PADĖTI LIETUVAI ATGAUTI LAISVĘ

VEDAMIEJI

Pasaulio Lietuvių Jaunimo kongrese vienose diskusijose dalyvavęs trečios kartos lietuvis dėstė, kad protingiau esą stengtis Lietuvai padėti, bet ne kovoti dėl jos laisvės. Kadangi šio kalbėtojo pavardė bent iki šiol nesutinkama nei padėjėjų, nei kovotojų sąrašuose, reikia manyti, kad jam ta mintis buvo įpiršta iš šalies. Ir iš tikro, tą mintį lietuviškai išeivijai ne nuo vakar siūlo tam tikra dalis vidurinės ir vyresniosios kartos intelektualų.

Norint minėtą siūlymą konkretizuoti ir jį įgyvendinti, išeities tašku tektų pasirinkti vieną iš trijų “padėti Lietuvai” sampratą: pačių siūlytojų, okupanto ar okupuotos tautos.

Ar “padėti Lietuvai” frazė yra rimtas siūlymas, ar tik nenorimas aptarti šūkis, sunku pasakyti, nes patys siūlytojai iki šiol nėra atskleidę jo tikrojo turinio. Tačiau apytikriai galima spėti, kad ta pagalba turėtų ribotis didesnių laisvių Lietuvos žmonėms iš Maskvos išrūpinimu, tuo pačiu metu pripažįstant susidariusio status quo teisėtumą. Kiekvienu palengvėjimu ir pagerėjimu krašte reikia džiaugtis, tačiau kiek pernaivu galvoti, kad Maskva iš geros širdies pavergtam lietuviui duotų tokių teisių, kuriu neduoda savajam rusui. Tokia nepilna ir nereali pagelba Lietuvai laisvojo lietuvio patenkinti negali.

Okupantas iš lietuviškos išeivijos irgi siekia Lietuvai “pagalbos” . . . pristatyti pasauliui pavergta Lietuvą kaip laisvą, laimingų ir savanoriškai į “sovietinių tautų šeimą įsijungusių slavams gimininga tautą. Tuo tikslu kviečia išeivius lankytis Vilniuje ir Maskvoje ir prisispyrę siūlo “kultūrinį bendradarbiavimą'', kuriuo nekartą perskubiai susižavi gan išmintingos, tačiau aiškiai nekritiškos galvos.

Svarstant pagalbos Lietuvai” klausimą, svarbiausia, atrodo, žinoti, kokios pagalbos nori pati tauta. Tautos balso nereiškia Vilniuje operuoją Maskvos gauleiteriai, nei lietuviški kvislingai, nei šiaip geros valios tautiečiai. kurie, išvykę užsienin, dėl to kad “turi gyventi”, pasakoja, jog “nuo Stalino laiku viskas pasikeitė”, '“kolūkiečiai turi televizorius ir pilnas kišenes pinigų”, “religija nepersekiojama", o“rusai — tai labai geri žmonės". Gi autentišku Tautos balsu kalbėjo Simas Kudirka, Vytautas Simokaitis, Liudvikas Simutis, teisiamieji kunigai, peticijas pasirašę 40 kunigų ir 17,0OO tikinčiųjų, o ypač sukrečiančiai skaudžią heroizmo formą pasirinkę Romas Kalanta ir Kauno bei kitų miestų gatvėse maištavę tūkstančiai Lietuvos jaunimo. Paniekinę prievartinį režimą, įveike brutalaus okupanto keršto baimę ir nuskaidrėję aukščiausiu žmogiškumu, savo veiksmais ir žodžiais jie reiškė tautos valia: LAISVĖS LIETUVAI!

Ši tautos valia visą tautiškai gyvą išeiviją prieš visas kitas pagalbas turėtų įpareigoti p a d ė t i   L i e t u v a i   a t g a u t i   l a i s v ę.