Žaibo būrio partizanai žieminėmis uniformomis: Jokūbas Maselis-Maksimas, Jonas Bernatavičius-Rasputinas (viduryje) ir Alfonsas Pauliukonis-Pažaislis. Apie 1946-1947 m. (iš G. Vaičiūno asmeninio archyvo).
1.
Adventas, aplaistytas krauju (mistinė istorija)
Tai įvyko Taujėnų valsčiuje, Užupušių k. 1949 m. žiemą, prieš pat Kalėdas, per Adventą. Pas ūkininką Juozą Pranį, dorą lietuvį, partizanų rėmėją, užėjo „kartu vaikščiojusių“ penkių Žaibo būrio partizanų grupelė: būrio vadas Vladas Jakubonis – Vermachtas (vietinis, kilęs iš to paties Užupušių k.), Alfonsas Pauliukonis – Pažaislis, Jonas Bernatavičius – Rasputinas, Petras Sinkevičius – Ąžuolas ir Pranas Dirsė – Kraštietis. Troboje buvo ir daugiau svečių – pasišnekėti, pasikeisti naujienomis užbėgusi kaimynų duktė Adelė Kamarauskaitė.
Partizanai su šeimininkais buvo jau senai susidraugavę, tapę artimi, kaip giminės, todėl, eidami pro šalį, jų kiemo niekada neaplenkdavo. Vietinių gyventojų jie buvo gerbiami kaip seni, patyrę partizanai, mokantys ir rimtai, protingai pašnekėt, ir gražiai padainuot, o, esant progai, dar ir „pašposyt.”
Šeimininkai aklinai uždangstė langus, svečius pasodino už stalo, atnešė „uzboną ” (ąsotį) alaus ir pripylė stiklines. Tarp atėjusių vyrų buvo gerų dainininkų, ypač gražiais balsais garsėjo Rasputinas ir Pažaislis. Nors ir paprašyti šeimininko, per Adventą jie partizaniškų dainų nedainavo, o giedojo tik šventas giesmes.
Vienas iš jų, kulkosvaidininkas Ąžuolas, prigulė į lovą pailsėt. Likusiems prie stalo besišnekant, staiga visai netikėtai, be jokios priežasties, nuo sienos nukrito du šventųjų paveikslai ir, kas keisčiausia, net nesudužo. Visi labai nustebo, nutilo, tarpusavyje susižvalgė, o vienas iš partizanų, tai priimdamas kaip fatališką ženklą, tarė: „Ar tik Dievas neliepia mums iš čia išeit!” Tačiau visi buvo kaip užburti, kaip atsidavę lemčiai - nei vienas nuo stalo nepakilo, liko toliau sėdėti, kaip sėdėję.
Praėjus maždaug 20 min. kieme pradėjo garsiai loti šuo. Šeimininkė, turėdama minty partizanus, tarė: „Gal jūsų čia daugiau atėjo?“ Tuojau pro uždengtus langus pradėjo švysčioti „batareikų” (prožektorių) šviesos, pasigirdo balsai, kažkas ėmė daužyti, reikalaudamas įleist, trobos duris iš kiemo pusės. Partizanai pašoko, čiupo už ginklų ir laimingai išbėgo pro kitas, gonkelyje į sodelio pusę, esančias duris. Kaip vėliau paaiškėjo, netoliese stovėjęs skrebas išsigando ir juos praleido, nešovė. Tik tik spėjus jiems pasitraukti, skrebai apsupo trobą ir įsiveržė vidun.
Skaityti daugiau: Partizaninio karo fragmentai /praeities liudijimai, istorijos, vaizdai/
Vytauto ir Algimanto apygardų partizanai Ramuldavos girioje. 1950 09 16.
I eilėje iš kairės: Albertas Pakenis-Jūreivis, Antanas Bagočiūnas-Dūmas, Antanas Matuliauskas-Adaska.
II eilėje iš kairės: Kazimieras Ivanauskas-Aras, Povilas Budreika-Debesis, Algirdas Varnas-Gaidelis, Povilas Jankauskas-Alksnis, Teodoras Kviklys-Klajūnas, Povilas Tunkevičius-Kastantas, neatpažintas.
III eilėje iš kairės: Bronius Puodžiūnas-Garsas, Balys Žukauskas-Žaibas, Vytautas Guobužas-Viesulas, Jonas Baltakys-Prancūzas, Teofilis Limba-Sakalas, Janina Valevičiūtė-Astra, Bronius Morkūnas-Diemedis, Bronė Matuliauskaitė-Rožė, Antanas Morkūnas-Jaunutis, Vladas Matuliauskas-Riešutas, Vytautas Pačinskas-Audra, neatpažintas (GAM)
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Jonas Bulovas, Rokiškio vls., Kalpokiškio k., Gedimino b. Ž.1948 11 21.
Petras Šimbelis, Vytautinės k. Ž.1945 11 21.
Balys Žukauskas-Žaibas, Obelių vls., Navikų k., Margio b. Ž.1952 11 21 nuteistas mirties bausme.
