Pranas Končius - Adomas
Pranas Končius-Adomas. Apie 1952 m.
1965 m. liepos 15 d. Kretingos r. Didžiųjų Žalimų k. (dabar – Kretingos r. sav.) gyventojo Prano Drungilo sodyboje KGB Kretingos r. skyriaus operatyviniai darbuotojai aptiko besislapstantį Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizaną Praną Končių-Adomą. Nesutikęs pasiduoti, partizanas per susišaudymą žuvo.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas,Vilnius: LGGRTC, 2010, p. 238–239.
Pranas Končius gimė 1914 m. Gyveno Kretingos aps. Salantų vls. Bargalio k. Lietuvos šaulių sąjungos narys, Lietuvos kariuomenės jaun. puskarininkis, Salantų policijos nuovados policininkas, 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis.
Nuo 1944 m. Lietuvos laisvės armijos (LLA) Kardo rinktinės partizanas. 1947–1951 m. Žemaičių apygardos Kardo rinktinės štabo narys.
1952 m. spalio 30 d. Kretingos r. Smeltės k. kartu su Kardo rinktinės vadu Kazimieru Kontrimu-Monte, Tėvu pateko į MGB vidaus apsaugos būrio kareivių surengtą pasalą, tačiau iš apsupties prasiveržė.
Skaityti daugiau: Pranas Končius - Adomas
Liepos 13-14 d. žuvę partizanai
![](https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim_files/drasiai-stovesim-88.png)
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės partizanai ir ryšininkės. Stovi iš kairės: Janina Valonytė, Antanas Blauzdys-Konkurentas, neatpažintas, Kazė Stravinskaitė, neatpažintas, neatpažintas, Danutė Dovydėnaitė-Laumė, Alfonsas Pajuodis-Radvila, Juozas Šilaika-Šviedrys. Kiti - neatpažinti (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
PAJUODIS Alfonsas, Kazimiero-Radvila, gim. 1917 m. Pajuodžiu k., Subačiaus vls. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Kęstučio būrio partizanas. Žuvo 1951 m. liepos 14 d.
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Krušnys Jurgis iš Zajilių k. 1918 - 1945 07 13. Žuvo Žuvinto mūšyje
Lapaitis Pranas iš Raninės k. 1912 - 1945 07 13. Žalgirio rinkt.
Lebedžinskas Vincas. ? - 1945 07 13. Žalgirio rinkt.
https://partizanai.org/failai/html/Vilutiene-Trecioji-veliavos-spalva.htm
Remeikis Juozas - Lokys iš Bambininkų k. 1920- 1945.07.13. Žuvo su J. Krušniu prie Žuvinto ežero.
Šiupienius Vincas. Iš Šilavoto vlsč. Pužiškių k. Žuvo 1946.07.13.
Pranciškus Prūsaitis-Lapė
„Literatūra ir menas“ nuotr. / Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės partizanai. Pirmas iš dešinės – Pranciškus Prūsaitis-Lapė. Fotografuota ne vėliau kaip 1950 m.
Pranas Prūsaitis-Lapė gimė 1928 m. Radviliškio raj. Grinkiškio miestelyje. Nors šeima buvo neturtinga, bet svetimo gero ir lengvos duonos nenorėjo. Mėgo tiesą ir sąžiningą darbą. Pranas tarnavo pas svetimus, kai atėjo laikas eiti į kariuomenę. Bet jis nepanoro paklusti okupantams ir 1948 m. pavasarį ėmė slapstytis. Mirus tėvui, stribai apsupo velionio namą, tikėdamiesi, kad į tėvo laidotuves ateis visi vaikai: mat ir Prano brolis, ir seserys slapstėsi. Pranas atsisveikinti su tėvu atėjo anksti rytą, kai stribus girdė ir maitino kaimynai. Pranas keliais apėjo tėvo karstą ir verkdamas prisiekė atkeršyti priešui, kad neleidžia atsisveikinti ir palaidoti tėvo.
