Bronius Kašelionis

ŠARŪNO RINKTINĖ

dokumentai ir prisiminimai

Vilnius

1999

Recenzentas: Dr. Alvydas Baležentis

© Bronius Kašelionis, 1999
© Lazdijų rajono savivaldybė, 1999

Pratarmė

Istorija yra atminties gaivintoja. Ji liudija, kas iš tikrųjų vyko praeityje ir moko suprasti, kodėl vienu ar kitu metu susiformuoja vienokia ar kitokia pasaulėžiūra, psichologinė būsena ar tautos dvasia. Neturintis istorinės atminties, neturi nė pasaulėvaizdžio, ir tokių žmonių visuomenė būtų nestruktūrizuota masė, nesuvokianti, kas ji tokia... Istorija yra tautos gyvybės gijų surišinėjimas. Erdvė tarp tų gijų primena negyvybės būseną, sustojusią upės tėkmę arba žmogų, kuris praradęs atmintį, susipyko pats su savimi. Istorija - dar ir tautos sėkmių ir nelaimių veidrodis.

Vieni praeityje mato tik tamsą ir nemokšiškumą. Nes neįsijausdami į žmogaus Ten ir Tada būtį, nesuvokia, kad tas žmogus negalėjo žinoti, koks likimas jo laukia ateityje. Taip ir mes dabar neįžvelgiame savo ir Tėvynės likimo ateityje. Kiti praeitį sąmoningai idealizuoja, manydami, kad tai taurina jaunosios kartos jausmus. Tačiau nepagalvoja, kad jų vaikai auga ne šiaudais dengtose trobelėse.

Tai vienur, tai kitur išgirsti legendą apie visuomenę, „susipykusią" su savąja istorija. Tai - pirmieji žingsniai į istorinį skepticizmą. Dėl šio „susipykimo" kalti ir patys istorikai, nes atidėliodami šiurpią teisybę ateičiai, jie užverčia naštą tiems, kurie gyvens po mūsų.

Dar kiti primena, esą istorinės tiesos ieškoti reikia tiesioginėje asmens, interpretuojančio istorinius duomenis, pozicijoje. Tačiau ši pozicija kaip tik ir atveria laisvę niekuo nepagrįstoms interpretacijoms.

Šioje studijoje asmeninio požiūrio, interpretuojant įvykius, stengtasi vengti. Rūpėjo ne išorinius įvykius (įsivaizduojant, kaip juos matė ir girdėjo visuomenė) parodyti, bet juos atskleisti taip, kaip jie atsispindi anapus MGB slaptumo skraistės, ir sugretinti su gyvų žmonių atsiminimais, tarsi juos patikrinant ir suteikiant jiems gyvybiškumo.

Pirmasis rūpestis buvo sąžiningai atrinkti pirminius archyvinius šaltinius ir autoriaus iš dar gyvų pateikėjų užrašytus liudijimus. Iš jų atkurti represinio proceso vidinį vaizdą, pateikiant skaitytojui kiek galima autentiškesnę medžiagą. Autorius ir nemanė savintis teisę tą procesą vertinti, kadangi jo nepatyręs ir manąs, kad tokiam vertinimui dar stinga platesnių studijų.

Istorijos šaltiniai turi būti prieinami kiekvienam, kam rūpi krašto praeitis. Ir istorikas, vienaip ar kitaip interpretuodamas istorinius duomenis, negali savavališkai nuslėpti šaltinių dėl šventos ramybės - kažkieno asmeninių interesų ir jausmų. Istorija tautoms dažniausiai nešė ne ramybę, bet nerimą. Tada dėl tos tariamos ramybės reikėtų atsisakyti ne tik istorijos, bet ir paties savęs. „Nemanykite, jog aš atėjau atnešti žemėn ramybės. Atėjau atnešti ne ramybės, o kalavijo" (Mato 10, 11)...

Asmens pozicija gali būti aklai patriotinė arba anarchistinė. Pastaroji - antireliginė ir antivalstybinė. Asmuo vienaip ar kitaip istoriją gali perkurti į mitą... Nors pirminių šaltinių atskleidimas ir negali parodyti to meto žmogaus psichologinio-filosofinio pasaulėvaizdžio, tačiau jis - nesuklastotas - neužkerta kelio būsimoms interpretacijoms, duomenų analizei, skaitytojo vaizduotei padeda išsiaiškinti tiesą. Iš dalies partizanų persekiotojų psichologija bei mąstysena (šiuo požiūriu buvo tikri pabaisos) atsispindi emgėbistų kalboje (dokumentuose). Kai kurie teisminį procesą - tardant, verbuojant, vykdant operacijas - atlieka nelyginant kokias apeigas - su savo pradžia, pabaiga, tam tikrais simboliais. Vienu žodžiu, komunizmas savo paliktuose liudijimuose atsispindi tarsi iš vidaus, su tokia jėga jo nepajėgė pavaizduoti nė didžiausi XX a. literatūros siurrealistai ar postmodernistai.

Tautos priešinimosi persekiotojams istorija atskleidžia lietuviškos dvasios esmę, kuri ir glūdi pačiuose įvykiuose. Lietuvos pokario istorijoje žmogaus įsitikinimai ir veiksmai yra sutapę. Ji todėl tokia tragiška, kad yra žūtbūtinė kova už tiesą.

Ši mūsų tautos tragedija dabar įvairiai interpretuojama: klaida, politinis nesusivokimas, romantinis idealizmas etc. „Neteisinga būtų manyti, kad, pavyzdžiui, ilgalaikis paklusnumas despotui yra nulemtas despoto galybės; vienintelis pats stipriausias despotizmo ramstis - tai prispaustųjų geravališkas, patiklus bejėgiškumas, virstąs tingiu kantrumu", - rašė kadaise Johanas Gotfrydas Herderis. Ne kas kita, kaip baimė ir tingumas ugdo žmoguje ir tautoje bevališkumą, prisitaikėliškumą ir nesavarankiškumą.

Tačiau pati istorija - išlikę atsiminimai apie jotvingių karingumą, piliakalniai, karo dainos ir knygnešių takai, Nepriklausomybės laikų savanorių drąsa ir Partizanų Laisvės kovos - byloja apie visai kitokį šio krašto žmonių būdą.

Ši krašto studija - autoriaus knygos „Dainavos senovė" (dar neišėjusi) tęsinys. Galvodamas, kad okupacijoje išbūsime ilgai, autorius mėgino gaivinti istorinę atmintį. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atsivėrė archyvai ir mūsų persekiotojų. Nežinota, kad tai, kas tuose popieriuose parašyta, taip jaudins ir stulbins tyrinėtoją. Net apnikdavo mintys ir dvejonės: gal geriau viso to nežinoti? Mūsų kartos paveldėta egzistencinė baimė pamažu užsimirš ir naujoji karta skirs intelektą nuo jausmų, psichologiją nuo istorijos, išgrynins ir nuskaidrins žmonių likimus savo tyrinėjimuose anais smurto ir paniekos metais

Autorius, norėdamas palikti komunistų mąstymo autentiškumą, jų tekstų, parašytų lietuvių kalba, netaisė. Kitą knygos teksto dalį, išskyrus žmonių atsiminimus, sudaro dokumentų vertimai iš rusų kalbos. Vienur jie ištisai cituojami, kitur atpasakojami. Jeigu tarkim, šioje knygoje dominuotų partizanų dokumentai ir atsiminimai, tai jie pakeistų ne tiktai teksto kalbą, stilių, bet ir knygos dvasią. Deja, naudotasi tuo, kas išliko.

Nuoširdžiai dėkoju: Lazdijų rajono savivaldybės merui Artūrui Margeliui, administratoriui Albinui Jurčiukoniui, be kurių humanitarinių ir patriotinių paskatų ši knyga nebūtų pasirodžiusi; Alvydui Baleženčiui už rūpinimąsi šios knygos leidyba, Onutei ir Stasiui Budėjams iš Čikagos už paramą ją rengiant, visiems žmonėms, teikusiems istorinių žinių bei jos laukusiems.

Dvasios nelaisvėje

Bolševikai 1940 metais įvedė Lietuvon ne tik „maskolių pulkus" (to kitados ir siekė Petras I), bet bandė diegti ir savąją „religiją", atimdami iš žmonių dieviškumo pradus ir istorinę atmintį, suniekindami visa, kas šventa, tautiška ir valstybiška, sumaišydami jų protus ir širdis. Jie plūdo ne tiek erdvės užkariauti, kiek - žmonių sielų.

Miestelių gatvėse ir aikštėse iš garsiakalbių, mitinguose iš komunistuojančiųjų lūpų netaisyklinga lietuvių kalba sklido „naujoji evaneglija" - pasakėlė apie socialinę lygybę, mokslo pažangą, gamtos užkariavimą ir kitus atneštinės santvarkos stebuklus, kurių savotiško pamišimo apimti naujieji pamokslininkai net patys nesuprato. Anapus „soveršenno sekretno" skraistės buvo įkūnijami tokie šėtono sumanymai, kurių ir nūnai lietuvis bijo prisiminti kaip praėjusios nakties klaikaus košmaro.

Į Lietuvą, Osipo Mandelštamo žodžiais, atėjo „kavkazskij chitrec". Tas dvilypis padaras, kurio iškrypėliškos prigimties vaizdiniai persipins su nenugalimu polinkiu į sadizmą ir terorą. Psichologų nustatyta, kad minios vedliais neretai būna viduje silpni, pusiau pamišę, ant išprotėjimo ribos esantys žmonės, turį menininko ir lyderio polinkių. Antai ir degant Romai siaubingo reginio didingumas be galo žavėjo psichiškai nesveiką Neroną. Pasak legendos, šį gaisrą jis stebėjo iš bokšto, apsivilkęs aktoriaus kostiumu su lyra rankoje, apdainuodamas graudulinga gaida lltono žuvimą...

Jaunas Josifas Džiugašvilis mokėsi dvasinėje seminarijoje ir rašė eilėraščius. Tačiau labiausiai troško valdyti, nes mylėjo tik save. Demonizmo formulė yra tokia: „Esu aš ir esti ne aš. Visa, kas ne aš, turi tapti manimi". Net neturint tam teisės naudojama psichinė ir fizinė jėga. Tą demonišką Stalino galią ir emanavo ČK - šiurpiausioje XX a. valdžios struktūroje. O „Kavkazkij chitrec" sąmoningai didino žmonių kančias, platino siaubą ir silpnino valią, kad tautos būtų nukraujavusios ir kartu piktos, ieškotų viena kitoje ne meilės, o neapykantos, net artimas artimą įtarinėtų, persekiotų ir išdavinėtų. Šis velniškas sadizmas ir buvo perkeltas į tokias nusikalstamas struktūras, kaip NKGB, NKVD, MGB, MVD ir KGB, kurios, tarsi pasityčiojant, vadinosi valstybės saugumu, o jų slaptieji agentai gyveno ir veikė tarp mūsų, neretai kaip patys artimiausi žmonės. Taip buvo daroma tam, kad net šviesiausieji, švariausieji ir išmintingiausieji savo darbuose bei mintyse susipainiotų, pavargtų, pasiduotų ir vienas kitu nepasitikėtų. Tad gal Josifas Visarionovičius ir buvo iš Siono išminčių protokolų žinomas „mistinis principas"? Net iš šios būtybės atvaizdo, keistų primerktų akių, gerumą tik imituojančio pusiau besišypsančio veido sklido nežmoniškas atgrasumas ir mistinis siaubas. Anapus jo įsakymu nutiestų spygliuotų vielų gyvi žmonės tapdavo skeletais, virsdavo į ledą, buvo draskomi lagerio prižiūrėtojų šunų ar šaudomi enkavedistų, mirė iš bado ir šalčio, o šiapus jo vardu buvo skleidžiama „naujoji evangelija", atvaizdas nešiojamas gatvėse, mokyklose dabinamas rūtų šakelėmis. Vien pogrindžio atsišaukimuose gimnazistai, kaip kadaise krikščionys Neroną, vaizdavo jį plėšrūno kailiu.

Iš jo, kaip iš Minervos galvos, iškilo bolševikinė sistema, persipynusi su Viduramžių inkvizicijos dogmomis, kurių „spiritualizmo" buvo apsėsti naujieji komunizmo išpažinėjai ortodoksai. Jie plito ir dauginosi pasitelkdami vis naujus valdžios mėgėjus, iš kurių nesyk išeidavo tikri sadistai. Iš jų sklido žemiausi žmogaus potroškiai: savimeilė, neapykanta ir kerštas; jie, sutrypę artimo meilės dėsnius, iškėlė kaip vėliavą visuotinę klasių kovą.

Azijietišką bolševikų valdžios mistiškumą bei žiaurumą lietuviai ypač skaudžiai patyrė 1941 m. birželį. Žmonės žinojo, kad velnias pavojingas ne tada, kai jis pasirodo viešai, o tuomet, kai jo nematome, kai jis veikia per kitus. Šitaip darbavosi ir Antanas Sniečkus, Fridas Krastinas, Leo Finkelšteinas, Icikas Dembo, Judita Komodaitė, Antanas Macevičius, Danielius Todesas, Aleksandras Slavinas, Eusiejus Rozauskas, Piotras Gladkovas bei daugelis kitų. Sadizmo psichologinės šaknys slypi valdžios geidime, liguistame polinkyje dominuoti, komanduoti, naikinti. Iš to sadizmo komplekso kilo visos tuometinės Lietuvos nelaimės. Naujieji ortodoksai nesustojo prieš bet kokį nusikaltimą. Remiantis šiuo principu anksčiau ar vėliau buvo sušaudyti ir didžiausi Stalino valdžios „mistikai": Jegoda, Ježovas, Abakumovas ir daugelis į juos panašių.

Lietuvos valstietis, laikęsis meilės ir doros įstatymų, nė nesusapnavo, kad ateis tokie šiurpūs laikai, kai viršų ims ne Dievo įdiegti principai, o žemiausi pasąmonės instinktai, galia naikinti, žudyti ir žeminti. Komunistai šį „mokslą" buvo įvaldę tiesiog tobulai... Gal tik vienas kitas lietuvis buvo girdėjęs iš pradžios mokyklos mokytojo, kad Nerono laikais buvo „statomos" dramos, kurių „veikėjas" vaidintas pasmerkiamas mirčiai. „Merkurijus" paliesdavo jo kūną, įkaitintą iki raudonumo, geležimi tikrindamas, ar jis išties gyvas. Tą pat lietuvis patyrė gausiose tardymų kamerose, tokius dar klaikesnius vaizdus nuolat regėjo miestelių gatvėse ir aikštėse, jausdamas vis didesnį siaubą ir nepasitikėjimą net artimiausiais kaimynais. Vakarai žiūrėjo į tai kaip į spektaklį, vykstantį Nerono laikais, ir be perstojo šaukė: „Vyrai, laikykitės!" Ir vyrai laikėsi - iš paskutiniųjų...

Lietuvos miesteliai su raudonais sušaudytų žydų mūreliais visada primins, kad jų sienos prisigėrusios kraujo žmonių, paklaikusių nuo tardymų ir kankinimų, persmelktos šauksmų, dejavimų ir maldų... Ir stribų bei enkavedistų šlykščiausių keiksmažodžių. Ne veltui apie „stribynus" taip augo vešėjo bjauriausios piktžolės, kurios maitinosi tvyrojusiomis tose vietose piktomis mintimis ir neigiamomis emocijomis. Tai šen, tai ten jos tebeauga ir šiandien. O anuomet tuose dagynuose ir dilgėlynuose būdavo pametami stribų atvežti susišaudymuose žuvę partizanai. Ne vienas tėvas, verčiamas tų „liaudies gynėjų", iškasė patvoryje duobę savo kritusiam sūnui ir palaidojo; ne vienas brolis ar sesuo slapčia palaidojo savo artimojo sudarkytą kūną, pavogę iš krauju prisigėrusios miestelio aikštės, kaip kitados Antigonė.

Komunistai, žengdami iš nusikaltimo į nusikaltimą, kartu vedėsi ar varėsi net visai niekuo dėtus žmones. Po žiauriausių žudynių per kaimus ir miestelius sklido įvairiausios emgėbistų sukurtos legendos apie neva į Vakarus pasitraukusius partizanus, besislapstančius šen bei ten, kad nuslėptų savo pačių nusikaltimus, kad palaikytų visuotinę baimę ir įtarumą, dar labiau supainiotų žmonių mintis ir jausmus.

Lietuvoje, pagal KGB dokumentus, veikė 38 777 partizanai, iš kurių 19 901 žuvo, 18 847 buvo suimti, areštuota 62 184 vadinamųjų „banditų". Iš Lietuvos į Sibirą išvežtos 36 669 šeimos arba 118 599 žmonės, kurių didžiuma sau kapą surado svetimuose kraštuose.

Apleistų namų sienų plyšiuose ir pastogėse gulėjo paslėptos partizanų nuotraukos: su karinėmis Lietuvos uniformomis, ginklais apsikarstę, šoviniais apsijuosę jie tarsi demonstravo savo galybę, jaunystės drąsą, didvyriškumą. O paskui įvyko kaip toj dainoj - „Aš guliu be karsto žemelėj šaltoj..." Po išvežtųjų besiilginčius laukus skambėjo dainos apie prastą jaunystę, neišaušusį laisvės rytą, bet gailiau už visas liūdniausias dainas atrodė tuščios, išdraskytos sodybos...

Vidur laukų vienišas alyvų krūmas žadina prisiminimus apie ten gyvenusius žmones. Tai po jų langais žydėjo ši mėlyna ar balta alyva, ten krito skaisti šviesa, pasitikdama ateinantįjį į šį pasaulį. Ir jį paliekantįjį... Ten spindėjo visų mūsų Amžinoji Šviesa...

Kadaise, tyrinėdamas Romos laikus, Ernestas Renanas rašė, jog pati tragiškiausia pasaulio sritis, vieta, kur plito grandininė Kaligulos, Klaudijaus ir Nerono orgijų energetika, tapo sritimi reiškinių, kuriuos pasaulis laikė pragariškais, nes tai negalėjo likti be ilgalaikių pasekmių. Ten per du šimtmečius nuolat vyko žemės drebėjimai. Tai tik vienas iš materialiųjų ir dvasinių sistemų ryšio pavyzdžių.

O mes nūnai vis dažniau įsitikiname, jog tai, kas tūno patamsyje, visokie sielų prieblandos gaivalai išaušus privalo apleisti žmogų, kad be istorijos tiesos ir šviesos nėra kito išsigelbėjimo... Lietuva laisva, o partizanai vis dar nesyk pavadinami banditais, tautos pasipriešinimas - naiviu romantizmu, užsidarymu nuo pasaulio, ksenofobija arba tiesiog politine klaida. Ištrinamos ribos tarp mitologijos, kurią įdiegė komunizmas, ir tikrosios mūsų istorijos, tarp budelio ir aukos, kad šitaip vienas iš kito darsyk pasityčiotų, naujosios valstybės teisine tvarka pasibjaurėtų arba tiesiog numotų ranka į savo praeitį.

Tad šioje studijoje ir norėta parodyti, kas iš tikrųjų vyko anapus „soveršenno sekretno" uždangos, kad žmonės darsyk įsitikintų bolševikinės mąstysenos tamsumu ir „mistiškumu", kad šėtono apeigos buvo atlikinėjamos kaip švenčiausias ritualas, o ištikimiausi žudikai atrenkami ne pagal idėjines ar politines pažiūras, bet pagal žemiausius, gyvuliškiausius jų būdo bruožus.

Vieni tą didįjį bolševikmečio siaubą išgyveno savo namuose, kiti miškuose po žeme, vieni žuvo karo lauke, antri mirė nuo žaizdų pamiškėje ar valstiečio trobelėje, nesulaukę pirmosios medicinos pagalbos; nukankinti per tardymus kamerose, išsekę lageriuose ir katorgose. Savo Laisvės kovų istorijas jie nusinešė anapus. Iš žiupsnelio padrikų prisiminimų Didžiosios Visumos neatkursi. Tad knygoje sudėta autentiški MGB dokumentai ir prisiminimai taip sugretinant du priešingus polius, kad ši paralelė sukurtų skaitytojui kiek įmanoma tikresnį ir gyvesnį Laisvės kovų vaizdą. Istoriniai įvykiai neindividualizuojami, jiems tarsi leidžiama kalbėti patiems apie save, kad kiekvieno skaitytojo sąmonėje liktų tie patys, o kartu ir vis kitaip atsiskleidžiantys.

Manau, jog didžiausia mįslė ne fizinės kovos istorija, o to meto psichologija, kurią vargu ar įmanoma iki galo atskleisti ir paaiškinti. Tai liudija ir faktas, kad žmonės, išgyvenę anas dienas ir naktis, įvykius jau primiršę, bet pokario baimė jų sąmonėje - o ypač pasąmonėje - tebegyva.

I DALIS

PRARASTA LAISVĖ

OKUPACIJOS PRADŽIA

Trisdešimt devintais
Karas prasidėjo.
Nuo to laiko Lietuva
Vargo ir kentėjo.

Per tris savaites vokiečiai
Lenkus sudorojo.
O šie bėgdami nuo jų,
Bėgo Lietuvoje...

Negudri dainelė atspindėjo pasaulio sąmokslininkų Stalino ir Hitlerio sukelto karo pasekmes - mažų tautų kentėjimus ir vargus.

1939 m. rugsėjo 17 d. Sovietų Sąjungos kariuomenė peržengė Lenkijos sieną ir užėmė Vilniaus krašto su Vilniumi teritoriją.

Iš Lietuvos kariuomenės žvalgybos pranešimų.¹

„Rugsėjo 20 d. ties Kapčiamiesčiu atvykęs lenkų karininkas prašė įsileisti į Lietuvą vieną lenkų pėstininkų batalioną su artilerija. Lenkai tebesikovė Kapčiamiesčio - Sapackinės kryptimi. Rugsėjo 22 d. prie Kapčiamiesčio perėjimo punkto buvo internuota

40 lenkų karių, III Armijos Krajovos štabo viršininkas ir 17 automašinų. Čia prie administracinės linijos susitelkė labai daug žmonių, tarp jų buvo ir sužeistų. Bandyta prasiveržti jėga. Rugsėjo 21 d. Leipalingyje buvo internuoti 5 lenkų karininkai, 15 kareivių ir 2 automašinos. Rugsėjo 23 d. Leipalingio rajone suskaičiuota 250 hippo vežimų, Seirijuose ir jų apylinkėse - 150 hippo vežimų. Rugsėjo 23 dieną ties Druskininkais ėmė koncentruotis lenkų kariuomenės daliniai. Kalvarijoje sustojo apie 700 raitelių, 2 artilerijos baterijos ir generolas Przezdeckis. 23 d. pro lietuvių sargybas Beržininko-Kapčiamiesčio plente Lietuvos pusėn perėjo 1 kavalerijos eskadronas ir daugiau nei 100 gurguolių. Išblaškyti lenkų kariuomenės likučiai slapstėsi Augustavo miškuose.

Rugsėjo 22 d. Sapackinę užėmė rusų tankai. Rugsėjo 23 d. įvyko susišaudymas Igarkos miške (į rytus nuo Kapčiamiesčio-Sapackinės plento). Spalio 1 d. rusai užėmė Punską. Spalio 6 d. Suvalkuose jų armija susitiko vokiečių kariuomenę ir perdavė jai maisto. Iš ten rusai pasitraukė į Augustavą, o vokiečiai pasiliko Suvalkuose. Spalio 6 d. 16 val. į Suvalkus didelėmis grupėmis ėmė važiuoti vokiečių kariuomenė. Temstant Suvalkuose jau buvo apie 2000 jų pėstininkų, dviratininkų ir motociklininkų.

Jau spalio 3 d. iš Suvalkų trikampio SSRS kariuomenė traukėsi Pietų ir Pietryčių kryptimi, besitraukdama išsigabeno visą valdišką ir privatų gyventojų turtą, grobė ne tik maisto produktus, drabužius bei avalynę, bet ir baldus, kareivinių langus ir kitką, ką tik galima buvo panešti ar pavežti.

Rusų kariuomenė gaudė to krašto dvarininkus ir vežėsi į Rusijos gilumą, o šiaip civilius asmenis, net ir menkai nusižengusius, šaudydavo vietoje. Šitoks okupantų elgesys labai slėgė ir baugino gyventojus, ir suvalkiečiai sutiko būti bet kieno, tik ne bolševikų valdžioje. Spalio 7 d. apie Gardiną bolševikai gaudė lenkų kariuomenės likučius, o rusų okupuotoje Lietuvoje pradėjo veikti naujosios valdžios vietos komitetai, kuriuos sudarė daugiausia bedarbiai ir žydų tautybės gyventojai. Vilniuje buvo apie 300 ginkluotų žydų milicininkų. Lenkų likučiai slapstėsi Ruskos Pūščios miškuose (į pietryčius nuo Marcinkonių; vietiniai žmonės ją vadina Gudo šalimi -B.K.), prieš rusų kariuomenę veikė lenkų partizanai, nuolat ją užpuldinėdami. Tuo pat metu Vilniaus lietuviai taisė apgadintus kelius ir tiltus ateinančiai Lietuvos kariuomenei, moterys jai pynė vainikus, tačiau nei lenkai, nei žydai šios kariuomenės nelaukė.

Rugsėjo 26 dieną į Merkinę saugoti sienos atvyko SSRS karių iš Minsko karo apygardos. Apsirengę civiliais drabužiais, bet su kariškomis kepurėmis. Tai buvo GPU."

1939 m. rugsėjo 28 d. Ribentropas su Molotovu pasirašė slaptą protokolą, kurio vienas punktas lėmė Lietuvos pasidalijimą tarp SSRS ir Vokietijos.

1939 m. spalio 10 d. Maskvoje buvo pasirašyta Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos - Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis. Kartu su Vilniaus atgavimu Lietuva, vykdydama tos sutarties būtiną sąlygą, įsileido į Alytų, Prienus, Gaidžiūnus ir Naująją Vilnią apribotas Sovietų kariuomenės įgulas. Taip ir išėjo, kaip sakydavo žmonės: „Vilnius mūsų, o mes rusų". Sovietų kariuomenė Lietuvoje buvo tikras „Trojos arklys". Laikraščiai mirgėjo žinutėmis iš Suomių karo, bet niekas gerai nenutuokė koks likimas laukia Lietuvos, o juoba kad po daugybės metų tauta stos į kruviną kovą su tais pačiais bolševikais.

Sovietų klastos ir provokacijos leido į Lietuvą įvesti papildomus kariuomenės dalinius, o 1940 metų birželio 14-ąją pateikti ultimatumą. Lietuvos valstybė nebuvo tam pasiruošusi nei kariškai, nei politiškai. 1940 m. birželio 15 d. 14 val. Sovietų kariuomenės daliniai peržengė valstybės sieną, o apie 5 val. Kaune ėmė leistis rusų karo lėktuvai ir girgždėjo tankai, sveikinami gatvėse apgirtusių bolševikinės ideologijos išpažinėjų. Tada tauta dar nesuprato ir nežinojo, kas yra rusiškasis komunizmas ir jo „religija".

Kadaise žlungant Lietuvos - Lenkijos valstybei, į seimą Gardine atvyko rusų pasiuntinys Severs, smurtu privertęs jos narius priimti rusų reikalavimus. Į Kauną 1940 m. birželio 15 d. paskui Sovietų tankus atvyko Molotovo (užsienio reikalų ministro) pavaduotojas Dekanozovas, kuris ir suformavo naują „Liaudies Vyriausybę"' su justu Paleckiu, po kelių dienų tapusiu Sovietų Lietuvos prezidentu, priešakyje. NKVD-NKGB šnipai nurodė Dekanozovui, kas turės valdyti Sovietų Lietuvą. Vidaus reikalų ministru tampa Mečislovas Gedvilas, o valstybės saugumo departamento direktoriumi - Antanas Sniečkus. Abu - Lietuvos genocido šulai. M.Gedvilo įsakymu buvo uždarytos (birželio 25 d.) ankstesnės politinės organizacijos, bet legalizuota kompartija ir komjaunimas. Liepos 1 d. J.Paleckis paleidžia Seimą ir liepos 5 d. paskelbia rinkimus į Liaudies Seimą. (A.Sniečkus liepos 7 d. pasirašė „Priešvalstybinių partijų: tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių-demokratų, jaunalietuvių, trockistų, socialdemokratų, eserų, šaulių ir kt. vadovaujančio sąstato likvidacijos paruošiamųjų darbų ir operatyvinės likvidacijos planą". Prasidėjo žmonių areštai.

Kandidatai į Liaudies Seimą buvo parinkti pačių komunistų žmonės, jie taip pat ir buvo išrinkti, nes neturėjo jokių konkurentų. Tad visoje Lietuvoje buvo suvaidinta rinkimų komedija. Žmonės NKVD-NKGB pakalikų buvo persekiojami, bauginami, o balsavimas pažymimas pasuose. Liepos 21 d. susirinko taip „išrinktas" Seimas, paskelbęs Lietuvą socialistine sovietų respublika ir prašęs LSSR priimti į SSRS. Jis priėmė deklaraciją dėl visos žemės, bankų ir pramonės įmonių nacionalizavimo. Rugpjūčio 3-iąją Lietuvos nepriklausomybės išdavikai dalyvavo gėdos ceremonijoje Maskvoje, iš kur jie parvežė tautai „Stalino saulę". Rugpjūčio 24 d. Liaudies Seimas sušaukė nepaprastąją sesiją, kurioje priėmė LTSR konstituciją, o Seimą pavadino Aukščiausiąja Taryba.

Diplomato Broniaus Balučio telegrama ²

1940 m.

Priimta 25 - VII
London 182 208 25 1930 RIGARADIO

Kadangi Sovietų Sąjunga priešingai eilei nepuolimo sutarčių imant ir agresoriaus definicijos sutartį pažeidė Lietuvos nepriklausomybę Faktinai ją okupuodama savo karinėmis jėgomis ir kadangi taip vadinami rinkimai Seiman padaryti po tos okupacinės jėgos spaudimu ir svetimos valstybės dirigavimu nenaudojant jokios galimybės pasireikšti Lietuvos gyventojų laisvai valiai ir kadangi taip išrinktas Seimas negalėdamas reikšti Lietuvos žmonių tikros valios galėjo reikšti tik svetimos valstybės smurtu atmesta valia kas pasireiškė ir jo nutarime nužudyti Lietuvos nepriklausomybę perduodant Lietuvą svetimos valstybės jungan iš kurio ji buvo išsilaisvinusi tik savo sūnų kraujo po ilgų kovų dėl tokiomis aplinkybėmis aš negaliu skaityti nei tokių rinkimų teisėtais nei tokio teismo kompetetingumu spręsti Lietuvos likimą stop Kaipo nepriklausomos laisvos Lietuvos teisėtas atstovas paskirtas ginti jos reikalus ir nepriklausomybę užsienyje aš neatlikčiau savo švenčiausios pareigos jeigu neprotestuočiau prieš svetimos valstybės tuo būdu Lietuvai padarytą smurtą ir prieš Seimo nutarimą kuriuo žudoma sunkiai iškovota Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė stop Negalėdamas to viso laikyti nei teisėtu nei teisingu aš skaitau visus tokius Seimo ir Vyriausybės nutarimus ir žygius neprivalomais nei man nei jokiam padoriam lietuviui stop Ta prasme eidamas uždėtas man kaipo nepriklausomos Lietuvos atstovui pareigas aš inteikiau Britų vyriausybei protestą prieš Sovietų Sąjungos padarytą Lietuvos atžvilgiu smurtą stop Tegyvuoja laisva nepriklausoma Lietuva: Balutis 138

Tą vasarą Lietuva neteko valstybingumo, tauta laisvės, pati dar ne visiškai suvokdama šėtonišką atėjūno klastą.

Mykolas Remeris rašė: „Lietuvos valstybę tuo laiku galėtų išgelbėti tiktai tokie įvykiai, kurie būtų pašalinę Sovietų karines pajėgas ir jų politinę galią Lietuvoje. Tokių įvykių tada nebuvo, o pačios Lietuvos pajėgos, kurių vis tiek nebūtų užtekę, jau be to buvo dezorganizuotos. Kai jos dar buvo gyvos, pačioje Sovietų žygių pradžioje, niekam, deja, neatėjo į galvą, kaip tatai suomiai padarė, jas panaudoti pasipriešinimui ir nors žūti, bet žūti vyriškai ir garbingai, tvirtai žinant, kad tautų istorijoje daugiau šansų atgimti turi tasai, kuris žūsta besipriešindamas, negu tasai, kuris taip pat žūsta, bet žūsta pasyviai pasiduodamas likimui".³

Toliau komunistai ėmėsi steigti vietos valdžios organus.

Lietuvos KP(b) Seinų apkomas 1940-1941 metais⁴

Seinų apkomas buvo įsteigtas 1940 m. rugpjūčio 24 dieną.

Apkomo struktūra:

Pirmasis sekretorius - Vytautas Želionis, g. 1909 metais Skovagalių k., laisvamanis, 1943 metais išvežtas į Štuthofo lagerį.

- nuo 1940 metų spalio 26 dienos J.Skaisgiris, 1941 metais vokiečių sušaudytas.

Antrasis sekretorius - Leizeris Šlemperis, 1941 metais birželio 22 dieną vokie    čių sušaudytas Leipalingyje.

Kadrų skyriaus vedėjas„  „     „

Agitacijos ir propagandos

skyriaus vedėjas - Juozas Valukonis.

Kadrų skyriaus

instruktorius    - Mauša Dunskis.

Apkomo struktūra 1941 metais:

Pirmasis sekretorius -Mykolas Kunčinas, g. 1905 metais Baltarusijoje, 1934-37 metais mokėsi komunistų mokykloje Minske.

Antrasis sekretorius - Vladimiras Girka.

Organizacinio-instrukcinio

skyriaus vedėjas -Zelmanas Švacbergas, g. 1905 metais Smurgainyse.

Partinės įskaitos sektoriaus

vedėjas    - Petras Stacevičius.

Kadrų skyriaus vedėjas - Vincas Matulevičius - nuo 1941 metų - Juozas Skaisgiris.

Agitacijos ir propagandos

skyriaus vedėjas - Juozas Skaisgiris, g. 1906 metais Šakiuose, 1942metais vokiečių sušaudytas - nuo 1941 metų - Petras Petkus.

NKVD - NKGB

Naujalis Stasys, Simo, g. 1914 m. vasario 28 d. Balbieriškyje, kilęs iš valstiečių, stalius, nuo 1933 m. priklausė VKP(b), išsilavinimas 4 klasės pradinės mokyklos, mokyklą baigė 1928 m. 1934-1938 m. sėdėjo kalėjimuose. 1938-1940 m. VIII.1 dirbo dirbtuvėje Balbieriškyje. Nuo 1941 m. rugsėjo 16 dienos dirbo Lazdijų NKGB.

Dvarininkų, kurių žemė visa ar jos dalis nacionalizuota, sąrašas

Alytaus aps.

Seinų aps.

Dail. Č.Janušo ir mok. J.Šiniausko VIII—tos apyg. surašant
kultūros, meno ir istorijos turtų parcel. dvaruose

Raportas⁵

Komandiruotėje išbūta viso 19 dienų. Lankyta Seinų ir Alytaus aps. dvarai, kurių aplankyta 86. Duotajame sąraše buvo pažymėta lankytinų vietų 108, bet gavus iš patikimų šaltinių - valsčių žemės ūkio komisijų žinių pasirodė, kad nemaža dalis dvarų jau iš seniau išparceliuota ar kitu kuriuo būdu išnykusi, todėl savaime ir atpuolė jų lankymas. Be to, pas vietos viršaičius ir viršininkus buvo nurodyta eilė dvarų, kurie mūsų sąrašuose nefigūruoja ir reikėjo tuos dvarus lankyti. Duotajame sąraše dvarai neatitiko naujiems nurodymams ir valsčių riboms. Komandiruotės metu teko naudotis milicijos atstovais ir jų antspaudomis. Viso sudaryta aktų-protokolų 24. Gauta žinių, kad kai kuriuose didesniuose dvaruose gyvena SSSR raudonosios armijos daliniai (Dumblio dvaras Lazdijų vals. ir Būdviečio dvar. Rudaminos vals). Žinių gavome, kad paminėtuose dvaruose galima būtų šio to rasti, be to, juose yra nemažos bibliotekos. Neturint leidimų vykti į tokius dvarus, mes žinoma ir nevykome. Taipogi neaplankyti liko Lazdijų vals., Papėčių didelis dvaras, kuriame gyvena Taudenas vokiečių tautietis, kadangi tas dvaras neparceliuojamas, todėl ir mūsų lankymas atpuolė. Kadangi Alytaus Seinų ruožuose autobusų susisiekimas nėra dažnas, o keleivių yra labai daug, todėl mums teko net 7 kartus pasilikti nuo autobusų, nes buvo perpildyti keleivių. Labai nemalonų įspūdį padaro, kai kelias valandas žmonės išlaukia autobuso kurioje auto sustojimo vietoje, autobusas pilnas keleivių prašvilpia pro šalį, palikdamas nemaža keleivių laukusių sustojimo vietose. Dėka R.Armijos dažnai kursuojančių mašinų mes buvome priversti kreiptis į juos ir jie mielai mus dažnai nuo kelio paimdavo ir nugabendavo į reikiamas vietas - valsčius. Kelionės metu teko naudotis ir arkliais, ir dviračiais reauto taksi ir net eiti pėstiems. Kelius kartus buvome mėginę sustabdyti ir mūsų įvairias mašinas, kad paimtų ir nuvežtų - pavėžėtų, bet buvo taip, kad tos mašinos - mūsų sunkvežimiai dėmesio nekreipdami prašvilpdavo pro šalį. Kad gavus tikslesnių žinių, kiekviename valsčiuje buvo kreiptasi į vyr. žemės ūkio komisijos, apskrities agronomus - žemės tvarkytojus, miliciją ir pan.

Rugpjūčio mėn. 8 d. Lazdijai

Iš Kauno 5 v. 25 min. traukiniu išvykome į Seinų aps. Krosnos stotį, iš ten - autobusu į Lazdijus. Apsilankę Lazdijuose pas vietos aps. viršininką, agronomus ir vyr. žemės ūkio komisiją, gavome svarbių žinių apie esamus dvarus. Iš Lazdijų buvome nuvykę į Rudaminos valsčių.

Rugpjūčio mėn. 9 d. Rudamina

Aplankyta eilė dvarų: Rudaminos, Aštrios Kirsnos, Bohetelio, Jasiniaukos, Neravų ir Bulakovo dvarai. Sudaryti aktai Rudaminos dvare Nr.1, Bulakavos dvare Nr.2, Aštrios Kirsnos dvare Nr.3.

Rugpjūčio mėn. 10 d. Šventežeris

Aplankyta Šventežerio dvarai: Prapuntų, Šlavantų ir Straigių. Prapuntuose sudarytas aktas Nr.4.

Rugpjūčio mėn. 11d. Leipalingis

Aplankyti Kamarūnų, Šimkuvos, Leipalingio, Mikalinos dvarai. Nieko ypatingo nesurasta, nes buv. dvaruose gyvena ūkininkai bei nuomininkai žydai, kitur mokyklos.

Rugpjūčio mėn. 12 d. Kapčiamiestis

Aplankyta Macevičių ir Varviškės buvę dvarai, pastarųjų nesama, nes jų vietose jau kaimas ir savininkų nėra, gyvena ūkininkai.

Rugpjūčio mėn. 13 d. Veisėjai

Aplankyti Lasevičių, Purviškės, Bobrių dvarai kur jau gyvena nuom. ūkininkai.

Rupgjūčio mėn. 14 d. Stakliškės

Aplankyta Lelionų ir Johalinos dvarai ir Jurevičių kapinės. Dvaruose sudaryti aktai Nr.5, 6. Nesant viešbučio Stakliškėse nakvoti vykome Aukštadvarin.

Rugpjūčio mėn. 15 d. Jieznas

Aplankyta Geištarų, Jiezno, Kašonių dvarai, Jiezno dvaro savininkų nebuvo namuose, todėl reikėjo antru kartu čion atvykti, vėliau surašytas aktas Nr.21.

Aplankyti Ustronių ir Bebronių dvarai, surašyti aktai Nr.7 ir 8.

Rugpjūčio mėn. 17 d. Varėna II

Aplankyta Čepeliūnų dvaras, surastos medžiagos tarpe radosi įdomių iš 1520 metų su antspaudomis, kur randasi mūsų vytis, dokumentų, surašytas aktas Nr.9.

Rugpjūčio mėn. 18 d. Varėna I

Aplankyti Norvydiškių ir Vaizgirdonių dvarai.

Rugpjūčio mėn. 19 d. Daugai - Alovė

Aplankyta Bukanciškės, Alovės, Janapolio ir Moniūnų dvarai, kuriuose sudaryti aktai Nr.10, 11, 12. Bukanciškės dvaro savininkas yra kun. VI. Mironas.

Rugpjūčio mėn. 21 d. Merkinė

Aplankyta Nedzingės dvaro savininkė pareiškė, kad prieš kelis metus pas juos apsilankė Pupų Dėdė (Akiras Biržys) ir jinai jam parodžiusi ir paskolinusi labai senų lietuviškų knygų, kurių iki šiolei negrąžino.

Rugpjūčio mėn. 21 d. Miroslavas

Aplankyta Bendrių, Jociūnų, Metelių, Kolesnikų ir Mergalaukio dvarai. Jociūnų ir Metelių dvaruose sudaryti aktai Nr.15, 16. Metelių dvaruose buvo rasta įdomių istorinės ir baudžiavos laikų medžiagos. Tas dvaras buvo kadaise padovanotas Zigmanto Augusto Barborai Radvilaitei kaip pasoga. Be to šiame dvare buvo parodyti sudaryti Dusios, Metelių ir Obelytės ežerų eksploatacijos, Melioracijos ir nusausinimo brėžiniai—projektai.

Rugpjūčio mėn. 22 d. Alytus

Aplankyta Rutkos ir Rumbonių dvarai, sudaryti aktai Nr.17, 18.

Rugpjūčio mėn. 23 d. Alytus

Aplankyti mažesni nuomininkų dvareliai Skirnevos ir Leliūnų.

Rugpjūčio mėn. 24 d. Seirijai

Aplankyta Raganiškės, Zaleskovčyznos ir Ginčionių dvarai. Antrukart buvome nuvykę į Jiezno dvarą - sudarytas aktas 22. Iš Jiezno vykom Kaunan paimformuoti apie kai kurių dvarų padėtį ir surastąją medžiagą.

Grįžus Kaunan buvome pranešę, kai kai kuriuose dvaruose rasta labai vertingos medžiagos ir kad viename dvare radome saugomą kunigaikščių Voroneckių turtą, kurio savininkai gyvena jau virš 17 metų užsienyje - Vokietijoje. Be to komandiruotės metu susirgus dail. Janušui, reikėjo grįžti Kaunan ir todėl liko vienas valsčius Butrimonių su neaplankytais dvarais. Gavus antrą komandiruotę turėjome peržiūrėti paliktą turtą ir parsivežti iš kitų dvarų brangesnę medžiagą. Antroje komadiruotėje išbuvau dvi dienas.

Rugsėjo mėn. 3 d.

Išvykome iš Kauno stoties 5 v. 25 min. Atvažiavus į Alytų, vykome į Rutkos dvarą peržiūrėti kunig. Voroneckių turto. Buvo peržiūrėta labai daug turto (apie 12-14 dėžių), bet jokio kultūrinio meninio turto nesurasta. Peržiūrint turtą, rasta įdomios istorinės medžiagos (senų dokumentų), kurie buvo pervežti kultūros muziejui Kaune. Gavus žinią, kad ir Rumbonių dvare esama daugiau meniškų paveikslų buvome ir ten nuvykę, kur sudarėme aktą Nr.20.

Rugsėjo mėn. 3 d. Butrimonys

Vykome toliau lankyti dvarų. Rugsėjo mėn. 3 d. taip pat lankėmės Butrimonyse ir apylinkės dvaruose, aplankyta Ragainiškių, Žaliadvario ir Jurgelioniu dvarai. Žaliadvario dvare užantspauduota buvusio Vilniaus universiteto rektoriaus Stanevčiaus biblioteka, aktas sudarytas Nr.23.

Rugsėjo mėn. 4 d. Daugai, Varėna

Aplankyta Rodžios, Gūdžių, Čepeliūnų, Kijučių, Zabžežės, Pavardaunio, Martina-vos dvarai. Iš Čepeliūnų užantspauduotas turtas, dokumentus pasiėmėme su savimi pervežti į Kultūros muziejų, o Rodžios dvare sudarytas aktas Nr.24.

Dzūkų muziejus

1940 m.Rugsėjo mėn. d.

Pasirašę:    Č. Janušas

J. Šiniauskas

Kauno Valstybiniam Kultūros Muziejui ⁶

Į š.m. rugsėjo mėn. 12 d. rašt. 574

Pranešu, kad Alytaus Dzūkų muziejuje iki šiam laikui jokių pareigų neturėjau ir jame nieko nesu dirbęs. Dirbo buv. Alytaus miesto Nr.1 pr. mokyklos vedėjas Leonardas Nadzeika, kuris š.m. rugsėjo mėn. 1 d. nusikėlė į Butrimonis. Jis gaudavo, rodos, mėnesiui po 35 litus atlyginimo už darbą muziejuje. Muziejus būdavo sekmadieniais ir šventadieniais atidarytas nuo 1 val. iki 4 val. po pietų ir tomis valandomis Nadzeika dežuruodavo.

Kiek teko pašvęsti Alytaus Dzūkų muziejui globoti ir prižiūrėti, galėsiu pranešti vėliau, kada būsiu kiek jame dirbęs ir kai paaiškės tikrosios pareigos. Dabar muziejus uždarytas ir negalima jo atidaryti, nes nėra tokioj tvarkoj, kad galima būtų kam rodyti.

Prieš man perimant muziejų vietos Kompartija ir Komjaunimas turėjo porą kartų iš muziejaus paėmę visus tautiškus rūbus, juostų ir gintarinių karolių. Rūbai buvo susiūti komplektais ir gražiai spintose sukabinti. Dabar viskas suardyta. Gavęs iš Švietimo Liaudies Komisariato raštą, kad esu paskirtas šio muziejaus globėju, parašiau raštą, kad paimtus eksponatus į muziejų grąžintų - pridedu to rašto nuorašą.

Rūbus grąžino, išskyrus vienus karolius, kuriuos jau pražudė. Pridedu Komjaunimo narės ar tai kokios pareigūnės Grybauskaitės raštą. Su muziejaus sargu sutarėme grąžintus rūbus, pasikvietus moterį, sutvarkyti kaip buvo ir vėl sukabinti į savo vietas. Sargui pasakiau, kad pasakytų, kad jokių eksponatų daugiau neskolinsime. Ta pati Grybauskaitė š.m. rugsėjo mėn. 20 d. reikalavo paskolinti ir kai negavo, vėliau vakare gavo sargas įsakymą pribūti į buv. Šaulių namus pas sovietus ir politrukas Trofimovas pareikalavo rūbus iš muziejaus duoti ir kadangi to sargas negalėjo jam be manęs pažadėti, prašė eiti mane pakviesti ir kadangi buvo jau naktį apie 11 val., sargas manęs kelti nėjo. Rugsėjo mėn. 21 d. gavau iš sargo politruko Trofimovo žodinį įsakymą iki 10 val. išduoti rūbus ir apie tai pranešti telefon. Nr.100. Pasitaręs su mokyklų inspektoriais nutarėme dar šį kartą duoti ir dalyką paaiškinus Valstybiniam Kultūros Muziejui, palaukti iš Kauno nurodymų, kaip elgtis ir daugiau tuo reikalu informacijų. Prašau tuo reikalu informacijų, nors aišku, kad iš muziejaus galima būtų tik tam tikrais ir retais atsitikimais kai kas ir skolyti, bet dabar tokioj padėty žmogus atsikliūni, kad nebežinai kas daryti ir vienas turi su visais įsipykti.

Valdybos nebėra, nes visi išsikėlę į kitas tarnybos vietas. Aš buvau davęs sutikimą apskrities viršininko įstaigai, kad mane įrašytų pranešdami apie šį muziejų Vidaus Reikalų M-jos Draugijų skyr.

Dabar duodu žinių apie save

Aš esu etatinis tarnautojas ir einu Alytaus apskr. pradžios mokyklų inspekcijoje raštvedžio pareigas, gaunu Vll-tos kateg. atlyginimą. Žmona netarnauja. Nuo 1922 metų sausio 10 d. iki 1932.VII.1 d. ėjau prad. mokyklos mokytojo pareigas.

Būdamas mokytoju įsteigiau Ricielių pr. mokykloje mokyklos muziejų, kur yra nemažai rinkinių kaip tokiame muziejuje.

Tuojaus negalėjau atsakyti dėl tarnybinių pareigų.

Em.Šneideris¹

Alytaus Dzūkų Muziejaus globėjas

¹ Lietuvos šaulių sąjungos, XIX rinktinės (18) Liškiavos būrio 1930 Vyt. Did. metų narių sąrašas. Liškiavos būryje buvo 713 vyrų. Šaulių būrio tarybos pirmininkas buvo Emilis Šneideris, Karoliaus sūnus, Lietuvos vokietis. G. 1904 m. IX.29 d. Šakių aps. ir vls., Strupų k. Gyv. Ricielių k. Mokytojas, mokytojauna Ricieliuose. Nevedęs. Baigti mokslai: metiniai mokytojų kursai Kaune. Moka vokiečių kalbą⁷

Alytus, 1940.IX.24 d.

Lazdijų miesto paminklas

Lazdijai, 1940 m. spalio 22 d.

LTSR Kultūros Paminklų Konservatoriai

Lazdijų mst., Nepriklausomybės aikštėje yra nemažas skveras, tačiau jis tvarkytinas.

Tame skvere pastatytas cementinis paminklas Lietuvos Nepriklausomybei paminėti. Paminklas randasi pakraštyje skvero, kuris nei grožiu, nei vieta neatitinka jo reikšmei ir vietai. Paminklo viršus vaizduoja Vyties kryžių, o jo viduryje - misinginė lenta su vytimi. Paminklo misinginėje lentoje, nežinia kieno pastangomis ir kokiais sumetimais, iškaltas žodis „svastika".

Susikūrus LTSR šis paminklas ne tik savo vieta ir išvaizda nepriduoda jokio grožio, tačiau net piktina liaudies gyventojus, tuo labiau, kad jame yra iškalta „svastika".

Paminėtas skveras Lazdijuose vienintelis: jame yra LTSR vėliavai stiebas ir vėliava. Čia iškilmių metu susirenka visa Lazdijų mst. ir apylinkės organizuotoji ir neorganizuotoji liaudis vėliavai pakelti bei nuleisti, tačiau esant tokiam paminklui, dar su „svastika", sudaro nemalomų įspūdį ir net kai kurių gyventojų pasipiktinimą.

Prašau leisti ligi š.m. lapkričio mėn. 1 dienos paminėto paminklo antgalvį ir lentą, kurioje iškalta „svastika", nuimti.⁸

Apskrities Viršininkas
Sekretorius

Pasiruošimas rinkimams

„Į 1941 metų sausio 12-osios rinkimus į SSRS AT išjudino visą kraštą.

Saulio 12-ąją visi kaip vienas"

Iš spaudos:

Pasiruošimas rinkimams ir jų pravedimas Alytaus apskrity ⁹

Vedant priešrinkiminį masinį agitacinį darbą Alytaus apskrity buvo suorganizuota 13 agitkolektyvų, į kuriuos įėjo 125 mokytojai, 15 komjaunuolių ir 68 darbininkai bei valstiečiai. Kiekvienas propagandistas buvo pasiskyręs sau grupę nuo 10-30 žmonių ratelį. Tokių ratelių Alytaus apskrity buvo suorganizuota 602. Juose du kartus per savaitę propagandistai darė susirinkimus, kuriuose aiškino Stalino konstituciją, rinkimų nuostatus ir deputatų biografijas. Vedant priešrinkiminę propagandą Alytaus apskrity buvo pravesta 1003 mitingai bei pasitarimai, kuriuose dalyvavo nuo 30 - 300 žmonių. Be to

1940 metų gruodžio mėn. 21 d. buvo sušaukta profsąjungų atstovų ir rinkiminių apylinkių pirmininkų susirinkimas, kurio metu buvo suorganizuotas iš 30 asmenų agitkolektyvas, agitatoriai paskirstyti po valsčius ir išsiuntinėti pravesti agitacinį darbą. Taip pat į priešrinkiminį darbą buvo įtraukta visa eilę studentų, grįžusių atostogauti į Alytų ir jo apylinkes. Prieš rinkimus buvo ypatingai išplėstas masinis agitacinis darbas, į tą darbą buvo įtraukti visi komunistai, komjaunuoliai, mokytojai ir profsąjungų nariai. Į Merkinės, Miroslavo, Simno ir Seirijų valsčius buvo pasiųsta 40 Raudonosios Armijos politdarbuotojų, kurie apylinkėse pravedė mitingus ir pasitarimus. Kiekvienai rinkiminei apylinkei buvo užtvirtinta atsakingi įgaliotiniai. Visam apskrity prie rinkiminių būstinių buvo išstatyta sustiprinta apsauga po 2-4 žmones pamainai. Žinių tiekimui, kur buvo galimybės, įvesti telefonai. Kur nebuvo galima įvesti telefonų, suorganizuota padvados po 8-12 padvadų kiekvienai rinkiminei apylinkei. Silpniems seneliams vežioti buvo pastatytas kiekvienai rinkiminei apylinkei po 1-2 padvadas. Silpniems ligoniams pagamintos skrajojančios urnos.

Eilėj valsčių suorganizuota išvesti gyventojus organizuotai, pagal numatytą laiką kaimais, su vėliavomis ir plakatais (Merkinės vls., Daugų vls., Jiezno vls., Butrimonių vls., Alovės vls.).

Nežiūrint to, lygia greta su mūsų vedama agitacija kaime, ją kartu ir gana stipriai vedė mūsų priešai, kunigai, buvę šauliai, tautininkai, buožės, kuriuos palietė žemės reforma, atleisti iš kariuomenės karininkai ir tarnybų valdininkai, ir net kaip pavyzdžiui Simno valsčiuje kai kurie darbininkai, kuriuos buožės, panaudodami aukštų kainų buvimą ir pasunkėjusį kaimo proletarų pragyvenimą, sukurstė.

Tuose valsčiuose, kur žmonės neturtingai gyvena ir kur yra stipri organizacija, kaip pavyzdžiui: Varėnos, Daugų, Butrimonių, Stakliškių agitacinis darbas ėjo gana sklandžiai, be jokių ypatingų įstojimų ir pasipriešinimų. Tose vietose daugiausiai valstiečiai ir darbininkai statė klausimus: „Kodėl nėra odos - kodėl aukštos kainos", ir panašiai.

Dar sunkiau ir blogiau buvo vesti propagandą tuose valsčiuose, kur žmonės gyvena pasiturinčiai ir turtingai, ypač ten, kur daugumą palietė žemės reforma. Tai buvo Miroslavo valsč., Seirijų valsč. ir Simno valsč.

Pavyzdžiui, Simno valsč. yra daugumoje turtingi valstiečiai, kur turėjo po 40-80 ha žemės, ir kuriuos palietė žemės reforma. Tame valsčiuje jaunimas Smetonos laikais organizuotas į jaunalietuvius, pavasarininkus, šaulius, ypač ten yra gilus religinis fanatizmas tiek jaunime, tiek senesniųjų tarpe (Simne buvo 7 kunigai). Tuo tarpu partorganizacija ir komjaunimas yra silpni. Komjaunimo surengtose pramogose buvo pavasarininkai šauliai, jaunalietuviai ateina prisigėrę ir trukdo pramogų rimtį. Komjaunimo organizaciją vadina pašiepiančiai „Žydų" organizacija.

Kada propagandistai ėjo per namus vesdami užduotą agitaciją, juos buožės išvadino bedieviais, latrais, driskiais, kurie neverti gyventi pasauly.

Taip vietomis lankydamiesi propagandistai rasdavo didesnius ar mažesnius susirinkimus, kur buožės susirinkę kortuodavo. Užėjus propaąandistui į tuos susirinkimus buožės juos išvydavo visai neįsileisdami į kalbas, sakydami, kad „Mums nebereikia komunistų nei jų valdžios". Sako „Per rinkimus į liaudies seimą ėjome ir rinkome, o vėliau iš mūsų ir žemę atėmė, o dabar kaip išsirinksime, tai tie tinginiai atims viską".

Simno valsčiuje propagandistams teko užtikti ir tokių, kur visai neįsileisdavo namus, arba užėjus propagandistui į namus visi išeidavo palikdami vieną propagandistą. Buožės ir davatkos kurstomos kunigo skleidžia gandus sakydamos: „Po rinkimų išgriaus visas bažnyčias, viską atims iš valstiečių, vyrus išveš iš Lietuvos, o moterims teks žemę arti. O jeigu neisim balsuoti, tai čia ateis vokiečiai ir vėl čia bus smetoniška santvarka". Nors Simno valsčiuje buvo vedama sustiprinta propaganda, tačiau tas negelbėjo ir rezultatai buvo blogi. Pavyzdžiui, Kalesnykų kaimas visas nėjo balsuoti. Į tą kaimą sausio 12 dieną buvo pasiųsti propagandistai, tačiau gyventojai visiškai atsisakė balsuoti pareikšdami: „Mes žinome, kad šiandien yra rinkimų diena, tačiau balsuoti neisime, netrukdykit mums ramybės ir eikite iš kur atėję".

Stebulių apylinkėje naktį iš sausio 11 i 12 dieną nudraskyti nuo rinkiminės būstinės lozungai. Kurių negalėjo sudraskyti, tuos sutepė. Galutiniai rezultatai Simno valsčiuje buvo toki:

Propaganda Seirijų valsčiuje buvo irgi vedama gana stipri, tačiau tame valsčiuje paveikė daug agitaciniam darbui, kad vietinė partorganizacija siuntė žydų tautybės propagandistus į kaimus. Kaip, pavyzdžiui, Metelių apylinkėje žydų tautybės komjaunuoliai pradėjo pas gyventojus surašinėti gyvulius, padarę tą išsišokimą atšaukė ir nuvažiavo atsiprašyt gyventojų. Tas iššaukė gyventojų tarpe sukiršinimą. Ir tą dalyką panaudojo liaudies priešai, skelbdami gyventojams, kad dabar tik surašinėja, o vėliau reikės mokėti nuo karvės 100 rublių, o nuo arklio 60 rublių.

Vėliau, kai sužinojo apie tą išsišokimą apskrities partijos komitetas, pasiuntė į tą vietą stiprius agitatorius, tačiau mitingas buvo sutrukdytas ir mitingo nebaigus buvo sugiedotas himnas, o propagandistai apmėtyti akmenimis.

Tas dalykas turėjo įtakos ir į kitas apylinkes. Ir prieš pat rinkimus ypač pasireiškė stipri antirinkiminė propaganda. Visoj eilėj rinkiminių apylinkių, Akuočių, Avižienių (j tą apylinkę įeina ir Meteliai), Seiliūnų, Krikštonių, keletą dienų prieš rinkimus ir naktį iš 11 d. į 12 d. buvo primėtyta atsišaukimų. Ypatingai smarki reakcija pasireiškė Avižienių ir Akuočių apylinkėse. Tose apylinkėse į propagandistus buvo patekę buožių sūnūs, kurie buvo labai pasyvūs arba net vedė priešingą agitaciją.

To rezultate 1941 m. sausio mėn. 8 dieną, kada minėtas apylinkes aplankė Kojelienė Anelė, Apkomo instruktorė, ir pasiklausinėjo palankių gyventojų apie nuotaikas, jie paaiškino, kad tose apylinkėse vedama gana stipri antirinkiminė propaganda ir raginami gyventojai neiti balsuoti už įstatytus kandidatus, nes bolševikai viską atima ir kas eis balsuoti, tas bus sušaudytas. Tą pačią dieną tose pačiose apylinkėse buvo sušauktas susirinkimas ir mitingai. Mitinguose kalbėjo Raudonosios Armijos politvadovai ir Kojelienė (Apkomo instruktorius). Per mitingus buožės triukšmavo ir stengėsi sutrukdyti. Po mitingų grįždami atgal rado primėtytų ir priklijuotų atsišaukimų, atsišaukimai rašyti ranka ant priešrinkiminių plakatų, kitoje pusėje, maždaug tokio turinio: „Piliečiai, neikit balsuoti, jeigu išrinksit pastatytus kandidatus, tai iš jūsų atims kiaules, arklius, karves, o iš šeimininkių audeklus. Kas eis balsuoti bus sušaudytas. Šalin Stalinas -tegyvuoja Hitleris. Tie, kurie balsuos, tai mes žinosime, kad jie komunistai. Šalin žydai ir komunistai. Jie išgriaus bažnyčias ir nebebus kunigų. Mes balsuosim tik už kunigus". Po nakčiai buvo rasta tokių atsišaukimų daug daugiau.

Kad pataisyt esamą padėtį apskrities Komitetas suorganizavo stiprias agitatorių brigadas ir prieš rinkimus pasiuntė į Seirijų valsčių, kurie prieš rinkimų dieną vedė propagandą eidami per namus. Tačiau tas mažai gelbėjo. Taip pavyzdžiui, Akuočių apylinkėje 3 kaimai visiškai nenorėjo balsuoti. Per namus po kelis syk ėjo propagandistai,

tačiau tas negelbėjo ir buožės pareikšdavo, kad tol neisim balsuoti, kol nebus grąžinti kryžiai į mokyklą. Buvo į tas apylinkes pasiųstas sunkvežimis. Sutiko balsuoti (važiuoti) tik 5 žmonės ir tie patys buvo apmėtyti akmenimis (Akuočių apylinkėje daugumoje stambūs valstiečiai).

Avižienių apylinkėje Bagdononių kaimas nedavė nė vieno balso. Buvo siuntinėjami propagandistai po kelis syk į namus. Tačiau balsuoti vis tiek atsisakė. Kitose apylinkėse, kaip pavyzdžiui: Krikštonių, Seiliūnų, Vainiūnų ir Seirijų I ir II rinkiminėj apylinkėj padėtis buvo daug geresnė, nors ir tose apylinkėse buvo rasta atsišaukimų. Galutinai balsavimų rezultatai atrodė šitaip:

I    Seirijų apylinkė iš 1536 balsuotojų balsavo    1376
II                            „      775          „    512
Vainiūnų ap.                616           „    563
Seiliūnų ap.                 619           „    522
Avižienių ap.               672           „    308
Akuočių ap.              1046           „    437
Krikštonių                   814           „    692
Viso Seirijų valsčiuje iš 6076 balsavo 4339, kas sudaro 71%.

Miroslavo valsčiuje taip pat gyvena daugumoje stambūs buožės, kuriems daugumoje buvo palikta 30 ha norma. Šiame valsčiuje, nors buvo vedama irgi stipri propaganda, tačiau visą laiką buvo jaučiamas pasipriešinimas iš buožių pusės. Pavyzdžiui, organizuojant raudonas gurguoles, buožės visai neidavo į susirinkimus, vėliau vedant individualią agitaciją, kaip ir Simno valsčiuje neįsileisdavo propagandistų į namus, visa šeima išeidavo ir palikdavo tik vieną propagandistą. Vedant priešrinkiminius mitingus, net buvo išstoję agituoti prieš rinkimus darbininkai. Pavyzdžiui, Miroslavo miestely 10-1-41 metų sušauktame mitinge ir jam pasibaigus 3 darbininkai, Kratavičius Antanas, Va-latkevičius Kazys (buvę šauliai) ir Janavičius (kunigų pakalikas) išstojo agituoti sakydami, kad neisime balsuoti, nes viskas brangu, darbo nėra, o jo bus tik pavasarį, taigi ligi to laiko gali žmogus ir sustipti. Dauguma iš susirinkusių tam pritarė.

Prieš rinkimus buvo pasiųsta papildomai propagandistų brigada, kurie ėjo po namus, tačiau rezultatai buvo blogi. Keliose apylinkėse, kaip pavyzdžiui, Talokių, Pošnios, Cigoniškių per rinkimus ir rikimų dieną buvo rasta „Tėvynės mylėtojų draugijos" išleistų atsišaukimų.

Bendri rezultatai iš Miroslavo valsčiaus buvo toki: iš 3995 balsuotojų balsavo 2154, kas sudaro 53%.

Liaudies priešai ne tik Seirijuose, Miroslavo ir Simno valsčiuose, kurie buožių tarpe turėjo palankią dirvą, bet jie vedė darbą ir bandė sutrukdyti rinkimus ir kituose valsčiuose, kur žmonės neturtingi ir palankūs daugumos dabartinei santvarkai.

Alovės valsčiuje, Raudonosios Alovės kaime, pas Čapliką 20 - XII - 40 prieš mitingą, kurį pravesti atvyko LKP(b) CK atsiųsti propagandistai Davidavičius ir Zaginskaitė, susirinkusiems valstiečiams vienas asmuo taip pradėjo aiškinti (jis nepastebėjo atsilankiusių propagandistų): „Jūs manote, kad taip greit pasikeis laikai ar kas nors pasikeis. Pažiūrėkite, kas dabar valstybės aparate? - Visokie gaivalai, žmonės be mokslo, be cenzo ir be jokios atsakomybės. Kurie patys nieko nesupranta ir to darbo nesugeba tvarkyti. Pasirodo, kad tas pilietis buvo Čapliko sūnus (iš Raudonos Alovės) karininkas, kuris tarnauja artilerijoj ir stovi Marijampolėj. Visoj eilėj kitų valsčių, kaip pavyzdžiui: Merkinės valsč., Birštono valsč., I Varėnos valsč. irgi liaudies priešai bandė kenkti tiek agitacijos, tiek veiksmais, rinkimams.

Merkinės valsčiuje, Liškiavos apylinkėje buvo išplatinta atsišaukimų ir iškelta trispalvė vėliava.

Birštono valsčiuje, Liškiavos apylinkėje buvo išplatinta atsišaukimų Butrimonių valsčiuje, Algirdėnų ir Pivašiūnų apylinkėse buvo rasta išmėtytų atsišaukimų, I Varėnos valsčiuje ir rinkiminėj apylinkėj buvo nukirptos telefonų vielos. Kaltininkai tuo pačiu laiku surasti ir areštuoti. Tai buvo Lapiniauskas ir Kamarauskas Juozas, Varėnos gyventojai.

Daugely rinkiminių apylinkių, Alytaus mieste ir valsčiuj, taip pat Stakliškių bei Simno valsčiuose atidarius urnas buvo rasta įmesta iškarpos iš laikraščių su Smetono, Hitlerio, Popiežiaus paveikslais (rasta Simno valsč., Buckūnų ir Krokialaukio apylinkėj, Stakliškių valsč., Stakliškių II rink. apyl. ir Popšių apylinkėj, Alytaus II apylinkėj).

Nežiūrint visų paskleistų atsišaukimų, nežiūrint priešų varomos priešrinkiminės agitacijos (propagandos) ir kenkimo sutrukdyti rinkimų eigą (kaip plakatų nuplėšimas, telefonų vielų nukirpimas ir panašiai), Alytaus apskrity ir Alytaus rinkiminėj apygardoj į Tautybių ir Sąjungos Tarybas rinkimai praėjo tokiais rezultatais:

Alytaus Apygardos Nr.635 į Aukščiausiąją Sąjungos Tarybą:

Buvo sąraše rinkimų 146,315 Balsavo...139,00 = 95%

Deputatas draugas Guzevičius gavo balsų: 132,822 = 95,55%

Alytaus Apygardos Nr.660 į Aukščiausiąją Tautų Tarybą Buvo rinkimų sąraše 74,453 Balsavo... 72,550 = 93,67

Deputatas drg. Kuzma gavo balsų: 70,964 = 97,78%

LKP(b) Alytaus Apkomo Propagandos skyriaus vedėjas

(Kalba netaisyta)

Operatyvinis planas

Visiškai slaptai

Operatyvinis planas¹⁰

Kontrevoliucinio ir visuomenei pavojingo elemento areštai ir ištrėmimai Lazdijų apskrityje

I. Vadovavimas operacijai

Vadovavimas operacijai pavestas Lazdijų apskrities trejukei:

1.    Valstybės saugumo seržantui Miroščinenko, Lietuvos TSR NKGB Lazdijų apskrities skyriaus viršininko pavaduotojui.

2.    Valstybės saugumo leitenantui Stepancui, Lietuvos TSR NKGB krašto žvalgybos skyriaus vyresniajam operatyviniam įgaliotiniui.

3.    Zavadskui - Lietuvos TSR NKVD Lazdijų apskrities skyriaus viršininkui.

II. Lazdijų apskrities trejukės užduotys

Organizuoti suėmimą ir pristatymą į išvežimo punktus bei vagonų paruošimą, areštuoti 531 žmogų ištrėmimui, iš jų:

III. Praktinis operacijos vykdymas

Kontrevoliucinio ir visuomenei pavojingo elemento areštui ir ištrėmimui organizuoti Lazdijų apskrities trejukė sudarė aštuonias miesto ir valsčių operatyvines grupes tokios sudėties:

Būtinybė skirti 63 vyresniąsias grupes ir 189 asmenų operatyvines ketveriukes iš:

a)    NKGB aparato 1

b)    NKVD aparato 4

c)    Trijų skyrių karinių dalinių darbuotojų 2

d)    Raudonosios darbininkų ir valstiečių armijos politvadovų 10

e)    Komendantūrų operatyvinių darbuotojų 2

f)    Tarybinio partinio aktyvo 17

g)    Papildomai reikalingas žmonių skaičius turėtų būti paimtas iš komandiruotųjų NKVD vadų ir karių, komandiruotų iš respublikos štabo.

Pirminė mobilizuotų žmonių, pastočių iki galutinių stočių maršrutų su minėtais kontrevoliuciniais ir visuomenei pavojingais elementais atskiruose valsčiuose paruošti apskaičiavimai pridedami.

IV.    Operatyvinių grupių užduotys

Numatytų ištrėmimui šeimų suėmimus, kratas, o taip pat jų pristatymą j išvežimo punktus organizuoja operatyvinės grupės.

Stengdamasi pilnai įvykdyti užduotį, Lazdijų apskrities trejukė per 12 valandų iki operacijos pradžios Lazdijų mieste sukviečia į pradinėj mokyklos pastatą operatyvinių grupių ir ketveriukių vyresniuosius. Jiems organizuoja smulkų instruktažą, reikalingą sėkmingai įvykdyti operaciją, ir jiems į rankas įteikia išrašą iš bendro plano bei kitus dokumentus.

NKVD arba Raudonosios darbininkų ir valstiečių armijos komandiruoti kariai apgyvendinami kareivinėse, esančiose Katkiškių kaime už dviejų kilometrų nuo Lazdijų miesto. Lazdijų apskrities trejukė sudaro dėl visa ko atskiriems ir iš anksto numatytiems atvejams penkių operatyvinių grupių rezervą, pristatant jį į operatyvinių grupių vykdomą operacijos vietą per Lazdijų apskrities Vykdomąjį komitetą.

V.    Įsodinimo punktai

Visa Lazdijų apskrities teritorija suskirstyta į dvi zonas su įsodinimo punktais Marijampolės apskrities Krosnos geležinkelio stotyje, esančioje 18 kilometrų nuo sienos su Vokietija, ir Alytaus apskrities Alytaus stotyje.

Atsakingi už įsodinimą    Krosnos stotyje    - Gričmanovas

padėjėjas    - Jakubauskas

Alytaus stotyje    - Mitejevas

padėjėjas    - Šukšta

VI. Represuotų šeimų gabenimas

Represuotų šeimų ir jų turto pristatymui į išvežimo punktus iš viso Lazdijų apskričiai reikia 62 sunkvežimių.

Eil. Valsčiaus pavadinimas Reikalingas mašinų Maršruto į išvežimo punktą

Aukščiau minėtas transportas yra Lazdijų apskrities liaudies teisme ir Raudonosios darbininkų ir valstiečių armijos dalinyje, esančiame Lazdijų mieste.

VII. Lazdijų apskrities saugumo organizavimas

Lazdijų miesto Operatyvinio štabo atsakingo budinčiojo žinioje reikia turėti būtiną 20 žmonių rezervą, iš jų: penkis NKVD kariuomenės operatyvinius darbuotojus, vieną lengvąjį automobilį, ir vieną sunkvežimį.

Siekiant užkirsti kelią bet kokioms galimoms riaušėms Kapčiamiesčio, Leipalingio, Veisiejų, Šventežerio, Rudaminos, Sangrūdos valsčių miesteliuose bei Lazdijų mieste,

organizuoti vietinių RKKA įgulų kareivių patruliavimą; be to, dar turėti po penkių žmonių rezervą kiekviename miestelyje.

VIII.    Represuotųjų turto apsauga

Represuotųjų turto apsaugą organizuoja partinis-komjaunimo aktyvas įeinantis į operatyvinę grupę.

IX.    Ryšiai ir medicininis aptarnavimas

Ryšys su miesteliais bus palaikomas telefonu. Medicininis aptarnavimas bus organizuojamas vietinėmis miestelių medicinos personalo jėgomis.