https://partizanai.org/failai/html/kovoje-del-laisves.htm
Jonas Mockus-Vėjas, Don Kichotas, Balys Žukauskas-Žaibas ir Stasys Indrašius- Drąsutis. Samosiškio miškas, 1951 07
Jonas Mockus-Vėjas, Don Kichotas, Stasys Indrašius-Drąsutis (su J.Kemeklio-Roko ginklais) ir Balys Žukauskas-Žaibas. Samosiškio miškas, 1951 07
Skaityti daugiau: Lapkričio 21 d. žuvę partizanai
Néifalta Jonas (slap. Lakūnas, Sakalas) * 1910 Giraitė (Šventežerio vlsč.) †1945 11 20 Kalniškės miškas, vienas pirmųjų Dzūkijos antisovietinių partizanų vadų. Iki 1940 06 buvo Alytaus ulonų pulko puskarininkis. Nuo 1943 priklausė Lietuvos laisvės armijos Šventežerio apylinkių štabui. 1944 09 Kalniškės miške suorganizavo partizanų Vanagų būrį, 1945 02 miške suvienijo 4 būrius į Lakūno kuopą (~120 žm.) ir jai vadovavo. Dalyvavo Miroslavo, Rudaminos, Šventežerio kautynėse. 1945 05 16 vadovavo pagarsėjusiam Kalniškės mūšiui. Vakare, baigiantis šaudmenims, iš apsupties išvedė 17 partizanų. Po mūšio suorganizavo naują partizanų būrį ir jam vadovavo; nevengė atvirų susirėmimų, pasižymėjo narsa, sumanumu, greita orientacija. 1945 11 20 su kovotojais grįždamas iš žygio Atesnykėliuose (Simno vlsč.), prie J. Krivickaitės sodybos, pateko į apsuptį, buvo sunkai sužeistas; traukdamiesi partizanai jį nunešė į mišką ir jo įsakyti paliko tankmėje su ryšuliu granatų. Prisiartinus karinės operacijos vykdytojams J. Neifalta susisprogdino; kartu žuvo NKVD 3 kareiviai. J. Neifaltos kūnas buvo išniekintas Krosnoje, užkastas netoli klebonijos. Žūties vietoje 2007 pastatytas paminklas. Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius (2007, po mirties). Aldona Vilutienė
Šaltinis: https://www.vle.lt/Straipsnis/Jonas-Neifalta-7904
1945 m. lapkričio 20 d. Šakių aps. Jankų vls. (dabar – Kazlų Rūdos sav.) Būdos k. NKVD Marijampolės aps. skyriaus operatyvinė grupė vykdė karinę čekistų operaciją. Jos metu žuvo Tauro apygardos Stirnos rinktinės vadas Bronius Abramavičius-Spyglys, būrio vadas Stasys Grigaitis (Grigas)-Aras, rinktinės štabo partizanai Albinas Klimas-Tauras ir Jonas Tamaliūnas-Kardas. Taip pat nukautas partizano Jono Tamaliūno-Kardo tėvas Juozas Tamaliūnas, sodybos, kurioje buvo įsikūręs štabas, šeimininkas.
Žuvusiųjų palaikai buvo palikti žuvimo vietoje. Bendražygiai juos su iškilmėmis palaidojo Degučių k. kapinėse (dabar Kazlų Rūdos sav. Jankų sen.).
Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, Vilnius: LGGRTC, 2008, l. 107.
Bronius Abramavičius-Spyglys
1914 01 23–1945 11 20
Bronius Abramavičius gimė 1914 m. sausio 23 d. Gyveno Šakių aps. Jankų vls. Šunkarių k. 1938 m. baigė Kauno karo mokyklą. Tarnavo Lietuvos Didžiosios kunigaikštienės Birutės antrojo ulonų pulko antrajame eskadrone Vilkaviškyje. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui traukėsi į Vakarus, bet sovietų armijai užėmus atsitraukimo kelius, grįžo į Lietuvą.
1945 m. gegužės mėn. paskirtas Stirnos bataliono, veikusio Šakių aps. Barzdų valsčiuje, vado pavaduotoju, taip pat ėjo Lapės kuopos vado pareigas. 1945 m. rugpjūčio 15 d. Tauro apygardos vado Leono Taunio-Kovo įsakymu Nr. 1 paskirtas Stirnos rinktinės vadu. Jam buvo suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis.
1999 m. rugpjūčio 17 d. B. Abramavičiui pripažintas kario savanorio statusas (po mirties).
Skaityti daugiau: Lapkričio 20 d. žuvę partizanai
Vincas Gruodis – Žilvitis gimęs1925m. Kūlingės k., Igliškėlių vls., Marijampolės aps. gausioje ūkininkų šeimoje. Vincas su vyresne seseria Albina ir jaunesniu broliu Alfonsu lankė už kelių kilometrų esančią Igliaukos šešiametę pradžios mokyklą, kurią pasiekti žiemos ir pavasarinio atolaidžio metu mažiesiems pradinukams buvo gana sudėtinga ir sunku. Tačiau Vincukas buvo pareigingas, stropus ir gabus mokinys. Baigęs pradinę įstojo į Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją. Esant geriems orams, jaunasis moksleivis gimnaziją, esančią už 20 km., pasiekdavo dviračiu, o žiemos metu gyveno tėvų išnuomotame bute Marijampolėje. Per vasaros atostogas su broliu Alfonsu dirbo visus ūkio darbus: šienavo, kirto javus, arė, akėjo ir visa kita.
Mokantis septintoje klasėje išgirdo apie generolo P. Plechavičiaus formuojamus Lietuvos kariuomenės Vietinės rinktinės dalinius. Kaip ir kiti jaunuoliai ypač studentai ir gimnazistai išauklėti senąja oraus patriotizmo dvasia vos 18 metų sulaukęs tapo plechavičiuku. Fašistams pradėjus rinktinės likvidaciją, pasprukęs nuo persekiotojų, Vincas grįžo į tėviškę.
Grįžus raudoniesiems prasidėjo teroras. Paskelbta mobilizacija privertė Vincą, kaip ir tūkstančius kitų jaunuolių susimąstyti, kuriuo keliu pasukti: ar tapti nuolankumo auka, ar su ginklu rankose į kovą su okupantu stoti. Nulėmė bendras to meto tautos patriotinis nusiteikimas ir pirmosios sovietinės okupacijos pamokos. Vincas pasuko laisvės keliu...
Skaityti daugiau: Vincas Gruodis – Žilvitis
Žalgirio rinktinės partizanai.
Pirmoje eilėje (guli) iš kairės: Valentinas Sadauskas-Velėna ir Juozas Liogys-Dragūnas.
Antroje eilėje iš kairės: Jonas Balsys-Aidas, Jonas Kerutis-Šarūnas ir Vincas Guslainis-Ainis.
