Tarptautiniam Sacharovo vardo tyrinėjimui Kopenhagoje
DOKUMENTŲ ŠVIESOJE
Š. m. spalio 17-19 d.d. Kopenhagoje, Danijos parlamento rūmuose, vyks Tarptautinio A. D. Sacharovo vardo Tyrinėjimo posėdžiai, kuriuose dalyvaus įvairių kraštų įžymūs politinio, kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo veikėjai. Tyrinėjimo tikslas — nustatyti žmogaus teisių pažeidimo faktus Sov. Sąjungoje.
Pakviestas liudininku šiame Tarptautiniame Tyrinėjime rež. Jonas Jurašas savo liudijimą įteikė raštu.
J. Jurašas gimęs 1936, režisierius. 1967-72 Kauno dramos teatro vyr. režisierius, statė spektaklius įvairiuose SSSR miestuose. Po Kauno įvykių 1972 m. atleistas iš teatro, dvejus metus negavęs jokio darbo, 1974 gruodžio gale su šeima emigravo iš Vilniaus.
Dėkojame šio reikšmingo dokumento autoriui už sutikimą paskelbti jį šiame “Į Laisvę” numeryje. Liudijimo vertimą parūpino dr. J. Labutis.
LIETUVIŲ TAUTOS PERSEKIOJIMŲ KLAUSIMU
Tegu šiandien ant teisingumo ir objektyvumo dvasia basivadovaujančio Tarptautinio akademiko A. D. Sacharovo vardo tyrinėjimo svarstyklių bus padėti liudijimai apie visos tautos persekiojimus — tik mažytė dalelė didelės karčios tiesos apie dešimtmečiais trunkančią trijų milijonų valstybės ir tautos priespaudą, okupaciją ir genocidą.
Štai jau 35-ri metai sovietinis režimas visa savo propagandos jėga mėgina nuslėpti nuo pasaulio sąžinės tiek prievartinio Baltijos valstybių — Lietuvos, Latvijos ir Estijos — užgrobimo faktą, tiek ir iš to išplaukiančias pasekmes: teroru, jėga ir klasta palaužti tautų laisvės ir tautinės nepriklausomybės valią.
Šiandien iš šitos katedros, kurios skelbiama tiesa, viliamės, nenuskambės tyruose, dera priminti, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybingumo kapas buvo iškastas 1939 rugpjūčio 23, kai slapta Ribbentropo-Molotovo sutartimi buvo sudarytas sąmokslas pasidalinti įtakų sferomis. Tuo pačiu buvo sulaužyta nepuolimo sutartis, kurią Tarybų Sąjunga pasirašė su Lietuva 1926 spalio 26 ir kuri popieryje galiojo iki 1945 m.
Dar 1939 spalio m. Maskva pareikalavo įvesti Lietuvon 30.000 savo karių ir įrengti karo bazes neva jos saugumo tikslais.
1940 birželio 14 sekė Molotovo ultimatumas sufabrikuotų kaltinimų dviejų sovietinių karių dingimo dingstimi, reikalaujant perduoti teismui Lietuvos vyriausybės narius, sudaryti naują vyriausybę ir įsileisti papildomus sovietų kariuomenės dalinius į svarbiausias krašto vietas. Pasiūlytąsias kandidatūras Maskva atmetė, atsiuntė savo vicekomisarą Dekanozovą.
1940 bieželio 15 Lietuvos sieną peržengė 12 divizijų (250.000 karių). Dakanozovas paskyrė premjeru savo statytinį Justą Paleckį, paleido visas politines partijas, uždarė visus laikraščius, visuomenines, kultūrines ir tikybines organizacijas. Vienintelė legali liko kompartija, iki tol neturėjusi daugiau kaip 700 narių — daugiausia ne lietuvių tautybės.
Liepos 14 paskirti seimo rinkimai virto lietuviams pirmu ir nenykstančiu sovietinio rinkimų farso pavyzdžiu: devynios dienos pasiruošti, kandidatų tiek, kiek vietų, o trejetą dienų prieš rinkimus masiškai suimti ir išvežami vadovaujantys lietuvių tautos asmenys. Paralyžuotos Lietuvos kariuomenės vyriausiuoju vadu tampa svetimos šalies pilietis (F. Baltušis-Žemaitis).
1940 liepos 21 marionetinis seimas paskelbė Lietuvą “sovietine socialistine respublika” ir antrąja rezoliucija kreipėsi į Maskvą su prašymu įjungti Lietuvą į SSSR sudėtį.
Panašūs dalykai tomis dienomis vyko Latvijoj ir Estijoj.
Krašte kilo gaivalinga rezistencijos banga, platinami atsišaukimai, raginantys nebalsuoti ir t.t. Sukilėlių vėliau paimti NKVD dokumentai liudija tautinio pasipriešinimo apimtį (plg. Kersteno komisijos medžiagą, pateiktą JAV Kongresui 1954).
Susikūrė Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) — visą rezistenciją vienijanti jėga, susitelkusi dviejuose universitetiniuose židiniuose — Vilniuje ir Kaune.