Iš pradžių įstojo į J. Paliūno vadovaujamą „Prisikėlimo" būrį, po mėnesio buvo perkeltas į „Jaunučio" būrį, kuriame išbuvo iki 1952 m. Jam buvo suteiktas jaunesnio grandinio laipsnis. Paskutiniuoju metu buvo „Prisikėlimo" apygardos aprūpinimo viršininku ir teismo nariu. Kai „Jaunučio" būrys buvo likviduotas, P.Prūsaitis slapstėsi vienas. 1962 m. rugsėjo 25 d. buvo suimtas. Suėmimo metu pas jį buvo rastas karabinas ir revolveris „Nagan". LSSR Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų teisminė kolegija Prūsaitį pripažino kaltu „išdavus Tėvynę" ir nuteisė mirties bausme sušaudant. 1963 m. liepos 13 d. paskutinis partizanas P.Prūsaitis buvo sušaudytas. Šis žmogus atliko neįkainojamą žygį ateičiai - išsaugojo 3 bidonus su apygardos štabo dokumentais, nuolat keisdamas jų slaptavietę, metai iš metų užkasdamas vis kitoje vietoje.
Lietuvos partizano paskutinis žodis
Mano tėviškę užplūdo ordos iš Rytų. Ir pradėjo Lietuva kraujuoti: degė sodybos, aidėjo šūviai pagiriais, vaitojo žmonės vagonuose, dejavo žemė ir dangus. Ar aš galėjau sėdėti rankas sudėjęs? Ar aš galėjau?
Surakino mane, supančiojo, bet sutraukiau pančius ir nuėjau į girią pas kovotojus. Ar galėjau neiti?
Užrišo man akis, kad nieko nematyčiau, užkimšo man ausis, kad nieko negirdėčiau. Bet išgirdau pagalbos šauksmą. Ar galėjau negirdėti?
Norėjo užkimšti man burną, kad neištarčiau žodžio Laisvė. Bet visu balsu šaukiau: Laisvė Lietuvai!
Daužė mano tėvui galvą. Klausinėjo, kur sūnus. Ar aš galėjau negirdėti jo vaitojimo? Ar aš galėjau?
Sukinėjo mano motinai rankas, kur vyriausiasis sūnus, klausinėjo. Motin, motinėle, išgirdau tavo raudą. Ar aš galėjau neišgirsti?
Nurovė mano sesei kasas ir išniekino. Sese, sesut, išgirdau tavo aimaną!
Paguldė mano brolio lavoną turgaus aikštėje: apnuogino, išniekino, subjaurojo. Ar aš galėjau šito nežinoti?
Užkasė mano bendražygių kūnus grioviuose, raistuose, šuliniuose. Paslėpė, kad niekas niekados jų nerastų, kad kankinių šmėklos nepersekiotų žudikų.
Suvarė visą mano gimtąjį kaimą į gyvulinius vagonus - dusino, badu marino, vežė į Sibiro žemę, tarė: nebus Lietuvos! Ar galėjau šito nežinoti? Ar galėjau nekeršyti?
Viešpatie, Tu esi pasakąs: dovanok priešui! Aš paniekinau Tavo švenčiausią priesaką. Atleisk man, Visagali!.. Mano geriausias draugas neišlaikė kankinimų ir išdavė mane. Dabar mane kankins. Nebijau kančių! Tyčiosis iš manąs, niekins mane. Nebijau paniekos! Karo tribunolas nuteis mane sušaudyti. Nebijau šūvių! Tik, Dieve mano, vieno bijau: kad mano tauta neprarastų atminties. Kad niekas niekados neminės mano vardo, kad nueisiu į užmarštį, į juodą nežinią... Todėl vis meldžiausi: Dieve, neatimk iš mūsų tautos atminties! Todėl ir tikėjau šventu stebuklu ir šaukiau Karo tribunolui: Lietuva atsibus, surankios mūsų kaulus iš griovių, iš raistų ir karstuose pastatys prie švento altoriaus!
Uždegs žvakes.
Sukalbės amžinąjį atilsį.
Ir gražiausioje Lietuvos aikštėje pastatys paminklą partizanui ir partizano motinai. O dabar, - sakau okupantų Karo tribunolui:
SUŠAUDYKIT MANE!
