ATEITININKAI TREMTYJE

 (Ištrauka iš Mykolo Krupavičiaus “Prisiminimų”)

Ateitininkai rusiškoje tremtyje išmoko artimai draugiškai vienoje giminingoje šeimoje gyventi su savo nelaimingąja ištremtąja liaudim. Kai Lietuvoje pradėjo šiuodu svarbiausi gyventojų sluoksniai — kaimiečiai ir inteligentai — tarpusavy nesutikti, kai tarp jų atsirado kenksminga tautai ir valstybei tvora, buvę Rusijoj ateitininkai tam neigiamam reiškiniui nepasidavė. Gyvenimo vargai ir nelaimės juos išmokė vienybės ir artimo ryšio su tais, iš kurių jie patys yra išėję. Keli jaunystės metai Rusijoje drąsioje kovoje su visa, kas ateitininko sielai yra svetima, neigiama, juos išugdė drąsius, kovingus, nenusimenančius kovotojus už savo idealus ir tikslus. Toks ateitininkas iš Rusijos sugrįžo atgal į savo tėvynę. Kaip veržlus, kovingas, branginąs savo patirimus ir idealus jis spaudė savo antspaudą į besikuriantį naują lietuvišką gyvenimą. Keleri metai, rodos, nedidelis laikotarpis, o tačiau jie, praleisti skirtingose gyvenimo sąlygose, palieka skirtingų žymių žmogaus galvosenoje ir veiksmuose. Mūsų jaunimas, pasilikęs Lietuvoj ir iškentęs nepaprastai žiaurų okupantų režimą, kuris neleido žmogui pareikšti savo laisvą mintį, jaunimas, kuris visą savo veiklą sutelkė į susirūpinimą duonos kąsniu, skyrėsi nuo jaunimo, išaugusio Rusijos revoliucijos dvasioje. Pasilikusiam jaunimui buvo sukliudyta subręsti tomis pačiomis ateitininkų savybėmis, kuriomis subrendo praleidęs revoliucijų audrą jaunimas. Tie skirtumai, sugrįžus iš Rusijos ir vėl susijungus vienoje ateitininkiškoje šeimoje, išsilygino ta prasme, kad veržlesnis ir kovingesnis tremtinis ateitininkas patraukė prie savęs rastuosius tėvų žemėje idėjos draugus. Jeigu Nepriklausomoji Lietuva be kovų iš karto buvo įstatyta į aiškiai sveiką ir gilų demokratinės santvarkos kelią, tai yra tos ateitininkijos nuopelnas, nes ji ir Lietuvoje užėmė vadovaujamą (vadovaujančią) vietą. Galime pasidžiaugti ir pasigėrėti, kad tos ateitininkijos kūrybiniais darbais džiaugėsi ne tiktai visa be pažiūrų skirtumo Lietuva, bet ir aplankę ją įvairių kraštų svetimšaliai. Tremties ateitininkai nepavėlavo “ant nepriklausomybės įkurtuvių”. Jie grįžo pačiu svarbiausiu ir reikalingiausiu momentu — į kruviną Laisvinimo puotą. Jie grįžo tuo metu, kai Vasario 16 Aktu paskelbtą Nepriklausomą Lietuvą reikėjo ginti su ginklu rankose ir ant Laisvės Aukuro ne tik savo kraują, bet ir gyvybę dėti.

 Ateitininkams nereikėjo nė mobilizacinių įsakymų, nė policijos raginimų, nes jie žinojo, ko grįžo į Lietuvą ir kuriais keliais jai teks ten eiti. Ateitininkijoje gimė savanorių idėja. Jie metė mokyklas, šiltas tėviškės pastoges, mielą pasiilgtą motinėlės ar močiutės globą ar priežiūrą ir būriais patraukė į kruviną Lietuvos laisvinimo darbą. Jiems nerūpėjo tuo lemtingu metu folkloro studijavimas, tos ar kitos gimnazijos klasės baigimas, jiems nerūpėjo taip pat nė gilinimasis į psichologi-

