ĮSKLIAUSTOJI ŠIMTINĖ

Nr. 63-64 (100-101) 1975 M. RUGPIÜTIS

Į LAISVĘ žurnalas nuo 1953 eina Amerikoje, bet savo pradžią veda iš vokiečių okupacijos metais Lietuvoje leisto to paties vardo pogrindinio laikraštėlio. Tas tęstinumas tarp kitko atsispindi ir žurnalo numeracijoje, žymint skliausteliuose nuo 1943 pasirodžiusių numerių skaičių. Taip skaičiuojant, mūsų žurnalas peršoko šimtinę.

Kai pirmosiomis 1941 tautos sukilimo dienomis sukilėlių krauju ir ryžtu buvo nuplauta pirmosios okupacijos gėda ir iš naujo deklaruota nepalaužiama tautos valia būti laisva, svaiginančios pergalės akimirkoje nepasiekiamas laisvės idealas atrodė tapęs tikrove. Kaip galingas žaibas, skrosdamas audros aptemdytą padangę, ją nuplieskia šviesa, taip laisvės šūkis nusmelkė sukilusios tautos sąmonę savo akinančia jėga. LAISVĖ — taip ir ne kitaip turėjo skambėti kovų sukūry sukilėlių paruošto laikraščio pavadinimas. Įžvalgi Laikinosios vyriausybės faktinio vadovo plunksna jį pakeitė tikslesniu ir prasmingesnių — Į LAISVĘ. Spausdintas žodis, skelbiantis sukilusios tautos tiesą, turėjo atspindėti tikrovę be pagražinimų, išsklaidyti trumpalaikę iškovotos pergalės džiaugsmo įkarštyje susidariusią iliuziją, kad laisvė čia pat pasiekiama rankomis, ir ją pakeisti pastovia valios įtampa, suteikiant jai dinaminę kryptį — į laisvę. Tai buvo drauge ir įspėjimas nenurimti, nepasitenkinti vienkartiniu laimėjimu, ir kvietimas susitelkti prasidėjusiai kovai, ją neatlyžtamai vesti permainingomis sąlygomis ligi galutinės pergalės.

1941 birželio 24 pasirodęs dienraštis Į LAISVĘ išsilaikė iki 1942 metų galo. Jam nebuvo lemta išlikti tuo kryptį nurodančiu kelrodžiu, nes jau nuo pirmųjų vokiečių okupacijos dienų slegianti cenzūros letena vertė daryti išlygas, kompromituojančias besąlyginį laisvės siekį. Visišku okupantų įrankiu laikraštis netapo. Okupantą erzino pats jo pavadinimas, kilmė ir nuolatinės pastangos apgauti cenzūrą. Kai Į LAISVĘ dienraštis buvo pakeistas kitu, okupantams nuolaidesnių, 1943 sausio gale pasirodė pogrindyje Į LAISVĘ Nr. 1. Tai buvo labai kuklus, mažo formato, smulkiais rašmenimis spausdinamas keturių, kai kada vos dviejų, puslapių leidinėlis. Jo pasirodymo dramatiškas aplinkybes vaizdingai yra aprašęs savo prisiminimuose dr. K. Ambrozaitis (žr. ĮL Nr. 9(46), 23-26). Jo liudijimu, “Gutenbergas Mainze savo pirmąją spaustuvę tikriausiai turėjo modernesnę”, nes nelegaliai įrengta spaustuvėlė buvo labai primityvi. Po kiek laiko buvo suorganizuota kiek tobulesnė ranka sukama mašina. Marijampolėj, Alytuj, Utenoj, Telšiuose ir kitur pogrindinė Į LAISVĘ būdavo dar padauginama rotatoriniu būdu. Ją leido iš LAF išsikristalizavęs Lietuvių fronto sąjūdis, tačiau leidėju pradžioje nebuvo nurodomas. Tik pradėjus antruosius metus, buvo įrašyta — “Leidžia Lietuvių Frontas”. Ta proga skaitytojai buvo taip painformuoti: “Išeina vis nauji ir nauji nelegalūs laikraštėliai. Visuomenei orientuotis nuo šio numerio pradedame žymėti “Į Laisvę” leidėją. Kas yra Lietuvių Frontas, kokios taktikos laikosi kovoje dėl valstybės atstatymo ir ko siekia ateities Lietuvoje, kiekvienas galėjo suprasti iš “Į Laisvę” puslapių, o ypačiai iš dabar spausdinamo politiškai ideologinio ciklo “Į reformuotą demokratiją” (ĮL Nr. 2(25), 1944.II.10, p. 3).