Lietuvos TSR NKGB Lazdijų apskrities skyriaus viršininkas (Naujalis)

Mokytojų, 1941 m. birželio mėn. ištremtų į Sibirą, sąrašas

Alytaus apskrities pradžios mokyklos

1.    Abramavičius Martynas, g. 1895 m.    Kalesninkų m-los vedėjas

2.    Bromaitis Jonas    Radžiūnų m-los vedėjas

3.    Aleksaitytė Emilija, g. 1907 m.    Alytaus m-los Nr.4 vedėja

4.    Ališauskas Jonas, g. 1906 m.    Pocelonių m-los vedėjas

5.    Ališauskienė Petronėlė, g. 1904 m.    Pocelonių m-los mokytoja

6.    Aliulienė Albina, g. 1908 m.    Pivašiūnų m-los mokytoja

7.    Aliulis Balys    Pivašiūnų m-los vedėjas

8.    Balčius Gediminas, g. 1907 m.    Junčionių m-los vedėjas

9.    Baranauskas Antanas, g. 1906 m.    Bambininkų m-los vedėjas

10.    Bartlingas Vaclovas, g. 1901 m.    Alytaus m-los Nr.2 mokytojas

11.    Bartlingienė Elžbieta, 1902 m.    Alytaus m-los Nr.2 mokytoja

12.    Barzda Petras    Masališkių m-los mokytojas

13.    Bieliauskas Antanas, g. 1906 m.    Simno m-los Nr.1 vedėjas

14.    Bieliauskienė Ona    Simno m-los Nr.1 mokytoja

15.    Bilius Juozas, g. 1904 m.    Obelijos m-los vedėjas

16.    Čepienė Stasė, g. 1907 m.    Rimėnų m-los mokytoja

17.    Dunderis Vytautas, g. 1906 m.    Panaros m-los vedėjas

18.    Jankauskienė Marcelė, g. 1902 m.    Merkinės m-los Nr.2 mokytoja

19.    Janulevičius Jonas, g. 1905 m.    Merkinės m-los Nr.1 vedėjas

20.    Jeruševičius Jonas, g. 1903 m.    Gūdžių m-los vedėjas

21.    Jodeiienė Anelė    Alovės m-los mokytoja

23.    Juodgudis Vincas, g. 1888 m.    Zizėnų m-los vedėjas

24.    Kačiulienė Zuzana, g. 1906 m.    Vainiūnų m-los mokytoja

25.    Kačiulis Juozas, g. 1908 m.    Vainiūnų m-los vedėjas

26.    Karpuškienė Anastazija, g. 1898 m. Balninkų m-los mokytoja

27.    Kazlauskas Vladas, g. 1901 m.    Pošnios m-los vedėjas

28.    Keršis Vincas, g. 1901 m.    Alytaus m-los Nr.1 vedėjas

29.    Kosciuškaitė Viktorija, g. 1916 m.    Atesninkėlių m-los mokytoja

30.    Kuliešius Kostas, g. 1902 m.    Kašonių m-los vedėjas

31.    Kulinkevičienė Petrė    Daugų m-los Nr.1 mokytoja

32.    Kulinkevičius Jonas, g. 1911 m.    Daugų m-los Nr.1 mokytojas

33.    Kunca Antanas, g. 1907 m.    Nedzingės m-los vedėjas

34.    Kuncienė Zosė, g. 1907 m.    Nedzingės m-los mokytoja

35.    Lastauskas Bronius, g. 1897 m.    Karklynų m-los vedėjas

36.    Lekavičienė Emilija    Stakliškių m-los mokytoja

37.    Lekavičius Rapolas, g. 1908 m.    Stakliškių m-los vedėjas

38.    Lelka Kazys, g. 1904 m.    Vėžionių m-los vedėjas

39.    Lesevičius Juozas, g. 1906 m.    Verebiejų m-los vedėjas

40.    Mačiūnas Antanas, g. 1911 m.    Ryliškių m-los vedėjas

41.    Mačiūnienė Albina, g. 1914 m.    Ryliškių m-los mokytoja

42.    Makaravičienė Teofilė, g. 1908 m. Perlojos m-los mokytoja

43.    Makaraitis Petras, g. 1905 m.    Perlojos m-los vedėjas

44.    Matulaitienė Marija, g. 1909 m.    Pavarėnio m-los mokytoja

45.    Matulaitis Juozas, g. 1897 m.    Pavarėnio m-los vedėjas

46.    Matulevičienė Ona, g. 1903 m.    Giraitės m-los mokytoja

47.    Mažeikaitė Izabelė    Simno m-los Nr.1 mokytoja

48.    Mickus Juozas, g. 1914 m.    Varėnos m-los Nr.2 vedėjas

49.    Mikulskis Juozas, g. 1902 m.    Viešnagių m-los vedėjas

50.    Nadzeika Leonardas, g. 1895 m.    Butrimonių m-los vedėjas

51.    Nemickas Balys, g. 1903 m.    Punios m-los vedėjas

52.    Pangonytė Marija, g. 1898 m.    Varnagirių m-los vedėja

53.    Pileckienė Nastė, g. 1918 m.    Jiezno m-los mokytoja

54.    Rapkauskas Mikas, g. 1902 m.    Panemuninkų m-los vedėjas

55.    Runta Ignas, g. 1906 m.    Paserninkų m-los vedėjas

56.    Saulevičienė Ona, g. 1902 m.    Nemunaičio m-los mokytoja

57.    Saulevičius Antanas, 1905 m.    Nemunaičio m-los vedėjas

58.    Sinkus Paulius, g. 1907 m.    Krikštonių m-los vedėjas

59.    Sinkuvienė Ona, g. 1907 m.    Krikštonių m-los mokytoja

60.    Skirpstūnas Jonas, g. 1898 m.    Pikelionių m-los mokytojas

61.    Skučas Kazys, g. 1905 m.    Krioklaukio m-los vedėjas

62.    Skučienė Angelė, g. 1895 m.    Krioklaukio m-los mokytoja

63.    Sprangauskas Kazys    Birštono m-los vedėjas

64.    Staniškienė Elena, g. 1911 m.    Venciūnų m-los mokytoja

65.    Staniškis Kazys, g. 1903 m.    Venciūnų m-los vedėjas

66.    Storpirštienė Justina, g. 1908 m.    Druckūnų m-los mokytoja

67.    Storpirštis Jonas, g. 1910 m.    Druckūnų m-los vedėjas

68.    Šapokienė Albina, g. 1911 m.    Alytaus m-los Nr.1 mokytoja

69.    Tamulevičienė Anelė, g. 1904 m.    Radžiūnų m-los mokytoja

70.    Urbanavičius Bronius, g. 1905 m. Jiezno m-los vedėjas

71.    Vaitkevičienė Magdalena, g. 1903 m.    Bukauciškių m-los mokytoja

72.    Vaitkevičius Jonas, g. 1906 m.    Bukauciškių m-los vedėjas

73.    Varanauskas Antanas, g. 1907 m.    Ilgininkų m-los vedėjas

74.    Varanauskienė Albina, g. 1911 m.    Ilgininkų m-los mokytoja

75.    Verbickas Adomas, g. 1892 m.    Tolkūnų m-los vedėjas

76.    Zakarevičius Antanas    Eičiūnų m-los vedėjas

77.    Žibaitis Stepas, g. 1904 m.    Varėnos m-los Nr.2 mokytojas

78.    Janavičius Petras    Alytaus amatų m-los mokytojas

79.    Kabačnikas Abelis    Merkinės progmn. mokytojas

80.    Škėma Algirdas    Alytaus amatų m-los mokytojas

Seinų apskrities pradžios mokyklos

81.    Adomaitis Jurgis, g. 1905 m.    Akmenių m-los vedėjas

82.    Antanaitienė Irena    Kuklių m-los mokytoja

83.    Baltrukonienė Ona    Lazdijų m-los mokytoja

84.    Baktrukonienė Ona, g. 1906 m.    Dervinų m-los mokytoja

85.    Baltrukonis Viktoras, g. 1903 m.    Dervinų m-los mokytojas

86.    Bobinas Rapolas, g. 1900 m.    Gazdų m-los vedėjas

87.    Bobinienė Koste, g. 1898 m.    Gazdų m-los mokytoja

88.    Daugėla Julius, g. 1898 m.    Būdviečio m-los vedėjas

89.    Daugėlaitė Matilda, g. 1922 m.    Padumblių m-los mokytoja

90.    Grėbliūnas Adomas, g. 1903 m.    Lazdijų m-los vedėjas

91.    Grėbliūnienė Marija, g. 1904 m.    Lazdijų m-los mokytoja

92.    Juškevičius Eduardas, g. 1919 m.    Bartelių m-los vedėjas

93.    Kuliešienė Janina    Stračiūnų m-los mokytoja

94.    Kuliešius Antanas, g. 1905 m.    Stračiūnų m-los mokytoja

95.    Kutka Juozas    N.Kirsnos m-los vedėjas

96.    Marčiukonienė Ona, g. 1909 m.    Šventežerio m-los mokytoja

97.    Marčiukonis Antanas, g. 1906 m.    Šventežerio m-los mokytojas

98.    Navickas Juozas, g. 1900 m.    Dziviliškių m-los vedėjas

99.    Navickienė Elzė, g. 1906 m.    N.Kirsnos m-los mokytoja

100.    Radžiūnas Juozas, g. 1899 m.    Šlavantų m-los vedėjas

101.    Radžiūnienė Marcelė, g. 1898 m.    Šlavantų m-los mokytoja

102.    Skroblas Pranas, g. 1903 m.    Šadžiūnų m-los vedėjas

103.    Slančiauskas Vincas, g. 1899 m.    Nemajūnų m-los vedėjas

104.    Slančiauskienė Aleksandra, g. 1905 m. Nemajūnų m-los mokytoja

105.    Stravinskas Aleksandras, g. 1907 m. Janėnų m-los vedėjas

106.    Stravinskienė Liuda    Janėnų m-los mokytoja

107.    Titevskienė Adina    Lazdijų žydų m-los mokytoja

108.    Vebeliūnas Jonas, g. 1906 m.    Šventežerio m-los mokytojas

109.    Baltrukonis Juozas, g. 1901 m.    Seinų gimnazijos mokytojas

110.    Sirutienė Ona, g. 1911 m.    Seinų gimnazijos mokytoja

Lietuvos policijos pareigūnai, bolševikų    išvežti į Rusijos gilumą¹¹

1.    Aleksonis Petras, vyr. policininkas, Lazdijų vls.    2 šeimos nariai

2.    Baltrušaitis Antanas, nuovad. v-ko pad., Jiezno vls.    3

3.    Barzda Petras, nuov. v-kas, Merkinė    5

4.    Bilius Juozas, vyr. polic., Varėna    3

5.    Bolys Jonas, polic., Varėna

6.    Bubnelis Kazys, polic., Veisiejai    4

7.    Černiauskas Vincas, nuov. v-kas, Alovė    6

8.    Juškevičius Jonas, nuov. v-kas, Leipalingis    3

9.    Karatajus Petras, vachmistras, Lazdijai    3

10.    Matonis Stasys, vyr. polic., Seirijai    4

11.    Mikelionis Juozas, vyr. polic., Leipalingis    4

12.    Pašukonis Antanas, nuov. virš. pad., Alytus    2

13.    Piontka Jurgis, nuov. v-kas, Lazdijai    6

14.    Ptakauskas Kazys, vyr. polic., Leipalingis    1

15.    Stoškus Petras, vyr, polic., Veisiejai    3

16.    Tamulionis Mylolas, nuov. v-kas, Alytus    2

17.    Vailionis Pranas, vyr. polic., Leipalingis    2

18.    Vaitulionis Vaclovas, vyr. polic., Alovė    5

19.    Zabarauskas Valerijonas, nuov. v-kas, Seirijai    2

Pasienio policijos pareigūnai

1.    Alkimavičius Bolius, vyr. polic., Kapčiamiestis    4

2.    Baublys Juozas, vyr. polic., Varėna    4

3.    Česnulevičius Juozas, vyr. polic., Varėna    6

4.    Daumbliauskas Antanas, vyr. polic., Leipalingis    2

5.    Grigulis Motiejus, vyr,. polic., Lazdijai    3

6.    Jarmalavičius Jonas, vachmnistras, Varėna    3

7.    Klipšius Antanas, vyr. polic., Kapčiamiestis    2

8.    Marčinskas Karolis, vyr. polic., Varėna    4

9.    Prėskienis Bronius, vyr. polic., Merkinė    2

10.    Urbanavičius Zigmas, vyr. polic., Merkinė    2

11.    Žemeraitis Vincas, vyr. polic., Lazdijai

Seirijų vls. žmonės 1941 m. birželio 14 d. išvežti į Sibirą¹²

1.    Sinkus Povilas 35 metų mokytojas    gyv. Krikštonyse

2.    Sinkuvienė Ona 35 metų mokytoja    gyv. Seirijuose

3.    Sinkutė Gražina 7 metų -    „

4.    Sinkus Kęstutis 2 metų -    „

5.    Kačiulis Juozas 35 metų mokytojas    gyv. Vainiūnuose

6. Kačiulienė Zuzana 35 metų mokytoja gyv. Vainiūnuose

7. Kačiulis Algimantas 10 metų - gyv. Vainiūnuose

8. Kačiulis Gražvydas 4 metų - gyv. Seirijuose

9. Mateika Vladas 27 metų Seirijų pašto virš. gyv. Seirijuose

10. Mateikienė Emilija 25 metų - gyv. Seirijuose

11. Mateikaitė Angelė 2 mėn. - gyv. Seirijuose

12. Runta Ignas 34 metų mokytojas gyv. Seirijuose

13. Runtienė Marė 30 metų šeimininkė gyv. Seirijuose

14. Runtaitė Aldona 3 metų - gyv. Seirijuose

15. Vaicekauskas Antanas 64 metų vaistininkas gyv. Seirijuose

16. Vaicekauskienė Liudvika 54 metų šeimininkė gyv. Seirijuose

17. Vaicekauskas Ričardas 17 metų - gyv. Seirijuose

18. Zabarauskas Valerijonas 45 metų polic. viršininkas gyv. Seirijuose

19. Zabarauskienė 39 metų šeimininkė gyv. Seirijuose

20. Zabarauskaitė Birutė 10 metų - gyv. Seirijuose

21. Matonis Stasys, Kazio 40 metų policininkas gyv. Seirijuose

22. Matonienė Monika, Stasio 36 metų šeimininkė gyv. Seirijuose

23. Matonis Viktoras 14 metų - gyv. Seirijuose

24. Matonis Stasys 10 metų - gyv. Seirijuose

25. Matonis Jonas 4 metų - gyv. Seirijuose

26. Kuzas Vladas, Šimo 44 metų ūkininkas gyv. Avižienių k.

27. Kuzienė Teofilė, Simo 31 metų šeimininkė gyv. Avižienių k.

28. Kuzas Vladas, Vlado 10 metų - gyv. Avižienių k.

29. Poskevičius Vincas g. 1922 m. darbininkas gyv. Jonkiškės k.

30. Masionis Juozas g. 1902 m. darbininkas gyv. Seirijuose

31. Pileckas Jonas 40 metų darbininkas gyv. Seirijuose

32. Pileckienė Rožė 30 metų darbininkė gyv. Seirijuose

33. Pileckaitė Ona, Jono 2 metų - gyv. Seirijuose

34. Pituška Vladas, Domininko 26 metų darbininkas gyv. Seirijuose

35. Bajerskas Juozas 31 metų darbininkas gyv. Seirijuose

36. Gruzdys Juozas, Motiejaus g. 1903 m. ūkininkas gyv. Linksmosios k.

37. Gruzdienė Pranė g. 1912 m. šeimininkė gyv. Linksmosios k.

38. Gruzdys Juozas, Juozo 8 metų - gyv. Linksmosios k.

39. Gruzdytė Ona 4 metų - gyv. Linksmosios k.

40. Kasperavičienė Anelė 36 metų - gyv. Linskmosios k.

41. Kareiva Mikas 47 metų ūkininkas Bukaučiznos k.

Okupacinės kariuomenės dislokacija¹³

Lazdijų apskrities viršininkas

Vidaus reikalų Valdybos

Karo nukentėjusiems Skyriui

Siunčiu reikalaujamas žinias raštą Nr.32

    Eil. Kuriose vietose Kokios ginklų Dalių pavadinimai    Štabų stovėjimo Pastabos
               stovėjo            rūšys                   ir dydis                          vietos
LAZDIJŲ VALSČIUJE

1.    Lazdijuose Inžinerijos             U.N.S. Nr.3     40    Vytautų g-vė

2.    Lazdijuose Pasieniečiai                               110    Seinų g-vė

3.    Lazdijuose Transporto 801 Auto Tr.           700    Turgavietėje

Batalionas

4.        Pėstininkai    741 Šiaulių pulk. 2500 Katkiškėje

5.        Inžinerijos    U.N.S. Nr.89    Alytuje            Tokie daliniai

6.        Inžinerijos    93 Atsk. stat. Bat.                    turėjo Lietuvos

7.        Inžinerijos    343 Atsk. stat. Bat.                   Banko Lazdijų

8.        Inžinerijos    209 Atsk. stat. Bat.                    skyriuje

9.        Inžinerijos    344 Atsk. stat. Bat.                    einamąsias

10.        Pionieriai    148 Pion. Bat.                            sąskaitas, bei

11.        Inžinerijos    342 Atsk. Bat.                           šių dalinių bei

12.        Inžinerijos    U.N.S. Nr.88                               štabų

13.        Inžinerijos    342 Atsk. stat. Bat.

14.        Pionieriai    274 Ats. Pion. Bat.

15.        Pionieriai    180 Pion. Bat.

16.        Inžinerijos    U.N.S. Nr.60

17.    Lazdijuose    Ryšininkai 30 Topografijos ir

                             Nepriklausomybės a.

18.    Beviršių k.    Pasieniečių 150

19.    Palazdijų k.    Inžinerijos 1200

20.    Buniškių k.    Inžinerijos 300

21.    Staiderių k.    Inžinerijos 900

22.    Dumblio miške Inžinerijos    700

23.    Kučiūnuose    Inžinerijos 50

24.    Lazdijuose    Komendantūra Karinis K-tas    Vilniaus g-vė

VEISIEJŲ VALSČIUJE

1.    Lasavičių dvare    800

2.    Gudelių k. Liubelio miške    1000

3.    Pazapsių k. miške    1500

4.    Paveisiejų k.    500

KAPČIAMIESČIO VALSČIUJE

1.    Kapčiamiestyje    Pasieniečiai    50

2.    Nasutų k.    Inžinerijos    1000

3.    Juozapavo k.    Inžinerijos    500

4.    Vainiūnų k., Valentų k.    Inžinerijos    1000

5.    Pertako k.    Pasieniečiai    50

6.    Kuodžių k.    Pasieniečiai    30

7.    Bugiedos k.    Inžinerijos    300

8.    Mackevičių k.    Inžinerijos    500

9.    Kauknorio k.    Pasieniečiai    40

10.    Būdaviečio k.    Pasieniečiai    40

11.    Elanavo k.    Pasieniečiai    50

12.    Padumblių k.    Inžinerijos    31 stat. dalinys 200 apie Kapčiamiestį

U.N.S. Nr.89

RUDAMINOS VALSČIUJE

1.    Natalinos miške    500

2.    Zalenkos miške    1000

3.    Pagrūdų k.    50

4.    Vidzgailų k.    50

5.    Zalenkos miške    10 000

6.    Papartėlių k., Paliūnų k.    800

7.    Bulakavo dvare    1300

8.    Aštr. Kirsnoje    200

9.    Kybartų k.    160

10.    Būdvietyje    50

11.    Rudaminos k.    300

12.    Balauostės k.    50

SANGRŪDOS VALSČIUJE

1.    N.AIksnėnų k.    60

2.    Kalnių k.    380

3.    Modziškės k. Inžinerijos    200

4.    Mockavos dvare Pasieniečiai    30

5.    Sangrūdos k. Kavalerijos    60

6.    Sangrūdos k. Prieštankinės apsaugos dalis 200    40 prieštankinių pabūklų

7.    Sangrūdos k. Prieštankinės apsaugos    7

Priedas: 741 šaulių pulko mitybos dienoraščio, 3 lapai.

Apskrities viršininkas (parašas)

Vyr. sekretorius    (parašas)

Žinios apie rusų įgulų stovėjimo vietas Alytaus apskrityje

Eil.   Kariuomenės    Ginklų rūšys    Dalių    Dalių dydis    Štabų stovėjimo
      Nr. stovėjimo vieta                        pavadinimai                 vietos

1.    Alytaus mieste aviacija     nežinoma nežinoma     Alytuje štabo
                                         priešlėktuv. apsauga    „    namuose
                                                     pėstininkai ir    „    apie 20 000
                                          tankai                          „    nežinoma

2.    Varėnos I vls.:
         aerodromuose

Perlojoj    aviacija    nežinoma apie 10 eskadrilių Aviacijos var.

lageriuose prie sant. pėstininkai    „    apie 2 divizijos

ir Jokėnų miške pionieriai,    „    apie 1 batalionas

artilerija    „    apie 10 batarėjų

3.    Simno vls.    pėstininkai,    nežinoma visos dalys sudarė
Kaimynų km. pionieriai ir „    apie 1 diviziją barakuose artilerija „

4.    Seirijų m-lyje šarvuočiai    nežinoma apie 10 šarvuočių Seirijuose
           ir apie 20 karių

Alytus, 1942 m. sausio mėn. 30 d.

Alytaus apskrities Viršininkas    Raštvedys

                  (parašas)    (parašas)

Nr.27                Vidaus reikalų valdybos

                   Karo nukentėjusiems skyrius
Į raštą Nr.32 iš 1941.111.30 d. teikiu reikalaujant

Apskrities Viršininkas    Raštvedys

KARAS

Bolševikų kariuomenė, okupavusi Lietuvą, pradėjo militarizuoti pasienio teritoriją: iškeldino iš ten gyventojus ir ėmė statyti įtvirtinimus. Iš buvusios Seinų apskrities pasienio kaimų - Alksnėnų, Beviršių, Elenavo, Kauknorių, Puodiškių, Trumpalių, Virbalų ir kt. - bolševikų valdžia 1940 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais iškeldino 24 sodybas, už tai gyventojams turėjo sumokėti 123 469 litus. Ten plūstelėjo kariuomenė. Iš viso šioje apskrityje bolševikai tada dislokavo apytiksliai 29 737 karius.

Visą pavasarį virė darbas: buvo vežami akmenys, liejami bunkeriai. Visi eiliniai su generolais sau ramiai miegojo, kai aušo birželio 22-oji.

-    Aloyzai, karas... Girdi, kaip dunda? - žadino žmona savo vyrą.

-    Tai griaustinis.

Atsikėliau, uždariau kaminą.

Vokiečiai bombardavo Kučiūnų kareivines. Kareiviai iš degančių kareivinių bėgo pusnuogiai. Apie 11 val. pasirodė vokiečiai. Vieni važiavo Lazdijų - Alytaus plentu, kiti traukė tiesiai per rugius, rankoves atsiraitoję, lūpinėm armonikėlėm grodami, treti - su dviračiais. Pirma jų bėgo purvini, apdriskę, daugelis be šautuvų rusų kareiviai. „Užbėgs atsigerti... klausia, kur bėgti toliau. Kaip pakvaišę", - prisimena žmonės. Jie spėjo tik susprogdinti tiltą ties Paveisininkų kaimu. Rusų kariuomenė, nesuvokdama, kur pulti, ko griebtis, pakriko po jai svetimos šalies kaimus ir miškus. Baimės ir įtūžio apimti kareiviai ėmė žudyti taikius gyventojus. Tai byloja ir medžiaga, surinkta Studijų Biuro vokiečių okupacijos metais:

1.    Juozas Gegužis, g.1899 m., 12 ha žemės savininkas, gyv. Savanorių kaime, Leipalingio valsčiuje, bėgančių raudonarmiečių nukankintas birželio 22 d. prie Leipalingio - Seirijų plento. Paliko žmoną, dvi dukteris ir du sūnus. Palaidotas Leipalingio kapinėse.

2.    Petras Kvietkauskas, 35 m. amžiaus, ūkininkas, gyv. Šaulėnų kaime, Leipalingio valsčiuje. Birželio 23 d., jau vokiečių kariuomenei užėjus, išėjo pasižvalgyti į Leipalingį. Beeinantį į Smilgynės mišką jį užpuolė ten besislapstantys raudonarmiečiai ir žiauriai nukankino: keturiolika kartų perdūrė durtuvais, kažkokiu buku daiktu sudaužė galvą. Po savaitės jo lavonas buvo atrastas klonelyje, truputį apibertas samanomis. Petro Kvietkaus-ko žmona Agota tada buvo nėščia. Sužinojusi apie savo vyro nužudymą, staiga susirgo ir Lazdijų ligoninėje gimdydama mirė. Liko dvi mažametės mergaitės.

3.    Vladas Marčiulionis, g.1911 m., ūkininkas, gyv. Zasciuniškės kaime, Leipalingio valsčiuje. Birželio 23 d. ėjo į Leipalingį ir pakeliui Smilgynės miške besislapstančių raudonarmiečių buvo nukankintas: akys ir burna užrišti, o ant kaklo mėlynės, atrodo, kad buvo pasmaugtas. Lavonas po septynių dienų buvo rastas su Kvietkausko ir Markelionio lavonais. Brolio palaidotas Leipalingio kapinėse.

4.    Bronius Markelionis, 46 m. amžiaus, ūkininkas, gyv. Šaulėnų kaime, Leipalingio valsčiuje. Birželio 23 d. rytą savo laukų pamiškėje ganė galvijus. Apie pietus gyvuliai grįžo vieni be šeimininko. Tada Gabrielė Markelionienė išėjo savo vyro ieškoti, bet septynias dienas jo nerado. Jis buvo surastas Smilgynės miške žiauriai raudonarmiečių nukankintas, o į burną įkišta stora medžio šaka. Nužudytasis paliko žmoną ir penkis vaikučius.

5.    Juozas Mikelionis, 16 m. amžiaus, ūkininkas, gyv. Paterių kaime, Veisiejų valsčiuje. Raudonarmiečių nukankintas pirmąją vokiečių-sovietų karo dieną. Birželio 22 d., prasidėjus karui, apie 8-9 val. Jonas Gavutis, gyv. Paterių kaime, Veisiejų valsčiuje, pastebėjo, kad raudonarmiečiai vejasi kažkokį žmogų ir į jį šaudo. Jis pamanęs, kad bolševikai nori surinkti visus jaunus vyrus ir juos varytis su savimi arba išžudyti, todėl nubėgo pranešti savo kaimynams Jonui Mikelioniui ir jo broliui Juozui, kad bolševikai gaudą jaunus vyrus. Tada visi trys bėgo į rugius pasislėpti. Juos pastebėjo raudonarmiečiai ir pradėjo šaudyti. Raudonarmiečiai juos suėmė ir nusivarė pas majorą. Suimtiesiems liepė rankas laikyti užpakalyje, kumščiais daužė jiems per galvas ir kur tik pakliuvo. Majorui suimtuosius apskundė, kad jie šaudę į raudonarmiečius. Tas majoras, bjauriai rusiškai keikdamasis, suimtuosius kumščiais bei naganu smarkiai apdaužė ir įsakė varyti kažkur kitur.

Tada kareiviai visiems trims surišo rankas ir, keikdamiesi bei šautuvų buožėmis juos mušdami, varėsi toliau. Apie 12-13 val. jie nuėjo apie 20 km. Bevarant suimtuosius, užskrido vokiečių lėktuvas ir pradėjo šaudyti. Tarp raudonarmiečių kilo sąmyšis. Juozas Mikelionis apsimetė esąs nukautas. Tada raudonarmiečiai jį pradėjo spardyti kojomis, daužyti šautuvų buožėmis ir jau visą sukruvintą peršovė ir paliko Jurasiškių miške Leipalingio valsčiuje. Joną Mikelionį su Jonu Gavučiu varėsi toliau. Vokiečių lėktuvams užskridus antrąkart, Jonas Gavutis su Jonu Mikelioniu, pasinaudoję raudonarmiečių sąmyšiu, nuo jų paspruko ir laimingai grįžo namo. Su raudonarmiečiais, varančiais suimtuosius, taip pat bėgo Veisiejų milicijos viršininkas Jonas Masys bei Veisiejų žydas Alavečikas Bijomčikas. Suimtieji prašė, kad šie užtartų juos kaip gerai pažįstamus ir ramius piliečius, tačiau šie atsakė, jog visiškai jų nepažįsta.

Jonas Mikelionis, pabėgęs nuo raudonarmiečių, tuojau nuvyko pas savo brolį Juozą, kurį rado dar kiek gyvą, bet nuvežtas į Leipalingio ligoninę jis mirė.

6.    Petras Miliauskas, g.1904 m., 6 ha žemės ūkininkas, gyv. Inkiškės kaime, Rudaminos valsčiuje, pasislėpusio raudonarmiečio nukautas birželio 22 d. savo ūkyje. Paliko žmoną, dukrą ir tris sūnus, palaidotas Rudaminos kapinėse.

7.    Petras Misevičius, g. 1909 m., žemdirbys, gyv. Bertašiūnų kaime, Veisiejų valsčiuje, raudonarmiečių nukautas birželio 22 d.

8.    Jonas Mocejūnas, 23 m. amžiaus, ūkininkas, nevedęs, gyv. Elveriškės kaime, Rudaminos valsčiuje, raudonarmiečių nukautas birželio 22 d. 10 val. Prasidėjus vokiečių-sovietų karui, Mocejūnų šeima nuėjo į pagirį, apie 300 m nuo namų, į duobę slėptis, o Juozas Mocejūnas su savo broliu Jonu dar kiek užtruko namuose ir išėjo vėliau. Beeinančius juos sulaikė raudonarmiečiai ir varėsi Rudaminos link. Jonas Mocejūnas prašė, kad juos paleistų, tačiau raudonarmiečiai neklausė. Juos pavarius apie 500 m pradėjo šaudyti vokiečiai. Visi sugulė į rugius. Juozas Mocejūnas paspruko, o jo brolis liko gulėti. Kitą dieną Juozas, nuėjęs į tą vietą, kur vokiečiai juos apšaudė, rado savo brolį Joną raudonarmiečių nukankintą: jis gulėjo kniūpsčias, galva sudaužyta šautuvo buože, nuo riešo ligi pirštų nulupta rankų oda, o į lavono pečius įsmeigtas ir paliktas durtuvas.

9.    Antanas Naujokas, g. 1905 m., namų savininkas, gyv. Leipalingio miestelyje, nukankintas birželio 22 d., paliko žmoną ir du vaikus. Palaidotas Leipalingio kapinėse.

10.    Mikas Palubinskas, g. 1902 m., 8 ha žemės ūkininkas, gyv. Savanorių kaime, Leipalingio valsčiuje, raudonarmiečių nukautas birželio 22 d. savo kaimo laukuose. Paliko žmoną ir sūnų. Palaidotas Leipalingio kapinėse.

11.    Zigmas Žukas, g.1915 m., nevedęs, siuvėjas, gyv. Didžiasalio kaime, Leipalingio valsčiuje. Birželio 22 d. išėjo į laukus. Bėgančių bolševikų buvo pastebėtas ir dviem šūviais sunkiai sužeistas, namiškių nuvežtas į Leipalingio ligoninę tą pačią dieną mirė. Kaip susipratęs ir veiklus lietuvis bolševikų buvo sekamas ir greičiausiai dėl to nužudytas. Vyresnysis jo brolis Balys 1941 m. birželio 14 d. išvežtas į SSSR.

Pirmoji karo diena²

Liaukevičius Juozas, g. 1928 m. Vieštarų k., gyvenantis ten pat.

Užrašyta 1984 m.

² Užrašė Lazdijų vid. mokyklos mokiniai.

„Karas į Vieštarų kaimą atėjo visai nelauktai. Buvo 1941 m. birželio 22 d. Kaime vyko vestuvės. Mano tėtis buvo tenai. Besilinksminant pasigirdo baisus lėktuvų ūžesys. Žmonės puolė prie langų, danguje skraidė geležiniai paukščiai - vokiečių lėktuvai, jie skrido pulkais. Paskui pamažu viskas nutilo. 4 val. ryto atėjo į vestuves vienas rusų kareivis. Muzikantams užgrojus, jis pradėjo šokti kazoką ir net nepamatė, kad pro langą jau žiūri vokiečiai. Kai tik išėjo į lauką, jį suėmė ir nusivedė. Vestuvininkai išsigando, pradėjo slėptis kur kas gali. Visi galvojo, kad dabar vokiečiai mes granatą ir susprogdins namą, bet granatos nemetė. Paskui vėl pradėjo skristi vokiečių lėktuvai. Jie skrido vienas paskui kitą ir visai arti žemės. Pasigirdo kulkų švilpsniai. Rusų kariai atsišaudydami pradėjo trauktis iš Lazdijų. Žmonės labai išsigando, nežinojo ką daryti. Vieni sulindo į rūsius, kiti sėdėjo namie. Pas mus rūsyje buvo pasislėpę daug žmonių. Truputį nutilus šaudymui, mano dėdukas išėjo iš rūsio į kiemą pasidairyti ir išgirdo už kalno kažką kalbantis. Nutarė nueiti pasižiūrėti. Kadangi jis, dar prie caro valdžios, tarnavo 5 metus kariuomenėje, tai gerai mokėjo rusiškai. Priėjęs rusiškai paklausė: „Kas čia?" Ten buvo vokiečiai. Jie nesuprato rusiškai, tai tik susižvalgė, kažką pasakė vienas kitam, o vienas vokietis ir klausia: „Vas, vas?" Mano diedukas nesuprato vokiškai ir apsigręžęs nuėjo namo. Parėjęs visiems papasakojo, kad vokiečiai jau čia. Vieštaruose jau buvo vokiečiai, o Palazdijuose dar buvo girdėti ūžesys. Tai rusų kareiviai skaldė akmenis ir liejo bunkerius. Mūsų kaime nieko nenušovė ir nesudegė nė vienas namas."

Kliučinskienė M., gyv. Lazdijuose, S.Nėries 7-7.

Užrašyta 1984 m.

„Tada mes gyvenome Dervinų k. 1941 m. birželio 21 dienos vakare pas mus atėjo kaimynas Šikarskas ir sako mano vyrui:

-    Eisi, Jonai, apkasų kast. Seniūnas liepė, kad visi būtinai eitumėt. Tu žinai, kad rytoj iš ryto arba šiandien naktį koki 2 valandą, jei pamatysi iš vakarų pusės raudonas raketas, bus čia vokiečiai. Karas bus.

Mes nepatikėjome. O, be to, mano vyras buvo labai nesveikas, vos galėjo paeiti. Kaip jis eis? Paskui atėjo seniūnas ir liepė eiti į Zelionkos mišką kasti apkasų. Kasė iki 1 val nakties. Po to kariai rodė visiems filmą. Mano vyras parėjo apie 3 val. ir tuoj užmigo, nes buvo labai pavargęs. Aš dar nemiegojau ir staiga išgirdau baisų ūžesį. Tai ūžė lėktuvai, kurie skrido Lazdijų link. Aš pakėliau vyrą ir sakau:

-    Tikrai karas prasidėjo.

O jis:

-    Nebijok, čia tik manevrai.

Tik staiga išgirdom sprogimą. Netoli buvo kareivių barakai. Mūsų kluone taip pat buvo apsistoję keli karininkai. Vokiečiai numetė bombą ant tų barakų. Kariai greitai pašoko ir išvažiavo į A.Kirsną, kur veikė mažas fabrikėlis. Čia buvo skaldomi akmenys, kuriuos naudojo bunkerių statybai.

Aš greitai aprengiau vaikus, ir visi išėjom į kiemą.

Pusę aštuonių jau pasirodė vokiečiai. Jie ėjo per laukus. Pradėjo šaudyti, aplinkui švilpė kulkos. Visi sugulėm už molinio svirno. Vokiečiai per mūsų kiemą pasidarė sau kelią. Negalėjom būti namuose. O mūsų namas buvo prie pat vieškelio. Kiek aprimus, vokiečiai jau važiavo vieškeliu.

Visi kariai Zelionkos miške buvo užmušti. Juos užklupo netikėtai. Aplink buvo 3 m. pločio žemės ruožas, aptvertas spygliuotomis vielomis. Kariams nebuvo kur bėgti. Jie tiesė savo milines ant vielų ir lipo per jas. O iš viršaus į juos šaudė kulkosvaidžiai iš lėktuvų.

Praėjus 4 dienoms truputį aprimo. Tik staiga žiūriu, kad ateina rusų kareivis. Aš išsigandau, galvojau, kad jis mane nušaus. Staiga jis sako:

-    Seimininke, duok vandens.

Atsigėręs klausė, kur rusai, ar toli. Rusų čia nebuvo. Juos visus iššaudė. Paskui klausė, kur jam eiti... Jis buvo tarsi pakvaišęs. Mes nežinojome, kur jį padėt. Kareivis dar pasakė, kad rugiuose yra jo sužeistas draugas. Tuomet mes nutarėme juos paslėpti kluone. Nors ir buvo pavojinga. Jei vokiečiai būtų sužinoję, būtų iššaudę visą šeimą. Anksti rytą, vos prašvitus, nešdavau jiems valgyti. Reikėjo saugotis, kad kas nors nesužinotų.

Vienąkart ryte, išėjus iš kluono, sutikau Šikarskienę. O ji nujautė. Jos sūnus turėjo šautuvų. Vakarais eidavo aplink kluoną su šautuvais ir vis klausydavo, ar ko neišgirs.

Praėjo 5 dienos, sužeistas kareivis kiek pagijo. Kariai nutarė eiti į mišką. Išeidami puolė mums į kojas. Nežinojo, kaip atsidėkoti. Paliko savo adresus ir mūsų paėmė. Sakė, kad po karo parašys. Jie norėjo susprogdinti tiltą, kuriuo važiuoja hitlerininkų traukiniai. Jis sakė, kad jeigu išgirsim sprogimą - tai jie bus. Iš tikrųjų praėjus dviem dienom išgirdom sprogimą. Vadinasi, susprogdino, o kariai tikriausiai žuvo, nes vėliau iš jų negavome jokios žinios. Vėliau Šikarskas pabėgo su vokiečiais, kai šie traukėsi, o jo šeimą išvežė į Sibirą."

Valukonienė Izabelė, g. 1925 m. Palazdijų k.

Užrašyta 1984 m.

„Aš karą jau prisimenu. Buvo man 16 metų. Prieš karą buvo statomi įtvirtinimai. Vyresni karininkai gyveno pas žmones namuose, kareiviai darbininkai, statantys įtvirtinimus, kluonuose ir kitur. Iš vakarų, netoli Lazdijų, prie Baltajo ežero buvo kasami grioviai.

Buvo šeštadienis. Kirtome rugius ir vakare po darbo susėdome pailsėti, pavakarieniavome. Ir kaip kiekvieną dieną linksmi, be rūpesčių nuėjome miegoti. Prieš rytą girdžiu, kažkas ūžia, tačiau apie karą visai nepagalvojau. Ryte ateina mama kelti ir sako:

- Vaikai, kelkitės, karas!

Tai buvo 1941 metų birželio 22 dienos rytas. Danguje švietė skaisti saulė, čireno vyturėliai. Per šviesią padangę nueidavo viena lėktuvų eskadrilė, po to sekė antra... Nuo pasienio buvo matyti leidžiant žalias ir raudonas raketas. Po to girdėjosi vis arčiau artilerijos šaudymas. Ir apie 11 val. ryto pamatėme vokiečius. Jie važiavo motociklais, įvairiomis mašinomis per javų laukus. Buvo sušilę, nes buvo vasara - birželis. Prašė atsigerti. Vandens. Tačiau vyresnysis liepė atsigerti mano tėtei. Atsigėrę prisipylė vandens pilnas bonkas. Klausinėjo, ar nematėm rusų kareivių, ir važiavo toliau.

Pirmąją dieną mūsų kaime buvo susprogdintas cemento sandėlis ir mašinos, smulkinančios akmenis. Rugiuose matėme nušautą rusų kareivį. Pirmą dieną matėme kaip degdamas ore nukrito lėktuvas. Jame sudegė du kareiviai. Buvo matyti, kaip degė Lazdijai."

Pasakoja perlojietis

„Jau pirmą karo dieną supratome, kas yra karas. Kiek daug jis nusineša žmonių gyvybių.

Vasaros pradžioje mūsų kaime pasirodė besislapstančių nuo vežimo žmonių. Jono sodyboje įsikūrė gal 10 inteligentų - mokytojas, studentai ir kt. Jie net apsiginklavę buvo, turėjo kulkosvaidį.

Tą rytą Perlojos pusėje pasigirdo dundėjimai. Iš klojimo kieman sugužėjo vyrai ir neslėpė džiaugsmo. „Karas!" - jie nekantraudami laukė šios dienos. Prie Perlojos buvo didelis rusų aerodromas. Vokiečių lėktuvai iš sykio ir puolė jį. Neleisdami pakilti rusų lėktuvams, šaudė iš viršaus ir bombardavo.

Praėjo kelios valandos, ir kaime netikėtai pasirodė kariškis. Vokiečių karininkas, lakūnas, ant krūtinės matėsi ženklai, medaliai. Vėliau pasisakė kovojęs Ispanijoje savanoriu. Jis skraidė virš Perlojos aerodromo, buvo peršautas jo lėktuvo vandens bakas. Nusprendė tūpti į rugius, o pats nuėjo į artimiausią kaimą - čia paprašė persirengti, uniformą sukišo į maišą ir paslėpė rugių lauke. Besislapstantieji pabėgėliai greitai rado su juo bendrą kalbą. Visi džiaugėsi. Sukruto ir kaimo vyrai. Greitai buvo ištuštinta valdiška parduotuvė. Jono sodybon vyrai traukė su degtinės buteliais. Prasidėjo vaišės, naujo gyvenimo paminėjimas. Vokietis sėdėjo už vaišių stalo garbingoje vietoje.

Nespėjus įsilinksminti - dar naujiena. Atbėgę vaikai pranešė: kitoje Merkio pusėje didelis rusų kareivių būrys. Prašo perkelti valtimis. Jie bėga.

Ką daryti? Vieni sako - reikia nepraleisti, šaudyti (ginklų turime). Klausia vokiečio. Tas sako: „Tegul eina, tegul bėga, vis tiek jie niekur nepabėgs. Eikit ir kelkite su valtimi".

Valtys buvo Jono ir jo kaimyno. Nueina prie Merkio ir mato - kitoje pusėje gal 100-150 kareivių. Ėmė kelti. Tik užskrido vokiečių žvalgybinis lėktuvas. Nusileido žemai, net lapai nuo medžių byra. Keliskart praskrido, nešaudė. Kareiviai sukrito vienas ant kito. Baisu buvo kelti. Atsidėkodami apdovanojo Joną - vienas kelnes davė, kitas -lietpaltį. Tuomet jų vadas sako: „Ar neatsirastų duonos? Visi nevalgę".

- Gerai, einam, šeimininkė kepė duonos, pavalgysit.

Kareiviai eina į Gudaičio namus, o ten anie ginkluoti, vaišės, degtinė. Taip visi ir susitiko. Išnešė Jonas du didelius duonos kepalus, padavė rusams. Puolė jie tą duoną, po gabalėlį, po plutelę - tuoj ir suvalgė. Gudaitis vėl klausia vokiečio, ką daryti? „Rodyk jiems kelią, tegul eina, kur jiems reikia". To kaip tik ir prašė rusų vadas: „Kur kelias į Baltarusiją?" Jonas pavedėjo juos tuo keliuku ir grįžo. Taip prasidėjo karas."

Lazdijų apskrities viršininkas

Nr.2797 Lazdijai, 1942 m. rugsėjo mėn. 23 d.

Ponui Generaliniam Tarėjui

Vidaus Reikalams¹⁴

Į apl. Nr.30830 š.m. VII.20 d.

Pranešu, kad bolševikų okupacijos metu ir per karą sunaikinta arba sugadinta šie kultūriniai ir meno paminklai, būtent (atsakymai iš eilės į kiekvieną aplinkraščio punktą):

1.    a) Kapčiamiestyje, pirmą karo dieną (1941 .VI.22) bolševikams padegus miestelį, sudegė bažnyčia, kuri buvo medinė, kryžiaus formos, su dviem iš abiejų pusių pristatytomis koplyčiomis, pastatyta 1742 m. Lietuvos didikų Oginskių, gyvenusių Veisiejuose.

b)    Lazdijuose, Nepriklausomybės aikštėje, 1940 metais rudenį (prieš Spalio revoliucijos šventę), bolševikinio vykdomojo komiteto pastangomis, sugadintas Lietuvos Nepriklausomybės paminklas, nukertant jo viršų, ant kurio iš visų keturių šonų buvo po Vyties kryžių.

c)    Lazdijuose, Seinų gatvėje, 1940 metais nukirstas medinis paminklinis kryžius, kuris buvo pastatytas prie buvusios Seinų „Žiburio" gimnazijos.

d)    Leipalingio vls., Valkininkų kaime, bolševikai sugadino kryžių, nuplėšdami Nukryžiuotąjį ir kryžiaus ornamentiką.

e)    Veisiejų vls., Ančios kaime (Juoskos Antano lauke), bolševikai sudaužė geležinį akmens pamatų kryžių.

f)    Kapčiamiestyje, 1940 m. rudenį, raudonarmiečiai, statydami klebonijos darže prie gatvės kareivines, nupjovė medinį kryžių, kuris buvo Šventiesiems Kristaus Jubiliejiniams metams atminti.

2.    Rudaminos valsčiuje, raudonarmiečiai, rengdami įtvirtinimus (bunkerius), Rudaminos piliakalnio vakarinėje pusėje iškasė dviem bunkeriams įrengti duobes, o šiaurės pusėje iškasė per pylimą kelią įvažiuoti. Piliakalnis žymiai sužalotas.

3.    Sunaikinimų pagal šį punktą apskrityje nebuvo.

4.    Į šį punktą atsakyta šio rašto 1-uoju punktu.

5.    Lazdijų ir Kapčiamiesčio miesteliai karo pirmąją dieną (1941.VI.22) labai išdeginti. Kapčiamiestį padegė rusai, o Lazdijus dalinai padegė rusai ir dalinai kilo gaisras nuo karo veiksmų (šūvių).

6.    a) Kapčiamiestyje sudegė 82 gyvenamieji namai: 1 mūrinis ir 81 medinis, ir 102 mediniai negyvenamieji trobesiai.

b) Lazdijuose sudegė 157 gyv. namai ir 97 kiti negyvenamieji trobesiai.

Žymesnių pastatų abiejuose miesteliuose nebuvo sunaikinta.

Sudeginimo priežastys nurodytos 5 punkte.

Apskrities viršininkas Kanceliarijos vedėjas

Alytaus apskrities viršininkas

Alytus, 1943 m. liepos mėn. 29 d.

Vidaus Reikalų Departamentui ¹⁵

Pildydamas Tamstų š.m. gegužės mėn. 26 d. raštą Nr.20731 ir 1942 m. liepos mėn. 20 d. aplinkraščius Nr. Nr.30779, 30824, 30829, 30828 ir 30830, apie Alytaus apskrityje nukentėjusius kultūros paminklus, teikiu šias žinias:

1.    Merkinės miestelis.

1-4. Bolševikų okupacijos metu šiuose punktuose pažymėtiems paminklams bolševikai nuostolių nepadarė.

5.    Nuo karo veiksmų nukentėjo Merkinės miestelis.

6.    Per karą miestelyje ir kaimuose sudegė 140 namų. Iš jų tik vienas istorinės vertės, būtent valsčiaus savivaldybės 2 aukštų namas, kuriame paskutiniu metu buvo Merkinės progimnazija. Jo išorinės sienos liko sveikos, tik vidinės sienos, grindys, langai su durimis degė. Namas užsidegė nuo kritusios netoli namo padegamosios bombos.

7.    Sudegė 1) Vilniaus, Bakšio, Kauno, Kalno, Kreivoji, Gardino, Jagmino, Blozne

lio, Bažnyčios gatvės ir Dariaus ir Girėno aikštė.

Šiose gatvėse žymesnių pastatų, išskiriant vokiečių savivaldybės namą, kuris buvo Bakšio gatvėje, nebuvo.

2.    Seirijų miestelis.

1 - 4. Bolševikų okupacijos metu šiuose punktuose pažymėtiems paminklams bolševikai nuostolių nepadarė.

5.    Nuo karo veiksmų nukentėjo Seirijų miestelis.

6.    Per karą miestelyje sudegė 145 trobesiai, iš kurių vieni buvo padegti padegamųjų bombų, o kiti užsidegė nuo degančiųjų. Iš sudegusių trobesių nė vienas nebuvo istorinės vertės.

3.    Simno miestelis.

1-4. Bolševikų okupacijos metu šiuose punktuose pažymėtiems paminklams bolševikai nuostolių nepadarė.

5.    Nuo karo veiksmų nukentėjo Simno miestelis.

6.    Per karą miestelyje sudegė 52 trobesiai, iš kurių vieni buvo padegti padegamųjų bombų, o kiti subombarduoti sprogstamųjų bombų. Iš sudegusių trobesių nei vienas nebuvo istorinės vertės.

Be to, priduriu, kad apart rašte pažymėtų miestelių, kurie būtų nukentėję nuo karo veiksmų arba bolševikų okupacijos metu, nėra.

Apskrities viršininkas
Sekretorius

Varėnos poligone

Rusai, okupavę Lietuvą, lietuvių 184-ąją šaulių diviziją dislokavo sename, dar caro laikų, artilerijos poligone prie Varėnos. Varėnės ir Merkio upių trikampyje, smėlėtame miške, perkirstame senojo Alytaus-Varėnos geležinkelio pylimu, leido paskutinį 1941-ųjų pavasarį trys lietuvių šaulių pulkai ir jų vadai. Iš šiaurės pusės mišką supo Glūko, Glukaičio ir Ežerėlio ežerai, o iš rytų - rusų šarvuočiai. Čia nebesigirdėjo lietuviškų dainų nei komandų. Birželio 14-osios naktį lietuvius karininkus susodino į sunkvežimius, į juos susėdo ir enkavedistai, pavežėjo prie Varėnos ir miškelyje išrikiavo. Prieš pusantro šimto lietuvių karininkų rikiuotę stovėjo NKVD. Suimtus lietuvius karininkus nuvežė į Varėnos geležinkelio stotį, iš kur prasidėjo jų ilga kelionė per karo ugnį į sovietinius lagerius.

Tada lietuvių karių palapines saugojo rusų šarvuočiai. Lietuviams vis kildavo minčių pasipriešinti. Net gandas klaidžiojo po stovyklą: esą netoli Varėnos poligono nusileidęs lietuvis karininkas iš Vokietijos ir norįs susisiekti su Varėnos stovykloje esančiais karininkais, jį bolševikai gaudę, bet nesugavę. Deja, lietuvių kariai buvo be vadų ir šaudmenų. Birželio 21-osios vakarą jiems rodė kiną apie rusų kolchozus, o naktį iš miego prikėlė lėktuvų kautynės virš Varėnos. 10 val. vokiečiai bombardavo Salovartės aerodromą, ir tik 12 val. Varėnos stovykla pajudėjo Vilniaus link. Už Bobriškių, prie Alytaus - Vilniaus plento, kairiajame Varėnės upelio krante, divizija sustojo atremti priešo. Pasiuntė Merkinės, Daugų pusėn žvalgus ir pradėjo kasti apkasus. Žvalgai nebegrįžo, apie jų likimą nežinoma iki šiol. Išaušus, 184-oji divizija ir rusų daliniai, apšaudomi vokiečių aviacijos, traukė toliau - Valkininkų link. Lėktuvų antskrydžių metu lietuvių kariai atsikratė rusų. Išgirdę per radiją, kad Lietuva laisva nuo bolševikų, jie pradėjo grįžti į Varėnos poligoną. Valkininkų geležinkelio stotyje jų susirinko arti pusantro tūkstančio. Naktį iš birželio 23 į 24-ąją iš kažkur atklydęs rusų dalinys užpuolė stovyklos likučius. Nuo raudonarmiečių durtuvo čia žuvo kareivis Dapkus, septyni buvo sužeisti ir daugybė dingo be žinios. Tik netikėtas vokiečių motorizuoto dalinio pasirodymas sustabdė rusų puolimą. Frontui nutolus, lietuvių lavonai, surankioti iš apylinkių laukų, buvo palaidoti Alytuje. Apie tai liudija archyviniai dokumentai.¹⁶

Laisvos Lietuvos pamiklosaugininkai, kraštotyrininkai, o ypač kariškiai neturėtų pamiršti tos didelės Lietuvos kariuomenės nelaimės, vienui vienų paliktų ir nežinia už ką paguldžiusių galvas savo Tėvynės laukuose lietuvių karių. Tebūnie jų atminimas pagerbtas kad ir mažu kryželiu!

Raudonieji partizanai ir Armija Krajova

Rusams okupavus Lietuvą, atsirado tokių lietuvių, kurie nuėjo tarnauti svetimiesiems. Vieni iš jų tapo politrukais ir enkavedistais, kiti - valdininkais. Jie, vykdydami okupantų valią, organizavo NKGB agentūrą, tardė ir trėmė Sibiran niekuo nekaltus žmones. Prasidėjus karui, NKVD apskričių skyriai gavo NKGB komisaro P.Gladkovo įsakymą trauktis iš Lietuvos su paskutiniais Raudonosios armijos daliniais. Daugpilyje ir šalia jo esančiame miškelyje įsikūrė LSSR narkomato stovykla. Artėjant vokiečių kariuomenei, narkomatas traukėsi toliau: Rezeknė, Polockas, Velikije Luki, Vitebskas... Kalinine LSRS narkomatas susirinko visas ir toliau nebesitraukė. Čia P.GIadkovas sukvietė visus Lietuvos apskričių NKVD viršininkus ir perskaitė Stalino įsakymą: vykti į užnugarį ir organizuoti diversijas. Vykti pasisiūlė keli komunistai. Tie, kurie atsisakė, buvo areštuoti. Porą savaičių raudonieji partizanai buvo mokomi teroro taktikos. Po to, vadovaujant pačiam P.Gladkovui, D.Bykovui ir kapitonui B.Baranauskui, jie buvo išsiųsti į Lietuvą grupėmis po 7-8 žmonės kartu su grupės vyresniuoju. 1941 m. rugpjūčio 7 d. iš Kalinino į Lietuvą išvyko 70 enkavedistų. Per fronto liniją juos pervedė buvęs Vilniaus NKVD viršininkas, NKVD majoras Saro.¹⁷

1943-iųjų pabaigoje Pietų Lietuvoje pasirodė raudonieji partizanai. Tų metų lapkričio 26 d. buvo susekta raudonųjų gauja Onuškio valsčiuje, gaujos vadai suimti. Dusmenų miške surastas jų bunkeris. Vasario 29 d. Merkinės policijos punkto vedėjas Stasys Ignotas su 16 policininkų, sekdami šių banditų pėdomis, užtiko juos Merkinės vls. Pelekiškės k., pas ūkininką Kazį Gelumbauską. Supant sodybą, banditai pradėjo šaudyti iš kulkosvaidžių ir šautuvų pro gyvenamojo namo langus, šalia esančių sodybų ir iš miško. Per kautynes, kurios truko apie pusantros valandos, buvo nukautas Merkinės policijos punkto vachmistras Petras Jokubauskas, vadovavęs grandžiai. Sužeistas į petį Merkinės punkto policininkas Eugenijus Sinkevičius. Iš banditų buvo nukauti du vyrai ir viena moteris, kiti du paimti į nelaisvę. Banditų, paimtų į nelaisvę, žodžiais, žuvo jų grupės vadas „Briedis", Juozas ir Anuška. Sulaikytieji buvo Leonas Gordeičikas iš Merkinės miestelio ir Juozas Kaveckas iš Alytaus. Raudonieji savo sužeistus draugus nusigabeno į Subartonių miškus, kur slapstėsi J.Barausko ir A.Kacvingelio gaujos.

Apie raudonųjų terorą tas kraštas žino gerai. Štai Alytaus aps. policijos pranešimas: „ 1944 m. kovo 15 d. apie 22 val. į Galintėnų k. gyventojo Liucijono Juškelio namus buvo atėję 6-7 ginkluoti banditai, kurie reikalavo atiduoti eigulio ginklą. Jo neatidavus, apstumdė Juškelio žmoną ir sumušė Konstanciją Juškelienę (senelę). Namuose padarė kratą, išsinešė du fotoaparatus, daug rūbų, miškininko uniformą, batus ir kt. Pareiškė, kad Juškelis vertas tik kulkos, nes esąs išdavikas. Tą pačią dieną žmonės rado L.Juškelį nužudytą miške netoli namų. Ant nužudytojo krūtinės po rūbais buvo cheminiu pieštuku parašytas raštelis: „Toks likimas laukia visų seklių ir šnipų". Policija spėjo, kad tai A.Kacvingelio gaujos darbas. Iš kovo 27 d. į 28 d., naktį į barakus, esančius Makniūnų k., atėjo keliolika ginkluotų banditų ir pareikalavo, kad barakų sargas Vytautas Petrauskas su šeima iš jų išsinešdintų. Tada suėjo į barakus ir juos padegė. Balandžio 12 d. raudonieji išvaikė iš Subartonių miško žmones, suvažiavusius vežti medžių. Naktį iš balandžio 18 į 19 d. Makniūnų ir Tolkūnų kaimuose pas ūkininkus buvo atėję banditai, jie reikalavo duonos ir lašinių. Ateidavo po 2-6 ginkluotus vyrus, apsirengusius rusiškomis ir vokiškomis uniformomis. Balandžio 26 d. į Makniūnų pieninę buvo atėję įvairiomis uniformomis apirengę ir šautuvais ginkluoti 5 asmenys, kurie, paėmę iš pieninės vedėjo Juliaus Lukoševičiaus raktus, viską pagrobė. Tą pat naktį jie lankėsi Pilvingių ir Sukarepkos kaimuose. Iš Sluškonio Vinco atėmė šaulio uniformą, batus, o jį patį sumušė. Balandžio 26-27 dienomis maži jų būreliai pastebėti Uciechos, PašiIingės, Jablanavo ir Maksimų kaimuose. Iš gyventojų jie reikalavo maisto produktų, ginklų ir teiraudavosi apie tuos, kurie kovoja prieš banditus. Gegužės 11 d. apie 9 val. ryto Merkinės vls., vieškelyje tarp Makniūnų ir Lydeikininkų, 12 ginkluotų banditų su gaujos vadu J. Barausku sulaikė Makniūnų pieninės vedėją Plušinaitį, pastotininką Kapušką, gyv. Piliakalnio k., ir atėmė iš jų 2000 kg sviesto ir 2000 kiaušinių. Gegužės 29 d. Varėnos vls., Plytinės k., pas Ridvonkienę Barborą atėjo rusiškomis uniformomis apsirengę, šautuvais ginkluoti, rusiškai kalbantys šeši banditai paėmė drabužių ir maisto už 400 RM. Gegužės 31d. 4 val. ryto Alytaus policijos nuovados pareigūnai, vadovaujami nuovados viršininko Balio Lasio, Alytaus vls., Genių k., Šimo Laučio sodyboje susidūrė su trimis vokiškomis uniformomis apsirengusiais banditais. Jie buvo pasislėpę kluone. Per susišaudymą vienas banditas buvo nukautas, kiti du, atsišaudydami iš automatinių ginklų, pabėgo į mišką. Naktį iš gegužės 26 d. į 27 d. raudonieji užpuolė Nemunaitį. Apie 100 banditų užpuolė Antano ir Vlado Gruodžių namus. Besipriešindami broliai name sudegė.¹⁸

Artėjant frontui, raudonieji „Dainavos partizanai" pasitraukė iš Veisiejų į Kapčiamiesčio apylinkes, kur nuo 1943 m. pabaigos ne savo valstybės teritorijoje, veikė Armija Krajova. Jie vieni kitiems nekliudė. Lazdijų policijos pranešime rašoma: „Paskutiniu metu Kapčiamiesčio, Leipalingio valsčiuose pradėjo siausti lenkų partizanai, vadovaujami Jozefo Sulfinskio (paprastai vilkinčio lenkų karininko uniformą). Plėšiami ir terorizuojami ūkininkai ir šiaip ramūs tų apylinkių žmonės. Dešimt ginkluotų banditų

1943 m. gruodžio 5 d. 12 val., atvykę į Pertako kaimą, užpuolė Kapčiamiesčio areštinę ir reikalavo paleisti kalinius. Įsibrovę į vidų, metė granatą ir sunkiai sužeidė policininką. Gruodžio 16 d. 3 val. nakties, lenkų partizanai užpuolė Juozą Danilevičių, gyv. Pertako k.. Jie vilkėjo lenkiškomis ir rusiškomis uniformomis, o prie kepurių buvo prisisegę raudonas-baltas juosteles, kalbėjo taisyklinga lenkų kalba, reikalavo ginklų. Apiplėšę, išeidami išsivedė B.Danilevičių (g. 1919 m.) ir trimis šūviais nušovė. Pasitraukė su dviem vežimais į Pertako mišką. Visa Danilevičių šeima turėjo iš namų išsikraustyti. Gruodžio 22 d. 11 val. apie 12 asmenų (lenkų) puolė Macevičiaus palivarke Aleksandro Trampos malūną. Gruodžio 23 d. Pazapsių ir Brinių kaimuose pasirodė 6 ginkluoti lenkų banditai. Apiplėšė Pazapsių lentpjūvę. Gruodžio 18 d. 3 val. ryto jie buvo apsilankę pas Ančios girininkijos eigulį Vytautą Truską, gyv. Pertako k., ir norėjo jį nušauti, bet tas paspruko iš namų. 1944 m. kovo 1 d. naktį banditai buvo atvykę pas Kapčiamiesčio eigulį Jurgį Gasiliauską, gyv. Pertako k.. Šaudė į jo gyvenamojo namo lubas ir visaip terorizavo šeimą. Todėl Jurgis Gasiliauskas iš savo namų pasišalino. Kovo 2 d. apie 50 ginkluotų banditų 18 val. 50 min. puolė Kapčiamiestį. Per užpuolimą žuvo Kapčiamiesčio policijos punkto vedėjas Juozas Dzemiovas ir policininkas Jonas Platkauskas. Per susišaudymą apgadinti kelių ūkininkų trobesiai ir sužeistas girininkijos tarnautojas Jonas Impertas. Balandžio 9 d. apie 20 val. iš rytų pusės buvo apšaudytas Kapčiamiestis, todėl kilo gaisras ir sudegė kooperatyvas bei girininkija. Degė 6 gyvenamieji namai ir du kluonai. Tą pačią dieną ir naktį partizanų grupė (apie 100 asmenų) pasirodė Pertako k. ir vėl užpuolė Jurgio Gasiliausko ūkį. Savininko ir jo šeimos neradę, šaudė į trobesius. Kovo 14 d. Kapčiamiesčio vls. siautėjo apie 50 lenkų partizanų,

kurie vėliau persikėlė į Druskininkų valsčių ir susijungė su kitomis gaujomis. Spėjama, kad iš viso jų (partizanų - raudonųjų ar baltųjų?) buvo apie 200. ¹⁹

Pateikti faktai byloja, kad tiek raudonieji, tiek baltieji partizanai veikė prieš Lietuvos valstybę ir tautą. Tą jų veiklą istorikai dar turėtų patyrinėti.

Žuvę policininkai ²⁰

1.    Vachmistras Perlys Jonas, Jono, g. 1916 m. birželio 11 d. Buckūnų kaime, Simno valsčiuje, žuvo persekiodamas ginkluotus komunistus Alovės valsčiuje, Meškučių kaime 1942 m. balandžio 11 d. Palaidotas Meteliuose.

2.    Policininkas Jovaiša Adomas, s. Petro, g. 1901 m. balandžio 15 d. Deltuvos miestelyje, Ukmergės apskrityje. Žuvo persekiodamas ginkluotus komunistus Alovės valsčiuje, Meškučių kaime 1942 m. balandžio 11d. Palaidotas Deltuvoje.

Savivald.

Lazdijų Apskrities Viršininkui²¹

Apie banditų siautėjimą Kapčiamiesčio vls. ribose laikotarpyje nuo 1943 m. lapkričio mėn. 5 d. ligi 1944 m. kovo mėn. 15 d. Apie padarytą žalą iš savo pusės teikiu šias žinias.

1)    1943 m. gruodžio mėn. iš 8 į 9 d. naktį apie 1 val. apie 20 ginkluotų banditų užpuolė Kapčiamiesčio vls. areštinę. Iš areštinės paleido ten sėdėjusius 7 asmenis, įtariamus banditizmu. Sugadino areštinės grotas, sugriovė koklinę krosnį, sušaudė savivaldybės namo langus, į vidų įmetė rankinę granatą. Granatos skeveldrų buvo sužeistas policininkas Dulskis Juozas.

2)    1943 m. gruodžio mėn. 16 d. 3 val. ryto buvo užpuolę pil. Danilevičiaus Juozo, gyv. Pertako k., ūkį. Užpuolimo metu buvo nušautas vyriausiasis Danilevičiaus Juozo sūnus Bronius Danilevičius, gimęs 1919 m. Pasekoje to, visa šeima iš namų turėjo išsikraustyti.

3)    1943 m. lapkričio mėn. 15 d. 1 val. naktį užpuolė Kapčiamiesčio vls. mokesčių inspektorių Matulevičių Joną, gyvenantį Kuodžių k. Paėmę iš jo batus, drabužius ir kitų įvairių smulkmenų, pasišalino, taip pat jį buvo užpuolę 1943 m. gruodžio mėn. 1 7 d. 3 val. ryto apie 10 ginkluotų banditų. Antrą kartą įsibrovę į Matulevičiaus Jono gyvenamąjį namą, jį sumušė, kojomis suspardė ir pareikalavo, kad jis iš namų pasišalintų. To viso pasekoje tarnautojas Matulevičius Jonas dabar savo namuose gyventi negali ir turi slapstytis.

4)    1944 m. gruodžio mėn. 17 d. 3 val. ryto buvo atsilankę pas Ančios girininkijos eigulį Truską Vytautą, gyv. Pertako k. Norėjo jį nušauti, bet pastarajam nepastabėtam pavyko iš namų pasišalinti ir tik todėl išlikti gyvam.

5)    1943 m. gruodžio mėn. 22 d. dienos metu 11 val. 12 ginkluotų banditų apiplėšė pil. Trampos Aleksandro malūną, esantį Macevičių palivarke. Buvo paimta iš malūno apie 20 centnerių įvairių rūšių miltų. Malūną apiplėšę, banditai pavarė pastotes ir pagrobtus miltus išsivežė į miškus.

6)    Š.m. kovo mėn. iš 1 į 2 d. naktį apie 22 val. banditai buvo atvykę pas Kapčiamiesčio girininkijos eigulį Gasiliauską Jurgį, gyv. Pertako k., sušaudė jo gyvenamojo namo lubas ir visaip terorizavo šeimą. To pasekoje Gasiliauskas Jurgis pareigų tinkamai negali eiti ir iš savo ūkio turėjo pasišalinti.

7)    Š.m. kovo mėn. iš 1 į 2 d. apie 22 val. banditai buvo atvykę pas pil. Danilevičių Petrą, gyv. Pertako k., ieškojo jo sūnaus Albino Danilevičiaus, bet, pastarojo neradę, iš namų pasišalino.

8)    Š.m. kovo mėn. 2 d. apie 18,5 val. ginkluotų banditų gauja puolė Kapčiamiesčio miest. Laike užpuolimo buvo nužudytas Kapčiamiesčio policijos punkto vedėjas Dzemionas Juozas ir policininkas Ptakauskas Jonas. Išdaužyti visi policijos punkto langai ir sugadinti kiti įrenginiai. Laike vykusio susišaudymo sušaudyti keliems ūkininkams trobesiai, lengvai sužeistas į petį Kapčiamiesčio girininkijos tarnautojas llpertas Jonas.

9)    Š.m. kovo mėn. 9 d. 22 val. banditai buvo užpuolę pil. Trampos Aleksandro, gyv. Macevičių palivarke, ūkį. Užpuolimo metu faktinis ūkio valdytojas Trampos Aleksandro vyresnysis sūnus Trampa Juozas tik vienuose baltiniuose buvo ištrauktas iš lovos ir išvestas į kiemą „tardyti". Buvo mušamas ir terorizuojamas. Taip pat buvo sumuštas tą naktį nakvojęs Trampos namuose Lazdijų aps. kelių technikas p. Masalskis, kuris prižiūrėjo išgriuvusio Macevičiuose kelio pylimo taisymo darbus.

10)    Š.m. kovo mėn. 12 d. 22 val. 3 ginkluoti banditai buvo nuvykę pas Bugiedos seniūnijos seniūną Lazauską Augustą. Seniūnas tuo laiku buvo išvykęs į seniūniją. Banditai prispyrė seniūno šeimą, reikalavo išduoti, kur yra paslėptas seniūnas, bet šeima nieko nežinodama, kur jis yra, nieko jiems negalėjo pasakyti. Pasiautėję ir pasigrobę sau reikalingų daiktų banditai iš namų pasišalino. Po tokio banditų atsilankymo seniūnas Lazauskas Augustas ūkyje gyventi negali ir turi slapstytis.

11)    Š.m. kovo mėn. 12 d. banditai dar buvo apsilankę pas Zibūną Petrą ir Subačių Kazį, gyv. Menciškės k., pas Molį Mykolą, gyv. Varviškės k., pas Ruošką Antaną ir pas Kaladzinską Joną, gyv. Bugiedos k., visur pavartojo mažesnį ar didesnį terorą ir iš namų pasiėmė reikalingų sau daiktų.

Valsčiaus viršaitis
Sekretorius

ANTROJI OKUPACIJA

Kai po vasaros darbų kaimiečiai ramiai ilsėjosi, o naktys kvepėjo nunokusių rugių laukais, kartkartėmis sudrebėdavo langų stiklai. Artėjo frontas. Netrukus šiapus Nemuno pasirodė vokiečiai. Jie varė žmones toliau nuo fronto linijos. Nemuno link artėjo III Baltarusijos fronto 11-oji armija. 8-asis korpusas (5, 6, 83 divizijos) po kautynių prie Randamonių ir Šunupio įsitvirtino Žogelių ir Uciekos kaimuose, 36-asis (16, 18, 84 divizijos) - Ryliškiuose, o 16-asis (1, 11, 31 divizijos) - Alytuje.

Vokiečiai, norėdami įsitvirtinti Prūsijoje, nusprendė rusų armiją prilaikyti ties Nemunu. Už poros kilometrų nuo Nemuno kalvelės vokiečiai pastatė artileriją. Rusų pėstininkai bandė persikelti ties Balkasodžiu, buvo sumanę perkirsti nuo Alytaus į Vakarus vedančius kelius ir apsupti vokiečius Alytuje. Tačiau, operacijai ties Balkasodžiu nepavykus, rusai nutarė liepos 14 d. ties Krikštonių ir Dubravų kaimais forsuoti Nemuną. 18-ajai divizijai, forsavusiai Nemuną, vadovavo pulkininkas S.Danijaljanas ir politrukas pulkininkas M.Chodas. Apšaudžius vokiečių artilerijai, nuo pusantro šimto „plaustų" užsikimšo Nemunas. Tie kareiviai, kurie spėjo perplaukti upę, savo kūnais nuklojo krantą. (Nudundėjus frontui, lavonus pakasė vietos žmonės). Ten žuvo 51-asis šaulių pulkas. Ataką rusai pakartojo naktį iš liepos 15-osios į 16-ąją, tačiau nesėkmingai. Rusų kareiviai, grįžę iš Nemuno, kaimiečiams kalbėjo, kad jie daugiau nenori būti skandinami.

Rusų vadai, atsitokėję ir susitvarkę, įsakė liepos 28 d. forsuoti Nemuną Dubėnų-Liškiavos kryptimi, bet vokiečiai jau buvo atsitraukę.

Pakelėse stovėdami valstiečiai žvelgė į traukiančią Vakarų link rusų armiją: išvargusius, dulkinus kareivius, apsėdusius „polutarkes" ir tanketes, žirnių virkščiomis apsikaišiusius, ankštis beraškančius.

Po savaitės vienur kitur ėmė rodytis azijietiškos išvaizdos kareiviai, vilkšuniais vedini. Tai buvo „Smeršas" (iš žodžių „smert špionam" - mirtis šnipams), - kontržvalgybos daliniai. Jie „valė" užfrontę ir gaudė į kariuomenę vyrus. Tai buvo ne tie fronto kareiviai, su kuriais anos Nemuno pusės valstiečiai gėrė naminę ir žuvis ežeruose granatomis mušė. Enkavedistai, vilkšunių vedami, geležinėmis lazdomis badė patvorius, pasienius ir skiedrynus: ar kur nelindi pasislėpęs „banditas"? Ne vienas jaunuolis jų buvo namuose nušautas, pamiškėje ar pakelėje durtuvais subadytas, Vorkuton išvežtas. Tai buvo tokia armija, kokia 1565 m. kardais lietuviams galvas skynė. Per sukilimus siautėjo. Tai iš Rusijos pakraščių kilę klajokliai - „kazokai". Viltingai pragys Lietuva: „Bet greit išbėgs jau atėjūnai, išlėks laukiniai po savas stepes..."

Kalba dokumentai

1944 m. vasarą į Lietuvą įžengė III Baltarusijos fronto užnugario kariuomenė. Tęsti nebaigtų darbų grįžo LSSR valdžia, kompartijos sekretoriai ir enkavedistai. Ieškojo savo aukų, paliktų birželio 22-osios rytą NKVD kalėjimuose: karininkų, policininkų, įvairių tautinių organizacijų narių.

III Baltarusijos fronto 5-ojo artilerijos prasiveržimo korpuso OKR „Smerš" vyr. tardytojas kapitonas Belokopytovas liepos 26 d. ištardė Nemunaičio šaulių vadą Galintėnų kaimo gyventoją Joną Prėskienį, o karinis tribunolas, susidedantis iš trijų kariškių (ir nežinia kur esantis), nuteisė jį sušaudyti. Kitiems šauliams davė po 10 metų lagerio.²²

Pagal 1944 m. rugpjūčio 10 d. padėtį

Apie vokiečių armijos 267 pėstininkų divizijos vado

generolo leitenanto Otto Drešer ir kt. nukovimą.

Š.m. rugpjūčio 13 d. 85 P.P. 2-ojo bataliono sargybos skyrius gavo iš vietos gyventojų duomenis apie tai, kad miške ryčiau Aukštojo kaimo (Lietuvos SSR, Alytaus apskr.,

12 km nuo Merkinės m. pietvakarių) slapstosi grupė vokiečių su generolu.

Tą pačią dieną pagal gautus duomenis buvo orientuotas vokiečių likvidavimui bataliono štabas, išsiųsta 30 žmonių sudėties grupė.

Priėjus vokiečių buvimo vietą, kariai buvo apšaudyti. Per mūšį vokiečių grupė buvo visiškai sunaikinta.

Tarp nukautųjų buvo - generolas-leitenantas Otto Drešer - 267 pėstininkų divizijos vadas, buvo sunaikintas Raudonosios Armijos dalinių.

Divizijos likučiai buvo sunaikinti š.m. liepos pradžioje. Mosino kaimo rajone kariuomenės valdybos štabo komandos.

Medicinos tarnybos papulkininkis Helmut Eps, vienas papulkininkis, du kapitonai, vienas karininkas (laipsnis nenustatytas) ir 13 SS kareivių.

Pažyma: generolo-leitenanto Drešer daiktai ir dokumentai perduoti III Baltarusijos fronto žvalgybos skyriui.²³

Dezertyro Ryženiuk sulaikymas ²⁴

217 pasienio pulkas

1944 m. rugsėjo 13 d. pasienio I bataliono tarnyba Lazdijų aps. sulaikė 11 gvardijos armijos dezertyrą.

Ryženiukas Aleksejus Ivanovičus, g. 1922 m. Omsko sr., Krasnojarko r., Novomot-rovo k., rusas, LKSM narys, išsilavinimas 6 klasės, buvęs 11 gvardijos armijos 36 autoremonto bazės vairuotojas.

Filtracijos proceso metu nustatyta, kad Ryženiukas š.m. rugsėjo 5 d. su automobiliu buvo nusiųstas į autobazę. Kelyje viena automašinos dalis sugedo ir todėl važiuoti toliau nebegalėjo. Užuot automašiną remontavęs, Ryženiukas jos apsauga nepasirūpino, bet nuėjo į gretimą kaimą, kur visą parą girtavo, o sugrįžęs automašinos jau nerado. Bijodamas atsakomybės, į dalinį nebegrįžo ir iki sulaikymo slapstėsi pafrontės kaimuose.

Pažyma: 1944 m. rugsėjo 15 d. Ryženiukas perduotas „Smerš" OKR.

Apie bandito S.J.Nikitino sulaikymą ²⁵

PP 217 RO

1944 m. rugsėjo 19 d. Lietuvos SSR, Lazdijų aps., Paserninkų k., pagal vietos pranešimą sulaikytas banditas - Nikitinas Stepanas Ivanovičius, g. 1914 m. Voronežo sr., Cračenskio r., Verchne-Mesolovskos k. gyventojas, rusas, nepartinis, išsilavinimas 4 kl,

11 gvardijos armijos, 5 gvardijos š.d., 25 gvardijos š.p. seržantas.

Tardant nustatyta, kad Nikitinas 1944 m. liepos 30 d. bataliono vado buvo komandiruotas į Lazdijų r., Seirijų m. organizuoti žuvusių dalinio karių laidotuvių. Po laidotuvių, pasinaudodamas tuo, kad komandiruotėje nebuvo nurodytas laikas, į dalinį negrįžo, bet gyveno pafrontės juostos kaimuose ir užsiiminėjo plėšikavimais.

Taip iš vieno Seirijų valsčiaus valstiečio, pasinaudodamas ginklu, atėmė arklius, už ką Lazdijų aps. NKVD skyriaus buvo sulaikytas ir po apklausos paleistas.

Paleistas vėl atėmė arklius, priklausančius piliečiui iš Seirijų valsčiaus. Pas vieną Paserninkų kaimo gyventoją, grasindamas ginklu, padarė kratą ir atėmė iš jo laikrodį.

Rugsėjo pradžioje 11 armijos „Smerš" kontržvalgybos skyriaus buvo sulaikytas, bet po 13 parų paleistas į savo dalinį.

Bijodamas atsakomybės, į dalinį neatvyko, bet toliau slapstėsi po pafrontės kaimus.

Pažyma: 1944 09 20 Nikitinas perduotas „Smerš" OKP.

