LIETUVOS KLAUSIMAS NEŠAMAS Į AMERIKIEČIŲ MASES
VEIKSNIUOSE IR VEIKLOJE
Pašnekesys su Leonardu Valiuku, JAV LB centro Informacijos tarnybos vedėju
Amerikiečių informavimas Lietuvos reikalu vis stipriau ir stipriau įsisiūbuoja. Pastarieji įvykiai Lietuvoje, aišku, tam įsisiūbavimui sudarė palankią atmosferą. Tačiau daugelis didžiųjų laikraščių vedamųjų, žymiųjų laikraštininkų straipsnių bei nesuskaitomas skaičius trumpesnių rašinių Lietuvos klausimu amerikiečių spaudoje pasirodė kaip tiesioginis JAV LB centro Informacijos tarnybos pastangų rezultatas. Dalis lietuvių spaudos šį faktą sąmoningai nutyli. “Į Laisvę” skaitytojus informuoja iš pirmųjų šaltinių.
Redakcija
Kuriuos Informacijos tarnybos atsiekimus pastaruoju kelių mėnesių laikotarpyje laikote pagrindiniais laimėjimais?
— Iš eilės didžiųjų krašto dienraščių pavyko išgauti įžanginius, iš eilės laikraštininkų — straipsnius, kurie buvo perleisti per šimtus amerikiečių dienraščių ar savaitraščių. Tai nėra tušti žodžiai. Štai, didieji ir žymieji dienraščiai, davę įžanginius: The New York Times (liepos 6), Los Angeles Times (birželio 18), The Christian Science Monitor (birželio 17), New York Daily News (birželio 15). Štai, žinomesni laikraštininkai, parašę Lietuvos bylos klausimu straipsnius, kurie buvo įdėti šimtuose krašto dienraščių ar savaitraščių: dr. Russell Kirk (gegužės 9), Thomas A. Lane (liepos 15), Paul Wohl (liepos 1), Paul Scott (birželio 23). Tai tik didieji laimėjimai. Ir įžanginių, ir straipsnių buvo išgauta žymiai daugiau. Apie straipsnelius ar pravestus laiškus dienraščiuose ar savaitraščiuose nė nekalbu. Jų buvo beveik kiekvienos vietovės, kur tik yra LB darbuotojų, spaudoje. Vien tik vietos nupirkimas tuose dienraščiuose ar savaitraščiuose būtų kainavęs virš vieno milijono dolerių. Surinkti milijoną dolerių lietuvių tarpe nėra jau taip lengva. Tai gali paliudyti Lietuvių Fondo darbuotojai.
— Nekartų lietuvių darbuotojai yra dejavę, kad prieiti prie didžiosios spaudos redaktorių ir žymiųjų laikraštininkų esu neįmanoma. Kaip jums pasiseka?
— Nesame nei magikai nei stebukladariai. Tai atsiekiama pažinčių, pastangų ir darbo dėka. Pažintys nepaprastai daug padeda; jos nuolat yra didinamos ir plečiamos. Be abejo, reikia žinoti kaip į redaktorius ir laikraštininkus kreiptis. Jie laukia specialiai jiems mūsų klausimais paruoštos medžiagos. Protarpiais reikia į juos išvystyti ir spaudimą, kuris turi būti sumaniai suorganizuotas. Po vieno ar kito nepasisekimo nenuleidžiame rankų, ir didesnės pastangos visad atneša apčiuopiamų rezultatu.
— Periodinėje spaudoje buvo kiek užsiminta ir apie LB centro Informacijos tarnybos atsiekimus JAV-bių Kongrese. Ar galėtumėt kaiką prie to dar pridėti ar papildyti?