1941 birželio 23 prasidėjo visuotinis sukilimas, siekiantis paliudyti kad Lietuvos aneksija buvo galingos valstybės prievartos ir agresijos aktas prieš taikingą vakarinį kaimyną. Sukilėliai užėmė valstybės radiofoną, šimto tūkstančių kovotojų vardu prabilo sukilėlių vadas Levas Prapuolenis. Apie keturi tūkstančiai žuvo, kovodami už laisvę. Šešias savaites išsilaikė profesoriaus Ambrazevičiaus vadovaujama Laikinoji Vyriausybė.
Kovos už savo laisvę pavyzdžiu mūsų amžiuje laikytinas Lietuvos partizanų sąjūdis pokario metais — nuo 1945 iki 1952 imtinai. Šiame nelygiame pilietiniame kare, lietuvių apskaičiavimais, žuvo ne mažiaus kaip 30.000 partizanų, paaukojusių savo gyvybę už krašto ateitį. Trys tarpsniai žymi Lietuvos partizanų karo dydį ir apimtį:
I. — iki 1946 pavasario, kai masiniame ginkluotos kovos sąjūdyje reiškėsi trys stambiausios pogrindžio kovos organizacijos: “Geležinis vilkas”, "Kęstutis” ir “LLA” (Lietuvos laisvės armija);
II. — nuo 1946 iki 1949 — BDPS (Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdis);
III. — nuo 1949 iki 1952 m. — LLKS (Lietuvos laisvės kovų sąjūdis).
Lietuviai tiki, jog kada nors Istorijos teismas išneš savo nuosprendį okupantams ir paskelbs pilietinio karo nežinomų aukų vardus, tų, kuriuos sugaudė miškuose, sušaudė valstybės saugumo žeminėse, išdavė melui, gėdai ir užmiršimui. Nors 1952-tieji laikomi aktyvaus sąjūdžio pabaiga, tačiau sunku pasakyti, kiek jis dar tęsėsi, nes pati rezistencijos dvasia pakeitė savo pavidalą, ėmė reikštis naujomis lytimis, vis giliau skverbėsi į tautos gyvenimo gelmes. 1956 m. sovietinė valdžia paskelbė amnestiją, žinodama, kad pagrindinė sąjūdžio jėga sunaikinta nelygioje kovoje, dezorganizuota infiltruotų agentų, provokatorių ir išdavikų dėka, o tauta pavargo, netekusi paramos ir vilties. Bemiegės naktys ir neramios dienos, rūkstantys miško kovų gaisrai ir miestų aikštėse pūdomi lavonai nepasidavusiems įbauginti padarė savo. Net 1948 m. į užsienį prasiveržę partizaninio sąjūdžio pasiuntiniai nepajėgė prikelti iš sustingimo Vakarų, susižavėjusių sovietų pergale. Kam ta beprotiška kova? Tegyvuoja galiūnai, testiprėja nugalėtojai, tegu tik jie mūsų neliečia!
Tarp skliaustelių: 1970 m. Širvintų rajone, Šešuolėlių bažnytkaimyje, valstybės saugumo organai išaiškino Henriką Kajotą, kuris 26-ris metus slapstėsi savo motinos name. Ne džiunglėse, kaip tas japonų kareivis, bet Rytų Europos vidury!
Šitas ekskursas į netolimą praeitį mano parodymuose iškilo vieninteliu tikslu — paliudyti, kaip ir kokia kaina Lietuva, kaip ir visas Pabaltijys, “savanoriškai” įstojo į SSSR sudėtį. Jei laikas leis man, mėginsiu savo anaiptol nepilnais parodymais atversti antrąją medalio pusę, kurios neparodo sovietinė propaganda, mėgindama įtikinti lengvatikius žmones, ką gero mano mažajam kraštui padarė krauju persunktas socializmas.
Toks užmojis viršija vieno liudininko jėgas. Neužtektų nė viso kolektyvo, jeigu toks stebuklu atsirastų mūsų išsklaidytoj, suskaldytoj visuomenėj, per trumpą laiką surinkti ir suregistruoti prieš visą tautą įvykdytus nusikaltimus. Jie rūpestingai slepiami, klastojami, o už menkiausią mėginimą atskleisti tiesos kruopelę po storu melo klodu žmonės negailestingai baudžiami. Betgi, kaip sako rusų kritikas A. Belenkov, “istorijos kurmis rausiasi nepastebimai”. Tokio istorijos kurmio vaidmens Lietuvai naudingiausiu būdu ėmėsi Katalikų Bažnyčia su didžiule ir neįveikiama tikinčiųjų bendrija.
Šiemet kovo mėnesį sukako treji metai, kai pasirodė pirmasis savomis priemonėmis leidžiamos “Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos” pirmasis numeris. Šis pogrindžio leidinys per trejis savo gyvavimo metus tapo maksimalaus objektyvumo ir nūdienos dokumentu, išreiškiančiu totalistinio režimo smarkiai varžomos tautos dvasią ir nuotaikas. Lietuviškoji kronika eina rusų “Dabartinių įvykių kronikos”, tiesos varpu skambančių A. Solženicino knygų pėdomis ir drauge su jomis liudija atgimusį tikėjimą tiesos ir teisingumo pergale. “LKB Kronika” eina toliau, nors valdžia mėgina kolaborantų rankomis ją iš vidaus sužlugdyti. Nepakeltu tonu registruojami faktai virsta viltingiausių žinių šaltiniu apie tai, kaip ir kokiais būdais vedama kova prieš Katalikų Bažnyčią, kaip prievartaujama sąžinės ir įsitikinimų laisvė, kaip slopinamos pagrindinės žmogaus teisės, kaip spaudoje, paverstoje režimo monopoliu, siautėja cenzūra, ir viso to išdavoje, kaip faktiškai vykdomas lietuvių tautos genocidas.