III Baltarusijos fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenės valdybos viršininkas generolas leitenantas Ivanas Liubijus informavo LSSR NKGB viršininką Aleksandrą Gudaitį-Guzevičių, NKVD viršininką Juozą Bartašiūną ir kai kurias kariuomenės formuotes, įžengusias paskui frontą Lietuvon: 4-ąją šaulių diviziją, 13-ąjį Vilniaus, 132-ąjį Minsko, 2-ąjį ir 86-ąjį pasienio pulkus, 94-ąjį ir 96-ąjį pasienio dalinius, 25-ąjį, 298-ąjį ir 173—iajį NKVD VK šaulių pulkus, kad rugsėjo 1 d. 6 val. tuo pat metu prasidės visuotinė operacija gyvenvietėse, stotyse, keliuose ir miškuose, dalyvaujant Raudonosios Armijos junginiams, fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenei, kontržvalgybos organams „Smerš", NKGB ir NKVD pajėgoms. Iki 9 d. bus ieškoma vokiečių kariuomenės ir lenkų grupių likučių, įvairiausių šnipų ir diversantų, banditų, policininkų, vokiečių statytinių ir jų rėmėjų, šaulių...²⁶

NKVD 21-ojo pasienio pulko, 2-ojo šaulių bataliono, 8-osios užkardos viršininko pavaduotojas operatyviniam darbui vyresn. leitenantas Ivanas Molkinas rugpjūčio 20 d. tardė Leipalingio valsčiaus viršaitį Zigmą Prapiestį, g. 1894 m. vasario 24 d. Gerdašių k. ir buvusį šiose pareigose nuo 1935 m. iki 1940 m. gegužės 16 d., ir vokiečių okupacijos metais. Tardomasis pasakojo, kad Leipalingio valsčiuje buvo 62 kaimai, 1300 ūkių ir 8500 gyventojų. Valsčius turėjo 9 seniūnijas, kurioms vadovavo seniūnai: Kazys Vonsila iš Diržų, Vaclovas Zautra - iš Ricielių, Pranas Janulevičius - iš Gailiūnų,

Bronius Petrauskas - iš Vilaikių, Bronius Subačius - iš Kamorūnų, Antanas Matulevičius

- iš Leipalingio, Viktoras Muzikevičius - iš Didžiasalio, Vaclovas Černiauskas - iš Mikalinos kaimų. Leitenantas iškvotė, kad jie buvę ir slaptosios policijos ryšininkai, turėję slapyvardžius: Zigmas Prapiestis - Nemuno, Pranas Janulevičius - Overničo, Bronius Petrauskas - Seiros. Už tai, kad bendradarbiavo su slaptąja policija ir skriaudė Leipalingio krašto komunistus, NKGB nuteisė juos Vilniuje po 10 metų lagerio.²⁷

Kolaborantai

1944 m. rugpjūčio 27 d. Lazdijuose įvyko pirmasis Seinų apskrities VK ir LKP(b) komiteto posėdis, kuriam pirmininkavo Juozas Ivašauskas, g. 1913 m. Noragėliuose, ir Garanovas. Dalyvavo: Čerkasas, Jusas, Ščiukinas, Povelkovas, Bogoslovskis, Leonas ir T.Kulakauskas. Jie patvirtino mobilizacijos planą. Įpareigojo valsčių VK aprūpinti enkavedistus poriniais vežimais ir pašarais²⁸. Drg. Kulakauskas buvo įpareigotas „pravesti masinį darbą" aktyviai dalyvaujant kumečiams, varguomenei, raudonarmiečių šeimų nariams.

(1947 m. lapkričio 20 kelyje Seirijai—Leipalingis, septintajame kilometre, T.Kulakauską suėmė „Špoko" partizanai. Į kelią išėjo vienas automatu ginkluotas vyras (Bombonešis). Vairuotojas pristabdė motociklą, o sekretorius nuo jo nušoko, bet buvo tuojau pat partizanų apsuptas. Iš jo atėmė pistoletą ir surišo rankas).

O štai ką rašė Seinų LKP(b) sekretorius Jurgis Grigonis CK informacijos skyriaus vedėjui apie mobilizaciją „į lietuviškus Raudonosios Armijos dalinius Seinų apskrityje" (1944 m. lapkričio 16 d.):

„Mobilizacija buvo pradėta š.m. VIII mėn. 29 d., pirmiausia buvo vykdoma vienoje Lazdijų valsčiaus apylinkėje. Bet jau iš pirmo valsčiaus, kuomet buvo baigtas kelis kartus pakartotinis šaukimas, buvo matoma, kad mobilizacijos atžvilgiu bus daug sunkumų, nes sulig šaukiamųjų skaičiui, kuriems buvo įteikti šaukimai, atvyko tik 25%, tame skaičiuje ir broniruoti.

Bet Leipalingio ir Kapčiamiesčio vls. vykusi mobilizacija, kuri buvo pradėta IX.15 d. ir turėjo atvykti į susirinkimo vietą IX.15 d. pasirodė dar blogesnė: iš 104 asmenų, kuriems buvo įteikti šaukimai, neatėjo savo noru į komisiją nei vienas, išskyrus 30 žmonių, kuriuos karinio komisariato kareiviai sulaikė ir pristatė, bet 9 iš jų pabėgo.

Kas manoma toliau daryti su šitais, kurie sąmoningai vengia karinės prievolės, galiam pasakyti tiek kas link politmasinio darbo, kuris žinoma nepateisina tuo, koksai šiandien yra reikalingas politmasinio darbo srityje, daugiau nieko nedaroma.

Sunkumai glūdi tame, kad nėra tinkamo išsilavinimo žmonių, kurie būtų panaudoti agitacijai ir nors ji apėmė ir visus kaimus ir net kiekvieną atskirą ūkį, bet dėl mažo agitatorių išsilavinimo naudos, žinoma, nedaug duoda.

Žmonės įprato laike vokiečių okupacijos apeiti bet kokius okupacijos valdžios leidžiamus įstatymus, tokius pat metodus jie naudoja ir dabar. Kuomet jiems pradedi aiškinti, kad dabar ne okupantui tarnaus, o Lietuvos kariuomenėje dėl grynai savo krašto interesų, tai jie įrodinėja, kad dabar irgi skirtumo nėra, pirma buvo vokiečiai okupavę, o dabar rusai.

Pas juos vaizdas kyla toks dėl to, kur, žinoma, jie naudojo kaipo argumentą savo įrodymams, sakydami, kas mes lietuvių visai mažai, kur matome įstaigose kariniame komisariate rusų tautybės pareigūnus, kur žinoma daugeliui blogai veikia, kuomet jie mato, kad NKVD ir NKGB dirba rusų tautybės žmonės ir kuomet reikia vykdyti kokias operacijas susiduriant su gyventojais, susidaro nemažai sunkumų, kaip kalbos atžvilgiu taip ir dėl pačių specifinių skirtumų, kuriuos turi beveik kiekviena tauta.

(...) Pranešame, kad Seinų aps. pradėjo siausti didelės gerai organizuotos ir stipriai ginkluotos banditų gaujos, ypatingai tenka atkreipti jūsų dėmesį į Šventežerio vls. esančias banditų gaujas, ši gauja susideda iš 200 žmonių, ginkluotų sunkiaisiais ir lengvaisiais kulkosvaidžiais, prieštankiniais šautuvais, automatais ir dar turime žinių, kad ši grupė turi net minosvaidžius. Ši gauja susideda iš įvairaus elemento, iš vietinių, likusių vokiečių bei dezertyrų Raud. Armijos. Š.m. lapkričio mėn. 12 d. 10 val. Šventežerio valsčiaus Giraitės miške įvyko susirėmimas, mūsų milicijos su minimais banditais, laike susirėmimo vienas iš banditų buvo užmuštas, bet esant didelei persvarai, milicininkai turėjo pasitraukti. Tame miške š.m. lapkričio 16 d. 13 val. vėl įvyko susirėmimas tarp mūsiškių ir banditų, šio susirėmimo metu buvo nušautas vienas pasienietis, panašūs įvykiai kartojasi beveik kiekvieną dieną. Šiai gaujai vadovauja trys broliai Žalioniai, gyv. Giraitės k., Neifaltai Vladas ir Jonas, gyv. Teizų k., Česnavičius Jonas, gyv. Šventežerio k. - visi Šventežerio valsčiaus, Seinų apskrities.

Š.m. lapkričio mėn. iš 11 į 12 d. nakties metu ginkluotų banditų gauja, susidedanti iš 10 asmenų, užpuolė pasieniečių sargybos punktą, kuris randasi Veisiejų vls., Lasevičių dvare, laike šio užpuolimo aukų nebuvo. Banditai apšaudę sargybos būstinę pasitraukė į mišką.

Kad vesti tinkamą ir sėkmingą kovą su pasireiškusiu banditizmu Seinų apskrityje yra suorganizuotas vietinis apsaugos būrys, kuris susideda iš 40 asmenų, bet tai lemiamos reikšmės neturi, be to, apskrityje sulig etatų yra vos tik 26 milicininkai, kas taip pat nepatenkina šių dienų jėgos reikalingumą. Išeinant iš to, prašome jūsų, jei tai yra galima, daryti atitinkamų žygių leidžiant mums padidinti milicijos etatų iki 150 asmenų visoje apskrityje.

Alytaus aps. NKVD-NKGB operatyvinės grupės viršininkui pulkininkui drg. Smirnovui ir LKP(b) aps. komiteto sekretoriui drg. Matačinskui parašyta pažyma „Apie banditų, vengiančių karinės tarnybos, legalizavimąsi".

1945 m. liepos 21 d.

(Kalba netaisyta)

II DALIS

VYRAI MIŠKUOS

Išėjau aš už tėviškės laisvę
Ir už tai, kas lietuviui brangu...

KOVŲ PRADŽIA

Partizaninis judėjimas buvo tautos siekių ir vilčių istorinės nelaimės metu likiminė išraiška. Pasipriešinimas atitiko tautos intuityvią jauseną, giluminį suvokimą, jog mirtis žudo kūną, o vergija - dvasią. Ne vienas jaunuolis partizano kelią ir dalią pasirinko savo valia. Jis suprato, kad eina mirti. Partizanų dainoje sakoma: „Išėjau aš už tėviškės laisvę ir už tai, kas lietuviui brangu..."

Instinktyvusis pasipriešinimo jausmas kilo iš tautos charakterio, sąmoningas - iš tautos istorinės patirties. Religinis protėvių kulto aspektas, individualiosios laisvės aukštinimas, praeities kovų atminimas - šie nematomi (kaip antropologiniai-išorės) bruožai, skyrė ramų lietuvį nuo agresyvaus atėjūno iš Rytų. Pokario dainose nuolat iškyla grėsmingas azijato įvaizdis - baimės simbolis.

Lietuvio giluminę pasaulėjautą gražiai atskleidė senosios karo dainos. Antai juodvarnis neša mylimojo ranką su aukso žiedu iš mūšio lauko. Po ilgų bolševikų okupacijos metų žmonėse dar buvo gyvas mirusiųjų, o taip pat ir šventosios žemės kultas: žuvusių partizanų slapčia užkastų stribynų patvoriuose, tremtinių, palaidotų amžinojo įšalo žemėje. Kaulus artimieji surinko ir perlaidojo šventoje vietoje, Tėvynės žemėje, kad jiems būtų ramus amžinasis miegas.

Beraštė tauta savo simbolinėse dainose, o paskui - raštinga - romanų tomuose, eilėraščių posmuose, atsiminimų sąsiuviniuose aprašė savo širdies, persmelktos atsiskyrimo su artimaisiais ir Tėvyne, skaudžią patirtį, juodą nelaimės nuojautą: „Tau sesė baltinėlius plonus padavė graudžiai verkdama, nes ji nujautė, kad broleliui jau paskutinė valanda", - dainavo apie išeinantįjį į mišką jaunimas.

Po ilgų karų su kryžiuočiais, išvaikyti, iškrikdyti iš savo gimtųjų vietų gyventojai, kaip laukų žvėreliai, pamažu sugrįžo ir tęsė gyvenimą su savo protėviais, palaidotais tėviškės pašonėje. Po ilgo lenkinimo ir rusinimo lietuvio charakteris pavirto į titnagą. Tekant „Aušrai" ir švintant Nepriklausomybei, motina, maldaudama savo sūnų ginti Lietuvą, lydėjo jį į savanorius. Kai Lietuva tapo laisva, jos vaikai linko į senovę, ieškojo istorinių atminimų, iš praeities sėmėsi garbės ir stiprybės. Kaimo vaikas atmintinai išmoko ir pradinės mokyklos suole deklamavo bei dainavo: „Vai ūžia švilpia blogas oras / ir vėtrą medį bando raut / Tai narsūs Vytauto bajorai / pradėjo brolius karan šaukt".

Vaikų laibi balsai skambėjo šiaudais dengtose trobelėse, jiems dar visai nenujaučiant, ką rengia jų tėviškėms rusų bolševikai.

Daugybę kartų mūsų tautos kelyje svetimųjų buvo sutryptas valstybingumas. Bet visada išliko sveika nuovoka, gyva dvasia. Mitai, susipynę su Lietuvos istorijos vaizdais, šviesėjant kaimui, keliavo iš kartos į kartą su vis stipresniu lietuvybės ir laisvės ilgesiu. Tėvynė tapo dievybės sinonimu. Jau pradinės mokyklos suole vaikas sužinodavo apie garbingus Dainavos kunigaikščių žygius, apie savanorius ir pavergtą Vilnių. „O kai aš užaugsiu... - dainavo. Iš vaiko pasąmonės iškelti archetipai, išdidinti karo žygių vaizdai, romantinės žygių sakmės, senoji religija ir dar daug kas sutilpo kaip brangiame inde lietuvio charakteryje, tapo jo vidine Tėvyne, kuriančia dvasia. Ji -mūsų meilė ir mūsų tikroji religija...

Nūnai, po didžių nelaimių ir kančių, vėl prabyla istoriniai šaltiniai, liudydami mums, kad tautos likimą pokario metais kur kas labiau lėmė mirusieji, negu gyvieji. Argi taip nebaisu buvo žūti už Tėvynę. Tokį pat kupiną paslapties lietuvio būdą ir mistinį charakterį randame ir Vinco Krėvės kūryboje, jo apdainuotame, istorinės dvasios persmelktame Dzūkijos kraštovaizdyje. Po jį vaikščiojo ir apie jį galvojo nepriklausomos Lietuvos ganyklų vaikai, kuriems ir buvo lemta jame didvyriškai žūti. Ne kas kitas, o tautos charakteris buvo istorinio tautos likimo lėmėjas. Rusų okupacijos metais lietuvis kaip kokioje pilyje slėpėsi girioje, miškuose, ir tai iš esmės buvo jo vidinis pasaulis, padėjęs išgelbėti dvasią, likti ištikimam savajai tradicijai. Tėvynė tapo ne tik reali protėvių žemė, dėl kurios „pėdos kraujo pėdoj žuvo", bet ir kažkas nepaaiškinamo kaip meilė arba apsireiškimas.

Tauta, nujausdama, kad okupacija yra laikinas reiškinys, ir valstietiškai pasitikėdama pasaulio galingųjų morale, tačiau apimta azijatų sukelto šiurpaus baimės jausmo, be atodairos bolševikų persekiojama, tremiama, žudoma, spontaniškai kilo į kovą su atėjūnu, negalvodama, kas gali atsitikti. Gynė savo žemę, gimtąją kalbą, tikėjimą, artimuosius. O toje kovoje iškilo dar tūkstančiai, patys nelabai suvokdami priežasčių, kodėl išėjo į miškus. Išėjo, nes negalėjo pamiršti 1940 metų birželio. Pakelti 1944 metų enkavedistų siautėjimų, prievartinio ėmimo į sovietų kariuomenę... Tikint, kad laisvė - nebe už kalnų, kova darėsi vis atkaklesnė. Tačiau atėjūnų gerai ginkluoti pulkai kaip virve smaugė pasipriešinimą. Čekistai elgėsi kaip tikri lietuvių tautos naikintojai: iš vienos pusės kariuomenė, siausdama per kaimus ir miškus, naikino partizanus ir jų ryšininkus - tautos kūną, iš kitos pusės MGB per savo agentūrą skverbėsi į tautos sielą, naikindama dvasią. Niekas nematė, kaip tai buvo sumanoma, bet visi žinojo, kad „žemė girdi"...

Žinios apie pirmuosius partizanų mūšius su NKVD kariuomene buvo viltingos. Dainų vaizdais nelyg su sparnais jos lėkė per kaimus. Tačiau liūdnesnės žinos ateidavo iš tremtinių, jų laiškai kėlė širdgėlą ir žadino kerštą. Po 1948 metų pavasario masinių trėmimų, pabėgę iš apsuptų sodybų, ištrūkę vežant į Sibirą, partizanai ir toliau ėjo į miškus, telkėsi ten 1950-aisiais, Korėjos karo metu, tikėdami, kad Vakarai vienąkart neapvils. Miškas buvo vienintelis išsigelbėjimas. Tačiau partizanų vargai, baimė sužadino ne vienam slaptuosius gaivalus, žemuosius instinktus: kerštą, įtarumą, neapykantą. Neužilgo kaip maras partizanų būrius apniko sovietų saugumo agentūra. Žodžių stinga apsakyti tai vis beviltiškesnei, vis akivaizdžiau pralaimimai kovai už laisvę. Ne vienam partizanui pradėtoji laisvės kova išvirto į grumtynes dėl savosios gyvybės. Todėl ne vienas bijo savo prisiminimų kaip kokios sapnų klaikumos...

Taip, partizanai žuvo, bet Tėvynė jųjų laisva. Ir dabar į jųjų kovą galima pažvelgti istoriko tyrinėtojo akimis.

Nutolus frontui į Vakarus, Dainavos miškuose į didelius būrius ėmė burtis partizanai. Prieš tuos būrius ir buvo pasiųsti NKVD pasienio kariuomenės daliniai. Pirmą kartą kaimo vyrai pajuto, ką reiškia reguliari kariuomenė. Tada dar atėjūnų kariuomenė žuvusiųjų partizanų lavonus palikdavo kautynių lauke.

Ilgainiui okupantų taktika keitėsi ir į pasipriešinimo slopinimą vis aktyviau buvo įjungiamos NKGB-MGB struktūros. Partizanų taktika irgi kito: jie ėmė slapstytis nebe būriais, o būreliais. 1945 m. viduryje sukurta Dainavos apygardos struktūra: rinktinės, grupės, būriai. Tada MGB tuos būrius įtraukdavo įskaiton ir duodavo jiems agentūrinius slapyvardžius: Krikštanskije, Seirijiskije, Brodiačije ir kt.

Smarkiausi partizanų susišaudymai su MGB kariuomene ir stribais buvo 1947 metais. Tačiau MGB ėmė vis daugiau ir sumaniau naudoti agentūrą, tad ir išduotų partizanų bunkeriuose žuvo daugiausia 1949 metais. 1950 m. pradėta tarp partizanų infiltruoti agentus, kurie padėjo slopinti partizaninį judėjimą iš vidaus. 1951-1953 metais partizanų likučius jau dažnai naikina suimti, perverbuoti ir MGB smurtu priversti partizanai.

Dėl nuolatinio gyventojų persekiojimo visą pokarį laisvės kovų atminimai gyvavo sakytinėje atmintyje, ilgainiui jie beveik išblėso iš atminties - ją slopino ir niekino propaganda, įteigusi naują sovietinę kolektyvinę mąstyseną, kad pasipriešinimas - absurdiškas Lietuvos istorijos tarpsnis.

Išlikusių pasipriešinimo dalyvių atsiminimai yra epizodiški, fragmentiški, tik nuotrupos, iš kurių gyvą pasipriešinimo vaizdą nelengva, o kartais ir neįmanoma atkurti. Reikia prisiminti ir pabrėžti aplinkybę, kad pasipriešinimo dalyviai anuomet saugumo sumetimais privalėjo ir stengdavosi kuo mažiau žinoti apie kitus, kad neįveltų į nelaimę, jeigu pakliūtų čekistams.

Partizanų rašytinių šaltinių išliko mažai, kadangi jie žuvo paslėpti arba pačių partizanų buvo sunaikinti juos apsupus, kita dalis dokumentų pateko į MGB rankas, iš kurių vienas kitas pateko į operatyvines-agentūrines ir baudžiamąsias bylas, kitų likimas nežinomas.

Represinių struktūrų dalyviai, be abejo, prisimena, ką jie tada galvojo dirbdami tokį darbą, kaip išgyveno pačių vykdomą tautos naikinimą ir kaip jį vykdė, mūsų dabartinė valdžia jiems paliko nekaltumo prezumpciją, tad ir teikti istorikui žinių nėra įpareigoti.

Gausiausias pasipriešinimo kovų šaltinis tebėra MGB dokumentai, saugomi buvusiame KGB pastate, dabar - Lietuvos ypatingajame archyve. Jame - Lietuvos apskričių MGB skyrių ataskaitų ministerijai, įvairių susirašinėjimų, operatyvinių-agentūrinių planų ir operacijų dokumentai. Senosios bylos susegtos iš įvairiausių popieriaus skiaučių, lapų lapelių, topografinių žemėlapių, ant prasto popieriaus rašalu ir pieštuku rašytų tekstų. Vėlesnės bylos tvarkingesnės. Tekstai pasižymi informacijos tikslumu, specifine emgėbistų kalba, tas pats faktas tarsi apeinamas iš visų pusių, kad skaitytojui nekiltų kokių nors abejonių, kad jis nesuklystų. Iš tekstų agentų pavardės iškarpytos, išpjaustytos, kitose per emgėbistų neapsižiūrėjimą tos pavardės paliktos, kai kur palikti ištisi MGB informatorių sąrašai ir neįtikėtinų niekšybių paslaptys.

Įdomios agentūrinės bylos, skirtos apygardų štabams sekti: „Kanibaly", „Otava", personalinės Vanago sekimo bylos arba bylos-formuliarai, skirtos asmeniškai partizaną sekti, kuriose gausu agentų ir informatorių pranešimų kopijų.

Dalis medžiagos apie represijas yra LVOA ir LCV archyvuose. Tačiau Lietuvos archyvuose beveik nėra dokumentų apie NKVD pasienio ir Vidaus kariuomenių veiksmus: operacijų planų, ataskaitų, žemėlapių ir kt. Atrodo, kad šį archyvą rusai išsivežę anksčiau.

Daug medžiagos yra baudžiamosiose bylose. Ten būta vertingų partizanų ir jų ryšininkų dokumentų, deja, kur tie dokumentai buvo, dabar tebestyro atplėšti tušti vokai. Turbūt juos KGB sunaikino sąmoningai, kad mažiau liktų medžiagos Laisvės kovų istorijai.

Partizanų malda

Viešpatie, Tu leidai tautas ir įdiegei joms laisvės troškimą, grąžink, meldžiam tave, ir mūsų Tėvynei laisvės dienas.

Mes išėjom kovoti už šventą tiesą. Mes stojome ginti tikrojo tikėjimo ir nekaltai skriaudžiamos savo Tėvynės Lietuvos.

Gailestingasis Dieve, Tu laimini sąžiningus bei teisingus žygius ir teisingą kovą už tiesą. Tu laimini valstybes ir tautas, teisingai ginančias savo teises. Laimink, o Dieve, ir mūsų partizanų kovą už Lietuvą.

Duok malonės mūsų vadams, kad jų sprendimai nebūtų priešingi Dievo įsakymams. Apšviesk mus visus, Gerasis Dieve, kad mūsų partizaniniai siekimai ir kova būtų pažymėti tiesa ir meile. Laimink mus partizano pareigose, kad mūsų darbai visada būtų suderinti su tavo šventa valia. Duok mums ištvermės pakelti sunkią ir pavojingą partizano dalią.

Siųsk mums, Viešpatie, Šventosios Dvasios šviesos, kad mumyse viešpatautų sutarimas ir meilė. Lydėk mus savo malone, kad mūsų norai, planai ir siekimai būtų pašvęsti tik Tavo garbei ir Lietuvos gerovei. Teik mums palaimos, Visagalis Dieve, ir laimėjimuose, ir pavojuose, ir kančiose.

Būk gailestingas kritusiųjų partizanų kovoj mūsų brolių ir seserų sieloms. Pasiimk, Gerasis Dieve, jų auką ir kančias už mūsų kaltes ir už mūsų Tėvynės laimingą ateitį.

Tavo valioj, Viešpatie, mūsų viltys. Tavo valioj mūsų tėvų namai. Mes tvirtai tikime, kad Tu, Dieve, iš neteisybės, karo ir žudynių išvesi mūsų Tėvynę į laimingą ateitį. Amen.

Baudėjų pulkai

1944 m. Alytuje dislokuojamas 331 —asis pasienio pulkas. Štabo viršininkas - 3-iojo rango milicijos komisaras Rudinas, pulko vadas - majoras Procharenka. Pulkas turi tris batalionus ir manevrinę grupę. III bataliono grupes dislokavo: Merkinėje (vadas v.s. vyresn. leitenantas Kuznecovas), Alovėje (NKVD operatyvinis įgaliotinis Petrovas), Druskininkuose (milicijos vyresn. leitenantas Čirkovas), Seirijuose (v.s. leitenantas Kerbelis), Miroslave (NKVD p. apsaugos įgaliotinis Kriukovskis). Šiam batalionui, tiksliau - jo operacijoms, vadovavo Alytaus aps. NKVD skyriaus viršininkas v.s. kapitonas Rogožinas, o bataliono vadas buvo Konosenkovas.¹

1944 m. lapkričio 11 d. 331-ojo pulko žvalgybos pranešime rašoma: „Norėdami surasti ir likviduoti veikiančią Seirijų vls. „Stepulevičiaus banditų grupę", užverbavome agentą, pseudonimu Jurgis. Kad žmonės Jurgio neįtartų, NKGB jam surengė pabėgimą iš kalėjimo. Po šios kombinacijos Jurgis įstojo į partizanus, o paskui buvo užverbuota ir jo žmona ir pavadinta Aldona. Ji pranešinėjo NKGB, kur slapstosi partizanai..." Šitaip kariuomenė suėmė 14 Stepulevičiaus bendrų, rašo NKVD, o Jurgį pasiuntė šnipinėti Gurčiaus partizanų.

Operaciją prieš Stepulevičiaus partizanus apibūdino Lietuvos apygardos NKVD pasienio kariuomenės viršininkas generolas Bičkovskis savo rašte Vilniuje esančiam SSSR NKVD komisaro pavaduotojui Kruglovui. Taigi Bičkovskis rašo, kad partizanai nusivedė iš Ročkių kaimo į Trakų mišką Praną Buklierių ir Praną Grėbliūną kaip įkaitus, reikalaudami, kad jų sūnūs pasitrauktų iš Seirijų liaudies gynėjų (stribų) ir eitų į Trakų mišką.

Į šį mišką lapkričio 25 d. 11 vai. ir atvažiavo šešios 4-osios pasienio komendantūros grupės, vadovaujamos kapitono Veriovkos. Per kautynes su partizanais, kaip rašoma, 6 buvo nukauti ir 3 suimti. Žuvusius partizanus kareiviai čia pat užkasę. Tarp jų buvęs ir būrio vadas Vincas Stepulevičius, 40 m. amžiaus, g. Sutrės kaime, Lietuvos armijos karininkas, gydytojas (tapatinama su Vladu Stepulevičiumi). Pas žuvusiuosius taip pat radę Bauer Otto ir Mere Adolfo pasus. Suimtasis partizanas Jurgis Adomavičius tardytojui pasakęs, kad šis būrys susiformavęs 1944 m. rugsėjį ir turėjęs 22 narius. Pažinęs šiuos: Vincą Stepulevičių, vadą, iš Sutrės kaimo, Stasį Jakovonį, vado pavaduotoją, taip pat iš Sutrės kaimo, Juozą Gubčį, antrąjį vado pavaduotoją, iš Buckūnų kaimo. Būryje dar buvę Juozas Čeponis iš Nakrūniškės, Pranas Jurkonis ir Pranas Grėbliūnas iš Žagariu, Vincas Laibinis iš Buckūnų, Bolius Stočkūnas iš Straigiškių (užkastas prie namų), Pranas Jadinskas iš Žagariu, Antanas Stepulevičius iš Sutrės kaimų.²

III batalionas 1944 m. gruodžio 24-ąją pasiekė savo „laimėjimų" viršūnę. Štai kaip generolas leitenantas Ivanas Liubijus painformavo SSRS NKVD komisaro pavaduotoją Krylovą: „Alytaus aps. Ryliškių (1206), Klepočių (1204), Solenikų (1000) kaimų rajone 331-ojo pasienio pulko 3-iojo šaulių bataliono komanda per banditų likvidavimo operaciją nukovė 8 ir suėmė 23 banditus. Be to, suėmė du banditų rėmėjus, paėmė prieštankinį ginklą, karabiną, pistoletą. Sudeginti trys sandėliai su šaudmenimis ir 14 ūkių, kuriuose slėpėsi banditai. Mūsų nuostolių nėra. Banditų grupės likvidavimui vadovavo kariuomenės žvalgybos valdybos pirmojo skyriaus viršininkas papulkininkis Sutovas ir 331-ojo pasienio pulko, 3-iojo šaulių bataliono vadas kapitonas Konosenkovas. 331 — ojo pulko komanda tęsia banditų paiešką tame rajone".

Alytaus aps. NKVD viršininkas Rogožinas, rašydamas komisarui A.Gudaičiui-Guzevičiui, šiuos „laimėjimus" dar padidino: „Vykdant operaciją su kariuomenės daliniais, likviduojant banditų grupę Merkinės valsčiuje, buvo nukauta 50 banditų ir sulaikyta 100 žmonių. Operacijos metu iš banditų paimta kulkosvaidis, prieštankinis ginklas, automatų ir šautuvų. Susprogdinti trys šaudmenų sandėliai. Banditams žūtbūtinai pasipriešinus, Ryliškiuose sudeginta 15 sodybų".³

Enkavedistai, pasak liudininkų, regėjusių tuos siaubo vaizdus, „uždegė šiaudų kūlynę ir ja padegę trobos stogą ties durimis, pastovėjo, kol liepsna apėmė stogą... Kur nepažvelgtum į padangę kilo dūmai, pasigirdavo automatų serijos, žmonių klyksmai"... Tomis neužmirštamai klaikiomis dienomis ten žuvo 21 gyventojas: buvo sušaudyti, nuskandinti, gyvi sudeginti. Drg. Mečislovas Gedvilas ant Alytaus aps. VK pirmininko Juliaus Pelanio pranešimo kampo parašė: „Bartašiūnui, atkreipti dėmesį"...

Prie agentūrinių pranešimų apie Klepočius yra ir pasirašyta Jurgio. Jame sakoma: „Klepočių kaimo rajone š.m. gruodžio 24 d. sulaikyti šie banditai: Antanas Mikelionis, g. 1912 m. Klepočių kaime, Vytautas Padegimas, g. 1912 m. Klepočių kaime, Vincas Amšiejus, g. 1928 m. Taručionių kaime, Julius Kvietkauskas, g. 1924 m. Taručionių kaime, Viktoras Kudarauskas, g. 1910 m., Juozas Mikailionis, g. 1921 m. Klepočių kaime. Visi išvardintieji asmenys Alytaus aps. NKVD skyriaus buvo ieškomi kaip banditai".⁴

Pasakoja Julius Kvietkauskas

„Buvo taip, Ryte mes su tėte anksti, dar patamsy, rengėmės važiuoti į mišką malkų parsivežti iš Giraitės prie Nemuno. Tamsu... Ateina iš to paties kaimo Jonas Rinkevičius ir klausia: „Jūs važiuosit miškan?" Važiuosim - sakau. Jis išėjo namo, o aš žvilgt pro langą Ryliškių bažnyčios pusėn ir kaip Čaplikų pušynėlis - gaisras... Kas čia dega? Bėgsiu ant kalniuko pažiūrėti. Mama ir sako: „Žmogui nelaimė..." Gal iš kamino užsidegė, - pagalvojau. Pabėgėjau ant kalniuko, namas dega... Žiūriu, kad ir kitas užsidegė. Vienas nuo kito negalėjo užsidegti, nes per toli yra. Dabar man jau neaišku. Paskui: tryyyy, tryyyy... iš automato. Man tada tapo aišku, kad čia kažkas yra. Aš namo... Paskui atsikliuvau pas Padegimą. Jo buvo trys sūnūs. Vienas ant stogo užlipęs žiūri ir mato, kaip dega, bet kodėl, jis nežino.

Paskui Padegimo sūnus duj pas Amšiejų. Vincas Amšiejus ir sako: „Mano svirne yra Įtaisyta skylė". Mes per tą skylę aruodan, Amšiejienė avižom užpylė, vaikšto prie svirno ir mums pranešinėja: „Jau ten, ten, ten, dar užsidegė".... Jau taip mums perduoda... Dabar, žinai, ateina ir čia. O dangus jau aptemęs nuo dūmų. Atjoja vienas raitas, kiti pėsti, visi girti. Prieš šventes, tai žmonės buvo pasidarę. Pirmiausia šunį nušaus. Mama verkdama garsiai kalba, kad girdėtume: „Jau neša šiaudus, pradės deginti..." Pirmiausia uždegė kluoną, paskui tvartą. Namas buvo skarda dengtas, tai ant lovos sukūrė ugnį. O mama verkia, jiems rankas bučiuoja. O tiems kas, nei čia jų giminių yra, nei ką. Atsinešę šiaudų uždegė prie svirno malkinę, užsiliepsnojo ir svirnas. Girdime, kaip traška. Na, mes gyvi nedegsime, bet vis laukiam, kada jie pasitrauks. O ta mama, atėjus prie degančio svirno, kad pradės raudoti: „Oi, vaikeliai, vaikeliai...!" Ir mums jau ausim karšta. Mes iš to svirno... Ir grioviu link raisto, o jau paskui miškan. Tuo grioveliu bėgam susirietę ir girdim: „Vidiš!" Kitas atsiliepia: „Vyžų"... Sustojom, kurgi, iš visų pusių apsupta. Grįžtam dar gyvi. Atjoja vienas raitas, trenkia automatu arkliui, tas automatas -tryyy, jis tik pakreipė galvą. Na ir mums: „Idite vperiod!" Varosi in Ryliškius. Varosi pro mano namus. Aš jiems rodau, kad čia mano namai, valgyt noriu pasiimti. Leido. Namai nesudegyti. Pasirodo, atėję klausinėjo: „Gdie syn?" Tėvas pasakė, kad pas daktarą. Tai tėvui įsakė važiuoti ir parvežti sūnų. Tėvas ėjo arklio kinkyti, o jam iš paskos rusas. Tuo metu šuo iš tvarto - ir ant ruso, tas šunį nušovė. O tėvas pasikinkė arklį ir iš namų... Mus visus nuvarė pas Bloznelį ir ten bulvių rūsy sukišo. Sėdime ant bulvių ir vyrai, ir moterys, naktį ateina, išsiveda ir tardo: „Gdie oružije?". Neturiu. Tai apdaužo ir vėl rūsin. Toks žmoniškumas. Pernakvojome, visus išvedė iš rūsio, sustatė, liepė iš kelnių diržus išsijuosti ir jais surišo rankas. Varė į Merkinę. Ten buvo nuo Druskininkų būrys vyrų, bet jų rankos nesurištos. Paskui varė plentu į Alytų. Iš visų pusių apsupę. Kai pavaro 20 kilometrų surištom rankom, tai negali kentėti, taip skauda. Duodavo gal 20 minučių pailsėti, tai paklūpai ant plento surištomis rankomis ir vėl tolyn. Vienas varomas atrišo man rankas, bet leitenantas pamatė, priėjo ir davė per galvą, kepurė nukrito, bet, matyt, dar žmogus buvo, pakėlė kepurę nuo sniego ir uždėjo ant galvos. „Nezdochneš", dar pasakė. Jau Alytuj, kur buvo daug kariuomenės, mums atrišo rankas. Alytaus kalėjimuose, prikištuose žmonių, išbuvau du mėnesius - ir mane paleido.

Parėjau namo, baisus vaizdas, trobesiai sudeginti, žmonės išžudyti. Palaidojo dėžėse (kas gi tuos karstus darys) Ryliškiuose, apkasų apkastose kapinėse.

O to priežastis... Aplinkui buvo daug išsigandusių, jie išsikėlė į Merkinę gyventi. Jie jau prie kitos valdžios. O čia ėjo frontas, tų ginklų, visokių perkūnų... Einam į šokius, tai su automatais pašaudom. Kurie prijautė naujai valdžiai, čia būti bijojo, tai skundėsi, pranešinėjo, gal juos kas ir pagąsdino. Ir pradėjo sakyti, kad čia vieni banditai".

Kaimų deginimui ir žmonių žudynėms vadovavo žvalgybos pulkininkas. Nėra jokios abejonės, kad kelią į tuos kaimus, artimųjų sodybas parodė ir nusakė patys kaimiečiai. Tai liudija ir šis dokumentas.

Išrašas iš agentūrinio pranešimo ⁵

Alytaus aps. NKGB skyrius

1944 12 18 s/a „Dzūkas"

Visiškai slaptai

Priėmė aps. NKGB sk. virš. kapitonas Rogožinas

1944 m. 12 12 Vabalių-Piliakalnio miške aš susitikau su dviem banditų grupėmis. Vienoje buvo 12 žmonių, antroje - 22. Antroje grupėje aš pažinau šiuos asmenis (išvardija 21 partizaną).

Banditų žodžiais, būrys dėl „ablavų", vykdomų NKVD organų, nuolatinės buvimo vietos neturi, iki 1944 12 5 d. jis buvo Vabalių miške, o paskui klajojo po aplinkinius miškus.

Iš banditų žodžių aišku, kad jie 1944 12 12 miške pagavo tris raudonarmiečius, nurengė ir paleido.

Priėmė Rogožinas

Slaptai

Alytaus apskrities darbo žmonių deputatų tarybos

Vykdomasis komitetas 1945 m. sausio 17 d. Nr.70

Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybai ⁶

Pranešame, kad Alytaus apskrityje, prasidėjus didesniam banditų veikimui, kurie iš karto veikė pavieniui, neorganizuotai, bet jau lapkričio mėnesyje prasidėjo organizuotas banditų gaujų veikimas, kurie pradėjo užpuldinėti tarybinius ir partijos darbuotojus arba jų šeimas, pasekoje užpuolimų tapo nužudyta visa eilė darbuotojų bei jų šeimos narių ir sudegintos jų sodybos. Kovai prieš banditų gaujas vietos VRLK darbuotojai yra nepajėgūs, tuo į Alytaus apskritį atvyko kariškas dalinys (pagraničniki), kurie veda kovą su banditais. Bevesdami kovą su banditais, kariškiai dabartiniu momentu yra sudeginę visą eilę sodybų su jose esamu inventoriumi ir pašarais. Yra visa eilė faktų, kad minėti kariniai daliniai sudegina priešų sodybas laike operacijų, tuo momentu inventoriaus ir pašarų išgelbėti nėra galimybės, bet yra dauguma faktų, kai sudegina sodybas ir nevykdant operacijų, be to minėti kariniai daliniai konfiskavę pasiima savo žinion dalį turto, ypatingai gyvulius. Iš Vykdomojo Komiteto pusės buvo daromi žygiai, kad minėtą turtą išgelbėjus, perduoti Tarybinių ūkių žinion, bet liko be rezultatų. Tuo Alytaus apskr. Vykdomasis Komitetas prašo Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos dėl minėto turto naikinimo daryti žygių, kad minėtus veiksmus būtų galima sustabdyti.

Komiteto pirmininkas
Komiteto sekretorius

(Kalba netaisyta)

Žvalgybos suvestinė Nr.8

Pagal 1945 m. sausio 8 d. padėtį

Apie kovos su banditizmu rezultatus ⁷

Apie nelegalios banditų ginklų remonto dirbtuvės išaiškinimą ir likvidavimą

Iš agento Arkadijus š.m. sausio 1 d. buvo gauti duomenys, kad Lazdijų aps., Didžiasalio k. gyventojas Antanas Čiurlionis, g. 1907 m., atėjus Raudonajai Armijai, perėjo gyventi nelegaliai ir slepiasi savo namuose - specialiai įrengtoje dirbtuvėje, kurioje įtaisė šalktalvio dirbtuvę ir nežinomiems asmenims, ateinantiems pas jį naktį, remontuoja ginklus.

Patikrinus Arkadijaus duomenis, š.m. sausio 4 d. buvo išsiųstas specialiai paskirtas būrys, nuodugniai darydamas kratą, surado po viena troba gerai užmaskuotą žeminę ir joje įrengtą šaltkalvio dirbtuvę.

Dirbtuvėje buvo sulaikyti:

1.    Antanas Čiurlionis, dirbtuvės savininkas, g. 1907 m. Alytaus aps., Seirijų vls., Lazdijų aps., Didžiasalio k. gyventojas, lietuvis, nepartinis, raštingas, meistras.

2.    Antanas Papiravičius, g. 1907 m. Lazdijų aps., Didžiasalio k. gyventojas, lietuvis, nepartinis, raštingas, iš jo žodžių - neteistas, šaulys.

3. Adolfas Bankietas, g. 1926 m. Lazdijų aps., Didžiasalio k. gyventojas, lietuvis, raštingas, nepartinis, iš jo žodžių - neteistas.

Per filtraciją buvo nustatyta, kad 1944 m. rugpjūčio mėn. priklausė Leipalingio mst. buv. mokytojo Juozo Kudžio vadovaujamai gaujai, kurio nurodymu Čiurlionis organizavo ginklų remonto dirbtuvę, o Papiravičius ir Bankietas turėję užduotį rinkti gaujai ginklus.

Per dirbtuvės egzistavimo laiką joje buvo suremontuota įvairių ginklų.

Pažyma: Čiurlionis, Papiravičius ir Bankietas su išankstine tyrimo medžiaga perduoti 1945.1.7 Lazdijų aps. NKVD skyriui.

Kaip NKVD siautėdama po kaimus žudė nekaltus žmones, liudija kad ir šis 1945 m. rugpjūčio 31 d. 94-ojo pasienio dalinio „Smerš" NKVD OKR viršininko kapitono Rodino dokumentas - specpranešimas MVD komisarui generolui majorui Bartašiūnui, kuriame sakoma, kad 1945 m. liepos 15 d. 7 užkardos kareiviai, vadovaujami jaun. leitenanto Portykos. 4-5 val. atėjo į Naujienų kaimą ir apsupo Vytauto Kolio namus. Troboje radę tris vyrus, du paleido, o Vytautą Kolį, pasivedėję už 300 metrų nuo namų, nušovė. Portyką įsakė seržantui Sulikašviliui nušauti. Tas šaudamas žmogų sunkiai sužeidė, tai seržantas Kivjevas jį iš šautuvo pribaigė. Auką palikę rugių lauke, kareiviai nuėjo toliau.

1945 m. liepos 23 d. Verstaminų kaime pasieniečiai suėmė Antaną Milių. Jo žmona Marytė rugpjūčio 23 d. NKVD paliudijo: „Š.m. liepos 23 d. 16 val. į mūsų namus atėjo vienas pasienietis ir du istrebiteliai. Mano vyras tuo metu dirbo kluone. Jam liepė rengtis ir eiti su jais. Išeidamas pasiėmė maisto. Atėjusieji patikrino jo dokumentus ir sugrąžino. Istrebiteliai, išeidami iš trobos, reikalavo degtinės, bet aš duoti atsisakiau, nes neturėjau. Mano vyrą Antaną Milių vedėsi plentu į Krosną. (...) Gūdeliškės kaime žmonės man parodė nušautą į galvą mano vyrą. Tada kreipiausi į Krosnos NKVD leidimo jį palaidoti".

Iš 7 užkardos raudonarmiečio eilinio Safronovo parodymų:

„Š.m. liepos 23 d. 1 val. užkardos viršininkui vyresn. leitenantui Šulskiui pristatė lietuvį. Patikrinęs dokumentus Šulskis pasakė: „Banditas". Ir pasivedėjęs seržantą SuIikašvilį kažką pasitarė, o pastarasis priėjęs prie manęs pasakė: „Man vyresn. leitenantas Šulskis liepė sulaikytąjį sušaudyti. Kadangi aš su kareiviais, tai nusprendėme, kad jį nušauti atiduosime tau". Tada aš nuėjau pas Šulskį ir pasakiau, kad tą padaryti bijau, o Šulskis atsakė, kad operacijai vadovauja jis, ir, pasišaukęs Krosnos istrebitelį, pasakė: „Štai su šiuo kareiviu eisite ir nušausite šitą banditą". Nusivedę už 130-200 metrų nuo užkardos čia pat ir sušaudėme. Sušaudytojo dokumentai pasiliko pas vyresn. leitenantą Šulskį. (...)

8 užkardos kareivis Bondarčiukas š.m. liepos 26 d. Teizininkų kaime sušaudė pilietį Fedorovą Avenkijų Ferisanovičių. Patikrinus nustatyta, kad Fedorovas A.F. Šventežerio valsčiaus NKVD skyriaus banditų ir rėmėjų įskaitoje nefigūruoja..."

Šios žudynės vadinosi „Revoliucinio teisėtumo pažeidimais".

Lietuvos Laisvės Armija

Vokiečių okupacijos metais, 1941 m. gruodį, Veliuoniškis Kazys Veverskis įkūrė Lietuvos Laisvės Armiją, kitais metais parengė jos programą ir struktūrą. LLA turėjo 4 apygardas su štabu Kaune, Aušros g.9. Čia K.Veverskis 1944 m. rengė bei redagavo „Laisvės karžygį" ir „Karines politines žinias". Lietuvą okupavus rusams, LLA štabas persikėlė į Varnių apylinkes, kur atvyko ir generolas Motiejus Pečiulionis. Ten abu įkūrė centrinį LLA štabą, pavadintą „Lietuvos gynimo komitetu". Jis turėjo vadovauti visoms Lietuvos pasipriešinimo jėgoms. Deja, K.Veverskis 1944 m. gruodį buvo NKVD nukautas, o M.Pečiulionis suimtas (Motiejus Pečiulionis, g. 1888 m. sausio 31 d. Šventežerio valsčiuje, Randiškės kaime, kalėjo Vorkutoje, mirė 1960 m. sausio 26 d., palaidotas A.Panemunės kapinėse).

Lazdijų apskrityje LLA vadovavo šio miesto gimnazijos mokytojas Stasys Batūra, jam talkino 1920 m. buvęs Lazdijų komendantas atsargos majoras Stasys Asevičius, g. 1895 m. Šventežerio vls. Kamisaruvkos kaime. Vėliau juos pakeitė Dziviliškių kaimo mokyklos mokytojas Vincas Vikelis, g. 1916 m. Kalviškių kaime⁸. LLA nariai buvo: Mikas Lukošiūnas (žuvo per mūšį su NKVD Panaroje), Vytautas Gontis („Šarūno" rinktinės vadas, 1947 m. areštuotas, g. 1918 m. Šiauliuose), Juozas Jurelionis - Sakalas (g. 1922 m. Paserninkų k., žuvo su kitais partizanais 1951 m. vasario 6 d. Bestragiškės miške), Antanas Motiejūnas - Šamas (g. 1922 m. Paliūnų k., žuvo 1948 m. rugpjūčio 19 d. Graužų kaime).

Adolfas Valavičius (g. 1919 m. Mikalinos k.) areštuotas, Juozas Kudzys (g. 1920 m. Dulgininkų k.) areštuotas... Ir daugelį jų kovos brolių ištiko panaši lemtis. Tik niekas jau neištrins jų pavardžių iš lietuvių tautos atminties... bent jau nūnai šituo tvirtai tikime.

Deja, nemažai buvo ir kitokių „kovos draugų"... Agentas Kūlokas, g. 1888 m. Stankūnų kaime, užverbuotas NKGB 1945 m. vasario 3 d., šis valdžios pakalikas konspiraciniame susitikime vasario 10 d. papasakojo, kad Dziviliškių pradinės mokyklos mokytojas Vincas Vilkelis dabar yra Vainiūnų kaime pas mokytoją Juozą Jurelionį⁹. Patikrinus V. Vilkelio buvimą maršrutiniam agentui - keliautojui Petrui į ten NKGB pasiuntė kariuomenę. Vasario 13 d. enkavedistai V. Vilkelį ten iš tikrųjų rado ir suėmė. Kovo 24 d. suėmė ir mokytoją J. Jurelionį. Per tardymą V. Vilkelis pasakojo, kad palaikė ryšį su LLA štabu Kaune, valsčiuose kūrė šios organizacijos skyrius ir platino pogrindžio literatūrą. Sakė, kad Alytaus ir Seinų aps. LLA skyriai priklauso Marijampolės LLA apygardos štabui, o partizanams, veikiantiems miškuose prie Nemuno, vadovauja pulkininkas Šarūnas". Jo būryje - daugiau kaip 1600 lietuvių. „Kur jie yra?" - klausinėjo tardytojas. „Jeigu aš patrauksiu nuo Leipalingio pasroviui Seiros arba nuo Kapčiamiesčio pasroviui Ančios, tai prieisiu jų žiotis, įtekančias į Nemuną. Ančia ir Seira turi aukštus krantus, apaugusius spygliuočiais medžiais. Ten turėtų būti kapitono Janukonio sargybiniai. Susitikdamas su jais, aš turėsiu pasakyti: „Kokios čia gražios pušys!" Jie man atsakys: „Ne tokios gražios, kaip teikia ramybę..." Taip kalbėjo V. Vilkelis tardytojui Choldyrevui. 1954 m. laiške KBG iš Norilsko jis rašė kitaip. Jis liudijo, kad visos tos žinios, pateiktos tardytojui, buvo išgalvotos, nes nepakėlęs kankinimų. Tardytojas vėrė durimis pirštus, nuogą sodino į vandeniu apsemtą rūsį, po paros laiko pusgyvį vėl tardė ir kankino... Pasibaisėtinus kankinimus patyrė ir Adolfas Valavičius, parašęs apie tai 1967 m. Naktį jį išvedė į lauką sušaudyti. Tardytojas taikėsi į jį šautuvu, o paskui vėl įstūmė į ledinį rūsį. Kalinys, išgirdęs užsnūdusio tardytojo knarkimą, ištrūko iš kalėjimo ir bėgo basas per sniegą ir šaltį. Už šešių kilometrų radęs pas žmogų prieglobstį, bet ten jį aptikę enkavedistai ir vėl žiauriai kankinę...

Juozas Jurelionis papasakojo tardytojui Platovui, kad nuo 1943 m. rugsėjo jis priklausė „Laisvės kovotojų sąjungai". Sugrįžus rusams, organizacija pasivadino LLA vardu ir rengėsi ginkluotai kovai. LLA susiformavusi šiame krašte 1944 m. liepą ir turėjusi trejukės tipo struktūrą.

Šis pogrindis greitai tapo visuotiniu ginkluotu pasipriešinimu ir, atrodo, kad jos narių kančios kur kas didesnės už viltis. Tačiau, nepaisant nieko, Lietuvos laisvė jiems buvo ir liks šventa...

Pasakoja Vincas Vilkelis

„1940 m. pradėjome veikti. Iš pradžių buvome skautai. Buvo toks Kazimieras Maciulevičius, kuris vadovavo skautų likučiams pogrindyje. Platino atsišaukimus. Prasidėjus mokslo metams, komunistai ėmė gaudyti. Toks Krutulis dirbo komisariate ir palaikė ryšius su Lietuvos Laisvės Frontu. Ką jis mums liepdavo, tą ir darydavome. Vokiečių laikais pradėjo veikti LLA. Su Veverskiu tiesioginį ryšį palaikė Kazimieras Černiauskas, tada Aštriosios Kirsnos žemės ūkio mokykloje dirbęs mokytoju. Aš taip pat važinėdavau į Kauną, ir mano byloje yra išgalvotas Leonas, tai ten Veverskis. Užėjus rusams, mes tęsėme veiklą toliau. Važinėjau pas Kazimierą Černiauską, ir mes sudarėme štabą.

O tuo metu Batūra, veikęs LLA, pasitraukė į Vakarus. Su manimi veikė Jonas Aleščikas, Antanas Daugėla iš Laibgalių kaimo, Vytautas Vabalas - girininkas iš Lasavičių, Juozas Jurelionis - tai mano mokslo draugai.

Kai aš dirbau Dziviliškių pradinės mokyklos vedėju, tai ten mokytojavo tokia Melniekaitė. Užėjus rusams, ji tapo švietimo skyriaus sekretore, o Valavičius, kuris priklausė LLA, buvo švietimo skyriaus vedėjas. Ta mokytoja ir atvedė pas mane emgėbistus. O pas mane kabojo kryžius, Vytauto, Basanavičiaus paveikslai. Manęs tada nerado namuose. Aš supratau, kad mane seka.

1944 metais lapkričio 6 d. nuvažiavau su užduotimi į Leipalingį, kur susitikau su Valavičiumi, poetu Kudžiu ir leitenantu Mykolu Lukošiūnu. Kai mane suėmė, Valavičius su Kūdžiu jau mėnesį buvo tardomi. Jie apie mane ir papasakojo emgėbistams.

Kai sausio 16 d. atvažiavo suimti, manęs namuose nerado. Sužinojęs, kad esu ieškomas, ėmiau slapstytis. Su tokiu Vladu Kazlausku slapstėmės Palazdijuose, o paskui nuėjau į Laibgalius. Iš ten Krūkonio sūnus pavežėjo mane į Vainiūnus. Jie buvo Vilkelių tolimi giminės. Kai buvau Vainiūnuose pas Juozą Jurelionį, kuris tenai mokytojavo, vyko siautimai. Užėjo kažkokia grupė, prikėlė iš miego, patikrino dokumentus ir mane palikus išėjo. Po trijų valandų atėjo kita, su politruku. Tas sako: važiuojame su mumis, skyriuje patikrinsime. Pasodino rogėse aukščiau ant šiaudų, kad partizanai matytų -savas žmogus. NKVD būstinėje pradėjo kankinti."

Generolas Motiejus Pečiulionis

Motiejus Pečiulionis gimė 1888 m. sausio 31 d. Randiškės kaime, Šventežerio valsčiuje, Seinų apskrityje. Jo tėvas Tomas, motina Rozalija Zubrytė - Pečiulioniai Randiškės kaime turėjo apie 30 margų žemės. Pečiulioniai ūkį išnuomavo, ir tėvas, palikęs žmoną su Motiejuku namie, pats išvyko Amerikon, uždirbti pinigų sūnui mokslinti. Po poros metų Pečiulionienė su Motiejuku persikėlė gyventi pas savo brolį vargonininką Rudaminon. Čia jis baigė pradžios mokyklą ir įstojo į Suvalkų gimnaziją. Baigęs gimnaziją M.Pečiulionis Petrapilio universitete studijavo matematiką. Studijuodamas dalyvavo lietuvių studentų visuomeninėse organizacijose. 1914 m. rudenį, prasidėjus karui, savanoriu išėjo į caro kariuomenę ir tarnavo eiliniu kareiviu. Vėliau baigė artilerijos karo mokyklą ir nuo 1916 m. tarnavo karininku, dalyvavo vokiečių-austrų fronte.

1918 m. M.Pečiulionis grįžo į Lietuvą ir iš pradžių apsigyveno Vilniuje, kurį laiką dirbo „Darbo balso" redakcijoje. Besikuriant Lietuvos kariuomenei, stojo į ją savanoriu ir buvo paskirtas Pirmosios baterijos vyresniuoju karininku, vėliau - būrio vadu ir perkeltas į Alytų, kur organizavosi Pirmasis pėstininkų pulkas. M.Pečiulionis pasižymėjo kovose su bermontininkais ir bolševikais, gynė nuo lenkų Varėną, Rodūnę, Lentvarį. Vėliau paskirtas Trečiojo artilerijos pulko vadu. Karines žinias gilino Prancūzijoje. Keletą metų buvo Ginklavimosi valdybos viršininkas. Už narsumą ir sumanumą apdovanotas dviem Vyčio kryžiais su kardais ir prancūzų Garbės legiono ordinu. Jo rūpesčiu Linkaičiuose buvo įsteigtos ginklų dirbtuvės. 1936-aisiais paleistas į atsargą generolas M.Pečiulionis apsigyveno Kaune, bendradarbiavo „Lietuvos Žinių" dienraštyje.

1943    m. balandžio 5 d. Kaune vokiečių generalinis komisaras sušaukė žinomų lietuvių inteligentų konferenciją lietuvių SS legiono steigimo reikalui apsvarstyti. Buvo išdalinta garsių tautos vyrų (M.Biršiškos, prelato Šaulio, gen. S.Raštikio, gen. Kubiliūno ir kt.) rezoliucija, kurią susirinkusieji turėjo apsvarstyti bei priimti. Vokiečiai aiškiausiai reikalavo iš lietuvių pralieti kraują už „bendrą reikalą", antraip grasino represijomis. Tik vienas M.Pečiulionis drąsiai ir tiesiai pasakė, kad iš priimtų rezoliucijų turi būti visiškai aišku, kad lietuviai siekia nepriklausomybės Lietuvai, ir iš susirinkimo pasitraukė.

1944    m. išėjo į partizanus, kur tapo vyriausiuoju LLA ginkluotųjų pajėgų vadu. Suimtas kalėjo Vorkutoje. Grįžo 1956 m. Mirė 1960 m.

Vetrovo divizija

1944 m. spalio 10 d. Alytuje dislokuojamas 4-osios šaulių divizijos, vadovaujamos generolo Vetrovo, 34-asis pulkas¹⁰. Jis čia buvo tol, kol nepalaužė tautos pasipriešinimo. Kaip byloja 1949 m. duomenys, 34-asis enkavedistų pulkas apskrityje buvo išdėstytas taip: Alytuje - pulko štabas, pirmasis batalionas ir pirmoji bei trečioji kuopos. Seirijuose - antroji kuopa (69 kareiviai), Simne - būrys (71 kareivis), Lazdijuose - 2/34 pulko štabas, antrasis batalionas su šeštąja kuopa (119 kareivių), Veisiejuose - ketvirtoji kuopa (50 kareivių), Leipalingyje - penktoji kuopa (20 kareivių), Druskininkuose - būrys (214 kareivių), Merkinėje - aštuntoji kuopa (55 kareiviai), Ryliškiuose - būrys, Varėnoje - 3/34 pulko štabas, trečiasis batalionas su devintąja kuopa (117 kareivių).

Tuos Lietuvos „vaduotojų" būrius per kaimus ir miškus vedė MGB skyrių viršininkai: leitenantai - Jonas Jocius, Jonas Petrošius, Jonas Renkauskas, Anicetas Šmatavičius, Pranas Macenis ir kt. Žuvo ar buvo nukankinta apie 400 Dainavos apygardos Šarūno rinktinės partizanų. Ir žmonių lūpose nuo tol žodis rusai skambėjo kaip kraugeriai. Nė kiek ne menkesnės „šlovės" nusipelnė ir jiems talkinę lietuviai.

Lietuvos SSR Valstybės saugumo komiteto (KGB) nevisame išlikusiame archyviniame fonde LSSR KGB darbuotojų kartotekos tarnybos kortelėje yra žinių, kad Šmatavičius Anicetas Leonovič (taip dokumente) g. 1922 05 03 Telšių aps. Alsėdžių vls. Dišlių k., turėjo pradinį išsilavinimą (baigė tris gimnazijos klases), 1945 m. mokėsi SSSR NKVD mokykloje Lietuvoje. 1950 07 12 - 1952 05 01 dirbo Kauno srities Lazdijų rajono skyriaus pavaduotoju, tuo pačiu metu - Lazdijų r. 2-N poskyrio viršininku.

Macenis Pranas Kazisovič (taip dokumente), g. 1924 08 24 Telšių aps. Plungės vls. Merkeliu k. turėjo pradinį vidurinį išsilavinimą (baigė 4 gimnazijos klases), 1945 m. mokėsi SSSR NKVD mokykloje Lietuvoje. Nuo 1947 10 01 dirbo MGB Lazdijų aps. valsčiaus poskyrio operįgaliotiniu, nuo 1950 02 23 - MGB Lazdijų aps. skyriaus Leipalingio vls. poskyrio vyr. operįgaliotiniu, nuo 1950 07 12 - MGB Kauno sr. Veisiejų rajono skyriaus 2-N poskyrio vyr. operįgaliotiniu, nuo 1951 06 10 iki 1952 02 01 -MGB Kauno sr. Veisiejų r. skyriaus 2-N poskyrio viršininko pavaduotoju.

SSSR MGB įsakais 1948 04 22 suteiktas leitenanto, 1951 10 19 - vyresn. leitenanto laipsnis.

Petrošius Jonas, g. 1916 m. Utenos aps. Alantos vls. Idiškio k.

Nuo 1945 02 01 dirbo NKGB Lazdijų aps. skyriaus operjgaliotinio padėjėju, nuo 1946 04 01 - MGB Lazdijų aps. skyriaus operįgaliotiniu, nuo 1948 04 01 - MGB Lazdijų aps. skyriaus Lazdijų valsčiaus poskyrio viršininku, nuo 1949 09 01 - MGB Lazdijų aps. skyriaus viršininko pavaduotoju, nuo 1950 07 15 iki 1953 04 03 - MGB Kauno srities Simno rajono skyriaus viršininku.

SSSR NKVD 1945 09 08 įsaku suteiktas jaun. leitenanto laipsnis, SSSR MGB 1949 04 08 įsaku - leitenanto, SSSR MGB 1952 09 18 įsaku - (saugumo) vyresn. leitenanto, SSSR KGB 1955 10 24 įsaku - vyresn. leitenanto laipsnis.

Jocius Jonas Antonovič (taip dokumente), g. 1917 05 26 Raseinių aps. Betygalos vls. Isgucėnų k. (taip dokumente), turėjo pradinį išsilavinimą (baigė 6 pradinės mokyklos klases). Nuo 1948 09 15 dirbo MGB Lazdijų aps. Veisiejų valsčiaus poskyrio viršininku, nuo 1950 07 12 iki 1951 06 15 - MGB Kauno srities Veisiejų rajono skyriaus 2-N poskyrio viršininko pavaduotoju.

SSSR MGB įsakais 1945 11 05 suteiktas jaun. leitenanto, 1948 04 22 - leitenanto, 1951 10 19 - vyresn. leitenanto laipsnis.

Renkauskas Jonas Stepovič (taip dokumente), g. 1921 m. (mėnuo, diena nenurodyta) Ukmergės aps. Gelvonų vls. Bagaslaviškio k., turėjo pradinį išsilavinimą (baigė 4 liaudies mokyklos klases), 1945 03 02 - 1945 11 16 mokėsi SSSR NKVD mokykloje Lietuvoje.

Nuo 1948 06 01 dirbo MGB Lazdijų aps. skyriaus Leipalingio valsčiaus poskyrio viršininku, nuo 1950 07 12 iki 1952 09 15 - MGB Kauno srities Veisiejų rajono skyriaus viršininko pavaduotoju ir 2-N poskyrio viršininku.

SSRS MGB įsakais 1945 11 05 suteiktas jaun. leitenanto, 1948 05 11 - leitenanto, 1951 06 14-vyresn. leitenanto laipsnis.

Audenis Vytautas Stanislavovič (taip dokumente), g. 1928 m. (mėnuo, diena kortelėje nenurodyta) Ukmergėje, turėjo vidurinį išsilavinimą (baigė 6 gimnazijos klases), 1956 m. vidurinę mokyklą, 1946 07 04 - 1948 02 23 baigė SSSR MGB MKŠ mokyklą Lietuvoje. Nuo 1953 05 26 dirbo MVD Lazdijų rajono skyriaus viršininku, nuo 1954 04 07 iki 1959 09 27 - LSSR KGB įgaliotiniu Lazdijų rajone.

SSSR NKVD (taip dokumente) įsakais 1948 01 20 suteiktas jaun. leitenanto, 1950

11 15 - leitenanto laipsnis, SSSR KGB įsakais 1954 09 04 - (saugumo) vyresn. leitenanto, 1955 10 24 - vyresn. leitenanto, 1958 12 16 - kapitono laipsnis.

Žuvę Lazdijų aps. MGB-MVD skyrių karininkai:¹¹

1.    R.Bagdonas - 1950 m. rugsėjo 25 d. Šventežeryje, MGB vyr. operatyvinis įgaliotinis.

2.    Nikolajus Vertila - 1947 m.spalio 28 d., MGB jaun. leitenantas.

3.    Nikolajus Gaivalenka- 1947 m. vasario 8 d., leitenantas, operatyvinis įgaliotinis.

4.    Ivanas Koroliovas, g. 1909 m. - 1947 m. rugsėjo 13 d. Macevičių k., MGB skyriaus viršininkas.

5.    Juozas Lazauskas, g. 1922 m. - 1947 m. kovo 1 d. Pakirsnių k., operatyvinis įgaliotinis.

6.    Jakimas Muravjovas, g. 1912 m. - 1947 m. kovo 1 d. Pakirsnių k., milicininkas.

7.    V.Motinas - 1947 m. liepos 22 d. Kaziulių k., Leipalingio vls. MGB skyriaus viršininkas.

8.    Miliušenka - 1947 m. liepos 22 d. Kaziulių k., Leipalingio vls. MVD skyriaus viršininkas.

9.    Michailas Motinas, g. 1926 m. - 1947 m. rugsėjo 3 d. Černiauskų k., milicininkas.

10.    Vasilijus Martiševas, g. 1926 m. - 1947 m. rugsėjo 13 d., Macevičių k., įgaliotinis.

11.    Juozas Ragelis, g. 1923 m. - 1948 m. vasario 8 d., kai ėjo iš Leipalingio į Savanorių k., MGB jaun. leitenantas.

12.    Jonas Stankevičius, g. 1926 m. - 1947 m. rugsėjo 3 d. Černiauskų k., milicininkas.

13.    Tamošaitis - 1946 m. gegužės 7 d. Babrų k., Veisiejų vls. įgaliotinis.

14.    Stepanas Čiujevas, g. 1915 m. - 1947 m. kovo 1 d. Pakirsnių kaime, įgaliotinis.

15.    Stasys Šimkevičius, g. 1928 m. - 1948 m. rugpjūčio 2 d. Paliepio k., Kapčiamiesčio vls. MVD skyriaus įgaliotinis, jaun. leitenantas.

16.    Šturminas (Miturinas) - 1947 m. liepos 22 d. Kaziulių k., OCY kuopos vado pavaduotojas.

Stribai

Rusų kariuomenei Lietuvos vieškeliais nudundėjus į vakarus, kaimuose pasirodė šunimis vedini enkavedistai, dar vėliau - kaimiečiams gerai pažįstami, bet keistai apsirengę žmonės: pusiau kariškiai, su raudonomis penkiakampėmis kepurėse. Tai buvo stribai. Tas keistai išverstas ginkluoto žmogaus pavadinimas, jo elgesys, psichologija atėjo iš Sovietijos ir dar ilgai pasiliks lietuvio atmintyje. Greitai paplito šmaikšti dainelė: „Ir atėjo kūdas stribas, automatas ant pečių, duonos plutą įsikandęs, duoki, buože, lašinių!" Lietuvos komunistai susigriebė negerai padarę, pavadindami tuos žmones „naikintojais" ir pervadino „liaudies gynėjais". O ta jų „ginama liaudis" juos ir toliau laikė stribais - nusikaltėliais. Iš pirmo žvilgsnio tai buvo tarsi laukinių giminė, atklydusi iš klajoklių krašto. Tačiau ji kilo iš mūsų pačių, tik apimta pasąmoninių sadistinių vaizdinių ir troškimo - naikinti. Iš tikrųjų jie ir buvo kaip laukiniai - vieni nuo kitų priklausomi ir lygūs, kartu nesivaržantys. Grobį irgi dalindavosi kaip anie: kas stipresnis, tas ir daugiau... Visi laikėsi bandos principo: kai vienam nariui pasidarydavo baisu, tas savo baime užkrėsdavo ir kitus, ir visa banda, apimta panikos, bėgdavo per kaimus kur į saugesnę vietą. Tačiau vieno žiaurumas taip pat būdavo užkrečiamas, juo persiimdavo dauguma. Stribai negalvodavo, bet veikdavo instinktyviai. Būdavo, kad drąsa atsirasdavo net iš baimės, ir minia padarydavo tokių nusikaltimų, kokių atskiras jos narys gal niekad nepadarytų. Ar net jais pasibaisėtų. Taigi beasmenei ir anonimiškai miniai visos kaltės tarsi buvo iš anksto atleistos - ji lyg ir nepakaltinama. Tačiau stribų nekentė ne tik kaimiečiai, bet ir patys kariškiai. Tai buvo Lietuvos komunistų „kariuomenė" tautai skaldyti ir valdyti.

Marksizmo teoretikai, būdami puikūs minios psichologai, pabandė savo kūrinį įskiepyti ir Lietuvoje, mat žinojo, kad bandos instinktai yra amžini kaip pati gamta. Ir štai paleido tuos vargšus per miestelius ir kaimus „lygybės daryti", nes šis troškimas prilygsta kitam, stipresniam, turtingesniam, irgi amžinas. Ir ėjo stribai per žmones, juos „robavodami" ir „kotavodami", savo artimuosius Sibiran tremdami, nes buvo įsitikinę, kad viską keičia negrįžtamai. Taigi lyg ir apimti savotiško pamišimo ar net apsėsti... Bet kai šis pamišimas praėjo, pasiliko kaltės jausmas ir nenumaldoma baimė, kuri ir neleidžia stribui pasakyti tiesą net šiandien, praėjus tiek metų, o jiems patiems atsidūrus ties slenksčiu į Anapus.

Gal ne vienas buvęs stribas prisimena save, stovintį stribynėje prieš leitenantą ir gaudantį jo proteliui nesuvokiamus žodžius: „V konce koncov!" Dabar, jau žiloje senatvėje, gal seka liūdnu žvilgsniu laidotuvių procesiją: karstą su partizano palaikais, surankiotais iš stribyno patvorių, perjuostus trispalve, kurį žmonės lydi į amžinojo poilsio vietą. Gal jo ausyse staiga suskamba daina, kurią, sustoję ant jaunu krauju aplaistytų kalvų, dainavo ganyklų vaikai: „Neliūdėk, žalia giruže, nes ateis laikai, sudainuos tau linksmą dainą Lietuvos vaikai..." Ir tie laikai atėjo. Tik gal nė vienas stribas taip ir neparodė tos vietos, kur jie kitados, su penkiakampėmis kepurėse, naktį užkasė žuvusius ir nukankitus, kurių kepurės buvo papuoštos Vyčio ženklais. Taip susidūrė ir mirti-

nai susikovė ne tik žmonės, jų idėjos, bet ir jų simboliai. O Vytis, net pralaimėjęs, žmonių sąmonėje vis vien nugalėjo, nes visuomet reiškė gyvosios Lietuvos dvasios pergalę. Ir šiandien mes regime, kad anie pokario kaimiečiai buvo teisūs: partizanų pralaimėjimas - buvo jų Didžioji Pergalė. Iš ten - ir mūsų Atgimimas...

LSSRKP(b) CK 1944 m. liepos 24 d. nutarė respublikos teritorijoje, išvaduotoje nuo vokiečių fašistų okupantų, visose apskrityse steigti naikintojų (istrebitelių) batalionus, kiekvienoje - po 150 žmonių. Stribus organizuoti įsakė kompartijos komitetams ir NKVD skyriams. Taip buvo sukurta „šlovingoji" Lietuvos komunistų „armija". Tą Antano Sniečkaus nutarimą perrašė enkavedistų vadas Juozas Bartašiūnas.

Liepos 27 d. jis įsakė istrebitelių batalionų štabo viršininkui papulkininkiui Eismontui parinkti iš karininkų batalionų vadus. Taip pat įsipareigojo NKVD skyrius veikti nedelsiant ir po 10 dienų informuoti apie tai patį Bartašiūną.

LSSR KP(b) Ck ir LKT 1944 m. gruodžio 3 d. nutarė suformuoti istrebitelių būrius ir valsčiuose - po 30-40 žmonių kiekviename. Būrį apginkluoti kulkosvaidžiu ir trofėjiniais ginklais. Pabrėžiama, kad stribų būriai yra NKVD kariniai padaliniai ir naktimis turi likti kareivinėse, o dieną, jeigu ramu, gali eiti namo. Operacijų vykdymui skirti „arklinį" transportą... Į stribus imti tik ištikimus revoliucionierius, grįžusius iš „lazaretų" karius, tarybinius partizanus, komjaunuolius ir panašius „didvyrius". O svarbiausia - būti budriems, nes ir tarp stribų pasitaikę išdavikų. J.Bartašiūnas 1945 m. kovo 23 d. informavo stribų vadus, kad esama atvejų, kai istrebiteliai, pasiėmę ginklus, išeina pas partizanus. Antai iš Alytaus apskr. naikintojų bataliono į mišką išėję 4 „liaudies gynėjai".¹²

LSSR NKVD
1945.11.15.
drg. Kruglovui
Lietuvos SSR Vidaus reikalų liaudies komisarui,
valstybės saugumo komisarui drg. Bartašiūnui.
Operatyvinio sektoriaus viršininkui
III rango milicijos komisarui drg. Rudiniui.

Spec pranešimas¹³

Š.m. vasario 2 d. Šventežerio valsčiaus NKVD skyriaus įgaliotinis Svistelinas su istrebitelių komandos grupe šukavo Margų gyvenvietę, esančią netoli miško masyvo prie Kamenkos kaimo (kv. 18/66). Svistelinas 2 val. dienos baigė darbą ir kartu su naikintojų komandos kariais atėjo prie savo pastočių, esančių pamiškėje, ir rengėsi važiuoti į Kamenką.

Kai tik kariai susėdo į roges, banditai iš miško pusės paleido kulkosvaidžių ugnį į istrebitelius, dėl to iš pirmos salvės nukauti 5 istribiteliai ir vienas sužeistas.

Drg. Svistelinas ir su juo esantis milicininkas paleido iš automato atsakomąją ugnį, ketino banditus pulti, bet naikintojų komandos kariai, palikę žuvusius, metę ginklus, paniškai išsibėgiojo...

Pavyko atremti banditų puolimą, surankioti mestus ginklus ir išnešti iš kovos lauko sužeistą karį. Svistelinas taip pat buvo sužeistas į petį ir kaklą.

Aiškinantis pagal dalyvavusiųjų ir mačiusiųjų parodymus paaiškėjo, kad buvo nukauti du banditai, kuriuos kiti banditai nusivežė.

Iš apskrities NKVD skyriaus darbuotojų ir pasienio komendantūros sudaryta grupė, vykdyti priemonėms nustatant banditų buvimo vietą ir areštuojant jų rėmėjus.

Agentūros ir tardymo būdu išaiškinta, kad ginkluotas susidūrimas įvyko su banditų grupe, vadovaujama bandito Juozo Leifanto. (Neifaltos B.K.).

Nurodyta gauja sausio 28 d. iš istrebitelių grupės, vadovaujamos drg. Svistelino, atėmė 2 kulkosvaidžius ir 2 automatus, ir ji slapstosi Alytaus ir Marijampolės aps. teritorijoje.

LTSR Seinų aps.

NKVD ir NKGB opergrupės viršininkas,
valst. saugumo majoras (Kukuškinas)

1945 m. vasario 3 d.
Vilniaus NKVD-NKGB operatyvinio sektoriaus viršininkui
pulkininkui drg. Rydykai
Vilnius
1945 m. spalio mėn. penkiadienio

Pranešimas¹⁴

(Ištrauka)

Nacionalistinis pogrindis ir banditų grupės, veikiančios apskrityje, tęsia savo priešišką veiklą. Per ataskaitinį penkiadienį Seirijų valsčiuje užregistruoti 2 teroristiniai banditų išpuoliai.

1) Spalio 20 d. Seirijų vls. NKVD skyriaus apylinkės įgaliotinis Radvilavičius Pranas, Domo s., 18 val., grįždamas iš Vainiūnų arkliais važiavo su 4 naikintojų būrio kariais. Už 8 kilometrų nuo Seirijų, Cibulių k. rajone grupę iš pasalų apšaudė grupė banditų, per susišaudymą buvo nukautas apylinkės įgaliotinis Radvilavičius ir naikintojas Lukoševičius Baltrus, Jono s., sužeistas naikintojas Radvilavičius Kazys, Prano s., ir Radvilavičius Jonas, Jono s. Po susišaudymo banditai iš nukautųjų paėmė lengvąjį kulkosvaidį, automatą, šautuvą ir pasislėpė.

Spalio 21 d., tęsiant aiškinimosi darbą dėl įvykdyto teroro spalio 20 d. Seirijų valsčiuje, 10 naikintojų būrio karių, vadovaujamų OBB vyr. įgaliotinio naikintojų batalionui leitenanto drg. Kraskovo, 18 val. grįžo iš operatyvinės užduoties į Seirijus. Už 4 km nuo Seirijų mūsų grupė gavo duomenų, kad Akuočių dvare yra apie 20 žmonių banditų gauja. Mūsų grupė ryžosi patikrinti faktą, išsidėstė mūšio tvarka, priėjo prie dvaro, ir iš tikrųjų jo prieigose banditai mūsų grupę apšaudė. Prasidėjo mūšis, kuris tęsėsi 20 minučių, kol mūsų grupė išeikvojo šovinius, po to dėl banditų pusės jėgų persvaros pasitraukė, prarasdama nukautąjį karį naikintoją Aleksą Andrulevičių, ir vienas buvo lengvai sužeistas (...).

