JURGIS KRIKŠČIŪNAS-RIMVYDAS

Vytautas Krikščiūnas

Jurgis Krikščiūnas gimė 1919m. Samaroje (Gorkyje). Bolševikų siautėjimo metu jo šeimai teko patirti didelius nepriteklius ir badą. 1921m. su tėvais grįžo į Lietuvą, apsigyveno Marijampolės apskr. Ašmintos (vėliau Prienų) valsčiuje, Ašmintos kaime pas senelius. Tėvas Antanas Krikščiūnas buvo inžinierius-topografas. Tuoj po grįžimo buvo mobilizuotas, pradėjo dirbti inžinerinius darbus, organizavo Lietuvos karo topografijos skyrių ir jam vadovavo iki bolševikų okupacijos 1940 metais. 1922m. tėvai gavo butą Aukštojoje Panemunėje prie Karo mokyklos, vėliau pasistatė medinį namą Aukštojoje Panemunėje, Klevų g.5. Čia Rimvydas ir augo su savo dviem jaunesnėmis seserimis Aldona (g.l921m.) ir Elvyra (g.l925m). 1939 metais baigė Kauno "Aušros" berniukų gimnaziją ir įstojo į A.Smetonos karo mokyklą savanoriu- aspirantu.

Pakeliui į Lenkiją: kairėje J.Krikščiūnas-Rimvydas ir J.Lukša-Skirmantas (dešinėje)

1940 birželio mėnesį Lietuvą okupavus bolševikams, rugsėjo mėnesį buvo paleistas į atsargą. Tada įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto statybos fakulteto geodezijos skyrių. Mokėsi iki 1943 metų kovo mėnesio, t.y. kol vokiečiai uždarė universitetą.

Per atostogas svečiavosi mano tėviškėje, tame pačiame Ašmintos kaime. Buvo labai didelis knygos mėgėjas, skaitydavo visur ir visada. Drauge su savo seserimis buvo mokomas skambinti pianinu. Ypač mėgo skambinti Šubertą. Gyvenime Jurgis buvo labai kuklus, tėvams nereikšdavo jokių pretenzijų, nors jo tėvas, būdamas inžinierius, docentas, pulkininkas, dirbdamas generaliniame štabe, turėjo nemažas galimybes.

1940    metais aš su savo broliu Jurgiu-Mažiuku ir su Jurgiu-Rimvydu gyvenome viename kambaryje Klevų gatvėje. Kai tik pasirodydavo knygynuose nauja knyga, jis tuoj nusipirkdavo ir įnikdavo skaityti, o grąžą papildavo kambario kampe ant grindų. Nemėgo nešiotis pinigų - juos pasiimdavo tik eidamas ką nors pirkti.

Bolševikai, pasiautėję Lietuvoje vos vienerius metus, visiems įgriso. Organizavosi slaptas pasipriešinimas, kuriam priklausė ir Jurgis.

1941    metų birželio viduryje pradėti masiniai trėmimai labai sujaudino Jurgį - buvo išvežtas mūsų mylimas dėdė, teisininkas Juozas Krikščiūnas.

Birželio 22 dieną pirmosio bombos suteikė daug vilčių ir jėgų — buvo manoma, kad atėjo išsilaisvinimo valanda. A. Panemunėje gyveno daugelis Lietuvos karininkų, o jų atžalos buvo išauklėtos patriotiškai. Pirmą karo dieną susibūrė Panemunės jaunuolių grupė, kurioje aktyviai dalyvavo ir Jurgis. Jie nuginklavo priešlėktuvinės apsaugos sandėlių sargybas ir apsiginklavo. Užėmę pozicijas ant kalno nuo Rokų pusės, jie atkirto galimybę besitraukiančiai bolševikų kariuomenei brautis į Kauną. Džiūgavimo dienos greitai baigėsi 1942 metų birželio 15 dieną staiga mirė Jurgio-Rimvydo tėvas. Šeima atsidūrė sunkioje padėtyje. Pagal išgales rėmė mano tėvai Jurgis pradėjo dirbti. Karo našta slėgė visą Lietuvą, frontas vėl artėjo prie Lietuvos. Daugelis traukėsi į Vakarus. Tą pat nutarė daryti ir Jurgio-Rimvydo šeima. Motina, jaunesnioji sesuo, vyresnioji sesuo su vyru ir mažyliu ant rankų ir Jurgis, pasiėmę iš mūsų arklį su vežimu, važiavo Rytprūsių link. Jurgis su keliais Panemunės prieteliais važiavo dviračiais. Pasiekę Plokščius, apsistojo pailsėti