“LKB Kronikos” Nr. 15 patalpintas toks pranešimas:
“Tarybine valdžia, pasitelkusi Baudžiamąjį kodeksą ir Valstybės saugumo komitetą, nori sunaikinti ne tik “LKB Kroniką”, bet ir pačią Lietuvos Katalikų Bažnyčią. Tačiau mes, Lietuvos katalikai, esame pilni ryžto, Dievui padedant, kovoti už savo teises. Mes dar norime tikėti, jog tarybinė valdžia supras daranti didelę klaidą, remdama ateistų mažumą, o katalikų mases nustatydama prieš save”. (Asmeniškam pokalby LKP CK sekretorius man pareiškė, kad 71% Lietuvos jaunimo atlieka tikybines apeigas — J.J.).
“Mes, Lietuvos katalikai, prašome savo brolius išeivijoje ir visus Lietuvos bičiulius pasaulyje informuoti plačiąją visuomenę ir tautų vyriausybes apie žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje”.
“LKB Kronika” skelbia savo skaitytojų laiškus. Viename jų sakoma:
“Neseniai sužinojome apie biologijos mokslų daktaro Sergiejaus Kovaliovo areštą dėl “LKB Kronikos
Mes, Lietuvos katalikai, meldžiame Dievą šiam mokslininkui fizinės ir dvasinės stiprybės. Šiandien pasauliui gyvybiniai reikia meilės. Jėzus Kristus yra pasakęs: “Nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti” (Jon. 15,13). Mes tikime, kad S. Kovaliovo ir kitų aukos neveltui”.
“Mes lenkiame galvą prieš akademiką Andriejų Sacharovą, kovotoją už žmogaus teises Tarybų Sąjungoje, o jo asmenyje — prieš visus geros valios rusų intelektualus. Jie savo drąsa ir auka privertė mus, Lietuvos katalikus, naujai pažvelgti į rusų tautą. Jų auka reikalinga visiems ujamiems tarybiniams žmonėms, ji reikalinga ir Lietuvos katalikams”.
“Mes širdingai dėkojame didžiajam rusų rašytojui Aleksandrui Solženicinui už šiltus žodžius lietuviams ir už Lietuvos reikalų gynimą. Tūkstančiai lietuvių, ypač buvusių Gulago salyno piliečių, meldžia Aukščiausiąjį jam palaimos”.
“LKB Kronika” pastoviai skelbia persekiojamų ir KGB tardomų ne tik už religinius įsitikinimus asmenų sąrašus. Katalikų Bažnyčia savo pogrindiniu spaudos organu tapo vieninteliu patikimu informacijos šaltiniu. Neatsitiktinai su tokia įnirtinga neapykanta KGB mėgina iš šaknų sunaikinti “LKB Kroniką”. Areštų ir kratų bangos, bandymai šią rezistencijos formą iš vidaus kolaborantų rankomis sužlugdyti, drakoniškos bausmės už kronikos platinimą — viskas naudojama. Laimei, kol kas nesėkmingai. Sunku suprasti, kuo remiasi šio darbo sėkmė. Veikiausiai jo teisumu ir tikėjimu.
“LKB Kronika” surenka žinias iš pačių tolimiausių Lietuvos kampelių ir informuoja savo skaitytojus apie atskirų pareigūnų ar valdžios organų padarytus teisės pažeidimus ir, gindama savo teises teisėtumo dvasia, griežtai laikosi sovietinės įstatymdavystės ir konstitucijos garantuotų teisių.
“LKB Kronika” drąsiai gynė kunigus A. Šeškevičių, J. Zdebskį, P. Bubnį, nuteistus už tikybos mokymą ir vaikų katekizavimą. Visuomenės akyse buvo nuteistas ne kulto tarnas, kaip to norėjo valdžia, bet bažnyčios persekiotojų nesiskaitymas su įstatymais ir jų savivalė, nes kunigai visada savo veiksmuose vadovaujasi sąžinės balsu ir tėvų prašymu.
Lietuvos kunigams draudžiama atlikti savo tiesiogines pareigas mokyti vaikus, juos katekizuoti, lankyti ligonius ir mirštančius ligoninėse, dalyvauti laidotuvėse. Už visa tai skiriamos griežtos bausmės, o faktiškai konstitucijos garantuojama sąžinės laisvė paverčiama beveik pogrindžio veikla. Lietuvos Bažnyčia, tautinės savimonės tradicinė tvirtovė, atsidūrė pirmųjų krikščionių, suvarytų į katakombas, padėtyje. Bet jie žino, kad tikėjimas šiame krašte nesunaikinamas, o prievarta jį tik stiprina.
Be kompartijos ir KGB žinios ir sutikimo Lietuvoje negalima stoti į dvasinę seminariją. Apie tai liudija bylos Nr. 345 teisiamojo Virgilijaus Jaugelio kalba. Beje, V. Jaugelis už savo drąsų žodį teisme, už atsisakymą duoti parodymus ir tvirtą tikėjimą buvo patalpintas bendrojo režimo stovykloje su kriminaliniais nusikaltėliais, kurie jį sumušė iki sužalojimo. Jis — ligonis, kaip spėjama, sergąs vėžiu, bet negali pasitikėti kalėjimo gydytojais ir būti jų operuojamas. Žinios iš lagerio įspėja, kad V. Jaugelis neišgyvens iki bausmės galo 1976 m.