Apžiūrėjus mūšio lauką, buvo nustatyta, kad per mūšį nukauti 5 banditai (kraujo pėdsakai), kurių lavonus nusinešė patys banditai, be to, mūšio lauke rastas banditų portfelis su 25-50 sudėtų į paką lapelių su Lazdijų apskrities valsčiaus pavadinimais, iš to matyti, kad nurodyta grupė buvo maršrutinė ir ėjo iš Alytaus apskrities į Lazdijų apskritį platinti lapelių. Tolimesnis banditų persekiojimas teigiamų rezultatų nedavė.

Be to, spalio 21 d. Seirijų vls., Pošnios k. rajone buvo nuplėšti kontrevoliucinio turinio lapeliai, platintojas nenustatytas. Mūsų per šį periodą rasti lapeliai pridedami prie pranešimo.

Alytaus aps. NKVD skyriaus viršininkas
papulkininkis (Lisovskis)

Iš Seinų aps. LKP(b) sekretoriaus pranešimų:¹⁵

(...) Apskričio gyventojai bendrai imant skaitosi vidutinio turtingumo, tamsūs, prietaringi, užsispyrę nacionalistai, darbininkijos nėra, nes, išskyrus keletą smulkių malūnų bei lentpjūvių, jokios pramonės nebuvo ir nėra.

Tarybų valdžia valsčiuose ir apylinkėse buvo pastatyta iš neaiškių žmonių, nes teisingas žinias sunku buvo iš karto surinkti, kadangi šitam apskrityje nebuvo nei partinio judėjimo, nei pačių partizanų, išskyrus kelis pavienius asmenis ir pasekoje buvo daug išaiškinta liaudies priešų, kurie buvo prasiveržę į tarybinius organus, kurie šiuo metu buvo izoliuoti.

(...) Nuo sausio mėn. 1945 m. išsiplėtė mūsų apskrityje banditizmas ir jau pradėjo veikti ne smulkiomis grupėmis, o didelėmis bandomis, po 200-300 gerai ginkluotų banditų ir daugiau, kurie vežasi ir ginklų bei šaudmenų atsargas, atimtuose nuo valstiečių vežimais ir arkliais, o daugumoje apiplėšia tarybinius ūkius bei arklių-mašinų nuomavimo punktus.

Tokių stambių banditinių gaujų vasario mėnesyje pradėjo pasirodyti tankiau ir kovą vesti su jais ne tik naikinančio bataliono vyrams pasirodė sunku, bet kad ir pasieniečių esantys garnizonai nebeužkerta kelią jų siautėjimui. Nes dabartiniu metu jie metė lozungą (tai yra banditai), kad mes greitai baigsime su tais, kurie įvedė komunistų tvarką Lietuvoje. Ir jie pirmoje eilėje ieško tų, kurie yra grįžę iš Tarybų Sąjungos lietuvių.

Praktikoje aš duodu kelis pavyzdžius jų veikimo taktikos, kurias aš pats ir mano draugai pergyvenom.

1. 1945 m. sausio 14 dieną, nuvažiavus į Sangrūdos valsčių dėl pravedimo kompanijos prievolių pristatytmo valstybei reikalu bei raginimo kovai prieš Lietuvos vokiškuosius nacionlistus. Kuomet buvome susirinkę pas valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininką, valsčiaus ir apskr. pasiųstas aktyvas, apie 8 val. 30 min. vakaro, buvo paleista automato serija per langą, kur pasekoje buvo užmušta 3 žmonės ir 3 sužeista, tame skaičiuje ir aš į ranką ir galvą.

2.    Po to, vasario 23 d. 1945 m. buvo pulta naktį tas pats valsčiaus miestelis Sangrūda, tuomet radosi tenai apkomo atstovas, kuris buvo nuvykęs pravesti Raudonosios Armijos 27-ųjų metinių sukaktuves. Puolimas buvo įvykdytas 2 val. ryto, bet atremtas vietos veikiančiojo bataliono vyrų bei pasieniečių, kur pasekoje žuvo du pasieniečiai, karininkas ir kareivis.

3.    1945 m. vasario mėn. 25 d. įvyko apkomo nutarimu grupinis mokytojų suvažiavimas Rudaminoje. Buvo suvažiavę dviejų valsčių mokytojai, kur buvo dienotvarkėje aptariami pedagoginiai klausimai ir pranešimas apie tarptautinę padėtį ir padėtį frontuose. Pravesti buvom nuvažiavę ir aš kaip agit. ir propagandos skyr. vedėjas (T.Kulakauskas) ir švietimo skyriaus vedėjas. Įpusėjus suvažiavimo dienotvarkei, apie 2 vai dienos gavome pranešimą, kad Rudaminos miestelį supa banditai ir pasekoje išgirdome kulkosvaidžių bei automatų šūvius visai arti ir bėganti vietos milicija iš miestelio. Padėtis buvo rimta, nes miestelis liko atviras, niekieno neginamas, kilo įtarimas, ar nėra specialiai ruoštas užpuolimas ant minėto mokytojų suvažiavimo, ir tuo pačiu pasirodė, kad miestelis yra supamas iš visų pusių ir gana didelėmis jėgomis, kaip vėliau paaiškėjo, kad buvę banditų daugiau negu 300 gerai ginkluotų asmenų.

Susirinkę mokytojai kai kurie labai išsigando, kurie buvo lojalūs Tarybų valdžiai, net pradėjo naikinti pareiškimus, kuriuos turėjo pasirašę dėl įstojimo į profesinę sąjungą. Be to, pamatę, kad banditai sudaro rimtą pavojų jiems, kurie prisideda prie Tarybų valdžios sutvirtinimo Lietuvoje, iš tų organų, kurie specialiai turi kovoti su banditizmu, būtent: milicija bei nakinantys batalionas, banditams puolant miestelį dienos metu, pabėgo dėl silpnos organizacijos ir ginklų bei šaudmenų trūkumo ir paliko vietos aktyvą likimo valiai - banditų malonei.

Kur pasekoje buvo išplėštas kooperatyvas ir paimtos tinkamesnės prekės bei pinigai. Paleisti iš milicijos arešto. Apgadintas milicijos namas nuo granatos.

Ir per šį puolimą apart 9-nių užmuštų naikinančio bataliono vyrų, dingo be žinios daugiau 20-ies dar naikinančio bataliono vyrų, kur matyti buvo sugauti banditų ir išvežti.

Banditai siekia paraližuoti žemesniuosius Tarybų valdžios organus, kur, žinoma, jie patys vykdytojai praktikoje į gyvenimą, visų partijos bei vyriausybės nutarimų yra per vis mažiau apsaugoti, neturi jokių ginklų ir gyvena kaimuose pavieniui..."

(Kalba netaisyta)

Pasakoja Jonas Vaitkevičius

„Tai įvyko 1945 metų vasarį. Lopiškų kaime buvo apsistoję gal 20 rogių su partizanais, o jų vadas atvyko važeliu. Ten pat gyveno stribas Petras Sereda. O stribai iš Jono Čekanavičiaus buvo atėmę didelį bulių ir jį pasipjovę. Mėsos turėjo, bet duonos neturėjo. Taigi Petras Sereda parvyko iš Rudaminos stribyno į namus duonos. O namuose partizanai. Išeina jo tėvas iš trobos ir sako: „Sūnau, nenusigąsk, turime svečių". Ir išėjo trys partizanai. Išsigandęs jo vežėjas spruko su rogėmis pas stribus į Rudaminą, ir pranešė, kad taip ir taip - Petrą banditai suėmė. Tada stribų vadas Stasys Butanavičius (iš Mikniškių kaimo) prašo rusų leitenanto leisti jo būriui suimti partizanus. Tas leido. Ir išvažiavo: broliai Saladinskai iš Maišymų kaimo, Kryžiokas irgi iš ten, Šmitas, Leskevi-čius iš Sakalčiznos ir kiti. Stribus, dar neprivažiavusius Petro Seredos sodybos, iš užpakalio apsupo partizanai. Leskevičius pasidavė, Šmitas pabėgo, o kiti žuvo. Taip atsitikus, partizanai nutarė pulti Rudaminą. Pajutę Rudaminos stribai stvėrė prie bažnyčios stovėjusius žmonių arklius, o tada buvo mišios, sekmadienis, ir į Lazdijus. Dar kiti bažnyčios bokštuosna sulindo, o toks stribas Zabulevičius tvarte po mėšlu pasislėpė. Partizanai, užpuolę stribų būstinę, sunaikino dokumentus ir išvadavo areštuotus. įdomiausia tai, kad su partizanais Rudaminos stribyną puolė ir pasidavęs stribas Leskevičius. Partizanai, sugrįžę į Lopiškių kaimą, papietavo ir kartu su Petru Sereda ir Leskevičiumi išvažiavo į Kalniškės mišką. Gegužės 16 dieną per kautynes Kalniškės miške Leskevičius žuvo, o Petras Sereda pabėgo, bet vėliau jį sugavo ir nuteisė lagerio.

Rudaminoje tada nušovė saugumo agentą, Motiejūną."

Iš Seinų apskrities LKP(b) sekretoriaus pranešimų:¹⁶

„Kaip tik tuo pačiu laiku Leipalingio milicijos skyriaus patalpose buvo sušauktas valsčiaus aktyvo pasitarimas dėl pravedimo Didžiosios Spalio Socialistinės Revoliucijos šventės minėjimo. Susirinkimą apsaugojo vienas liaudies būrio gynėjų kovotojas, o patrulių bei kitos apsaugos miestelyje nebuvo. Banditai pasinaudodami vietinių milicijos organų nebudrumu, apsuko miestelį nejučiomis, priėjo prie pašto agentūros, nupjovė ryšių laidus ir puolė milicijos patalpas, kuriose vyko aktyvo pasitarimas, apmėtė patalpas granatomis ir apšaudė iš šautuvų, automatų bei kulkosvaidžių, ko pasekoje kulipka buvo užmuštas liaudies gynėjų būrio kovotojas (kuris apsaugojo susirinkimą) Žibūda ir sužeisti valsčiaus milicijos viršininkas drg. Sergejenka ir milicininkas drg. Maciulevičius. Nežiūrint to, kad miestelis buvo užpultas netikėtai buvo oranizuota miestelio gynyba, vietinio liaudies gynėjų būrio bei milicijos jėgomis kuriomis vadovavo valsčiaus partorgas drg. Steponavičius, mūšiai su banditais tęsėsi apie valandą laiko, bet kadangi banditų jėgos buvo žymiai didesnės ir pasinaudodami netikėtu užpuolimu valsčiaus įstaigoms spėjo padaryti didelių nuostolių.

Kadangi banditai prieš užpuldami nutraukė telefono laidus, tai telefono ryšio su apskrities centru bei kaimyniniais valsčiais ir pagalbai ginkluotų jėgų iššaukti iš kitur nebuvo įmanoma, tik vienas liaudies gynėjų būrio kovotojas, pasprukęs iš banditų apsupimo, nubėgo pranešti apie įvykį į artimiausią miestelį Veisiejus, kuris randasi apie

12 klm nuo Leipalingio. Pranešus Veisiejų komendantui apie įvykį, tuojau pagalbai buvo pasiųsta su mašina apie 20 pasienio raudonarmiečių, kurie į Leipalingį atvyko apie 23 val. naktį, bet banditai jau buvo pasitraukę, tuo pat laiku pribuvo į Leipalingį ir iš Lazdijų pasiųsta operatyvinė grupė, susidedanti iš liaudies gynėjų bei milicijos darbuotojų. Tačiau iš pasieniečių bei saugumo organų pusės nebuvo imtasi iniciatyvos aktyviam banditų persekiojimui, aiškindami, kad tamsios nakties sąlygose banditų persekiojimas buvo neįmanomas.

(...) Apie vasario mėn. pradžią Leipalingio naikinančio bataliono vyrai ir valsčiaus milicijos viršininkas vykdė operaciją ir susidūrė su banditų grupe. Prasidėjo susišaudymas, bet nebūdami tikri, kad jie ne su savais šaudosi, milicijos viršininkas sustabdė šaudymą ir su trimis naikinančio bataliono vyrais nuėjo priešais, sakydamas, kad mes šaudomės su savais. O iš tikrųjų buvo banditai ir visi nuėjusieji buvo suimti."

(Kalba netaisyta)

1945 m. gruodžio 21-ąją kartu su naikintojais, vadovaujamais Seirijų NKVD skyriaus viršininko pavaduotojo milicijai Taranovo, į Paserninkų kaimą buvo pasiųsta karinė grupė. Už trijų kilometrų nuo Seirijų ši grupė susidūrė su partizanais. Per susišaudymą buvo nukautas Taranovas, NKVD įgaliotinis Aleksa ir penki kariai naikintojai, sužeistas vienas vietos gyventojas. Partizanai paėmė tris kulkosvaidžius, du automatus, du šautuvus ir NKVD anstpaudą, buvusį pas drg. Taranovą.¹⁷

Iš stribo Jono Radvilavičiaus 1975 m. liudijimo ¹⁸

„1945 metais rudenį ar pavasarį, tiksliai neprisimenu, mes žinojome, kad 250 banditų ruošiasi pulti Seirijus. Apie tai mes sužinojome tokiu būdu. Mano sesers vyras Bražinskas Zigmas važiavo šieno arkliais su pastote į Paserninkų kaimą. Jis dirbo Seirijų valsčiaus arklių šėriku. Pastotė buvo iš Žagarių kaimo. Su juo kartu važiavo Kėrys, vardo neprisimenu. Paserninkų kaime banditai jį nukėlė nuo šieno (važiavo su šienu į Seirijus), nurengė, nuvedė į Bukaučiznos mišką Bestragiškės kaime ir kankino. Kerį banditai paleido, prieš tai primušė. Kėrys pranešė, kad banditai nusivedė Bražinską Zigmą, liaudies gynėjai - 13 žmonių išvyko ieškoti banditų. Išvykimo metu skambino Seirijų bažnyčios varpai. Visi, išskyrus porą trejetą žmonių, buvo nušauti banditų. Vėliau tą pačią dieną atvyko kariuomenė iš Alytaus ir banditai turėjo pasitraukti. Ir tik tardant Paserninkų k. gyventojus, buvo sužinota, kad banditai turėję pulti Seirijus."

Alytaus apskrityje 1946 m. jau buvo 7 stribų būriai, iš viso - 190 žmonių. Alytaus LKP(b) nutarė įsteigti skrajojantį liaudies gynėjų batalioną. Bataliono vadu paskyrė drg. Lisovskį, pavaduotoju - drg. Slavinską, bataliono komisaru - drg. Prakapą.

1-ojo būrio vadu tapo Bronius Daraškevičius, buv. Šarūno būrio partizanas, polit-vadovu, komjaunimo sekretorius Steponaitis, 2-ojo būrio vadas drg. Filimonovas, buv. Šarūno būrio partizanas, politvadovas, komjaunimo instruktorius drg. Jaciunskas, 3-iojo būrio vadas Antanas Žmuidzinavičius, buv. Šarūno būrio partizanas, politvadovas - drg. Bukleris.

„Prie bataliono sudėties sudaryti agitfurgoną dėl agitmasinio darbo gyventojų tarpe, furgono viršininku skirti drg. Baravyką, pavaduotoju - drg. Dobrovolską", - nutarė Alytaus LKP(b), o pasirašė sekretorius Juozas Matačinskas...¹⁹

Taip dauginosi apskrityje stribai, tarp kurių buvo nemaža NKGB užverbuotų slaptųjų agentų. Alytaus MGB turėjo 18 tokių stribų-agentų..." Agentas Bojevikas - Seirijų stribas Vincas Savostas teikia žinių apie Butkaus - Juozo Marčiulionio ir Špoko - Antano Vailionio partizanus", - rašo MGB. Pagal to paties Bojeviko duomenis Juozapavičiuose, pas Oną Padimanskienę, 1948 m. birželio 19 d. bus šokiai, į kuriuos ateis civiliškai apsirengę banditai. Buvo pasiusta operatyvinė grupė, vadovaujama Seirijų MGB skyriaus operatyvinio įgaliotinio jaun. Itn. Sudilovskio ir MGB 1-osios kuopos vado leitenanto Filatovo. Stribai, sutikę sodyboje vyrą su moterimi, sukomandavo: „Ruki verch!" „Zdravstvujte, tovarišči", - atsakė nepažįstamasis ir, išsitraukęs pistoletą, ėmė šaudyti. Moteris šoko bėgti, bet paskui parkrito - buvo mirtinai sužeista. Tuomet žuvo partizanas Dobilas - Vaclovas Bartkevičius, g. 1922 m. Gudonių kaime, ir Onutė Konstanavičiūtė, g. 1930 m. Juozapavičių kaime.

O štai ir liudijimas apie stribų „karingumą". Alytaus aps. LKP(b) sekretorius 1947 m. kovo 4 d. rašo: "Komunistų biuras pažymi, kad einantis valsčiaus MGB skyriaus viršininko pareigas Losiakovas ir MVD skyriaus viršininkas Smirnovas sausio ir vasario mėnesiais susilpnino kovą prieš buržuazinių nacionalistų likučius ir jų ginkluotus būrius."

Losiakovas be apskrities MGB skyriaus viršininko leidimo išvažiavo iš valsčiaus teritorijos, palikdamas stribus vienus. Tie vaikčiojo po kaimus medžiodami ir užsiiminėdami rinkliava. Be kariuomenės priedangos vasario 24 d. Raganiškės kaime susidūrė su partizanais. Žuvo Seirijų valsčiaus partorgas Kavaliauskas, valsčiaus VK pirmininkas Korkazas, apylinkės pirmininkas Vaivada ir buvo sunkiai sužeistas LKP(b) instruktorius L. Solovjovas.

„LKP(b) aps. biuras pažymi, kad MGB kariuomenės pulko štabo viršininkas Kuricy-nas, vykdydamas operaciją prieš minėtą gaują, ją sužlugdė, susidurdamas su 27 banditais, Losiakovo ir Smirnovo neveikia privedė prie to, kad nacionalistai banditiniai elementai prieš rinkimus į AT suaktyvino savo priešišką veiklą. Valsčiaus teritorijoje nebaudžiami platina antitarybinius lapelius ir leidžia antitarybinį laikraštį „Laisvės rytas". Jie taip suįžūlėjo, kad šį laikraštį paštu atsiunčia visiems vadovaujantiems valsčiaus darbuotojams, tarp jų MGB bei MVD viršininkams".²⁰

Stribai, be to, partizanų visaip gąsdinami ir bauginami. 1947 m. gegužės 9-osios naktį pas Geištarų kaimo gyventoją atėjo trys karininkai, vienas, sako, buvo su leitenanto antpečiais. Paprašė piliečio, kad tasai nuneštų siuntinį vienam Miroslavo stribui nuo brolio. Ant dėžutės, aptrauktos drobe, buvo parašyta: „Miroslavo milicija - Juozui Rauličkiui". Nešėjas, neradęs adresato stribyne, nunešė siuntinį jam į namus. Siuntinio savininkas pradėjo jį atidarinėti. Dėžutei sprogus, žuvo J.Rauličkis ir dar trys asmenys, užsidegė troba.

1947 m. gegužės 8 d. Lazdijų aps. MGB skyriaus viršininkas papulkininkis Pšeničnikovas rašo Lazdijų LKP(b) sekretoriui drg. Mačnevui:

„1947 m. gegužės 28 d. grupė tarybinio partinio aktyvo su „Š": išvažiavo tarnybiniais reikalais į Lazdijų vls. Šulnelių k. Nuvykę į vietą, sustojo pas stambų buožę, kur pradėjo gerti svaiginančius gėrimus, po to atidengė betikslį šaudymą į taikinį. Dėl nerūpestingumo ir politinio budrumo stokos, grupė tarybinio aktyvo neblaiviame stovyje patraukė iš Šulnelių kaimo į Lazdijus. Kelyje tarybinių aktyvistų grupę apšaudė teroristinės grupės dalyviai, to rezultate žuvo „Š". Part. taryb. aktyvas panikoje pabėgo, palikęs žuvusį draugą nelaimės vietoje".

Iš vietos istrebitelių operacijos. 1948 m. rugpjūčio 26 d. 34 šaulių pulko 2-asis batalionas, vadovaujamas būrio vado kapitono Kovalenkos, išėjo su stribais ieškoti Mikyčių miške Vargdienio - Vinco Mikelionio (g. 1913 m. Bajoriškių k.) partizanų. Ten

jų neradę, pradėjo krėsti aplinkinius kaimus. Į stribų būrį, atsidūrusį Giibiečio kaime prie Gutausko sodybos, kažkas paleido automato seriją ir sužeidė Vytautą Jagodinską. Tada 22 stribų būrys apsupo Gutausko sodybą ir pradėjo iš visų pusių į ją šaudyti. Į pagalbą naikintojams atskubėjo 120 kareivių iš 2-ojo bataliono. Tie irgi, nieko neišsiaiškinę, ėmė šaudtyti. Žuvo Paulina Gutauskienė (g. 1874 m.), buvo sužeistos Marytė Gutauskienė (g. 1917 m.), Danutė Gutauskaitė (g. 1940 m.), Onutė Gutauskaitė (g. 1942 m.), Giedrė Volsevičiūtė (g. 1926 m.), Aldona Janavičiūtė (g. 1944 m.) ir Danutė Janulevičiūtė (g. 1938 m.). „Banditų" tuomet nerasta...²¹

Stribai 1947 metais ²²

Vardas Pavardė Gimimo metai Tarnybos pradžia Apginklavimas

Leipalingio MGB skyrius

1.    Viktoras Šimanskas    1914    Vokiškas šaut.

2.    Stasys Radvilavičius    1915

3.    Juozas Mikelionis    1921

4.    Juozas Švitra    1923

5.    Antanas Janulevičius    1908    Lietuviškas šaut.

6.    Antanas Klimauskas    1906

7.    Vladas Gusakovas    1919    Lengvasis kulk.

8.    Vladas Maslauskas    1914    Vokiškas šaut.

9.    Antanas Mackevičius    1919

10.    Semionas Ivanovas    1906    Rusiškas autom.

11.    Balys Lazauskas    1906    Vokiškas šaut.

Veisiejų MVD skyrius

1.    Juozas Smuolis    Vokiškas šaut.

2.    Vincas Kamorūnas    Rusiškas SV

3.    Alfonsas Leščinskas    Vokiškas aut.

4.    Antanas Basevičius

5.    Aleksas Pupininkas    Rusiškas šaut.

6.    Edvardas Miskelis    Rusiškas SV

7.    Antanas Korsakas    Vokiškas šaut.

8.    Stasys Supranavičius

9.    Juozas Bižys

10.    Balys Miliauskas

11.    Balys Sadauskas    Rusiškas šaut.

12.    Juozas Tankevičius

13.    Jonas Kasikevičius

14.    Juozas Kalėda    Vokiškas šaut.

15.    Balys Kamorūnas    Rusiškas šaut.

16.    Pranas Paliutis

17.    Vladas Mikelionis    Vokiškas šaut.

18.    Antanas Levulis

19.    Stasys Matulevičius

20.    Vladas Vaikšnoras

21.    Vladas Vasiljevas    Rusiškas šaut.

22.    Elena Aleksenkova

23.    Karolina Kvedarienė

24.    Albinas Šumskas    Vokiškas šaut.

25.    Jonas Pupininkas    Rusiškas šaut.

26.    Zigmas Kerys

27.    Antanas Mizaras

28.    Juozas Mizaras

29.    Česlovas Kelmelis

30.    Edvardas Kelmelis

MVD skyriaus viršininkas Itn.Motinas

Šventežerio MVD skyrius

1.    Aleksandras Pinkovskis    1908

2.    Viktoras Javinskas    1922

3.    Feapentas Murašovas    1925

4.    Jonas Žukauskas    1929

5.    Jonas Makauskas    1929

6.    Antanas Vitukynas    1929

7.    Bolius Vitukynas    1925

8.    Antanas Tamulynas    1880

MVD skyriaus viršininkas jaun.Itn. Mirza

Lazdijų MVD skyrius

1.    Ivanas Griniovas    1914    1946 11 10

2.    Bronius Karankevičius    1929    1946 06 01

3.    Algirdas Valentukevičius    1928    1944 10 15 Kulkosvaidis

4.    Afanasijus Maksimenka    1929    1945 12 01 Šautuvas

5.    Juozas Žukauskas    1929    1946 05 01

6.    Vladas Časynas    1911    1947 01 20

7.    Juozas Rinkevičius    1929    1945 04 15

8.    Antanas Maksimavičius    1920    1946 05 30

9.    Kostas Palionis    1929    1946 12 20

10.    Antanas Gervelis    1912    1945 09 05

11.    Michailas Prochorovas    1925    1946 12 20

12.    Vlasas Lechovas    1894    1945 12 19

13.    Antanas Jaskevičius    1914    1945 09 25

14.    Zinaida Bulach    1929    1946 09 10 Valytoja

15.    Jerofejus Sidunovas    1926    1946 09 10 Šautuvas

16.    Lavrentijus Muravjovas    1928    1946

17.    Matvejus Samuchovas    1927    1946 03 02

Rekūnas

Rudaminos MVD skyrius

1.    Davidas Bakanovas    1919    1945.05    Lengvasis kulk.

2.    Mykolas Rusinąs    1925    1946.01    Rusiškas šaut.

3.    Alfonsas Žmuidinas    1927    1946.04

4.    Juozas Malinauskas    1911    1944.12

5.    Bronius Alesius    1922

6.    Bronius Vasiukonis    1903

7.    Antanas Matusevičius

8.    Jonas Bendoraitis    1929

9.    Pranas Žukauskas    1923

10.    Ivanas Bagdonovičius    1902    1946.11    Karabinas

11.    Valentas Stanišauskas    1929    1946.11    Šautuvas

12.    Petras Laimonas    1927    1946.10

13.    Josifas Bagdonovičius    1927

14.    Juozas Saladinskas    1927    1946.11

15.    Vitas Galinis    1928    1946.10    Vokiškas šaut.

16.    Kazys Miklušis    1927    Rusiškas šaut.

17.    Jonas Launikonis    1927

18.    Jonas Sikarskas    1927    1946.12

19.    Ivanas Šmaida    1904    1945.12

20.    Marija Šmaidaitė    1930    1946.11    Valytoja

Skyriaus viršininkas vyresn. Itn. Minakovas

Seirijų bataliono naikintojai

1-oji grupė

1.    Bilinskas Edmundas

2.    Radvilavičius Pranas, Ievos

3.    Dolinskas Juozas, Petro

4.    Jakovlevas Fedoras Sevastjanovičius

5.    Kėrys Pranas, Prano

6.    Urbonas Juozas, Simo

7.    Sapiega Pranas, Prano

8.    Pankūnas Petras

9.    Aleksejevas Vladimiras

10.    Kraužlys Juozas

11.    Proškinas Nikita Prokopovičius

12.    Runta Jurgis, Mykolo

13.    Civinskas Juozas

14.    Andrijauskas Augenijus

15.    Andrijauskas Vladas

16.    Andrijauskas Neapolius

17.  Karašauskas

2-oji grupė

1.    Baranovas Leonidas Andrejevičius

2.    Dušanskis Borisas Izidovičius

3.    Slavinskas Antanas

4.    Kvedaravičius Stasys, Tomo

5.    Verneris Leonis, Alfredo

6.    Kalėda Jonas, Juliaus

7.    Saliūnas Kazys, Jono

8.    Klimčiauskas Alfonsas

9.    Pečiulis Petras

10.    Vasilevičius Adomas

Iš liaudies gynėjų „papročių"

Slaptai

LKP(b) Druskininkų vaikomo uždaro susirinkimo protokolas Nr.10

1947    m. rugpjūčio 21 d.

Informacija

Apie tarybinio teisėtumo pažeidimus iš Merkinės valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininko Birmano, Merkinės valsčiaus žemės ūkio draugijos pirmininko Skaržinsko, Žemės ūkio draugijos pirmininko pavaduotojo Krukonio, draudimo inspektorės Vaitavičienės, „Grūdų paruošų" sandėlio vedėjo Guduko ir bibliotekos techninio darbuotojo Subačiaus pusės.

1948    m. vasario 5 d. Merkinės valsčiaus grupė aktyvo vaikščiojo į Žeimių kaimą tikrinti, kaip vykdomos miško paruošos. Pavakarėje ginkluota 6 žmonių aktyvo grupė užėjo į šio kaimo gyventojo piliečio Gūdžio namus ir, pasivadinę banditais, klausinėjo, ar užeina pas juos rusų kareiviai. Kadangi namuose buvo tiktai senelė su mergaitė, jas pasiuntė į kiemą stebėti, ar neateina rusų kareiviai, o patys, vadovaujami valsčiaus komiteto pirmininko Birmano, pasiėmė iš minėto gyventojo 70-80 kg miltų maišą, lašinių ir riebalų apie 30 kg, apie 10 kg dešros, vyrišką švarką, vyriškus šilkinius marškinius ir odinius pakinktus. Po to išėjo iš namų...

Palinko liepa šalia kelio,
Pravirko motina sena:
- Sūneli! Tėvynė tave šaukia
Ir vėl bus laisva Lietuva...

PARTIZANŲ KAUTYNĖS SU NKDV KARIUOMENE

Partizanų malda prieš kautynes

Gyvybės ir mirties Viešpatie! Tu suskaitei man mano dienas pirmiau, negu aš ėmiau gyventi. Tu esi mano gaivintojas ir apgynėjas iš pat mano jaunų dienų. Ar pridera man šiandien bijoti, kada Tavo neištiriamoji galia veda mane, ištikimą Tėvynės sūnų, į kruvinas kautynes? Jeigu norėsi, Tu mane iš mirties pavojaus išgelbėsi ir mano gyvybę bei sveikatą apsaugosi, tai šlovinsiu aš Tavo garbę. Jeigu Tu kitaip nusprendei, - teįvyksta Tavo šventoji valia. Tau atsiduodu aš, priimk mane į savo amžinąją ramybę.

Leisk man, Viešpatie, kaip garbės vyrui, kaip krikščioniui, kaip neramybės paveldėtojui, narsiai kovoti su kovojančiu, žmoniškai elgtis su nugalėtu. Laimink mūsų vadų akylumą ir patyrimą. Apdovanok pasisekimu jųjų sumanymus bei žygius. Suteik mano Broliams drąsos, narsumo ir ištikimybės, mūsų partizanams garbingąjį laimėjimą.

Šarūno būrys

(Šarūnas - leitenantas Bolius Šimkonis, g. 1908 m. Liškiavoje.)

Iš pasienio kariuomenės pranešimo: „1945 m. vasario 5 d. Igarkos rajone (8070) 94-ojo pasienio pulko 5-oji komendatūra, vadovaujama vyr. leitenanto Kadyrovo, susidūrė su 40-ies banditų būriu. Per kautynes žuvo 18 banditų, kiti 11 sudegė kluone, iš kurio šaudė. Tarp nukautų yra būrio vadas Šimkonis Tūčka, buvęs Lietuvos kariuomenės kapitonas. Vienas suimtas. Nuostoliai 84 p.p. nukauti raudonarmiečiai Polivanovas, Kazakovas ir Guzas. Prarastas lengvasis kulkosvaidis"... Kitoje vietoje NKVD rašo: „Reikia pažymėti, kad kautynių metu banditų būrys veikė organizuotai. Savo pozicijų neužleido, įnirtingai priešinosi. Rasti dokumentai ir suimtas banditas paliudijo, kad šis būrys buvo LLA dalinys".²³

„Šarūno" būrys susiformavo 1944 m. rugpjūčio viduryje. Miške už Ringėliškės kaimo įvyko pirmasis šio būrio kovotojų susirinkimas, kuriame dalyvavo apie 30 vyrų. Juos išrikiavo leitenantas Bolius Šimkonis. Rudenį šis būrys jau turėjo apie 60-70 partizanų.

1945 metų vasarį šie partizanai patraukė Kapčiamiesčio link. NKVD manė, kad jie vasario 9 dieną sugalvoję užpulti Kapčiamiestyje esančią pasienio komendantūrą. Partizanai, kiek palūkuriavę Kriovonyse pas Šumską ir Lazicką, per Guronis pasiekė Macevičių kaimą, kur kitą dieną buvo apsupti kariuomenės.

Pasakoja Vytautas Stankevičius

„Čia dar kareiviai vaikščiojo, kai mes su pusbroliu, nuvažiavę pas dėdę, prisirinkome visą vežimą ginklų. Žmonės tada kalbėjo, kad jų prireiks. Paskui atsirado Bolius Šimkonis. Kai jie mūsų kaime išbuvo keletą dienų, tai Šimkonis mane pasišaukė ir sako: „Tu čia vietinis, gal žinai kelią per miškus?" Sakau, kad šitie keliukai mano išvaikščioti. Ir išėjom. Mūsų tada buvo gal 60 vyrų. Daugiausia nuo Liškiavos ir Leipalingio. Kai atėjome į Macevičius pas žmogų, ten buvo seniūnas. Pasirodo, kad jis, parėjęs namo, sėdo ant arklio ir - į Kapčiamiestį. Aš truputį kaltinu ir Šimkonį: ko jam reikėjo ten eiti? Ten tokie žmonės...

Su mumis buvo ir vokiečių kapitonas. Jis nakvojo kitame name, o aš su Simkoniu. Išstatėme sargybą, išsivirėme valgyti, pernakvojome. Su mumis buvo atėjęs ir Jurgis Ptakauskas su savo partizanais, bet jis sako: „Aš eisiu į kitą kaimo galą". Kaip išėjo, taip ir išėjo. Laukiame. Jau ir pietūs. Su tokiu kitu žiūrime pro langą... ir staiga bėga per kalnelį enkavedistas, vienoj rankoj granatą laiko, kitoj - automatą nešasi. Savukas kaip patrauks iš kulkosvaidžio, bet per aukštai, tik kepurė nulėkė. Kai prasidėjo šaudymas, tai Šimkonis liepė per duris neiti, bet pro langus iššokinėti, nes į duris gali būti nutaikytas kulkosvaidis. Iššokau pro langą, žiūriu, sužeistas vado adjutantas Antanas Sadauskas. Jis, nusiavęs batą, kojos pirštu nuspaudė gaiduką, bet per žemai laikė šautuvą ir pataikė sau į vidurius. Bolius Šimkonis pats nusišovė iš pistoleto. Aš pats mačiau. Mačiau, kaip bėgdamas nuvirto vokiečių kapitonas. Bulvių duobėje gulėjo nukirstomis kojomis du negyvi enkavedistai.

Ta kariuomenė atvažiavo sunkvežimiais ir vežimais nuo Sapackinės ir sunkųjį kulkosvaidį buvo atsivežę. Vietą apsistojimui mes buvome pasirinkę gerą: taip prie miško, prie namų gilus griovys, juo upelis tekėjo. Dabar ta vieta, pastačius Ančios hidroelektrinę, vandens apsemta.

Mane sužeidė į koją ir ranką. Nusivežė Marijampolėn ir ten kankino. Nuteisė mirties bausme, bet paskui pakeitė dešimčia metų. Nuvežė į Karagandą, po to dar toliau. Vežė vežė ir nuvežė, o ten tokie barakėliai pusiau žemėj. Kai pažiūrėjau, tai tiesiog už galvos susimk: vaikšto žmogžudžiai, vagys aprištomis galvomis, kaulų džiova sergantys. Aš pagijau".

Enkavedistų aprašytasis mūšis įvyko Macevičių kaime. Partizanas Bronius Sabaliauskas prisimena: „Kažkas sušuko: „Va rusai!" Pamatėme nuo miško sodybą supančius žaliakepurius. Ir prasidėjo... Priešai, matyt, galvojo nesutiksią didesnio pasipriešinimo, todėl stati skubėjo prie namo. Pasigirdo vado Šarūno komanda „ugnis" ir žaliakepuriai liko tįsoti kieme. Netrukus namas pradėjo liepsnoti. Kažkas priešingoje namo pusėje išdaužė langą su rėmais. Šarūnas šoko ir lauke sukniubo. Prišokęs pamačiau kruviną krūtinę, labai aiškiai išgirdau: „Palaidokite mane Liškiavoje", ir karžygio gyvybė užgeso. Mes, likę gyvi, puolėm į miškelį, esantį už kokių 150 m. Pasiekėm jį - ir čia nuo kulkos sukniubo Antanas Sadauskas - Dziemedis iš Liškiavos. Likome tik trise. Priešais pasirodė miško proskyna, kurią reikėjo perbėgti, norint patekti į mišką. Bėgant iš kažkur pradėjo švilpti kulkos. Akies kampučiu žvilgtelėjęs kairėje pamačiau sodybą ir keletą sunkvežimių. Tai iš ten šaudė į mus, dar keli žingsniai, ir miškas. Mes išgelbėti! Bet kas su kitais, gyvi ar žuvę? Tokių juodų minčių kamuojami, žinodami, kad nėra Šarūno, patraukėme mišku tolyn. Kiek paėję radome daug gelžbetoninių įtvirtinimų, bet jie buvo turbūt dar nuo 1940 m., kai „nenugalimieji" juos įrengė. Greitai pasukome kita kryptimi. Ėjome visą vasario naktį, lydimi klaikaus vilkų staugimo..."

Taigi tuomet žuvo: Šarūnas - leitenantas Bolius Šimkonis (g. 1908 m. Liškiavoje, palaidotas 1945 m. Liškiavos kapinėse), Velionis - Petras Subačius (g. 1922 m. Mizarų k., palaidotas 1945 m. Gerdašių kapinėse), Liudvikas Valionis (g. 1920 m. Mizarų k.), Jeronimas Liutvinas (g. Paželsvų k.), Antanas Lučinskas ir Dziemedis - Antanas Sadauskas (g. Liškiavoje, palaidotas Liškiavoje).

Šarūno būriui toliau vadovavo Aušra - Juozas Slauta, gimęs Liškiavoje. Jis žuvo su kitu partizanu Vaclovu Balčiumi - Žaliamiškio miške. Palaidotas Aušra Liškiavos kapinėse. Tuokart taip pat buvo sužeistas ir enkavedistų paimtas į nelaisvę partizanas Juozas Pauliukonis.

Pasakoja Marytė Šimkonytė-Valeritukevičienė

„Mes augome keturiolika vaikų. Bolesius mokėsi Liškiavoje, Merkinėje, Alytuje, o paskui studijavo Kauno universitete teisę. Mirus tėvui tuos mokslus turėjo pamesti, įstojo į karo mokyklą ir pabaigė turėdamas 22 metus. Užėjus rusams buvo Varėnos poligone. Kai NKVD suėmė Lietuvos karininkus, tą naktį jis nakvojo pas ūkininką. Vokiečių laikais tarnavo karininku Vilniuje, o kai rusai Vilnių bombardavo, jis buvo Liškiavoje. Sužinojęs nuvažiavo į savo namus Vilniuje, paskui nusipirkęs arklį su vežimu, parvažiavo Į Alytų. Arklį perdavė broliui, o pats išvažiavo į žmonos tėviškę Sasnavoje. Ten sutiko besitraukiantį į Vakarus savo pulką ir prie jo prisijungė, bet užlėkus rusų lėktuvams tas pulkas buvo pakrikdytas. Su savo adjutantu pasislėpė avižų lauke, paskui juos apsupo rusai. Kaitra, vandens nėra, troškulys... ir jie pakėlę rankas, pasidavė. Kareiviai jo adjutantą suėmė, o jį pravijo, nes manė, kad civilis, mat buvo neuniformuotas. Tas adjutantas tiems kareiviams sako: „Mane paėmėte, o karininką paleidote". Tie pradėjo jo ieškoti. Žmonės jam patarė jiems prisistatyti, tą jis ir padarė. Tie kareiviai jam liepė iš čia dingti, nes greitai prasidės valymas. Matote, tie kareiviai buvo frontauni. Jis pėsčias parkeliavo į Liškiavą.

Leitenantas Bolius Šimkonis ŠARŪNAS

Antanas Kušlys VILKAS

Leitenantas Mykolas Lukošiūnas su žmona

Albinas Kisieliauskas KARVELIS

Kitą kartą atvažiavo į Liškiavą Merkinės enkavedistai. Pamenu, sėdi ant rąstų prie žydo namo toks buvęs policininkas Casiliūnas ir su totorka žiūri į tuos, kaip tie palapinę stato. Aš praeidama ir klausiu: „Kam jie čia stato?" „Nežinau", - atsako Gasiliūnas. Paskui jis mane pasiveja ir sako: „Ponia, ponia, palaukit. Pasakykit tam, kuris būna pas tėvą, tegul slepiasi". Aš ir sakau: „Kad niekas nebūna". „Pasakykit..." Tada Bolesius nakvot išėjo į Liepiškius, o naktį jau verčia duris. Viską iškrėtė...

Kai jie Macevičiuose žuvo, tai ten ir apkasė. Tada dar neguldė ant gatvių. Toks Sukarka jam uždėjo ant akių nosinaitę. Jis mirdamas prašė, kad palaidotų Liškiavoje. Partizanai taip ir padarė. Bet tuomet buvo rusų tablacijos, tai atvežė tik iki Gerdašių ir ten kapinėse palaidojo kovo mėnesį. Kai truputį aprimo, balandžio 19 dieną partizanai parvežė į Liškiavą. Vežė trys pastotės. Mes žinojome ir jų laukėme. Troboje buvo daug prisirinkusių. Prisimenu, tokia tyla... Paskui atėjo ginkluotas Nanartonis, paklausė, ar užvežti. Tėvas prašė užvežti. Atvežė, kluone ant baltų paklodžių paguldėme, vos galima buvo atpažinti. Jis turėjo tokį kostiumą, tai kai išėjo į partizanus, sakė, jam jo prisireiks. Norėjome apvilkti... Į kapines vežė aplinkui, o mes ėjome tiesiai. Prisimenu, tokia šviesi mėnesiena, kokios daugiau nesu mačiusi. Atvežė, partizanai iškasė duobę, ant jos krašto stovėjo, pasirėmęs į šautuvą, Slauta ir kalbėjo: „Nežinia, kam dabar eilė?" Tai, Dieve, netrukus jis žuvo. Kape buvo įsmeigtas kryželis, bet atvažiuos stribai ir vis išdrasko. Ilgai mus kankino Merkinės enkavedistas Šalionka..."

Vilko būrys

(Vilkas - Antanas Kušlys, g. 1913 m. birželio 13 d. Želsvos k.)

1944 m. rugsėjį Simno apylinkėse veikė Vlado Dranginio iš Ponkiškių kaimo ir Antano Kušlio iš Atesninkų kaimo suorganizuoti partizanai. 1945 m. vasario 12 d. apie 100 partizanų, vadovaujami Vilko - Antano Kušlio, puolė Miroslavo NKVD būstinę: kulkosvaidžiais apšaudę NKVD pastatą, įsiveržę į vidų ir suėmę 15 stribų, juos sustatė šventoriuje ir sušaudė. Po to pasiėmė ginklus - 2 kulkosvaidžius, 5 automatus, 25 šautuvus bei 10 granatų - ir pasitraukė. NKVD kariuomenė surengė masines „ablavas" po Miroslavo, Simno, Seirijų ir kitus valsčius. Tose gaudynėse dalyvavo 289-ojo pulko du batalionai ir 94-ojo pasienio pulko 4-oji užkarda. Operacijos buvo nesėkmingos.²⁴

Kariuomenės vyresnybė visus NKVD skyrius - miliciją ir naikintojus - pervedė į kareivinių stovį.

Vasario 15 d. NKVD gavo informatorių Polevojaus ir Lesniko pranešimą, kad prie Žuvinto, Bambininkų ir Alksnėnų kaimų renkasi Vilko būrys. NKGB vadeivos, įsitikinę, kad būrys yra Liepakojų kaime, pasiuntė ten pasienio užkardos kariuomenę iš Simno ir dar 35 stribų būrį. Kapitono Pogorelovo komanda vasario 21 d. 6 val. išėjo iš Simno ir 10 val., apsupusi kaimelio sodybą, kur iš tikrųjų buvo partizanai, atakavo. Berniuką, bėgusį per kalvą pranešti partizanams apie pavojų, čekistai nušovė. Per mūšį, trukusį pusantros valandos, žuvo 32 partizanai. Rado 8 kulkosvaidžius ir... Miroslavo NKVD skyriaus dokumentus.²⁵ Žuvusiuosius išvežė į Simną atpažinti - raportavo MGB ministrui pulkininkas Gusevas. Simno kapinių kampe buvo iškasta duobė ir sumesti partizanų kūnai.

Apie 150 partizanų būrys veikė Kalniškės ir Trako miškuose. Tai daugiausia vyrai, kilę iš Rudaminos, Lazdijų ir Šventežerio apylinkių, kuriems vadovavo leitenantas Karvelis - Albinas Kisieliauskas (g. 1916 m. Margų kaime), leitenantas Neifalta (g. 1913 m. Giraitėlių kaime), Vilkas - Stasys Čėpla (g. 1917 m. Elverškės kaime).

1945 m. vasario 25 d. Vilko - Stasio Čėplos partizanai puolė Rudaminos NKVD būstinę.

„1945 m. vasario 25 d. - sekmadienį apie 12 val. partizanai užėmė Rudaminos valsčių, tuo pačiu išlaisvino ir mus. Duris išlaužė Stasys Čėpla - Vilkas (dabar gyvenantis Karaliaučiaus srityje) ir čia pat mūsų paklausė, ar sutinkame eiti su partizanais. Sutikome nedvejodami. Aš gavau slapyvardį Agrastas ir ginklą", - pasakojo Vytautas Adomaitis.

Nukovę 7 stribus ir tiek pat pasiėmę, pasitraukė į Kalniškės mišką. Iš čia 7 rogėmis išvažiavo į Liškiavą ir sustojo Žaliamiškyje. Tuo metu Merkinės NKVD skyriaus viršininkas v.s. jaun. leitenantas T.Savostinas ir NKVD 298-ojo š.p. 4-osios kuopos vadas leitenantas Gorbunovas rengėsi žygiui prieš karininko Antano Juozapavičiaus vardo grupės partizanus. Kariuomenė, vadovaujama leit. Gorbunovo ir operįgaliotinio jaun. leit. Vdovino, vasario 27 d. 4 val. perkračiusi Kibysiu kaimą, patraukė Panaros kaimo link.

Leitenanto Mykolo Lukošiūno būrys

(Mykolas Lukošiūnas, g. 1906 m. Zarasų aps., Ajočių k.)

Artėjančius rusus leitenanto M.Lukošiūno partizanai pasitiko kulkosvaidžių kulkų kruša. Pusantros valandos enkavedistai kovėsi su Siaubo - Antano Grušausko (g. 1901 m. Radyšiaus kaime), Aušros - Juozo Slautos (g. Liškiavoje) ir Juozapavičiaus - Mykolo Lukošiūno partizanų būriais. Degė Panaros kaimas, o partizanai traukėsi Žaliamiškio link. Kur buvęs, kur nebuvęs pasirodė Karvelio būrys. „Prisijungę prie besitraukiančių banditų, - rašo NKGB, - ir užėmę tinkamas pozicijas gynybai, stiprios ugnies dengiami, traukėsi nešdami žuvusiuosius ir sužeistuosius. Ketvirtosios kuopos kariai baigė šovinius, pradėjo temti, ir vietoj puolimo turėjo gintis".²⁶

Generolas Vetrovas, rašydamas pranešimą Vyriausiosios NKVD vadovybės Lietuvoje viršininkui Radionovui, šį enkavedistų žygį gerokai pagražino: „Po dviejų kautynių valandų Panaros kaime (0010) būrys traukėsi į pietvakarius, 4-oji š.k. besikaudama 20 val. užėmė Liškiavą (9000). Per mūšį, kuris truko 6 val., nukauti 37 banditai, paimtas kulkosvaidis, 2 šautuvai. 4-osios kuopos nuostoliai: nukautas jaun. seržantas V.Pše-ničnikovas ir sužeistas eilinis I.Poškinas. Į pagalbą 4—jajai kuopai pasiųsta 8-oji, vadovaujama pulko vado pavaduotojo papulkininkio Kubrako".

Panaros mūšyje žuvo partizanų vadas Juozapavičius - Mykolas Lukošiūnas, taip pat Bronius Tamulevičius (g. Kibyšių k.), Liepa - Juozas Lazauskas (g. 1919 m. Drapalių k.) ir Vaclovas Kleinatauskas.

Po mūšio Juozapavičiaus partizanai išsiskirstė grupelėmis. O Karvelio būrys - 17 vyrų traukėsi į Kalniškę: dvi dienas pabuvę Cimaniūnų kaime pas Dobrovolską ir Miką Bagdonavičių, paskui miške prie Krikštonių ir Trake, sugrįžo į Kalniškę.

Pasakoja Emilija Lukošiūnienė-Rudžiūtė

„Mūšis, kuriame žuvo Lukošiūnas, prasidėjo Panaroje. Jie ėjo nuo Krikštonių, Sarkajiedų, Jakubiškių... Aš tada buvau Liškiavoje, bažnyčioje. Atvažiavo fajetonas ir mane paėmė, nuvežė pasimatyti su vyru. Jų buvo daug, gal dviejuose ar trijuose namuose apsistoję Jakubiškiuose. Kitą naktį jie ėjo susitikti su Šventežerio būriu. Ėjo per Kibyšius, Panarą. Čia juos kažkas išdavė ir ryte užpuolė NKVD. Kai jie traukėsi, buvo stiprus polaidis, vanduo ir purvas. Aš tada buvau Liškiavoje ir girdėjau didelį šaudymą. Pro namus ėmė zvimbti kulkos, tai mes sugulėme ant grindų ir laukėme, kas bus toliau. Bijojojme, kad neuždegtų trobesių. Tas mūšis tęsėsi iki sutemos. Paskui pritilo, tik Žaliamiškio pusėj pasigirsdavo kulkosvaidžių kalenimas. Tada aš nuėjau nakvynės pas kaimyną. Ryte atsikėliau, saulutė švietė, pašalę, toks gražus rytas, tai buvo vasario 27 d. Parėjau namo, taip neramu, jaučiau, kad kažkas atsitiks. Atėjo žmonės ir toks Aleksoms, ir žiūri į mane. Aš ir tariau: „Vyrai, pasakokite man..." Sako: „Žuvo vadas Lukošiūnas". Vienas sako, kad jis ant jo rankų mirė, su juo atsisveikino, nugabeno jį toli į mišką, bunkeryje paslėpė. Kitą dieną man pasakė:„Važiuosime jo parsivežti". Tai buvo kovo 2 d. Aš su seserim ir jos sūneliu visi važiavome į tą vietą. Važiavome važiavome, tamsu, naktis, į mišką įvažiavom, suradom bunkerį. Ištraukėm, gal buvo 2-3 val. nakties. Vežėme į Liškiavos kapines ir ten ant kalniuko jį palaidojome.

Ten Liepiškiuose žuvo ir kitas partizanas. Per mūšį buvo užsiglaudęs už trobos ir šaudė. Matyt jį pastebėjo. Stovėdamas ir mirė. Aukštas vyras, su striuke, policininko kelnėmis, jaunas, gražus. Jį ten prie ežero ir palaidojo. Jį irgi paskui Liškiavos kapinėse palaidojome. Žmonės jį iškasė, paguldėme į roges ir naktį vežėme. Aš sėdėjau prie jo galvos. Naktis. Žiūrėjau į jį. Vyrai jį palaidojo toje pačioje vietoje, kur ir mano vyrą.

Tas partizanas buvo nuo Šventežerio. Niekas jo neklausė ir dabar niekas nežino. Juos užkasė taip, kad neliktų jokios žymės, viskas liko paslapty..."

„Pradžią partizanams davė Liškiavos Šimkonis. Čia prasidėjo partizanai. Toks Dainius buvo iš Sankonių kaimo, atsargos karininkas, eilėraščius rašė, jo pavardės nežinau, - pasakojo Antanas Suraučius - Tauras. - Per Panaros mūšį sudegė Šimkonies tvartai, o Kalanta buvo išvežtas į kalėjimą, jį šachtose užgriuvo".

Pasakoja Pranas Aleksonis iš Liepiškių kaimo: „Čia partizanai atvažiavo arkliais ir, palikę pas mane roges, nuėjo į kaimą nešini dviem kulkosvaidžiais."

Pasakoja Kostas Kubilius

„Mes tada buvome Karvelio būryje. Karvelis turėjo ryšių su Adolfu Ramanausku -Vanagu. Kartą, apšaudę Šventežerio stribus, pasiėmėme žmonių arklius ir atvažiavome prie Liškiavos, pas tokį Žėką. Parėjo šeimininkas iš tardymų ir parsinešė maišelį bulvių ir kopūstų. Sugrįžo iš kalėjimo, o mums atidavė visą maistą. Mūsų buvo gal 10 vyrų. Kokie nuoširdūs žmonės. Išvirė kopūstų, bulvių su lupenomis, ir sočiai pavalgėme. Šeimininkė mums padovanojo sūrį, tokį kaip stalas.

Mes čia atėjome dėl Merkinės, o tas mūšis buvo visai atsitiktinis. Išgirdome, kad puola rusai. Tai mes su tokiu Trečioku (mano pusbrolis, g. 1918 m., žuvo prie Būdviečio) su dviem kulkosvaidžiais užėjome jiems iš šonų. „Kolto" garsas pridarė baimės: „du du du..." Enkavedistai pradėjo bėgti. Šaudėmės gal porą valandų. Po mūšio apsistojome miške. Naktis, žemai skraido lėktuvai. Vadas: „Tik, vyrai, nerūkykite!" Paskui traukėmės į namus. Kovas, baigėsi rogių kelias, arklius iškinkėme, o roges į pakelę. O kam mums ju reikia. Ūkininkai sakydavo: „Pasiimkite, nes vis tiek iš mūsų rusai atims".

Tada man buvo 24 metai. Kito kelio nebuvo. Per sieną eidamas neturėdavai jokios baimės: nušaus, tai nušaus. Mane suėmė pas Makauską Punske. Nuvežė į Seinus. Ten mušė lenkai. Lenkai buvo žiauresni už enkavedistus. Mušė be pagrindo. Klausė, kokio aš tikėjimo. Sakau: „Polska". Tai muša mažiau..."

Iš Emilijos Lukošiūnienės pasakojimo

„Iš Vilniaus važiavom traukiniu į Šeštokus, Leipalingyje sustojome, pabuvome. Ėjo frontas. Paskui iš N. Vilnios traukiniu į Kauną, o iš ten pėsčiomis į Šeštokus, iš Šeštokų, kur dar vienas mokinys buvo, pėsčiomis į Leipalingį su mažais vakais. Tai sunkvežimis koks pavėžėdavo. Parėjome prie Leipalingio pas seserį, bet namuose nieko neradome, visi į miškus išėję. Tada labai daug vokiečių traukėsi. Kelionė buvo sunki. Vaikai maži. Rodos, liepa buvo... Taigi atėjome pas Bogušį, mano sesers vyrą. Jie iš lentų susikalę būdelę ir ten gyveno, nes namai per karą sudegė. Valgyt nėra ko... Toks pažįstamas vyrui ir sako: „Eik į Leipalingio gimnaziją mokytojauti..."

Tai buvo prieš Šv. Kalėdas. Vyras sekmadienio rytą išėjo pas kaimynus nusiskusti. Tada gyvenom Aukštojoj. Žiūriu, kad atvažiuoja stribai. Tada jis nuėjo į paežerę pas tokius žmones, iš jų trobelės stebėjo vieškelį. Kai aš sugrįžau į namus, viską radau išversta, išmėtyta, paimti mūsų vestuviniai žiedai, auskarai... vyro apdovanojimai. Pas Leipalingio mokytojus NKVD surado spausdinimo mašinėlę, mokytojus suėmė, vieną mokytoją enkavedisto šuo apdraskė, vieną peršovė - o mūsiškio nesurado. Buvo toks jo draugas iš Liškiavos Bolius Šimkonis. Jis sakė mano vyrui: „Niekur nevažiuokime. Įsitvirtinsime Liškiavos kalvose..." Abu žuvo.

Jis išėjo pas partizanus į Žaliamiškio mišką, o Šimkonis buvo Gerdašių miške."

Stribų kautynės su NKVD

NKVD, keršydama už pralaimėjimą Panaroje, papildė savo jėgas, prijungusi prie 4-osios kuopos 5-ąją ir 8-ąją kuopas - ir kovo 1 d. 16 val. ši komanda, vadovaujama papulkininkio Kubrako bei vyresn. leitenanto Kiseliovo, patraukė į Ricielius. Kas ten įvyko, tardytojui pasakoja stribų vadas Zenonas Demisevičius ²⁷: „12 val. dienos atvykome į Ricielių kaimą. Konfiskavome iš valstiečio arklį ir rengėmės važiuoti į Guobinius. Vos pavažiavome 300 metrų, staiga pasirodė įtartini žmonės. Pamaniau - banditų žvalgyba. Kiek pavažiavo - šūvis vienas, antras. Parkrito mūsų patrulis, mirtinai sužeistas į smilkinį. Aš įsakiau gintis. Išsiskirstėme trimis grupelėmis. Aš atsiguliau su trimis

žmonėmis ganykloje kautis, o kiti turėjo banditus apsupti. Mačiau, kaip mus apsupo iš visų pusių ir ėmė leisti uraganinę ugnį iš keturių sunkiųjų ir keleto lengvųjų kulkosvaidžių. Penki žmonės, vadovaujami partorgo Kamorūno, gulėjo plyname lauke. Mačiau, kaip juos apšaudė, bet vis negalėjau suprasti, su kuo mes kaujamės. Po penkių šaudymo valandų girdžiu: „Vperiod!" Pagalvojau: pagalba atėjo... Liepiau milicininkui Zautrai ant durtuvo pakelti kepurę. Po to žiūriu: išėjo iš namo trys Raudonosios armijos karininkai, mojuoja ranka šaukdami. Tuomet Zautrai įsakiau keltis ir eiti prie jų. Kas bus, tas. Jeigu banditai, tu mostelk ranka, aš iš automato tave nušausiu ir pats nusišausiu, bet priešui nepasiduosime. Kai tik jis prie jų priėjo, tai ir pamatė, kad buvo pasieniečiai..." O Vetrovas vėl raportavo: „Nelaimingas atsitikimas". 1945 m. kovo 2 d. 298-ojo š.p. 2-oji ir 8-oji kuopos, vadovaujamos pulko vado pavaduotojo papulkininkio Kubrako, vykdydamos operaciją Ricielių kaimo rajone (9090), susidūrė su Leipalingio vls. naikintojų grupe. Nesant atpažinimo signalų, tarp 298-ojo š.p. komandų ir naikintojų grupės įvyko susišaudymas. Mūšio metu nukautas 8-osios š.k. eilinis I.Dologoševas ir sužeistas 5-osios š.k. eilinis I.Kuzminas. Naikintojų grupės nuostoliai: 1 sužeistas ir 3 nukauti. Dėl šio įvykio pradėtas tardymas".²⁸

Siaubo būrys

(Siaubas - Antanas Grušauskas, g. 1901 m. Radysčiaus kaime.)

Karininko Juozapavičiaus grupės partizanai 1945 m. kovo mėn. surengė pasalą: 3 valandą tarp Stračiūnų ir Barzdžiūnų kaimų apšaudė septyniais vežimais važiuojančius enkavedistus. Kautynėse dalyvavo grupės vado pavaduotojas Sakalas - Vincas Baltulionis (g. 1928 m. Jonionių kaime), Naikintuvas - Jurgis Barbatavičius (g. 1922 m. Kudrėnų kaime), Tarzanas - Bronius Zakarevičius (g. 1925 m. Papiškės kaime), Vorošilovas - Antanas Kleponis (g. 1915 m. Levūnų kaime, žuvęs šių kautynių metu), Savukas - Alfonsas Sukarevičius (g. 1923 m. Leipalingyje), Giržonas - Antanas Tamulionis (g. 1919 m. Drapalių kaime), Merkys - Balys Barinas (g. 1923 m. Dubaklonio kaime), Beržinis - Bronius Tamkevičius (g. 1920 m. Šlapikų kaime), Juodvarnis - Liudas Kibildis (g. 1924 m. Janonių kaime). Per mūšį, trukusį valandą, žuvo penki enkavedistai.

1945 m. balandžio 9 d. Karininko Juozapavičiaus būrio partizanai, pasiskirstę grupelėmis, stovyklavo Varašiškės miške. Tuo metu Vainiūnų kaime 97-ojo pasienio dalinio kareiviai Jono Čmoko kluone surado slėptuvę ir joje pasislėpusį Antaną Čmoką, gim.

1924 m. Suimtasis papasakojo, rašo NKVD tardytojas, kad Juozapavičiaus partizanai dabar slapstosi Sarkajiedų miške ir nuvedė kariuomenę į tą mišką. Apie 10 val. tarp partizanų ir kariuomenės prasidėjo susišaudymas. Pas žuvusį partizaną NKVD kareiviai surado priesaikos tekstą su 72 parašais. Suimtas partizanas tardytojui papasakojo, kad per Panaros mūšį partizanai prie Vilkiautinio kapinių nukovė 5 raudonarmiečius. Taip pat sužinota, kad Juozapavičiaus būrio štabe buvo dvi moterys: Ona Erkelevičiūtė ir Anelė Bražinskaitė iš Krikštonių kaimo, kurios slaugydavo sužeistuosius. Jis nupasakojo, nubraižė bunkerių vietas Ručėjos miške. Už 30-40 metrų nuo ežero, tarp bunkerių ir ežero, yra nedi-dėlė bala, ją juosia kelias, nuo jos į vakarus - bunkerių pusėje - vinguriuoja takelis. Viename bunkeryje paslėpta apranga, kitame ginklai. Bunkeriai iškasti vienas nuo kito per 20 metrų. Prie jų auga aukšta vieniša pušis. Kiti bunkeriai yra į Nemuno pusę, už 25 metrų nuo kelio. Štabo bunkeriai yra už 2 km nuo Kibyšių, Varašiškės miške, koks kilometras nuo ežero. Jame slaugomi sužeisti partizanai.²⁹

Pasakoja Antanas Jurelevičius

„Varaškos miške 1945 metų pavasarį žuvo mano brolis Albertas Jurelevičius-Liepa. jam tada buvo 20 metų. Nuvažiavo kaimynas į Varaškos mišką, ten prie Levūnų, Sarkajiedų, ir parvežė. Tada dar neguldė ant gatvių. Prisimenu jį pašarvotą kluone. Jam buvo nukirsti du rankos pirštai ir aprišta galva. Krikštonių klebonas Jonas Reitelaitis laidoti kapinėse bijojo, tai palaidojome čia prie namų. Dar ir dabar ženkli buvusio kapo duobė. Paskui, kiek aprimus, rudeniop, į pavakarę palaidojome Krikštonyse."

Lakūno būrys

(Lakūnas - Jonas Neifalta, g. 1913 m. Giraitėlių kaime.)

1945 m. balandžio 18 d. Simno NKVD skyrius gavo iš informatoriaus Polevojaus pranešimą, kad Kalniškės miške yra 70 partizanų būrys, kuriam vadovauja vokiečių armijos kapitonas Neifalta, slapyvardis Liotčik. Gegužės 13 d. tuos pačius duomenis patvirtino agentas Sviderskis. Gegužės 16 d. 20 val. 220-asis pasienio pulkas pradėjo operaciją Kalniškės miške. „Buvo nukauta, - rašo NKVD, - 62 banditai ir paimti 4 sunkieji ir 6 lengvieji kulkosvaidžiai, minosvaidis ir t.t. Iš mūsų pusės žuvo 4 įr 7 sužeisti. Dauguma nukautų banditų buvo atvežti į Simno miestelį atpažinti..." Iš tikrųjų ten žuvo 42 partizanai ir 400 enkavedistų. Žuvo taip pat Lakūno žmona Pušelė.³⁰

Iš Stasio Mirijausko atsiminimų

„Kalniškės miško ilgis apie 7 kilometrai ir plotis siekia apie 5 km - t.y. ištisinė juosta sudaro 21 km. Tokiam plotui apsupti, aišku, reikėjo daugiau nei tūkstančio kareivių. Pasirodžius būrio vadui Lakūnui, visi buvome išrikiuoti ir suskaičiuoti. Mūsų buvo per 60 gerai ginkluotų vyrų. Tik, aišku, kautynėms ir ypatingai kautynėms miško sąlygomis su gerai apmokytais kareiviais neturėjome reikiamos patirties.

Įvyko trumpas pasitarimas. Ką daryti? Stoti į mūšį ar išsiskirstyti grupelėmis, ar tiesiog pasislėpti medžiuose? Būrio vadas, skyrių ir grandžių vadai ryžosi nesiskirstyti, o eiti į netoli esantį kalną ir užimti kovines pozicijas. Žinoma, sunku pasakyti, kaip būtų buvę geriau, bet man atrodė, kad stoti į mūšį su gerai ginkluotais ir apmokytais kareiviais yra labai pavojinga. Atėję į kalną tuojau pat išsidėstėme grupelėmis. Reikėjo apsikasti, bet pasirodė, kad neturėjome nė vieno kastuvo, o rankomis ne kažin ką galima padaryti. Kurį laiką buvo tylu. Todėl 2 partizanai, iš kurių vienas ir šiandien gyvas, buvo pasiųsti į žvalgybą. Nes pagalvojome, kad rusai nežino mūsų dislokacijos vietos ir taip paklaidžioję po

Antanas Grušauskas SIAUBAS

Jonas Neifalta LAKŪNAS

mišką ir mūsų neradę išsiskirstys. Tačiau jiems nuėjus po kokių 5-10 minučių pasigirdo šaudymas iš automatų. Pamatėm parbėgantį jau tik vieną partizaną, pasirodo, jie buvo susidūrę su kareiviais ir susišaudymo metu vienas partizanas buvo nukautas. Po kurio laiko pasigirdo rusiškos komandos. Supratome, kad kareiviai artėja prie kalno, kad kautynės jau neišvengiamos. Buvo duota komanda aklai nešaudyti. Šaudyti tik tada, kai aiškiai bus matomas priešas. Netrukus kareiviai priartėjo prie kalno ir prasidėjo uraganiškas šaudymas, tačiau artyn nėjo. Po kurio laiko kalnas buvo apgaubtas dūmais ir sudegusio parako smarve. Per antrą ataką išgirdau dejuojant savo tėvą. Prišliaužiau prie jo ir pamačiau, kad jam per patį sąnarį peršauta koja. Labai smarkiai tekėjo kraujas. Greitai nusirengiau, suplėšiau savo baltinius, norėjau užveržti koją ir bent kiek sustabdyti kraujo tekėjimą. Mačiau, kaip jis pabalo ir labai nusilpo. Tiesiog nežinojau, ką daryti. Tuo laiku viskas nutilo. Pasirodė, lyg kareiviai nuo kalno pasitraukė. Aš paprašiau, kad man leistų išžvalgyti, ar nėra kokių nors galimybių išnešti tėvą iš kalno teritorijos ir suteikti jam geresnę medicininę pagalbą. Gavęs leidimą, aš atsargiai nulipau nuo kalno, bet kareivių niekur nepastebėjau. Man pasidarė lengviau, pagalvojau, kad kareiviai taip pat nori gyventi ir, matydami tokį atkaklų partizanų pasipriešinimą, daugiau kalno nepuls. Jau norėjau grįžti, bet nutariau dar paeiti kokius 200-300 metrų ir tikrai įsitikinti, kad arti jų nėra. Atsargiai eidamas priėjau miško aikštelę, kurioje pamačiau daugybę susėdusių rusų kareivių. Aš nieko nelaukdamas pasukau atgal į kalną. Man atrodo, kad į kalną grįžau kitoje vietoje, nes nuo jo pusės pradėjo šaudyti. Supratau, kad į kalną grįžti aš jau negalėsiu, nes galiu būti nušautas savų. Pradėjau vėl tolti nuo kalno. Staiga pamačiau nuo tos pusės einantį partizaną Krūmą, tuo pat metu jis pamatė ir mane. Aš jam trumpai papasakojau apie tėvo sužeidimą ir kaip aš čia atsidūriau. Aišku, ilgom kalbom nebuvo laiko, ir jis man pasiūlė kuo skubiausiai lipti į medį. Dar spėjau pamatyti, kad jis jau lipa į aukštą šakotą eglę. Aš irgi pradėjau ieškoti tinkamo medžio. Aišku, labai nervinausi ir vis negalėjau rasti tinkamo. Pagaliau susiradau tinkamą šakotą eglę, bet kadangi pirmosios šakos buvo aukštai, įlipti buvo gana sunku. Pagaliau po didelių pastangų įlipau į pačią viršūnę. Ir man atrodė, kad nuo žemės manęs tikrai niekas nepamatys. Įlipus į medį, dar kurį laiką buvo tylu. Po kurio laiko išgirdau, kad kažkas pamažu eina ir vis sustoja. Pastebėjau, kad kalno link slenka rusų kareiviai. Netrukus vėl prasidėjo uraganinis šaudymas. Pamačiau, kaip du kareiviai neštuvais neša sužeistąjį. Šaudymui dar nenutilus pasigirdo stiprūs sproginėjimai, tai galėjo būti metamos granatos arba šaudoma iš minosvaidžių. Dar po kurio laiko man pasigirdo lyg ir kareivių šauksmas „ura"... Tas viskas buvo jau į vakarą. Matyt, tai buvo paskutinė jų ataka. Po to viskas nutilo. Pradėjo temti. Jau norėjosi lipti iš medžio, tik staiga visai netoli išgirdau šaukiant „Malavko". Ir taip keletą kartų. Matyt, jie buvo visai netoli nuo manęs, nes išgirdau, kaip vienas kareivis pasakė: „Naverno, on ubit". Po to dar gerą pusvalandį palaukiau ir nieko įtartino negirdėdamas ryžausi lipti iš medžio, bandyti eiti pas mūsų ryšininkus, iki kurių buvo apie 5 km kelio. Ėjau labai pamažu, nes miškas buvo sausas ir traškėjo šakos, be to, labai aiškiai švietė mėnulis. Pagaliau susiradau kelelį, kuris buvo man reikiama kryptimi. Eiti keliu buvo daug geriau, galėjau eiti sparčiau. Priėjau aikštelę ir vėl pradėjau laukti, norėdamas įsitikinti, ar nėra pasalos. Ir tikrai, palaukęs 10-15 minučių, pastebėjau, kad kitu aikštelės pakraščiu lėtai, atsargiai eina 2 ginkluoti vyrai. Aiškiai mačiau, kad jie eina su paruoštais kovai ginklais. Jiems nuėjus, labai sunerimau..."

Užrašė Zuzana Urbonaitė

Pasakoja Bronius Gurevičius

„Aš pirmiausia Bagotėlės miške buvau, mūsų buvo tik grupelė. Vadas - Vilkas. Jis buvo labai drąsus ir agresyvus. Pas jį partizanauti tapo pavojinga, tiesiog rizikinga, tai mes persikėlėme į Giraitės mišką pas Karvelį. Pabuvę pas Karvelį, nusprendėme eiti į Kalniškę. Vilkas buvo nepatenkintas, kad mes Kalniškėje pasilikome.

Kalniškės mūšis šitaip prasidėjo. Kaip kartas tą naktį mes apsinakvojome Kalniškės miške pas Valentukonį. Buvo labai gražus rytas. Nubudome ir kalbamės, ką toliau daryti. Besikalbant pasigirdo šūviai nuo Rolių kaimo pusės. Nieko nelaukdami, užsimaskavę šakom, ėjome į stovyklą. Kai atėjome, ten jau rinkosi vyrai su žinia, kad miškas apsuptas. Na, o paskui buvo tokia kalba, kad arba skirstytis mažais būreliais, arba priešintis. Galų gale mūsų būrininkai Kovas-Kliučinskas ir Ateitis-Antanas Aleškevičius pasakė: „Kas ruošiasi gintis, einame su mumis". Tada Kalniškėje mūsų buvo apie 80 vyrų. Kiti pasislėpė. Mes tik spėjome išsidėstyti ant vadinamojo Meškakalnio, tai pati aukščiausia vieta, ir mus apšaudė rusai. Kai apšaudė, jau buvo saulutė patekėjusi. Paskui pasiruošėme gynybai kaip reikiant. Ir netrukus mus antrą kartą puolė. Mes juos taip arti prisileisdavome, kad buvo girdėti šakelių traškėjimas, jų komandos: „Vperiod na banditov!" Ten mūsų buvo apie 80 vyrų. Mes duodavome salvę į tą vietą, atsimušdavome, ir taip kelis kartus. Tris kartus puolė - ir mes atmušėme. Kai jie pamatė, kad mūsų nepaims, tada išsikvietė pastiprinimą. Tai buvo lyg kokia paliauba. Aprimo, saulutė kaitina, o mes išvargę, be vandens, apsupti. Paskui pasigirdo nuo Simno važiuojančių mašinų ūžesys. Supratome, kad mūsų laukia lemiamas mūšis. Ir pradėjo mus pulti. Į kalną enkavedistai lipo stati. O mums nuo kalno labai gerai gintis. Jie buvo mums gerai matyti ir granatas numesti galėjome labai toli. Jiems buvo sunkiau. Kai jie pamatė, kad čia menki juokai, tai tada paleido kryžminę kulkosvaidžių ugnį. Kiek pasilaikėme - ir jau matom, kad šalia yra žuvusių, trūksta šovinių. Kalną apgaubė parako dūmai, gerklę graužė, šakos krito, pasidarė tiesiog pragaras. Prišliauži prie kito, pasiimi šovinių ir vėl šaudai. Na, ir tada pajautėm, kad mūsų vakarinis sparnas jau traukiasi. Aš gulėjau rytiniame sparne. Pamatėme, kad mes neatlaikysim, ir mūsų septynių vyrų būrelis prasiveržėme pro žiedą. Užbėgome ant tokio kalniuko, tai vienas vargšelis, rusas ar stribas, klūpo rankas iškėlęs, pasiduoda. Žinote, rusai daugiausia išsišaudė patys, kai lipo vilnimis į kalną. Paskui užbėgome ant kito kalniuko, tai rusas stvėrė savo automatą, bet buvo nutildytas. Įbėgome į tokį jaunuolyną ir ten sulaukėme tamsos. Paskui perėjome plentu, o plentu mašina paskui mašiną, veža ir gyvus, ir žuvusius, traukia link Krosnos. Taip mes ištrūkome ir beeidami toliau iškrikom. Aš sugrįžau su savo kaimynu Špoku.

Mes, būdami Kalniškėje tik prašėme Dievą, kad greičiau sutemtų..."

Pasakoja Genė Vaikšnytė:

„Tą naktį prieš mūšį buvo parėję gal 20 partizanų ir visi nakvojo. Ryte nežinojo, kad Kalniškė jau apsupta. Išėjo į ją.

Pirmiausia žuvusius ištraukė arkliais, pririšę vielas už kojų, traukė į plentą. Kai laidojome ten surinktus kaulus, tai radome vielų.

Paskui juos nuvežė į Simną ir išdraikė ant gatvės. Tai nuėjo teta, tada ji turėjo gal šešiolika metų. Brolio nematė, o tėtis - gražus, balto veido, lyja, rausvas, kraujas sunkiasi. Paskui nuėjo į bažnyčią ir verkė balsu. Po to mūšio - areštai, kankinimai... Atsivedė toj aikštėj dieduką, spardė jį stribai: „Žiūrėk į savo svolačius banditus!.."

Prie to tako į mišką eidavo vaikai ir verkdavo: „Tėtuli, pareik! Tėtuli, pareik!"

Stribai motiną pastatė prie kluono sienos ir aplink ją šaudė, o mes, vaikai, žiūrėjome ir spiegėme.

Po mūšio moterys nešdavo naktimis į tą kalną vainikus. Po to mūšio ant kalvos buvo baisu pažiūrėti: ištaškytos smegenys, kraujas, žmonių kūno dalys... Tai žmonės viską surinko, rankas, kojas, ir šalia kalvos palaidojo.

Būdavo, ateina gegužė, tai baisus liūdesys, skausmas..."

Ištrauka iš Klajūno - Vytauto Bučinsko sukurtos dainos apie Kalniškės mūšį.

              Jūs mūs laidot negalėsit,
              Jums širdis skaudės.
              Išniekinti mūsų kūnai
              Gatvėse gulės.

              Mus palaidos mūsų priešai
              Tamsiom naktimis.
              Apleis apakėtą kapą
              Dagiais, žolėmis.

              Sese, pink vainiką žalią,
              Neški paslapčia,
              O tu, broli, juodą kryžių
              Pastatyk nakčia...