Eistiškių miškelyje (2 km nuo Lenkijos sienos) 1947 05 12. Guli Dainavos ap. atstovas Rimvydas-J.Krikščiūnas (kairėje) ir Tauro ap. atstovas Skirmantas-J.Lukša

dėdės Mato ūkyje. Jurgis su draugais persikėlė per Nemuną ir patraukė Šiaulių link. Ten jį pasiviję raudonieji 1944 metų rudenį areštavo. Apie tai niekas nežinojo, buvo manoma, kad jis sėkmingai su šeima pasitraukė į Vakarus. O jis buvo uždarytas Šiaulių kalėjime.

Išlaikytas kalėjime devynis mėnesius ir, nesudarius bylos, užverbuotas buvo paleistas. 1945 metų pavasarį sužinojęs apie jo sugrįžimą, važiuodamas į tėviškę, užsukau į Klevų gatvę. Radau jį labai iškankintą, sulysusį, visas kūnas išverstas piktvočių. Per vasarą pasitaisė, vėl ruošėsi tęsti studijas, bet .. padėtas parašas pradėjo drumsti ramybę. Pasirašei, tad ir dirbk! O dirbti nebuvo nė mažiausio noro. Žinodamas, kad aš susitinku su būrio vyrais, prašė, kad aš jį pristatyčiau į partizanų būrį, bet aš vis delsiau. Pagaliau jis pats susirado kelią ir dingo iš Kauno. Pradėjo partizanauti už Prienų miško, Balbieriškio-Ūtos apylinkėse. Apie jo buvimą tose vietovėse sužinojau iš pusbrolių, gyvenusių Vartų kaime. Tai buvo 1945 metų pabaiga. Aš delsiau todėl, kad jau buvo žuvęs, užėjęs ant stribų pasalos, mūsų pusbrolis Kazimieras Banionis-Klajūnas netoli Prienų, Mačiūnų kaime.

Tapęs partizanu Jurgis pasirinko Rimvydo slapyvardį ir visai neatsitiktinai. Tokiu vardu buvo pakrikštytas sesers sūnus. Tą mažylį jis labai mylėjo. Net ir vėliau, jau partizanaudamas, susisiekęs su savo artimaisiais, viename laiške rašė: "Stasy, išaugink lietuviu ir doru žmogumi Rimvydėlį..." Stasys buvo jo sesers Aldonos vyras, leitenantas Grigaliūnas.

1946    metų pabaigoje, man su žmona ir broliu gyvenant Kaune, Žemaičių g, atėjo Rimvydas su Skirmantu. Tada jie pradėjo rengtis išvykai į Vakarus atstatyti ryšio, kuris buvo nutrūkęs. Be to, jau buvo įtariamas Markulis-Erelis, nes jo elgesys kėlė nepasitikėjimą, kai iš vieno konspiracinio buto Vilniuje Skirmantas vos spėjo pabėgti. Be jų, lankėsi Kazimieras Pyplys-Mažytis, Kazimieras Matulevičius-Radvila ir Antanas Lukša-Arūnas. Vieno pašnekesio metu buvau pasiūlęs likviduoti Erelį, bet kitiems nepritarus, jis buvo paliktas ramybėje, norint galutinai išsiaiškinti. Tai KGB agentui sudarė palankias sąlygas iškrėsti dar vieną niekšybę Lietuvos pasipriešinimo judėjimui. Per Erelio kaltę buvo pralieta daug kraujo narsių Lietuvos sūnų, daugeliui teko iškęsti kankinių dalią, daugelis negrįžo į tėvynę.