Lietuvoje draudžiama gaminti, spausdinti ir platinti tikybinio turinio knygas, brošiūras, laikraščius. Keletas oficialių leidinių juokingais tiražais jokiu būdu nepatenkina tikinčiųjų poreikių, o didžioji Šventojo Rašto ir Maldyno egzempliorių dalis atsidūrė Vakaruose propagandiniais tikslais.
Mėginusieji saviveiklinėmis priemonėmis šią spragą užpildyti tikintieji buvo griežtai nubausti. 1974. IX.3 teismui buvo perduota byla Nr. 345 už maldaknygių ir religinės literatūros gaminimą ir platinimą. Aštuoneris metus gavo P. Plumpa-Pluira, 4 metus — P. Petronis, 2 metus — V. Jaugelis, vienerius metus — J. Stašaitis. (Asmeniškai buvau liudininkas, kaip pagal KGB skambutį buvo atleidžiami žmonės, net nesistengiant įrodyti jų kaltę, už senos maldaknygės perfotografavimą).
Lietuvoje neleidžiama remontuoti senų bažnyčių ir statyti naujų. Daugelis iš seniai pastatytųjų uždarytos, paverstos sandėliais, ateizmo muziejais, kultūros įstaigomis. (Klaipėdoje po daugiamečių tikinčiųjų pastangų Maskva buvo leidusi parapijiečių lėšomis pastatyti bažnyčią. Po to, kai ji buvo pastatyta neįtikėtinų pastangų kaina, miesto valdžia bažnyčią atėmė dieną po jos pašventinimo ir ją pavertė filharmonijos sale. Miesto gyventojai iki šiandien boikotuoja tą “kultūros įstaigą”). Nuo veikiančiųjų parapijų lupami žymiai didesni mokesčiai, pavyzdžiui, už elektros naudojimą plėšiama dviguba kaina.
Planingai naikinami paminklai ir tikybinio turinio tautinės relikvijos, net jei jie meniškai vertingi. Visa Lietuva praeityje buvo nusėta išpiaustytais kryžiais ir unikaliomis skulptūromis. Iš lietuvių liaudies skulptūrų išaugo visa profesionalaus plastinio meno kryptis. Organizuoti komjaunuolių žygiai pašalino nuo gimtosios žemės veido ištisų kartų kūrybą. Atskiri egzemplioriai užsklęsti mažai prieinamuose muziejuose arba atiduoti plėšikiškam išgrobstymui. Įsidėmėtina Kryžių kalno prie Šiaulių istorija. Čia po sukilimo, kurį numalšino caro valdžia 1863-4 m., kazokai suvarė koplyčion sukilėlius ir gyvus užkasė žemėn. Nuo to laiko ant iškilusios aukštumos žmonės per šimtmetį nešė ant pečių didžiulius meniškus kryžius, pažymėdamas taip ir kruviną savo tautos kelią. Bet 1961 m. vidury, vieną naktį, atvykę rusų kariai sunaikino keletą tūkstančių kryžių. Įsakymą sunaikinti kryžius davė Ministrų tarybos pirmininko pavaduotoja drg. Diržinskaitė-Piliušenko. Tačiau kiekvieną kartą sunaikintųjų kryžių vietoje atsirasdavo nauji, nors kalnas kasmet nunuoginamas. Šiemet jau trečiąkart iš eilės sunaikinti naujieji kryžiai.
Paskutiniai įvykiai, kurie sukrėtė visus, kas neprarado gyvo žmoniškumo, buvo jaunuolio Romo Kalantos susideginimas Kaune 1972 m. Kauno įvykiai asmeniškai palietė ir mano paties likimą, o kiekvieno sąmonėje sėjo paniką, tikėjimą ar baimę. Kalantos laidotuvės buvo nuslėptos nuo miesto gyventojų, bet toks valdžios žiaurumas, primenąs Eschilo Kreontą, davė akstiną tikram sukilimui, kurį malšino stanbūs reguliarios kariuomenės desantiniai daliniai, koncentruotos KGB pajėgos ir milicija. Visa tai buvo mesta prieš neginkluotą minią. Visą savaitę Kaunas buvo atskirtas nuo pasaulio ir priminė apsiaustą tvirtovę. Sekusi represijų — slaptų, trukusių ištisus metus, viešų demonstratyvių baudžiamųjų akcijų banga apėmė visą Lietuvos gyvenimą, ypač kultūrinį. Iki šiandien persekiojamas jaunimas, kaltinamas dalyvavimu tokioje taikioje demonstracijoje. Taip sovietinė valdžia dar kartą lietuvių tautai parodė, kokias laisves jai ant durtuvų atnešė “stalininės konstitucijos saulė”.