Šventežerio krašto partizanai paguldė galvas pirmomis pasipriešinimo kovų dienomis. Žuvo ir pirmasis jų vadas Karvelis. Informatorius Ažūras pranešė, rašo MGB, kad į Margų kaimą pas savo žmoną ateidinėja Albinas Kisieliauskas - Karvelis, ir lapkričio 11 d. jis turėtų pasirodyti savo namuose. Buvo pasiųsta MGB operatyvinė grupė Karveliui suimti, vadovaujama operįgaliotinio OBB jaun. leitenanto Šalonino. Matydami atviras trobos duris, Šaloninas su stribu Šimkoniu įbėgo vidun ir, radę sėdintį ant lovos miline apsivilkusį Karvelį, sukomandavę „Ruki verch!", puolė partizaną. Šis griebėsi už parabelio. Prasidėjo grumtynės. Jau kieme Karvelis išplėšė iš enkavedisto automatą ir paleido seriją į jį, paskui į save. Enkavedistai, radę pas Karvelį užrašų knygutę, perskaitė 150 partizanų slapyvardžių.³¹

Pasakoja Ona Kisieliauskienė

„Jis žmogus apsišvietęs buvo. Alytuje tarnavo ulonu. Kai kartą parėjo, tai jo brolis -Vincas Kisieliauskas su tokiu Lapaičiu įlindo bunkerin, kuris buvo kluone, o mano vyras pasiliko su savo mažais vaikais troboje. Na, ir rusai.... Ar stribai, ar enkavedistai įsiveržė trobon. Aš dabar nė pati nežinau... Jie paskui išsivertė į lauką ir ten susišaudė. Pamenu: jis taip guli lauke... Stribai mane pasodino ant jo lavono ir nuvežė į Lazdijus, o paskui netoli bažnyčios jį paguldė ant gatvės. Aš jo nė kapo nežinau. Sako, kad ant vokiečių kapų pakastas..."

ŠTABAS

Dainavos apygardos kūrimas

1945 m. birželio 12 d. Varčios miške du 220-ojo pasienio pulko batalionai užpuolė Vanago ir Daktaro maždaug 170-ties partizanų būrį. Po kautynių partizanai traukėsi į Merkinės miškus.³²

Vanagas - Adolfas Ramanauskas, g. 1918 m. JAV, sugrįžęs į Lietuvą, gyveno Būdviečio vls., Bielėnų kaime, mokėsi Lazdijų gimnazijoje. Daktaras - Antanas Kulikauskas, g. 1918 m. Suvalkuose, mokėsi Lazdijų gimnazijoje. Abu po karo dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje. 1945 m. balandžio 25 d. išėjo į mišką, nes MGB buvo užverbavusi slaptaisiais agentais. Užupių kaime susitiko su partizanu Toleikiu - Juozu Belevičiumi, kuris juos nuvedė į Einorių mišką ir pristatė būrio vadui Putinui. Netrukus Vanagas tapo partizanų, veikiančių Nemunaičio-Merkinės ruože, vadu.

Iš pirmųjų NKGB agentūrinių pranešimų

Šaltinis „Dzūkas" a.b. 5397
    Priėmė: Mejeris
    1945.VIII.21

Agentūrinis pranešimas

Apie Ramanausko banditų grupę

Š.m. liepos 12 ir 17 dienomis į šaltinio namus buvo atėjęs vienos gaujos vadas, Alytaus gimnazijos mokytojas Adolfas Ramanauskas, kurį lydėjo 15 banditų. Į šaltinio namus atėjo maisto. Pabuvę gal 15-20 minučių išėjo Plikionių kaimo kryptimi. Kai š.m. liepos 12 d. šaltinis ėjo į Plikionis, tai sutiko A. Ramanauską, Adolfą Bucevičių, Didzevičių ir kitus. Ramanausko būrys slapstosi netoli Vabalių kaimo Jurėnaičio miške. Šaltiniui yra žinoma, kad būrys, veikiantis Alovės valsčiuje, turi 30 vyrų (išvardija 24 partizanus).

Pulkininkas leitenentas Juozas Vitkus KAZIMIERAITIS

Albertas Perminas JŪRININKAS
Adolfas Ramanauskas VANAGAS

Be anksčiau šaltinio išvardytų banditų, jam žinoma, kad Ramanausko būryje yra vienas mokytojas iš Alytaus lyg ir pavarde Kulikauskas. Jis vidutinio ūgio, šatenas, liesokas, nosis iš pažiūros vidutinė, neplati, nešioja juodus akinius. Apsivilkęs vokišku švarku, raudonarmiečio kelnėmis, apsiavęs auliniais batais, dėvi tankisto striukę. Ramanausko būryje yra du vokiečiai.

Tiksli Ramanausko būrio buvimo vieta šaltiniui nežinoma, bet visi tie 30 vyrų suskirstyti į dvi grupes po 15 žmonių. Viena dislokuota Dušnionių miške, o kita - Jurėnaisčio. Maždaug prieš tris savaites apie šituos miškus banditai išklijavo pranešimus, kuriuose sakoma, kad aplinkinių kaimų gyventojai po miškus nevaikščiotų, jeigu neklausys, tai bus sušaudyti.

Tikra: Alytaus aps. NKGB skyriaus vyr. operatyvinis Įgaliotinis

j. leitenantas Mejeris.

Dzūkijos partizanų centrinės vadovybės kūrimas

Rugpjūčio 1 d. Vanagas, Daktaras, Jūrininkas Nedzingės miško kapinaitėse susitiko su Dzūkų grupės vadu Kazimieraičiu ir jį lydėjusiais partizanais: Merkiu-Adolfu Baubliu ir Tigru - Zigmu Šerkšnu. Ten tada partizanai ir nutarė sujungti atskiras grupes. Jūrininkas su Daktaru patraukė į Kazimieraičio štabą, kur ir pasiliko. Ilgainiui buvo sukurta A apygarda, kurios štabas rugsėjį apsistojo miške tarp Randamonių, Šunupio ir Rudnios kaimų. Bunkeryje slėpėsi Kazimieraitis, Jūrininkas, Daktaras, Karklas - Pranas Platūkis (g. 1918 m. Puvočių kaime), Naras - Liudas Mulerskas (g. 1928 m. Lazdijuose), Žilvitis

-    Vytautas Kraunelis (g. 1921 m. Rudnios kaime), Ėglis - Jonas Kraunelis (g. 1919 m. Rudnios kaime). Čia ir buvo pradėta kurti partizanų karinės struktūros bei skiriamieji ženklai.

Pūščios girioje prie Nemuno tada jau veikė Šarūno rinktinė, vadovaujama Alseikos -    leitenanto Vytauto Gončio (g. 1918 m. Šiauliuose). Iš jo parodymų MGB ³³: „Pas mokytoją Vytautą Gontį į Dulgininkų kaimą atėjo šeši partizanai ir pranešė, kad su juo nori susitikti partizanų vadas Šarūnas - leitenantas Bolius Šimkonis. Jo grupėje tada buvo apie 70 partizanų. Kitą dieną vėl pasirodė tie patys partizanai. Pranešę apie Šarūno žūtį, prašė V.Gontį būti to būrio vadu. Gontis sutiko ir balandžio mėnesį, surinkęs visus partizanus iš aplinkinių kaimų į Pūščios girią, prisistatęs kaip jų vadas slapyvardžiu Alseika, visoms grupėms ir būriams davė Šarūno rinktinės vardą. Šioje rinktinėje buvo 6 grupės, turėjusios po 12^0 partizanų. Štabas buvo Pūščios girioje tarp Paliepio, Šapurų, Gerdašių kaimų ir Nemuno.

Rugpjūtį Kazimieraitis susisiekė su Šarūno rinktine. Pas Alseiką Kazimieraitį su Daktaru rugpjūčio 12 d. vedė Tigras - Zigmas Šerkšnas. Juos lydėjo 6 partizanų apsauga. Prie Pūščios juos pasitiko Alseika ir Šarūno rinktinės štabo viršininkas Paberžis - Antanas Suraučius (g. 1919 m. Švendubrėje). Taip Šarūno rinktinės partizanai buvo prijungti prie Dzūkų grupės, kuri vėliau buvo pavadinta A apygarda.

Alseika 1945 m. spalio 23 d. pasitraukė iš partizaninės veiklos, mokytojavo Gruzdžių gimnazijoje, kur 1947 m. buvo areštuotas ir nuteistas 25 metams lagerio. Toliau rinktinei vadovavo Ąžuolas - Antanas Bučionis (g. 1901 m. Buteliznos kaime).

A apygardos štabo viršininku tapo Kazimieraitis, jo pavaduotoju - Merkio rinktinės vadas Vanagas, kuris buvo I (operacijų), II (leidybos) ir III (mobilizacijos) skyrių viršininkas, o Jūrininkas tapo Kazimieraičio adjutantu, Naras - štabo sekretoriumi, Karklas -ryšininku.

Kazimieraitis buvo sumanęs A apygardą sujungti ir su Dzūkų rinktine, kuriai vadovavo Ąžuolis, o štabas buvo Punios šile, į ten buvo pasiuntęs savo žvalgus. Po kiek laiko Ąžuolio pasiuntiniai atvyko į Voverų kaimą ir pas Zigmantą įvyko Ąžuolio partizanų Laimučio, Keleivio, Patrimpo ir Kazimieraičio partizanų Daktaro, Siaubo, Mindaugo, Jūrininko ir kitų pasitarimas. Kazimieraičio sumanymas liko neįgyvendintas, nes nepritarė Ąžuolis.

Veisiejų apylinkėse veikė kita partizanų grupė, vadovaujama Mindaugo - Stasio Sorakos (g. 1926 m. Paveisiejų kaime). Tai sužinome iš MGB agentūrinio pranešimo: „Slaptasis agentas Pila 1945 m. rugsėjo 10 d. pranešė, kad Radvilonių miške, prie Balniškio ežero, renkasi visas Stasio Sorakos 15 žmonių būtys. Jis lyg ir rengiasi apsistoti palei Lazdijų-Marijampolės kelią Zelionkos miške. Ten surengti pasalas".³⁴

Stasio Sorakos būryje buvo Lapinas - Leonas Ivoška, Kadugys - Zigmas Plytnikas, Vieversys - Vytautas Radzevičius iš Kalvelių kaimo, Plaktukas - Pranas Pocevičius iš Čiuvonių kaimo, Vaclovas Maciulevičius iš Kalvelių kaimo, Kardas - Antanas Ivoška iš Petraškų kaimo, Antanas Drazdauskas, Varnas - Antanas Radzevičius, Petras, Juozas ir Jonas Kasikevičiai iš Petraškų kaimo.

Kučiūnų apylinkėse veikė Gedimino - leitenanto Jono Aleščiko partizanai.

Gediminas - Jonas Aleščikas, g. 1917 m. Miškinių kaime, leitenantas. Užėjus bolševikams, pasitraukė į Lenkiją, tarnavo vokiečių kariuomenėje. Sugrįžus frontui, pasiliko Lietuvoje. Vadovavo Gedimino rinktinei, kuri 1945-46 metais veikė Rudaminos, Šventežerio krašte. Kazimieraičio trumpam buvo paskirtas Seinų apskr. komendantu. 1946 m. vasarą perkeltas į Tauro apygardą, kur buvo Žvejo adjutantas, o 1948 metais - Birutės rinktinės vadas. Žuvo 1948 metais rugpjūčio 10 d. Jaunučiuose prie Garliavos, štabo būstinėje.

Iš G.Aleščiko giminaitės prisiminimų

„Jis mokėsi Seinų „Žiburio" gimnazijoje, o paskui Karo mokykloje. Vasarą parvažiuodavo namo, padėdavo pjauti rugius. Jis buvo mėgėjas juokauti ir dainininkas: „Na, moterys! „Tu, žvaigždute...". Tai kaip užves! Vis kartu su dalgiu ir daina. Jo vis važiuodavo į Šeštokus parsivežt, tai mes tiek laukdavome. Parvažiuodavo, parveždavo dovanų...

Jis slapstėsi ir nuo vokiečių, ir nuo rusų. Per karą buvo vokiečių fronte. Kai užėjo rusai, tai juos varėsi in Rusijų. Kaip tik užskris vokiečių lėktuvai, tai jie baltom nosinukėm mosuodavo ir į juos nešaudydavo. Taip jie nuo rusų pabėgo. Jis buvo fronte su vokiečiais prie llmenio ežero. Jam tada vadovavo Pavlovas. Kai vokiečiai jį paleido atostogų, tai nebegrįžo. Čia ateidavo daug vyrų ir klausydavos jo pasakojimų apie frontą.

Kai sugrįžo rusai, jis slapstėsi tėviškėje. Pasidarė bunkerį po krosnimi, o kitą ant kalno. Kiek rusai mums privarė baimės, naktį beldžia, krečia... Tie jų bušlatai tik šiam šiam šiam...

Kartą jis nuėjo už tvarto, buvo tokis miglynas ir jį sugavo. Atsivedė trobon, bet jis pabėgo. Kai bėgo per kalnų, tai šaudė ruskiai ir jam pataikė į koją, bet jis vis tiek pabėgo. Pas Pečiulionį gydėsi. Paskui išėjo į partizanus, žmogus jį pavežėjo į Šeštokus..."

Tarp Gedimino ir Alseikos ryšį palaikydavo Mindaugas - Stasys Soraka. Enkavedistų vado Rudenkos 1945 m. gruodžio 23 d. rašte sakoma: „Dėl bendros padėties, susidariusios Alytaus aps., aš buvau nuvykęs į Lazdijų aps., kur 1945 m. gruodžio 20 d. buvo nukautas būrio vadas Soraka. Pas jį rasti dokumentai yra iš LPS - A apygardos Dzūkijoje su Kazimieraičio parašu. Tie dokumentai rodo, kad štabo tikslas vienas - organizuoti ginkluotą sukilimą".

1944 m. Šventežerio krašte, pagarsėjusiame partizanų kautynėmis su pasienio ir NKVD kariuomene, susijungė partizanų grupės, gavusios partizano Mindaugo grupės vardą. Jai vadovavo Varguolis-Mindaugas - leitenantas Vladas Stepulevičius, o jam žuvus - Vargdienis - Vincas Mikelionis, Kalnius - Jurgis Gylys, g. 1919 m. Gaištų kaime. Šių partizanų veikimo erdvė buvo didžiausia Šarūno rinktinės teritorijoje: Ringėliš-kės, Mikyčių, Trako, Seirijų, Giraitės, Kalniškės miškai.

Nuo Dzirmiškės miško ir miškuose pagal kairįjį Nemuno krantą, taip pat Žaliamiškyje ir Bestraigiškės miške veikė Siaubo partizanai. 1945 m. balandį pas Siaubą į Rusingės dvarą atvyko iš Kauno kapitonas Kazys Kilna ³⁵, g. 1904 m. Lenkijoje, dirbęs „Lietuvių enciklopedijoje". K.Kilna matavo dvarų žemes ir veikė pogrindyje. Čia jis į Siaubo būrį įvesdino Joną Kizelaitį, g. 1923 m. Prienuose, buvusį Vaidilos teatro aktorių ir grafiką, o taip pat jo žmoną Ireną Kulauskaitę, g. 1925 m. Mažeikiuose. Abu 1945 m. liepą gyveno Radysčiuje pas Boleslovą Navicką ir Panaroje - pas Nanartonis. Rusingės dvare pas Vladą Ragelį daugino „Laisvės Varpą", darė fiktyvius karinius pažymėjimus, metrikus, kitus dokumentus. Jų dėka apie 100 šio krašto vyrų išvengė prievartinio šaukimo į SA Rugsėjį J.Kizelaitis su žmona persikėlė į Puvočių, Kasčiūnų kaimus, pas Merkio grupės partizanus, pas Vanagą. Vanagas J. Kizelaitį supažindino su Kazimieraičiu. Už keturių kilometrų nuo Kazimieraičio štabavietės, netoli Pačkausko namų, tipografijai buvo įrengtas bunkeris, o J. Kizelaitis - Aušra paskirtas jos vedėju. Čia, talkininkaujant Vaidevučiui - Rokui Bingeliui ³⁶ (g.1921 m. Purplių kaime, 1947 m. nuteistas sušaudyti) ir Irenai, 1945 m. gruodį išleistas pirmasis „Laisvės Varpo" numeris, kuriam visus straipsnius parašė Kazimieraitis.

Tuo metu Siaubas rengė Kilnai susitikimą su Kazimieraičiu, bet įvyko kitaip. K.Kilną ir Rusingės dvaro valdytoją - partizaną Berželį - Vladą Ragelį (g. 1908 m. Sankt Peterburge) ir partizanų rėmėją, Makniūnų dvaro savininką Vaclovą Muiželį (g. 1911 m. Vilniuje) MGB areštavo ir nuteisė po 15 metų lagerio.

Kazimieraičio įsakymai ³⁷

Dzūkų Grupės Vadams
Įsakymas Nr.D10

Šiuo tvirtinu sekančią Dzūkų Grupės organizaciją ir vadovavimą:

Einamos pareigos Slapyvardė Paskirtas Partizanas nuo

I. Seinų rinktinė

Rinktinės vadas Gediminas

Rinktinė apima Lazdijų, Šventežerio, Rudaminos ir Sangrūdos valsčius.

II.    Šarūno rinktinė

Rinktinės vadas Alseika 1945.6.6 1945.4.10
Kapčiamiesčio bataliono vadas Kalnelis 1945.8.12 1945.4.10
Kapčiamiesčio komendantas ir bataliono vado pavaduotojas Paberžis 1945.8.12 1945.5.25
Leipalingio bataliono vadas Ąžuolas 1945.8.12 1945.4.12
Leipalingio komendantas ir l.e.p. bataliono vado pavaduotojas Liepa 1945.8.12 1944.11.15
Veisiejų bataliono vadas Mindaugas 1945.8.12 1945.5.25
Veisiejų komendantas ir l.e.p. bataliono vado pavaduotojas Margis 1945.8.12 1945.4.5
Seirijų bataliono vadas Siaubas 1945.8.12

III.    Merkio rinktinė

Rinktinės vadas Vanagas 1945.9.1 1945.4.25
Merkinės bataliono vadas Vanagas 1945.8.1 1945.4.25
Merkinės bataliono vado pavaduotojas Siaubas 1945.5.28 1944.7.10
Merkinės bataliono vado pavaduotojas Butageidis 1945.8.1 1945.6.13
Druskininkų bataliono vadas Juozaitis 1945.5.12 1945.4.11
Druskininkų komendantas ir bataliono vado pavaduotojas Balutis 1945.6.1
Marcinkonių bataliono vadas Juozaitis 1945.9.1 1945.4.11
Marcinkonių bataliono vado pavaduotojas Tigras 1945.8.1 1945.6.5
Marcinkonių bataliono vado pavaduotojas Barzda 1945.8.31 1945.3.20

IV. Geležinio Vilko rinktinė

Rinktinės vadas Viršaitis 1945.9.1, nuo 1945.6.1
Merkio rinktinės vadas, buvęs slapyvardis Giraitis
Varėnos ir Rudnios bataliono vadas Šernas 1945.5.17 1945.4.17
Varėnos komendantas ir bataliono vado pavaduotojas Vytas 1945.5.17 daliniui nuo 1944.10.7, buvęs slapyv. Merkys, komendantas nuo 1945.8.20
Rudnios bataliono vado II pavaduotojas Rugys 1945.8.10 1945.8.15
Onuškio, Valkininkų ir Eišiškių bataliono vadas Lūšis 1945.8.10 1945.6.1
Onuškio, Valkininkų ir Daugų bataliono vado pavaduotojas Žaibas 1945.8.10 1944.9.1

V. Grupės štabas

Grupės vadas Kazimieraitis 1945 5 1 1945 5 1
Grupės štabo II sk. viršininkas Daktaras 1945 8 1 1945 4 25
II sk. viršininko pavaduotojas Jūrininkas 1945 8 1 1945 4 25
L.P.Dz.Gr.Št. Dzūkų miškai, 1945 10 24

DZŪKŲ GRUPEI
Įsakymas Nr.17

1.    Geležinio Vilko rinktinės vadas Viršaitis nuo rugsėjo 5 d. išvyko atostogų. Jo pareigas laikinai eiti Šernui.

2.    Druskininkų bataliono vadas Juozaitis nuo rugsėjo 15 d. išvyko atostogų. Jo pareigas laikinai eiti pavaduotojui Balučiui.

3.    Šarūno rinktinės vadas Alseika nuo spalio 23 d., jam prašant, atleidžiamas iš pareigų ir išbraukiamas iš partizanų sąrašų.

4.    Šarūno rinktinės partizanas Paberžis, pradėjęs 1945 m. vasario mėn. 22 d. Šarūno rinktinės organizacinį darbą, nuo š.m. balandžio mėn. 7 d. tvirtinamas Šarūno rinktinės vado adjutantu. Nuo spalio mėn. 20 d. adjutantas Paberžis pakeičia slapyvardį į Taurą.

5.    Grupės štabo II-jo skyriaus viršininkui Daktarui laikinai eiti ir IV skyriaus viršininko pareigas.

6.    Grupės štabo II-jo skyriaus viršininko pavaduotojas Jūrininkas nuo š.m. spalio mėn. 24 d. iš einamųjų pareigų atleidžiamas ir skiriamas grupės vado asmeniniu adjutantu.

7.    Iki šiol nepriklausomos partizanų grupės vadas Mindaugas, pradėjęs partizanų organizacinį darbą nuo 1944 m. spalio mėn. 3 d., slapyvarde Varguolis, nuo š.m. spalio 24 d. skiriamas grupės vado adjutantu mobilizacijos reikalams.

8.    Seinų rinktinės vadas Gediminas, kaip nėjęs jam pavestų pareigų, nuo pat paskyrimo dienos, išbraukiamas iš partizanų sąrašų.

Nuorašas tikras:       II-jo skyriaus Viršininkas /Daktaras/

Grupės vadas p. /Kazimieraitis/

            Nemune seneli, visų upių tėve,

            Pabudink sūnelius, kurie guli sniege...

Merkinės puolimas

1945 m. pabaigoj Gudelių kaime Vanagas su Siaubu susitarė gruodžio 15 d. pulti Merkinę. Jiems pritarė ir Kazimieraitis.

„Kai 4-oji NKVD kuopa, palikusi tik garnizono apsaugą, išėjo į operaciją, - rašo MGB, - tai 11 val. 30 minučių ją užpuolė banditai. Įgulos kareiviai, išėję iš kareivinių, buvusių kairiajame Nemuno krante, prie tilto, pamatė gal 70-ies žmonių būrį. Pamanė, kad stribai, kurie ne vieną kartą ten pasirodydavo per pratybas. Bet geriau įsižiūrėję pastebėjo LLA ženklus"...³⁸ Lipantis žemyn būrys supo garnizoną iš šiaurės, vakarų ir pietų. Pirmoji partizanų grandis, sugulusi už 170 m nuo kareivinių, pradėjo smarkiai šaudyti, o antroji - bandė prieiti prie pirmosios, bet, negalėdama to padaryti, sugulė už 250 m. Enkavedistai, sukritę į dzotus, atsišaudė. Tada partizanai perkėlė arčiau kulkosvaidį ir ėmė šaudyti į dzotą. Žuvus kulkosvaidininkui, partizanai bandė prie jo prieiti ir jį paimti. Penkis kartus bandyta, bet nepasisekė, - rašoma MGB dokumente. 13 val. 30 min. į pagalbą garnizonui atėjo kareivių būrys, saugojęs tiltą per Merkį. Siaubo partizanai atsitraukė. Dar bandė pereiti per Nemuną ledu, bet sugrįžo.³⁹

Apie 12 val. gal 120 partizanų, vadovaujamų Vanago ir Rugio-Jono Jakubavičiaus (g. 1916 m. Druckūnų kaime), puolė miestelį irįį užėmė. Enkavedistai su stribais pasislėpė bažnyčioje. Sunaikinę NKVD būstinę, paėmę dokumentus, partizanai 2 val. pasitraukė. Į Merkinę ėmė grįžti 4-oji enkavedistų kuopa.

Agentas Dzūkas (jau girdėtas!) 1945 m. gruodžio 20 d. pranešė, kad naktį į gruodžio 19-ąją Vabalių ir Panemunykų bei kituose kaimuose nakvojo apie 60 partizanų. Aštuoni su savo vadu vokiečiu, slapyvardžiu Andrejevas, nakvojo paties agento namuose. Iš partizanų pokalbių Dzūkas suprato, kad šiam būriui vadovauja legalizavęsis Aleksas Juneika, o jo grupė taip pat iš legalizavusiųjų. Kas vadovavo Merkinės puolimui, agentas nežino, tačiau tvirtina, kad tą naktį su partizanais buvo Bombonešis - Targauskas, Remeika iš Einorių ir Bucevičius iš Vabalių.

Po poros metų MGB sužinojo, kad Merkinės puolime dalyvavo ir Juozapavičiaus grupės partizanai rezervininkai.

Merkinės mūšyje žuvo: Zigmas Sukackas (g. 1928 m. Dulgininkų kaime), Budrys -Zigmas Vaikšnoras (g. 1918 m. Lipliūnų kaime), Milžinas - Vladas Jakubėnas, Putinas -Zigmas Remeika ir Siaubas - Jonas Volungevičius (g. 1924 m. Puvočių k., palaidotas Masališkių kapinėse). Merkinės mūšio dainoje minimas ir žuvęs Genovaitis..."

                        O tamsta vade mylimasis,
                        atraportavo Pauliukas -
                        nėra čia Putino, Genovaičio,
                        nėra čia Milžino, Siaubo...

A apygardos vado įsakymas Nr.2

1945 m. gruodžio mėn. 29 d.

1.    L.e. Marcinkonių bataliono vado p. Barzdą, kaip išvykusį iš savo gyvenamos vietos, nuo š.m. gruodžio mėn. 10 d. atleidžiu iš pareigų ir išbraukiu iš partizanų sąrašų.

Pagrindas: Merkio rinktinės vado š.m. XII.5 d. raštas.

2.    Seirijų bataliono partizanas Smauglys, pradėjęs partizano tarnybą nuo 1945 m. kovo 22 d., nuo rugsėjo mėn. 10 d. paskirtas 1-mos kuopos vadu ir bataliono vado pavaduotoju su mobilizacinėm Seirijų valsčiaus komendanto pareigom - nurodytose pareigose tvirtinamas.

Pagrindas: Seirijų b-no vado 1945.XI.2 d. raštas.

3.    Seirijų bataliono partizanas „Virtuozas", pradėjęs partizano tarnybą nuo 1945 m. gegužės mėn. 13 d., nuo spalio mėn. 15 d. paskirtas bataliono vado adjutantu - einamose pareigose tvirtinamas.

Pagrindas: Seirijų b-no vado 1945.XI.2 d. raštas.

4.    Merkio rinktinės partizanas Studentas nuo 1945.IX.17 tvirtinamas rinktinės vado adjutantu.

Pagrindas: Merkio rinktinės vado 1945.XI.23 d. raštas Nr.D/127.

5.    Merkio rinktinės Druskininkų b-no vado pavaduotojas Strazdas nuo 1945.XI.15 iš eitų pareigų atleistas ir nuo tos pat dienos paskirtas Merkio rinktinės vado adjutantu

- naujose pareigose tvirtinamas.

Pagrindas: Merkio rinktinės vado 1945.XI.23 d. raštas Nr.D/127.

Nuorašas tikras: ./. Adjutantas
Apygardos Vadas /parašas/

A Apygardos Vado įsakymas Nr.3

1945 m. gruodžio mėn. 30 d.

1.    Dzūkų Grupės Vado mobilizacinis adjutantas Mindaugas nuo 1945.XI.23 d. skiriamas Seinų apskrities komendantu ir įsakau pareigose vadovautis Lietuvos partizanams 1945.XII.2 d. organizaciniais ir 1945.XII.29 d. mobilizaciniais nurodymais.

2.    Seinų rinktinės vadas Gediminas, kaip pradėjęs nuo 1945.X.9 d. eiti rinktinės vado pareigas, tose pareigose nuo tos pat dienos tvirtinamas.

Pagrindas: L.P.Dz.Gr.Š.R.Vado 1945.X.9 d. atsišaukimas Nr.0011.

Pastaba: Dzūkų Grupei 1945.X.24 d. įsakymas Nr.17, str.8.

3.    Seinų rinktinės vadas Gediminas nuo šios dienos skiriamas Seinų (Lazdijų) apskrities partizanų vadu ir Šarūno rinktinės vadu.

4.    Seinų ir Šarūno rinktinės suliejamos į vieną rinktinę pavadintą, Šarūno rinktine.

5.    Laikinai einantis buvusios Šarūno rinktinės vado pareigas Ąžuolas nuo šios dienos iš šių pareigų atleidžiamas, paliekant eiti tik tiesiogines Leipalingio bataliono vado pareigas.

Įsakau Ąžuolui prisistatyti rinktinės vadui Gediminui ir perduoti jam visus buv. Šarūno rinktinės dokumentus. Taip pat Ąžuolas turi pristatyti rinktinės vadui Gediminui Veisiejų ir Kapčiamiesčio batalionų vadus.

Pastaba: Dz.Gr. 1945.XI. d. įsak. Nr.18, str. ?

6.    Buv. Šarūno rinktinės Seirijų batalionas išimamas iš Šarūno rinktinės sudėties ir įjungiamas Dzūkų rinktinės sudėtin. Seirijų bataliono vadui Siaubui įsakau prisistatyti Dzūkų rinktinės vadui.

7.    Buv. Šarūno rinktinės vado adjutantas Tauras-Paberžis nuo š.m. spalio mėn. d. iš einamų pareigų atleidžiamas, kaip praktiškai nuo to laiko nuo pavestų pareigų pasišalinęs.

Pastaba: Dz.Gr. 1945.X.24 d. įsak. Nr.17, str.4.

Apygardos Vadas /parašas/
Nuorašas tikras:    .//. Adjutantas

Ištrauka

L.P.Dzūkų Gr.Št. Dzūkų miškai, 1945.11.5

Dzūkų grupei Įsakymas Nr.18

Marcinkonių bataliono vado pavaduotojas Tigras, kaip išvykęs be leidimo, nuo š.m. spalio mėn. 20 d. atleidžiamas nuo pareigų ir išbraukiamas iš partizanų sąrašų.

Grupės vadas Kazimieraitis

Ištrauka tikra:          II-jo skyriaus viršininkas

Generolas Vėtra ir jo talkininkai⁴⁰

Jonas Noreika, g. 1910 m. Pakruojo vls., Šukionių kaime, 1938 metais baigė Vytauto Didžiojo universiteto Juridinį fakultetą, tarnavo karininku Lietuvos kariuomenėje. Vokiečių okupacijos metais kalėjo Štuthofo konclageryje. 1945 m. sugrįžęs į Vilnių, dirbo Mokslų Akademijoje juriskonsultu. 1945 m. gruodį susisiekė su Dzūkų grupės partizanų ryšininkais, suformavo Lietuvių Tautinę Tarybą, organizavo Lietuvių ginkluotų pajėgų vyriausiąją vadovybę, pogrindžio dokumentus pasirašydavo Generolo Vėtros slapyvardžiu.

Zigmas Šerkšnas, g. 1924 m. Veisiejų vls., Bertašiūnų kaime, 1941 m. baigė Lazdijų gimnaziją, birželio 22 d. įstojo į savanorišką patriotų ginkluotą grupę Veisiejuose, kur vėliau dirbo valsčiaus raštininku, dar vėliau - Bartelių pradinės mokyklos mokytoju.

Sugrįžus rusams, mokytojavo Marcinkonyse. 1945 m. įstojo į Dzūkų grupę ir vado Kazimieraičio buvo paskirtas Šerno - bataliono vado - padėjėju, turėjo Tigro slapyvardį. Kazimieraičio pavedimu sudarė Marcinkonių krašto šauktinių sąrašą ir nuolatos būdamas Siaubo būryje (Siaubas, puldamas Merkinę, buvo sunkiai sužeistas ir gruodžio 16 d. mirė, palaidotas Samališkių kapinėse), saugojo Kazimieraičio štabą, esantį už penkių kilometrų nuo Randamonių kaimo. 1945 m. liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais lydėjo Kazimieraitį į Šarūno rinktinę, esančią Pūščios miške.

1946 m. sausį, gavęs fiktyvius dokumentus Zigmo Laukaičio pavarde, Z.Šerkšnas pradėjo mokytojauti Dieveniškių vls., Macučių pradinėje mokykloje. Tuomet ir užmezgė ryšį su Generolu Vėtra, dalyvavo kuriant pogrindinę organizaciją Vilniuje, per Kęstutį Valentukevičių bandė užmegzti Generolo Vėtros ryšį su Kazimieraičiu.

Kęstutis Valentukevičius, g. 1922 m. Kapiniškių kaime, Kazimieraičio ryšininkas. Vilnietė Kraunelytė kartą perdavė K.Valentukevičiui Z.Šerkšno prašymą, kad jis atvykusį iš Vilniaus kapitoną pagal slaptažodį „aš iš Šiaulių" suvestų su Kazimieraičiu. Tai sužinojęs Kazimieraitis savo ryšininką perspėjo, kad jis kapitono jokiu būdu nevestų į bunkerį, o pirmiausia tartųsi dėl susitikimo vietos su Kazimieraičiu.

Z.Šerkšnas ir K.Valentukevičius, dalyvaudami mokytojų konferencijoje Vilniuje, 1946 m. sausio 7 d. Vilniaus gatvėje (namo Nr.3, bt. 10) susitiko su J.Noreika ir Alfonsu Janu-levičiumi.

Alfonsas Janulevičius, g. 1922 m. Leipalingio vls., Varnėnų kaime, 1941 m. baigė Lazdijų gimnaziją ir studijavo Vilniaus universiteto Miškų fakultete.

Per slaptą pasitarimą J.Noreika papasakojo apie tarptautinę padėtį, o K.Valentukevičius - apie Dzūkų grupę ir prašė padėti partizanams spausdinimo medžiaga bei medikamentais, apdalijo pasitarimo dalyvius „Laisvės Varpo" egzemplioriais.

J.Noreika ragino partizanus kuo daugiau studentų įtraukti į patriotinę veiklą ir ruoštis visuotiniam, ginkluotam sukilimui. Buvo nutarta studentų organizavimą patikėti A.Janulevičiui.

J.Noreika savo ruožtu rengė vyriausiosios vadovybės dokumentus - įsakymus ir direktyvas ir pasirašydavo juos Generolo Vėtros slapyvardžiu. Su savo bendraminčiais Ona Poškiene ir Stasiu Gorodeckiu, kurių štabas buvo Giedraičių g. 10, iš viso parengė 14 dokumentų, tarp jų ir garsųjį „Lietuvos Tautinės Tarybos kreipimąsi į laisvas pasaulio tautas".

Jaunieji pogrindininkai tęsė savo darbą. 1946 m. vasario 3 d. Vilniuje, Treniotos 3, kur gyveno Irena Kakariekaitė, įvyko jų pasitarimas. Dalyvavo: A.Janulevičius, Aleksas Petrauskas, kilęs iš Veisiejų vls., besimokantis viename technikume, Raimundas Paplauskas, su kuriuo Z.Šerkšnas susipažino, kai R.Paplauskas buvo atvykęs pas savo gimines į Bertašiūnų kaimą (jis gyveno Vilniuje, Liejyklos g., ir mokėsi Vilniaus universitete), Feliksas Svirnelis iš Marcinkonių, Vilniaus gimnazijos mokinys, ir Jonas Antončikas, irgi iš Marcinkonių, technikumo mokinys. Čia jie išsirinko slapyvardžius ir pasiskirstė darbus.

Agento „46 K 23" verbavimas.⁴¹

Š.m. kovo mėn. Vilniuje išaiškinta nacionalistinė organizacija, vadovaujama t.v. „Lietuvių Tautinės Tarybos", turėjusi tikslą pajungti visas respublikoje veikiančias nacionalistines formuotes vieningai Tarybos vadovybei, išplėsti ir sustiprinti gaujas, kad paruoštų ir įvykdytų Lietuvoje ginkluotą sukilimą.

„Lietuvių Tautinės Tarybos" centro nario Noreikos ir Lietuvos partizanų Dzūkų grupės štabo nario Šerkšno Vilniuje buvo sukurta jaunimo teroristinė organizacija, daugiausia iš Vilniaus valstybinio universiteto studentų.

Organizacijai vadovavo Vilniaus Universiteto studentai Alfonsas Janulevičius, Feliksas Svirnelis ir amatų mokyklos dėstytojas Jonas Antončikas (visi areštuoti).

Išaiškinti laisvėje pasilikusiems organizacijos dalyviams iš jų skaičiaus užverbuotas agentas „46 K 23", g. 1922 m., lietuvis, Vilniaus universiteto studentas. „46 K 23" 1944 metais liepos mėn., Raudonajai Armijai vaduojant Vilnių, pabėgo į Vokietiją, kur dirbo įtvirtinimų statybose ir palaikė ryšį su nelegalia organizacija Lietuvių Taryba, pasibaigus karui sugrįžo į Lietuvą.

„46 K 23" davė atvirus parodymus apie savo nacionalistinę veiklą. Jis papasakojo, kad dalyvavo dviejuose organizacijos susirinkimuose ir gavo iš Janulevičiaus užduotį įstoti dirbti į Vilniaus radijo stotį ir ten verbuoti į organizaciją aptarnaujantį personalą ir rengtis užimti stotį per sukilimą.

Visiškai slaptai

Tvirtinu: LSSR Vilniaus m. MGB skyriaus viršininkas

pulkininkas (Kolomeicevas)

1948 m. vasario 21 d.

Informatoriaus Lyriko charakteristika ⁴²

G. 1928 m. Lazdijų aps., Leipalingio vls., Savanorių k., Vilniaus Valstybinio universiteto Medicinos fakulteto II kurso studentas, gyvena Vilniuje, Moniuškos g., namo Nr.32, bt. Nr.5.

Informatorius Lyrikas užverbuotas 1945.X.12 panaudojant pas jį turimą medžiagą, kad jis savanoriškai tarnavo Plechavičiaus armijoje. Užsiverbavo su dideliu noru.

Lyrikas, dirbdamas su MGB organais, pasirodė kaip sąžiningas, mūsų darbui atsidavęs slaptas bendradarbis. Visa jo teikiama medžiaga, realizuojant bylą, per tardymą visiškai pasitvirtindavo.

Pagal jo medžiagą, greitai po verbavimo buvo areštuota antisovietinės pogrindinės organizacijos, veikusios Lazdijų aps., Leipalingio gimnazijoje, dalyvių.

Lyrikas, būdamas Vilniaus universiteto studentas, davė daug vertingos agentūrinės medžiagos, susijusios su VVU studentais.

1946 m. pabaigoje iš jo buvo gauta agentūrinių duomenų, susijusių su studentu Janulevičiumi, kuris vėliau su kitais buvo areštuotas kaip antisovietinės nacionalistinės organizacijos dalyvis.

Leitenentas Vladas Stepulevičius MINDAUGAS

Fliorus Černiauskas VASARIS

Antanas Bučionis ĄŽUOLAS

Alfonsas Janulevičius
generolo Vėtros talkininkas

Rokas Bingelis VAIDEVUTIS

Zigmas Šerkšnas TIGRAS

Remiantis Lyriko duomenimis 1947 m. gruodį buvo pradėta agentūrinė byla „Kurjeris", pagal kurią buvo išaiškinta ir likviduota Vilniuje veikusi antisovietinė nacionalistinė organizacija Geležinis Vilkas.

Visa Lyriko pateikta agentūrinė medžiaga šiuo klausimu per tardymą visiškai pasitvirtino.

LSSR Vilniaus m. MGB skyriaus operatyvinis įgaliotinis

leitenantas Rebko

Sutinku: Vilniaus m. MGB skyriaus 1-ojo poskyrio viršininkas

kapitonas Babincevas

1948 m. vasario 26 d.

Antrą kartą K.Valentukevičius užėjo pas J.Noreiką į darbą ir paėmė iš jo Kazimieraičiui skirtą rašymo popierių ir spausdinimo mašinėlės juostelę. Vos tik grįžusį traukiniu iš Vilniaus, Marcinkonių geležinkelio stotyje, 1946 m. sausio 11 d. jį suėmė MGB.⁴³

Sausio 29 d. į Vilnių pas J.Noreiką atvyko Z.Šerkšnas ir pranešė, kad suimtas K.Valentukevičius. J.Noreika šią žinią priėmė ramiai ir pasakė, kad reikia veikti atsargiau.

Po sunkių tardymų K.Valentukevičius prisipažinęs tardytojui, jog jis žino bunkerio, kuriame būdavęs Kazimieraitis, vietą. 113-ojo pasienio dalinio 2-oji komendantūra, vadovaujama Varėnos NKVD-NKGB operatyvinės grupės viršininko Vulanovo ir majoro Bojeriščevo išėjo ieškoti bunkerio ⁴⁴. „K.Valentukevičius vedžiojo kariuomenę vis po tą pačią vietą gal porą valandų, - rašo MGB, - o paskui pasakė, kad neranda". Tuo metu įvyko susišaudymas tarp partizanų ir enkavedistų. Pastebėję kariuomenę, partizanai ėmė bėgti iš bunkerio. Per kautynes, trukusias gal 40 minučių, žuvo Ėglis, sunkiai sužeistas Naras ir paimtas į nelaisvę Karklas - Pranas Platūkis (g. 1918 m. Puvočių kaime).

Suimtas Karklas papasakojo tardytojui, kad Kazimieraičio štabo bunkeris yra miške tarp Rudnios ir Kapiniškių kaimų, kalnuotoje dalyje, maždaug už 1 ar 1,5 kilometro nuo kairiojo Skroblaus kranto. Taip pat papasakojo apie kitus bunkerius, kaip jie įrengti ir kas juose yra. MGB viename jų rado Kazimieraičio dienoraštį, rotatorių ir kitų daiktų.

1946 m. vasario 8 d. MGB areštavo vežantį Dzūkų grupei popierių ir medikamentus Z.Laukaitį-Šerkšną.

1946 m. kovo 16 d. MGB areštavo J.Noreiką. Po kankinimų „Osoboje soveščianije" J.Noreiką ir Z.Šerkšną nuteisė sušaudyti, o kitus - daugeliui metų lagerio.

„A" apygardos štabas Siaubo teritorijoje ⁴⁵

NKVD puolant „A" apygardos štabo bunkerius prie Skroblaus upelio Kazimieraitis slėpėsi Lankininkų kaime pas Merkio rinktinės vadą Vanagą. Sunaikinus štabavietę, Kazimieraitis paliepė Daktarui, kad jis Siaubo teritorijoje surastų štabui naują bunkerį. Jį Siaubas pasiūlė Snaigupės kaime pas Petrą Petrauską. Jo troboje po krosnimi nuo seno buvo bunkeris pasislėpti nuo sugrįžtančių rusų. 1945 metų balandį jame ir apsigyveno Kazimieraitis su savo štabo vyrais: Daktaru, Antanaičiu, Jūrininku ir Laisvūnu. Jis emgėbistų buvo aptiktas 1946 m. gruodžio 16 d.

Iš Petro Petrausko, g. 1909 m. Krikštonių kaime, 1946 m. gruodžio 14 d. tardymo protokolo

P. Petrauskas tardytojui papasakojo, kad bunkerį savo namuose Snaigupės kaime įsirengė 1943 metų pabaigoje, grįžtant rusams, o 1944 metų gruodį jame slėpėsi Bronius Rudys iš Ringeliškės kaimo. Kitų metų gruodį ten ėmė slapstytis automatu ginkluotas Vasaris - Fliorus Černiauskas. 1946 metų kovą Vasaris atėjo jau su Kazimieraičiu, Daktaru, Žalgiriu, Antanaičiu ir Lietučiu. Kazimieraitis prašė leisti jiems čia trumpam apsistoti. Šeimininkui sutikus, partizanai Vasaris ir Savukas iškasė maždaug 2x1,5 m pločio ir 3 m gylio duobę bunkeriui prie trobos sienos, paskui ją išklojo netašytais rąstais, padarė lubas, užpylė jas žemėmis, o ties išėjimu pastatė kopėčias ir pridengė jas dangčiu, kurį apibarstė vištų išmatomis...

Taigi ten 1946 metų balandį ir įsikūrė „A" apygardos štabas. Ten buvo rašomas ir dauginamas „Laisvės Varpas", sprendžiami svarbūs struktūriniai klausimai. Kartais pas Kazimieraitį ateidavo ir ryšininkas, gal 16 metų berniukas Jonas Potelis. Tas J.Potelis gegužės mėnesį su Daktaru, Vasariu ir Savuku visus daiktus iš bunkerio išnešė ir, sukrovęs į vežimą, išvažiavo per Šilalio mišką į Pūščios girią. Gal jie išsivežė ir tipografiją? Pats štabas buvo persikėlęs į Jakubiškių kaimą.

1947 m. balandžio 24 d. MGB suėmė J.Potelį. Tardytojas iš jo girdėjęs, kad kai 1946 m. spalį P.Petrauskas sugrįžo iš tardymo Leipalingio MGB skyriuje, jog tardytojas jį vertęs bendradarbiauti.

Partizanų apdovanojimas Žaliamiškyje ir Pūsčioję

Kazimieraitis su Vanagu sumanė apdovanoti drąsiausius partizanus ir ryšininkus juostelėmis bei pažymėjimais. Rotatoriumi buvo išspausdinti pažymėjimai, o Janina Mizaraitė iš Vilkiautinio kaimo išsiuvinėjo juosteles. 1946 m. balandžio 16 d. Žaliamiškyje susirinko nemaža aplinkinių partizanų. („Žaliamiškio miške buvo sušaukti trys batalionai. Viso 400 žmonių. Aš tai mačiau, kadangi ten dalyvavau", - pareiškė tardytojui partizanas Žalgiris - Stasys Paliūtis ⁴⁶, g. 1901 m. Veisiejuose (ar Bartelių k.?). (Žalgiris emgebistams nurodė keturis Siaubo bunkerius Žaliamiškio miške (0096), kur buvo rasta rašymo mašinėlė, dokumentų, 1500 šovinių.) Tai įvyko dieną 11 val. visiems susirinkus, buvo pastatytas medinis staliukas, prie jo atsistojo pulkininkas Kazimieraitis ir dar vienas civilis su akiniais, jį vadino Daktaru. Pastarasis skaitė apdovanojimų sąrašą, po vieną kviesdamas prie staliuko partizanus, o Kazimieraitis įteikinėjo pažymėjimus, skelbdamas, kad toks ir toks yra apdovanojamas už drąsą. Po to Kazimieraitis perskaitė „Laisvės Varpą" ir pasakė kalbą. Iš viso buvo apdovanota 400 partizanų.

Kudrėnėlių kaimo gyventojas Ignas Taletavičius, slapyvardžiu Kardas, Žaliamiškyje, partizanų rikiuotėje nešė vėliavą, o po to stovėjo šalia jos garbės sargyboje. Rikiuotėje buvo apie 100 partizanų", - MGB tardytojams davė parodymus Klajūnas - Bronius Saveikis, suimtas 1950 metais.

Iš Žaliamiškio partizanų vadai nuvyko į Pūščios mišką, pas Ąžuolo partizanus, ir čia buvo atliktas toks pat ceremonialas. Ąžuolo partizanams Kazimieraitis įteikinėjo apdovanojimus, o Vanagas su Siaubu sakė kalbas, partizanai pagiedojo Lietuvos himną. Tada apdovanojo būrio vadą Ąžuolą, būrio vadą Slibiną, būrininką Strazdą, skyrių vadus: Kanapyną, Nevėžį, Serafimą, Hanibalą, Barzduką, Rytą, eilinius: Tūzą. Liūtą, Dofą, Milžiną, Gaištą, Diką, Šturmą, Lapiną, Špoką, Beržą, Skroblą, Uolą, Mataitį, Kuzmą, Laimyną, Tigrą, Šerną, Balandį, Medinį, Papartį, Baravyką, Žvirblį, Vėtrą, Šapalą, Kadugį, Barkūną, Lapą, Gylį, Mišką, Pakarklį, Vilimą, Vyturį, Veisiejų bataliono vadą Margį, Kapčiamiesčio bataliono vadą Paberžį, Leipalingio bataliono vadą Liepą.

Kazimieraitis dar aplankė gulintį bunkeryje sužeistą Vėtrą - Juozą Dvarecką (g. 1912 m. Baltašiškės kaime) ir įsakė Paberžiui ir Taurui nuvežti sužeistąjį į Gardino ligoninę. Bevežant partizanus užpuolė NKVD ir Vėtrą suėmė. Mirė jis dar prieš teismą nuo žaizdų, palikęs vargti žmoną ir vaikus.

Tą pavasarį, balandžio 16 d. 7 val. ryto iš Alytaus kalėjimo pabėgo 39 kaliniai ir beveik visi išėjo į mišką. MGB pareigūnai, apžiūrinėdami kalėjimą, rado tuščią trečiąją kamerą, o po pamatais - 2,5 metro urvą, einantį už kalėjimo tvoros. Kalinių pabėgimą organizavo Juozas Balčius, g. 1919 m. Vieciūnų kaime, žuvęs 1947 m. kovo 27 d. Trasnyko kaime, siaučiant NKVD (buvo 2-ojo bataliono 1-ojo būrio vadas). Su juo žuvo Putinas - Boleslovas Jurkevičius, Šermukšnis - Jonas Karsokas ir Paukštis. „Kai urvas buvo iškastas, - sakė tardytojui sulaikytasis Motiejus Kašalynas, - Balčius mums visiems liepė lįsti, o pats išlindo paskutinis..." Taigi ne pirmas, o paskutinis - kaip garbingas skęstančio laivo kapitonas. Aušra tardytojui sakė, kad Šunupio kaime rado sau prieglobstį ir slepiasi 20 partizanų, 1946 m. pabėgusių iš Alytaus kalėjimo.

Pietų Lietuvos partizanų štabas

1946 m. balandžio 18 d. Žaliamiškio miške susitiko „Tauro" ir „A" apygardos partizanų vadai: Mykolas Jonas - karo lakūnas majoras Zigmas Drunga, g. 1904 m. Užpaliuose, Antanaitis - majoras Sergijus Staniškis, g. 1900 m. Marijampolės apskr. Geležinės kaime, Auksutis - Vaclovas Navickas, g. 1909 m. Pakirsnių kaime, kapitonas, Perkūno rinktinės vadas. Iš „A" apygardos dalyvavo: Kazimieraitis, Vanagas, Daktaras ir Jūrininkas. Jie nutarė sujungti dvi partizanų apygardas ir įkurti organizaciją, kuri vadintųsi Pietų Lietuvos partizanų štabas, o taip pat susieti su šiuo junginiu ir Ąžuolio -kapitono Dominyko Jėčio, g. 1896 m. Krinčino vls., Dzūkų rinktinę. PLP vadu tapo Kazimieraitis, pavaduotoju - Mykolas Jonas, štabo viršininku - Antanaitis. Štabo bendradarbiai buvo Tauras ir Laisvūnas. Po šio pasitarimo Kazimieraitis, Mykolas Jonas ir

Daktaras pasuko į Punios šilą pas Ąžuoiį. Juos lydėjo Siaubo partizanai, o visus vedė Obelijos kaimo mokytoja Marija Griškonytė. PLP štabo vadus Ąžuoliui pristatė Negras -Jonas Grinevičius (g. 1922 m. Tauragėje). Balandžio 22 d. Ąžuolis sutiko prijungti Dzūkų rinktinę prie „A" apygardos ir tapti apygardos vadu. 1946 m. gegužę ėmęsis vadovauti, ją pavadino „Dainavos" apygarda. „Šarūno" rinktinę perdavė „Tauro" apygardai.

Šarūno Rinktinės Vado Įsakymas Nr.5

1946 m. balandžio mėn. 30 d.

1.    Nuo š.m. gegužės mėn. 1 d. Šarūno Rinktinė išformuojama. Pagrindas: „A" apygardos Vado įsak. Nr.15, parag.4.

2.    Leipalingio, Veisiejų ir Kapčiamiesčio Bn vadai prisistato naujam Rinktinės Vadui Mindaugui. Seirijų Bn vadas prisistato Dzūkų Rinktinės Vadui Ąžuoliui.

3.    Rinktinės štabo pareigūnai - Adjuntantas Laisvūnas, Ryšio Viršininkas Tauras, Ūkio viršininkas Vasaris, Raštvedys Viesulas, nuo š.m. gegužės mėn. 1 d. iš eitųjų pareigų atleidžiami.

Pagrindas: „A" Apygardos Vado įsak. Nr.15, &10.

4.    Nuo š.m. gegužės mėn. 1 d. nustojau eiti Rinktinės Vado pareigas.

Pagrindas: „A" apygardos Vado įsak. Nr.15, &3.

(pas) Daktaras rinktinės vadas
Nuorašas tikras: Laisvūnas adjutantas

LLK Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinei
Įsakymas Nr.7

Būstinė, 1947 m. sausio mėn. 20 d.

§6

Šarūno rinktinės vadu skiriu dabartinės rinktinės vadą Mindaugą nuo šios dienos.

Žvejys Apygardos vadas
Gediminas už štabo viršininką
Žaliukas Geležinio Vilko rinktinės vadas

Šarūno rinktinės sudėtyje Tauro apygardos štabo viršininkas buvo Krūmas - Vincas Jazulevičius. Jam žuvus, štabo viršininku tapo Dainius, anksčiau buvęs štabo apsaugos būrio vadas.

Prie Dzūkų rinktinės, kuriai vadovavo Ąžuolis, buvo prijungta Juozapavičiaus grupė, anksčiau priklausiusi Šarūno rinktinei, bet neilgam. Siaubas parašė tokio turinio įsakymą:

Įsakymas Nr.1

1946 m. gruodžio 31 d.

§1.

Nuo š.m. gruodžio 13 d. su visa Juozapavičiaus vardo grupe atsisakiau būti pavaldžiu Dainavos apygardos vadui ir prisijungiau prie Tauro apygardos Šarūno rinktinės. Vado pavaduotoju skiriu Smauglį, Štabo viršininku Laisvūną, štabo adjutantu - Sakalą, grupės vado adjutantu - Savuką.

(...)

§6.

Juozapavičiaus vardo grupės štabo viršininkui pavedu išleisti partizanų laikraštį vardu „Laisvės Rytas".

Grupės vadas Štabo viršininkas

PLP vadas Kazimieraitis, sugrįžęs iš Ąžuolio į Snaigupę, PLP štabą perkelė į Jakubiškių kaimą pas Antaną Uoslį ⁴⁷. Čia Kazimieraitis parašė pirmąjį PLP štabo įsakymą, skelbiantį šios organizacijos įkūrimą. Tipografiją 1946 m. perkėlė į Pūščios mišką.

Tipografija Pūščios miške

Pūščios girioje (8686), specialiai padarytoje iš šiaudų palapinėje, esančioje už trijų kilometrų nuo Krivonių kaimo ir už 9 kilometrų nuo Druskininkų, buvo spausdinamas „Laisvės Varpas" ir „Što takoję sovetskaja pravda".

Pūščios miške už 300 metrų nuo Buteliznos kaimo į šiaurę, užmaskuotas po kelmu, buvo tipografijos bunkeris, kuriame Aušra su savo talkininkais išleido septynis „Laisvės Varpo" numerius (11 tūkstančių egz.) ir Kazimieraičio parašytus du laikraštėlius „Što takoję sovetskaja pravda".

1946 m. gegužės 20 d. auštant šią palapinę užpuolė 94 pasienio kariuomenės komanda, vadovaujama Leipalingio vls. MVD skyriaus įgaliotinio Nikanorovo. Per susišaudymą vieni partizanai pasitraukė, o Aušrą ir jo žmoną Panterą, vieną sužeistą į šoną ir ranką, o kitą - į abi kojas, suėmė. Pantera griebėsi pistoleto nusišauti, bet Aušra sulaikė.⁴⁸

Pasakoja Ona Bučionytė-Lukoševičienė

„Mes buvome visi kartu miške. Ten partizanai pastatė dvi kariškas palapines. Vienoje gyveno mano tėvas, brolis, sesuo, aš ir Milžinas - Juozas Subačius iš Mizarų kaimo. Man tada buvo 12 metų. Kiek tolėliau, kitoje palapinėje, gyveno Aušra su žmona. Toje palapinėje ir buvo tipografija, kur jie spausdindavo. Dar tamsoka buvo, kai pašokęs mano brolis sušuko: „Rusai!" Mes kaip bitės iš avilio pasipylėme iš tos palapinės. Gal būtų visus iššaudę, bet rusai nesuspėjo mūsų palapinės apsupti, o Aušros palapinę apsupo ir juos abu suėmė. Mes bėgame ir girdime: Tra-ta-ta-ta... o šakelės nuo medžių ant galvų tik krenta.

Visa mūsų šeima išėjo į mišką. Nes kito kelio nebuvo - likome dvi mergaitės, tėvas su broliu miške, namų nėra, o mes vienos. Miškas mums atrodė kaip namai. Motina buvo kalėjime.

Taigi, pabėgę nuo rusų, pasukome į Guronis, ten gavome duonos, paskui atsidūrėme Mizaruose. Tėvas mus paliko pas kažkokius senukus. Vėliau gyvenome Didžiasalyje pas Bankietas, ir keliavome per žmones. Visą laiką buvome persekiojami stribų ir jų vado Macenio. Būdavo jis eina tokiu „palatki" apsisiautęs, visada pirmas, o jam iš paskos stribai seka. Kaip koks varnas, su automatu.

Brolis Jaunutis buvo vienas iš paskutinių partizanų vadų. Jis žuvo kartu su savo žmona, o jų mažą berniuką giminės užaugino.

Kokių būta baisybių! Kai iššaudė Jakentų šeimą, žmonės labai išsigando, nustojo partizanais tikėti. Kalbėjo, kad visą laiką ten apsistodavo, o dabar iššaudė... Pasirodo, kad išžudė smogikai."

Atrodo, kad tą spaustuvę kariuomenė surado visai atsitiktinai. MGB dokumente rašoma, kad 1946 m. gegužės 17 d. operatyvinė grupė kartu su Lazdijų apskr. LKP(b) sekretoriumi Jurgiu Grigoniu buvo atvažiavusi į Lipniūnų kaimą „pravesti" valstiečių susirinkimo. Juos, begrįžtančius į Leipalingį, 18 val. Pūščios girioje apšaudė partizanai ir sužeidė du pasieniečius. Tada NKVD į tą vietą pasiuntė kariuomenę, kuri, tris paras šukavusi mišką, gegužės 20 d. 7 val. ryto ir aptiko minėtąją palapinę.⁴⁹

Aktas ⁵⁰

Vilnius, 1946 m. gegužės 30 d.

Aš, LSSR UBB 2-jo skyriaus vyr. tardytojas leitenantas Soldatovas, dalyvaujant to paties skyriaus tardytojui leitenantui Fominui ir vertėjui jaun. leitenantui Gurdui, surašiau šį aktą, kaip žemiau nurodyta, kad šiandien apžiūrėjau dalį daiktų, paimtų 1946 m. gegužės 21 d. pagal aktą iš suimtųjų Ivavičiaus Jono, Antano s., jis ir Kizelaitis Jonas, Prano s., ir Ivavičienės, ji ir Kulauskaitė, ji ir Kizelaitienė Irena, Prano d., ir mano priimtą iš LSSR Lazdijų r. MVD skyriaus 1946 m. gegužės 30 d. aktą".

Apžiūrėję tarp 59 daiktų rado:

1. Tipografinio šifro 8 kg

2.    Įvairaus formato popieriaus 3050 I.

3.    Viršelių partizanų dainoms 347 vnt.

4.    Partizanų dainų 2000 vnt.

5.    Spaustuvės įranga 1 vnt.

6.    Rašomojo popieriaus ruloną 5 kg

7.    Lentas klišėms gaminti 10 vnt.

8.    Klišę partizanų dainoms 1 vnt.

9.    Klišę su pavadinimu „Laisvės Varpas" 1 vnt.

10.    Klišę „Što takoje sovetskaja pravda" 1 vnt.

11. Tipografines stakles 30x20x60 matmenų, kuriomis buvo spausdinami antitarybiniai laikraščiai, lapeliai ir dainos.

„Visi aukščiau išvardyti daiktai yra daiktiniai Ivavičiaus ir Ivavičienės bylos įrodymai ir turi būti pridėti prie tardymo medžiagos", - pažymi MGB.

LSSR MVD UBB 2-ojo skyriaus tardytojas, leitenantas (Soldatovas)
LSSR MVD UBB 2-ojo skyriaus tardytojas, leitenantas (Fominas)
Vertėjas jaun. leitenantas (Gurdus)

Iš „Aušros" - Jono Kizelaičio 1946 m. parodymų protokolo ⁵¹

Radziukynas - Karvelis prie savo namų turi du bunkerius, kuriuose nuo 1945 metų birželio iki rugsėjo buvo Siaubo formuočių štabas. Siaubo, Ąžuolo ir Merkio partizanų grupų ryšininkas yra partizanas Dūda. Už 300 metrų nuo R.Bingelio namų yra bunkeris, kuriame kelis kartus lankėsi Vanagas, Daktaras ir kiti vadai. Netoli Antano Milinavičiaus namų yra bunkeris. Netoli Pečkausko namų yra du bunkeriai. Dvi neturtingos valstietės gyvena už trijų kilometrų nuo Mergežerio, už penkių kilometrų nuo Perlojos ir už 4 kilometrų nuo Žiūrų kaimo. Gyvena miške. Už 1,5-2,5 kilometrų nuo jų namų yra septyni bunkeriai su narais. Bunkeriai barako tipo, juose telpa iki 50 žmonių. Painios maskuotės jie neturi, bet aptinkami sunkiai. Ten dažnai lankosi Lūšis, Rugys ir kiti. Merkio štabas dislokuotas miške, netoli Lavyso vienkiemio, už trijų kiloemtrų nuo Mergežerio. 1946 m. Liškiavos klebonas pasakė pamokslą, o Jūrininkas priešais bažnyčią pasakė kalbą. Siaubas kalbėjo, kad Liškiavos klebonas 1944-45 metais klausęs partizanų išpažinčių Lazauskienės namuose Krivonių kaime, apdovanojus 150 partizanų, buvo paruošti pietūs. Reikia pažymėti, kad Šunupio kaimas, turintis 10-12 ūkių, - tai ginkluota gauja su apylinkės pirmininku Garbumi priešakyje. Jis veikia legaliai. Šunupio kaime rado sau prieglobstį ir dabar slepiasi 20 partizanų, pabėgusių 1946 m. iš Alytaus kalėjimo. Jų taip pat reikia ieškoti Randamonių, Jašiūnų ir Latežerio kaimuose. Vėtrą suėmė vežant į Baltašiškę, pas jo žmoną. 1946 m. žiemą Druskininkų ligoninės gydytoja gydė sužeistą Vėtrą. Felčeris Paulavičius iš Merkinės važiuodavo pas sužeistus partizanus ir gydė. 1945 m. jis kelis kartus buvo Šunupio kaime jų gydyti. Kai aš

1946 m. sausio-vasario mėnesiais sirgau, tai „Laisvės Varpą" išleido Vanagas su Kazimieraičiu. Leisti „Laisvės Varpą" (1945-1946 vasarį) pradėjo partizanas Genys - Petras Vaitkus iš Mergežerio kaimo. Pūščios miške „Laivės Varpą" leisti padėjo Ąžuolo sūnus Jaunutis, dukros, Marytė, 17 metų, ir Onutė, 15 metų.

MGB klastotė

LSSR KGB tardymo skyriaus vyr. tardytojo vyr. leitenanto Vinokurovo 1955 m. balandžio 5 d. rašte KGB ministrui pulkininkui K.Liaudžiui dėl J.ir I.Kizelaičių bylos nutraukimo sakoma:

(...)

1946 m. rugsėjį J.Kizelaitis ir I.Kizelaitienė LSSR MVD organų buvo užverbuoti sekti ir išsiaiškinti nacionalistinio antisovietinio pogrindžio nusikalstamiems veiksmams, todėl jiems pabėgus nuo sargybos buvo paleisti į laisvę, o jų tardymo byla pristabdyta.

Po to J.Kizelaitis buvo naudojamas kaip apskrities skyriaus ir Kauno srities MGB valdybos agentas, sekant asmenis, susijusius su nacionalistiniu antisovietiniu pogrindžiu, ir ne kartą premijuotas.

1951 m. J.Kizelaitis ir I.Kizelaitienė legalizuoti, jiems išduoti dokumentai ir jie išbraukti iš operatyvinio-agentūrinio tinklo.⁵²

Zr. žemiau fiktyvius MGB dokumentus:

Aktas ⁵³

1946 m. liepos 21 d.

Mes, žemiau pasirašę: LSSR MVD UBB 1 skyriaus 1 poskyrio viršininkas gv. majoras Zinovjevas ir raudonarmiečiai Petrovas ir Tichomirovas, surašėme šį aktą, kaip Antanas Ivavičius pabėgo nuo sargybos.

1946 m. liepos 18 d. Ivavičius buvo iškviestas iš Vilniaus kalėjimo Nr.1 į LSSR MVD pastatą tardymui, kur papasakojo apie jam žinomus bunkerius Balbieriškio rajono miškuose.

1946 m. liepos 19 d. speciali grupė, susidedanti iš gv.majoro Zinovįevo ir 10 kareivių, išvažiavo kartu su areštuotu Ivavičiumi į bunkerių buvimo vietą. Atvykusi į Balbieriškį, grupė ėjo pėsčiomis ir, išėjus maždaug 500-700 metrų į miško gilumą, A.lvavičius, pasinaudojęs tankiais krūmais ir jį saugojusių kareivių nebudrumu, pabėgo ir dingo miške. Persekiojimas ir paieškos teigiamų rezultatų nedavė.

Dėl to ir surašytas šis aktas.

LSSR MVD UBB 1 skyriaus 1 poskyrio viršininkas gv. majoras (Zinovjevas)

Raudonarmiečiai (Petrovas), (Tichonovas)

Aktas ⁵⁴

1946 m. rugsėjo 5 d.

Mes, žemiau pasirašę, LSSR MVD UBB 1 skyriaus viršininko pavaduotojas pulkininkas Kaverznevas, to paties skyriaus operatyvinis įgaliotinis vyr. leitenantas Popovas ir raudonarmietis Suslovas, surašėm šį aktą apie tai, kad 1946 m. rugsėjo 4 d. iš Vilniaus kalėjimo Nr.1 buvo iškviesta į LSSR MVD pastatą tardyti areštuota Irena Ivavičienė.

Per tardymą ji davė parodymus, kad susitiks su nacionalistinio pogrindžio dalyviu Daktaru.

Kad suimtų Daktarą, grupė, susidedanti iš pulkininko Kaverznevo, vyr. leitenanto Popovo ir raudonarmiečio Suslovo, 1946 m. rugsėjo 5 d. išvažiavo su areštuota l.lvavičiene į Vilniaus geležinkelio stotį.

I.lvavičienė, pasinaudojusi silpnu grupės budrumu ir žmonių minia, Vilniaus geležinkelio stotyje dingo minioje.

Paieškos teigiamų rezultatų nedavė.

Dėl to ir surašytas šis aktas.

LSSR MVD skyriaus viršininko pavaduotojas pulkininkas (Kaverznevas)
UBB 1 skyriaus operatyvinis įgaliotinis vyr. leitenantas (Popovas)
Raudonarmietis (Suslovas)

Po Aušros suėmimo PLP štabo viršininkas Daktaras slapstėsi miške tarp Margų ir Mižonių kaimų su Juozapavičiaus grupės 1 būrio vadu Špoku, partizanais Laisvūnu, Uosiu, Tauru. Juos maitino K.Radišauskas iš Margų kaimo, ryšininkės buvo 14 metų Aldona ir mokytoja Birutė - abi iš Mižonių kaimo.

Birželio pabaigoje Daktaras persikėlė į Pūščios mišką pas partizaną Serafiną - Juozą Mizarą, g. 1912 m. Mizarų kaime. Ten susitikinėdavęs su partizanais Lapu - Antanu Šumsku, g. 1922 m. Mizarų k., Žvirbliu - Juozu Jakenta, g. 1920 m. Didžiasalio kaime. Maitindavo juos Kaziuliuose Bozys, Mickūnuose Valenta, Misevičius, Degėsiuose -Vaikšnoras.

Kazimieraičio žūtis

Birželio 30 d. prasidėjo Vetrovo 4-osios divizijos „ablavos" Mickevičių, Kaziulių, Didžiasalio, Radvilonių ir Jonavo kaimuose bei aplinkiniuose miškuose. Iš gautų Vilko ir Rūtos slaptų pranešimų MGB spėjo, kad štabas gali būti Žaliamiškyje. Liepos 2 d. Žaliamiškio rytiniame pakraštyje, gal koks kilometras nuo Liepiškių kaimo (pietvakarių pusėn), Kazimieraitis susišaudė su enkavedistais ⁵⁵. (Smulkiau apie tai Alfonso Ramanausko - Vanago knygoje „Daugel krito sūnų"). „14 val., - rašo MGB, - tarp eilinio Povarenkos ir nepažįstamojo trijų metrų atstumu įvyko susišaudymas. Nepažįstamasis trimis šūviais iš pistoleto „Brauning" sužeidė Povarenką. Kitas kareivis metė į partizaną granatą ir įį sunkiai sužeidė. Nepažįstamąjį klausė rusiškai ir lietuviškai, bet jis nieko neatsakė ir po 3 valandų - 17.30 mirė". Pas mirusįjį rado: laikiną pasą, du apygardos štabo dokumentus, užrašų knygelę, bloknotą su bunkerių įrenginio planais, liepos mėnesio slaptažodį, 5 nuotraukas, tarp jų vaikų nuotrauką su užrašu Vitkus, maldaknygę ir belgišką „Brauning" su vienu šoviniu. Lavoną nuvežė į Leipalingio valsčiaus MGB skyrių. Jam atpažinti atvežė iš Vilniaus suimtą Aušrą - Joną Kizelaitį, kuris patvirtino, jog tai yra Kazimieraitis... Apie Kazimieraitį mes žinojome, - rašo MGB, - tai Vitkus Juozas, Juozo s., g. 1901 metais, Kauno gyventojas, buvęs Lietuvos armijos pulkininkas, iki

1945 m. birželio dirbo buhalteriu Kabelių miškų ūkyje. Tada vadovavo Dzūkų grupei,

o nuo 1945 m. birželio pradėjo slapstytis. Kaune gyvena jo žmona su šešiais vaikais".

Iš Prano Aleksonio, g. 1909 m., gyvenančio Liepiškių kaime, pasakojimo

„Buvo toks Aušra ir Daktaras, jo pavardė Kulikauskas. Tai va, 1946 metais ateina

Daktaras ir sako: „Jeigu ateis Aušra, tai jo į bunkerį neleisk, tegul laukia troboje. Aušra laukė troboje, atėjo Daktaras ir jį išsivedė. O 1946 m. liepos 11 d. tas pats Aušra atsiveda pas mane NKVD ir sako: „Pas tave bunkeris yra, slepiasi Kazimieraitis su Daktaru...

O bunkeris buvo geras. Jie badė, badė... o aš vis gyniausi. Ir nerado, bunkeris buvo gudriai padarytas. Jie išsivedė mane, nusiveža į Merkinę, paskui į Leipalingį ir vis klausinėja: „Pasakyk, kur slepiasi banditas?" O NKVD viršininkas gyveno pas vieną mano pažįstamą... Sesuo nuveža lašinių ir rytoj mane paleidžia. Bet kai mane išsivedė, partizanai toliau būti bunkeryje bijojo ir iš bunkerio išėjo į mišką.

Grįžtu namo, žmona ir sako: Kazimieraitis žuvo, o kitas pabėgo". (Pabėgo Laisvūnas.) Jam yra kryžius pastatytas. O gruodžio 12 d. vėl pas mane ateina NKVD, turi planą.. Bet kai žuvo Kazimieraitis, aš tą bunkerį užgrioviau. Ieško, verčia... Klausia: „Kas čia buvo?" „Per karą drabužius slėpėme", - atsakau. Jie mane areštavo ir gavau 7 metus. Bet ne už tai. Mane išdavė viena mergaitė. Aš vis neprisipažinau, o jeigu būčiau prisipažinęs, 10 ar 15 metų būčiau gavęs. Nė vieno žmogaus neišdaviau. Lageryje vargau Komios miškuose. Pas Antaną Fotelį irgi buvo bunkeris. Jis į Lietuvą nesugrįžo."

LSSR Vidaus reikalų ministro pavaduotojui
generolui majorui drg. Kapralovui
Kopija: l.e. SSRS MVD VV 4 š.d. vado pareigas
generolui majorui drg. Pankinui

Pranešimas ⁵⁶

Varėnos aps. teritorijoje veikia aštuonios aktyvios banditų grupės, iš viso apie 200 žmonių. Visos banditų grupės, kaip nustatyta agentūrinių tardymų metu, priklauso vienai nacionalistinio pogrindžio vadovybei, vadinamajai „A" apygardai, vadovaujamai buvusios Lietuvos pulkininko Vitkaus, slapyvardis Kazimieraitis.

Vadovaujant Kazimieraičiui ir jo įsakymu banditų grupės, veikiančios Varėnos aps. teritorijoje, vykdė teroro aktus prieš sovietinį partinį aktyvą ir neturtingus valstiečius. Tiktai per 1946 m. birželio 14 d. banditai įvykdė 35 teroro aktus.

Kaip nustatyta tardymo, masinis banditų teroras, prieš asmenis buvo įvykdytas naktį iš birželio 13 į 14 d. pagal Kazimieraičio asmeniškai patvirtintą sąrašą.

Šio teroro tikslas - sukurti Lietuvos negerovės regimybę ryšium su užsienio reikalų ministrų konferencijos Paryžiuje atidarymu.

Atsakant į masinį banditų terorą, buvo įvykdyta masinė operatyvinė kariuomenės operacija vienu metu visuose apskrities valsčiuose MVD VV 4 š.d. pajėgomis.

Pirmasis masinės operacijos etapas teigiamų rezultatų nedavė, bet jis leido suimti daug ryšininkų, banditų rėmėjų ir tam tikrą dalį aktyvių banditų, visa tai suteikė operatyvinėms grupėms papildomų duomenų apie banditų grupių buvimo vietas ir paties Kazmieraičio štabą.

Su užduotimi surasti ir sunaikinti „A" apygardos štabą ir buvo išsiųstos į spėjamą štabo buvimo vietą žvalgybinės paieškos grupės. Manevrinei grupei Nr.2, vadovaujamai majoro Tuševskio, kaip ir visoms kitoms MVD kariuomenės pietų grupės komandoms, buvo duota užduotis atlikti žvalgybą Liškiavos ir Ivanuvkos rajonuose - Varėnos apskr. Druskininkų, Merkinės ir Lazdijų apskr. Leipalingio valsčių sandūroje.

Agento maršrutininko Vilko duomenimis - Kazimieraitis su savo aplinkiniais žmonėmis per šią masinę operaciją slėpėsi nurodytoje gyvenvietėje ir šalia esančiuose miškuose.

1946.7.2 d. 13 val., MG Nr.2 būrio vadas leitenantas Astrachancevas, remdamasis MVD kariuomenės pietų grupės štabo įsakymu, rytiniame Žaliamiškio miško pakraštyje (0004), 1 km piečiau Liepiškių, 40 km Varėnos pietvakarių kryptimi, įsakė komandai ieškoti banditų grupės Žaliamiškyje.

13.30    val. būrys užėmė pradinę padėtį prie vieno vienkiemio ir 14.00 val. pradėjo paieškas pietų kryptimi (žr. schemą).

14.30    val. PRG, susidedančios iš 9 žmonių, vadovaujamos skyrininko, jaun. seržanto Kapustino, veikiančios išskleistu frontu pagal kelią į Guobinius (0002), raudonarmietis Sineginas aptiko krūmuose banditą ir kai bandė sulaikyti gyvą, pastarasis paleido iš pistoleto „Brauning" ugnį į raudonarmietį Sineginą, savo ruožtu, Sineginas prigulė ir paleido ugnį į banditą.

Raudonarmietis iš dešinės Povarenka, pribėgęs prie bandito per tris metrus, taip pat bandė jį sulaikyti gyvą, bet pastarasis paleido ugnį ir tarp bandito ir raudonarmiečio Povarenkos prasidėjo susišaudymas, per kurį banditas buvo sužeistas.

Sužeistas banditas vis atsišaudė ir tris kartus sužeidė raudonarmietį Povarenką, du kartus į dešinę ranką ir vieną kartą į juosmenį. Matydamas sužeistą raudonarmietį Povarenką, prišliaužęs raudonarmietis Savinychas metė į banditą granatą, kuri sprogdama banditą sunkiai sužeidė ir po trijų valandų jis mirė.