(Genocido aukų muziejus)
Sadauskas Valentinas-Velėna gimė 1922 m. Šakių apskrities Barzdų valsčiaus Buktiškių kaime. Partizanas nuo 1945 m. Priklausė Tauro apygardos Stirnos (vėliau Žalgirio) rinktinės Meškos (vėliau 34-osios kuopos Šarūno) būriui. Žuvo 1949 m. lapkričio 19 d. Jankų valsčiaus Pusiauskilių kaime (kitur Griškabūdžio valsčiaus Tamošupės kaime) kartu su bendražygiu Juozu Naujoku-Kęstučiu
Šaltinis: https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
ANTANAS TAPARAUSKAS - KIRVIS
1903-1946 11 19
Pokario partizaninėje kovoje Antanas Taparauskas buvo vienas iš vyriausių amžiumi. Nedidelio ūgio, kresnas, gilios valstietiškos išminties būrio vadas.
Gimęs 1903 metais. Šeimoje buvo 9 vaikai - dviejų motinų, nes našlaudamas tėvas dar kartą vedė.
Nepriklausomybės paskelbimo metais buvo dar paauglys, tačiau jo vaikiška širdelė pritarė Lietuvos atgimimui. Buvo jaunalietuvis, šaulys, dalyvauti šiose organizacijose skatino tik meilė savo kraštui. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje, paskui vėl grįžo į Livintus. Žemės neužteko, todėl pasidavė į miškų darbus. Paskui dirbo eiguliu.
1944 metų vasaros pabaigoje, kai sovietinė kariuomenė ėmė gaudyti naujokus, pradėjo ruoštis ginkluotam pasipriešinimui. Susirado dar septynis pažįstamus vyrus.
Būrys į didelius mūšius nestojo, daug kartų išvengė kraujo praliejimo iš vaikystės pažįstamose vietose. Žuvo 1946 metų lapkričio 19 dieną Mackūnų miške.
Deja, palaidojimo vieta nežinoma, nors manoma, kad daugumą partizanų lavonų vežė į durpinėlyje esančią duobę (prie buvusios Kaišiadorių pieninės). Ten šimtai bevardžių ir įvardintų kovotojų...
Šaltinis: https://partizanai.org/failai/html/didzioji-kova.htm
Lapkričio 18 į 19 d. naktį okupantų 261 šaulių pulko pajėgos, pasinaudodamos vidinio agento Briedžio išdavyste, puolė DKR stovyklą Beištrakio miške tarp Mickūnų ir Livintų k.: mūšyje žuvo bataliono vadas P.Petkevičius-Kariūnas, o vakarop Antanas Taparauskas-Kirvis ir Jonas Čiurinskas-Pilėnas...
Foto: 1945 11 19 Kaišiadorių aikštėje okupantų išniekinti žuvę Didžiosios Kovos A rinktinės partizanai: Antanas Taparauskas-Kirvis, būrio vadas, Jonas Čiurinskas- Pilėnas, Pranas Petkevičius-Kariūnas, A rinktinės ir bataliono vadas
https://partizanai.org/failai/pdf/0LKA/Laisves-kovu-archyvas-29-2001.pdf
Skaityti daugiau: Lapkričio 19 d. žuvę partizanai
PAULIUS JURKUS
_files/I-Laisve-1997-125(162)-6.jpg)
Tai atsitiko 1944 m. spalio 7 d., kai Raudonoji armija iš Šiaulių pradėjo didžiąją ofensyvą Klaipėdos kryptimi ir kai vokiečių kariuomenė traukėsi. Buvau dar tėviškėje — Žemaičių Kalvarijoje. Tą naktį, iš spalio 6 į 7, buvo baisu — švietė raketos, šaudė artilerija. Ir ką daryti, ką daryti, kaip išlikti savam krašte, išsigelbėti iš tokių didelių pavojų?!
Tą spalio 7-tos rytą nerimas mane nuvedė į kleboniją. Tai buvo marijonų vienuolynas. Viršininku buvo Tėv. Klemensas Kačergius, malonus ir jaukus žmogus. Žinojau, kad vienuolyne slepiasi keliolika žydų, o jų tarpe mano mokytojas iš Sedos vidurinės mokyklos dr. Samuelis Sauchatas.
Tame vienuolyne gyveno ir kita įdomi asmenybė — kun. Vladas Taškūnas, vokiečių vos neišvežtas į koncentracijos stovyklą, dabar buvo uždarytas šiame vienuolyne. Jis buvo mokytas ir apsiskaitęs žmogus, mokėjęs keletą kalbų, domėjosi prancūzų intelektualų katalikišku judėjimu, vertė jų straipsnius į lietuvių kalbą ir spausdino „Naujojoje Romuvoje", spausdino Ventos slapyvardžiu.
Šį dramatišką rytą norėjau pasikalbėti su tuo išmintingu žmogumi. Ką jis patars? Išėjom pasivaikščioti į sodą, kad niekas netrukdytų. Kun. Vladas Taškūnas taip ir pareiškė:
— Aš nesitrauksiu į Vakarus. Rytai ilgisi Kristaus, ir aš ten keliausiu. Dabar štai ir pasidaro proga. Buvau Amerikoje per 10 metų, bet man svetimas jų materializmas.
Skaityti daugiau: Telšių vyskupą Vincentą Borisevičių prisiminus
Jiezno turgaus aikštėje, prie bažnyčios išniekinti partizanų kūnai.
(Iš kairės) A. Juonys, V. Truncė-Dobilas, J. Andrulevičius-Šviesuolis, A. Šmigelskis-Klajūnas
Andrulevičius, Jonas-Šviesuolis (1918-1945)
Gimė ir augo Gripiškių kaime, Stakliškių valsčiuje, Alytaus apskrityje. Į partizanų gretas įstojo 1944 metais. 1945 metų lapkričio 17 dieną su savo draugais partizanais buvo apsistojęs dienoti Gripiškių kaime, pas Andrulevičienę (Jono motiną). Jausdami, kad gali būti nesaugūs šiuose okupantams įtartinuose namuose, visi partizanai persikėlė į Vaiciulevičių sodybą praleisti naktį, nes ankstų rytą ruošėsi trauktis link Daugų. Buvo išduoti. Vyko susišaudymas su Jiezno, Stakliškių stribais. Visi keturi - Šviesuolis, Dobilas, Nendrė ir Žaibas - žuvo apsuptyje. Jų kūnai niekinti Jiezne, ant gatvės, pakasti Bijomino darže.