Šitos saulės sukrečiančioje šviesoje reikia pamatyti ir lietuviškąjį sovietinio Gulago baraką. Eduardas Kuznecovas savo “Dienoraščiuose” skelbia jaudinantį dokumentą — politkalinio Liudviko Simučio laišką. Jį seka kaikurie sausi skaičiai: 7 lietuviai tame lagery sudaro apie 6% visų zekų, kai visoje SSSR lietuvių skaičius tesudaro 1%. Tas septynetas pasmerktas 182 metams. Tai reiškia po 26 metus broliui, kurie jau vidutiniškai atkalėjo maždaug po 18 metų. Jų vidutinis amžius — 46 metai. Visi katalikai. “Susidaro įspūdis— rašo E. Kuznecovas, — kad pabaltiečių ir vakarinių ukrainiečių atžvilgiu (kur sovietai atviriausiai pademonstravo save) galioja ne tiek negailestingo keršto dėsnis: težūna kalėjime kiekvienas, nepaskubėjęs pulti ant kelių, kiek neapykanta visiems, kurie labiausiai nukentėjo.
25-rių metų bausmė ir šiandien Lietuvoje vadinama “lietuvišku bausmės terminu”.
Iki šiandien plačiosios sovietų šalies salyne už nenorėjimą atsiklaupti ant kelių prieš okupantą kamuojami šimtai nieku nekaltų Lietuvos piliečių (čia pateikiamas 243 politkalinių sąrašas — toli gražu nepilnas).
Net atkentėję astronominio ilgio metus, buvusieji zekai negali grįžti į savo gimtąjį kraštą. 1971 sausio mėnesį buvo išleistas slaptas ir nuo viešumos slepiamas LTSR AT potvarkis neregistruoti Lietuvoje tų, kurie atliko bausmę pagal 58 str., kaip “buržuaziniai nacionalistai, laisvės kovų sąjūdžio dalyviai ar Lietuvos vyriausybės nariai. Jie visi turi ieškoti apsigyvenimo vietos svetur. Man pakankamai gerai žinomi kaikurie skaudžios neteisybės atvejai: Balys Gajauskas, iškalėjęs visus 25 metus Kazachstano ir Mordovijos lageriuose (dabar negalįs būti įregistruotas Lietuvoje ir dėl to legaliai gyventi ir dirbti), Povilas Pečiulaitis, Leonas Laurinskas ir daug kitų, priverstų amžinai slapstytis ir būti KGB persekiojamiems. Šitos kategorijos žmonės neturi elementarios teisės emigruoti. Žinau atvejus, kai vien tik už pareikštą norą išvažiuoti žmonės tyliai ir be žinios pradingdavo KGB psichiatrinėse gydyklose. Antai mano bičiulis Kęstutis Jokubynas, atkalėjęs du bausmės terminus po 10 metų, be perstojo persekiojamas tardymais, kratomis, grąsinimais, paprašė leidimo emigruoti iš SSSR, bet šiemet birželio mėnesį jam buvo neigiamai atsakyta, nenurodant motyvų.
Šiuo metu KGB siaučia Lietuvoje, kad surastų įrodymų bylai Nr. 345. Įvyko teismo procesai, įvairiomis lagerių bausmėmis nuteisti P. Plumpa-Pluira, P. Petronis, J. Stašaitis, V. Jaugelis, J. Gražys, B. Kulikauskas, J. Ivanauskas. Poetas Mindaugas Tamonis prievarta patalpintas psichligoninėn (Vilnius, Vasaros g.), kur budeliai su baltais chalatais jį naudoja sveikatą griaunantiems eksperimentams.
Byla Nr. 345 įgavo visasąjunginę reikšmę, kratos ir tardymai vyksta, siekiant sunaikinti “LKB Kroniką” Ypač piktina, kad KGB organai be jokių įrodymų persekioja visiškai su ta byla nesusijusius žmones: Sergejų Kovaliovą štai jau pusmetis tardo KGB izoliatoriuje Vilniuje, jo žmoną L. Boicovą, Andrejų Tverdochlebovą, A. Pliusiną, Galią Solovą, Malviną Land, Iriną Korsunską ir kt. Jų dalyvavimas “LKB Kronikoje” neįrodytas. Tai aiškiausiai rodo ir tas faktas, kad, juos suėmus, Lietuvoje ir Vakaruose pasirodė nauji “LKB Kronikos” numeriai (rašant jau buvo pasirodęs Nr. 16). Be to, lietuviai katalikai yra įsitikinę, kad pati byla yra neteisėta sovietinių įstatymų ir konstitucijos atžvilgiu. Netgi “LKB Kronika” reiškiasi sovietinių įstatymų ribose, nespausdina nepatikrintų žinių, gina konstitucijos garantuojamą sąžinės laisvę.
“LKB Kronika” nesutinka su Bažnyčios nuo valstybės atskyrimo praktika ir klaidingu bei tendencingu LTSR Baudž. kodekso 143 str. taikymu.
Tokia problema, prašokanti atskirai paimto krašto įstatymines ribas, nušviečiama ir inž. V. Vaičiūno atvirame laiške LTSR AT prezidiumui bei laikraščių redakcijoms. Savo rašte “Įstatymas ir tikinčiojo žmogaus sąžinė” Vaičiūnas rašo:
“Lietuvos tikintieji priėjo gyvenimo kryžkelę, kurioje krypties rodyklės skelbia: dešinėje — “įstatymų” veikimo zona, kairėje — krikščioniška sąžinė. Tenka apsispręsti, ką pasirinkti. Norėčiau, kad Jūs bent valandėlę pabūtumėte su čia atėjusiais Lietuvos katalikais. Atkreipkite dėmesį į čia atėjusių tautiečių tragediją ... Aš bijau, kad istorikai šioje kryžkelėje nepastatytų trečios rodyklės — lietuviškos moralės kapai”.