MG Nr.2 viršininkas majoras Tuševskis, būdamas KP Guobiniuose, ir ten buvęs Leipalingio vls. MVD viršininkas, išgirdę šaudymą Žaliamiškio miške, automašina išvyko į susidūrimo vietą.

Atvykę į vietą, sužinoję apie padėtį, apžiūrėję nukautą banditą, komandai įsakė tęsti paieškas toliau. Bandito lavonas, ginklas ir dokumentai perduoti Leipalingio vls. MVD skyriaus viršininkui.

Agentūros duomenimis, banditas atpažintas, tai „A" apygardos štabo viršininkas Vitkus, slapyvardis Kazimieraitis.

Prašau pasižymėjusius likviduojant Kazimieraitį pristatyti vyriausybei apdovanoti.

1.    MG Nr.2 viršininką, majorą Tuševskį

2.    Būrio vadą, leitenantą Astrachancevą

3.    Skyriaus vadą, jaun. seržantą Kapūstiną

4.    Raudonarmietį Sineginą

5.    Raudonarmietį Povarenką

6.    Raudonarmietį Savinychą

Priedas: schema, laikrodis, priklausantis Kazimieraičiui, MG Nr.2 viršininko raportas.

Varėnos aps. MVD skyriaus viršininkas papulkininkis (Gocevas)
MVD pietų kariuomenės grupės vadas majoras (Morozovas)
MVD pietų grupės kariuomenės štabo viršininkas vyresn. Itn. (Funtikovas)

Atpažinimo protokolas

1946 m. liepos 6 d., Leipalingis

Aš, Lazdijų aps. MVD skyriaus viršininko pavaduotojas majoras Guselnikovas, dalyvaujant Lietuvos SSR MVD UBB 1 skyriaus 2 poskyrio vyr. operatyviniam įgaliotiniui Kiseliovui, pristatėm atpažinti bandito, nukauto liepos 2 d. Guobinių-Janavo kaimų Žaliamiškio rajone, lavoną buvusiam Ąžuolo banditų grupės nariui, areštuotajam Ivavičiui Jonui, Petro s.

Pastarasis pasakė, kad „man parodyto nukauto bandito lavono pavardė Vitkus, vardo ir tėvo vardo nežinau, slapyvardis Kazimieraitis, jį aš pažinau nuo 1945 m. rugpjūčio kaip „A" apygardos štabo viršininką Kazimieraitį. Su juo aš susitikdavau vienu du ir grupėse. Aš jį atpažįstu iš šių požymių:

1.    Iš pažymėjimo nuotraukos.

2.    Iš išvaizdos.

3.    Pagal kelnes su tiesia kišene dešinėje pusėje nešiotis belgų sistemos pistoletui „Brauning", kurias pasiuvo pilietis iš Kasčiūnų kaimo Juozas Pačkauskas.

4.    Iš fotonuotraukos, priklijuotos ant bandito pažymėjimo (paso) M.M.PIeskevičiaus vardu.

5.    Iš užrašų knygelės, kurią aš mačiau kalbėdamasis su Vitkum Lavyso kaime pas Petrą, kurio pavardės nežinau, joje Vitkus buvo susirašęs fotografavimo taisykles, kaip antai filmo jautrumą, išlaikymą ir objektyvus.

6.    Iš ginklo, belgų sistemos 13 šovinių pistoleto „Brauning", šovinius man rodė Margio gaujos bunkeryje.

Dėl to ir surašytas šis aktas.

Lazdijų aps. LSSR MVD skyriaus viršininko pavaduotojas,
majoras (Guselnikovas)
LSSR MVD UBB 1 skyriaus 2 poskyrio viršininko pavaduotojas,
kapitonas (Samsonovas)
LSSR MVD UBB 1 poskyrio vyr. operatyvinis įgaliotinis,
leitenantas (Kiseliovas)
Areštuotasis atpažinėjas (Ivavičius)

Tikra:
LSSR MVD UBB 2 skyriaus vyr. tardytojas leitenantas (Soldatovas)

Štabo atnaujinimas

1946 metų rudenį per susišaudymą su kariuomene žuvo partizanas, pas kurį emgėbistai surado svarbius PLP štabo dokumentus. Jie rašo: „1946 m. spalio 28 d., tęsiant karinę operaciją prie Pietų Lietuvos Partizanų štabo, Avižienių kaime buvo pastebėtas ir besipriešindamas žuvo Vladas Stepulevičius, Simo s., g. 1906 m., slapyvardis „Daktaras", su aukštuoju išsilavinimu, veterinarijos gydytojas. Iš nukautojo paimta: šautuvas, pistoletas, 25 šoviniai ir 1946 m. spalio 13 d. pasitarimo protokolo originalas.

Tame pasitarime dalyvavo: Tauro apygardos vado pavaduotojas Rytas, Pietų Lietuvos Partizanų štabo vadai: Vanagas, Mindaugas, Jūrininkas. Pas nukautą Vladą Stepulevičių rasti dokumentai byloja, kad jis buvo štabo vadovaujantis asmuo, sujungiantis šias formuotes".⁵⁸

Emgėbistai klydo. Vladas Stepulevičius - Mindaugas žuvo ne 1946 m. rudenį, bet 1947 m. gegužės 18 d. Tais metais rugsėjo 26 d. Straigiškių kaime žuvo Žaibas - Juozas Pockevičius, g. 1916 m. Pajėčių kaime. Gal pas jį surado šiuos dokumentus? Taigi kas tas partizanas, žuvęs Avižonių kaime? Ar ne Rytas-Auksutis?

Auksutis-Rytas - Vaclovas Navickas, 1945 m. turėjęs Perkūno slapyvardį ir buvęs rinktinės, veikiančios Kalvarijos krašte, vadas, o 1946 m. balandį perkeltas į Tauro apygardą, jos vado pavaduotojas, dalyvavęs vadų pasitarime (1946.IV.18) Žaliamiškio miške.

MGB paimto dokumento turinys ⁵⁹

1946 m. spalio mėn. 13 d. Tauro Apygardos Vado pavaduotojo Ryto, Merkio Rinktinės Vado Vanago, Šarūno Rinktinės Vado Mindaugo, Merkio Rinktinės Vado pavaduotojo Jūrininko, Kar.Juozapavičiaus Grupės vado Siaubo posėdžio

Protokolas

1.    PLP štabo egzistavimas.

Žuvus PLP vadui Kazimieraičiui ir jo pavaduotojui Mykolui-Jonui, PLP štabo vadovybę laikinai perėmė PLP Štabo Viršininkas Antanaitis. Nuo to laiko tarp partizanų žemesnių vadų ir kovotojų pasireiškė nepasitenkinimas PLP štabo vadovybės neveiklumu. Tas nepasitenkinimas buvo perduotas p. Antanaičiui ir jis kur tai be žinios išvyko. Išvykus p. Antanaičiui, PLP Štabas nustojo egzistavęs. Tuo reikalu nutarta kreiptis į Dainavos Apygardos Vadą Ąžuolį, kad jis perimtų PLP Štabo vadovavimą arba šauktų Apygardų vadų susirinkimą aptarimui PLP Štabo sudarymo. PLP Štabo reikalais tartis įgaliojamas Dainavos Apygardos Merkio Rinktinės Vadas Vanagas.

2.    „Laisvės Varpo" leidimas.

a.    Nutarta „Laisvės Varpo" leidimą perleisti Merkio Rinktinės Vadui Vanagui.

b.    „Laisvės Varpas" išleidžiamas N partizanų Štabo vardu.

c.    Spausdinimo priemones perduoti Merkio Rinktinės Vado Vanago žinion.

3.    Kiti klausimai.

Iškeltas klausimas dėl veiksmų suderinimo. Kiek sąlygos leidžia veiksmus derinti susitarus ir laikant taktą tarp vadų.

(pas) Rytas, Vanagas, Siaubas, Mindaugas, Jūrininkas

Rašoma, kad 1946 m. spalio 28 d. Paliūnų kaime žuvo Rytas. Tačiau - ar tikrai jis žuvo Paliūnų kaime? O gal Avižienių?

Gal Rytas-Auksutis ir žuvo grįždamas iš pasitarimo, įvykusio Šlapikų kaime?

Vanagas savo atsiminimuose („Daugel krito sūnų"...) rašo, kad Kazimieraičiui žuvus, o Daktarui į Vilnių išvykus, kažkur pradingo Antanaitis ir PLP štabo veikla sustojo. Tada buvo nutarta sušaukti Šarūno rinktinės teritorijoje apygardos vadų pasitarimą. „Nusprendžiau pats vykti, - rašo Vanagas, - į Šarūno rinktinės vietoves, kuriose pastaruoju metu buvo įsikūręs PLP štabas. (...) Gerai prisimenu, kad spalio 13 d. man pavyko pasiekti vietovę, kur radau dienojant apie trisdešimt Kar. Juozapavičiaus grupės kovotojų su vadu Siaubu". Kur buvo ta vieta? Šlapikų kaimo gyventojas Vladas Brazickas prisimena: „Kartą prie mūsų namų (namai prie pat Živulciškės miško B.K.) susirinko gal penkiasdešimt partizanų. Trobos kitame gale susėdo trys Lietuvos kariuomenės karininkai ir dar keli. Sukalbėję maldą, tarėsi ir kažką rašė. Bet atbėgęs ryšininkas pranešė, kad Lapšiaus kaime pasirodė stribai ir eina link Krikštonių. Būrys partizanų išėjo jų perimti. Kaip ten buvo aš neprisimenu. Stribai toliau nėjo ar juos nuvijo?" Vanagas rašo: „Ten taip pat sutikau Tauro apygardos vado pavaduotoją Auksutį-Rytą ir Šarūno rinktinės vadą Mindaugą. Tą pačią dieną įvyko posėdis, kuriame, be išvardintų partizanų, dalyvavo dar ir karininkas bei Kar. Juozapavičiaus grupės štabo viršininkas Diemedis. (...)

Prisimenu, dar kad, posėdžiui prasidėjus, buvo gautas pranešimas, jog dvylika istrebitelių yra pasirodę už poros kilometrų. Posėdis buvo kurį laiką nutrauktas, nes Siaubas, kovotojų pageidavimu, leido būrio vadui Skiedrai su būriu vykti istrebitelius „nuploti".

Manytume, kad PLP štabo veiklos atgaivinimo protokolas buvo pasirašytas Šlapikų kaime Broniaus Brazickio namuose.

Daktaro suėmimas ⁶⁰

Iš Antano Kulikausko - Daktaro 1946 m. lapkričio 26 d. tardymo protokolo.

(...)

„Šiandien, 1946 m. lapkričio 26 d. 9 val. 20 min. ryto, aš iš Vilniaus išvykau traukiniu į Lydą. Važiavau į Varšuvą Lenkų evakuacijos iš Lietuvos valdybos reikalu. Vienoje kupė su manimi važiavo kažkoks nepažįstamasis, vidutinio ūgio, apie 40 metų, kuris manęs paklausė, ar aš jo nepažįstu. Kai jam pasakiau, kad nepažįstu, jis išėjo iš kupė, kažkur pabuvo ir atsivedė su savimi MGB kapitoną. Piktai pasakė, kad aš esu banditas ir pareikalavo, kad kapitonas patikrintų mano dokumentu"... Traukiniui sustojus Jašiūnų geležinekelio stotyje, kapitonas, paėmęs iš jų dokumentus, abu išlaipino ir nuėjo ieškoti milicijos, tuomet nepažįstamasis, traukiniui pajudėjus, įšoko į jį ir nuvažiavo, o Antanas Kulikauskas-Daktaras, atidavęs kapitonui savo pasą Jurgio Draugelio (g. 1918 m. Gardine) pavarde, liko perone.

Tardytojams J.Draugelis pasakojo, kad jis su savo tėvais 1924 m. iš Gardino atvyko į Lazdijus, kur 1924-1936 m. mokėsi Lazdijų gimnazijoje, 1936-1941 metais gyveno Kaune, o 1943 m. mokėsi Vilniuje, suaugusiųjų gimnazijoje. 1943 metais, artėjant frontui, atvažiavo į Šventežerį pas tėvus, kur gyveno iki 1946 m. gegužės.

1946 m. gruodžio 29 d. tardymo protokole sakoma, kad partizanų „Dzūkų grupės" štabas buvo Jakulių kaimo miškuose, t.y. tarp Randamonių, Šunupio ir Rudnios kaimų.

1945    m. gruodį „A" štabas persikėlė į mišką, esantį netoli Lankininkų kaimo, į Vanago bunkerį. Čia Daktaras gavo iš Kazimieraičio užduotį vykti į Kauną ir susisiekti su J.Deksniu. Daktaras nuvyko pas Siaubą, iš kur ryšininkė Birutė Cavelytė, g. Mociškėnų kaime, jį nuvedė į Dzirmiškės mišką pas partizaną Grikį. Paskui B.Gavelytė nuvedė Daktarą į Čižikų kaimą pas Bardzilauską. Ten Daktaras susitiko su Ąžuolio partizanais: Vytautu Bardzilausku - Briedžiu, Negru, Jūra, Vilku ir kitais. Šių partizanų lydimas Daktaras ėjo į Panemunininkų kaimą, kur jau naktį Stasės Račkauskaitės namuose susitiko su Ąžuoliu. Dzūkų rinktinės vadas nepritarė Kazimieraičio sumanymui sujungiti būrius, Šv.Kalėdas ir Naujuosius metus Daktaras praleido pas Bardzilauskus. Paskui tų pačių partizanų lydimas pasiekė Dzirmiškės mišką, kur susitiko su Tigru - Bronium Bieliausku. Pas Siaubą sugrįžo 1946 m. vasario 15 d. nedalyvavęs Merkinės puolime ir nesusitikęs Kaune su Deksniu. Per Uciekos kaimo gyventoją Baublį surado Kazimieraitį, kuris jam pasakė, kad pats važiuos į Kauną, o jam paliepė surasti naują vietą štabui.

1946 m. kovą, žuvus Šarūno rinktinės vadui Ąžuolui, Kazimieraitis paskyrė Daktarą laikinuoju rinktinės vadu, bet po balandžio 18 d. pasitarimo Žaliamiškyje, Šarūno rinktinę perdavus Tauro apygardai, jos vadu tapo Mindaugas - Vladas Stepulevičius.

Daktaras vis slapstėsi. Kai 1946 m. gegužės 20 d. MGB Pūščios girioje aptiko „Aušros" tipografiją, kitą rotatorių partizanai iš Pūščios girios parsivežė į Žaliamiškį ir ten jau Laisvūnas leido „Laisvės Varpą". Daktaras tardytojui papasakojo, kad jo štabavietę žinojo Antanas ir Vladas Poteliai. Pastarojo ratinėje buvo dvi slėptuvės, kuriose gyveno Daktaras, Antanaitis, Vasaris, Savukas ir kt. PLP štabo ir Ąžuolo bei Siaubo grupių ryšininkas - Vytautas Balčius iš Ringėliškės kaimo. Pas jį buvo bunkeris, kuriame Daktaras slėpėsi.

1946 m. balandį Snaigupės kaimo gyventojo Broniaus Balčiaus namuose Daktaras savo ryšininku užverbavo Joną Potelį ir davė jam Varliamušio slapyvardį. Šis mokėsi Vilniuje ir dažnai Daktarui į tenai atveždavo slaptos literatūros.

Trys bunkeriai buvo ir Broniaus Balčiaus namuose: vienas troboje, kitas kluone, o trečias - nežinia kur. Juose slėpėsi Siaubas, Jūrininkas, Savukas, Žalgiris ir Ilgis. 1946 m. spalį rusai juos sunaikino. Iškastas bunkeris ir Vilkiautinio kaime pas Mizarą; jame

1946 m. birželį gyveno pats šeimininkas, o prieš tai - Perkūnas. PLP vadai - Kazimieraitis, Antanaitis, Vanagas ir Laisvūnas - slėpėsi Liepiškių kaime, Prano Aleksonio kluone įrengtame bunkeryje, į kurį įėjimas buvo padarytas nuo ežero kranto. Jis su Antanaičiu ir Laisvūnu dar slapstėsi Liškiavoje, bunkeryje pas Oną Lukoševičiūtę.

1946 m. birželio pabaigoje Daktaras savo štabą iš Broniaus Balčiaus namų perkėlė į Didžiulio mišką.

„Aš tą bunkerį parodžiau, - sakė tardytojui J.Potelis, - ten kariuomenė rado du vokiškus šautuvus, vokišką automatą, minosvaidžių, granatų, spausdinimo mašinėlę, lengviųjų kulkosvaidžių, du automatų diskus, 200 šovinių, radijo siųstuvą, 20 kg rašomojo popieriaus, vaistinėlę su medikamentais ir kitų daiktų".

J.Potelis nežinojo, ką rezga MGB. Jos dokmentuose rašoma, kad 1947 metais į nelegalią padėtį pervestas agentas Perletas. Jis asmeniškai pažįsta Siaubą ir „A" apygardos štabo viršininką Antanaitį. Taigi tas Perletas 1947 m. sausio 21 d. ir pranešė, kad iš

Vilniaus į Menciškę atvyko Daktaro ryšininkas Jonas Potelis, kuris žino, kur yra paslėpti „A" apygardos dokumentai.

Leipalingio vls. MVD skyriaus viršininkas leitenantas Guščinas nuvyko su stribais į Menciškės kaimą ir 1947 m. sausio 24 d. J.Potelį suėmė. Jis ir parodė dokumentų saugojimo vietą. Tardytojui papasakojo: „Būdamas Daktaro ryšininkas, aš jo įsakymu

1946 m. balandį nuėjau pas žmogų pravarde Aksia Pranas, gyvenantį Liepiškių kaime, ir gavau iš jo 20 žalių ir 10 raudonų su juodomis juostelėmis ženkliukų, kuriuos balandžio 5 d. asmeniškai perdaviau Daktarui, kuris tada slėpėsi Ringėliškės kaime pas Bronių Balčių".

1946 m. gruodžio ir 1947 m. balandžio mėnesį buvo suimti visi Daktaro ryšininkai: Petras Petrauskas suimtas 1946 m. gruodžio 12 d., Petras Vaisieta - 1946 m. gruodžio

12 d., Antanas Potelis - gruodžio 13 d., Pranas Aleksonis - gruodžio 14 d., Jonas Stonkus - gruodžio 18d., Juozas Kalanta - gruodžio 18 d., Jonas Potelis - 1947 balandžio 24 d. Nesuimtas liko tik Vladas Potelis.

„Operacijos vykdymo metu, - rašo MGB, - suimant nacionalistinio pogrindžio dalyvius ir kitus rėmėjus, numatyto areštuoti Leipalingio valsčiaus, Snaigupės kaimo gyventojo Vlado Potelio kieme, žemėje buvo rastas butelys su sukilėliškos Tauro apygardos organizacijos štabo dokumentais, kaip antai:

1.    Nelegaliam ryšio su lietuvių nacionalistiniais centrais užsienyje šifras ir raktas.

2.    Tauro apygardos Drausmės statutas.

3.    PLP apygardos vado Kazimieraičio ir Lietuvos diplomatinės tarnybos emigracijos atstovų susitikimo protokolas.

4.    PLP vado pavaduotojo Mykolo Jono susitikimo su Lietuvos diplomatinės tarnybos užsienyje atstovais Andriumi ir Alfonsu protokolas Lietuvos išlaisvinimo klausimu bei kitu operatyviškai svarbiu dokumentu (1946 m. gegužės 31 d.), iš viso 51 vnt.⁶¹

Dar būdamas laisvėje Jonas Potelis, 1946 m. rugsėjo pabaigoje, užėjo pas Bronių Balčių, kur rado nepažįstamą žmogų su akiniais ir aprišta gerkle. O kai lapkričio 10 d. užsuko pas savo giminaitį Vladą Potelį, tai jo žmona pasakė, kad Daktaras su tuo akiniuočių išvažiavo į Vilnių, J.Potelis gruodžio mėnesį būdamas Vilniuje, turgavietėje susitiko Daktarą, bet šis su juo kalbėjo nenoriai. Iš tikrųjų Daktaras Vilniuje, Žvėryne, susitiko su MGB agentu Ereliu - Juozu Markuliu, kuris Daktarą siuntė pas Ąžuolį, bet jo misija buvo nesėkminga. Tuomet Erelis pasiuntė Daktarą į Lenkiją kaip BDPS ryšininką. Ten Daktaro kelias ir baigėsi.

MGB rašo: „Kulikauskas areštuotas agentūrinės kombinacijos dėka ir įo areštas nuo nacionalistinio pogrindžio yra užšifruotas".

Perletas

1946 m. gruodžio 20 d. agentas Perletas pranešė, kad Daktaras neva areštuotas Vilniuje. Taip pat pranešė, kad „A" apygardai vadovauja Antanaitis, kuris slapstosi Cimaniūnų kaime pas Baranauską.

„Agentas Perletas užverbuotas Leipalingio vls. MVD skyriaus viršininko leitenanto Guščino kaip aktyvus banditų rėmėjas - kartoja ataskaitose MGB, - jo sodyboje buvo rastas bunkeris, kuriame slėpėsi banditai. Per tardymą jis davė nuoširdžius parodymus, sakė, kad jis yra Siaubo ir Ąžuolo būrių ryšininkas ir pareiškė norą išpirkti savo kaltę, bendradarbiauti su MVD organais". Po keleto mėnesių MGB štai ką rašo: „1947 m. balandžio 22 d. Perleto žmona pranešė, kad Perletas neva miręs Vilniaus ligoninėje, bet jo mirties dokumentų nepateikė". Toliau MGB apgailestauja: „Blogas asmeninis agentūrinių žinių perdavimas operatyvininkams privedė prie to, kad mūsų 1946 metais užverbuotasis vidaus agentas Perletas išėjo į banditus ir tapo būrio vado pavaduotoju".⁶²

1947 m. sausio 13 d. Leipalingio vls. MVD skyriaus slaptųjų informatorių sąraše įrašas; a/m Perletas - Potelis Vladas Andriaus, g.1915 m. Snaigupės k. a/m reiškia maršrutinį agentą. Kad jis vaikščiojo kartu su pažįstamais, liudija šis agentūrinis pranešimas:

Visiškai spaltai

LSSR Varėnos aps. MVD skyriaus viršininkui

papulkininkiui drg. Gocevui

Kopija: LSSR MVD UBB viršininko pavaduotojui

papulkininkiui drg. Burylinui

Vilnius

1947 m. sausio 9 d. agentas Perletas pranešė, kad 1946 m. gruodžio 31 d. Merkinės vls., Žeimių k. susitiko su banditu Vasariu, kuris šaltiniui papasakojo, kad jis gaujos vado Siaubo įsakymu pasiliko Žeimių kaime laukti šaltinio, kad kartu su juo nueitų į Vieciūnų k. pas gaujos vadą Siaubą.

Šaltinis išklausė banditą Vasarį ir kartu su juo nuėjo į Vieciūnų k., kur susitiko Siaubą. Pastarasis šaltiniui pasakė, kad jis su savo gauja eina į Varėnos vls., prie Lavyso ežero, kur turi susitikti su Vanagu, o šaltiniui liepė, kad jis eitų į Merkinės vls. Latežerio k., į Vanago štabą, kur būsiąs iki sausio 25 d. Siaubas prisakė šaltiniui ateiti į Žeimių kaimą, kur jie susitiks ir Siaubas išduos šaltiniui ginklą.

Š.m. sausio 1 d. šaltinis kartu su Siaubu ir banditais Vasariu, Margiu - Večkiu, Merkinės vls., Gudelių k. gyventoju ir Naikintuvu buvo Merkinės vls.,Vieciūnų k.

Sausio 1 d. maždaug 16 val. Siaubas pasiuntė banditus Margį ir Naikintuvą į Žeimių kaimą maisto, bet jie, susidūrę su kareiviais, buvo nukauti.

Išgirdęs šaudymą, banditas Vasaris įlipo į medį ir per žiūronus pamatė, kad abu banditai nukauti, tai pasakė Siaubui. Po to Siaubas sušvilpė ir kartu su Vasariu nuėjo Nemuno upės link, o šaltiniui liepė eiti į Latežerį, į Vanago štabą, o š.m. sausio 25 d. vėl ateiti į šią vietą.

Orientuojantis į tai, kas pasakyta aukščiau, prašau patvirtinti, ar agento Perleto duomenys tikri, kad banditų Margis ir Naikintuvas nukauti.⁶³

Lazdijų aps. MVD skyriaus viršininkas,
majoras (Orlovas)

1947 m. sausio 18 d.

Antrosios PLP štabavietės suradimas

Iš Antano Uoslio, g. 1904 m. Gerdašių kaime, 1947 m. sausio 27 d. tardymo protokolo⁶⁴

Per 1947 m. sausio 27 d. tardymą Uoslys prisipažino, kad 1946 m. gegužės naktį į jo namus atėjo partizanai Daktaras, Kazimieraitis, Antanaitis, Laisvūnas ir Vėjelis ir, apžiūrėję bunkerį, paprašė šeimininkų leisti jiems čia trumpam apsistoti. Partizanai dar užėmė ir trobos kambarį, jie bunkerį padidino ir kažką darė tai bunkeryje, tai kambaryje. Čia partizanai išbuvo visą mėnesį. A.Uoslio sūnui Jonui jie davė Kovo slapyvardį, jis partizanams į mišką nešiodavo Daktaro paketus, kuriuos perduodavo dažniausiai Laisvūnui ir Karveliui. Daktaro paliepimu Jakubiškių ir Kibyškių kaimuose jis išklijavo atsišaukimus. Antanas Uoslys turėjo Lapo slapyvardį.

Į šį štabą dažnai ateidavo Vėjelis - Pranas Čaplikas ir Tauras - Antanas Subačius. Vienas buvo Vanago partizanų ryšininkas, o kitas - Kazimieraičio. Partizanai, išeidami iš A.Uoslio namų, užkasė prie šulinio butelį su PLP štabo dokumentais.

Suėmus Daktarą, MGB šiuos dokumentus surado. 1946 m. gruodžio 7 d. Varėnos MGB skyriaus kariuomenė, darydama kratą, aptiko po A.Uoslio troba iš rūsio įėjimą į bunkerį ir iškasė prie pat šulinio butelį, kuriame buvo PLP štabo dokumentų originalai. Už paramą partizanams A.Uoslį nuteisė 10-čiai metų lagerio. Jis iš ten nebegrįžo, 1951 m. birželio 20 d. mirė plaučių džiova.

III—3

„Tvirtinu"

LSSR MGB tardymo skyriaus viršininkas papulkininkis (Solodinas)

Nutarimas ⁶⁵
(dėl daiktinių įrodymų priedo prie bylos)

1947 m. vasario 25 d., Vilnius

Aš, LSSR MGB tardymo skyriaus tardytojas leitenantas Doroninas, peržiūrėjęs tardymo bylos Nr.3659 medžiagą kaltinamojo Antano Uoslio, Igno s., padariusio nusikaltimą pagal RFSR BK 17-58-1 „a" straipsnius, išsiaiškinau: kad, 1946 m. gruodžio 7 d. darant kratą Uoslio sodyboje, buvo surastas bunkeris, kuriame slėpdavosi banditų formuočių vadovai.

Be to, toje pačioje sodyboje buvo rastas prie šulinio užkastas žemėje butelis su antitarybiniais operatyvinio pobūdžio PLP banditų formuotės štabo dokumentais, kaip antai:

1.    PLP komandų ir dalinių sudėtis ir organizacija.

2.    PLP partizanų lauko teismo statutas.

3.    PLP rekvizicijų pravedimo statutas.

4.    PLP štabo operatyviniai nurodymai.

5.    Nurodymai dėl savanorių šaukimo į PLP būrius.

6.    Žinių pateikimo formos dėl savanorių į PLP būrius šaukimo.

7.    PLP vadų suvažiavimo deklaracijos originalas.

8.    PLP „A" ir Tauro apygardų vadų bendro posėdžio protokolo originalas.

9.    Pietų Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo protokolo originalas.

10.    PLP štabo įvairių susirašinėjimų.

11.    Dzūkų grupės įsakymas Nr.2.

12.    Pietų Lietuvos partizanų vado įsakymas.

13.    PLP vado įsakymas Nr.2.

14.    Antitarybinių lapelių, 5 vnt.

15.    Iškarpų iš antitarybinio turinio laikraščių.

Remiantis išvardytais dokumentais, kurie asmeniškai Uoslio buvo paslėpti, ir tuo, kad jie buvo palikti jam saugoti PLP banditų formuočių vadų, kurie 1946 m. gegužį pas jį bunkeryje slėpėsi, ir kad šie dokumentai demaskuoja Uoslio dalyvavimą PLP formuotėse ir ryšius su šios antitarybinės organizacijos nariais, vadovaudamasis RSFSR BPK 66 ir 67 straipsniais, nutariau, kad paimti iš Uoslio aukščiau išvardinti dokumentai, pridėti prie kaltinamojo Uoslio Antano, Igno s., tardymo bylos Nr.3659 yra kaip daiktinis įrodymas.

LSSR MGB tardymo skyriaus tardytojas, leitenantas (Doroninas)
Pritaria: LSSR MGB tardymo bylos poskyrio viršininkas majoras (Vaseris)
PAŽYMA
PLP štabo dokumentų originalai, paimti iš Uoslio Antano, saugomi LSSR
MBG 2-ame skyriuje
LSSR MGB tardymo skyriaus tardytojas, leitenantas (Doroninas)

Pasakoja Janina Uoslytė-Jurelevičienė

„Mes buvome mažos mergaitės, kai pas mus slapstėsi partizanai. Bet jie jau buvo pagyvenę vyrai. Prisimenu, mus apsikabina ir sako: „Ir mūs tokie maži vaikai...". Partizanas Daktaras žadėjo mums batukus parvežti, bet, matote, kaip išėjo. Jis išdavė partizanus. Motina vis sakydavo tėvui: „Tu paimk tuos dokumentus iš po kryžiaus". Nes prie šulinio stovėjo kryžius, o po tuo kryžiumi partizanai pakasė butelį su kažkokiais dokumentais. Tai, kai atvažiavo rusai, tą butelį išsikasė. Tada areštavo tėvą ir brolį. Tėvas lageryje mirė, o brolis ten nušalo kojas, paskui jau Lietuvoje jam abi kojas amputavo. O mus 1951 metais Sibiran išvežė. Kur stovėjo mūsų namai, dabar lygus laukas..."

Šarūno rinktinės inspektavimas

Dainavos apygardos vado Ąžuolio 1946 m. lapkričio 1 d. įsakyme rašoma: „Nuo š.m. spalio 1 d. savo pavaduotoju skiriu Merkio Rinktinės Vadą Vanagą, einant jam savo tiesiogines pareigas", - Vanagas ir inspektuos Šarūno rinktinę. Pagal Tauro apygardos vado Žvejo - A.Baltūsio (g. 1915 m. Pilviškių vls. Gulbiniškių kaime) ir Dainavos apygardos vado Ąžuolio susitarimą Šarūno rinktinė buvo grąžinta Dainavos apygardai. Rinktinės vadas Apynys - Pranas Kučinskas, g. 1918 m. Keturvalakių vis., 1947 m. birželio 14 d. Ąžuoliui rašė, kad jis, Apynys, pagal Žvejo įsakymą (1947 m. gegužės 9

d.) Šarūno rinktinę turėjo perduoti jos buvusiam vadui Mindaugui ir Sedžiui (Sedis -Vincas Kasieliauskas, g. 1902 m. Rudaminos vls., Inkištų k., 1947 m. gegužės 8 d. nusižudė Marijampolės kalėjime), bet kadangi Mindaugas žuvo (1947 m. gegužės 18 d. Janėnų kaime), tai rinktinę 1947 m. birželio 14 dieną perduoda jos adjutantui Dainiui (Dainius, Ilgūnas - Stasys Radzevičius, g. 1923 m. Ukmergės apskr.), pridėdamas perdavimo aktą su kitais dokumentais ir nurodydamas rinktinės sudėtį: „Šarūno rinktinė turi tris kuopas. I kuopos vadas - Kalnius, II - Liepa, III - Žilvitis. Štabo darbuotojai: žvalgybos viršininkas Sakalas, tiekimo ir ryšių - Vargdienis, adjutantas - Dainius. Šarūno rinktinės vadu numatomas neseniai įstojęs į partizanus leitenantas Kariūnas.

1947 m. rugpjūčio X dieną Dainavos apygardos vado pavaduotojas Vanagas raštu informuoja Ąžuolį apie padėtį Šarūno rinktinėje: „Tai štai Dainavos apygardos Šarūno rinktinės teritorijoje netvarka. Kuopos vadas Liepa, kaip Jūs prisimenate iš laiško, apsileido. Savo duotų žodžių ir įsakymų vykdymu mažai kuo skiriasi nuo Siaubo. Pas juos vienoda „demokratija". Šarūno rinktinės karių (neskaitant pasyvių), kurie, kaip sakė Dainius, aktyviai dalyvauja veiksmuose, yra apie 56 žmonės, suskirstyti į tris kuopas.

Žilvičio kuopoje yra 7 žmonės. Jie papildomi pasyviais, tais, kurie mažai kur eina.

I    kuopos vadas Liepa neaktyvus, nors, reikia pripažinti, atrodo, kad mano vadų sąskrydis jį paveikė. Jis taip pat kalbėjo. Jį tiktai prispaudus, tai darbas eitų neblogai. Turi du būrius. Veikia Leipalingio, Veisiejų ir Kapčiamiesčio valsčiuose.

II    kuopos vadas Kalnius, nuostabus vyras, visiškai negeria, o jo žmonės - pavyzdys visiems partizanams, veikia Šventežerio ir Lazdijų valsčiuose. Žmonės kovingos dvasios. Jie beveik visi šito būrio, apie kurį anksčiau rašiau savo laiške. Aš globojau juos beveik savaitę.

III    kuopos vadas Žilvitis, mažai mokytas, bet žmogus neblogas. Žmonių turi labai mažai. Veikia Rudaminos ir dalyje Krosnos valsčiaus.

Vargdienis, kuris yra pats rimčiausias vyras iš Liepos kuopos. Jis truputį keliavo, susipažinau ir iš kitų girdėjau, todėl apie Vargdienį susidariau tokią nuomonę. Jis tiktai sunkiai sutinka pereiti į aukštesnes pareigas, bijosi nesusitvarkysiąs.

Sakalas yra mano mokinys iš seminarijos laikų, tinginys nemenkas, bet, kaip rašo Apynys, jį reikia gerai prispausti ir galėtų dirbti. Jis truputį palinkęs į Siaubo „demokratiją".

Kariūnas - atsargos leitenantas, apie kurį užsimena Apynys, man gerai žinomas. Mes kartu su juo mokėmės gimnazijoje ir buvome beveik draugai. Buvo geras vaikinas, bet seni laikai. (...)

Vanagas skundžiasi vadui, kad Siaubo partizanai negrąžina rotatoriaus. „Atrodo, kad Laisvūnas jo negražins. Mums pasakė vienas Siaubo žmogus, kad rotatoriaus negrąžins tol, kol neįsigys kito. Tiesiog piemenų darbas. Kaip pasakojo Antanaitis, jie išleidžia 100 arba 300 egz. „Laisvės Ryto", bet rotatorius dyla..."

Nežinia, ar šis Vanago laiškas pasiekė Ąžuolį? Bet mes jį šiandien skaitome kaip įspūdingą anos rūsčios ir tragiškos epochos išlikusį dokumentą, nesuklastotą liudijimą, kokie „banditai" kovėsi anuomet už Tėvynės laisvę...

Dainavos apygarda, 1947 m. birželio 23 d.

Merkio rinktinė

Nr.27 5-4 Dainavos apygardos vadui ⁶⁶

Pildydamas Jūsų raštišką įsakymą Nr.247Gč, pranešu:

1. Gimiau 1918 m. 2. Į partizanų gretas įstojau 1945 m. balandžio 25 d. 3. Rinktinės vado pareigas vykdau nuo 1945 m. rugsėjo 1 d. 4. Nuo to momento, kai įstojau į partizanų gretas iki 1945 m. gegužės 20 d. turėjau būrio vado pareigas. Nuo 1945 m. gegužės 20 d. partizanų skaičius padidėjo iki kuopos sudėties. Būdamas su būriu kartu vadovavau ir kuopai, ir užėmiau kuopos vado pareigas. Nuo 1945 m. birželio mėn. 30 d., susijungęs su Merkinės valsčium, organizavau aštuonis partizanų būrius ir vieną batalioną, vadovavau batalionui ir užėmiau bataliono vado pareigas.

Nuo 1945 m. rugsėjo 1 d. Kazimieraičio įsakymu pradėjau eiti Merkio rinktinės vado pareigas, be savo tiesioginių pareigų, iki PLP štabo sudarymo vykdžiau „A" apygardos partizanų štabo 1-ojo skyriaus viršininko pareigas. Pagal Kazimieraičio įsakymą apygardai, kai jis išvykdavo už apygardos ribų, atlikdavau vado pareigas. Be savo pareigų, PLP vado įsakymu ir „D" apygardos vado Ąžuolio, atlikau apygardos vado padėjėjo pareigas ir PP 2-ojo vado padėjėjo. 5. Apie savo praktinę partizanavimo veiklą galiu pasakyti tai:

Pradžioje savo partizaninės veiklos prisiėjo vadovauti visai pasimetusiems partizanams, siaučiant NKVD-istų žvėriškumui. Partizanauti išėjau iš Alytaus mokytojų seminarijos, kur turėjau mokytojo pareigas, ne dėl pavojaus būti atleistam, o partizanų prašymu jiems vadovauti, vietoj tuo metu žuvusio vado. Pravedus registraciją, savo žinioje turėjau 99 karius, su kuriais įėjau į kuriamą Merkio rinktinę ir vadovavau šiai rinkitinei iki šiol. Iš pradžių dalinai, o kiek vėliau pagal Jūsų potvarkį buvau prijungtas prie Geležinio Vilko rinktinės.

Po „A" apygardos štabo vietos išdavimo, dalies štabo darbuotojų žūties ir darbuotojų dingimo, dirbau štabo darbą (apygardos) ir atlikau užduotis, kurias pateikdavo apygardos vadas, todėl, kad daugiau štabo darbuotojų nebuvo.

6. Svarbiausiomis kautynėmis, kurioms asmeniškai vadovavau, laikau:

a)    Merkinės puolimas, kuris įvyko 1945 m. gruodžio 15 d. Šitas kautynes laikau svarbiausiomis todėl, kad tuo metu buvo daug sniego, tarp partizanų sukelta panika, didelė dalis karių užsiregistravo ir jų šeimos buvo terorizuojamos.

Miestelis buvo užimtas 42 kariais, kurie išsilaikė iki 1 val. 30 min. Juozapavičiaus grupės partizanai neįvykdė savo užduoties ir kautynės davė visai kitą sėkmę. Užpuolimas buvo tam įvykdytas, kad pakėlus partizanų dvasią ir žmones prieš ateinančius rinkimus, tai, atrodo, pavyko.

b)    1946 m. balandžio 27 d. Marcinkonių vls. Bižų k. turėjo didelę reikšmę įvykusios kautynės su NKVD-istais, kurie netikėtai užpuolė per sąskrydį, kai visi miegojo. Partizanai, atvykę iš įvairių vietų, panikoje pasimetė ir mišku atsitraukė, palikdami sužeistą karį, kuris sunkiai sužeistas atsitraukti negalėjo.

Ši vieta nepažįstama, aš per tamsą nakties metu atvykau į sąskrydžio vietą, nuėjęs 40 kilometrų kelią. Ėmiausi vadovauti ir su 12 karių, kurie paklausė manęs nepulti į paniką, stojau į mūšį ir sulaikėme puolimą. Priešas laikinai atsitraukė į pradžios pozicijas, tiktai po naujo pasirengimo ir gavęs naują pastiprinimą, pradėjo naują puolimą.

Mes, tuo pasinaudoję, išnešėme sužeistą draugą ir nežinomose vietose orientuodamiesi pagal turimą planą ir kompasą, laimingai pasitraukėme.

Kitos kautynės, kurioms teko vadovauti asmeniškai, buvo organizuotos mano iniciatyva. Netikėti ir sėkmingi puolimai, kaip paprastai, kautynėse buvo sėkmingi. Nuostolius patirdavo tik priešas.

Apskritai paaiškinti partizaninę veiklą, ypatingai savo, yra sunku.

Darbe nesijaučiu pavargęs ir galvoju, kad jeigu ir tektų žūti nelygioje kovoje, tai nors dalele būsiu prisidėjęs prie tos kovos, kurios tikslas, kaip galima greičiau priartinti tėvynei laisvės dienas, kurių mūsų tauta taip trokšta.

Parašas: Vanagas Rinktinės vadas

Aukščiau minėtą Tauro apygardos štabo dokumentą ir Vanago laišką Ąžuoliui emgėbistai rado pas žuvusį (1947 m. liepos naktį iš 4 d. į 5 d. Burokaraisčio kaime) partizaną Liepą.⁶⁷

Dainavos apygardos štabas Punios šile

Agentas Vitkus ⁶⁸ Vilniaus MGB pranešė: „1947 m. liepos 28 d. šaltinis išėjo į susitikimą su Patrimpu, kuris jo laukė. Susitiko Sūkurių kaime, miške, prie Urbono sodybos, Patrimpas buvo ginkluotas automatu ir pistoletu. Šaltinis su juo, kaip ir buvo anksčiau susitarę, nuėjo į susitikimą su Ąžuoliu. (...) Patraukė prie Nemuno į Punios šilą - į vakarus nuo kelio Panemunykai-Nemajūnai. Kai šaltinis paklausė Patrimpą, katrame kvadrate įvyks susitikimas, tas nieko neatsakė, nes ir pats greičiausiai nežinojo. Šaltinis, atėjęs su Patrimpu į susitikimo vietą, rado belaukiantį partizaną, kurio šaltiniui įsidėmėti nepavyko, nes, nepriėjus 10-20 metrų, liepė šaltiniui palaukti. Patrimpas nuėjo vienas. Laukęs partizanas čia pat nuėjo rytų pusėn, nes ta kryptimi buvo girdėti lapų ir šakelių traškėjimas. Maždaug po pusantros valandos atėjo į susitikimo vietą Ąžuolis. Jis pasisveikino su šaltiniu ir ėmė klausinėti, kaip gyvena. Šaltinis atsakė, kad dabartiniu metu nebetarnauja, o tiktai padirba pas valstiečius, bet nuo rudens eis tarnauti. Ąžuolis pasiteiravo, kodėl šaltinis 1945 metais jam nepranešęs pasitraukė iš pogrindžio..."

1947 m. rugpjūčio 10 d. 23 val. NKVD pajėgos pradėjo operaciją Punios šile. Dešiniajame Nemuno krante buvo palikta 9 „slėpynės" ir pasalos, kairiajame - apsuptas Punios šilas. 6 val. ryto mišką pradėjo šukuoti 34-ojo šaulių pulko 7-osios šaulių kuopos 300 kareivių būrys. Rugpjūčio 11 d. apsuptame kvadrate (4710) kareiviai aptiko geležinį vamzdelį. Tai buvo bunkerio orlaidė. Į NKVD pasiūlymą pasiduoti partizanai atsakė ugnimi. Į bunkerį įmetė granatą, bet jie vis tiek nepasidavė. Įmetus ryšulį granatų, pasigirdo sužeistųjų balsai. Bunkeryje žuvo Dainavos apygardos vadas Ąžuolis ir dar trys partizanai, o Vyturys, Girinis, Linas ir Patrimpas buvo suimti. Per keletą operacijos dienų MGB surado dar 16 bunkerių.⁶⁹

Tas pats agentas Vitkus 1947 m. rugsėjo 22 d. MGB pranešė: „1947 m. rugsėjo 16 d. šaltinis važinėjo pas Ūdrijos progimnazijos mokytoją Murašką. Kalbėjosi apie Dainavos apygardos vado Ąžuolio žūtį. Į šaltinio klausimą: „Kas juos išdavė?" - mokytojas atsakė: „Kažkoks senas partizanas: pats nuvyko į Vilniaus saugumą ir nurodė štabo vietą". Tai Muraška nugirdęs iš vieno valstiečio, kurio giminės gyvena kartu su Alytaus MGB viršininku. Tas viršininkas Vilniaus MGB buvo išpeiktas, atseit, centras sužino anksčiau negu Alytus.

Dainavos apygardos vado pavaduotojas Vanagas dėl Ąžuolio žūties išleido įsakymą:

Merkio Rinktinės Vado įsakymas Nr.

1947 m. rugsėjo 5 d.

I

1947 m. rugpjūčio mėn. 11 d., tragiškoms aplinkybėms susidėjus, didvyriškai kovodamas, žuvo PLP vadas kap. Ąžuolis.

Didvyriui pagerbti, visoje Merkio Rinktinės partizanų erdvėje gyvenantiems parizanams, nuo š.m. rugsėjo 15 d. iki spalio mėn. 15 d. imtinai skelbiu gedulo dienas.

Partizanai šių dienų laikotarpiu, gedulo ženklan, ant partizano asmens ženklo, skersai tautines spalvas, užsisiuva 10 mm pločio juodos spalvos kaspinėlį.

A.Vanagas

Rinktinės vadas

1947 m. rugpjūčio 12 d.

Įsakymas

§2

Nuo rugpjūčio 11 d. pradedu laikinai eiti DPA vado pareigas, pasiliekant tiesioginėse Merkio Rinktinės Vado pareigose.

(Kalba netaisyta)

Štabas

1947 m. rugsėjo 25 d. Šilo miške tarp Kapiniškių ir Randamonių kaimų įvyko Dainavos apygardos vadų pasitarimas, kuriame dalyvavo: Kazimieraičio grupės vadas Žaibas - Vaclovas Voveris (g. 1926 m. Bakaloriškių k.), Vytenio - Liepa, Juozapavičiaus -Siaubas, Kęstučio - Negras ir Tauro apygardos štabo narys Rimvydas - Jurgis Krikščiūnas (g. 1919 m. Nižnij Novgorode). Pasitarimo dalyvius saugojo 35 partizanų apsauga. Buvo aptarta apygardos vado kandidatūra ir savarankiškai veikiančių Kęstučio ir Juozapavičiaus grupių prijungimas prie DPA. Apygardos vadu išrinktas Vanagas, štabo viršininku - Litas - Sergijus Staniškis, ryšių skyriaus viršininku - Rimvydas, spaudos skyriaus viršininku - Dzūkas. Juozapavičiaus grupė prijungta prie Šarūno rinktinės, o Kęstučio -prie Dzūkų. Merkio rinktinė pervadinta Kazimieraičio rinktine. Batalionus ir kuopas susirinkusieji pavadino grupėmis. Šarūno rinktinės vadu spalio 20 d. paskyrė Kariūną, o Dzūkų rinktinės ir Kęstučio grupės vadu - Adomą - Vladą Baciušką (g. 1910 m. Cibuliekų k.). Šarūno štabo viršininku tapo Diemedis, o jo adjutantu - Klajūnas.

Dainavos Partizanų Apygardos 1948 m. lapkričio 10 d. įsakyme rašoma:

§1

Iki naujai sudarytos Lietuvos Partizanų vyriausios Vadovybės paskyrimo, šalia savo tiesioginių pareigų, nuo 1948 m. spalio mėn. 20 d. pradedu laikinai eiti Pietų Lietuvos Srities Vado pareigas.

Pagrindas: LKK Tauro ir Dainavos Apygardų Vadų posėdžio, įvykusio 1948 m. spalio 20 d., Protokolas Nr.1.

§2

Šarūno rinktinės Vadą Kariūną nuo 1948 m. lapkričio mėn. 10 d. skiriu Dainavos Partizanų Apygardos Vado pavaduotoju.

Dainavos Partizanų Apygardai
ĮSAKYMAS NR.2
1947 m.rugsėjo mėn. 25 d.
Rikiuotės sritis

§1

Dainavos Partizanų Apygardos Vadų sąskrydžio metu esu išrinktas Dainavos Partizanų Apygardos Vadu.

Pagrindas: DPA Vadų sąskrydžio 1947 m. rugsėjo mėn. 25 d.protokolas.

§2

Partizaną Litą nuo 1947 m. rugsėjo mėn. 25 d. skiriu DPA Štabo Viršininku.

§3

Partizaną Rimvydą nuo 1947 m. rugsėjo mėn. 25 d. skiriu DPA Štabo Skyriaus Viršininku ir Ryšių Karininku su VGP Štabu.

§4

Partizaną Dzūką nuo 1947 m. rugsėjo mėn. 25 d. perkeliu iš Dzūkų rinktinės į DPA Štabą ir skiriu DPA Štabo adjutantu.

§5

Nuo 1947 m. rugsėjo mėn. 25 d. Kar. Juozapavičiaus Grupę įjungiu į DPA ir priskiriu prie Šarūno Rinktinės.

Pagrindas: DPA Vadų sąskrydžio 1947 m. rugsėjo mėn. 25 d.protokolas.

§6

Nuo 1947 m. rugsėjo mėn. 25 d. K. Kęstučio Grupę įjungiu į DPA sudėtį ir priskiriu prie Dzūkų Rinktinės.

Pagrindas: DPA Vadų sąskrydžio 1947 m. rugsėjo mėn. 25 d. protokolas.

§7

Dainavos Partizanų „Merkio" Rinktinės pavadinimą pakeičiu „Partizano Kazimieraičio" Rinktinės pavadinimu.

Pagrindas: DPA Vadų sąskrydžio 1947 m. rugsėjo mėn. 25 d. protokolas.

§8

Merkio Rinktinės sudėty „Batalionai" ir Šarūno Rinktinėj „Kuopos" pavadinimus pakeičiu „Grupės" pavadinimais.

Pagrindas: DPA Vadų sąskrydžio 1947 m. rugsėjo mėn. 25 d. protokolas.

§9

Partizaną Kariūną iš Dzūkų Rinktinės perkeliu į Šarūno Rinktinę ir nuo 1947 m. rugsėjo mėn. 25 d. skiriu Šarūno Rinktinės Vadu.

§10

Partizaną Vargdienį nuo 1947 m. rugsėjo mėn. 25 d. iš l.e.v. Rinktinės Vado pareigų atleidžiu.

Perdavus Rinktinę, partizanui Vargdieniui grįžti prie tiesioginių pareigų.

§11

Partizaną Adomą nuo 1947 m. rugsėjo mėn. 25 d. skiriu Dzūkų Rinktinės Vadu, drauge einant K.Kęstučio Grupės Vado pareigas.

Vanagas pas. Litas
Apygardos Vadas Štabo Viršininkas

Nuorašas tikras:
1947 m. rugpjūčio mėn. 9 d. Šarūno Rinktinės Vadas

Šarūno Rinktinės vado Kariūno pirmasis įsakymas

Šiame įsakyme I, II, ir III kuopos pervadinamos LDK Vytenio vardo ir partizano Mindaugo vardo grupėmis, paskiriami įų vadai ir štabų viršininkai.

Dainavos partizanų apygarda
Šarūno rinktinė
ĮSAKYMAS NR.1
1947 m. spalio 20 d.

§1

Nuo š.m. spalio 20 d.vykdau Šarūno rinktinės vado pareigas.

Pagrindas: DAV įsakymas Nr.2/59

§2

Nuo š.m. spalio 20 d. Šarūno rinktinės štabo viršininku skiriu partizaną Diemedį, paliekant vykdyti senas pareigas.

Merkio rinktinės vado įsakymas

Merkinės miestelio planas. Padarytas mokinių ir įtektas Vanagui prieš Merkinės puolimą

1948 m. susprogdintas Merkinės klubas

Roko Bingelio parengtas knygelės viršelis

Dzūkijos partizanai: ŽAIBAS - Vaclovas Voveris ĄŽUOLIS - Domininkas Jočys PATRIMPAS - Juozas Petraška RUGYS - Jonas Jokubavičius KLEVAS - Juozas Kazlauskas VANAGAS - Adolfas Vanagas

Lionginas Baliukevičius DZŪKAS

Jurgis Krikščiūnas RIMVYDAS

Šarūno rinktinės partizanai.

Iš kairės: Jonas Šimoniūtis, Bronius Saveikis - KLAJŪNAS, Benediktas Labėnas - KARIŪNAS (Šarūno riktinės vadas)

Iš kairės antras: Juozas Gegužis DIEMEDIS

§3

Nuo š.m. spalio 20 d. 11—ojo skyriaus ir ryšių skyriaus viršininku skiriu partizaną Kalnių.

§4

Nuo š.m. spalio 20 d. Šarūno rinktinės adjutantu skiriu partizaną Klajūną.

§5

Karininko Juozapavičiaus vardo grupę, prijungtą prie Šarūno rinktinės, palieku senoje sudėtyje.

§6

Šarūno rinktinės buvusią 1-ąją ir 2-ąją kuopą LDK Vytenio vardo grupe.

§7

Nuo š.m. spalio 20 d. LDK Vytenio vardo grupės vardu skiriu partizaną Liepą.

§8

Nuo š.m. spalio 20 d. LDK Vytenio vardo grupės štabo viršininku skiriu partizaną Diką.

§9

Buvusią II (1) ir III kuopą sujungiu į vieną ir toliau vadinti Partizano Mindaugo vardo grupe.

§10

Nuo š.m. spalio 20 d. Partizano Mindaugo vardo grupės vadu skiriu partizaną Vargdienį.

§11

Nuo š.m. spalio 20 d. Partizano Mindaugo vardo grupės štabo viršininku skiriu partizaną Dainių.

Rinktinės vadas (Kariūnas)
Štabo viršininkas (Diemedis)

Varnas ⁷⁰

1949 m. kovo 3 d. agentas Varnas išvyko iš Vilniaus. Jam buvo skirta užduotis nuo kovo 2 d. iki 10 d. nuvykti į Dainavos apygardos štabą ir iki kovo 11 d. sugrįžti su pranešimu apie padėtį bunkeryje. Jeigu Vanago dar nėra ir grįš negreit, tuomet reikia veikti ir vykdyti operaciją. Svarbiausia, kad bunkeryje būtų Žaibas. Pastarasis gyveno gretimame bunkeryje, kuriame vieną kartą 1948 m. lapkritį buvo apsistojęs ir Varnas. Jeigu agentas ilgiau lauks, tai pražiopsos Žaibą, nes šis gali persikelti į kitą bunkerį. O Vanagas grįš dar negreit, nes Dainavos apygardos vadu paskirtas Šarūno rinktinės vadas Kariūnas. [Kariūnas - Benediktas Labėnas (Labenskas), Jono s., g. 1918 m. Papėčių k. Baigęs Lazdijų gimnaziją, 1939 - 1940 m. mokėsi Vilniaus Universiteto Humanitariniame fakultete, kūrė eilėraščius. 1943 m. įstojo į 259-ąjį mokomąjį batalioną, dislokuotą Prienuose. 1945 m. pasitraukė į Vokietiją, iš kur pateko į karo belaisvių stovyklą

Komsomolske prie Amūro. 1947 m. sugrįžusį į Lietuvą MGB užverbavo ir davę Puškino slapyvardį. Tais pačiais metais B. Labėnas išėjo į partizanus. Iš pradžių slapstėsi su partizanais Bestraigiškės miške, o paskui Vanago buvo paskirtas Šarūno rinktinės vadu, dar vėliau - Dainavos apygardos vadu.(MGB informacija)]

Vieną vakarą Varnas su ryšininku Žiogu atėjo prie Žaibo bunkerio ir paskambino skambučiu. (Žaibas į šį bunkerį sugrįžo kitą dieną.) Tada bunkeryje slėpėsi Vanagas-Paukštis, Viesulas, Žilvitis ir dar keli partizanai, kurių agentas nepažinojo. Vanagas-Paukštis ir Viesulas jį nuvedė į Dainavos apygardos štabo bunkerį, kur rado Dzūką, Vieversį ir Kariūną. Jie Varną sutiko šaltai ir įtariai. Jiems išėjus, o bunkeryje likus vienam Kariūnui, agentai, žinodami, kad Žaibas gretimame bunkeryje, ryžosi įvykdyti operaciją. Kariūnui atsigulus miegoti, Varnas su Rytu rašteliu susitarė, kad jį reikia nušauti. Varnas taip greitai šovė, kad Rytas nespėjo susivokti ir po Varno šūvį pakartojo, o tas šovė trečią kartą. Atidarė bunkerį, išlindo ir vėl jį užmaskavo. Bėgo gal septynis kilometrus. „Negerai Varnas padarė, kad prieš šaudamas patikrino Ryto pistoletą. Kariūnas, lyg nujausdamas mirtį, pradėjo rausti ir balti. Ant stalo gulėjo granata. Jis ją pasiėmė lyg tarp kitko ir pasidėjo prie savęs", - vėliau samprotavo emgėbistas... Bėglius pasivijo rogės. Jie, nepaisydami vežėjo priešinimosi, sulipo į roges, kad juos pavėžėtų. Bevažiuodami sutiko savo ryšininką. Apgręžė jo roges ir visi nuvažiavo į Alytų. Varnas nuskubėjo į viešbutį, Rytą su ryšininku pasiuntęs išgerti alaus. Kai tie sočiai atsigėrę sugrįžo, viešbutyje MGB juos areštavo, nes taip buvo iš anksto sugalvota, o Varnas išvyko į kitą operaciją. Jai vadovavo LSSR MGB 2-N valdybos viršininkas Voroninas. „Banditai, buvę bunkeryje, bandė stipria ugnimi pasipriešinti ir panaudoti savo minas, padėtas prie bunkerio, o paskui pabėgti. Todėl buvo nuspręsta tolo užtaisu bunkerį susprogdinti. (...) Dviejų banditų lavonų atpažinti buvo neįmanoma, kadangi sprogimo metu sudraskyti".

Bunkeryje rasta trys rašomosios mašinėlės, du rotatoriai, tipografinė dauginimo mašina, šriftas, septyni antspaudai, 20 kg dokumentų, 30 kg rašomojo popieriaus ir 30 vnt. knygų bei žurnalų. Tai buvo visas „banditų" turtas. Argi ne daug, palyginti su istrebitelių ir kagėbistų kasdieniu plėšikavimu, prisidengiant „liaudies gynimu"?!.

Vanagui išvykus į Radviliškį, Kariūnas buvo paskirtas (1948 m. lapkričio 12 d., Vanago įsakymas Nr.15) laikinai eiti Dainavos apygardos vado pareigas.

Išlikęs Onos Valiukevičiūtės iš Paliūnų kaimo laiškas, rašytas 1949 m. liepos 21 d. Genei Labėnaitei į Sibirą su epigrafu „Pavasarį paukščiai į tėviškę grįžta..." Jame tarp žiedų ir paukščių užšifruota partizanų žūties tragedija: „Dabar, Genute, kaip klausiate, kur ją nuskynė, tai aš to kaimelio nei žinau, tik žinau, kad už Seirijų, tenai kur netoli Alytaus, kažkur netoli Nemuno, tamsiame namelyje, kur nebuvo nė vieno langelio, žydėjo penki gražūs žiedai, tai niekšo ranka juos visus nuskynė, prakeiktasis išdavikas pagailėjo jiems gyvenimo. Tai tokiems žmonėms kerštas mumyse dega per amžius. Dabar tai taip: šiandien atskrido penki gražūs balandėliai į mūsų sodą, čiulbėjo jie man taip, jų balselių klausyčiaus dieną ir naktį, tai man visa ramybė ir viltis. Kalbėjo taip, netoli Alytaus miške, tamsiame namelyje žydėjo šeši žiedai ir visus nuskynė, kartu jie pamatė Alytaus purvinas gatves, kietus akmenis..."

Pasakoja Genė Labėnaitė-Sušinskienė

„Trys broliai Labenskai gyveno anapus Nemuno. Nenorėdami eiti į rekrūtus, jie nusikėlė kluono duris ir perplaukė per Nemuną. Vyriausias atėjo Lazdijuose užkuriom, kitas Verstaminuose apsivedė, trečias - Papėčiuose. Mano tėtis su mama buvo į Ameriką išvažiavę, bet išsiilgę Lietuvos sugrįžo. Gimėme Papėčiuose. Kai dalino Staidarų dvaro žemę, tada persikėlėme gyventi į tenai. Benediktas ėjo Lazdijuose pradžios mokyklą, o 1937 m. pabaigė Seinų Žiburio gimnaziją. Toks aukštas liesas berniukas, jam ūkio darbai, kaip ir tėvui, nerūpėjo. Tėvas geras siuvėjas buvo, tai jam drabužius pasiūdavo, knygų pripirkdavo. Benediktas gerai mokėsi, rašė eilėraščius. Kai baigė karo mokyklą, prasidėjo tas visas pamišimas, tai jis - per rubežių ir į Vokietiją. Ten jam liepė didelį uždavinį atlikti: kiek tankų Kaune, Vilniuje, kiek ruskių? Atlikęs užduotį vėl sugrįžo į Vokietiją, paskui parėjo su vokiečiais, dirbo Vilniuje saugume. Tą darbą metė, nes buvo tikintis, kas sekmadienį eidavo į bažnyčią. Vėliau tapo trečiojo statybos bataliono vadu. Jis nuotraukoje stovi priešais katedros aikštėje išrikiuotą kariuomenę. Prie Liepojos rusai jį paėmė į nelaisvę ir išvežė lagerin į Komsomolską prie Amūro"...

Slaptieji MGB agentai, Burak, Ąžuolas ir Maškin 1947 m. savo pranešimuose kalba vieną ir tą patį: B.Labenskas mokėsi karo mokykloje, buvo pasitraukęs į Vokietiją, iš kur grįžo į Lietuvą ir dirbo Vilniaus gestape (kitur - Plechavičiaus rinktinėje), 1944 metais kažkur dingo (kitur sakoma - buvo lageryje) ir kažkaip sugrįžo namo. 1947 m. birželio

19 d. šie šnipai jį matę su keliais partizanais Kamenkos kaime, turįs Kariūno slapyvardį, vedžiojasi su savimi 5-6 partizanus, slapstosi Stankūnuose ir Jurčiūnuose pas Krivonį.

„Komsomolske prie Amūro, - pasakoja Genė Labėnaitė, - jis išbuvo pusantrų metų ir sugrįžo pusnuogis. Išėjo užsiregistruoti, jį mušė ir verbavo. Išėjo pas Staidarų partizanus Salyklukus..."

Iš 1956 m. gruodžio 17 d. Vanago tardymo protokolo ⁷¹

Kapsas - Kostas Kubilinskas - poetas, rašytojas. Aš susipažinau su juo 1947 m. Jis tada dirbo mokytoju Lynežerio kaime ir turėjo ryšius su Gardino grupės partizanais, kai aš atėjau į grupę, jos partizanai mane supažindino su juo. 1948 m. vasarą K.Kubilinskas įstojo į partizanus ir buvo Dainavos apygardos štabe, rašė eilėraščius laikraščiui „Partizanas".

K.Kubilinskas kartu su Dzūku, Vieversiu ir Vilnim dalyvavo dokumentus pernešant iš Sakalausko bunkerio į bunkerį, esantį Kalesninkų miške. Tai įvyko 1949 m. maždaug kovo mėnesį (tame bunkeryje Kapsas - jau agentas Varnas - nušovė Dainavos apygardos vadą Kariūną - B.K.).

Tuo laikotarpiu, kai man reikėjo išeiti į pasitarimą pas Vytautą, aš tris dienas gyvenau kartu su Kapsu ir Vilnim Kalesninkų miške (1949 kovo 6 d. išdavė Žaibo bunkerį -

B.K.).

Varno agentūrinis dokumentas

Priemonės ⁷²

1.    Š.m. rugpjūčio 26 d. agentas Varnas pasiųstas į Varėnos apskrities Rudnios valsčiaus Lynežerio kaimą su užduotimi: susisiekti su Vanagu, nustatyti apygardos štabo buvimo vietą, sudaryti sąlygas palaikyti su juo ryšį, išvažiavus į Vilnių arba artimiausiame valsčiaus MGB skyriuje pranešti buvimo vietą, kad būtų įvykdyta kariuomenės operacija.

Agentas, gaudamas užduotį įsiskverbti į Dainavos štabą, išsakė nuomonę, kad būti štabe ir palaikyti su juo ryšius vargu ar įmanoma, kadangi Vanagas jo neatleis. Todėl agentas mato vienintelę galimybę, vykdant mūsų užduotį, pačiam likviduoti Vanagą ir jo aplinkos žmones.

Šitas agento pasiūlymas patenkintas.

Prieš jam išvykstant ir duodant šią užduotį, su agentu turėta daugiau nei 10 konspiracinių susitikimų, per kuriuos išaiškinta kaip elgtis.

2.    Kai agentas buvo gaujoje, Vanagas siūlė jam įsigyti rotatorių ir kitus būtinus daiktus pogrindžio laikraščiui ir lapeliams spausdinti.

Šios užduoties dingstimi agentas galės išvažiuoti į Vilnių.

3.    Atsižvelgiant į tai, kad Vanagas, agentui vykstant į Vilnių, gali jį sekti, arba vietoj

jo siųsti žmones, mūsų paruoštas konspiracinis punktas agento Kauno bute gatvė_

namo Nr._Slaptažodis_.

Tai turi agentą užmaskuoti, kadangi susitikimas bus panašus į pogrindžio dalyvių.

4.    Su agentu susitarta, kad periodiškai mus informuodamas, kaip vykdoma užduotis, jis rašys koduotus laiškus agento Kauno adresu_.

Antrame variante numatytas susirašinėjimas ir ryšys per agento tėvus, kur bus nusiųstas mūsų darbuotojas, apsimetęs agento pažįstamu.

5.    Gavus pirmąją informaciją, išaiškinti agentui tolimesnes užduotis.

Tikra: LSSR MGB 2-N valdybos viršininko pavaduotojas

pulkininkas (Počkajus)

1948 m. rugpjūčio „ „
Vilnius

Vanago 1949 m. gegužės 19 d. Įsakyme Pietų Lietuvos sričiai Nr.4 rašoma: „Dainavos Apygardos Štabo Spaudos Informacijos skyriaus V-ką Dzūką iš einamųjų pareigų atleidžiu ir nuo 1949 m. gegužės mėn. 19 d. skiriu Dainavos apygardos Vadu".

Nėra nieko paslėpta, kas nebūtų atskleista, nieko slapta,
kas nepasidarytų žinoma ir neišeitų aikštėn.
(Luko 7, 8)

AGENTŪRA

Čekistai, siekdami įpainioti nekaltus žmones į savo agentūros tinklą, naudodavosi klasta, gudrumu ir grasinimais. Auką paimdavo „neglasno", t.y. kitiems nežinant. Pradėję šneką apie nekaltą pagalbą „organams", stengdavosi paliesti aukos jausmus, pvz. užuomina, kad auka kažkada dalyvavusi kontrevoliucinėje veikloje, tad dabar jai būtų atleista, jeigu šitaip išpirktų savo kaltę. Vieni iškart pasirinkdavo kankinimus ir lagerį, kiti - išdavystę, dar kiti, norėdami atitolinti nelaimę, sutikdavo bendradarbiauti ir manė čekistus pergudrausią. Kai kurie lengvai žadėdavo „padėti", o kitą dieną išeidavo į mišką. Tuos, kurie bandydavo pergudrauti, akyli čekistai greit perprasdavo ir nubausdavo lageriu. Bet ir pasirinkusieji išdavystę, nesyk dirbo nenoriai, atmestinai ir tapo emgėbistų klaidų aukomis.

Štai ištraukos iš MGB agentų verbavimo archyvinių dokumentų.

„Lazdijų apskr. MGB skyriaus agentūrinio-operatyvinio darbo per 1946 metų balandį ataskaita.

(...)

29 agentai, 287 informatoriai, 4 rezidentai, 1 konspiracinio buto laikytojas.

Per balandį į agentų informatorių tinklą iš viso užverbuota 14 žmonių".

Charakteringas verbavimas:

„Informatorė Šepilo, g. 1909 m., lietuvė, turinti vidurinį išsilavinimą, dirba Veisiejų vaistinės vedėja, gyvena ten pat. Užverbuota remiantis kompromituojančia medžiaga, kaip antisovietiškai nusiteikusi, gyrusi fašistinį režimą. Užverbavo vyr. operatyvinis įgaliotinis Švecovas valsčiaus NKVD skyriuje, kur verbuojamoji, slapta paimta, buvo pristatyta naktį. Užverbuota pateikė vertingų operatyvinių duomenų „su išėjimu į pogrindį", pagal jos medžiagą pradedamos agentūrinės bylos Stankevičiaus, Rudzinsko, Ptakausko, kurie yra pogrindinės organizacijos, pavadintos „Kovotojai už demokratinę Lietuvą", dalyviai.⁷³

LLA atkūrėjai

Tardytojas Švecovas kaltinamajam Feliksui Stankevičiui, g. 1908 m. Marijampolės aps. Ožkasvilių k., pareiškė: „Mes viską žinome". Ilgai prievartautas mokytojas pradėjo pasakoti, kad į LLA įstojo 1945 m., kai dirbo Padumblių pradinėje mokykloje. Kartą, susitikęs su mokytoju ir buvusiu Kapčiamiesčio policininku Viktoru Ūsu (jis buvo Vorkutoje) pas Lazdijų gimnazijos mokytoją Juozą Žukauską, kur nutarė atkurti LLA. Tai įvyko pavasarį, balandžio mėnesį. Juozą Žukauską, g. 1919 m. Rudaminos vls. Mikniškių k., Lazdijų gimnazijos fizinio lavinimo mokytoją, gyvenantį Lazdijų gimnazijoje, aplankė ir Antanas Radzevičius (g. 1917 m. Petraškų k.). Jie kalbėjęsi apie Gediminą - Joną Aleščiką iš Miškinių kaimo, iš kurio gaudavę „Laisvės Varpą". Jie visi aprūpindavę partizanus popieriumi ir medikamentais, kuriuos iš Veisiejų vaistinės vedėjos Janinos Ubogorskienės gaudavo Algirdas Ptakauskas (g. 1925 m. Sankonių k.). Gautus vaistus - jodą, lašus akims ir ausims - perduodavęs Vytenio partizanų grupės sanitarui Viršilai - Boleslovui Virbaliui (g. 1915 m. Bertašiūnų k.), Barzdukui - Petrui Vilkeliui (g. 1910 m. Dulgininkų k.), Viktorui Sukackui (g. 1924 m. Dulgininkų k.).⁷⁴

Iš kur MGB žinojo apie LLA Veisiejuose? Remdamiesi kompromituojančia medžiaga, emgėbistai užverbavo agentę Šepilo, g. 1909 m., kaip „antitarybiškai nusiteikusią ir gyrusią fašistinį režimą". Todėl tardytojas Švecovas ir kartojo: „Jūs bergždžiai slepiate savo nusikaltimą, apie jį viskas žinoma, todėl sakykite tiesą"...

Alfonsas Žukauskas, g. 1918 m. Mikniškių k., Lazdijų gimnazijos fizinio lavinimo mokytojas, Juozas Žukauskas, g. 1919 m. Padumblio k., VU teisių fakulteto studentas.

LLA narys - agentas Šepilo - 1946 m. gegužės 1-5 dienomis pranešė, kad š.m. balandžio 29 d. vakare jis užėjęs pas Feliksą Stankevičių, kuris pokalbio metu sakė: „Šiandien pas mane buvo atėjęs vienas žmogus iš partizanų štabo, mėlyna uniforma (pavardės nepasakė), kuris norėjo Jums perduoti partizanų štabo vardu padėką už medikamentus. Kai Lietuva bus laisva, Jūs gausite didelį valstybinį apdovanojimą". (...) Paskui Stankevičius išsitraukė iš kišenės priesaikos tekstą, kurį jis man anksčiau rodė. Priesaika buvo parašyta ant sąsiuvinio lapo juodu rašalu. Pasakė:

„Atsistokite ir pakelkite į viršų du pirštus". Kai šaltinis pakėlė į viršų du pirštus, tą patį padaręs Stankevičius tarė: „Aš skaitysiu priesaikos tekstą, o Jūs kartosite". Šaltinis pasakė: „Gerai, bet, prieš duodamas priesaiką, norėčiau paklausti - ar yra kokia nors viltis, jog Lietuva būtų laisva? Jeigu nėra, tai kam kovoti su sovietų valdžia, o paskui pakliūti į kalėjimą?" Stankevičius atsakė: „Taip, viltis, be abejo, yra. Lietuvos partizanų organizacija didelė, o svarbiausia, jos štabas turi ryšių su Anglija ir Amerika. Jos mums padės kovoti dėl Lietuvos laisvės, nes pačios nepatenkintos sovietų santvarka ir laukia momento suduoti smūgį. Miške yra mūsų partizanų štabas, o kiekviename valsčiuje yra partizanų grupės. Čia, Veisiejuose, turiu keletą organizacijos narių, kurie palaiko ryšį su partizanais". Mes abu vėl atsistojome, ir aš daviau tokio turinio priesaiką:

„Stodamas į Lietuvos Laisvės Armiją, duodu priesaiką Dievui ir draugams, žuvusiems už Lietuvos laisvę. Pasižadu vykdyti visus man duotus įsipareigojimus, stropiai saugoti paslaptis, kurios man buvo žinomos. Gerai žinau, kad už paslapčių išdavimą baudžiama mirtimi. Taigi einu su Dievu į naują kelią ir, jeigu reikės, už Laisvą Lietuvą paaukosiu gyvybę".

Daug šio krašto žmonių už šiuos šventus žodžius gavo po 5-25 metus lagerio, o Šepilo priesaiką vykdė savaip - išdavikiškai. Ir tokių „prisiekusiųjų" - vyrų ir moterų -pokario Lietuvoje buvo ne vienas ir ne dešimtis...- [Kažin ką tuomet kuždėjo jų sąžinė?]

1951 m. kovo 22 d. Šepilo pranešė: „Tą pačią dieną pas agentą atėjo Veisiejų vls. Vilkininkų kaimo gyventojas Viktoras Lazauskas. Kadangi Lazauskas dažnai užeina pas agentą, kalbėjosi apie banditus, tarp kitko, ir apie banditą Sapną. Besikalbant apie juos, Lazauskas pasakė, kad Jums Sapnas perdavė linkėjimus, kad jo ranka pagijo ir neskauda. Tik tada skauda, kai sunkiai padirba. Be to, sakė, kad dabar Sapnui be bunkerio sunku gyventi. Dažniausiai jis slepiasi pas mane ir labai laukia, kada nutirps sniegas, tada jis pereis į savo bunkerį Dubelio miške prie Vilkininkų miško, kuriuo naudojosi praeitais metais.

Toliau besikalbant paaiškėjo, kad Sapnas maskuojasi moteriškais drabužiais, ir vaikštinėja po Vilkininkų kaimą. Ir kai tik sužino, kad kur nors rusai, pasiima vežimą ir nepastebėtas išvažiuoja. Bet vis dėlto kažkas apie jį praneša saugumui. Vieną kartą jo ieškojo, todėl aš Sapnui ir sakau: „Nejaugi tu negali būti pas mane, kam tau reikia vaikščioti, kad visi matytų? Ir vis dėlto jis nenori sėdėti, kadangi turi jaunus partizanus, tai eina pas juos".

Daugiau nieko apie Sapną nepasakęs, paprašė vaistų Sapno žmonai pridurdamas: „Tikriausiai ji persišaldė, nes dažnai naktimis vaikščiojo su vyru, kai slapstėsi nuo rusų".

MGB savo agentų tinklą kasmet atnaujindavo. 1946 metų kovo mėnesį apskrities NKGB skyrius išbraukė iš agentų-informatorių 66 žmones, tarp jų: 10 agentų, 2 rezidentus, 54 informatorius. Mat: 2 agentai nušauti, 1 išvyko į kitą apskritį, 5 areštuoti; rezidentų - 1 nušautas, 1 išvyko į kitą apskritį; informatorių - 1 nušautas, 13 areštuota, 38 išvyko į kitas apskritis.

Lazdijų apskr. MGB skyriaus viršininko papulkininkio Pšeničnikovo rašte 1948 m. lapkričio 30 d. LSSR MGB ministrui generolui majorui Jefimovui sakoma: „Lazdijų apskrities MGB skyriaus agentų-informatorių aparatą, naudojamą kovoje su nacionalistų pogrindžiu ir banditais, sudaro 458 žmonės: 2 agentai smogikai, 30 kitų kategorijų agentų, 417 informatorių, 9 rezidentai, 3 konspiracinių butų savininkai.