Šmigelskis, Adolfas-Žaibas, Klajūnas (7-1945-11-17)
1945 m. lapkričio 16 dieną buvo apsistoję Gripiškių kaime, Stakliškių valsčiuje, pas Andrulevičienę, Jono motiną: A. Juonys, V. Truncė, A. Šmigelskis. Dieną pailsėję vakare nutarė naktį praleisti Vaiciulevičių sodyboje, kaimynystėje. Jie nežinojo, kad išdavikas juos seka ir iškvietė Jiezno stribus, Rodino vadovaujamus. Apsuptyje žuvo visi keturi: Klajūnas, Dobilas, Petras, Šviesuolis. Kūnas niekintas Jiezne.
Juonys, Alfonsas-Žaibas, Petras (1908-1945-11-17)
Gimė ir augo Žvirgždėnų kaime, Daugų valsčiuje, Alytaus apskrityje. Daugų viršaitis. 1945 metų lapkričio 16 dieną buvo Gripiškių kaime, Stakliškių valsčiuje, pas J. Andriulevičiaus motiną: A. Juonys, V. Truncė, A. Šmigelskis. Vakare jie nutarė pereiti į Vaiciulevičių (kaimynų) sodybą nakčiai pailsėti, o ankstų rytą visi žygiuoti link Daugų, Alovės. Jie nežinojo, kad išdavikas juos seka ir iškviečia Jiezno stribus, kuriems vadovavo Rodinas. Apsuptyje žuvo visi keturi (A. Juonys-Žaibas, J. Andrulevičius-Šviesuolis, V. Truncė-Dobilas, A. Šmigelskis-Klajūnas). Jų kūnai buvo niekinami Jiezne.
Truncė, Vincas-Dobilas (1924-1945-11-17)
Nuo Daugų, Alytaus apskrities. Dobilas su savo draugais partizanais 1945 lapkričio 16 d. buvo Gripiškių kaime, Stakliškių apylinkėje, Alytaus apskrityje, dienojo pas Jono motiną Andrulevičienę. Vakare nutarė naktį praleisti, pailsėti Vaiciulevičių sodyboje, o ankstų rytą leistis į kelionę, link Daugų, Perlojos. Jie nežinojo, kad yra sekami išdaviko, kuris iš vakaro iškvietė iš Jiezno stribus, rusus, vadovaujamus Rodino. Apsuptyje žuvo S. Juonys, J. Andrulevičius, A. Šmigelskis, V. Truncė. Jų kūnai buvo išniekinti Jiezne.
https://partizanai.org/failai/html/amzinieji-azuolai.htm
Vincas Eidukaitis
Eidukaitis Vincas, Vinco s., - Audrūnas iš Vartų k. Bartninkų vlsč. Vilkaviškio apskr. 1922-1949.11.17. Per antrąją okupaciją buvo pasiųstas į frontą, forsavo Oderį, ėmė Berlyną. Vežamas į Japonijos frontą, pabėgo ir grįžo į Vilkaviškio raj. pas savus. Įsidarbino Kybartų paruošų kontoroje. Sugumui pradėjus sekti, 1947.08 išėjo į Vytauto rinktinę. Žuvo Rudelės k. prie Kalvarijos, dengdamas atsitraukiantį N. Liškevičių-Vyturį. Buvo niekintas Kalvarijoje.
Skaityti daugiau: Lapkričio 17 d. žuvę partizanai
Vyčio apygardos partizanas Antanas Rinkevičius-i (kairėje) laiko netipiška partizanams ginklą -1915 m. modelio britišką lengvąjį kulkosvaidis Lewis. (Genocido aukų muziejus)
Rinkevičius Antanas-Griausmas gimė 1924 m. Panevėžio apskrities Raguvos valsčiaus Putiliškių kaime. Vyčio apygardos partizanas. Žuvo 1948 m. lapkričio 15 d.
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Brūzga. Žuvo 1946.11.15 Girininkų k. Pakuonio vlsč.
Kazakevičius Jonas - Liepsnabarzdis iš Gyvių k. Veiverių vlsč. 1913-1948.11.15. Žuvo Skriaudžiuose. Vito ir Broniaus brolis.
https://partizanai.org/failai/html/istark-mano-varda.htm
Skaityti daugiau: Lapkričio 15 d. žuvę partizanai
KAZIMIERAS KALADINSKAS-ERŠKĖTIS, ŠARKA
1903 10 11–1947 11 15
Kazimieras Kaladinskas gimė 1903 m. spalio 11 d. Zarasų aps. Salako vls. Želmeniškės k. Mykolo Kaladinsko ir Marijonos Padvaiskaitės-Kaladinskienės šeimoje. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Jam suteiktas puskarininkio laipsnis. Vėliau dirbo pasienio policijoje. 1940 m., prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, K. Kaladinskas buvo atleistas iš pareigų, grįžo į namus ir dirbo savo ūkyje Zarasų aps. Salako vls. Didžiasalio k. Dalyvavo 1941 m. Birželio sukilime.
Jau 1944 m. rudenį K. Kaladinskas subūrė gerai ginkluotą partizanų būrį, veikusį Ažvinčių ir Minčios giriose. 1945 m. pradžioje būrys buvo reorganizuotas į kuopą. 1945 m. birželio 15–20 d. K. Kaldinskas dalyvavo kpt. Vinco Gumausko-Gailiaus sušauktame Geležinio Vilko (nuo 1945 m. rugpjūčio mėn. – Vytauto) apygardos štabo posėdyje, vykusiame Utenos aps. Saldutiškio vls. tarp Ginučių ir Šiliniškės kaimų.