Ir tai joks bergždžias klausimas, nes ši aitri dorinė problema persmelkia visus visuomeninio gyvenimo klodus: plaukti pasroviui nedorų įstatymų nutekamuoju grioviu ar gyventi pagal amžinus Sąžinės, Moralės, Gėrio dėsnius?
Šitas klausimas pritaikomas ne tik dvasiniam visuomenės gyvenimui, kur jis labiausiai jaučiamas, bet ir ūkiniam, moksliniam, kūrybiniam — visur, kur pažangos siekiai atsimuša į kurčią sukaulėjusių įstatymų, melo, neteisybės ir prievartos sieną.
Aš pats asmeniškai savo gyvenime buvau priverstas išspręsti šitą dilemą. Būdamas savo kūrybinių laimėjimų, karjeros ir, gal būt, meistriškumo viršūnėje, supratau, kad toliau nebegaliu daryti kompromisų su savo sąžine, “neišvengiamų” nuolaidų kaina, sunaikinančia pačią individo prigimtį, pirkti teisę į tikrų sielos apsireiškimų trupinius, gyventi dvilypiu gyvenimu. Net jeigu tai pateisinama aukštais idealais: išsaugoti žudomą tautos kultūrą, tarp melo srautų kartais prašnabždėti tiesą, pusę tiesos, ketvirtadalį tiesos, palaipsniškai susmulkėjančios iki neatpažįstamos sumaišytos substancijos melo dulkelių.
Sovietinės okupacijos trisdešimtmetis atnešė lietuvių tautai nepataisomą žalą. Dešimtys tūkstančių deportuotųjų, nukankintų sovietiniuose vergiškų “komunizmo statybų” lageriuose; tradicinio Lietuvos žemės ūkio suardymas nusikaltėlišku, prievartiniu žemės sukolektyvinimu; krašto ištekliais nepateisinamas pramoninimas, turįs vienintelį tikslą — asimiliuoti beribėje sovietinės imperijos erdvėje; Lietuvos pavertimas kolonija, kur prievartaujamos pagrindinės žmogaus teisės — informacijos, judėjimo, spaudos, rinkimų, sąžinės ir kitos laisvės. Štai sąrašas, toli gražu nepilnas, kurį reikia parodyti Lietuvos ir viso Pabaltijo sovietinei valdžiai.
Okupacijos išdavoj mano trimilijoninė tauta šiandien sukapota į tris kraujuojančias dalis: viena dalis gyvena savanoriškoje ar priverstinėje tremtyje, laukdama laisvės valandos; antra — didžiausioji dalis veda vergišką gyvenimą gimtajame krašte, netekdama vilties ir tikėjimo pasaulio teisingumu; gi trečioji, jau nebemaištaujančioji dalis, kurios kaulai ilsisi nežinomuose milžiniško kančių salyno pakraščiuose, turi plačias realiausias galimybes susijungti su savo broliais ir seserimis . . . anapus gyvenimo.
Lietuva skaldoma ir iš vidaus okupantų trisdešimtmetinėmis pastangomis pakeisti lietuviškąją savimonę apgaulinga “tarybinio žmogaus” idėja. Anksčiau, Stalino laikais, buvo veikiama paprasčiau — išplėšiant gyvybę. Dabar išplėšiama tautybė, dvasingumas. Tautybė, kaip ją suprantame tikra žodžio prasme, pakeista klasių kovos baidykle.
Okupacija atnešė žalą ne tik lietuvių tautai, bet ir tautinėm mažumom, taikiai gyvenusiom Lietuvoje iki 1940 m. be skerdynių, naciškų nuotaikų, pogromų. Netgi hitlerinės okupacijos laikais Lietuva buvo vienintelis okupuotas kraštas, kuriame nebuvo SS legiono, kad ir kaip naciai stengėsi sutepti mūsų rankas krauju. Tik pavieniai išsigimėliai nuėjo išlaižyti atėjūnų dubens. Sovietiniams pavergėjams sekasi geriau: jie jau dažnai išsiverčia be savo pastangų, prisiauginę savo kadrus iš tų, kurie atvirai įsikibo ant tautos kaklo užnertos virvės.
Betgi yra žmonių, kurie Tėvynę myli labiau už gyvenimą. Tokie tikri laisvės kankiniai yra:
Petras Paulaitis, atliekąs “lietuviškąją bausmę” nuo 1947,
Petras Paltarokas— nuo 1950,
Klemensas Širvys— nuo 1952,
Liudvikas Simutis— nuo 1955.
Jų kiekvieno biografija galėtų būti literatūrinio, dorinio ar politinio nagrinėjimo dalykas. Pavyzdžiui, Liudvikas Simutis, g. 1935, tautinio pogrindžio dalyvis, dar vaikystėje susirišęs su “miško broliais”. Sukaustytas sunkios ligos (stuburo džiova), ligoninėje suimtas, tardomas ir teisiamas. Ypatingo posėdžio pasmerktas myriop, vėliau sušaudymą pakeitus 25-riais metais lagerio. Dar 1958 m. gydytojų komisijos stovykloje pripažintas nepagydomu ir pasiūlytas jį pirma laiko paleisti, bet kalinamas iki šiandien. Ligi bausmės galo jam dar liko šešeri metai. Jis — invalidas, bet administracijos vis-tiek verčiamas dirbti. (L. Simučio raštą SSSR AT-bai išspausdino E. Kuznecovas savo “Dienoraščiuose”).