Charakteringas verbavimas⁷⁶

„Turėdami agentūrinių duomenų ir tardymo medžiagos, kad pilietė Guzauskienė Julė, Vinco d., g. 1907 m., ir gyvenanti Leipalingio valsčiuje, Savanorių kaime, (...) 1947-1948 metais palaikė ryšį su Špoko gauja, padėjo maistu ir slėpė savo ūkyje; „G" vyras ir sūnus 1948 m. liepą-rugpjūtį buvo areštuoti, kaip banditų rezervinės formuotės dalyviai, kurie keletą kartų per 1947-1948 metus dalyvavo užpuolant valstybines įstaigas ir vykdė teroristinius aktus prieš tarybinį partinį aktyvą. Panaudojus turimą kompro-

mituojančią medžiagą, po atitinkamo apdorojimo „G" sutiko bendradarbiauti su MGB organais ir padėti „privesti Špoko gaują prie operatyvinio smūgio", išnaikinti šios gaujos ryšius ir rėmėjus. Užverbuota slapyvardžiu Eglė. Iš Eglės gauta daug vertingų duomenų, kad ji susitinka su Špoko gaujos vadu, su jo žmona, trims ryšininkais ir bandito Subačiaus žmona."

Neretai MGB agentai tapdavo čekistų klaidų aukomis. Štai vienoje agentūrinėje-operatyvinėje ataskaitoje rašoma: „1948 m. spalio 13 d. Tronpaičio kluone surengta pasala, vadovaujama seržanto Važenino. 14 dienos vakare į kariuomenės grupę atvyko Cementas, o spalio 15-ąją banditai atvyko į agento darbo vietą, jį išsivedė ir už 100 metrų nuo pasalos vietos sušaudė.

Agento Cemento verbavimas buvo įformintas 1948 m. spalio 1 d. Cementas nuo 1946 metų dirbo MVD-MGB organizacijaje. Per šį laikotarpį jis „privedė prie smūgio" 13 banditų, iš jų 5 nukauti, 8 paimti gyvi.

Manau, kad Cementas žuvo dėl papulkininkio Mnacekanovo kaltės".

Puriena

1949    m. liepos 18 d. Purienos tėvų namuose Ricielių kaime buvo nukautas partizanas Tūzas - Juozas Rutkauskas, bandęs pabėgti pro langą. Per tardymą Puriena pasisakė, kad ji - yra Skiedros ryšininkė, slapyvardis Pušis. 1949 m. rugsėjo 1 d. MGB ją užverbavo. Puriena - Aldona Lukoševičiūtė, kad buvo užverbuota papasakojo Klajūnui ir patikino, kad emgėbistams nebetarnaus. „Gal dėl to ir buvo sušaudyti jos tėvai": -svarstė Tigras - Bronius Polockas.

1950    metais Lazdijų rajono MGB kaip nereikalingus atleido 1 rezidentą, 44 slaptuosius informatorius ir 15 informatorių. Agentą Malūną areštavo.

Dažnai sutikimas „padėti", iš tikrųjų buvo sutartis su velniu: lyg ir nekalta, tačiau visuomet tragiška. Auka iš pradžių šito nė nesuvokdama, kartais išduodavo net artimuosius. Į tą šėtono darbą būdavo įpainiojami partizanų šeimų nariai, jų mylimosios, Sibiro pabėgėliai, ryšininkai ir net patys partizanai.

Štai pavyzdžiai, kaip žūva pabėgusios į laisvę, merginos.

Janina

Birutė Kisieliauskaitė, g. 1927 metais Alytuje, mokėsi gimnazijoje. Jos tėvas, Vincas Kisieliauskas tarnavo 2-ajame ulonų pulke liktiniu, turėjo viršilos laipsnį. Tėvui ir dėdei Albinui Kisieliauskams išėjus į partizanus, Birutė gyveno Dzūkų kaime pas senelį Miką Kisieliauską, iš kur 1945 m. buvo išvežta į Molotovo sritį. Birutė 1947-ųjų kovo

20 d. iš tremties pabėgo. Po sunkios kelionės traukiniu atvažiavusi į Šeštokus, pėsčia atėjo į Kamenkos kaimą. Čia sužinojo, kad jos tėvas partizanauja. Pabuvusi čia pas vienus, čia pas kitus žmones, galop apsistojo Margų kaime.

1947 m. gegužės 25 d. ją sulaikė MVD ir perdavė MGB. 1947 m. birželio 7 d. papulkininkis Zinovjevas ją užverbavo slapyvardžiu Janė. „Susitikimai su agente, - rašo MGB, - vykdavo konspiraciniame bute, be vertėjo".

Papulkininkio Pšeničnikovo 1947 m. lapkričio mėn. rašte generolui majorui Figurinui sakoma: „1947 m. spalio 25 d. 21 val. Lazdijų vls. Margų k. (6618) dviejų nepažįstamųjų buvo nušauta Šarūno rinktinės ūkio dalies viršininko Kisieliausko duktė. (...) Maždaug 21 val. į Lazdijų vls. Margų kaimo gyventojos Onos Kazlauskienės namus, kur gyveno Kisieliauskaitė, atėjo du nepažįstamieji ir paprašė Kisieliauskaitės parodyti kelią į Verstaminų kaimą. Kisieliauskaitė kartu su jais išėjo į kiemą, kur vienas nepažįstamasis šovė į ją iš pistoleto ir sužeidė. Pastarajai įbėgus trobon, jai iš paskos įėjo ir tie nepažįstamieji, ir pribaigė ją akmenimis".⁷⁷

Našlaitė

„1947 m. spalio 3 d. MGB sulaikė Dzekonskaitę Aleksandrą, Petro d., Merkinės vls. Ežerynų kaimo gyventoją, kuri su tėvais buvo išvežta (1945 m. vasario mėn.) į Sverdlovsko sritį. Iš ten su savo broliu pabėgo, ją užverbavę Našlaitės slapyvardžiu, davę užduotį slapstytis R i c i e I i ų kaime ir užmegzti ryšius su Liepos partizanais, - rašoma MGB pranešime".⁷⁸

MGB 1955 m. liepos 20 d. nutarime rašoma, kad Alytaus apskrities NKVD, vykdydama SSSR NKVD 1945 metų spalio 2 d. nurodymą, 1946 m. vasario 18 d. išvežė iš Ežerynų kaimo Dzekonskų šeimą. Brolis Česlovas su seserimi Aleksandra 1947 m. rugpjūčio 26 d. pabėgo į Lietuvą, kur netrukus juos užverbavo MGB. Brolį Česlovą partizanai 1951 metais sušaudė.

Informatorius čekistai visaip dangstė: liepdavo savo šnipui įskųsti žmogų partizanams, o jie sunaikindavo savo ryšininką bet šnipo, net neįtardavo. Todėl MGB veiklą buvo niekšybių viršūnė. Pakišdavo partizanams įvairių „dokumentų" arba psichologinėmis klastomis ir partizanų rankomis sunaikindavo jų pačių rėmėjus.

Savo planus emgebistai vykdydavo „patamsyje" (vtiomnuju) - vienam agentui nepažįstant kito, sekant vienam antrą, atliekant abiem tą patį veiksmą. Būdavo panaudojami vadinamieji „otbojai" - kai enkavedistai, apsimetę partizanais, „išvaduodavo" suimtą žmogų. Arba per tariamą susišaudymą „atimdavo" iš enkavedistų suimtąjį, kuris paskui, eidamas per čekistų ir „partizanų" rankas, atskleisdavo jiems savo paslapčių.

Buvo kelių kategorijų šnipai slaptieji informatoriai, dažniausiai neraštingi, ką matę ir girdėję perduodavę žodžiu, raštingi agentai, pranešimus palikdavę sutartoje vietoje -„pašto dėžutėje" t.y. kokiame nors plyšyje, po kelmu ar medžio drevėje. Agentai turėjo dvi bylas: „Ličnoje delo" ir „Rabočeje delo". Toliau - kamerų agentai, keliaujantys arba maršrutiniai agentai, partizanams ypač pavojingi. Vidaus agentais būdavo užverbuojami pasidavę arba suimti sužeisti ir išgydyti partizanai, po to padėdavę suimti savo draugus. Šį šiurpų veiklos metodą čekistai jau buvo išbandę Vidurinėje Azijoje ir Vakarų Ukrainoje. Lietuvoje 1946 metais pradėjo veikti smogikų grupė, sudaryta iš stribų, o paskui ir iš pasidavusių partizanų. Šarūno rinktinėje veikusios smogikų grupės būstinė buvo Vilniuje, juos į operaciją nuveždavo ir vėl parveždavo automobiliu. Jų darbas buvo brangiai apmokamas (žr.). Kai kur buvo pradėtos kurti smogikų grupės iš enkavedistų ir stribų, kaip antai Veisiejuose, tačiau jos padarydavo emgėbistams daugiau žalos nei naudos ir todėl buvo uždraustos. Kaip liudija MGB dokumentai, smogikų darbas buvo giliai įslaptintas, apie jį kartais nežinodavo net valsčių MGB skyrių viršininkai, o juo labiau kariuomenė... Antai 1949 metais Didžiasalio kaime kareiviai, radę tam tikro preparato ampulę, ją palaikė Vakarų žvalgybos perduotais partizanams nuodais, o iš tikrųjų ją buvo pametę smogikai. Atrodo, kad šie preparatai pradėti naudoti prieš partizanus 1949 metais.

Norėdami užmaskuoti savo slaptus kėslus, veiksmus, supainioti žmonių protus, susukti galvas, MGB „teoretikai": kurdavo ir skleisdavo įvairiausias legendas. Toks ir buvo partizanas, atseit pabėgęs gyvena Amerikoje, kitas vis dar slapstosi, todėl slaptieji informatoriai telkiami jam ieškoti. Taip aptinkami ir „gyvi", nors iš tikrųjų seniai žuvę partizanai. Įbaugintiems žmonėms, apimtiems visuotinio netikrumo, vaidendavosi net tai, ko išvis niekada nebuvo. Ir žmonės ėmė kaltinti teisiuosius ir teisinti kaltuosius...

Pirmas iškreiptas apgaulingas vaizdas arba iliuzija, užkrėtusi savo „tikrumu" vieną, toliau plisdavo per žmones, vis gražiau padailinama ir išdidinama, ir pagaliau tapdavo kolektyvine haliucinacija. Ir tai buvo geriausia MGB slaptumo skraistė, po kuria ir dabar „ilsisi" daug klastočių ir apgaulių. Jas demaskuoti, išvilkti į dienos šviesą - ateities istorikų uždavinys.

MGB agentūrinės bylos

Agentūrinė byla Brodiačije pradėta 1945 m. liepą sekti Bučionio grupę, kurią sudarė 35 žmonės.

-    Mečtateli pradėta 1945 m. rugpjūtį sekti Česnavičiaus grupę, kurią sudarė 25 žmonės.

-    Razbojniki pradėta 1946 m. vasarį sekti Vaivados būrį, kurį sudarė 13 žmonių.

-    Zveri pradėta 1946 m. kovą sekti Stasio Čėplos grupę, kurią sudarė 25 žmonės.

Agentų sąrašai ⁷⁹

Leipalingio valsčiaus MVD skyriaus slaptųjų informatorių sąrašas, perduodamas MGB organams. Pagal 1947 m. vasario 13 d. padėtį

* sekė Siaubo-Skiedros partizanus

a/m Perletas³    1915    Snaigupės k.
s/i Žena    1921    Dulgininkų k.
Bedniak    1923    Leipalingis
a/b Brat    1925    Didžiasalio k.
Žilvitis    1929    Panemunės k.
Jand    1930    Smališkių k.
Atenta    1914    Smališkų k.
Kalėda    1916    Valkančiūnų k.

Perdavė valsčiaus MVD skyriaus viršininko pavaduotojas Bičkovas

Priėmė vyresn. leitenantas Zavolodka

³ išėjo i partizanus

Šventežerio valsčiaus MVD skyriaus agentų-informatorių tinklas, sudarytas ryšiui su vyresn. leitenantu Kožemiakinu

Šventežerio valsčiaus oper. įgaliotinis vyresn. leit. Kožemiakinas

Lazdijų valsčiaus MVD skyriaus agentų operatyvininkų, turinčių ryšį su valsčiaus MVD skyriaus viršininku, perdavimo žiniaraštis
Slapyvardis ir kategorija
Maškin inf. 10
Borec 24
Čerep 2
Šumskas 14
Vanagas 5

Perdavė: Rykunas Priėmė: Nesterovas

Agentų-informatorių, veikiančių pagal liniją BB, perdavimo sąrašas vyresn. operatyviniam Kapčiamiesčio valsčiaus MVD skyriaus įgaliotiniui jaun. Itn. Bobkovui

Kategorija Pseudonimas  Gim. metai ir vieta    Ką ir kur seka
Miša                                1902 Kapčiamiestis    B. rėmėjas
Kolia                                1897 Kapčiamiestis    Kapčiamiestyje
Milaja                            1913 Vainiūnų k.    Vainiūnų k.
Kotov                            1913 Menciškės k.    Menciškės k.
Varšavskij                    1919 Varviškės k.    Varviškės k.
Paišelis                        1922 Varviškės k.    Varviškės k.
Belik                            1908    Elenavo k.    B. rėmėjas
Volodia                        1907 Kapčiamiestis
Medinis                        1909    Pertako k.    B. rėmėjas
Malčik                        1931 Pertako k.    B. rėmėjas
Dub                            Vainiūnų k.    Vainiūnų k.
Grigas                        1928 Kapčiamiestis    l/gynėjas
Klim                            1910    Bugiedos k.    Bugiedos k.
Lesnoj                         1896 Šapurų k.    Šapurų k.
Baranov                    1907 Varviškės k.    Varviškės k.
Viveris                       1907 Macevičių k.    Macevičių k.

Perdavė: Kapčiamiesčio valsčiaus MVD skyriaus viršininkas

jaun. Itn. Ustinovas

Priėmė: Kapčiamiesčio valsčiaus MVD skyriaus vyr. operatyvinis įgaliotinis

jaun. Itn. Bobkovas

Emgėbistai verbuodavo daugiausia tuos, kurie turėjo ryšių su partizanais. Stribų ar lojalių sovietų valdžiai žmonių agentų sąrašuose rasime vieną kitą. Kaip savo aukomis, jų sąmone ir valia naudojosi emgėbistai, randama rašytiniuose jų klastų planuose. Žodinių klastų būta kur kas daugiau. Emgėbistas „netyčia" prasitarė, „pamiršo" agentūrinius dokumentus, slaptojo informatoriaus pavardė „išsprūdo" iš lūpų... ir dėl to „netyčia" kažkam išsprūsdavo gyvybė. Vos ausis išgirdo, akis pamatė, ir pašnibždomis lėkė per kaimus ir miestelius baisios legendos. Šitaip žūdavo daug nekaltų žmonių.

Šioje lentelėje yra sugretinti (pirmoje vietoje) užverbuotųjų ir (žemiau) nužudytųjų žmonių pavardės, liudijančios tą šiurpią, neišnarpliojamą šėtono kilpą.

Per 1945-1951 metus Lazdijų rajone, įskaitant Seirijų valsčių, buvo nužudytas 571 žmogus (žr. Buržuazinių nacionalistų gaujų siautėjimas Dzūkijoje.-V., 1964). Vien 1945-1947 metais Lazdijų, Šventežerio, Kapčiamiesčio ir Leipalingio valsčiuose buvo užverbuoti 105 žmonės.

Lentelėje vienur agento ir nužudytojo duomenys sutampa, kitur - ne. Neturint agentų registracijos žurnalo, tiksliai išaiškinti aukų kaltumą ar nekaltumą neįmanoma. Tačiau šie sąrašai rodo, kad tiek prievartinis, tiek neprievartinis verbavimas buvo nusikalstama veika, kuri ir nekaltą padarė kaltu, žūdavo nekalti vaikai.

Smogikai

1947 m. rugsėjo mėn. Šarūno ryšininkų ir partizanų šnipinėti MGB pasiuntė 2-N valdybos 2-ojo skyriaus 5-ojo poskyrio smogikų grupę, vadovaujamą šio poskyrio viršininko pavaduotojo majoro Aleksejaus Sokolovo.

Taip buvo pradėtas vykdyti šėtoniškas planas, paruoštas LSSR MGB ministro pavaduotojo pulkininko Litkenso⁴. Smogikai, apsimetę partizanais, rugsėjo 26 d. pasirodė Valančiūnų kaimo gyventojo Juozo Mikelionio namuose. „Partizanai" surašė apklausos protokolą, kaltindami pilietį Juozą Mikelionį kaip MGB agentą. Protokole rašoma: „Aš, Dainavos apygardos įgaliotinis Ypatingiems reikalams Itn. ,,Girėnas"(...).

⁴ Sergejus Litkensas, g. 1912 m. Sankt Peterburge.

Mikelionis Juozas perspėtas, kad už neteisingus parodymus pagal LP karo lauko teismo nuostatus jam gresia mirties bausmė.

Klausimas: Jūsų pavardė ir vardas?

Atsakymas: Mano pavardė Mikelionis Juozas, s. Felikso, 1895 m. gimimo. Esu Valančiūnų k., Leipūnų vls., Lazdijų aps. pilietis.

Klausimas: Paaiškinkite smulkiai Ąžuolo, Šerkšno Antano ir partizano Čigono žuvimo aplinkybes.

Atsakymas: Apie 1946 m. spalio pradžią iš vakaro Ąžuolas atėjo pas mane su sūnum ir pernakvojo miške, o prieš rytą atėjo pas mane papusryčiauti. Tuo pačiu metu pas mane buvo atėjęs slapstytis ir girininkas iš Paliepio girininkijos, Leipalingio valsčiaus. Rytą pastebėjom, kad jau esame rusų apsupti, tada Ąžuolas įlindo į šulinį, bet jį ten rado ir metė granatą, kurį sunkiai sužeidė, o vėliau jį ištraukė ir iš pistoleto pribaigė.

„Partizanai" kaltinamąjį klausinėjo: „Kas galėtų iš jums pažįstamų partizanų už jus garantuoti? Išvardijęs keletą pavardžių, kaltinamsis pasakė: „Už mane gali garantuoti... ir Muzikevičius Kazys, gyv. Didžiasalio k., Leipalingio vls.

Ištardžiusi Mikelionį, SG susitarė su juo dėl susitikimo. Kitą dieną Mikelionis Leipalingio valsčiaus MGB skyriuje pareiškė, kad pas jį buvo „banditai", „bet savo pokalbį su SG nuslėpė" - pastebi MGB.

Kazį Muzikevičių ir Ivanauską iš sargybos, lydinčios juos iš Leipalingio į Lazdijus MGB rugsėjo 27 d. „atkovojo" ir perleido per SG „malūną".

1946    m. spalio 4 d. pagal gautus iš informatoriaus Banka duomenis Dulgininkų kaime buvo įvykdyta čekistų operacija. Ltn. Žavaronkovo 94-ojo pasienio dalinio kareiviai Juozo Mikelionio sodyboje susidūrė su šešiais partizanais. Žuvo Ąžuolas, suimtas Antanas Valukynas. „Pas mane tada buvo ir daugiau partizanų, - pasakoja Mikelionis, - Balandis, Milžinas ir Ąžuolo sūnus, apie 17 m. amžiaus berniukas. Jo pavardė Bučionis, iš Buteliznos km., Leipalingio vls. Ąžuolą per sieną iš karto sužeidė, todėl jis negalėjo pabėgti, o visi kiti pro langus atsišaudydami pabėgo".

1947    m. liepos viduryje, vieną ankstų rytą, pas mane atėjo su partizanais: Tūzas -Rutkauskas iš Leipalingio miestelio ir Šerkšnas Antanas iš Leipalingio miestelio. Jiems einant pamiške, rusai atidengė į juos ugnį ir iš karto sužeidė, bet Tūzas sugebėjo pabėgti, o Šerkšnas Antanas bėgo per lauką ir buvo nukautas.

1947 m. pavasarį Mikalinos kaime buvo vestuvės. Balandis (pavardės nežinau) ir Čigonas užėjo Stankevičiaus ūkin. Rusai, vedami stribo Lazausko, sekė tą apylinkę. Naktį minėtas ūkis buvo apsuptas. Abu partizanai pastebėję išbėgo į kiemą, ėmė atsišaudyti iš pistoletų. Balandis pabėgo, o Čigonas žuvo.

„Tėvas žuvo Valančiūnuose, pas Mikelionį. Jie anksti ryte užėjo pas jį pavalgyt. Ir žiūri - rusai. Ten jis buvo su jaunais partizanais. Tai gelbėdamas juos atsišaudė, o paskui bėgo. Bėgdamas užšoko ant tokio medinio šulinio rentinio, ant dangčio, o jis, pasirodo, buvo supuvęs, tai kai atsispyrė, ir įkrito į šulinį. Rusai jį ištraukė dar gyvą, sužeistą"... - pasakojo Ona Bučionytė

Smogikų protokole rašoma:

„Tauro" Apygardos Vadui, pulk. Žvejui, Itn. Vampyras
„Tauro" Apygardos, „Vytauto" Rinktinės Vadas
Raportas Nr.45

Aš, „Tauro" Apygardos, „Vytauto" Rinktinės vadas, Itn. Vampyras, vykdydamas Jūsų man pavestą užduotį, apsistojau dienoti miškelyje, netoli Leipalingio.

Vykdydamas Jūsų užduotį, aš 1947 IX 27 dienos metu, apie 16 val. pasiunčiau savo kovotojus Aidą ir Girėną su būrio vadu Kirviu į susitikimą su ryšininku Viliumi. Jiems kertant vieškelį, einantį nuo Leipalingio, buvo pastebėtas atvažiuojant vežimas, kuriame sėdėjo trys enkavedistai, kurie vežė kažkokius du civilius. Vyrai nusprendė vežimą sulaikyti. Sulaikant vežimą, enkavedistai šoko bėgti, o vyrai ėmė į juos šaudyti. Susišaudymo metu buvo nukauti du enkavėdsitai, o trečiam pavyko pasprukti. Sulaikytieji civiliai pasakė esą enkavedistų areštuoti ir buvo vežami į Lazdijus. Vyrai areštuotuosius atvedė pas mane į stovyklą. Kartu su suimtaisiais paimta ir dvi planšetės, iš kurių vienoj buvo kažkokio „burlioko" dienoraštis, peilis, kišeninė lemputė ir granata, o antroj suimtųjų dokumentai, pagal kuriuos buvo vežami į Lazdijus verbavimo tikslu, kad surastų Liepos grupę.

Aš, perskaitęs dokumentus, suimtiesiems pareiškiau, kad pagal LP Karo lauko Teismo nuostatus šnipai yra kariami, todėl ir jums pagal šiuos nuostatus, kaipo lietuvių tautos išdavikams, gresia panaši mirtis.

Suimtieji pasisakė esą - Ivanauskas⁵ Juozas, Juozo, 1925 m. gimimo, iš Didžiasalio k. Leipalingio vls., Lazdijų aps., o antrasis - Muzikevičius Kazys, to paties kaimo gyventojas. Jie pasisakė, kad nėra jokie šnipai, o tiktai suimti už palaikymą ryšių su partizanais, už aktyvią paramą jiems. Ivanauskas turi slapyvardį - Sakalas.

⁵ J. Ivanauskas nuteistas 25-iems metams lagerio, tėvai 1947 m. gruodį išvežti į Sibirą, sesuo Ona 1950 m. birželio 5 d. po susišaudymo jos namuose partizanams su kariuomene, suimta.

Suimtuosius nutariau apklausti ir patikrinti asmenybes, o visus dokumentus kartu su perimtais iš enkavedistų pasiųsti jums.

Su faktais sutinkame. Parašai: J. Ivanauskas, K. Muzikevičius

Parašas: Ltn. Vampyras, „Tauro" Apygardos „Vytauto" Rinktinės Vadas ⁸¹

MGB rašo, kad Ivanauskas nurodė laikiną Liepos būrio stovėjimo vietą miške prie Mikalinos ir Dulgininkų kaimų. Rugsėjo 28 d. ten buvo pasiųsta kariuomenė, kuri surado partizanų stovyklą, bet dėl kareivių nemokšiškumo, kaip rašo MGB, partizanai pasitraukė. Įvyko taip: 34-ojo šaulių pulko 7-osios šaulių kuopos vadas leitenantas Tiurinas buvo iškviestas į Leipalingio vls. MGB skyrių, kur jam buvo perduotas Lazdijų MGB skyriaus viršininko Pšeničnikovo įsakymas, gautas iš LSSR MGB ministro pavaduotojo pulkininko Litkenso. Jame teigiama, kad Liepos partizanai (5-6 žmonės), ginkluoti rankiniu kulkosvaidžiu, automatais ir šautuvais, yra miške (9486) į pietvakarius nuo Mikalinos k. už 800 m. Kuopos vadas leitenantas Tiurinas parodė žemėlapį būrio vadui leitenantui Kriukovskiui ir, dūręs į jį pirštu, pasakė: „Vykti su būriu automašina į rajoną Kuolonys (9282), paskui pėstiems eiti iki Stirlio ežero ir prie eigulio namelio laukti". Leitenantas Tiurinas, atvykęs į Mikalinos kaimą, išskleidęs būrį grandine, bet nepaaiškinęs padėties, patraukė Kmielevos kaimo (9186) kryptimi. Miške (9086) 7-osios šaulių kuopos vado pavaduotojas vyresn. leitenantas Tankunas kalnelyje rado partizanų stovyklos žymių. Pašaukė šunį Džiulbarą, kuris ir nuvedė partizanų pėdsakais pietvakarių kryptimi. Ten partizanai juos apšaudė iš kulkosvaidžio ir kitų ginklų. Kareiviai sugulė. Kiek pagulėję, vėl vijosi partizanus. Enkavedistams priėjus Baltąją Ančią, iš kitos pusės juos vėl apšaudė partizanai. Nuėję du kilometrus, Sventojansko-Krivonių kelių sankryžoje kareiviai rado partizano kepurę ir šviežias vežimo vėžes, bet šuo pėdsakus pametė ir persekiojimas nutrūko.⁸²

MGB rašo: Liepos banditų grupės štabo bunkeriui nustatyti š.m. rugsėjo 28 d. buvo sulaikyta gaujos vado sesuo Viktė Ptakauskaitė. Per tardymą apskrities MGB skyriuje ji neprisipažino. Todėl buvo įvykdyta tokia „kombinacija":

Po tardymo apskrities skyriuje Viktė Ptakauskaitė, lydima trijų SG sargybos smogikų, apsirengusių MGB kariuomenės uniforma, buvo pasiųsta su lydraščiu kalėjimo viršininkui iš Lazdijų į Marijampolę, kaip Liepos gaujos vado sesuo ir jo asmeninė ryšininkė.

Lydraštyje buvo nurodyta, kad Ptakauskaitė numatyta verbuoti, „„privedant" gaują prie operatyvinio smūgio".

SG „atkovota" iš sargybos, Ptakauskaitė per tardymą papasakojo, kad ji yra asmeninė Liepos ryšininkė, su juo sistemingai susitikinėja, susisiekia per bandito Šerno tėvą Juozą Navicką.⁸³

Dainavos Apygardos Ryšių-Sekimo skyriaus Viršininkui Klevui.

Raportas nuo Itn. Girėno

Vykdydami jūsų uždavinį, mes savo kelionėje apsistojome dienavoti miške, esančiame apie 4 km nuo Lazdijų, grįždami iš ryšio ir pereidami kelią, pastebėjome ateinant du rusus ir vieną moterį. Rusai buvo ginkluoti. Greit nutarėme, kad ši moteris gali būti areštuota, todėl nusprendėme ją iš enkavedistų atimti. Vyrai atidengė į rusus ugnį ir to pasekmėj vienas rusas nušautas ir moteris perimta mūsų. Vienas rusas pabėgo. Atimta planšetė su dokumentais, ginklas - AVT, penkios apkabos. Dokumente buvo parašyta, kad pilietė Ptakauskaitė Viktė (t.y.minėtoji moteris) yra Liepos sesuo ir vežama į Marijampolę užverbavimo tikslu, kad išduoti brolį, todėl aš nutariau minėtąją moterį apklausti ir ištirti reikalą, o visus paimtus dokumentus, kartu su paimtais daiktais, prisiųsti Jums. Iš protokolo man aišku, kad minėtoji pilietė buvo žiauriai mušama, bet nieko neišdavė. Jos duotus parodymus ir ryšininkus patikrinsiu.

Laukiu tolimesnių nurodymų.

Su faktais sutinku: Ptakauskaitės parašas.

Apklausinėjo: parašas (Itn. Girėnas)

(Kalba netaisyta)

V.Ptakauskaitė taip pat nurodė 8 gaujos ryšininkus, rašo MGB, tarp jų: Mizerų k. gyventoją, Liepos gaujos dalyvio žmoną - Anelę Subačienę, banditą Petrą Vailionį ir pagrindinį Siaubo gaujos vado ryšininką, legalizavusį banditą Joną Grigą. (...) ⁸⁵

V.Ptakauskaitę SG užverbavo kaip ryšininkę slapyvardžiu Sesuo (Sestra). SG vadovas jai davė Liepos vardu rašytą laišką, kur buvo nurodyta, kad Ptakauskaitė atkovota iš sargybos ir Liepai padėkos ženklan su ja siunčiama dovana: automatas ir keletas apkabų šautuvo šovinių. Perduodant Ptakauskaitei automatą, jis buvo užtaisytas specialaus veikimo disku, be to, šautuvo šoviniais buvo užtaisytos kai kurios apkabos.

Tą pačią naktį Ptakauskaitė, lydima dviejų smogikų, buvo pasiųsta vežimu, gautu iš Leipalingio valsčiaus, Mižonių k. banditų rėmėjo Martyno Valentukonio.

Prieš išsiskiriant su Ptakauskaitė, su ja buvo sutartas ryšys pagal slaptažodį „Ar sesuo namuose", per bandito žmoną Subačienę ir Dziržių k. gyventoją Petrą Stravinską.

p. Liepa,

šį laišką Jums rašo bendros kovos draugas, miško brolis Girėnas. Šiose apylinkėse esu atsitiktinai, tikriau pasakius, praeinantis žmogus. Čia esu ne vienas, bet su savo vyrais. Pirmiausia, nors esu dar nepažįstamas su Jumis, bet leiskite pasiųsti laišką visų mano draugų vardu Jums ir Jūsų kovos prieš bendrą mūsų priešą - bolševikinį okupantą. Atsitiktinai teko netarpiškai kai ką padaryti Jums gero. Mano vyrai visai netikėtai susidūrė su enkavedistais, kurie varėsi areštuotąją Jūsų seserį. Mano vyrai atidengė į enkavedistus ugnį ir šie palikę areštuotąją pabėgo. Smulkiau apie visa tai papasakos Jums pati Jūsų sesuo. Mes šiuo laiku esam kelyje ir turėjome keletą susišaudymų su stribais, ruskiais ir to pasekmėj, mums yra atitekę ginklų ir šovinių, bet mums visa tai nepatogu ir sunku su savimi nešioti, o išmesti kur nors irgi gaila, tuo labiau, kad tuos daiktus galima sunaudoti geram tikslui. Jūsų sesuo pasakojo, kad pas Jus nevisai pakankamas stovis su ginklais, o pas mus šiuo metu perteklius yra, todėl nutariau, ką turėdamas atliekamo pasiųsti Jums tikėdamasis, kad daiktai bus sunaudoti bendroj kovoj prieš lietuviškas išgamas komunistus.

Tikiuosi, kad mums pavyks ir plačiau išsikalbėti. Šiuokart linkiu ir toliau taip pat sėkmingai vesti kovą prieš mūsų žemelės teriotoją - bolševiką!

Tikėkimės, kad laisvė ne už kalnų!

Sėkmės ir pasisekimo!

Itn. Girėnas ⁸⁶

(Kalba netaisyta)

Jonas Girgas ⁸⁷, Gailiūnų kaimo gyventojas, spalio 2 d. jį „išvadavusiems" iš NKVD „partizanams" papasakojo: „Mūsų grupės vadas anksčiau buvo Stonkus Jonas s. Antano, kuris suimtas 1946 m. rudenį ir turėjo slapyvardį Žaibas, pagal kurį ir dabar tebesivadina mūsų grupė. Aš miške būdamas turėjau slapyvardį Briedis. Be to, daugiausia partizanams padėdavau perkeldamas per upę. Pats asmeniškai dalyvavau Merkinės puolime 1945 m. gruodžio mėn.

Klausimas: Kokia vietos partizaninio sąjūdžio gimimo istorija?

Atsakymas: Partizaninis sąjūdis pas mus prasidėjo nuo pat pirmųjų bolševikinės okupacijos dienų. Iš pradžių partizanų buvo apie 150 žmonių, 1944 m. vadovavo Galinis - Aleksonis iš Liškiavos kaimo. Jis žuvo 1944 m. rudenį Bugedos kaime, Kapčiamiesčio vls. Vėliau vadovavo kažkoks mokytojas, kurio žmona yra Rudžiūtė iš Liškiavos (vadinama Dzūkijos gražuole). Jis žuvo 1945 m. pavasarį ties Panara, Merkinės vls. Jo vyrai paklojo apie 40 enkavedistų. Po mokytojo vadovavimą perėmė Siaubas -Grušauskas iš Radzyščiaus kaimo, Merkinės vls., kuris vadovauja ir iki šiol, savo žinioje turi apie 40 žmonių ir laikosi daugiausia Žaliamiškyje. (...) Prašyčiau, jeigu galima, paeiti kartu su manim, kur susitiksim ką nors iš Siaubo vyrų, kurie visa geriausiai apie mane žino. Aš pats toliau taip pat pasiliksiu laisvės kovotojų gretose ir visomis jėgomis kovosiu su Lietuvos okupantais... „Septyniolikai Siaubo vyrų teko patirti „SG mielnicą (malūną)" ir sovietų lagerius. Po „SG malūno", Grigas prisipažino, kad yra Siaubo ir Liepos kuopų ryšininkas, slapyvardžiu Briedis. Dėl garantijos, kad jis nėra partizanų išdavikas, Grigas išvardijo tuos, kurie laiduotų už jį - 19 Siaubo rezervinio būrio žmonių, gyvenančių Leipalingio vls., Gailiūnų ir Baltašiškės kaimuose. Šio būrio vadovas yra Antanas Valatkevičius - pasakė Grigas. Taip pat nurodė, kad rezervinis būrys ginkluotas dviem lengvais kulkosvaidžiais ir 17 šautuvų. Šituos ginklus turi su savim būrio dalyviai.²

Realizuojant Grigo parodymus, š.m. spalio 8 d. Siaubo rezervinio būrio nariai, iš viso 16 žmonių, gyvenančių Gailiūnų ir Baltašiškės kaimuose, buvo suimti.

Per operaciją, pagal Grigo parodymus, surasti 4 bunkeriai. Iš vieno jų paimta 98 šautuvų ir 30 pistoletų TT šovinių, o taip pat vienas čekoslovakiško kulkosvaidžio diskas.

Smogikai savo operaciją tęsė 1947 m. spalio 9 d. „partizanų išvaduotas iš enkavedistų", Gailiūnų kaimo gyventojas Stasys Balčius davė tokius parodymus: „Į partizanus išėjau nuo pat bolševikų okupacijos pradžios ir priklausiau rezervinei Žaibo grupei, kuri laikė save 5-ąja Siaubo grupe. Mūsų veikimo rajonas: Kašarių, Ricielių, Guobinių, Rigėliškės, Baltašiškės ir kitų gretimų kaimų rajonas. Iš pradžių visai grupei vadovavo Liūtas, o maždaug nuo 1945 m. vasaros, Liūtui atsisakius, vadovavimą perėmė Žaibas, o Liūtas liko Žaibo padėjėju ir kartu vadovavo Mickūnų kaimo vyrams"...⁸⁸ S.Balčiaus bendražygis ir būrio vadas Kadugys - Antanas Valatkevičius (g. 1913 m. Gailiūnų k.) apsišaukėliams „partizanams" taip pasakojo: „Aš žinau vietą, kur yra užkastas priesaikos dokumentas, kurį užkasėme keturiese: Liūtas - Rudys Bronius (areštuotas tuoj po užsiregistravimo), Žaibas - (areštuotas šių metų pradžioj), aš ir Bučionis iš Miciūnų kaimo. Butelį užkasėm Juodiškio ežero šlaite. (...) 1945 m., datos neprisimenu, pas mane atėjo Rudys Bronius ir pakvietė eiti pas Stonkų Joną - Žaibą. Kai atėjome pas pastarąjį, pas jį jau buvo Bučionis Viktoras. Stonkus Jonas atnešė iš kiemo užlakuotą litrinį butelį ir pakvietė mus visus eiti prie Juodiškio ežero užkasti šitą butelį į žemę. Kai mes atėjome, parinkome ant ežero kranto vietą, kur mums dalyvaujant Stonkus užkasė butelį. Šiame butelyje buvo keletas dokumentų, vienas iš jų - rezervininkų sąrašas su parašais, kitų nežinau. Tardymo organams mane areštavus, aš parodžiau tą vietą, kur buvo užkastas butelis" 1947 m. lapkričio 20 d. MGB tardytojui Kadugys - Antanas Valatkevičius (priesaiką davęs „Šarūno" rinktinės vadui Alseikai 1945 m. Pūščios girioje).

„Partizanai" apklausos pabaigoje Kadugio pasiteiravo: „Ką manote daryti toliau?" „Pasilikti partizanų gretose ir kovoti su mūsų bendru priešu - bolševikais", - atsakė Kadugys.⁸⁹

Šaltinis: Gracius Priėmė: Luža

a.b.Nr.6418 1957 m. rugpjūčio 2 d.

Agentūrinis pranešimas

Buvo sudarytas banditų rezervininkų sąrašas, kurį šaltinis matė asmeniškai, kadangi pats buvo rezervinės grupės narys, tiktai šaltinis neprisimena, rodos, kad tą sąrašą pasirašė visi dalyviai. Sąrašą saugojo Jonas Stonkus ir Rudys. Kur jie tą sąrašą padėjo, šaltinis nežino. Iš viso sąraše buvo daugiau nei 50 žmonių. Kaip jam pasakojo Jonas Stonkus ir Rudys, visi turėjo ginklus, bet šaltinis ginklo neturėjo ir kokiose nors nusikalstamose operacijose nedalyvavo.

Visų banditų rezervininkų šaltinis, praėjus daug metų, neprisimena, tik prisimena, kad buvo: Antanas Valatkevičius, Vladas Sinkevičius, Vladas ir Pranas Martinioniai, Stasys Balčius, Vaitiekus ir kiti.

Kai dėl priesaikos, tai iš tikrųjų ji buvo: 1945 m. mes visi banditai rezervininkai buvome pakviesti į Pūščios mišką, kur atėjo gaujos vadas Alseika, jo adjutantu buvo banditas Suraučius iš Švendubrės kaimo ir dar kažkas su jais - neprisimenu. Šitie banditai buvo ginkluoti. Priesaiką davėme vadui Alseikai, skaitė kažką panašaus į maldą, smulkiai teksto šaltinis neprisimena, bet viskas buvo suvedama į nepriklausomos Lietuvos atkūrimą ir kovą su sovietų valdžia.

Užduotis agentui duota atskirai.

Pažyma: Pranešimas iš agento paimtas ryšium su LSSR KGB prie MT tardymo skyriaus užklausimu. Daugelis iš areštuotų už antisovietinę veiklą buvusių rezervininkų iš kalėjimų sugrįžo ir gyvena Didžiasalio apylinkėse.

Priemonės: Visus sugrįžusius banditus-rezervininkus paimti į agentūrinį stebėjimą, tam pritraukiant agentus: Gracių, Igną, Mortą.

Tikra: KGB aparato prie LSSR MT Veisiejų rajonui vyr.oper. įgaliotinis

leitenantas (Luža).

(Kalba netaisyta)

Marcinonis

„Mes rankų nenuleidome. Pūsčioję priesaiką davėme. Tada vadas buvo Gontis. Kai žygiavome, vieškeliu, ėjome, tai gal dviejų kilometrų vora buvo. Visi ginkluoti, dainuodami... Aš varganai pradėjau gyvenimą ir varganai baigiu. Žinote, po to visko, kai aš imu kalbėti, tai vienu pradedu, o kitu pabaigiu. Kitas galvoja, kad aš meluoti vis niekaip neprisirengiu. Žinote, negalima apsakyti, kaip tardė. Mus tardė su Stonkum, tai laikėmės. Atveda iš tardymo, tai slenkstis buvo mums priegalvis, o šalia keturi stovi su automatais.

O buvo taip: suėmė tokį Joną Grigą, tai jis viską kaip ant šniūro suvėrę. O lupo mus gal porą savaičių. Tardė toks Jankevičius. Pasidėjo ant stalo mušimo įrankius ir pasakė: „Dabar pradėsim su tavimi darbą'. Ant stalo pridėta visokio storio kabelio. Sako: „Na tai išsirink! Kuris tau geriausias!". Sakau: „Aš išlaikysiu ar žūsiu, man jie visi vienodi". Išrengdavo nuogą ir lupdavo. Tai matote, kokia dabartės mano galva..."

1947 m. gruodžio 9 d. MGB pavaduotojo pulkininko Litkenso įsakymu į Alytų atvyko majoro Sokolovo smogikų grupė. Alovės miške smogikai, apsimetę partizanais, „atėmė" iš enakvėdistų Vilniun vežamą vairuotoją Juozą Milių. „Išvaduotas" J.Milius papasakojo „partizanams" apie Špoko būrį ir jo ryšininką Švetkauską, pareiškęs norą pasilikti su partizanais. „Eiti į partizanų būrį smogikai negalėję, - samprotavo MGB, - nes Milius buvo senokai suimtas ir jo pasirodymas kaime su nežinomais partizanais būtų sukėlęs žmonėms įtarimą, todėl Špoko ryšininką Švetkauską SG nutarė suimti slapta ir padaryti kombinaciją kaip ir su Miliumi. Bet kareiviai Svetkausko namuose nerado. „Kad SG nebūtų be darbo, - rašo Sokolovas, - aš, gavęs pulkininko Litkenso užduotį -išsiaiškinti, kokie partizanai žuvo Talokyje Salicko sodyboje gruodžio 8 d. (MGB manė, kad ten žuvo 10 Negro būrio partizanų), patraukiau į ten". Kai naktį smogikai atėjo prie Salicko namų, jų niekas neįsileido. Tada, išdaužė trobos langus, sulindo vidun. Moterys buvo įsitikinusios, kad tai partizanai, papasakojo, kad jos pačios nematė, kaip, gelbėdamiesi nuo kariuomenės, kluone pasislėpė trys vyrai, kurie paskui sudegė. Per tą laiką, kol smogikai buvo Talokyje, atėjo žinia, kad Švetkauskas jau namuose. Gruodžio 10-osios naktį Švetkauską suėmė kareiviai, kadangi SG slaptai jo suimti nepavyko, mat antrą kartą tardomas Milius MGB pareiškė, jog smogikams viską melavęs, nes bijojęs, kad gali nužudyti. Kai du smogikai varėsi Švetkauską į Lazdijus, juos ties Trako mišku užpuolė „partizanai" ir suimtąjį iš NKVD „atėmė", nusivedė į mišką ir ėmė klausinėti. Ten Švetkauskas iš pradžių patvirtino turįs ryšį su partizanais, pasakė jų slapyvardžius, bet paskui, gerai įsižiūrėjęs į savo „vaduotojus", ėmė įtarinėti, kalbėjo atsargiai ir į smogikų klausimus net atsirėždavo: „Aš nenoriu būti išdavikas". „Jeigu jūs norite, tai einam pas mūsų partizanus, ir jie jums pasakys, kas aš toks..."

Miške buvo šalta, ir smogikai patraukė į eigulio trobą, bet eiguliui Švetkausko nerodė, o paslėpė jį palapinėje ir vis klausinėjo. Apie smogikų operacijos eigą Sokolovas pranešė Litkensui ir paprašė leidimo susisiekti su partizanais. Litkensas smogikams eiti pas partizanus leido.

Naktį iš gruodžio 12 d. į 13-ąją smogikai pagal numatytą maršrutą kartu su Švet-kausku išėjo pas Špoko partizanus. Pulkininkas Litkensas davė Sokolovui penkis kareivius su kulkosvaidžiu smogikams pridengti. Kareiviai, apsimetę telefonistais, laikėsi netoli SG maršruto.

Smogikai naktį išėjo iš miško ir patraukė per Ročkių kaimą. Užsuko pas valstietį Liudvinauską, kur ir apsistojo. Vieni „partizanai" išėjo su Liudvinausku ieškoti pastotės, nes pėsčiomis buvo toli, kiti pasiliko troboje. Smogikams vakarieniaujant, mergina išėjo vandens, paskui grįžo su malkomis. Netrukus toje pusėje, kur vaikščiojo mergina, kažkas iššovė iš pistoleto. Apsimetėliai, puolę iš trobos, pasiruošė šaudyti ir bėgo iš paskos nuėjusiems ieškoti pastotės. Tuo metu iš krūmų juos ėmė apšviesti raketomis ir apšaudyti iš automatų bei šautuvų. Smogikai manė, kad juos apšaudo kariuomenė arba stribai, ir traukėsi be šūvių. Susitikę su anais keturiais „partizanais", susėdo į vežimus ir važiavo toliau. Važiavo lėtai, nes buvo purvynas. Bevažiuodami vis išgirsdavo, tartum kažkas juos sektų. Kai tik privažiavo Mikabalių-Paserninkų kryžkelę, paskutinę pastotę pasiviję raiteliai sušuko: „Kto idiot?" Smogikai atsakė: „Lietuvos partizanai" ir pasiteiravo - kas klausia?

Raiteliai atsakė, kad jie taip pat partizanai ir pasisakė slapyvardžius: Viesulas ir Klajūnas. Smogikų paklausė slaptažodžio, bet tie atsakė, kad slaptažodžio nežino, nes nelietuviai. Partizanai tuomet paleido keletą serijų iš automatų. Smogikai partizanus apšvietė raketomis ir apšaudė iš kulkosvaidžio bei SVT ir matė, kaip raiteliai krito nuo arklių. Vieną, užsikabinus kojai už balno, arklys nuvilko, o kitas pasileido bėgti. Pradėjus į jį šaudyti - staiga prapuolė. Smogikai bėgo jų link, bet iš abiejų kelio pusių ėmė smarkiai šaudyti. Vežimai apvirto, arkliai išsibėgiojo. Kažkur pradingo ir Švetkauskas. Vežėją sužeidė...

Sokolovas savo ataskaitoje pažymėjo: per susišaudymą smogikai į jo signalus neatsakė ir ryšininko nepasiuntė. Jau 2 val. nakties smogikai atsidūrė Paserninkų kaime pas Majauską. Štai ką jie ten veikė:

Majorui drg. Sokolovui

Pranešimas S/g vado Barzdos

„(...) Mes pas jį atėjome naktį, maždaug 2 val., t.y. jau gruodžio 13 d. Nurodytas pilietis ir jo šeima iš pradžių mumis visiškai netikėjo ir sakė tiesiai į akis: jūs istrebiteliai. Mes iš trobos nieko neišleidome ir pasilikome pas juos dienoti. (...) Visa ši šeima buvo mums abejinga iki vidurdienio. Mes tuo metu ramiai tarp savęs kalbėjomės, dainavome banditų dainas ir visiškai nekreipėme į juos dėmesio, t.y. visai nevertėme, kad jie mums būtų atviri. (...) Gruodžio 13 dienos antroje pusėje jie pasidarė mums atviresni ir pradėjo kalbėti apie banditus. (...) Su Blaževičiūte visą laiką kalbėjosi kovotojas Tauras, kuris jai davė banditų dainų, ir ji savo ranka parašė adresą ir prašė, kad Tauras jai parašytų laišką. Tauras pažadėjo atsiųsti ir sakė, kad laiške nurodys savo adresą. Blaževičiūte dar parodė Taurui 4 banditų nuotraukas ir prašė iš jo nuotraukų, bet mes atsakėme, kad su savimi neturime. Vienoje šių nuotraukų buvo 12 banditų, o kitose trijose po du. Visi banditai buvo nufotografuoti su tokiais ginklais, kokius jie iš tikrųjų ir turi. Buvo matyti automatai ir keli vienetai šautuvų. (...) Ji mums paaiškino, kad banditas, slapyvardžiu Sakalas yra buvęs Alytaus gimnazijos mokytojas, o Rambynas - jo mokinys. Blaževičiūtė papasakojo, kad Siaubas ir dar 7 banditai nukauti bunkeryje ant Nemuno kranto. (...) Pranas Majauskas sakė, kad jis žino, jog enkavedistai daro tokią kombinaciją: paima žmogų, jį veža lyg areštuotą, kelyje surengia kautynes, kur kiti enkavedistai, neva banditai, jį paima ir pradeda tardyti, o po tardymo jie suima visus, kuriuos pastarasis nurodė. Jis sakė, kad Lazdijuose taip darė iš kažkur atvažiavę stribai. Dar jis sakė, jog žmonės pastebėjo, kaip po kautynių nušauti enkavedistai vėl atsikelia ir ramiai sau nuvažiuoja. Taip buvo rudenį Lazdijų apskrityje. Bet jis pastebėjo, kad jie visi šiame rajone perspėti apie tokias kombinacijas ir jų tuo nenupirks".

Gruodžio 13 -osios vakarą smogikai išsidangino. Sokolovas savo raporte apie šią smogikų operaciją rašė: „Važnyčiotojai šnekėjo, kad jie vežė stribus, kuriuos apšaudė partizanai. (...) Po to, kai aš perėmiau SG, vietose, kuriomis praėjo SG, prasidėjo kariuomenės operacijos, ir aš nurodžiau Seirijų vls. MGB skyriaus viršininkui, kur yra bunkeris su trimis banditais. Kaip jie to bunkerio ieškojo, aš nežinau, bet bunkerio jie nerado, o iš to ūkio, kur buvo bunkeris, banditas pabėgo raitas, į jį kareiviai šaudė, bet nepataikė... Be to, nežinia, kur pasislėpė abu broliai ir sesuo Majauskai. Paėmęs SG, aš sugrįžau į Alytų, kur buvo rengiama kita kombinacija".⁹¹

Savo raporte vyresnybei smogikų vadas aiškina: „Reikia vengti apskrities skyriams perduoti sulaikytuosius ir apie juos medžiagą, gautą iš s/g. „Atbojaus" metodu s/g gali dirbti nepaisant jokių banditų perspėjimų ir dėl šio mūsų taikomo metodo smerkimų. Bet tiktai reikia šiuos „atbojus" kruopščiai parengti vykdyti: dažniausiai toliau nuo objekto gyvenamosios vietos, kad objektas pagal vietovę matytų, jog jį suėmė banditai, kurių jis žinoti negali, tarp kurių nerastų sau žinomo partizano. Tai viena.

Antra - kad „atboj" ir po jo sekantys tardymai s/g tiriamajam objektui būtų kuo įtikinamesni, reikia miškuose, per kuriuos eina keliai iš keleto apskričių, rengti permetimo bazes - padaryti miške keletą bunkerių, suteikiant jiems senų išvaizdą, atseit juose banditai gyvena jau seniai, vesti į šiuos bunkerius „atimtus" banditų ryšininkus ir

ten tardyti. Tokiu būdu galima keletą dienų objektą tardyti darant su juo papildomas kombinacijas, kad pagaliau išsiaiškintume. Tokiomis kombinacijomis, kaip mes darome, kai tardome objektą miške, prie laužo, objekto išsamiai apdoroti jį apklausiant negalime. „Apdorojant" bunkeryje mūsų neriboja laikas, galima objektą apdoroti išsamiai, netgi atskleisti mus labiau dominančius jo ryšius. Suėmus eiti ten, kur yra permetimo bazė, tardyti bunkeriuose, iš kur perduoti kariuomenei priklausomai nuo tardymo rezultatų, paleisti, užmezgant su jais ryšį, kaip su banditų ryšininkais, pagal slapyvardį.

Tokią bazę aš laikau būtina organizuoti Trakų aps. kr. Akmenės* vls. ribose, toje vietoje, kur mes dirbome: Rūdininkų girios pakrašty, kur keliai iš šešių apskričių: Varėnos, Alytaus, Prienų, Lazdijų, Vilkaviškio ir Šakių. Tokiu būdu „perevaločnaja baza", vienoje vietoje galėtų aptarnauti šias apskritis.

Tokios bazės įtaisymas nesudaro ypatingų sunkumų, tik reikia miške įrengti būtiną skaičių bunkerių - tris, keturis, ne daugiau. Vienas - štabo, ir įrengiamas kaip štabo (štabo bunkerio įranga yra pas mus s/g bazėje). Štai ir viskas. Darbas šioje bazėje taip pat nėra ypatingo sudėtingumo.

Tarkim, keliose apskrityse yra objektai, kuriuos būtina tardyti s/g, juos ten perduodant arba per „otbojų", arba su jais smogikams pabėgant iš vls. MGB skyriaus KPZ. Vienas operatyvinis darbuotojas, turėdamas su savimi raciją, ir palaikantis ryšį su kitu operatyviniu darbuotoju, išvažiavusiu į apskritį, parengia ir nukreipia objektą į bazę.

Kai objektas paruoštas, į bazę siunčiamas racijos signalas, o smogikai jį sutinka arba per „otbojų", arba per pabėgimo iš vls. MGB skyriaus KPZ tarpininką. Po objekto „apdorojimo" minėtoje bazėje ir bunkeriuose jis apgyvendinamas atskirai bunkeryje, iš kur arba išleidžiamas tęsti operatyvinio žaidimo, arba išvedamas iš bunkerio neva per kareivių operaciją. Priklausomai nuo būtinybės su juo paimami ir tardymo dokumentai arba dėl vaizdo paliekami pas smogiką.

Tokį pabėgimą iš vls. MGB skyriaus pagal mano nurodymus geriausia rengti Akmeninės vls. MGB skyriuje, kuris savo padėtimi labiausiai tinka visiems mūsų tikslams.²

LSSR MGB 2-N valdybos, 2 poskyrio viršininko pavaduotojas majoras

(Sokolovas)

Agentūrinės kombinacijos

1947 m. lapkričio 9 d. Lazdijų MGB skyriaus viršininko pavaduotojas majoras Mnacekanovas užverbavo agentą, slapyvardžiu Mikas ir išdavė jam pažymėjimą, kuriame rašoma, kad toks ir toks (pabėgėlis iš Sibiro) per 24 val. turi išvykti iš Lietuvos. Liepė Mikui tą pažymėjimą rodyti giminėms ir pažįstamiems, sakyti, kad jis niekur nevažiuos, bet slapstysis. Kaip slapstytis, Miką MGB instruktavo: jeigu partizanai jam pasiūlytų eiti su jais, reikia sakyti, kad slapstytis saugiau, bet partizanams juo patikėjus, reikia sutikti.

1947 m. lapkričio 24 d. Kirteliškės kaime pas Andrių Nedzinską Mikas susitiko su partizanais. Ką girdėjęs pranešė Šventežerio emgėbistui Frolovui. Štai trumpas gruodžio 2 d. Miko agentūrinio pranešimo atpasakojimas. Šaltinis klausinėjo partizaną Kerštą, ar jis negalėtų jam parūpinti dokumentų. Kerštas atsakęs:

-    Ne, šito padaryti negalime. Tu apie tai pakalbėk su mūsų viršininku.

-    Aš jo nepažįstu, - sakė šaltinis.

-    Tai ir yra bėda, kad tu jo nepažįsti. Kaip draugui tau pasakysiu, nes vis tiek tu jį pamatysi - Juozo Mikelionio brolis Vincas Mikelionis, jį vadina Vargdieniu...

Agentūrinio pranešimo apačioje MGB prierašas: Drg. Koroliovui. Skubiai perduoti Frolovui, kad jis, susitikęs su Miku, duotų jam užduotį nustatyti: 1. štabo dislokavimo vietą, 2. vadovybės sudėtį, 3. liepti įstoti į gaują ir pradėti tarnybą štabe.

Kitame, gruodžio 9 d., Miko agentūriniame pranešime sakoma, kad gruodžio 7 d. Kirceliškės kaime pas Andrių Nedzinską jis susitiko su partizanais Juozu Mikelioniu -Berželiu, Kerštu ir vienu nepažįstamu. Janina Armanavičienė, pasikvietusi šaltinį į kitą kambarį, pasakė: „Tikriausiai to civiliai apsirengusio nepažįsti? Jis yra vyriausias viršininkas, Kariūnas - Labenskas iš Papėčių". Vėliau iš pokalbių su partizanais šaltinis sužinojo, kad Kariūnas 1931-1939 metais mokėsi Lazdijų gimnazijoje, baigė karo mokyklą, turi leitenanto laipsnį. Mikas, likęs vienas su Kariūnu, klausinėjo, kaip jam įstojus į partizanus. Kariūnas jam sakė, kad įstojęs į partizanus daug kentės, alks ir šals, bus purve ir nemiegojęs, o kelio atgal nebebus. Liepė Mikui pagalvoti ir pakalbėti su Vargdieniu.

1948 m. balandžio 18 d. šaltinis Plunksna (Miko giminė) emgėbistams pranešė, kad pas jį balandžio 16 d. buvo atėjęs ginkluotas jo brolis su vienu partizanu. Jis išeidamas pasakė, kad įstojo į partizanus.⁹²

Pasakoja Vytautas Škarnulis

„Margelis... Kokis jis partizanas buvo? Banditas! Kai juos išvežė, tai jis po kiek metų sugrįžo. Viršaičio sūnus, turtingai gyveno. Parėjo, atėjo pas mane, mes dar vienbalsiai gyvenome, abu karves ganėme. „Ar atsimeni, kaip mes šnekėjome, kad kitokie laikai bus?" Galvoju aš sau: „Kokie laikai?" Ir klausiu: „Kaip tu čia parvažiavai?" „Parvažiavau savo noru", - sako jis. „Tai ką tu darysi?" „Gal negrįšiu"... Čia kiek laiko pabuvo, paskui... ir sako: „Eisiu in Šventežerį milicijon, užsiregistruosiu". Paskui parėjo ir sako: „Liepė per 24 valandas važiuoti atgal". Jis jau anksčiau man pasakojo: „Parvažiavau, tai Krosnoj nakvojau pas stribus. Paskui antryt man stribai davė pavadą ir pavežė iki kryžkelių, iki Zujaus. Aš nešnekėjau lietuviškai, o tik rusiškai. Parvažiavau su sargyba. Ties kryžkelėmis padėkojau lietuviškai. „Tai aukštas valdininkas!" - pamanė stribai. Jis man darės įtartinas su tais stribais... jei pabėgęs iš ten... Jis čia buvo, buvo ir vieną sykį jau sako: „Eisiu pas mūsiškius". Ir išėjo. Dar prieš tai sykį karves ganau, žiūriu, jis ateina pas mus, ir tik pykšt, pykšt... jau stribai. Tai sakau sau: jį turėjo suimti, bet kaip ėjo, taip nuėjo. Kitą kartą buvau pas svainį Ežerėliuose. Tada vyko kažkokie rinkimai. Rodos, jau sutemę buvo. Girdžiu: „Fyyy, fyy..." švilpauja. Žiūriu, jis. Sako: „Buvau pas Andrių Nedzinską, būtau papuolis, bet ravu, ravu - ir pabėgau". Neva ieško mūsiškių. Dar spėjome pasakyti kelis žodžius, ir vėl - pykšt! Šovė kažkas. Na kas čia? Jis, būdavo kai ateina pas kokį žmogų, pabūna kiek, tai antryt tą žmogų jau šaukia stribai: „Tu su banditais!" Jo sesuo gyveno Ežerėliuose, na ir pas svainį jis vis ateidavo. „Kas čia galėtų būti?" - ėmė samprotauti svainis. Kai tik ateina, tai lekia pas šunį ir po šunio būda vis kažką daro. Ateina toji milicija, tieji stribai, ir vėl po būdą..." Sykį tas svainis pažiūrėjo nuėjęs, kas ten yra? Ogi surašyti visi žmonės, pas kuriuos partizanai lankosi. Gal tas svainis ir pasiskundė partizanams, jį suėmė ir nežinia kur jis dingo. Sykį ryte jis buvo pas mano brolį atėjęs. Gal ir nakvojo. Mano brolis turėjo jo seserį. Pamatė ateinant Grikapalio pusėn kareivius, - tai per sodelį... Tie šaudė šaudė, jau, manau, dabar jį nušovė. Važiuoju kartą miškan, o jis sau vaikštinėja..."

MGB rašo: „Gyvendamas nelegaliai ir slapstydamasis, Mikas iki 1948 m. kovo mėn. palaikė ryšį su mumis, o paskui pasuko išdavystės keliu". MGB sugalvojo klastą. 1948 m. liepos mėn. Armanavičienės namuose kareiviai „pametė" MGB skyriaus viršininko dokumentus. Tarp jų buvo ir Miko slapto bendradarbiavimo su MGB „įrodymas". Atseit pagal jo pranešimus MGB areštavo Mindaugo grupės partizanų ryšininkus Butrimanskaitę, Rybinskaitę ir Majauską, žuvo keli partizanai.

1948    m. rugpjūčio 19 d. Graužų kaime per MGB operaciją žuvo trys partizanai. Tarp jų dokumentų MGB surado Šarūno rinktinės nuosprendį, kuriame buvo rašoma, kad 1948 m. liepos 14 d. Miką partizanai sušaudė. Taip žuvo viena iš daugelio MGB sąmokslo aukų - Kęstutis Margelis, g. 1922 m. Šventežerio vls., Grikapalio k. 1941 m. jis kartu su šeima buvo išvežtas į Krasnojarsko kraštą, iš kur 1947 m. pabėgo į Lietuvą.

1949    m. kovo 9 d. Leipalingio vls. Smališkių kaime MGB kareiviai Onos Paliutienės troboje, po krosnimi, surado bunkerį. Jame slėpęsi partizanai pasiduoti atsisakė ir visi žuvo. Tarp partizanų dokumentų emgėbistai surado vado Barzduko - Petro Vilkelio laišką Juozapavičiaus partizanų grupės vadui Špokui - Antanui Vailioniui. Jame, kaip teigia MGB, buvo rašoma, kad partizanai įtaria ir patį Stipruolį, nes jis keistomis aplinkybėmis pabėgęs iš Leipalingio MGB ir įstojęs į partizanus. Per operacijas, kai kiti partizanai žūdavę, jis pasitraukdavęs...

MGB rašo: „Ignas Tonkūnas yra mūsų šaltinis slapyvardžiu Beržas".

Šaltinis: Beržas

Agentūrinis pranešimas ⁹⁵

Pagal užduotį šaltinis 1948 m. iš rugsėjo 10 į 11 d. atvyko į Leipalingio vls., Lipliūnų kaimą, kur susitiko su ryšininku Vaškevičiumi, jo vardo šaltinis nežino. Vaškevičius jam kalbėjo: „Kaip tu čia atsiradai, kelyje nuo Lipliūnų iki Gerdašių stovi 7-ios kareivius atvežusios mašinos". Gal po 10 ar 15 minučių prie šaltinio ir Vaškevičiaus priėjo Šernas⁶. Jis buvo apsivilkęs suknele ir turėjo pistoletą. Vaškevičius jam pasakė, kad atvažiavusios 7 mašinos. Šernas šaltinį įspėjo, kad savo sūnaus čia nesuras, nes jis yra Kapčiamiesčio vls., Sirguškės k. ir dar nesugrįžo. Kaip jis sakė, šaltinio sūnus ir banditas Bogušis į ten palydėjo vadą Žilį, pavarde Meškauskas (iš Utenos aps.), kuris rugpjūčio 29 d. ar 30 d. Žaliamiškyje vedė banditų ir rezervistų pasitarimą.

⁶ Šernas - Jonas Navickas, g. 1923 m. Leipalingio vls. Diržių k., žuvo 1949 m. Šventežerio vls., Kirceliškės k.

Banditų ryšininkas Gladkauskas (jo vardo šaltinis nežino) ir Leipalingio vls., Mizarų k. gyventoja Subačienė- bandito Subačiaus žmona rugsėjo 5 d. pavakare perkėlė savo valtimi per Nemuną: Gandrą, Sukilėlį ir Subačių. Šernas šaltiniui kalbėjo, kad jis ieško savo draugų Barzduko, Žvirblio, o trečiojo slapyvardį šaltinis pamiršo. Šernas šaltiniui sakė: „čia nieko nerasite, eikime kartu". Ir jie ėjo link Didžiasalio. Šernas šaltiniui sakė, kad iš Didžiasalio eis į Dulgininkus pas Jurkonį, iš kurio turės paimti baltinius, o sekmadienį žadėjo būti Vilkininkų kaime pas Vitkauską. Jis gyvena Kaune, yra spekuliantas ir ryšininkas. Kaune banditams nuperka įvairių reikmenų, o Vilkininkų kaime gyvena jo tėvai. Iš Vitkausko žadėjo eiti į Šadžiūnų kaimą, pas Levulį, kurio vardo jis nežino, kaimo senelis, jį pravardžiuoja Barzda, rusiškai - „Boroda", nors barzdą nusiskuto prieš 15 metų. Iš Barzdos ruošiasi eiti į Jovaišių kaimą pas ryšininką Abramavičių. Jo vardo nesakė, šaltinis žino, kad Abramavičius turi dvi dukteris, viena ištekėjusi už bandito, kurio pavardės nežino. Per Abramavičių Šernas asmeniškai susitiks su Špoku, Jokeriu ir Klajūnu. Šernas šaltiniui sakė, kad kai kariuomenė vykdė operaciją ir Kapčiamiesčio plente buvo daug mašinų, jis Gerdašių k. rajone pasimetė su banditais. Šernas prašė šaltinį, kad šis nuvažiuotų į Kauną ir nupirktų jam žiūronus, bet kai šaltinis atsakė, jog neturi pinigų, Šernas pasakė paprašysiąs tą, kuris pinigų turi, tikriausiai Vitkauską.

Be to, šaltinis pabrėžė, kad Šernas ir kiti banditai dažnai būna Paliepio kaime pas Bronių Prapiestį.

1948.09.12.

Priėmė papulkininkis Vaupšasovas

Priemonės: Nuo 1948.09.12 pastatyti prie Vilkininkų kaimo gyventojo Vitkausko ir Šadžiūnų kaimo gyventojo Levulio namų Leipalingio garnizono pasalą banditui Šernui ir sugrįžusiam iš Kauno Vitkauskui suimti.

Užduotis: Per ryšininkus ir per savo sūnų nustatyti, kas dalyvavo banditų pasitarime ir kokie buvo duoti nurodymai.

Papulkininkis Vaupšasovas".

MGB pastebi, kad šaltinis Beržas save iššifravęs, dviveidžiauįa ir vertingos medžiagos nebeteikia, todėl jį reikia išvežti iš Lietuvos, o jo sūnų - partizaną Stipruolį - likviduoti. Pas Barzduką rasto laiško Špokui dingstimi. MGB sugalvojo klastą - „pamesti" dokumentą, kuriame būtų parašyta, kad Stipruolis bendradarbiauja su MGB, o „tėvo išvežimą nurodyti taip, kaip mums žinoma". MGB rašo: „1949 m. gegužės 25 d. per operaciją aktyvaus banditų ryšininko Vyšniausko⁷ namuose buvo „pamestas" lauko krepšys su „slaptais dokumentais".

⁷ Juozas Vyšniauskas, g. 1902 m. Miciūnų k., gyveno Jovaišių k., 1950 m. liepos 15 d. nuteistas 10 metų lagerio.

Štai vienas tų „slaptų dokumentų":

Kopija

Visiškai slaptai

Asmeniškai drg. Renkauskui!

Aš gavau iš Jūsų agento Tigro, kuris šiuo metu yra gaujoje, slapyvardžiu Stipruolis naujausią medžiagą.

Medžiaga neginčijamai svarbi ir yra verta paties rimčiausio mūsų dėmesio. Kaip Jums yra žinoma, dalis jos realizuota su puikiausiais rezultatais. Pasitaikius palankioms aplinkybėms, panaudosime ir likusią.

Tigro elgesys turi pasilikti toks, kaip ir anksčiau, tai laiduoja jam apibrėžtą padėtį ir autoritetą tarp banditų ir būtent Špoką akyse. Kitos elgesio linijos kol kas duoti neverta. Tam nėra galimybių.

Taip pat Jums duodu žinoti apie pas Jus atsiradusią nuomonę, neva jo tėvas išvežtas neteisėtai.

Išvežti imtasi todėl, kad pas Barzduką buvo rasta dokumentų, nurodančių Tigro ryšį su mumis. Be to, tarp giminių banditų rėmėjų irgi ėmė sklisti nemalonūs gandai. Neginčijama, kad visa tai galėjo neigiamai atsiliepti tolimesnei Tigro veiklai.

Išsklaidyti šioms giminių banditų rėmėjų abejonėms buvo susitarta su juo pačiu, ir susitarta tėvą išvežti, kur jam suteiktos tinkamos gyvenimo ir darbo sąlygos.

1949.111.28

Majoras Trusovas

Šis klastingas dokumentas pateko į partizanų rankas, o į kamerą, kurioje sėdėjo J.Vyšniauskas, buvo įleistas agentas.

1949 m. gruodžio 6 d.

Kalėjimo kameroje

Šaltinis V.

(...)

„Areštuotas ir Juozas Vyšniauskas papasakojo, kad kartą, kai jis iš turgaus sugrįžęs namo, žmona jam pasakė, kad pas juos buvo atėję kareiviai ir Leipalingio valsčiaus leitenantas užmiršo planšetę". Toliau sakoma, kad J.Vyšniauskas toje planšetėje radęs kažkokį laišką ir nepažįstamųjų fotografijų. Jis nesigilindamas planšetę atidavęs partizanams Tigrui ir Karveliui.

O MGB, „pametusi slaptus dokumentus", netrukus sužinojo: „Š.m. liepos mėn. iš agento Šepilo buvo gauti duomenys, kad partizanai, įtarę išdavystėmis Stipruolį - Praną Tonkūną sušaudė".⁹⁵

Šaltinis Beržas

Priėmė Mnacekanovas

Šepilovas

Pūtveinas

1948    m. spalio 4 d.

(...)

Būdama parduotuvėje Saveikytė šaltiniui perdavė, kad jo sūnus Stipruolis gyvas ir sveikas. Jazminas partizanams kalbėjęs, kad dabar jie bus priskirti rajonams, už kuriuos ir bus atsakingi.

Jazminas išvardijo kaimus, kur jie veiks.

1.    Jazminas, Kibirkštis, Kirtanavičius veiks Savanorių, Veršių ir Mižonių kaimuose.

2.    Špokas, Jokeris, Klajūnas - Paseirės, Vilaikių, Jovaišių, Kamorūnų, Šadžiūnų kaimuose.

3.    Barzdukas, Žvirblis, Kalnius ir ketvirtas - Vilkininkų, Jurgeliškės, Sankonių, Abarauskų, Mikalinos, Dulgininkų kaimuose.

4.    Bučionis, Subačius, Garnys - Kaziulių, Didžiasalio, Viktarinos kaimuose.

5.    Šernas, Šturmas, Stipruolis - Mizarų, Diržų, Lipliūnų kaimuose.

6.    Kon. Vaikšnoras, Juozas Vaikšnoras ir Bučionis iš Buteliznos - Gerdašių, Sventojansko, Krivonių kaimų apylinkėse.

Partizano Keršto - Jono Šumlinsko suėmimas

1949    m. rugsėjo 10 d. emgėbistai, panaudodami partizano žmoną, slaptai suėmė Mindaugo grupės partizaną Joną Šumlinską - Kerštą.

Jonas Šumlinskas g. 1927 m. Žemaitkiemio kaime. Jo tėvus 1945 m. išvežė į Sibirą, o jis 1946 m. pabėgo iš sovietų kariuomenės ir, kiek pasislapstęs, 1947 m. rugpjūčio 18 d. įstojo į partizanus. Degutiškių kaime davė priesaiką Mindaugo grupės vadui Vargdieniui, buvo paskirtas į Vieversio vadovaujamą 2 būrį, slapstėsi dažniausiai su partizanais Vargdieniu, Kariūnu, Kovu, Kancleriu, Berželiu ir Vieversiu Mikyčių Trako miške. Kerštas, jam pačiam prašant, 1948 m. liepą buvo perkeltas į Žilvičio vadovaujamą 3 būrį, kur tapo antrojo skyriaus vadu. Žilvičio būriui priklausė šie partizanai:

1.    Žilvitis - Bronius Šalaševičius iš Maišymų k.

2.    Vikeris - Kostas Jankauskas iš Miklausių k.

3.    Vairas - Gediminas Surdokas iš Miklausių k.

4.    Tautmylis - Kostas Markevičius iš Kalnių k.

5.    Žaltys - Alfonsas Trakimavičius iš Pasūdinės k.

6.    Žynys - Vytautas Griškonis iš Papartėlių k.

7.    Sūkurys - Leonas Ramanauskas iš Mockavos k.

8.    Žvalgas - Antanas Kliukinskas iš Mockavos k.

Jono Šumlinsko žmoną Oną Gražulevičiūtę, patekusią į kalėjimą, MGB panaudojo savo kombinacijai. Jai kalėjimo prižiūrėtojai leido slapta susirašinėti su giminėmis ir savo vyru. Atseit „gerieji" prižiūrėtojai irgi patriotai, o pasitaikius progai bėgs pas partizanus. Toks „tikras" žmogus atrodė ir stribas Karankevičius.

Viename MGB dokumente užfiksuota, jog O.Gražulevičiūtė motinai rašiusi: „Mama, jeigu Jonas mane išgelbėtų, tai paprašykite jo, kad jis priimtų pas save ir vyruką, nes jis, išlaisvinęs mane, pats turės bėgti".

Po daugybės pasikalbėjimų ir susirašinėjimų emgėbistai gavo paties Keršto, kaip liudijo MGB, laišką: „Lietuvi, man labai malonu, kad Jūs dedate visas pastangas kovai už Lietuvos laisvę. Būkite geras, padarykite gera dėl mano gyvenimo draugės, kuri pateko į raudonojo teroro rankas. Už tai aš jums apmokėsiu, galiu duoti laikrodį, kostiumą ir viską, ko panorėsite. Pradėdamas kovą už tėvynę, pasistenkite gauti man gerą „koltą" arba pistoletą „TT". Aš jums išduosiu tokį dokumentą, kurį turint partizanai jums nieko nedarys, gal kada ir papulsite pas juos.

Šumlinskas"

„Tikras lietuvis" Karankevičius pagal MGB nurodymus parašė Kerštui laišką. Pastarasis atrašė: „Jeigu padarysite taip, kaip siūlote, kelias į mano būrį atviras. Jeigu eisite pas mus, paimkite dešimtuką ir pistoletą, nors mums tai ir nereikalinga, bet bus vienas pirmųjų jūsų įrodymų prieš bolševizmą. Kitu atveju sunku bus jumis patikėti.

LP 1 būrio vad. Šumlinskas"

Po ilgų svarstymų abiejose pusėse Gražulevičiūtės motina susitiko su Šumlinsku, o vėliau - su Karankevičiumi, kuriam pasakė, kad Šumlinskas nori su juo susitikti už dviejų kilometrų nuo Lazdijų. Kalėjimo prižiūrėtojai Karankevičius ir Muravjovas susitiko su Šumlinsku ir sutarė, kad rugsėjo 10 d. vakare jie visi trys, t.y. su Gražulevičiūte, pabėgs iš kalėjimo. Bet „tikrieji lietuviai" pareiškė, kad jie pasiims ir trečią žmogų, t.y. sargybinį, kuris paleis dar du areštuotuosius, ir penkiese ateis į sutartą vietą. Partizanas Kerštas - J.Šumlinskas sutiko, sakė, kad į susitikimą jis ateis su O.Gražulevičiūtės seserimi Leokadija.

Emgėbistai parinko susitikimui stribus Karankevičių, Jušką, Kimševą, Muravjovą -kaip mokančius lietuviškai ir pakankamai instruktuotus. Kimševą su Samouchovu uždarė į kamerą su O.Gražulevičiūte, jie visi rugsėjo 10 d. turėjo „pabėgti" iš kalėjimo. Prie susitikimo vietos laukė kariuomenė.

Į sutartą vietą, kur jau laukė „tikrieji lietuviai", paskui Leokadiją Gražulevičiūtę atėjo partizanas Kerštas - Jonas Šumlinskas. Čia jis buvo suimtas ir nuginkluotas.⁹⁶

MGB savo 1949 metų rugsėjo mėnesio Žilvičio partizanų agentūrinėje byloje Zveri (F 3, 41/56.1.87) rašo: „Šumlinskas per tardymą pasakė, kad š.m. rugsėjo 11 d. jis turėjo susitikti su būrio vadu Žilvičiu ir kitais banditais Rudaminos valsčiaus Maišymų kaimo gyventojo Liudo Diliaus sodyboje.