— Čia tekalbėsiu tik apie mūsų laimėjimus birželio ir liepos mėnesiais. Mūsų tikslas yra su Lietuvos bylos klausimu siekti amerikiečių mases, surasti kiek galima daugiau amerikiečių talkininkų kovoje dėl Lietuvos laisvės. Jei aš būčiau vienas iš lietuvių laikraščių redaktorių, žinias apie prasiveržimus į amerikiečių mases gaudyte gaudyčiau. Toli gražu taip nėra su mūsų laikraščiais. Dauguma mūsų redaktorių yra užsidarę lietuviškame kiaute, neturi beveik jokių ryšių su amerikiečių visuomene. Jei lietuvis parašo padėkos laiškutį redaktoriui už įžanginį ar laikraštininkui už straipsnį, anot dalies mūsų redaktorių, yra nepaprastas dalykas ir jis atžymimas laikraščio pirmame puslapyje. Apie įžanginį ar straipsnį, už kurį dėkojama, menkos žinutės įdedamos priešpaskutiniame ar paskutiniame laikraščio puslapyje. Tai faktas. Tuo klausimu esu rašęs mūsų laikraščių vyr. redaktoriams. Vieno iš jų buvo maždaug toks atsakymas: “Neturiu gerų talkininkų — redaktorių. Ateis laikas, kai bus dar lietuviškai skaitančių, bet nebebus redaktorių...” Mėginame iki tam tikro laipsnio informuoti apie savo laimėjimus savąją spaudą. Apie mūsų laimėjimus mėgina informuoti lietuvių laikraščius ir kitos grupės. Ana informacija yra nepilna ir netiksli. Reikia tiesiog stebėtis, kaip mūsų laikraščių korespondentai — specialūs, Wa-shingtono, New Yorko ir kitais vardais besivadiną — praleidžia LB ir jos darbuotojų vardus bei pavardes, negali paminėti Rezoliucijoms Remti Komiteto vardo, visad praleidžia H. Con. Res. 416 rezoliuciją.
Birželio mėnesį ir liepos pirmomis dienomis virš 50 senatorių ar kongresmanų kėlė ir gynė Lietuvos bylos klausimą JAV-bių Kongrese. Jų žodžiai ar pareiškimai buvo išsamūs, turiningi ir aktualūs. Jie kalbėjo apie seną ir garbingą Lietuvos praeitį, apie 1941 metų sukilimą, Laikinąją Lietuvos vyriausybę, partizanų kovas prieš Kremliaus pavergėjus, nesenus tragiškus įvykius krašte, H. Con. Res. 416 rezoliuciją bei pastangas ją įgyvendinti. Legislatorius kontaktavo LB darbuotojai visuose krašto kampuose ir LB c. v. pirm. V. Volertas, parašydamas jiems laiškus ir aprūpindamas juos visa galima medžiaga Lietuvos bylos klausimu. Eilė legislatorių paminėjo savo žodžiuose ar pareiškimuose, kad medžiagos gavę iš LB c. v. pirm. V. Volerto ir ją įtraukė į Congressional Record leidinį. Turėtumėm žinoti, kad vienos minutės legislatoriaus žodis kainuoja JAV-bių vyriausybei virš 1,000 dolerių, o Congressional Record leidinio vieno puslapio savikaina apie 150 dol. Kitaip tariant, krašto vyriausybė investavo birželio mėnesį gražią sumą į Lietuvos bylos reikalą.
— Kokie yra ryšiai su radijo ir televizijos žinių pranešėjais bei komentatoriais? Ar pastangos šioje srityje atnešė rezultatų?
— Ryšių yra, bet jų galėtų būti žymiai daugiau ir jie galėtų būti žymiai tampresni. Ryšių palaikymas ir nuolatinis žinių pranešėjų bei komentatorių informavimas pareikalauja nepaprastai didelių finansinių išteklių. Bent iki šiol mūsų visuomenė yra gana šykšti tam užsimojimui. Redaktoriaus, laikraštininko, radijo ar televizijos žinių pranešėjo ar komentatoriaus vienkartinis kontaktavimas kainuoja tarp 2-4 dolerių (laiškas, specialiai jiems paruošta medžiaga, pašto išlaidos).
JAV-bių LB Centro valdybos nepaprastai mums ribota finansinė paspirtis apkrapo Šiam darbui sparnus. Bet kaip ten bebūtų, kontaktų yra, tuo pačiu yra ir rezultatų. Savo narių tarpe turime Šios srities specialistų. Jie turi eilę planų Lietuvos bylai išnešti į amerikiečių radiją ir televiziją. Tam reiktų ne šimtų, bet tūkstančių dolerių.
— Kiek sulaukiate talkos iš bendradarbių LB atskirose apylinkėse?