1945 m. vasarą K. Kaladinskas suvienijo visus Zarasų aps. Salako valsčiaus partizanus ir suformavo 75–80 partizanų Erškėčio kuopą, kuri formaliai buvo pavaldi Lokio rinktinei. Kuopa buvo gana mobili ir suduodavo priešui netikėtus smūgius, todėl buvo vadinama „Skrajojančiu būriu“.
Skaityti daugiau: Kazimieras Kaladinskas-Erškėtis, Šarka (1903 10 11–1947 11 15)
Glemžaitė Diana gimė 1923 m. Zarasų apskrities Degučių kaime, girininko šeimoje. Mokėsi Pandėlyje, Rokiškyje ir Kupiškyje.
1944 m. įstojo į VDU studijuoti literatūros. 1947-ųjų pavasarį metė studijas ir įsitraukė į pogrindžio veiklą. Palaikė ryšius su Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinės partizanais. 1948 m. susituokė su šios rinktinės Gedimino kuopos vadu Juozu Bulovu. Rašė eilėraščius, kurie sklido tarp žmonių, buvo skelbiami partizanų spaudoje. Žuvo provokatoriui išdavus 1949 m. lapkričio 14 d. Plunksnočių miške tarp Žiobiškio ir Juodupės. 1994 m. išleistas jos poezijos rinkinys „Mes mokėsim numirt". 1999 m. gegužės 19 d. LR Prezidento dekretu D. Glemžaitė apdovanota Vyčio kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu (po mirties). 
MES MOKĖSIM NUMIRT
Mes mokėsim numirt, jei Tėvynė aukos reikalauja.
Nesuriš mūs’ gretų nieks vergovės pikta grandine.
Neišmokom sulinkt prieš ateivių įstatymą naują:
Savo brolį parduot — dar visi neišmokome, ne!
Kraštą ginsime šį, kaip senovėje protėviai gynė,
Balsą žemės gimtos išnešioję giliausiai širdy.
Nors laukai ir keliai pavergtųjų dejone nutvinę.
Kur klausysies — aplink svetimųjų žingsnius tegirdi.
O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką
Baltas vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės!
Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs,
Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės.
Pardundės traukiniai, išsivežę jaunatvišką dalią,
Visi monai išdils tarsi pjautuvas dyla delčios.
Grįžę mūsų tėvai, mūsų sesės iš Komi, Uralo,
Atsiklaupę čionai, verkdami gimtą žemę bučiuos.
Mes mokėsim numirt ne už svetimą mintį ar žodį,
Ne už tuos, kurie skriaus, dengdami viską melo tamsa.
Tik už rytą, kuris laisvės saulę didingą parodys —
Mes mokėsim numirt giedriu veidu ir tvirta dvasia.
1949 VIII
Skaityti daugiau: Lapkričio 14 d. žuvę partizanai
Partizanai Antanas Jogėla-Ąžuolas ir Aleksas Velanis-Tigras.
Antanas JOGĖLA - Ąžuolas. G. 1913 m. Vaidevučių k., Kavarsko vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo apie 30 ha žemės. 1942-1943 m. buvo kaimo seniūnas; Lietuvos kariuomenės puskarininkis, šaulys. Butageidžio kuopos Ąžuolo būrio vadas. Žuvo 1948 m. lapkričio 13 d. Palaikai buvo užkasti Kavarske, prie šv. Jono šaltinio, 1993 m. perlaidoti Traupio kapinėse.
1946 m. susikūrė Kavarsko valsčiaus partizanų organizacija. Ją sudarė Butageidžio kuopa iš trijų būrių: Tigro, Liūto ir Lokio. Kuopa priklausė Šarūno rinktinei, kuri nuo 1947 m. įėjo į Algimanto apygardą. Kuopos vadais paeiliui buvo: Antanas Jogėla-Ąžuolas (1946-1948 m.), Aleksas Velanis-Tigras (1948-1949 m.), Jonas Kadžionis-Bėda (1949-1953 m.). Paskutinis kuopos partizanas Pranas Jurkėnas-Eimutis iš Dabužių apylinkės Kirkų kaimo žuvo 1954-aisiais Gabrėnų miške. Jo planšetėje priešai rado Butageidžio kuopos partizanų antspaudą. Partizanams prijautė ne tik kaime, bet ir miestelyje. Kavarsko vidurinėje mokykloje ilgą laiką tarp mokytojų nebuvo nė vieno komunisto ar komjaunuolio. Iš mokinių komjaunuolis buvo tik vienas Albertas Šaučiūnas, kavarskietis, kurį visi prisimena kaip labai kvailą, žiaurų ir blogą mokinį.
Visi, kurie priešinosi okupantams, buvo žiauriai persekiojami, ypač partizanų šeimos. Dauguma jų buvo ištremtos į Sibirą. Trėmimo byloje įrašydavo, kad tai - banditų šeima. Prie partizanų sodybų stribai ir kareiviai nuolat rengdavo pasalas. Namuose darydavo kratas, atimdavo maistą, gyvulius ir kitą turtą. Partizanų šeimos dar prieš jas ištremiant į Sibirą buvo daug kartų apiplėštos. Kartais stribai nužudydavo niekuo nekaltus partizanų artimuosius: štai Taujėnų stribas Subatis Žibučių kaime savo namuose nušovė partizano Jono Žižio-Armukšnos motiną ir seserį. Nuolat terorizuojama partizano B. Šišlausko žmona, pamačiusi, kaip jų sodybą eilinį kartą supa stribai ir kareiviai, krito vietoje - neišlaikė širdis...
Partizanai slapstėsi Repšėnų, Dabužių, Troškūnų miškuose. Kai vienur kildavo pavojus, persikeldavo kitur. Gyvendavo bunkeriuose. Paskutinį bunkerį išdavė Darela iš Papragių kaimo. Jo šeima buvo ištremta. Darela paprašė Antaną, kad priimtų į būrį. Neilgai tepabuvo. Už Ąžuolo galvą buvo pažadėta 10 000 rublių premija, ir Darela susigundė. Pats nuėjo, įskundė, atvedė stribus. Ne visi partizanai buvo grįžę į bunkerį. Tris: Antaną Jogėlą-Ąžuolą, Joną Dagelį iš Kirmėlių kaimo ir Danutę Dovydaitytę nuo Surdegio nušovė 1948 m. lapkričio 13 d. Jie pasipriešinti nespėjo, nes stribai užklupo netikėtai.