Ruošiantis išvykai, buvo reikalingi dokumentai ir pinigai. Todėl buvo išnaudotos palankios to meto sąlygos, kai iš Lietuvos lenkai važiavo į Lenkiją. Jiedviem buvo parūpinti lenkų repatriantų dokumentai ir doleriai. Kelionei buvo išleista 20 000 rb., kuriuos davėme mudu su broliu Jurgiu-Mažiuku.

Rimvydas šiai kelionei buvo pasirinktas neatsitiktinai jis laisvai kalbėjo rusų, vokiečių ir prancūzų kalbomis.

Kad būtų galima susisiekti su Vakarais ir palaikyti ryšį, mudu su Arūnu buvome apmokyti naudotis šifrais. Be to, buvo sutarta, kad jiems laimingai pasiekus Vakarus, bus duotas sutartas ženklas per Štutgarto radijo stotį. Ženklas turėjo būti toks: trečiadienį ir penktadienį 18 val. per Štutgarto radijo stotį bus transliuojama po dvi lietuviškas dainas.

1947 metų gegužės mėnesio pradžioje Kaune, Žemaičių gatvėje, Rimvydui su Skirmantu padarėme išleistuves, palinkėjome sėkmės. Tai buvo paskutinis mūsų susitikimas. Gegužės pabaigoje jiedu, lydimi būrio vyrų, perėjo sieną į Lenkiją, bet, pabuvę Lenkijoje ir susitikę su Vakarų atstovais, grįžo į Lietuvą. Liepos mėnesį Rimvydas buvo paskirtas Dainavos apygardos štabo viršininku. Kautynėse porą kartų buvo sužeistas. Antrą kartą, surinkęs daug vertingos medžiagos apie padėtį Lietuvoje, vėl perėjo į Lenkiją, turėdamas

Kelionėje į Lenkiją. Pas ryšininką Naktibaldą ilsisi: V.Gavėnas-Vampyras, J.Lukša-Skirmantas, J .Krikščiūnas-Rimvydas, J.Pileckis-Oželis. 1947 05 05

uždavinį visą medžiagą pristatyti į Vakarus, kur tuo metu buvo Juozas Lukša. Deja, surinkta medžiaga dingo pakeliui į Varšuvą. Todėl Lukša paprašė dar sugrįžti į Lietuvą, ar bent iš atminties atkurti dingusią medžiagą ir atvežti į Prancūziją. Visą medžiagą gana kruopščiai atkūręs ir sutvarkęs, persiuntė Lukšai, bet vykti į Vakarus nesiryžo, manydamas, kad yra provokuojamas. Lukša-Daumantas savo raporte teigia, kad jis buvo išduotas ryšininkės, kuri pakeliui į Varšuvą buvo areštuota.

Tačiau Rimvydo sesuo Aldona man rašytame laiške sako, kad tuo metu mūsų dėdė Matas Krikščiūnas buvęs pažįstamas su anglų žvalgybininku majoru Liūdžiumi, kuris žadėjęs padaryti Rimvydui dokumentus ir atgabenti jį kaip gyvą liudininką į JAV, kad papasakotų apie padėtį Lietuvoje. Bet vėliau paaiškėję, kad tas Liūdžius buvo KGB agentas ir, matyt, jo nuopelnas, kad Rimvydas su Vytautu Prabuliu-Žaibu žuvo prie Punsko, Šlynakiemio kaime. Vienas vietinis lietuvis nufotografavo žuvimo vietą, miškelį ir paminklą jiems Seinų kapinėse. Žuvo jie 1949 metų gruodžio 15 dieną.