Kitas pavyzdys — Petras Paulaitis, g. 1904 (čia praleidžiame tas biografines žinias, kurios suminėtos atskirame straipsnyje, spausdinamame šiame numeryje — Red.). 1947 patekęs į Čekos rankas, jis buvo devynis mėnesius papulkininkio Zacharovo tardomas ir kankinamas. Sekė tradicinis nuosprendis — 25 metai. Po trumpos pertraukos 1957 m., kai buvo išleistas į laisvę, sutrumpinus bausmės laiką, iš naujo nuteistas 25 metams ir išsiųstas į antrąjį griežto režimo lagpunktą Mordovijoje. “Už kenksmingus ryšius su jaunimu” — šešiems mėnesiams į griežto režimo zoną. Vietoj šešių mėnesių Paulaitis buvo laikomas akmeniniame maiše 12 metų! Ir tik neseniai pervestas atgal į griežto režimo 19 zoną. 1963 m. tūlas MVD majoras Svjatkinas Paulaičiui pasiūlė parašyti straipsnį — “Atkirtis šmeižikams iš Vakarų”. Už tai žadėjo palengvinti jo likimą. Kai Paulaitis pasiūlymą atmetė, Svjatkinas pasakė: “Jūs čia žūsite. Niekada neišeisite į laisvę, galite man patikėti”. Paulaičiui dabar 70 metų, kalėti liko 9 metai. Majoras gali būti teisus.
Nemenka pralieto kraujo duoklė, daug gyvybių atiduota ir atiduodamos už negęstančią laisvės idėją. Mano slopinama tėvynė neturi vilties susilaukti pagalbos ar bent elementaraus dėmesio ir užuojautos iš užsienio. Mūsų viltis — jaunimas, bręstantis laisvės dvasia, vienybėje su visomis pavergtomis tautomis, įskaitant ir rusų tautą.
Po daugelio metų slogios tylos ir, regis, pavojingo nuolankumo rusenusi tautos liepsna tvykstelėjo nelaukta jėga. Tamsioje nevilties naktyje įsiplieskė gyvasis Romo Kalantos deglas. Jis uždegė save, savo devyniolikmetę gyvybę, kad nušviestų kelią savo jauniems bendraamžiams, gimusiems nelaisvėje. Tūkstantinės minios jaunų demonstrantų, siaučiamų juos lazdomis mušančių kareivių, 1972 pavasarį iškėlė šūkį: “Laisvę Lietuvai”.
1970-ji metai žymi naują lietuviškosios rezistencijos tarpsnį. Jo vėliava — orumas ir tikėjimas.
1971 m. teisme pasakytoji jūreivio Simo Kudirkos kalba ėjo iš lūpų į lūpas, kaip stulbinantis praregėjimas: apsigynimo kalboje, virtusioje kaltinamuoju aktu režimui, jis atmetė kaltinimą tėvynės išdavimu, nes jo tėvynė — Lietuva. Sovietinė socialistinė respublika nusikaltėliškos imperijos sudėtyje — tai melas ir neteisybė. Šito drąsaus vyro likimas tapo žinomas visame pasaulyje.
Naujausiais statistiniais duomenimis, Lietuvoje šiuo metu gyvena 3,3 mln. gyventojų. Jeigu nebūtų buvęs vykdomas genocidas, tai jau 1959 m. būtų buvę 5,5 mln. lietuvių (su prieaugliu).
Lietuvių tauta dėl genocido perpus sumažėjo. Per 20 metų laikotarpį Lietuva neteko 1.239.000 tėvynainių. Vien 1941-1959 laikotarpyje nuo sovietų nukentėjo apie 1.090.000 Lietuvos žmonių:
1941 deportuoti į SSSR ... 35,000
1941 evakuoti į SSSR .... 5,000
1941 sovietų nužudyti ......... 1,200
1942-45 karo aukos ............ 25,000
1945-58 deportuoti .............. 260,000
1944-53 žuvę partizanai ... 30-40,000
1945-59 perkelti į kt. respubl. 30,000
Viso išvežta iš Lietuvos apie 400,000 lietuvių.
Vokietijoje, nežiūrint pralaimėto karo, gyventojų skaičius 1939-59 m. padaugėjo 4,3%, Olandijoje 29,9%, SSSR — 10,1%. Lietuvoje jis ne tik visiškai nepaaugo, bet sumažėjo 13,7%.
