Partizanų Kalėdos

Neliūdėk motule, kad prie Kūčių stalo
   Šiemet  viena vieta pasiliks tuščia
   Ir nelauš plotkelės iš tavo rankutės
   Tas kurs pernai, laužė ir dar buvo čia.
   Tuščioj mano vietoj dėki eglės šaką
   Iš to pat eglyno, kuriam gyvenau
   Ir uždeki šventą  Kūčių stalo žvakę
   Tu tai padarysi aš tikrai žinau... 

Kalėdos - tai ypatingas metas, kai pakyli virš kasdienybės, kai šviesos sugrįžimą pasitinki su meile ir pagarba... Kalėdos – tai stebuklas,  sidabrinis Vakarės žvaigždės skambėjimas ir tyli tyli naktis, savo tyloje slepianti paslaptį apie žmogų, jo didybę ir menkumą, apie visada gyvą viltį rytoj būti geresniam, teisingesniam, tobulesniam nei buvai vakar...  Kalėdos tai Dievo gimimas mumyse, tai  Kūdikėlio - Dievo sūnaus įjungimas į mūsų gyvenimą.  Kalėdos -  tai laikas, kai visi: šeima, giminė  gali susėsti prie vieno stalo ir pasidalinti malda, šiluma, ateities viltimi. Kai įvyksta virsmas, pripildantis širdis gerumo, meilės, tvirtumo,  ryžto ir  Aukščiausiojo palaimos.

Skaičiuojame daugiau kaip  septynis  dešimtmečius nuo Partizaninės kovos pradžios. Rankose Tauro  partizanų apygardos laikraščio “ Laisvės žvalgas” gruodžio mėnesio numeris. Su kokiu giliu jausmu, meile Tėvynei, meile kiekvienam  kovotojui kalbama vedamajame, artinantis Šv. Kalėdoms ir kiek daug linkėjimų bei perspėjimų būti budriems… 

Mintys nuklysta į  pokarį…. Ir kokios gi Kalėdos buvo Tau, Lietuvos Partizane ?

1947m. gruodis. Išlandžių kaime Grebliko sodyboje, slėptuvėje gydomas sunkiai sužeistas  Vitas Čėpla -  Uosis, vienas iš 5-ų brolių partizanų. Jo aplankyti ir kartu praleisti Šv. Kalėdas atvyko kuopos vadas , brolis Stasys -  Vilkas  su kovotoju  Vincu  Bubniu - Boksu. Paguodę Uosį, šeimininkų pakviesti, nieko neįtardami partizanai, slėptuvėje palikę kovinius ginklus, padėjo ruoštis šventėms. Tuo tarpu,gavę ženklą, iš medžių priedangos į kiemą suvirto kagėbistai. Vos pakėlęs pistoletą, gavęs smūgį į galvą,patvartėje sukniubo  Uosio brolis Vilkas. Boksas per kulkų lietų suspėjęs prasiveržti į slėptuvę, su sveikstančiu Uosiu į čekistus paleido automatų ugnį, tačiau pratisos baudėjų kulkosvaidžių serijos nutildė kovotojus amžinai.

Praslinkus trim dienom, pagal tą patį  KGB scenarijų ,tik jau kito šeimininko sūnelis KGB agentas Perkūnas žvarbią gruodžio 22-os naktį į savo sodybą, Vytautiškių kaime pasikvietė tos  pačios kuopos tik jau 2-o būrio keturis partizanus.  Ko gi netraukia jauki namų šiluma, o ypač kai savos jau nėra ir kai metinės šventės ir žiema tokia žvarbi ,slėptuvėj taip šalta… Oskaras ir būrio vadas Liepa perdienoję, jausdami kažkokį nerimą, nutarė Kūčias valgyti kitur. Savininkų perkalbėti pasiliko. 23-osios ankstų rytą sūnus išėjo į “darbą” tėvas išvažiavo į malūną  Švintant,”darbas” užvirė kieme. Enkavedistai su stribais keliais žiedais apsupę sodybą pasiūlė pasiduoti. Atsakymas: “Už Tėvynę kovojam už Ją ir žūsim! Mirtis okupantams ir stribams!”  ir… serija iš kulkosvaidžių. Vietoj svajoto šventinio stalo - įšalusi  žemė prie Krosnos stribelnyčios.

1947m. žiema buvo kaip reta šalta, žvarbios žiemos išvarginti,jaukios namų židinio šilumos pasiilgę,vėlų Kūčių vakarą partizanų rėmėjo Zariškių kaimo gyventojo sodyboje, užsidangstę langus prie šventinio  Kūčių stalo  vaišinosi Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės 54-tos kuopos vadas Kazokas ir keli kovotojai. Po vidurnakčio, padėkoją šeimininkams, konspiracijos sumetimais, Kalėdas praleisti išvyko į Guobų kaimą. Partizanams kelią pastojo enkavedistų pasala. Trumpose įnirtingose kautynėse žuvo kuopos vadas Stasys Vaičiulis - Kazokas, 1-o būrio kovotojas Albinas Buzas-Bijūnas ir Vincas Čiuoderis-Balandis, keturiem kovotojam iš apsupimo pavyko prasiveržti. Jie šv. Kalėdas praleido žaliaskarių eglių paunskmėje apraudodami kovos draugus.

Kęstučio rinktinės vadas  Pranas Kučinskas - Ainis antrą Kalėdų dieną vyko vykdyti užduoties. Žuvo Sardokų kaime, Vilkaviškio valsčiuje, MVD karinio dalinio pasaloje. Kūnas iki Naujųjų metų niekintas Kybartuose, užkastas Černakovsko priemiestį.

Nevisus taip nesvetingai sutiko šventinis Kūčių ir šv. Kalėdų stalas. Miško glūdumoje, žiemos rimtyje, rėmėjų pravažinėtais tarp miškelių išsimėčiusiais  keliukais skuba su lauknešėliu ryšininkės. Sutartas ženklas ir lėtai lėtai svyra eglutė, praskleisdama ertmę.  Miško slėptuvė. Prie spinksulės  keletas  pablyškusiais veidais vyrų. Drėgmė, gniaužianti kvapą tvankuma,narai prikloti jau spėjusio suplėkti šieno. Tai tavo partizane būstas ir  turtas.  Ryšininkės ruošia Kūčių stalą, dega žvakutes.  Prie šventinio  stalo visi karštai pasimeldžia.   “Malda - šiandieninė mūsų paguoda, visa mūsų meilės šiluma bei saugumas” – sako partizanas Girdenis ir tęsia: “Mes atplėšti nuo saviškių ir išvyti į miškus kaip kokie bedaliai ir tik vien už tai, kad mylime Tėvynę. Mylim ir mylėsim. Ir kol plaks krūtinėje širdis, - kiekvienas jos dūžis bus paaukotas Tėvynei”.  Prisiminę žuvusiuosius,  tremties kankinius dalinosi plotkelę, - gal jau paskutinę….

Tai tokios partizanų Kalėdos. Be to tik vienų metų, tik keletas epizodų ir tik vienoje apygardoje, o jų buvo devynios ir beveik dešimt įnirtingos kovos su okupantu  metų….. Pamąstykime…. Sėsdami prie Kūčių stalo  nepamirškime padėti  jų vėlėms lėkštelę, uždegti atminimo žvakelę, pabūkime drauge, pasimelsti..

Aldona Vilutienė