Nukautuosius partizanus jie nuvežė į Kavarską, sustatė prie mūro, fotografavo, tyčiojosi, spardė. Vėliau užkasė poversmiuose, netoli Šventosios, prie krūmų esančioje bulvių duobėje. Duobė nedidelė, o Jonas Dagelis buvo aukštas vyras. Kad tilptų, stribai nukirto kojas.
Skaityti daugiau: Antanas Jogėla-Ąžuolas
Prieš 70 metų, 1948 m. lapkričio 13 d., Ukmergės aps. Deltuvos vls. Kaušų k. kautynėse žuvo Vyčio apygardos Panevėžio rinktinės ir rajono vadas Antanas Stimburys-Tankistas, jo adjutantas Tomas Našlėnas-Radvila ir pavaduotojas Marijonas Krogertas-Uosis, du jų bendražygiai.
http://genocid.lt/centras/lt/3039/a/
Vyties apygardos vadų susitikimas. Sėdi: Antanas Stimburys-Tankistas, Alfonsas Smetona-Žygaudas, Jonas Baravykas-Vygantas; stovi: pirmas-Oliesius Auglys-Ridikas, šeštas- Juozas Petrikas-Svedrys.
Šaltinis:https://www.partizanai.org/laisves-kovu-archyvas-10-t-1994-m/3460-vyties-apygardos-istorine-apzvalga
* * *
Siuto rusai kaip pasiutę
Tarp Taujėnų - Ukmergės,
Troško jie nušaut Tankistą,
Kad negintų mūs šalies.
Jiems padėjo išdavikas,
Atsiradęs iš savų,
Užtat Lietuva neteko
Partizanų mūs penkių.
Žemę dengė kulkų lietūs,
Saulę - dūmų kamuoliai,
Atvažiavo pikti skrebai
Su sumanymais savais.
Tankistas - Antanas Stimburys. Būrio vadas, gimęs 1920 m. Žuvo 1948 11 13.
Kartu žuvo Uosis - Marijonas Krogertas.
Radvila - Tomas Našlėnas, gimęs 1913 m.
Robinzonas - Antanas Keburys, gimęs 1909 m.
Jaunutis - Jonas Ignatavičius, gimęs 1927 m.
Visus išdavė Juozas Bieris.
Šaltinis: https://partizanai.org/aukstaitijos-partizanu-eiles-ir-dainos
Skaityti daugiau: Lapkričio 13 d. žuvę partizanai
Vyčio ir Algimanto apygardų vadų susitikimas. 1947–1948 m. Pirmoje eilėje (guli) iš kairės: pirmas – Vyčio apygardos būrio vadas Bronius Juospaitis-Direktorius, antras – šios apygardos Jono Viapšto (Vepšto)-Paukštelio būrio partizanas Edvardas Daučiūnas-Jokeris, trečias – neatpažintas partizanas. Už jų klūpo Algimanto apygardos štabo Visuomeninės dalies viršininkas Jurgis Urbonas-Lakštutis. Stovi iš kairės: pirmas – Vyčio apygardos vado adjutantas Alfonsas Smetona-Žygaudas, antras – neatpažintas, trečias – Vyčio apygardos būrio vadas Mykolas Šemežys-Putinas, ketvirtas – Vyčio apygardos vadas Danielius Vaitelis-Briedis, penktas – Algimanto apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas, šeštas – šios apygardos štabo Ūkio skyriaus viršininkas Antanas Kisielius-Sakalas, septintas – apygardos partizanas Antanas Burokas-Mokytojas, aštuntas – Vyčio apygardos partizanas Vytautas Zakaras-Povas, devintas – šios apygardos būrio vadas Antanas Žilys-Žaibas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Antanas Burokas-Mokytojas, Nociūnų k. Vytenio būrys. Ž.1952 11 12.
Stasys Juknevičius, Panemunėlio vls., Ąžuolių k., Gedimino b. Ž.1948 11 12.
http://partizanai.org/failai/html/kovoje-del-laisves.htm
Skaityti daugiau: Lapkričio 12 d. žuvę partizanai
Kazimieraičio rinktinės partizanu apdovanojimas.
Įsakyma skaito Lionginas Baliukevičius-Dzūkas;
Sofijai Budėnaitei-Ramunei apdovanojimo sega Adolfas Ramanauskas-Vanagas. 1948 m.
(Genocido aukų muziejus)
Budėnaitė Sofija-Ramunė gimė 1926 m. Alytaus apskrities Varėnos valsčiaus Pabaronės kaime. Partizanė nuo 1945 m. Žuvo 1949 m. lapkričio 10 d. netoli Paručių kaimo įrengtame bunkeryje kautynėse su MGB pajėgomis kartu su būrio vadu Teofilių Valicku-Baliu, Stasiu Baubliu-Perlu, Jonu Jarusevičiumi-Paparčiu ir Maryte Česnulevičiūte-Rugiagėle. Kūnai buvo išniekinti Varėnoje
Jaruševičius Jonas-Papartis gimė 1926 m. Alytaus apskrities Varėnos valsčiaus Geidukonių kaime. Nuo 1949 m. kovo - Dainavos apygardos Teofilio Valicko-Balio vadovaujamo būrio, veikusio Paručių miške, partizanas. Žuvo 1949 m. lapkričio 10 d. netoli Paručių kaimo įrengtame bunkeryje kautynėse su MGB pajėgomis kartu su būrio vadu T. Valicku-Baliu, S. Baubliu-Perlu, S. Budėnaite-Ramune ir M. Česnulevičiūte-Rugiagėle. Kūnai buvo išniekinti Varėnoje
Šaltinis: https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės partizanai. Iš kairės sėdi Jonas Budėnas-Klebonas ir jo sesuo Sofija Budėnaitė-Ramunė, trečias – Vanago grupės vadas Jonas Jakubavičius-Rugys, ketvirtas – Vytauto tėvūnijos vadas Teofilis Valickas-Balys. 1948 m. balandis
Šaltinis: http://genocid.lt/muziejus/lt/885/a/file=1259/print_version/
Skaityti daugiau: Lapkričio 10 d. žuvę partizanai
1961 m. lapkričio 9 d., Kelmės r. Vejų k. žuvo paskutinis Kęstučio apygardos partizanas Edmundas Kmita-Evaldas.