1973 m. KGB organai prieš lietuvių kraštotyrininkų draugiją pravedė plačią akciją, savo apimtim prilygstančią “LKB Kronikos” persekiojimui. 1973.III.27 d. 8 val. rytą trijuose Kauno, Vilniaus ir Rygos miestuose buvo suimta virš 100 asmenų — kraštotyrininkų draugijos narių. Po 11 mėnesių užtrukusio tardymo, kurio išdavoje minėtoji draugija buvo sunaikinta, buvo paskelbti nuosprendžiai penkiems asmenims:
Š. Žukauskui,g. 1950, buv. Medicinos fakulteto VI kurso studentui — 6 metai griežto režimo lageryje;
A. Sakalauskui,g. 1938, Politechnikos instituto dėstytojui — 5 m.;
V. Poviloniui, g. 1947, inžinie-riui-technologui — 2 m. griežto režimo;
A. Mackevičiui,g. 1949, KPI studentui — 2 m. lagerio;
I. Rudaičiui,g. 1911, gydytojui — 3 m. griežto režimo.
Bausmės atlikimo vieta — Solikamskas, Permės sritis.
Š. Žukauskas teisme pasakė kalbą, panašią į S. Kudirkos. Jis išdėstė suakmenėjusiam teismui Lietuvos istoriją ir kolonizacijos ištakas; pareiškė, kad Rusija iki šiandien tebėra tautų kalėjimas. Žukauskas kalbėjo, kad visos tautos kovoja už savo laisvę, o pasaulio pažangios jėgos jas palaiko. Kuo gi mes, lietuviai, už kitus blogesni? Teismo bylą jis pavadino farsu ir susidorojimu, baigdamas poeto žodžiais: “Priešas mus smaugia geležinėm rankom, bet nėra brangesnio žodžio už laisvę”.
Turimomis neoficialiomis žiniomis, drauge su Romu Kalanta 1972 gegužės 14 Kaune turėjo susideginti vienas latvis ir vienas estas, bet jie pakely į Kauną buvę suimti traukiny.
1972 vasarą R. Kalantos pavyzdžiu susidegino dar 10 įvairaus amžiaus lietuvių. Tų aukų tikslas — atkreipti pasaulio visuomenės dėmesį į lietuvių tautos persekiojimus. (Neoficialūs pranešimai rūpestingai slepiami, bet man juos patvirtino vienas LKP CK darbuotojas, tyrinėjęs susideginimų bangą. Visais tokiais atvejais buvo naudojamas trafaretinis išsireiškimas — “psichinis susirgimas”, laidotuvės vyko griežtoje paslaptyje).
1972 rudenį Lietuvon atvyko Maskvos ideologinė komisija. Ji reikalavo sustiprinti ideologinį darbą, pakeisti vadovaujančius kultūros ir ideologijos pareigūnus. Tarp kitų ir aš buvau pašalintas iš Kauno dramos teatro vyr. režisieriaus pareigų be teisės dirbti betkokioje tarybinės kultūros įstaigoje. Formalia dingstimi patarnavo mano protesto raštas, veikiai išplitęs savilaida (angliškai jį paskelbė Londone leidžiamas žurnalas “Index”).
1972.III.19 pasirodė pirmas savo priemonėmis leidžiamas “Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos” numeris.
Tie įvykiais gausūs metai nebuvo tušti nė lietuvių tautos priešams. Buvo užvesta savo apimtimi pati stambiausia byla Nr. 345. Ryšium su ja yra įvykę 4 teisminiai procesai:
1974 kovo mėn. — nuteisti 5 asmenys;
1974 gegužės mėn — nuteisti du;
1974 gruodžio mėn. — nuteisti keturi: P. Plumpa, P. Petronis, V. Jaugelis, J. Stašaitis;
1975 kovo mėn. — nuteistas J. Gražys.
Kelėiime tebelaikoma Nijolė Sadūnaitė, ruošiamos Kovaliovo ir Tverdochlebovo bylos.
Černiachovskio psichiatrinėje ligoninėje nuo 1973 m. kankinamas Vilniaus valst. un-to studentas Petras Sidzikas. Buv. politkalinys B. Gajauskas patvirtino, kad P. Sidzikas kurį laiką buvo laikomas drauge su gen. Grigorenko. Jo sveikata pavojuje.
Mes, atstovaujantys tai lietuvių tautos daliai, kurios okupantai botagu ir meduoliu neprivertė bendradarbiauti su priešu, reiškiame gilų dėkingumą ir pripažinimą iškiliems rusų tautos sūnums ir dukroms, kurie per melo, klastos ir neapykantos voratinklį, pro prievartos ir nelaisvės čiuptuvus šiandien mums tiesia pagalbos ranką. Tai tikrai didžiadvasių žmonių rankos, kurios teikia savo tautai šlovę ir jėgą. Šiandien jos sugrąžina orumą tėvynei.
Bet totalistinio režimo sargybiniai šunys kandžioja tas rankas, kuriose regime mūsų vilties, laisvės ir teisingumo simbolį.
Lietuviai kreipiasi savo ne visada garsiu, bet autentiškai skambančiu balsu į viso pasaulio geros valios žmones, į visus, kurie neabejingi Gėriui, Teisingumui, Laisvei, — užsistokite visomis jums prieinamomis priemonėmis už Sergiejų Kovaliovą, už Andriejų Tverdochlebovą! Padarę tai, jūs užstosite mus, pavergtuosius, ir, gal būt, save pačius. Nes toji baisi ŠMĖKLA, kažkieno neatsakinga ranka prieš šimtą metų paleista pasaulin ir virtusi apgaulingu lengvatikių sielų gundytoju, VIS DAR TEBESLANKIOJA PO EUROPĄ!
Jonas Jurašas
Miunchenas, 1975 rugpjūčio 1
