STASIO YLOS “A PRIEST IN STUTTHOF”
Kas atsitiko prieis du su puse dešimtmečio, yra jau istorija. Ji išmokstama iš knygų. Knyginės žinios yra abstrakčios, lyg formulės: mokiniai ir žino, ir vėl pamiršta; gyvenime naudojamos tik reikalui esant. Kas gi formulėmis gyvena? Kas gaivina sielų tik faktuose ir datose?
Tautinės gyvybės šaltiniu gali būt vien knygos, rašytos “krauju, širdim ir kančiomis”. Tokių knygų nereikia išmokti, bet jų impulsais gali gyventi ilgų laikų arba net ir visada.
Viena tokių knygų yra kun. prof. Stasio Ylos gilių išgyvenimų istorija iš Stutthofo kalinio dienų — “Žmonės ir žvėrys dievų miške”. Skaitant šių knygų prieš du dešimtmečiu, mums, karo baisumų, okupacinių baimių irgi patyrusiems, apie vokiečių žiaurumus iškilo naujų žinių, šiurpių mūsų brolių ir kitų tautų įkalintųjų pergyvenimų ir ankstyvos, bet ne beprasmiškos mirties paveikslų (Kun. A. Lipniūno ir kitų).
Tai knyga, kurių St. Yla buvo parašęs ne paprastu rašalu, o “prakaitu, vargo dulkėmis, baimės virpėjimais”, ir kuri mus veikė drauge sukrečiančiai, ir gaivinančiai ir orientuojančiai į ateitį. Iš tų pačių laikų ir to paties koncentracijos lagerio baisumų išleista ir prof. Balio Sruogos knyga “Dievų miškas”.
Ar buvo prasmingas dabartinis “A Priest in Stutthof” pasirodymas? Ar nepavėluotas? Ar aktualus dar? Tų klausimų net statyti neturėtume.
Pirmiausia, istorija vis pamirštama, ir ji vis kartojasi. Tironija atgyja arba ji prasiveržia kitur. Pažinti jų praeity ir atpažinti dabarty kiekvienam naudinga. Antra, jei ne išreikšti, tai bent jausti pagarbų mūsų įnirusiems ir gyviems tebesamiems kankiniams, principų ir idealų žmonėms, — taip reikalinga šiais nihilizmų ir nepagarbos vyresniesiems laikais. Knygos apie pogrindį, partizanus, kankinius, kalinius suteikia žinojimo ir nuteikia.
Tai mums patiems, mūsų dvasinių dulkių nupūtimui, ir jaunesnės kartos tautiniam susipratimui ir dar sekančių kartų orientacijai.
Bet ši nauja (1971 m. išleistas “Žmonės ir žvėrys dievų miške” knygos vertimas į anglų kalbą), didelio dėmesio verta knyga, svarbiausia, reikalinga svetimųjų informacijai ir nuteikimui. Gaila, kad “nežinion dingo” jos vokiškasis vertimas; bet niekada nevėlu. Nauji vertimai gali atsirasti, ir naujos knygos laidos gali pasirodyti bet kur pasauly.
“A Priest in Stutthof” anglosaksų pasauly gali būti lyg šūktelėjimas žinančio žmogaus, kentėjusio lietuvio balsu pasaulio (overpopulated) dykumose. Žydai šaukė ir šaukė, suko filmus, leido knygas, — ir gerai darė. Lietuviai per daug šaukti nesiryžta. Mūsų kuklaus kunigo ir profesoriaus “balsas”, tačiau, yra stiprus iš vidaus. Beletristiniu stiliumi jo išsakyta istorinė tiesa siekia minčių gilumas, jas išjudina. Autoriaus trumpa biografija yra lyg ir įvadas į pergyvenimų “sužvėrėjusiam Stutthofe” groteską. Be poetinių dailinimų, be perdėjimų, hiperbolių ši “žmogiška istorija nužmogintame pasauly”, kad ir pasakojama ramiai, pagauna skaitytoją ir nuveda gilyn į praeitį, istoriją, kur įnirusiems paminklus jau dulkės dengia, bet jų kančios ir jų darbai bei idealai tebešvyti.
Anglosaksai kitų kančioms nėra per daug jautrūs; ir jautrieji pasižymi trumpa atmintim. Ši knyga vėl primins pasauliui, kad lietuviai ne žydus kankino ir žudė (kaip daug kas kartoja), o tame pat lagery nemažai idealių asmenybių, intelektualų lietuvių, drauge su žydais kentėjo ir dažnai vieni kitiems padėdavo.
Tokios mintys iškyla, vėl perskaičius Stasio Ylos knygą. Kiekvienam skaitytojui bus jos kitokios. Svarbu, kad perskaitytų ir paragintų perskaityti savo anglų kalba skaitančius draugus.
“A Priest in Stutthof’ išleido Manyland Books, Inc.
A. R.