Edmundas Kmita, Pranciškaus, gimė 1918 m. spalio 26 d. Tauragės aps. Skaudvilės vls. Butvilų k.
2003 m. liepos 14 d. E. Kmitai pripažintas kario savanorio statusas (po mirties).
Paskutinis iš Kęstučio apygardos...
Zigmas KUŠELIAUSKAS (Kauno rajonas)
Kražių seniūnijos Tamkių kaimo pakelėje dabar stovi kuklus medinis kryžius, kuris ženklina paskutinio Kęstučio apygardos Birutės rinktinės Aušros būrio partizano Edmundo Kmitos -Evaldo žuvimo vietą. Šį rudenį sukanka 60 metų nuo tos tragiškos dienos.
Ed. Kmita gimė 1918 m. Skaudvilės valsčiaus Butvilų kaime, stambaus, 80 ha ūkininko Pranciškaus Kmitos šeimoje. Jo trys sūnūs, nenorėdami tarnauti okupacinėje kariuomenėje, 1945 m. išėjo į mišką. Vyriausias iš brolių Audrius - Aušra vadovavo Raudgirio partizanų būriui, kuriam priklausė ir jo brolis Edmundas. Rezistencinėje literatūroje dabar rašoma, jog paskutiniai Kęstučio apygardos partizanai Petras Oželis - Jaunutis ir Feliksas Urbonas - Algirdas žuvo 1959 m. gegužės 4 d. Beišių kaime, Šilalės raj. Deja, tai netiesa.Žemaičių apygarda gali didžiuotis partizanu R Končiumi, dalyvavusiu rezistencinėje kovoje net 20 metų (iki 1965 m.), Vytauto apygarda - Kraujaliu, žuvusiu 1967 m., Dainavos apygarda - A. Ramanausku - Vanagu, suimtu 1956 m. rugsėjį. O Kęstučio apygarda turi E. Kmitą - Evaldą, žuvusį pirmomis 1961 m. lapkričio dienomis. Jis buvo paskutinis iš šios apygardos.
Skaityti daugiau: Edmundas Kmita-Evaldas
Partizaninė kova dėl Laisvės tęsėsi. Okupantai įsitikinę, jog šiurkščia karine jėga sunkiai palauš mūsų tautos pasipriešinimą, ėmėsi įgyvendinti NKVD liaudies komisaro L. Berijos direktyvą, kurioje nurodyta karinę jėgą derinti su agentūrinėmis priemonėmis. Kuriamas platus agentų tinklas, kurio veikla per dešimt aktyvios partizaninės kovos metų virto klastingiausiais ir protu nesuvokiamais metodais, tai liudija ir prieš 70 metų Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizano Vinco Gasčiulio – Girinio žūtis.
Nuotraukoje iš dešinės pirmas J. Gasčiulis - Savanoris, antras Valeras, Albinas Bieliūnas - Kabelis,
Antram plane pirmas iš dešinės Vincas Gaščiulis - Girinis
Vilkaviškio aps. Keturvalakių vls. Bardauskų kaimo vaikinai – Juozas ir Vincas Gasčiuliai nenorėdami tarnauti okupanto kariuomenėje 1947 metų pavasarį pasirinko partizanų kelią. Juozas Gasčiulis – Savanoris, Tauro apygardos Kęstučio rinktinės 69 kuopos partizanas žuvo nelygioje kovoje su okupanto kariuomene 1949 02 04 Samarčiūnų k., Vilkaviškio raj.
Gana tragiškai susiklostė Savanorio brolio tos pačios kuopos kovotojo Vinco Gasčiulio – Girinio likimas. Pasimatymas su ilgai nematyta sese Salomėje jam kainavo gyvybę.
Užėjęs pas rinktinės rėmėją V. Sauką ( jis ir KGB agentas Plienas) paprašė iškviesti iš Kauno seserį Salomėją. Ši, neįtardama išdavystės, dažnai lankėsi pas kitą Vižaidų kaimo gyventoją, partizanų patikimą rėmėją ,artimą giminaitę, (slaptai dirbančią saugumui „Žvaigždės“ slapyvardžiu). Ag. Plieno informuota Žvaigždė važiuoja į Kauną ir sutaria, kad Gasčiulytė atvažiuos į Žvaigždės sodybą prieš didžiąsias „šventes“ lapkričio 6-tą.
Skaityti daugiau: KLASTINGA GIRINIO ŽŪTIS
Arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus rūpesčiu buvo įsteigtas portalas partizanai.org - jo bendramintis ir bendražygis buvęs partizanas monsinjoras Alfonsas Svarinskas tapo portalo vadovu ir ideologu.
Kas atmena tarybinius - okupacijos metus, tas puikiai žino, kad leisti "Kronikas" reikėjo būti tikru partizanu - kovotoju - idealistu.
Partizanai prieš blogio imperiją kovojo 11 metų, kunigas S.Tamkevičius totalinės kgbistinės priespaudos šalyje leido Kronikas 11 metų - iki suėmimo.
Tik bijodami Kronikų tiesos žodžio valdantys komunistai ateistai ir okupantai nesiryžo dar labiau užsmaugti Lietuvą.
Šviesus Kardinolo Sigito Tamkevičiaus pavyzdys mus visus moko nebijoti blogio ir kovoti už teisybę, tiesą, gėrį, grožį - tarnauti Dievui ir Tėvynei.