1949 metų vasario mėn. 16d. aktu Nr.4 Rimvydui suteiktas laisvės kovotojo partizanų kapitono laipsnis. 1950 metais LLKS Prezidiumo nutarimu Nr5 apdovanotas po mirties Laisvės Kovos Kryžiumi (su kardais) kartu suteikiant Laisvės Kovotojo Karžygio garbės vardą.

Red. prierašas,publikuojami laiškai rašyti giminėms, esantiems Vakaruose, ir išsiųsti, Rimvydui būnant Lenkijoje.

* * *

1947 V 16

Dėde! Suradau progą Jums parašyti ir pranešti Jums apie mūsų gyvenimą. Jūs žinote, kaip mes gyvenome 1941, tai dabartinis gyvenimas dar saldesnis ir archyvo išeis 100-ai tomų.

Dėdė Banionis, Broniukas, dėdė Jonas išsikraustė pas mano tėvelį gyventi. Dėdė Pranas išvažiavo į sanatoriją Velske. Jo stovis sveikatos nekoks, gal dar ir gyvas. Pas mus šiaip gyvename neblogai, ligų jokių nėra, jei miršta, tai miršta natūraliai.

Be to, entuziazmas milžiniškas, tarybinė santvarka ir žmonės be paliovos vyksta į sanatorijas Archangelske, Vorkutoje, Velske ir kitur. Ūkis auga kaip ant mielių, ne veltui internacionale pasakyta ... "seną pasaulį išardysim", ir tas mums pasiutusiai gerai vyksta.

Tad pas mus geras gyvenimas, tik yra keliolika banditų. Bet manom juos išgaudysim, nes vien valsčiuose yra iki 200 tarybinių aktyvistų. Mes labai džiaugiamės, kai atveža nušautų banditų, numeta juos ant gatvės, spardo kojomis, leidžia juos ėsti šunims ir guli tol, kol pasmirsta. Banditų numeta ant gatvės kartais iki 30-40. Būna net moterų. Pav., net A.Panemunėje gulėjo banditų. Taip jiems ir reikia, nes dažniau parveža tarybinių aktyvistų. Miestuose pasitaiko plėšikų ir šiek tiek žmogžudžių. Liaudies priešai sako, kad tai daro drg. karininkai ir drg. milicininkai, bet aš manau, kad Jūs tuo nepatikėsite.

Perduokite visiems namiškiams linkėjimus ir pasakykite, kad aš dar gyvas, nors ir pradėjau plikti ir žilti. /.../

Brangieji! Dar prieš 3 metus nuo išsiskyrimo Panemunėje, kai riaumojimai fronto drebino orą. Daug vargo, ašarų ir nemunai kraujo nutekėjo, tačiau vis dar žmonijos kančios nesibaigia.

Rašysiu aš Jums viską kaip buvo, kad ir teks Jums skaudžių dalykų nugirsti. Pirmiausia aš manau Jums įdomiausia savo likusių šeimos narių likimas. Lelė ir Vėjas dar tebegyvena savame name. Lelė labai sirgo ir vos nemirė, buvo kažkas iš moteriškų ligų. Mikas vedė Birutę ir antrą kartą pateko į kalėjimą. Gavo 10 metų katorgos darbų ir dabar yra Vilniaus išskirstymo lageryje. Jam sėdint kalėjime, Birutė pagimdė mergaitę, kuri tuoj pat mirė. Dėl Miko per daug nesijaudinkite, jam turės eiti neblogai, kad ir paklius į Sibirą. Daktarai dirba savo specialybėje. Jis baigė universitetą. Be to, kai aš vykau pirmyn, mes kombinuojame jį išvogti ir gali kartais pavykti. Tą sužinosite tik grįžę atgal. Jūsų namas per 1946 metų potvynį buvo smarkiai apgadintas. Vanduo siekė jau antrą aukštą. Ledai nunešė verandą. Prigėrė apie porą tūkstančių žmonių.