jos mokslą, nė Lietuvos praeities studijavimas. Vis tai jie tikėjosi rasią sugrįžę laimėtojais už savo tėvų žemelės laisvę. Ne visi sugrįžo. Daug ateitininkija sukrovė kilnių aukų ant Tėvynės Aukuro. Vien tik Varviškės mūšiuose krito septyni ateitininkai jaunesnieji leitenantai, o tai jau daug. Visų nesuskaičiuosi. Čia K. ir A. Matulaičiai, V. Dovydaitis, J. Sideravičius, Kasperavičius, Adomaitis, Stapulionis, Styra, Rauba, Kumpis, Ambrazevičius, Klimavičius, Vaitiekūnas, Saldukas, Balsys, Oželis, Kuklierius ir t.t. O kur tos minios ateitininkų pažiūroms artimų paprastų kaimo bernelių-pavasarininkų? Juk savanorių būrių du trečdaliai buvo katalikų jaunimas. Juos sutraukė į gretas Lietuvą ginti tie patys jų pažiūrų broliai ateitininkai. Pirmųjų karo mokyklos laidų auklėtinių sąstato 90 su viršum procentų buvo ateitininkai. Jie ne tik išgyveno visą “Nepriklausomybės kūrimosi entuziazmą, jie ne tik matė pirmus savanorius, vėliavas, mitingus, atsišaukimus”, bet savanoriškai patys išėjo kruvinus Lietuvos laisvinimo kelius, patys kritusius kovos draugus čia pat aplaistydavo gailia ašara, patys parnešė ant savo durtuvų Lietuvai ir lietuviui laisvę ir dėl to patys labiau išgyveno laimėjimo džiaugsmą ir pasitenkinimą, negu tie, kurie džiaugėsi savanoriais, bet nerado reikalo patys į jų eiles įsirašyti. Tai maža duoklelė mūsų nusipelniusiai ateitininkijai. Aš, lenkdamas galvą prieš tą kilnų jaunimą, trokšte trokštu, kad visas mūsų šios tremties jaunimas, o ypač ateitininkai, išeitų iš tų sunkių ir didelių gyvenimo patyrimų toki pat laimėtojai ir grįžtų į savo laisvą tėvynę su tokiomis pat lauktuvėmis, su kokiomis grįžo jų pirmatakai iš Rusijos. Tam reikalinga plieninė katalikų vienybė, nes skaidymasis neša mirtį. Turi būti susižavėjimas vien tik savo lietuvišku gyvenimu; iš svetimųjų galima paimti tik tas, ko trūksta lietuviškam gyvenimui, bet reikia žiūrėti, kad tie skoliniai neiškreiptų mūsų lietuviško charakterio. Reikia, kad Lietuva, Lietuvos reikalai, lietuvių tauta ir jos kalba visur ir visada būtų pirmoje eilėje, ir kad mūsų “aš” sektų paskui juos. “Man” yra tai, kas atlieka nuo Lietuvos. Tik tas kelias veda į laimėjimą ir tas kelias mums padės išlaikyti neiškreiptą, nesukarikatūrintą lietuvišką sąžinę ir širdį.

Krupavičius apie dalyvavimą politikoje

Ilgai teko tempti tas nepaprastai sunkus, bet kartu garbingas ir Lietuvai naudingas vežimėlis. Teko tempti įvairiais keliais: ir sausais, ir šlapiais, ir lygiais, ir kalnuotais. Gana daug teko išgyventi, patirti daug vargo, įžeidimų ir pažeminimų, bet nemažiau meilės ir dėkingumo. Nenoriai į politiką ėjau, nors ir tada žinojau, kad demokratinėje tvarkoje kiekvienas geros valios lietuvis turi ne tik išmanyti savo krašto politikos srityje, bet ir joje aktyviai dalyvauti. Kur visuomenėje tokio politikos įvertinimo nėra, kur žmonės nuo politikos, kaip nuo nešvaraus darbo, traukiasi, ten už tai atkenčia ir pats kraštas, ir tie patys žmonės. Apolitiškumas, apartiškumas yra visuomeninė liga, nuo kurios reikia gydytis. Ta liga mūsų lietuviškoji visuomenė ne kartą buvo susirgusi. Ji nenorėjo galvoti ir rūpintis Lietuva ir Lietuvos vidaus tvarka, už ją tai padarė kiti, tik ne jos naudai. (322-323 p. p.).