Mylėk artimą kaip save patį. Artimas nėra tik tas, kuris mąsto panašiai kaip mes. Artimas yra kiekvienas žmogus, net vadinamas priešu, nes Jėzus už kiekvieną paaukojo savo gyvybę.
Iš ST homilijos Meilės ir gailestingumo misija
— 1992 m. jo rūpesčiu įkurtas LKB Informacijos centras, kuriam ir vadovavo, pradėjo leisti LKBIC Informacinį biuletenį, vėliau tapusį leidiniu „Bažnyčios žinios“.
— Su arkivyskupo Sigito vadovavimu susijęs ypač veržlus, įvairias sielovados sritis, bažnytines institucijas atnaujinęs ir sustiprinęs arkivyskupijos gyvenimo etapas. 1997 m. Kauno arkikatedroje arkivyskupas įšventino vyskupus Rimantą Norvilą ir Eugenijų Bartulį, Joną Ivanauską (2003 m.) ir Kęstutį Kėvalą (2013 m.).
— Įkūrė naujas parapijas (Pal. Jurgio Matulaičio ir Gerojo Ganytojo, vėliau Šv. Jono Pauliaus II Kaune, Šv. Jono – Jonavoje), rūpinosi tautos laisvės simboliu vadinamos paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios atstatymu (konsekruota 2004 metais, 2015 m. suteiktas bazilikos titulas). Stojantiems į Kauno kunigų seminariją įkūrė Parengiamąjį kursą. Stiprino bažnytines institucijas, paskirdamas jų veiklai buvusį seminarijos pastatą (Papilio g. 5), VDU Katalikų teologijos fakultetui – Šv. Zitos draugijos rūmus.
— Arkivyskupo rūpesčiu įsteigta Katalikų interneto tarnyba, nuo 1997 m. pradeda gyvuoti oficiali LKB interneto svetainė, nuolat kuriami ir palaikomi svarbiausių Bažnyčios gyvenimo įvykių puslapiai. Netrukus sukurtos visų Lietuvos vyskupijų ir kai kurių parapijų bei institucijų svetainės, pradedami interneto projektai biblija.lt, katekizmas.lt, vėliau sukurtas ir Jono Pauliaus II piligrimų kelio portalas. Pirmoji lietuviška vyskupijos svetainė buvo skirta Kauno arkivyskupijai (įkurta 1998 m. pabaigoje, antroji veikė 2002–2010 m., o nuo 2011-ųjų – dabartinė; 2013 m. pradėtas gyvavimas ir feisbuko socialiniame tinkle).
— 1999 m. arkivyskupas įkūrė Bažnyčios kronikos fondą, kasmet pasaulinės visuomenės komunikavimo dienos proga skiriantį apdovanojimus žurnalistams už krikščioniškųjų vertybių sklaidą viešojoje erdvėje.
— Pats arkivyskupas kas savaitę rašė tekstus Valstiečių laikraščiui, honorarą skirdamas labdaros fondui Kaimo vaikai.
Skaityti daugiau: Kardinolo Sigito Tamkevičiaus geri darbai
Tauro apygardos, Geležinio Vilko rinktinės 51 kuopos vadas Vėjas – Pranas Karalius su keletu kovotojų persikėlė per Nemuną ir susitiko su Dainavos apygardos Pilėnų grupės vyrais, vado pavaduotoju Lakštingala ir 4 kovotojais. Aptarus visus reikalus, kilo mintis spalio revoliucijos išvakarėse „pasveikinti“ Jiezno bolševikinį aktyvą ir stribus „šventiniu fejerverku“ Kruopščiai išanalizavus Lakštingalos – Motiejaus Jaruševičiaus turėtą miestelio planą, akcijos vykdymui numatyta sudaryti dvi smogiamąsias grupes. Kuopos vado vadovaujamai grupei pavesta smogti KP(b) ir valsčiaus administraciniam pastatui , o būrio vado Žilvičio partizanams – milicijos ir stribyno būstinei. Palaikyti ryšį tarp puolančiųjų kovotojų turėjo miestelio žinovai Lakštingalos grupės vyrai.
Operaciją pradėjęs „Žilvičio“ būrys sutelktai apšaudė milicijos ir stribų būstinę. Vėjo grupės partizanai Kęstutis Valenta – Kęstutis ir Antanas Senikas -Švyturys, staigiai įšokę į valsčiaus būstinės salę, automatų švinu pavaišino šventinio pobūvio dalyvius – bolševikų partijos ir emgėbistų pareigūnus. Švyturiui ir Kęstučiui staiga pasitraukus, į pastatą trenkė partizanų kulkosvaidžio ir automatų salvės Padegamųjų kulkų stoge įžiebti gaisro židiniai greit plėtėsi ir administraciniame pastate. Miestelyje kilo panika. Pagal sutartą Vėjo raketos signalą partizanai be nuostolių skubiai pasitraukė.
Aldona Vilutienė
Nuotrauka: partizanai žygyje
Prisikėlimo apygardos partizanai. Iš kairės:
Napoleonas Jonyla-Šernas, Benadas Mileris-Alius ir Vladas Atgalainis-Galiūnas.
(Genocido aukų muziejus)
Atgalainis Vladas-Galiūnas gimė 1921 m. gruodžio 10 d. Raseinių apskrities Girkalnio valsčiaus Akmeniškių kaime. Partizanas nuo 1944 m. Dalyvavo Vozbutų mūšyje. Suėmus tėvą J. Atgalainį, Vladas, norėdamas jį išgelbėti, legalizavosi ir išėjo tarnauti į Raudonąją armiją. Grįžęs 1947 m. vėl įstojo į partizanų gretas. Priklausė Kęstučio, vėliau Prisikėlimo apygardoms. Žuvo 1952 m. lapkričio 5 d. Seredžiaus apylinkėse Pakarklių kaime - apsuptas ir sužeistas susisprogdino
Šaltinis: https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Skaityti daugiau: Lapkričio 5 d. žuvę partizanai