P.Velykis sėdi nuo 1943 metų kalėjime ir atrodo gali mirti, nes į pasimatymą su žmona atnešė jau ant neštuvų. Edis vedė kažkokią mergaitę iš džiovininkų sanatorijos. Jis grįžo iš kalėjimo ir turėjo gulti į sanatoriją. Kazys slapstosi ir negyvena Kaune. Sirka žuvo. Jurka ištremtas į Sibirą. Aš pats tarnauju miškų departamente, o viršininkas drg. Mirtis.

Bendras vaizdas Panemunės liūdnas. Draugiškos respublikos beveik iškirto Basanavičiaus parką. Daug namų sukūreno, visos tvoros, ypač Klevų gatvės, sukūrentos. Kur negali išardyti, išvogė bent tvoras ir vartelius. Langai daugumoje išmušti /ne karo priežastis/. Šiukšles pila ant gatvės, o š...o tai perkrovimas. Pats Kauno miestas labai nukentėjo ne nuo karo, kiek nuo brolių. Pažangos jokios. Ką jie sako, kad vyksta atstatymas netikėkite. Pats gyvenimas yra baisus. Kraujas liejasi upeliais, o ešelonas paskui ešeloną vyksta vis Sibiran. Jei greit karas neprasidės, mūsų tautos likimas liūdnas.

Kaune jau žmonės badauja, o Rusijoje visiška bado katastrofa. Ūkį baigia sunaikinti. Pav. už centnerį kviečių valdžia moka 5 rub., o ūkininkas perkant moka 1900 rub. Duonos kilogr. valdiška kaina kainuoja nuo 3,3 rub. iki 5 rub.

Gavau žinių, kad namiškiai šiaip taip verčiasi. Gerai, kad pabėgo, Sibiro būtų neišvengę. Buvau sutikęs p. Matulevičių ir girdėjau, kad Lelė ištekėjo už kažkokio svetimšalio. Tas mane kažkaip nemaloniai paveikė, aš to iš jos nelaukiau. Kai gavau pirmą žinią apie Juos Lietuvoje, tai buvo miške po kautynių. Aš su draugais ginčijausi, kad ji išsirinko lietuvį. Gailiuos, kad jos vaikai bus jau nelietuviai, o mūsų tiek mažai liko. Tačiau pasveikinkite mano vardu mano naująjį švogerį. Gailiuosi, kad negaliu paspausti jam ranką ir pažinti kaipo žmogų.

Dėdė Juozas mirė badu 1943 metais. Į galą jis plovė atmatas ir valgė tą, ką nesuvirškino viduriai. Visai dienai maisto davinys buvo sauja kviečių. Dėdė Pranas Sibire. Sveikatos būklė irgi silpna. Dėdė Banionis mirė kelyje į Sibirą. Banioniukas žuvo kautynėse palei Prienus.

Sveikinkite dėdes ir visus pažįstamus. Svekinkite Mamą, Aldoną, Stasį, Rimvydėlį, kurio taip aš pasiilgau. Mes dabar su juo vadinamės vienu vardu. Tik mano slapyvardė Rimvydas. Aš tikiuosi, kada žemelė bus nuo kraujo soti, mes vėl susitiksime. O jeigu mane kaip "banditą" paties ant gatvės, tai mamai perduokite žodžius: "...O jei gulėsiu aš ant gatvės, bus daugel daugel pajuokos, tai tu motule, neraudoki, Dievulis tave tepaguos..."

Jurgis
1947 V 20

P.S. 1/ Grigaliūnai visi gyvi ir sveiki. Gyvena mūsų name.

2/ Geriau į Lietuvą nerašykite ir nesiųskite pagalbos, nes nėra prasmės.