— Sugestijų ir medžiagos gauna iš mūsų bent keli LB darbuotojai kiekvienoje apygardoje ir apylinkėje. Visa jų eilė panaudoja gautą medžiagą iki labai anksto laipsnio ir tuo pačiu sulaukia pasigėrėtinų rezultatų. Savo laiku daug Šioje srityje padarydavo Lietuvos Vyčių Lietuvos reikalų komisija, kuriai vadovavo kun. kleb. J. C. Jutkevičius. 1971 metų birželio pabaigoje jis buvo pasauktas amžinybėn, ir nuo to laiko sustojo jo pradėtas ir vykdytas darbas. Šiuo metu tai komisijai “vadovauja” Anthony Miner (Crafton, Mass.), bet apie tos komisijos darbą nesigirdi. Tą darbą dabar vykdo LB apylinkių darbuotojai, jį tobulindami ir įnešdami eilę papildymų.
— Ar yra kokių nors kitų būdų prasiveržti su Lietuvos reikalu į amerikiečių mases?
— Puikus pavyzdys neseniai turėta Čikagoje tautinių Šokių Šventė. To įvykio organizatoriai “atsiviliojo” į savo parengimą JAV-bių prezidento Nixono žmoną ir apie tai rašė visa krašto spauda, apie tai kalbėjo radijo ir televizijos žinių pranešėjai, rodė ištraukas iš to įvykio krašto televizijos programose. Jei prezidento žmona Patricia Nixon nebūtų dalyvavusi tautinių šokių šventėje, amerikiečiai apie tą įvykį nebotų nei rašę nei kalbėję. Kitaip tariant, savo didesniems parengimams turime turėti atrakcijų — žymių krašto politinio ar visuomeninio gyveninio asmenybių. Jaunimo kongresas buvo gal net svarbesnis įvykis už tautinių šokių šventę, bet apie jį nė eilutės (gal ir buvo viena ar kita eilutė?) nebuvo Čikagos amerikiečių dienraščiuose. Apie kitų vietovių amerikiečių spaudą nėra nė kalbos — ji tai tikrai nedavė vietos Jaunimo kongresui (neskaitant keliolikos eilučių Toronto laikraščiuo-se). Senimas (tautinių šokių šventės rengėjai) padarė keliariopai geriau, negu kad jaunimas. Jaunimo kongreso rengėjai turi tikrai rausti iš gėdos! Jie galėjo “atsivilioti” į savo parengimą žymių krašto politinio bei kultūrinio gyvenimo vairuotojų. Tuo atveju ir Sis įvykis būtų nuskambėjęs per visą kraštą.
— Visi kalba apie svetimųjų informavimą Lietuvos bylos klausimu. Koks jis turėtų būti ir kaip tai turėtumėm atlikti?
— Redaktoriai, laikraštininkai ir legislatoriai neturi laiko skaityti biuletenių, leidinukų, leidinių ar knygų. Jiems reikia (ir jie pageidauja) trumpų (2 - 3 psl.) pranešimų, pareiškimų ar memorandumų. Amerikiečių laikraščiai laukia jiems specialiai paruostų pranešimų (press releases) visais galimais klausimais. Redaktoriai juos trumpina ar papildo ir labai dažnai panaudoja. Nei biuleteniai, nei leidinukai, nei brošiūrėlės minėtiems asmenims nesiųstini. Kita padėtis su rimtais veikalais — knygomis. Tie asmenys jų nenumeta, padeda į savo bibliotekų lentynas ir, esant reikalui, pasinaudoja. Mums trūksta rimtų veikalų, išleistų žinomų amerikiečių leidyklų!
— Ar esate patenkintas rezultatais?
— Be abejo, malonu, kai pastangos ir darbas atneša rezultatų. Jų galėtų būti dešimteriopai daugiau, jei tik galėtumėm tam skirti visą laiką ir būtų pakankamai finansinės paspirties. Būtų galima sukelti ant kojų viso krašto amerikiečių spaudą ir pilnai įleisti šaknis į radijo ir televizijos programas. Tai nėra tik svajonė, tai yra galimybių ribose. JAV-bių geros valios lietuviai galėtų kasmet be didesnio vargo surinkti bent 50,000 dolerių tam tikslui. Su ta suma būtų galima gana gerai pajudėti.
