryžkekelėje kelrodžiai visai aiškūs ir kryptis abejonių nekelianti. Ir juo veikiau Vliko likimą sprendžiantieji žmonės supras atšaukti ar bent susiaurinti Lietuvos buv. partijų simbolinių apraiškų mandatą Vlike ir to vietoje pasitelks į Vliką išeivijos bendruomenės realias jėgas, — juo veikiau atsigaus ir Vliko pajėgumas, ir Lietuvos laisvinimo veiklos paveikumas, ir laisvinimo veiksnių vieningumas, ir niekam nereikės maskuotis spalvingais burbulais ar tuščiažodžiavimo miglomis.

 Okupacijos trukmėje ir detente politikos tolimesnėje raidoje Lietuvos okupantas viliasi, kad ilgainiui visai suliesėsianti ir gal būt net visai susilikviduosianti išeivijos rezistencija prieš Lietuvos okupaciją, suliesėsiančios ir gal būt visai nugursiančios išeivijos organizuotos pastangos įvairiopai pagelbėti Lietuvos žmonių kovai dėl savo pagrindinių teisių, dėl savo tautos savivaldos ir laisvės spręsti savąjį likimą, laisvės pasirinkti sau valdžią ir socialinę santvarką. Išeivija visad turi tatai prieš akis turėti ir tokias Lietuvos okupanto viltis nieku paversti.

K. Nemura