3/ Jokiu būdu negalvokite apie grįžimą Lietuvon. Tą pasakykite ir kitiems.

4/ Man nerašykite.

5/ Niekas tenegalvoja apie grįžimą į Lenkiją, nes jei karo greit nebus, jos likimas toks pats.

* * *

Brangieji,

gavau iš Jūsų per p. M. laišką ir nuotraukas, už ką esu nepaprastai p. M. dėkingas. Dabar kas rytas atsikėlęs jas peržiūriu ir pasidžiaugiu. Rimvydėlis tikras puikus vyras. Už šitą nuotrauką jo seneliai atiduotų ir dūšią. Žiūrėk, Stasy, kad jis užaugtų tikru lietuviu. Dabar dėl antro piliečio. Argi jis jau amerikonas, ar neturi žmoniško vardo? Koks ten Gogo? Esu dėkingas ir už trečią nuotrauką. Jau penki metai kaip nebuvau matęs tėvelio kapo. Kiek iš laiško supratau, kad Jūs mano padėtį žinote. Numanote, kad mane nepaprastai laukia Varšuvoje, laukia (...). Tur būt gavote iš p. Lukšos laišką. Jei turite jo adresą, tai parašykite jam, tegu praneša Jums, bet ne man tiesioginiai žmogaus, kurį mes vadindavome "Iciku" tris pirmąsias raides (pavardės).

Man bus kontrolė. Dėl gautų adresų Lenkijoje, turiu pasakyti, kad vargu pasinaudosiu. Bijau pakenkti, iš laiško supratau, kad Jūs vis šiaip taip pragyvenate. Tuo tarpu aš gyvenu tokiose sąlygose, kad Jūs įsivaizduoti negalite ir tai turiu džiaugtis. Tad tiesiai sakau Jums. Palaukite kelias dienas, bet atsiųskite, nes aš badauju visą laiką. Vaikštau basas ir svetimais drabužiais. Mano drabužius per paskutiniąsias kautynes tiek sušaudė, kad teko išmesti. Jei norėsite ką atsiųsti iš pinigų, įdėkite po puspadžiais senesnių batų. Mes viską sunaudosim, nes rūpinuosi ne savimi. Jums stengsiuos rašyti, kai galėsiu. Dabar kabu tik ant siūliuko. Gali tekt ir ant gatvės atsigulti. Jūs rašykite apgalvodami kiekvieną žodį. Atsiųskite, kaip Jūs žadėjote, tų pažįstamų adresų. Visi parašykite retkarčiais laiškus. Tegu ir tas neaiškus asmuo Gogo pasireiškia. Lai parašo ir naujasis švogeris. Noriu suuost, kas per žmogus. Kad smertininkas, bet vis dar žingeidus.

Viso gero ir daug laimės.

1949 VII 27

* * *

Laimute, rašau tau antrą laišką per tą patį asmenį. Pas mus viskas einasi po senovei. Kaip kiti sako: "Pagal planą ir grafiką". Daugiau apie viską parašysiu, kai gausiu iš tavęs atsakymą į pirmąjį laišką. Matai, aš vistik finansiškai stoviu silpnokai ir be reikalo mėtyti kapitalų negaliu.

Nuotaika nebloga, jei gerai užkrimstumei, tai galėtumei skaityti, lyginant su senesniuoju gyvenimu, kurortais. Na, žinoma, ir čia karštomis bulvėmis nesimėto. Sveikata irgi pakenčiama. Labai norėčiau nuvykti pas Aldoną, nors ir kelionė ilgoka, bet norėčiau. Žinoma, reikia finansiškai tvirčiau stovėti, nes drabužiai dėl nepalankių oro sąlygų vienu momentu suplyšo. Galutinai apsispręsiu birželio mėnesyje.

Sveikinki mamą, Stasį, Rimvydėlį gimines ir kitus pažįstamus.

Skubiausiai rašyki.

Jurgis
1949 V 29

* * *