Banditams likviduoti, buvo išsiųsta 25 žmonių čekistinės kariuomenės grupė, kuri šiame ūkyje susidūrė su 4 banditais. Dėl nemokšiškų ir neryžtingų kareivių ir operacijos vadovų leitenanto Kotlečkovo ir jaun. leitenanto Glukovskovo veiksmų, banditai sužeidę du kareivius, nebaudžiami pasitraukė.

Per agentūrą buvo nustatyta, kad šiame susišaudyme sužeisti Žilvitis ir kiti du banditai".⁹⁷

MOKSLEIVIJA

Leipalingis

1946 m. vasarą aštuoniolikmetis Antanas Vaškevičius, stodamas į „Ąžuolo" partizanų būrį, gavo belgišką „Brauning" ir užduotį - nušauti Leipalingio valsčiaus pirmininką. Liepos 8 d. jis atėjo į valsčių, vaikščiojo po kabinetus ir klausinėjo, kaip jam įstoti į jūrininkų mokyklą. Prabuvęs iki 14 val., valsčiaus pirmininko nesulaukė. Tada sumanė nušauti partorgą. Siekiančiam revolverio užpakalinėje kišenėje ėmė drebėti rankos. Tada išėjo į koridorių, perkėlė pistoletą iš užpakalinės kelnių kišenės į švarko užantį ir ėmė laukti. Partorgui išėjus iš kabineto ir tolstant koridoriumi, jaunuolis šovė jam į nugarą. Po to, iššokęs į kiemą, bėgo gimnazijos link. Stovintis su dviračiu vienas žmogus, jį paklausė: „Kas atsitiko?" „Banditai Leipalingį užpuolė!" - atsakė bėglys ir, pagrasinęs pistoletu, atėmęs dviratį, pasileido plentu Seirijų link. Greitai važiuodamas užlėkė ant kelmo ir pargriuvo. Išgirdęs šaudant, metęs dviratį, o paskui ir pistoletą, pasislėpė krūmuose, bet kareiviai jį surado.

„Leipalingyje 1946 m. lapkričio 19 d. įvyko atviras Antano Vaškevičiaus teismas dėl partorgo drg. Benediktovo nušovimo, kuris iš esmės virto antisovietine demonstracija. Teisiamasis per visą procesą elgėsi išskirtinai įžūliai, vis užsipuldavo sovietų valdžią, o pirmininkaujantis drg. Rugienis nesugebėjo jo sutramdyti... Salėje buvo visi 7-tų ir 8-tų klasių mokiniai.¹

LKP(b) CK karinio skyriaus vedėjas Rožnovas.

„Išbėgęs rėkė stribas Šimanskas, kur tas banditas, kur tas paganskas", - paskui dainuodavo Leipalingio moksleiviai.

Kapčiamiestis

1946 m. lapkričio 23 d. MGB suėmė kelis Kapčiamiesčio progimnazijos mokinius,

kurie tardomi prisipažino, kad granata susprogdino Kapčiamiesčio VK pirmininką Ašmeną. 1946 m. rugsėjo mėn. iš 22 į 23 d. naktį, apie 23 val. trise:

Liudas Šerkšnas, g. 1930 m. Leipalingyje, 5 klasės mokinys, Bronius Jančiulis, g. 1925 m. Jančiulių k., 3 klasės mokinys, Vytautas Bubnelis, g. 1929 m. Šapurų k., 3 klasės mokinys, naktį atėjo prie VVK pastato. Bronius Jančiulis su šautuvu įlindo pro langą vidun ir padavė Vytautui Bubneliui ten rastą šautuvą, telefono aparatą ir dokumentus. Paskui visi nuėjo prie pirmininko Ašmeno buto lango, kuriame nebuvo šviesos, ir Bronius Jančiulis paruošė dvi granatas. Vytautas Bubnelis išdaužė šautuvo buože langą, o Bronius Jančiulis su Liudu Šerkšnu jas metė vidun. Viena - atšokusi nuo palangės - nukrito nesprogusi, o kita įlėkė vidun ir sprogdama užmušė pirmininką Ašmeną. Po to visi trys perbrido upelį ir nubėgo prie Vytauto Bubnelio namų, o paskui išsiskirstė.

Liudas Šerkšnas buvo partizanų Martyno Jurašiaus- Paberžio iš Kapčiamiesčio, Petro Bankietos iš Menciškės ir Viktoro Braslausko iš Pertako k. ryšininkas. Kartą Pertako miške jis susitiko su šiais partizanais, kurie prašė L.Šerkšną parūpinti jiems rašomo popieriaus, medikamentų ir davė jam du „Laisvės Varpo" numerius. Davė ir trispalvę, kurią jis su Jonu Jančiuliu iškėlė berže Kapčiamiesčio kryžkelėje.

B.Jančiulis buvo nuteistas 25 metams, kiti du - po 10 metų.

Kapčiamiesčio progimnazijos mokytojas Bronius Ališauskas, g. 1918 m. Pertako k., prisipažino tardytojams, kad buvo LLA narys. Į šią organizaciją 1946 m. sausį įį įtraukęs Lazdijų apskr. Vartotojų sąjungos instruktorius Juozas Lazauskas, o jo žmona (kaip ji prisipažino) priklausiusi „Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungai" ir turėjusi Bastūnės slapyvardį.

Vilnius

Lyrikas. 1947 m. gegužės 2 d.

„Tarybų gatvėje viename kambaryje su Šerkšnu gyvena Alfonsas Muzikevičius ir Balys Maksimavičius, kurie taip pat mokosi Vilniaus suaugusiųjų mokykloje. Šaltinis su jais pažįstamas iš anksčiau, kadangi jie yra to paties valsčiaus gyventojai.

Gegužės pradžioje šaltinis užėjo į butą pas Šerkšną, ten rado vieną Muzikevičių, kuris, atrodo, jau buvo išgėręs, nes atrodė linksmas. Šaltinis prisiminė gimnazijos laikus ir tuos moksleivius, kuriuos areštavo MGB už dalyvavimą pogrindyje. Muzikevičius pasakojo: „1944 m. rudenį Leipalingio gimnazijos mokytojai Kudzys ir Valavičius įsteigė pogrindinę organizaciją, kuri norėjo organizuoti ir suburti partizanus. Šiai organizacijai priklausė ir keli iš mūsų gimnazijos, tarp jų ir aš su Bolium Maksimavičium. Mes palaikėme ryšius su kitomis partizanų formuotėmis, vežiojome išspausdintą antisovietinę literatūrą, nors mūsų organizacija savo laikraščio neturėjo. Viskas buvo gerai, kol neareštavo Kudzio, pas kurį rado šios organizacijos narių sąrašą, ir tada prasidėjo baudėjų areštai. Aš mečiau gimnaziją ir devynis mėnesius slapsčiausi bunkeryje.

Kai paskelbė amnestiją, aš, kaip besislapstantis, atėjau į miliciją ir užsiregistravau.

O Maksimavičius pabėgo į Vilnių, čia jį areštavo, bet jis kažkaip išsisuko, po 7 mėnesių jį paleido. Gerai, kad per kratą pas mane nieko nerado, ypač kad nerado revolverio dėklo, o pas Maksimavičių - jokios literatūros.

Šaltinis pasidomėjo, ar jie tada turėjo ginklą? Muzikevičius atsakė: „O kaipgi, Maksimavičius ne kartą atsinešdavo į gimnaziją revolverį".

Lyrikas. 1947 m. birželio 30 d.

„Birželio 26 d. šaltinis aplankė Šerkšno ir Maksimavičiaus butą. Maksimavičius nepatenkintas pradėjo pasakoti: „Velnias žino, kažkodėl politika aptilo, bet jeigu Lietuva bus laisva, pasistengiu dirbti kokiu viršininku valstybės saugume. Tada aš galėsiu pasikviesti prie savo stalo ne tiktai sovietų valdžios atstovų, bet ir tų, kurie buvo palankūs visiems sovietų veiksmams".

Lyrikas. 1947 m. lapkričio 1 d.

„1947 m. spalio 18 d. per Sruogos laidotuves šaltinis sutiko Balį Maksimavičių, kuris susitiko su nepažįstamu žmogumi geležinkelininko uniforma. Grįždamas iš laidotuvių, sutiko mašinas, kuriomis važiavo Sniečkus, Paleckis ir Gedvilas Maksimavičius, kreipdamasis į šaltinį ir į nepažįstamąjį, pasakė: „Kai jie buvo čia - laidotuvėse, tai juos galima buvo visus nušauti ir taip atkurti lietuvių valdžią".

Į šaltinio pastabą, kad tokiu atveju pačiam reikėtų paaukoti gyvybę, o ir tokių žmonių, kurie tam ryžtųsi, nesurasi, Maksimavičius atsakė: „Tam reikalingas koks nors partizanas, kad juos nušautų, galima vienam ir gyvybę paaukoti. Aš juos visus galėčiau nušauti iš automato, o pats likčiau gyvas".

Nepažįstamasis, kuris ėjo kartu, suabejojo tokiu aktu - visur apsauga... ir dar mieste.

Maksimavičius abejingai atsakė: „Jeigu aš juos nušaučiau, tai į mane nešaudytų, kadangi aplinkui minia, o antra - per sąmyšį galima pasislėpti. Tačiau, Paleckį galima nušauti iš toli, žiūronus turint".

Nepažįstamas žmogus atsiliepė, kad už tokį dalyką, jeigu pačiuptų, tai vis dėlto sušaudytų.

Maksimavičius atsakė: „Kodėl? Pavyzdžiui, aš juos nušaunu, tai apie tokį nušovimą sužinotų ne tik Sovietų Sąjungoje, ir bet užsienyje, o su užsieniu jie turi skaitytis. Aš būčiau ne paprastas kalinys, o įžymybė. Be to, dabar yra mirties bausmės panaikinimo įstatymas taigi vis tiek galima būtų likti gyvam".

s.a. Aras. 1947 m. gruodžio 4 d.

„Pastaruoju metu Balys Maksimavičius sakė, kad jį kaltina už tai, kad buvo sumanęs per laidotuves nušauti Paleckį ir kitus žinomus asmenis. Kadangi jam kaltinimas teisingas, tad kalbėti apie tai vengia, tiktai pasakė, kad panašiai buvo. Apskritai Maksimavičiaus antitarybinis nusiteikimas matyti iš jo pokalbio su Sakalu, kai jie kalbėjo apie knygą Donkichotas, ir tyčiojosi iš Sovietų valdžios, sakė kad sovietų sumanymai panašūs į šios knygos sumanymus.

Į Sakalo klausimą - ar Maksimavičius žino apie Suvalkų štabą, pastarasis atsakė teigiamai".

s.a. Vilkas. 1948 m. kovo 11 d.

„Kameroje Nr.32 sėdi Balys Maksimavičius, kuris su kaliniais kalbasi, kad jį galį teisti kiek tik nori, vis tiek komunistų valdžios čia nebebus. Bus karas ir amerikonai sovietus nugalės. Apie savo nusikalstamą veiką Maksimavičius pasakojo, kad jis buvo miške, kariavo su bolševikais, bet paskui miške sėdėti nusibodo, jis atvažiavo į Vilnių ir įstojo į VU teisės fakultetą.

Taip ėjo diena po dienos, ir jis su grupe lietuvių (pavardžių nepasakė) apsiginklavo pistoletais ir norėjo Paleckį nušauti, bet nesuspėjo, nes areštavo".

Balys Maksimavičius buvo nuteistas 10—čiai metų lagerio...

Lazdijai

Alfonsas Petruškevičius, Lazdijų valsčiaus Staidarų kaimo gyventojas, Lazdijų gimnazijos 5 klasės mokinys, MGB žinomas kaip antitarybiškai nusiteikęs. MGB rašė: „1948 m. sausio 9 d. šaltinis Miestietis mums pranešė: 1948 m. sausio 8 d. per pertrauką gimnazijos koridoriuje susirinko 5 klasės mokiniai: Krūkonis, Petruškevičius, Skripka ir šaltinis. Pokalbio metu Krūkonis kalbėjo: „Jūs žinote, kad sekmadienį, po Naujųjų Metų, rusų kareiviai nukovė du partizanus, vienas iš jų mūsų gimnazistas Vabalas, o kitas nežinomas. Aš girdėjau, kad jie ėjo pas Vabalo tėvą, kuris sunkiai serga. Beeinančius juos pamatė rusų kareiviai ir pradėjo šaudyti. Vabalas atsišaudė iš kulkosvaidžio, o antrasis - iš šautuvo. Vabalas šaudė tol, kol diske neliko nė šovinio. Pamatęs, kad padėtis beviltiška, ir nenorėdamas pasiduoti gyvas, išsitraukė naganą ir nusišovė". Kai Krūkonis papasakojo, Petruškevičius, gailėdamasis žuvusio bandito, pareiškė: „Vabalas blogai padarė. Kam jis nusišovė? Jam reikėjo padaryti taip: gultis ir apsimesti negyvam, o kai tik rusai būtų atėję jo pasiimti, tada jis būtų galėjęs juos nušauti ir pasitraukti. Viskas įvyko per bailumą. Jis buvo jaunas ir nesusigriebė ką daryti, todėl pats save ir pražudė".

Informatorius Miestietis 1948 m. sausio 11 d. susitiko su Petruškevičiumi, kuris šaltinio paklausė, ar jam eiti balsuoti? Šaltinis atsakė: „Eik, balsuok, mažiau bus įtarinėjimų ir laikys tave savu žmogumi".

„Mane kaime žino visi, bet aš nesibijau. Reikia balsuoti, tegul rusai galvoja, kad esu geras žmogus".

Eidamas su šaltiniu per miestą ir pamatęs kareivį su automatu, Petruškevičius tarė: „Jeigu jis šitaip eitų per kaimą, tai mes automatą iš jo atimtume, o patį nušautume. Šitas driskius atėjo balsaviman varyti mūsų žmones".

Petruškevičius prašė šaltinio parūpinti jam kokį nors ginklą, sakė: „Aš už jį būčiau geresnis. Vabalas buvo bailys, o aš būčiau nuėjęs į miestą ir visus komunistus po vieną iššaudęs".

Parėję į šaltinio namus ir išgėrę, Petruškevičius dantimis grieždamas kalbėjo: „Ateis laikas, ir aš jiems atkeršysiu. Blogai, kad dar žiema, pėdsakus gali surasti, bet nieko, jeigu ir toliau taip šaudys mūsų žmones, reikės veikti. (...) Aš visus komunistus pririščiau prie medžio ir iššaudyčiau.

Ateis pavasaris, paleis gimnazistus, nereikės mokytis, ir bus gerai. Ateisi pas mane, ir mes abu pradėsime keršyti už mūsų draugus ir brolius, už Lietuvos laisvės kovotojus".³

A.Petruškevičius ir S.Krūkonis išėjo į partizanus.

Merkinė

„Einam, sniegas girgžda po kojomis. Naktis pasiutiškai tyli ir šviesi, sąlygos mums nepalankios, bet laukti nėra kada. Einam vienas antram nieko nesakydami, nenorim pasirodyti, kuris bailesnis. Priėjome prie pat lango. Aplink stalą susėdę žmonės kalbasi. Mes skaičiuojame: vienas, du, trys, keturi.... ir viena po kitos abi granatos atsiduria tarp kalbančiųjų. Nė nepajutau, kaip atsidūriau namuose. Atsiguliau ir galvoju: nejaugi iš tiesų aš tą granatą įmečiau? (...) Vėliau tą dieną teko nuo žmonių išgirsti: „Čia padarė ne vaikai, čia padarė didvyriai". Man girdint šiuos žodžius, taip lengva ir gera buvo krūtinėje, kad negaliu net apsakyti. Rinkimai praėjo blogoje nuotaikoje, nes dzūkai pakrikštijo ir savo deputatą drg. Drobnį ⁴. Mūsų žygis pavyko. Aiškiai buvo parodyta raudonajam slibinui, kaip Dainavos šalis atsiliepia į jų skelbiamus laisvus privalomus rinkimus."

Dar vienas panašus žygis

Varpas. (Užrašė Vytautas Kudarauskas, g. 1929 m. Gudakiemio kaime)

Emgėbistai linksminosi Merkinės klube. Keli mokiniai užlipo į sceną. Vienas jų išsitraukė iš degtukų dėžutės skutimosi peiliuką ir kad bikfordo „šniūras" geriau užsidegtų, jo galą nupjovė. Pirmas degtukas užgeso, o antras virvutę uždegė. Vaikai iš klubo spėjo pabėgti. Po kelių minučių sudrebėjo visa Merkinė. Žuvo MGB karininkas, du kareiviai,

o keturiasdešimt trys buvo sužeisti³. Po kelių minučių MGB suėmė Vytautą Kudarauską ir Bernardą Navicką (g. 1929 m. Gelovinės k.). V.Kudarauskas kalėjo Mordovijos lageriuose ir grįžo į Lietuvą. B.Navickas, peršokęs Varėnos kalėjimo tvorą, pabėgo pas partizanus, buvo Kazimieraičio rinktinės štabo viršininkas, turėjęs Girinio slapyvardį, žuvo

1949 m. lapkričio 26 d. Varčios miško bunkeryje.

AKTAS

1948 m. balandžio 18 d. Merkinė

Mes, Merkinės vls. MGB skyriaus viršininkas, majoras Kotka, 31 š.p. vadas leitenantas Gnatiukas, karo gydytojas kapitonas Murenionokas surašėme šį aktą dėl to, kas pasakyta žemiau.

Š.m. balandžio 18d., 19 val. 30 min. Merkinės valsčiaus centro klube per šokius įvyko sprogimas, dėl kurio žuvo leitenantas Obuchovičius, seržantas ir 8 šaulių kuopos eilinis - 10 kareivių sunkiai ir lengvai sužeista. Be to, sužeista MGB bendradarbis, vyr. leitenantas Baširovas ir jaun. leitenantas Lapo, Merkinės vls. MGB skyriaus liaudies gynėjų (neįskaitoma) ir Milius, iš vietos gyventojų sužeistas 21 žmogus. Iš viso žuvo 4 ir sužeisti 42 žmonės.

Dėl to ir surašytas šis aktas.

Merkinės vls. MGB skyriaus viršininkas majoras Kotka.

34 š.p., 3 š.k. vadas vyresn. leitenantas Gnatiukas

Karo gydytojas kapitonas Murenionokas

Visiškai slaptai

LSSR MGB 2-N valdybos viršininko pavaduotojui pulkininkui drg. Sinicynui

Raportas ⁶

apie s/g nuveiktą darbą išaiškinant teroristinį-diversinį aktą Varėnos apskr. Merkinės vls.

Su s/g, iš viso 16 žmonių, 1948 m. balandžio 20 d. atvykau į Varėną, kur, man tik atvažiavus, padėtis buvo tokia:

Susprogdinus Merkinės klubą, buvo suimti įtariami įvykdę šią diversiją - du Merkinės gimnazijos gimnazistai Kudarauskas ir Navickas. Įtariama, kad būtent jie abu susprogdino klubą. Be to, Varėnos aps. MGB skyriuje buvo nepatikrintos agentūrinės medžiagos, kad Kudarauskas Merkinės miestelyje platino antitarybinius lapelius.

Per tardymą apskrities MGB skyriuje Kudarauskas prisipažino, kad kartu su savo draugu Navicku pagal banditų užduotį susprogdino Merkinės klubą, už tai gavę aukštą apdovanojimą, bet vėliau šiuos savo parodymus paneigė sakydamas, kad melavo, kadangi per tardymą jį mušė, tad, norėdamas mušimo išvengti, jis pats apie save prikūrė.

Navickas visai nieko nepasakė. Kudarauskas, savo parodymus paneigęs, jokių kitokių dalyvių nenurodė, išskyrus Navicką, kuris atkakliai atsisakinėjo nuo kaltinimų, pareikštų per tardymą.

Išaiškinti Merkinės klubo sprogdinimo tikriesiems kaltininkams, buvo nuspręsta ištardyti Kudarauską s/g būdu, persivilkusių MGB kareivių uniforma mūsų s/g smogikų lydimas į Vilnių tęsti tardymo. Miško kelyje s/g „atima" iš sargybos Kudarauską, nusiveda jį į mišką ir ten tardo, pasirėmę iš jo paimtais dokumentais, apkaltina išdavyste.

Turint omeny, kad Varėnos apskrityje 1947 m. žiemą s/g miške netoli Varėnos, vykdė „atėmimo" kombinaciją ir dėl to galėjo būti mūsų veiksmai išslaptinti ir tai Kudarauskas tikriausiai žino, buvo nuspręsta šią kombinaciją įvykdyti Trakų aps. teritorijoje, Valkininkų vls., Rūdininkų girioje. Nustatyti pasalos vietos mes išvažiavome į Valkininkų mišką ir, apsimetę inžinierine kariuomene, nustatėme tą vietą, kur įvyks „otbojus" ir kur po to nuvesti.

Įvykdyti operaciją buvo nuspręsta šitaip:

Kudarauską lydi s/g smogikai Krūkas, Molčianovas ir Šalijas, apskrities MGB skyriaus mašina, kurią vairuoja mūsų vairuotojas drg. Gončiarovas, siunčiama keliu per Eišiškių miestelį į Vilnių. Mašina iš Varėnos išvažiuoja vidurdienį. Neprivažiavus kelių kilometrų iki Eišiškių, mašina pradeda gesti, vairuotojas mašiną remontuoja, privažiuoja Eišiškes ir vėl remontuoja, pareikšdamas sargybos vyresniajam Krūkui, kad mašinos gedimas yra rimtas, bet jis pats galįs ją sutvarkyti. Kol mašina remontuojama, smogikai nusiveda Kudarauską į valsčiaus skyrių, kur jį saugo patys, laukdami, kol mašina bus suremontuota. Mašiną remontuoja iki sutemos. Vairuotojas, pabaigęs darbą, pareiškia, kad jis negarantuoja, jog mašina vėl nesuges. Nusprendžia važiuoti. Netoli miško, kuris yra už 20 km nuo Eišiškių, mašina visiškai sugenda. Krūkas pasilieka prie mašinos, o du lydinčiuosius, Molčianovą ir Šalijų, siunčia per mišką į Akmeniškius (yra tik Akmenynė) paskambinti į aps. MGB skyrių apie susidariusią padėtį, perdavęs

Kudarausko paketą su dokumentais Šalomui. Tie vedasi Kudarauską per mišką, vaizduodami, kad eina į Akmeniškius. Beeinančius per mišką pačiumpa banditai, sargybą „nukauna", o Kudarauską nusiveda toli į mišką, kur ima tardyti. Save s/g legenduoja kaip „Didžiosios Kovos" apygardos Perkūno brigados 5 kuopą, tardymo rezultatus smogikai informuoja mane per Kirvį ir Sakalą, kurie, reikalui esant, ateina pas mane į sutartą vietą miške.

Naktį į 20 d. nurodyta kombinacija buvo įvykdyta miške Akmenynės vls. teritorijoje. Vos atsidūręs tarp „partizanų" Kudarauskas ėmė jų prašyti, kad greičiau trauktųsi iš tos vietos, kur jį sučiupo, sakydamas, esąs svarbus nusikaltėlis prieš Sovietų valdžią ir jo gali ieškoti dideli kariuomenės junginiai. Kai smogikai jį nusivedė į saugią vietą ir „susipažino su dokumentais", Kudarauskas visiškai patikėjo esąs tarp Lietuvos partizanų ir taip kalbėjo:

Jis, Kudarauskas, kartu su savo draugu Navicku buvo užverbuotas Dainavos brigados vado Vanago (jau yra duomenų, kad Vanagas šiuo metu yra Dainavos apygardos vadas, vietoj žuvusio vado Ąžuolio). Jam buvo duotas Varpo (Kolokol), o Navickui Spartako slapyvardis.

Iš pradžių jie Merkinės miestelyje platino kontrrevoliucinius lapelius, kuriuos per ryšių punktą jiems perdavė Vanagas, punktui vadovavo Varpo dėdė Alinsksas Bronys, gyvenantis Merkinės vls. Masališkės k. Varpo žodžiais, jis turi ginklų: pistoletų, šautuvų ir šovinių, žino bunkerį, kuriame slepiasi banditai. Vėliau per Vanagą, Varpą ir Spartaką susisiekė su kitais ryšininkais-rezervistai iš Merkinės miestelio ir iš Vanago gavo uždavinį: įmesti į rinkimų komisijos kambarį granatas per rinkimus į darbo žmonių vietos tarybas. Iš Vanago per skyriaus vadą Vabariūną jis gavo su kapsulėmis granatas, kurias, posėdžiaujant rinkimų komisijai, ir įmetė į kambarį pro langą.

Po šio teroristinio akto Varpas mūsų organų buvo sulaikytas, bet, nesant įrodymų paleistas ir kartu su Spartaku tęsė savo kontrrevoliucinę veiklą, platino kontrrevoliucinius lapelius, apie rengiamas operacijas perduodavo banditams žvalgybines žinias, kurias gaudavo iš rezervistų, gyvenančių Merkinės mstl. ir aplinkiniuose kaimuose, tai aš nurodysiu žemiau.

Š.m. balandžio mėn. iš Vanago per banditą Bevardį Varpas ir Spartakas gavo užduotį susprogdinti Merkinės mst. klubą, kai jame vyks pasitarimas. Šiam tikslui per Merkinės gyventoją Kazį Bakanauską jiems buvo perduota 7 kg sprogstamos medžiagos, padegamoji virvutė ir kapsulės.

Kaip paaiškino Varpas, sprogstamąją medžiagą Bakanauskas įgaliotas bandito Vanago, išsimainė už samagoną iš sprogdintojų, dirbančių tiltų statyboje.

Banditas Bevardis instruktavo Varpą ir Spartaką, kaip elgtis su sprogstamąja medžiaga ir kaip sprogdinti.

Jie sukrovė sprogstamąją medžiagą į dėžę ir tokią miną padėjo po klubo scena. Per vieną posėdį klubą bandė susprogdinti, bet nesuveikė kapsulė.

Tada jie įstatė naujus detonatorius ir laukė patogaus momento. Š.m. balandžio 18 d., po to, kai klube pasibaigė iškilmingas posėdis ir prasidėjo šokiai, jie, Spartakas ir

Varpas, Bokušauskas ir Bakanauskas išvedė iš klubo savus žmones, kuriuos laikė nevertus žūti, ir susprogdino klubą.

Padegamąją virvutę uždegė Varpas ir Spartakas, po to pabėgo namo.

S/g smogikai Kudarauskui - Varpui išreiškė nepasitikėjimą dėl to, kad jis nieko neišdavė, ir jis savo ranka surašė parodymus apie savo veiklą Perkūno brigados vadui, taip pat parašė keletą laiškų savo bendrininkams, perspėdamas juos dėl arešto pavojaus, patardamas nelaukus išeiti į gaują.

Iš Varpo - Kudarausko parodymų matyti, kad Merkinėje veikė Vanago sukurta organizacija, kaip veikiantis jo rezervas - tokios sudėties:

Kudarauskas ir Navickas vykdė aktyvių diversantų teroristų vaidmenis, taip pat platino antitarybinius lapelius ir rinko Vanago banditams žvalgybinius duomenis.

Kudarausko dėdė Alinskas Bronys žino, kur yra du Vanago bunkeriai, kuriuose slepiasi iki 10-ties banditų, o jiems vadovauja skyriaus vadas Bevardis. Vietą, kur maždaug yra bunkeriai, Varpas pažymėjo s/g smogikų žemėlapyje.

Merkinės pašto viršininkas Kostas Paltanavičius peržiūri visus laiškus, siunčiamus MGB ir MVD adresu, padaro įdomesnių kopijas, kurias per Bronį Alinską siunčia Vanagui arba savo ryšininkams, bet jų Varpas nežino.

Du Merkinės vls. MGB skyriaus istrebitelių bataliono kariai - Lugauskas, kito vardo ir tėvavardžio Varpas nežino, bet jis Božio nežino todėl, kad jie buvo susiję su Spartaku. Šie kareiviai rinko žvalgybinius duomenis apie rengiamas operacijas ir per Spartaką perspėdavo Vanago banditus.

Kazys Bogušauskas su savo draugais taip pat rinko banditams žvalgybinius duomenis. Jo draugas Petras Bakanauskas platino kontrrevoliucinius lapelius, kuriuos perduodavo pats Kudarauskas, Spartakas. Be to, Bogušauskas banditams ir klubui sprogdinti parūpino sprogstamosios medžiagos ir dabar turi sprogstamosios medžiagos atsargų, kur ji paslėpta, žino Spartakas, kuris kartu su Bogušausku Kaziu šią medžiagą paslėpė.

Zigmas Lukšys ir Juozas Janulevičius - šitie du rezervistai turi tiesioginį ryšį su Kudarausku - Varpu, jie ginkluoti, palaiko ryšį su Vanago banditais, o taip pat artimai susiję su Vanagu.

Merkinės mst. kooperatyvo vedėjas, jo pavardės ir vardo Varpas nesakė, taip pat palaiko ryšį su banditais ir pagal jų užduotį ruošia kooperatyvo prekes ir pinigus, kuriuos per iš anksto inscenizuotą apiplėšimą numatęs perduoti banditams.

Alinskas Bronys taip pat yra rezervistas, turi ginklą ir tiesiogiai susijęs su Bevardžiu, bet klauso Kudarausko - Varpo. Jis per jį platina lapelius ir Vanago banditams renka žvalgybos duomenis.

Varpas pasakojo, kad yra dar keli rezervistai, taip pat pavaldūs jam, bet jie partizanams padeda mažai, ir jis mano, kad jų minėti Perkūnui neverta.

Varpas taip pat sakė, kad Merkinėje gyvena medicinos darbuotojas, jo pavardės ir vardo nenurodė, kuris banditus aprūpina medikamentais ir teikia jiems medicinos pagalbą.

Tuo Kudarausko - Varpo parodymai baigėsi. Daugiau klausinėti būtų buvę įtartina, tad nuspręsta jį perduoti kariuomenei atgal.

Kudarauskui smogikai pasakė, kad jie ryšininko buvo perspėti, jog miške prasideda „ablavos":, tad jam geriausia būtų pasislėpti bunkeryje, į kurį reikia eiti užrištomis akimis. Jam užrišo akis ir vedėsi į bunkerį.Einant per proskyną, Kudarauskas buvo suimtas smogikų, apsirengusių kareivių uniforma. Smogikai, lydėję Kudarauską, atsišaudydami pabėgo į mišką.

Suimtą Kudarauską išsivedė į kelią, kur iš anksto buvo organizuotas KP, ir po trumpos apklausos jis buvo mašina nuvežtas į Vilnių. Kudarausko dokumentai buvo likę pas smogikus, ir jie perdavė juos mums.

Tokiu būdu buvo baigta Kudarausko - Varpo kombinacija.

1948.IV.23 aš gavau potvarkį palikti du smogikus tęsti kombinacijos su Kudarausko laiškais ir kartu su s/g grįžti į Vilnių. Aš palikau Kerštą ir Šalomą, o su kitais smogikais išvažiavau į Vilnių.

Po operacijos smogikų nuotaika buvo gera. Jie tiksliai vykdė mano užduotis, s/g jautėsi darna. Ypatingai gerai dirbo Matrosas, kuris Kudarauską tardė, vaizduodamas banditų kuopos vadą. Kirvis ir Sakalas vaidino banditus ryšininkus. Jie greitai ir nepastebimai palaikė ryšį tarp manęs ir Matroso, laiku perduodavo įdomių faktų iš tardymo.

Kai Kudarauską nuvedė į mišką ir pradėjo aušti, jo dar netardė, vaizdavo, pasitraukia nuo „atbojo" vietos toliau. Jis dar ilgai vis įsižiūrėjo į smogikus tik po to pasakė, kad Jūs tikri partizanai. Mat persirengę stribukai šitaip elgtis negali. Pasakojo, kad žiemą Varėnos valsčiuje veikė stribukų grupė, persirengusi banditų uniforma. Jie apšaudė mašiną, vaizdavo, kad atima suimtuosius ryšininkus, juos vedė į mišką ir tenai tardė. Po tardymo ir po kautynių vėl atidavė kariuomenei kartu su protokolu, kurį stribukai buvo surašę miške. Vieną tokį, tardomą stribukų, MGB išvadavo. Jis ryšininkams papasakojo apie MGB padarytą kombinaciją. Ir jis iš pradžių galvojo, kad tokią kombinaciją daro ir su juo, bet paskui įtikino gryna smogikų banditiška šnekta, įų elgsena miške, kad jis turi reikalą su tikrais partizanais, todėl ir buvo su jais toks atviras.

Majoras drg. Sokolovas

Pasakoja Vytautas Kudarauskas

„Aš kadaise buvau girdėjęs apie tas kombinacijas, bet tuo metu iš galvos išėjo. Visiškai patikėjau, kad čia partizanai. Vežė mane jau iš Varėnos. Ten išbuvau dvi ar tris dienas. Na, ir veža. Mašinėlė atvira. Lengva, bet toks kėbuliukas. Sėdi penki sargybiniai, aš - ant grindų, jie iš šonų. Na, ir važiuojame. Buvo gal balandžio 21 diena. Jau apie vakarą, prieš temstant. Na, ir ką... šūviai. Maždaug apie Eišiškes. Kareiviai dingo, ir aš bėgti. Kaip žinot... parsivedė mane į mišką, visi uniformuoti, kuo puikiausiai kalba lietuviškai. Su jais ir antryt buvau. Paskui į vakarą man užrišo akis ir veda. Veda, bet vėl šūviai, man per sprandą, veidas kruvinas, pasirodo rusai. Tie dingo, ir vėl rusai. Atveža mane į Vilnių, o mano kišenės pilnos prikimštos proklamacijų. Vilniuje mane labai mušė. Kai duoda su kabeliu per sumuštas vietas, tai nugriūvi. Tada man buvo devyniolika metų..."

III DALIS

TĖVŪNIJOS

PŪŠČIOS GIRIOS PARTIZANAI

Pūščios girioje 1944 metais glaudėsi pirmieji Dainavos krašto partizanų būriai. Kitais metais iš šių būrių susiformavo Šarūno rinktinė ir jos vardas buvo duotas partizanų būrių junginiui, veikusiam plačioje geografinėje erdvėje nuo Nemuno, Dzirmiškės miško iki Kalniškės miško ir Lenkijos sienos.

Pirmuosius partizanus iš Nemuno kairiosios pakrantės kaimų subūrė Šarūnas - leitenantas Bolius Šimkonis, g. 1908 metais Liškiavoje, Ąžuolas - Antanas Bučionis, g. 1901 metais Buteliznos k., Aras- Jonas Petrauskas, g. 1907 metais Sankonių k., Liepa-Jurgis Ptakauskas, g. 1912 metais Mizarų k.

Žuvus Šarūnui (1945 m. vasario 6 d. Macevičių kaime), Pūščios girioje ir aplink ją veikusiems partizanams pradėjo vadovauti Alseika - leitenantas Vytautas Gontis, g. 1918 metais Šiauliuose, Leipalingio gimnazijos mokytojas. Jo vadovaujami Pūščios partizanų būriai buvo sujungti į vieną junginį, pavadintą Šarūno rinktine.

1945 metų rugsėjį Pūščios girioje, prie Dulgininkų kaimo, susitiko Kazimieraitis su Alseika ir aptarė būsimą Dainavos partizanų junginių struktūrą.

1945    metų lapkritį Siaubo partizanai atlydėjo į Ąžuolo partizanų būrį du užsienio žvalgus, lietuvų emigrantus, kuriuos perdavė palydėti per sieną į Lenkiją. 1945 m. gruodžio 2 d. žuvo lydėdamas per sieną žvalgus, ties Kučiūnais per susidūrimą su enkavedistais partizanas Beržas - Antanas Milčius, g. 1918 metais Kučiūnų k., laimingai pasitraukė Balandis - Albinas Ramanavičius, g. 1920 metais Kučiūnų k., ir Kudzma - Kazys Valenta, g. 1922 metais Pertako k.

Kai 1945 metų spalio mėnesį Alseika iš partizanų pasitraukė, Kazimieraitis laikinuoju Pūščios partizanų vadu paskyrė Ąžuolą.

Pūščios partizanai dalyvavo Merkinės puolime.

1946    metų balandžio 16 d. Pūščios girioje, priešais rikiuotę, dalyvaujant partizanų vadams Vanagui, Siaubui, Mindaugui, Laisvūnui ir Antanaičiui, Kazimieraitis už drąsą ir uolumą apie 40 partizanų apdovanojo juostelėmis.

Kai Užnemunės partizanai buvo sujungti į vieną Šarūno rinktinę, Pūščios partizanų junginys pavadintas I kuopa, 1947 metais ji pervadinta į Vytenio kuopą, o 1948 metais - į Vytenio tėvūniją.

Dar 1945 metais keliolika Pūščios partizanų žuvo mūšiuose su NKVD, kiti buvo areštuoti arba pasidavė (žr. sąrašus - p. 505).

Ąžuolo vadovaujamoje rinktinėje buvo trys būriai (iš viso apie 50 partizanų).

I    būrys

(Slapstėsi tarp Seiros ir Dulgės upelių)

Vadas:

1.    Strazdas - Bolius Savickas, g. 1916 metais Mikalinos k.

Partizanai:

2.    Skroblas - Jonas Leščinskas, g. 1919 metais Nelubonių k.

3.    Kudzma - Kazys Valenta (kulkosvaidininkas), g. 1922 Pertako k.

4.    Klajūnas - Bronius Sadeckas, g. 1923 metais Pertako k.

5.    Mataitis - Viktoras Sukackas, g. 1924 metais Dulgininkų k.

6.    Hanibalas-Juozas Sukackis, g. 1919 metais Dulgininkų k.

7.    Barzdukas, Labutis - Petras Vilkelis, g. 1910 metais Dulgininkų k.

8.    Nevėžis - Antanas Radziukynas, g. 1913 metais Leipalingyje.

(...)

II    būrys

(Slapstėsi Gerdašių, Lipliūnų, Mizarų, Diržų, Kaziulių, Krivonių kaimuose ir kt.) Vadas:

9.    Šturmas - Kostas Treigys, g. 1920 metais Diržų k.

Partizanai:

10.    Laiminas- Kazimieras Vaikšnoras, g. 1910 metais Buteliznos k.

11.    Uola - Alfonsas Vaikšnoras (kulkosvaidininkas), g. 1913 metais Buteliznos k.

12.    Lapinas - Leonas Ivoška, g. 1925 metais Petraškų k.

13.    Žvirblis - Juozas Bankietas, g. 1922 metais Didžiasalio k.

14.    Lapas - Juozas Šumskas, g. 1922 metais Mizarų k.

15.    Baravykas - Bronius Butkevičius, g. 1920 metais Didžiasalio k.

(...)

III    būrys

Vadas:

16.    Paberžis - Martynas Jurašius, g. 1917 metais Pertako k.

Partizanai:

17.    Kanapynas - Petras Bankietas, g. 1918 metais Menciškės k. (žuvus Paberžiui, Kanapynas vadovavo būriui).

18.    Liūtas - Antanas Sotnikas, g. 1908 metais Macevičių k.

19.    Milžinas - Bolius Sotnikas, g. Macevičių k.

20.    Sikorskis - Bolius Navickas, g. 1927 metais Kučiūnų k.

21.    Milžinas - Juozas Subačius (Ąžuolo ir Siaubo ryšininkas), g. 1918 m. Mizarų k. (...)

Pūščios girios erdvė partizanams buvo per maža - iš visų pusių Nemuno ir kaimų suspausta, slapstytis joje buvo pavojinga, dar pavojingiau buvo, kai tą girią kaip amaras apsėdo agentūra. Šioje Šarūno rinktinės erdvėje partizanai žūdavo ne kautynių laukuose, bet bunkeriuose, savųjų arba MGB agentų išduoti. Daugybė šio krašto agentų juodą darbą pradėjo 1946 metais ir baigė nesėkmingais Vanago ieškojimais 1956 metais. Antai 1946 metais MGB informatoriams Nematančiam, Paišeliui ir Taurui įsako Lipliūnų kaime surengti vakarėlį, tikėdamiesi, kad į jį ateis ir partizanų. Agentas Gardinas

1946 metais kovo 3 d. pasiskundė MGB, kad iš jo nepažįstami partizanai atėmė kiaulę.

LDK Vytenio grupės partizanai Pūščios miške 1945 m.

LDK Vytenio grupės partizanai

LDK Vytenio grupės partizanai

LDK Vytenio grupės partizanai

LDK Vytenio grupės partizanai

LDK Vytenio grupės būrio vadas
Petras Bankieta KANAPYNAS

LDK Vytenio grupės partizanai

Zigmas Stravinskas SAPNAS

Atpažinęs tik Kazio Lazicko iš Krivonių kaimo arklius, jis atsekęs net iki Norkūnų kaimo, kur gyveno partizanų ryšininkas Juozas Nasetka.¹

1946 metų liepą majoras Guselnikovas, regzdamas klastą, areštavo buvusį partizaną ir užverbavo slapyvardžiu Kurokas. Gis 1944 metais buvo įstojęs į partizanus, o 1945 metų liepą pasidavė). „Kadangi jis gerai žino Ąžuolo partizanus, tai jam užduota agentu smogiku įsiskverbti į jo būrį", - samprotauja enkavedistas. Ir štai Kuroką su trimis areštuotais žmonėmis pasiuntė pjauti šieno ir „bandantį pabėgti" apšaudė. Paskui prie Leipalingio miške įtaisė „pašto dėžutę". Tolesnis Kuroko likimas nežinomas.²

Agentas Silnas (Silnyj) emgėbistams pranešė, kad jo žmona Menciškės kaimo miške sutikusi net septynis partizanus ir vieną atpažinusi. Jis esąs Vincas Volskas. Žinanti, kad jie čia dažnai būna. Į tą vietą 1946 metais rugsėjo 7 d. atvyko enkavedistai, vadovaujami vyresn. leitenanto Vysotinskio. Per kautynes su enkavedistais žuvo: Erdžius - Vaclovas Vaikšnoras, g. 1922 m. Sventojansko kaime, Liūtas - Vincas Volskas, g. 1920 m. Menciškės kaime, ir Klajūnas - Bronius Sadeckas, g. 1923 m. Pertako kaime.

1946 metų lapkričio 9 d. informatorė Žmona (Žena) pranešė, kad Kaziulių kaime, Vaikšnoro namuose (9490) dažnai lankosi partizanai. Toje vietoje lapkričio 11 dieną 17 valandą enkavedistai surengė pasalą. Sekė, kaip du partizanai, ėję trobesių link, taikėsi lįsti į bunkerį. Nieko nelaukę, ėmė šaudyti. Tie atsakė ugnimi. Per susišaudymą žuvo Ąžuolo adjutantas Sukilėlis - Jonas Vitkauskas, g. 1928 m. Mizarų kaime, ir Milžinas-Jonas Subačius, g. 1918 m. Mizarų kaime.

Maršrutinis agentas Bijūnas 1946 m. lapkričio 8 d. Leipalingio enkavedistams pranešė, kad Ąžuolo partizanai ateina į Margų kaimą ir dienoja Juzės Žukienės troboje. Atslinkę į Margų kaimą enkavedistai pastebėjo, kad toje troboje kažkas yra. Įsiklausę suprato, kad partizanai vaišinasi. O šie pastebėjo, kad čia pat rusai. Partizanai pro langus paleido ugnį, vienas, iššokęs pro langą iš degančio namo, bandė pabėgti, kiti iš vidaus vis atsišaudė. Paskui, enkavedistai atpažino, kad partizanas, bandęs pabėgti, buvo Uosis - Antanas Saveikis, gim. Leipalingyje, Klajūno brolis. Kiti du gulėjo apdegę pelenuose.³

Per susišaudymą buvo sužeistos trys moterys.

Leipalingio emgėbistų atpažinimo protokole parašyta:

„Mes, žemiau pasirašę, Leipalingio vls. MVD skyriaus viršininkas leitenantas Guščinas, 94 pasienio dalinio mangrupės viršininkas Košeliovas, dalyvaujant Leipalingio gyventojams Gusakovui ir Čereškai, atpažinome lavoną - apžiūrėję nustatėme, kad jis -Saveikis Antanas, Liudviko s., Leipalingio gyventojas. Bandito lavoną po atpažinimo užkasėme už 500 metrų nuo Leipalingio".⁴

1946 metų lapkričio 23 dieną Abarauskų kaime, Jono Šerkšno sodyboje, bunkeryje enkavedistai suėmė Viršilą - Bolių Virbalį, g. 1915 metais Bertašiūnų kaime. Suimtasis prisipažino, kad 1945 metų balandį įstojo į Aro būrį, Šarūno rinktinės vadui Alseikai Pūščios girioje davė priesaiką. Pasakojo, kad rinktinė turi tris batalionus: Veisiejų bataliono, vadas Margis, Leipalingio - Ąžuolas ir Kapčiamiesčio - Paberžis". Alseikos adjutantas - Bijūnas.

Aras - Jonas Petrauskas, g. 1907 m. Sankonių k.

Margis - Vytautas Vabalas, g. 1918 m. Lasevičių k.

Paberžis - Martynas Jurašius, g. 1917 m. Pertako k.

Bijūnas - Antanas Šerkšnas, g. 1920 m. Vilkanastrų k.

1947 m. spalio 20 d. Šarūno rinktinė, veikianti Pūščios girioje, buvo pervardinta į LDK Vytenio partizanų grupę, o jos vadu paskirtas Liepa (jam žuvus, grupei vadovavo Nevėžis), o štabo viršininku - Liepos adjutantas Dikas - Algimantas Paliūtis, g. 1948 m. Šapurų k. Žuvus Nevėžiui, grupei vadovavo Barzdukas (Labutis) - Petras Vilkelis, g. 1910 m. Dulgininkų k.

Partizanų žūtys

1947 metų vasario 10 d. Kalvių kaime per MGB siautėjimus žuvo Bronius Maciulevičius, g. 1926 metais, Ona Vengrauskaitė, g. 1924 metais ir Ona Šerkšnaitė, g. 1925 metais.

Informatorius Janas pranešė, kad vasario 13 d. Valančiūnų kaime, Vinco Valentas sodyboje žuvo Liūtas - Antanas Sotnikas.

Emgėbistai, suradę siūlo galiuką, rado ir kamuolį ⁵

Lazdijų aps. MGB skyriaus viršininkas papulkininkis Litvinovas MGB

ministrui generolui majorui Jefimovui rašė:

„1947 metais sausio 11 d. Leipalingio vls. MVD skyriaus buvo išsiųsta į Vilkininkų kaimo rajoną (9486) RPG. Kelyje sulaikė be dokumentų moterį, kurią, atvežę į Leipalingio vls. MVD skyrių, ištardė. Ji papasakojo, kad jos vyras, Juozas Rozga, gim. 1909 metais, priklauso Liepos būriui ir dabar slepiasi bunkeryje, esančiame Nelubonių kaime. Tą vietą galinti parodyti. RPG surado bunkerį, kuriame buvo Rozga, per suėmimą jis buvo sužeistas į koją. Jis pasisakė, kad yra gimęs 1908 metais Mažeikių rajone, Ylakių vls., Šulpetrių kaime, slapyvardis Rimgaudas. Per karą tarnavo vokiečių armijoje ir buvo sovietų lageryje, iš ten pabėgęs, įstojo į Liepos būrį. Pagal Rozgos parodymus mes suėmėme Abramavičių, kuris per tardymą pasakė, kad už 100 metrų nuo jo ūkio, po plento tiltu (gal prie upelio, vardu Bilsnyčia? - B.K.) yra bunkeris, kuriame slepiasi 3 partizanai."

Enkavedistai Mizarų kaime (9090) surado po plento tiltu bunkerį su partizanais. Į enkavedistų reikalavimą pasiduoti partizanai atsakė ugnimi. Žuvo Žvirblis-Juozas Ban-kietas, Baravykas - Bronius Butkevičius ir Lapas - Juozas Šumskas. Rimgaudo likimas nežinomas.

MGB pinklėse ⁶

Apie partizaną Žvirblį yra MGB dokumentų, kaip antai:

1947 m. kovo 7 d. L. einančiam MGB 2-N valdybos viršininko pareigas papulkininkiui Vasiljevui

1946    metais sausio 24 d. buvo užverbuotas agentu smogiku, slapyvardžiu Brolis, partizano, veikiančio Liepos būryje, brolis. Agentui Broliui buvo duota užduotis susitikti su savo broliu ir kartu su juo fiziškai sunaikinti būrio vadą Liepą.

Ryšium su tuo, kad agento Brolio brolis 1947 metais sausio 16 d. kartu su kitais dviem partizanais buvo nukautas, jį toliau agentu smogiku panaudoti nėra galimybės, todėl jis panaudojamas tik informatoriumi.

Lazdijų aps. MGB skyriaus viršininkas Litvinovas

1947    metais balandžio 21 d. MGB 2-N valdybos viršininkas majoras Figūrinas Lazdijų aps. MGB skyriaus viršininkui papulkininkiui Pšeničnikovui rašė: „To išvadoje Jums būtina peržiūrėti savo sumanymą dėl Brolio tolesnio panaudojimo ir pasiųsti jį ne pagal šią kryptį."

(Kalba netaisyta)

MGB 1947 metų birželio 21 d. Vilkanastrų kaime, Grauželio namuose, bunkeryje suėmė Stasį Bankietą - partizaną Stungrį - „agentą Brolį".

Tais pačiais tikslais suėmė ir mokytoją Veroniką Gruodytę ir ją užverbavo: „Verbuoti pagrindas, rašo MGB, buvo tokia medžiaga: 1947 metais sausio 24 d. ant Vilkanastrų mokyklos sienų, kur Birutė (jai duotas agentės slapyvardis - B.K.) dirbo mokytoja, buvo išklijuoti antisovietiniai atsišaukimai... Nuo verbavimo pradžios Birutė savo pažadų nevykdė". Kitame dokumente parašyta: „Informatorė Birutė. Darbo byloje Nr.18303 agentūrinės medžiagos nėra, nes ji nuo verbavimo dienos jokios medžiagos nepateikė".

Lazdijai, 1947 m. rugpjūčio 5 d. Petrovas.

Dėl to SSSR MGB Ypatingasis pasitarimas 1948 m. balandžio 8 d. nepaklusnius „agentus" nuteisė. Veronika Gruodytė gavo 8 metus, o Stungrys - Stasys Bankietas 10 metų.

Apie partizano draugystę

Štai ką jie rašo: „1947 m. gegužės 16 dieną užverbavome du žmones. Vertingas agentas Miškas, g. 1927 metais ir gyvenantis Merkinės valsčiuje, raštingas, dirba Druskininkų pašto telefonininku". Šnipo padedami, emgėbistai gavo partizano rašytus Miškui laiškus. Juos perskaitę, suėmė patylom („neglasno") Mišką, ištardė ir užverbavo. Pamokė, ką daryti, kad partizanas Juozas Treigys pasiduotų. Todėl partizano mylimoji raštelius rašinėja ar žodžiu pranešinėja apie partizanus. Tie agentūriniai pranešimai iš šalies atrodo kaip nekaltos šnekos...

Šaltinis Miškas
Priėmė Jefremovas
Visiškai slaptai
Druskininkai, 1947.V.30

Agentūrinis pranešimas ⁸

1947 metų birželio 28 d. Druskininkų progimnazijos mokinė Ona Dūdytė pasikvietė šaltinį nueiti į Leipalingio vls., Lipliūnų kaimą, į svečius pas jos tetą Sadeckienę, kur galės susitikti su banditu Juozu Treigiu.

Kai ėjome į kaimą, ir buvo dar per kilometrą iki Lipliūnų kaimo, iš miško išėjo banditas ir paklausė, kur mes einame. Mes atsakėme, kad einame į Lipliūnus pas So-deckienę. Tada banditas mus paleido, sakydamas, kad ta teta yra gera. Pas Sadeckienę atėjome 3 valandą, pailsėjome, o pavakare išėjome į kiemą pasėdėti. Vakare 10 valandą kažkas už nugaros priėjo ir paėmė už pečių. Išsigandome ir atsigręžę pamatėme, kad už nugaros stovi būrio vadas Liepa - Ptakauskas iš Mizarų kaimo. Jis buvo ginkluotas automatu ir pistoletu. Su juo buvo dar vienas banditas. Po kiek laiko atėjo dar aštuoni, su kuriais buvo Juozas Treigys ir jo brolis.

Ptakauskas - Liepa su mumis kalbėjosi ir juokavo. Šaltinis pasakė, kad jis partizanams pavydi: jie gražiai aprengti, pavalgę ir laisvi. Liepa atsakė, kad nėra ko pavydėti, nes visada esame pavojuje, slapstomės nuo persekiojimų, o su partizanais būdamos moterys labai trukdo, kai susiduriama su rusais, sutrinka ir nežino, ką daryti, o jas reikia saugoti.

Paskui šaltinis sėdėjo Sadeckienės trobos prieangyje su Treigiu, deja, pasikalbėti ilgiau neteko, nes atėjęs Liepa liepė eiti. Treigys dar norėjo šiek tiek užtrukti, bet Liepa paskubino: „Per vaišes ir merginas mes dažnai (kliūvame, todėl rizikuoti neverta".

Nueidamas Treigys šaltiniui pasakė, kad jiems neteko pasikalbėti, bet kai po 3-4 dienų sugrįš iš Kapčiamiesčio apylinkių, tai susitiks ir pasikalbės.

Treigys skundėsi, kad pastaruoju metu jo vieno niekur neleidžia eiti ir su šaltiniu susitikti pasidarė sunkiau.

Kai Liepos būrys išėjo, atėjo Vaikšnoro, buvusio Švendubrės kaimo gyventojo, būrys - apie 10 vyrų. Partizanai pas Sadeckienę atsigėrė pieno ir išėjo.

Liepos būryje partizanai ne jaunesni kaip 25-erių metų, Vaikšnoro būryje - visi jauni, ne senesni kaip 20-ties metų. Liepos būryje partizanai apsirengę civiliškai, o Vaikšnoro - visi uniformuoti.

Šaltinis, pernakvojęs pas Sadeckienę, su Dūdyte patraukė tiesiai į Druskininkus. Maždaug už kilometro nuo Sadeckienės namų vėl sutiko partizanus iš Vaikšnoro būrio. Jie klausinėjo, ar eidamos nepastebėjo jų bunkerio. Jos atsakė, kad nepastebėjo. Paskui jie nuėjo į mišką, o šaltinis su Dūdyte - į Druskininkus.

Eidama Dūdytė sakė, kad kareiviai neseniai ėjo šiuo keliu, kiti mišku, o partizanai juos matė ir bijojo, kad jų nerastų. Dūdytė sakė, kad partizanų bunkeris yra miškelyje, medeliais ir krūmais užmaskuotas, kitas bunkeris apdengtas žagarais. Visi bunkeryje nebūna, kiti jį iš visų pusių saugo. Kai juos rusai suranda, jie bėga, ir taip juos nuvilioja nuo bunkerio.

Leipalingio valsčiaus MGB skyriaus vyr. įgaliotinis
vyresn. leitenantas (Zavolodka)

Šaltinis Miškas
Priėmė Jefremovas
Visiškai slaptai
1947.VI.23.
Druskininkai

Agentūrinis pranešimas ⁹

1947 m. birželio 22 d. Druskininkų progimnazijos mokinė Ona Dūdytė pakvietė šaltinį nueiti į Leipalingio valsčiaus Lipliūnų kaimą pas pastarosios tetą Sadeckienę, kur šiek tiek pabuvo. Maždaug 8 val. vakaro į Sadeckienės namus atėjo pažįstamas šaltiniui banditas Juozas Treigys, su kuriuo šaltinis pasisveikinęs paklausė - kaip jis čia pakliuvo. Treigys atsakė, kad jis vyrams tai sakęs, jog buvojant Lipliūnų kaime - lankantis pasidarė sunkiau susitikinėti, kadangi čia dažnai būna kareivių ir apskritai nusibodo visą laiką slapstytis ir laukti mirties. Tada šaltinis pasakė, kad tokio gyvenimo reikėjo atsisakyti ir atvirai gyventi. Tada galima būti kartu ir apsivesti. Treigys pasakė, kad džiaugtųsi tuo, bet nežino, kaip tai padaryti, ir paprašė šaltinį tyliai sužinoti Druskininkuose, ar negalima būtų legalizuotis ir įsidarbinti, pridūręs - jog ir jo brolis nori legalizuotis.

Šaltinis pažadėjo tai kaip nors sužinoti. Deja, Treigys tuo suabejojo, ar tik nebus dar blogiau, ir pateikė pavyzdį, kad vienas banditas legalizavosi, o paskui jį uždarė į kalėjimą, sumušė ir privertė parodyti bunkerius. Šaltinis Treigį paklausė, ar jam leidžia legalizuotis kiti banditai ir jų viršininkai. Treigys atsakė, kad jų leidimo neprašys, o dėl kitų banditų jis pasakė, kad jau seniai daugelis nenori būti gaujoje ir nori legalizuotis, bet nežino, kaip tai padaryti, ir visi laukia, kas pirmas pradės ir kas iš to išeis. Treigys pasakė, kad jų reikalai beviltiški. Viršininkai visą laiką žada, kad greitai Anglija ir Amerika padės, bet karo vis dar nesimato ir niekas tuo daugiau nebetiki, kad greitai karas bus, tikriausiai, ir vėl žiemą teks išgyventi miške.

Pokalbiui sutrukdė kiti banditai, kurie po kiek laiko atėjo pas Sadeckienę. Jų iš viso buvo 10 vyrų, visi jauni, ne daugiau kaip 20-ies metų, ginkluoti šautuvais, visi apsirengę naujutėlaite tamsiai žalios spalvos uniforma, ant kairiosios rankovės trispalviai antsiuvai (geltonos, žalios ir raudonos spalvos), lietuviškomis kepurėmis ir auliniais batais.

Jiems iš paskos įėjo maždaug 20-30-ies metų banditas, apsirengęs Lietuvos kariuomenės karininko uniforma su antpečiais, kurį banditai vadino Vadu. Šaltinis pastarąjį atpažino, kaip buvusį vokiečių žandarą Druskininkuose - Vaikšnorą iš Švendubrės. Kiti jauni banditai pokalbyje su šaltiniu pasakė, kad jis turi žmoną ir vaiką, kurie gyvena kažkokiame kaime netoli Lipliūnų. Namų šeimininkė Sadeckienė pasiūlė banditams pavalgyti, bet pastarieji gėrė tiktai pieno ir pabuvę gal 15-20 minučių, ruošėsi eiti, kadangi Vadas įsakė eiti, nes iš kažko sužinojo, kad netoliese yra kareivių.

Treigys norėjo dar truputį pasilikti su šaltiniu, bet kiti banditai pasakė, kad mes tavęs nepaliksime dėl moters pražūti. Banditai ir Treigys išėjo į mišką už Sadeckienės namų.

Kol banditai buvojo pas Sadeckienę, Dūdytė buvo kartu su šaltiniu ir ypatingų pokalbių nebuvo, sėdėjo ir kalbėjosi bendromis temomis. Tarp kitko, šaltinis juokais pasakė jauniems banditams: „Kai jus užpuls rusai, tai visi išbėgiosite, nes jauni ir kariauti nemokate". Banditai atsakė: „Neišbėgiosime, o jeigu kariauti nemokame, tai išmoksime". Bet šaltinis pastebėjo, kad visi banditai nelinksmi ir iškankintos išvaizdos, o Vadas piktas ir visą laiką tylėjo, vis išeidavo į kiemą, pro langą žiūrėjo.

Atsisveikindamas Treigys pasakė, kad jiems reikėtų susitikti šeštadienį ar sekmadienį, kad susitikimo vietą ir laiką pasakys Dūdytė arba sesuo.

Išėjus banditams, šaltiniui Dūdytė parodė į miško pusę už Sadeckienės namų ir pasakė, kad ten, bunkeriuose, gyvena banditai, bunkeriai gerai užmaskuoti. Čia pat Dūdytė papasakojo, kad banditams trukdo vietos gyventojų karvės, kurios nuolat ateina prie bunkerių, ieško maisto likučių, bulvių lupenų, o kartą atėjusios apvertė katilą, kuriame buvo sudėtos virti nuskustos bulvės ir jas suėdė. Šaltinis patvirtino, kad tai ta pati vieta, apie kurią pranešė anąsyk. Be to, Dūdytė eidama pasakojo, kad neseniai pagavo vieną banditą iš Didžiasalio kaimo, kuris buvo ištremtas, bet iš tremties pabėgo, įstojo į gaują, bet legaliai gyveno savo namuose ir kartą jį buvo areštavę, o dabar suėmė su pistoletu.

Šaltinis eidamas domėjosi, kur dabar gyvena jo pažįstamas Juozas Treigys. Dūdytė atsakė, kad jis gyvena pas vieną ūkininką už 4 kilometrų nuo Lipliūnų kaimo kartu su broliu, bet kaimo pavadinimo ir ūkininko pavardės nepasakė, net ir tada, kai šaltinis dar paklausė. Dūdytė sakė, kad ten daug uogų ir kitą sekmadienį kartu su šaltiniu eis uogauti, kur ir susitiks su Treigiu.

Iš Albinos Treigytės pasakojimo.

„Turėjau tris brolius. Vienas žuvo prie Skirdžiaus ežero, antras - prie Nemuno, o trečias - Didžiasalyje. Motiejus žuvo 1947 m. gegužės 14 d. prie ežero. Jie buvo septyniese. Iš ryto dar vandens pasisėmė, ir rusai... Tikriausiai kažkas pasakė. Čia toks Lazauskas siautėjo."

MGB dokumentuose rašoma, kad sekti brolius Treigius buvo užverbuotas informatorius Pistoletas - g. 1891 m. Švenčionių aps. Rasališkių k., gyvenantis Diržų k. Informatoriaus 1947 m. liepos 19 d.pranešime sakoma: „Šaltinis būdamas Gerdašių bažnytėlėje girdėjo kaip Treigių motina Marija moteriai kalbėjo: „Gegužės 12 d. rusų azijatai nušovė jos sūnų Motiejų, o Vaikšnorą iš Šventojansko sužeidė į koją. Ji eis į Leipalingį, kur turi pažįstamą ir sužinos apie rusų kariuomenę.

„Juozas žuvo prie Nemuno, - pasakojo A.Treigytė. - Jis turėjo Druskininkuose merginą Jadzę Krūkonytę, kuri dirbo pašte. Su ja dar vokiečių laikais draugavo. Merginos iš mūsų kaimo mokėsi Druskininkuose, tai su ja vis pareidavo. Pas Oną Dūdienę - Sadec-ko seserį Lipliūnuose vis abu susitikinėdavo. Vieną sekmadienį, jau pasnigta buvo, jis palydėjo ją prie Nemuno, atrakino valtį, pasodino ir žiūrėjo, kaip ji iriasi per Nemuną. Iš anos pusės jį rusai nušovė..."

Leipalingio vls. MGB skyriaus vyr. operįgaliotinis
vyresn. leit. Zavoloda
1947.VII.7.
LSSR valstybės saugumo ministrui
generolui majorui drg. Jefimovui
Vilnius

Specpranešimas ¹⁰
apie dalinį Liepos gaujos likvidavimą ir bunkerių radimą

Iš informatoriaus Nematančio buvo gauta duomenų, kad Liepos gaujos dalyviai dažnai lankosi pas Lipliūnų ir Diržų kaimų gyventojus.

Realizuojant informatoriaus Nematančio duomenis, š.m. gruodžio 14 d. Lipliūnų k. (8690) ir Diržų k. (8890) rajone, Leipalingio vls. buvo įvykdyta čekistinė karinė operacija, kurioje dalyvavo MGB VV 34 ir 261 šaulių pulkai. Per operaciją Lipliūnų kaimo gyventojos Danios Vaikšnorytės namuose buvo nukautas Šarūno rinktinės 1-osios banditų kuopos vadas Ptakauskas Jurgis, Karolio s., g. 1911 m. Lazdijų apskr., Leipalingio vls., Mizarų k., lietuvis, nepartinis, iš buožių, slapyvardis Liepa, vokiečių okupacijos metais dirbo Kauno policijos skyriaus viršininku.

Diržų k. rajone, miške, buvo nukautas eilinis banditas iš Liepos gaujos - Treigys Juozas, Alekso s., g. 1924 m. Lazdijų aps., Leipalingio vls., Diržų k., lietuvis, nepartinis, iš vidutinių valstiečių, slapyvardis Kadugys.

Iš nukautųjų banditų paimta:

2 automatai, 2 pistoletai, 1 granata ir 30 šovinių, dokumentai, turintys operatyvinę reikšmę.

Ptakauskas ir Treigys yra agentūrinėje „Brodiačije" byloje Nr.419.

Operacijos metu sunaikinti 3 banditų bunkeriai.

Operacijoje pasižymėjo MGB VV 261 pulko eilinis Gruševskis Anatolijus Josifovi-čius, pastarasis asmeniškai nukovė banditų vadą Ptakauską. (...)

Atpažinimo protokolas "

1947 m. gruodžio 15 d.

Leipalingio mst.

Aš, Leipalingio vls. MGB skyriaus leitenantas Augaitis, dalyvaujant Lazdijų aps., Leipalingio mst. gyventojams Šimanskui, Antanui Mackevičiui ir Vladui Maslauskui šiandien atpažinome banditus, nukautus per 1947 m. gruodžio 14 d. čekistinę karinę operaciją, tai buvo:

1.    Ptakauskas Jurgis, slapyvardis Liepa, g. LSSR, Lazdijų aps., Leipalingio vls., Mizarų k., maždaug 38 metų, buvo gaujos vadas, kuri veikė Pūščios miško rajone.

2.    Treigys Juozas, Alekso s., slapyvardis Kadugys, g. Lazdijų aps., Leipalingio vls., Diržų k., maždaug 23 m., buvo asmeninis Liepos gaujos vado adjutantas, turėjo puskarininkio laipsnį.

Dėl to ir surašytas atpažinimo aktas.

Leipalingio vls., MGB skyriaus viršininkas leitenantas (Augaitis)
(Šimanskas)
(Mackevičius)
(Maslauskas)

Kopija tikra: Apskrities MGB skyriaus vyr. operįgaliotinis, vyresn. Itn. (Zavolodka)
Pažyma: Atpažinimo protokolo originalas yra agentūrinėje Brodiačije
byloje Nr.419

Pas nukautą Liepą MGB rado dokumentus, tarp kurių buvo Šarūno rinktinės 1947 m. spalio 20 d. įsakymas Nr.1 ir lapkričio 6 d. įsakymas Nr.2. Juose buvo parašyta, kad Vytenio grupę sudaro trys būriai:

I    būrio vadas Petras Vilkelis - Barzdukas.

II    būrio vadas Antanas Radžiukynas - Nevėžis (J.Kizelaičio parodymuose rašoma, kad Nevėžis buvo „A" štabo organizuotos puskarininkių mokyklos instruktorius).

III    būrio vadas Martynas Jurašius - Paberžis.

Nevėžio žūtis

1948 m. gegužės 4 d. Gerviškių k. Leipalingio skyriaus enkavedistai, vadovaujami vyresn. leitenanto Šepilovo, nukovė Nevėžį, Skroblą ir Balandį - Albiną Ramanavičių, g. 1921 m. Kučiūnų kaime. Operacijoje pasižymėjo, rašo MGB, jaunesnysis leitenantas Macenis.

Apie žuvusių partizanų mirtį buvo sukurta tokia daina:

Mirtim jie džiaugės trijų vyrų,
Kurie ramiai kraujuos gulėj.
Nevėžis, Skroblas ir Balandis...
Kartoj linguodami rugiai.

Paberžio žūtis

1949 m. vasario 26 d. Krivonių kaime emgėbistai suėmė partizaną Uolą - Alfonsą Vaikšnorą, g. 1913 m. Buteliznos kaime. Su juo ėjusį III būrio vadą Paberžį vijosi keliolika kilometrų ir Vilkanastrų kaime nušovė.

Per tardymą Uola pasakojo, kad Pūščios miške yra apie 50 bunkerių. Parodė Barzduko bunkerio vietą. 1949 m. kovo 9 d., Onos Paliutienės troboje, bunkeryje, priešindamiesi kariuomenei, žuvo Barzdukas, Milžinas - Bolius Sotnikas, Vėjūnas - Juozas Barkauskas ir Tautmylis - Petras Žakevičius.

Beje, anksčiau Uolą Kazimieraitis buvo apdovanojęs juostele už drąsą.

Alfonsas Vaikšnoras - Uola

Iš 1949 m. kovo 2 d. tardymo protokolo¹²

(...)

Šiauriau Lipliūnų kaimo, už kokių 700-800 metrų, miške yra bunkeris, įrengtas 1948 m. rudenį, jame telpa 2 žmonės. Po pušimi iškasta duobė ir iš netašytų rąstų padarytos sienos ir lubos. Užmaskuotas spygliais ir samanomis. Įėjimas uždengtas dangčiu, kuris atidengiamas užmaskuota viela. Šis bunkeris įrengtas Šturmo grupei. Šiame bunkeryje slėpėsi Tigras ir Žaliamiškis. Tigras buvo nukautas Krivonyse, o Žaliamiškis slepiasi bunkeryje, apie kurį kalbėjau anksčiau, vienas. Aš paskutinį kartą šiame bunkeryje buvau 1948 m. gruodžio 27-28 dienomis. Tikslios bunkerio vietos nežinau, bet vietovę parodyti galiu.

Norkūnų kaimo rajone, Norkūnų miške yra 1947 vasarą įrengtas bunkeris, kuriame telpa 6-7 žmonės. Vietovę galiu parodyti. Jis yra 2 1/2 m pločio ir 3 m ilgio, iš rąstų, užmaskuotais spygliais ir samanomis. Dangtis atidengiamas užmaskuota viela. Šiame bunkeryje slepiasi: Barzdukas, Kielė, Milžinas ir (?). Jame paskutinį kartą buvau 1948 m. gruodžio 10 d. Barzduko bunkerį gerai žino ryšininkas Juozas Nasetka, jis gali parodyti Ouozas Nasetka, g. 1907 m. Sventojansko kaime, gyvena Norkūnų kaime).

Iš 1948 m. kovo 10 d. J.Nasetkos parodymų.

(...) „Trečią kartą Barzduką mačiau 1949 m. kovo 6 d. Smališkių kaime, Leono Paliučio namuose. Kai aš įėjau į trobą, Barzdukas, atidengęs bunkerio dangtį, kuris buvo įtaisytas krosnyje, iš jos išlindo ir manęs paklausė, ko aš atėjau. Aš atsakiau, kad noriu pirkti paršą, bet L.Paliūtis atsakė, kad paršo neparduos. Daugiau su Barzduku nekalbėjau ir išėjau".

„Be tų bunkerių, apie kuriuos išpasakojau, žinau apie 30 bunkerių Pūščios miške, kuriais naudojomės laikinai, per siautimus („ablavas"). Šiuos bunkerius žino tik banditai"- Uola

Aktas

1949 m. kovo 9 d. Leipalingis

Mes, žemiau pasirašę, LSSR MGB darbuotojas majoras Trusovas, Lazdijų aps. MGB skyriaus 2-N poskyrio viršininko pavaduotojas kapitonas Koroliovas, MGB VV 34/2 š.p. vadas kapitonas Burlakovas ir suimtas banditas Alfonsas Vaikšnoras, slapyvardis Uola, surašėme šį aktą dėl to, kad šią dieną, pagal bandito Vaikšnoro duomenis ir jam asmeniškai dalyvaujant, Leipalingio vls., Norkūnų kaime buvo surastas bunkeris, kuriame slėpėsi trys banditai.

Per susišaudymą du banditai buvo nukauti, o vienam pavyko pabėgti.

1.    Bolius Sotnikas - Milžinas.

2.    Juozas Barkauskas - Vėjūnas.

Buteliznos kaime išaiškintas bunkeris, iš kurio paimta ginklų.

Parašai

Ten ir tada žuvo Vytenio tėvūnijos vadas Barzdukas - Petras Vilkelis, g. 1910 m. Dulgininkų kaime.

Virš bunkerių kvatojo šmėklos
Ieškojo nekaltų aukų.
Mielas Vėjūne, Milžinėli,
Apšlakstėt bunkerį krauju...

Perletas ¹³

Kapčiamiesčio MGB skyriaus viršininkas Bobkovas užverbavo agentą Perletą, g. 1928 metais. Perleto motina išvežta į Sibirą, o jis vis slapstosi. MGB, jį verbuodama, pažadėjo sugrąžinti iš Sibiro motiną, jeigu jis su jais bendradarbiaus.

Ir štai 1950 metais sausio 28 d. kariuomenė, vedama Perleto, išėjo į Paliepio kaimą. „Nepriėjus bunkerio, rašo MGB, Juozo Barkausko sodyboje kariuomenė susidūrė su trimis partizanais". Per susišaudymą žuvo Miškas - Juozas Braslauskas, g. 1915 metais Pertako kaime, I būrio vadas Žvejas - Juozas Dabušinskas, g. 1918 metais Snaiginio kaime, ir partizanas slapyvardžiu Vakaras.

„Kai prasidėjo susišaudymas, rašo MGB, Perletas, kaip buvo su Bobkovu susitaręs, pabėgo". Emgėbistai, ieškodami partizanų, ir paskiau išnaudos niekieno nepastebėtą „bėglį".

Papartis

1950 metais birželio 2 d. 00 val. Vytenio tėvūnijos vado Paparčio - Juozo Volungevičiaus būrio partizanai Bedalis ir Savanoris (jie anksčiau priklausė Mindaugo tėvūnijos

2 būrio 3 skyriui) Valentų kaime apšaudė stribus. Iš užsiliepsnojusios apylinkės pastato vienas po kito ėmė šokinėti pro langus stribai. Varviškės garnizono enkavedistai, išgirdę šaudymą, atskubėjo „liaudies gynėjams" į pagalbą. Šuo, vedęs enkavedistus, pametė partizanų pėdsakus ir persekiojimas nutrūko. Iš Lazdijų atvyko valsčiaus MGB skyriaus viršininkas drg. Petrošius ir prisakė savo agentams Paslapčiai, Irenai, Budriui ir Lesnojui sužinoti, kas dalyvavo stribų užpuolime. Agentai informavo, kad užpuolime dalyvavo jau minėti partizanai ir Juozas Valenta, kurį MGB spalio 30 dieną areštavo.

Paparčio žūtis ¹⁴

1950 metų gegužės 27 dieną agentai Žmona (Žena) ir Mackeliūnas pranešė, kad Dulgininkų kaime, pas Ivanauską lankosi partizanai. Tenai birželio 5 dieną MGB surengė kariuomenės pasalą. Naktį vienas partizanas, išėjęs kiemą, pamatė, kad yra apsupti. Per susišaudymą su kariuomene žuvo Vytenio grupės vadas Papartis - Juozas Volungevičius, g. 1926 m. Paserninkų kaime, 2 būrio vadas Radastas- Juozas Kanklevičius, g. 1932 m. Miškinių kaime ir Savanoris - Juozas Rutkauskas, g. 1902 m. Barčių kaime. Žuvo ir vienas kareivis - Kurtinas Viktoras Leonovičius.

Diemedis Vytenio tėvūnijos vadu paskyrė Sapną - Zigmą Stravinską, g. 1918 metais Vilkininkų kaime.

1950 metais liepos mėn. agentas Gardinas pranešė, kad Vytenio tėvūnijos šeši partizanai slapstosi Pūščios miške, tarp Lipliūnų ir Krivonių kaimų, netoli Dūdienės namų.

1950 metų lapkričio 19 dieną, apsuptas kariuomenės, Kancevičiaus namuose nusišovė Vaidila - Juozas Matulevičius, g. 1928 metais; jis buvo pabėgęs iš sovietų armijos.

Pasakoja Matulevičiūtė:

„Rusams pranešė Jonas Petrauskas. Macenis... Jis, rodos, buvo Lietuvos kacapas. Leipalingyje, Kauko namuose, gyveno su savo šeima. Dar neseniai kažkas jį matė Šeštokų geležinkelio stotyje: eina su baltu lietpalčiu, su lazdele, jau visai senukas. Kai mane tardė, turėjau ilgas kasas, tai nurovė: „Sakyk, bliade, kur yra banditų bunkeris?!" Tada man buvo 17 metų. Jis žmonėms nagus lupo."

Jaunučio žūtis

1951 m. vasario 22 d. Didžiasalio k.

Aktas