Pažymint vienerių metų sukaktį, įžanginiame straipsnyje buvo išdėstytos tokios pagrindinės leidinio gairės: “Pradėdami prieš vienerius metus leisti “Į Laisvę”, vadovavomės mintimis, kad lietuvis yra jau tiek tautiškai susipratęs ir politiškai sąmoningas, kad iš nelegalios spaudos pageidauja ne agitacijos, bet vidaus ir užsienio žinių, nurodymų, kaip laikytis, ir pozityvių minčių, kaip būsima Lietuva atrodys. Per visus dvidešimt tris praeitų metų numerius ir stengėmės tą lietuviškosios visuomenės pageidavimą tenkinti” (ĮL Nr. 1(24), 1944.I. 15, p.1).

Iš viso iki antrosios bolševikinės okupacijos pogrindyje buvo išleisti 34 Į LAISVĘ numeriai. Juose išlaikytas minėtame įžanginiame straipsnyje nurodytas pobūdis, dėl kurio šis pogrindžio leidinys buvo tapęs vienu plačiausiai skaitomų, mėgiamų ir įtakingų, žodžiu, vienu iš vadovaujančių nelegalios spaudos organų vokiečių okupacijos metais.

Toliau šio laikraščio rezistencinė tradicija buvo tęsiama už krašto ribų. Trys jo numeriai buvo išleisti 1948 m. Vak. Vokietijoj stovyklinėmis sąlygomis. Jo išvaizda buvo atitinkamai kukli, kaip kiekvieno rotatorinio leidinio. Svarbiausias dėmesys buvo sutelktas ideologinėje plotmėje, siekiant išryškinti programines mintis, ypač originalią ir savitą nepasaulėžiūrinės politikos idėją.

Dabartiniu žurnalo pavidalu Į LAISVĘ pradėjo eiti 1953 Amerikoje. Norėdamas pabrėžti šio leidinio krypties idėjinį tęstinumą, jo atgaivintojas ir pirmasis redaktorius prof. J. Brazaitis prie pirmojo numerio skliaustuose pridėjo ir ankstesnius numerius, kurių prieš tai buvo išleista iš viso 37.

Normaliomis spaudos sąlygoms leidžiamas žurnalas daug kuo skyrėsi nuo savo pirmtakų, tačiau ne čia esmė. Daug svarbesnis ir lemiantis buvo leidėjų ryžtas likti ištikimais Lietuvos laisvės kovai, ryžtas palaikyti išsisklaidyme rezistencijos ir budėjimo dvasią, kokią turėjo pirmieji Į LAISVĘ leidėjai, rašytojai, platintojai. Tai nebuvo labai sunku jau vien dėl to, kad per visą laiką žurnalu rūpinosi ir rūpinasi dalis tų žmonių, kurie su Į LAISVĘ yra susiję dar nuo pogrindžio laikų. Aplamai betkokio periodinio leidinio gyvybė priklauso nuo jo leidėjų, bendradarbių, platintojų ir skaitytojų sąveikos, visų pirma nuo juos jungiančio bendros idėjos ar interesų ryšio. Šimtojo Į LAISVĘ numerio proga galime pasidžiaugti, kad kovojančios Lietuvos interesai ir ištikimybė rezistencinei idėjai nuolat pulsavo šio leidinio puslapiuose ir pasirodė tvirta jungtimi. Tepalieka ji tokia tvirta ir toliau.

SĄJŪDIS AR ORGANIZACIJA?

Sąjūdžio vardu suprantamas visuomenės telkimas ar telkimasis apie kurių idėją ar idėjas.

Organizacija— tai idėjai ar idėjoms pritariančių žmonių kolektyvas, kuriame asmuo iš vienos pusės prisiima įsipareigojimus idėjai vykdyti, iš antros— gauna teisę pareikšti savo valią dėl tos idėjos vykdymo būdų ir kolektyvo tvarkymosi.

Sąjūdyje asmenis jungia bendra mintis. Organizacijoje — šalia bendros minties dar ir sutarta įsipareigota drausmė.

Sąjūdis ir org-cija vienas antram talkina ir vienas antrą paremia. Sąjūdis pirmesnio kilimo, nes apie idėją telkiasi tam tikras kiekis jai pritariančių, toliau susikuria jų organizacija; ji idėją plečia organizuotu būdu ir kuria masinį jai pritariančių sąjūdį.

Ar LFB yra ir turi būti sąjūdis ar organizacija? Lietuvoje buvo ir tebėra bendras ir visuotinis rezistencijos sąjūdis. Viena to sąjūdžio organizuota dalis— kovos organizacija buvo Lietuvių Frontas. Tremtyje Vokietijoje buvo tenkinamasi sąjūdžiu pritarančiu LF idėjoms. Išeivijoje LF bičiuliai susitelkė į drausmingą organizaciją, kuri yra atrama LF siekiams vykdyti ir plėsti jo idėjoms pritarančiu sąjūdį.