Šaltinis: https://partizanai.org/amzinai-gyvi
Liepos 11-12 d. žuvę Partizanai
![](https://www.partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim_files/drasiai-stovesim-62.png)
Didžiosios Kovos apygardos „B“ rinktinės Girininko būrio vadas Petras Kukta-Girininkas (VŽM)
KUKTA Petras, Simono-Girininkas, gim. 1919 m. Trakinių k., Kurklių vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo apie 40 ha žemės. Lietuvos kariuomenės karininkas. Didžiosios Kovos apygardos „B“ rinktinės Girininko būrio vadas, spausdino partizanų laikraštį „Tėvynė šaukia“. Žuvo 1949 m. liepos 12 d. Kurklių šile (Adomavos miške). Palaikai buvo užkasti Šilinės miške, 1989 m. perlaidoti Kurklių mstl. kapinėse.
Šaltinis: https://www.partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Vaclovas Pauliukonis-Girėnas
Būrio vadas Vaclovas Pauliukonis-Girėnas.
(Genocido aukų muziejus)
Pauliukonis Vaclovas-Girėnas gimė 1927 m. Ukmergės apskrities Deltuvos valsčiaus Vareikių kaime. Partizanas nuo 1948 m. Priklausė Vyčio apygardos J. Baravyko-Vyganto būriui. 1949 m. žuvus Vygantui, V. Pauliukonis tapo būrio vadu. Žuvo 1952 m. liepos 11d. Ukmergės rajono Kindzeliškių miške
Šaltinis: https://www.partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Liepos 5-10 d. žuvę Partizanai
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos partizanai. Stovi iš kairės: Antanas Juzakėnas-Liūtas, Juozas Kirkus-Plienas, Romas Launikas-Šturmas (E. Smetonos asmeninė kolekcija)
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Sudeikių kaimo partizanai (iš kairės): Antanas Juzakėnas-Liūtas, Juozas Kirkus-Plienas (sėdi) ir Romas Launikas-Šturmas.
Romas LAUNIKAS - Šturmas. G. 1922 m. Sudeikių k, Kavarsko vls. Liūto būrio partizanas. Žuvo 1947 m. liepos 6 d. Repšėnų miške. Palaikai buvo užkasti žuvimo vietoje, vėliau perlaidoti Kavarsko kapinėse.
https://partizanai.org/kaip-nepamirsti
Skaityti daugiau: Liepos 5-10 d. žuvę Partizanai
Petras Medelis-Delfinas
(1923–1947)
Petras Medelis gimė 1923 metais Vilkaviškio rajone, Vidgirių kaime, ūkininkų Jono Medelio ir Marijos Lazauskaitės-Medelienės šeimoje. Turėjo dvi seseris ir brolį. Buvo vyriausias sūnus keturių vaikų būrelyje. Per nelaimingą atsitikimą tėvas susižeidė akį ir negalėjo dirbti sunkių ūkio darbų. Visa šeima persikėlė gyventi į Marijampolę. Čia Petras pradėjo mokytis. Baigęs Petro Armino šešiametę mokyklą, mokslą tęsė Rygiškių Jono gimnazijoje. Tačiau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir bolševikų okupacija pakeitė visos Lietuvos ir Petro gyvenimo tėkmę. Baigęs keturias gimnazijos klases, susiranda darbą ir pradeda savarankišką gyvenimą. Gimęs ir augęs nepriklausomybės metais, išauklėtas to meto dvasia, Petras jau turėjo tvirtus moralinius pagrindus bei aiškią gyvenimo sampratą ir suvokė, kad atėjo sunkių išbandymų metas, reikalaujantis iš kiekvieno žmogaus nuoseklaus apsisprendimo, kaip toliau gyventi, kuriuo keliu pasukti.
Jaunystės laikų geriausias jo draugas, žinomas dailininkas keramikas Jonas Kvedaravičius, iki mirties gyvenęs Berlyne, atsiminimų knygoje „Pasmerktas mirti vermachto tanke“ rašo: „Prieš sudarant Hitlerio–Stalino paktą, vyko derybos tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų. Tarp bolševikinės Sovietų Sąjungos ir fašistinės Vokietijos prieš tai vyko ideologinė kova, todėl mes visi buvome labai nustebinti, kad du ideologiniai priešai pasirašė nepuolimo ir prekybos paktą…
Lietuvos žmonės labai greitai suprato šios sutarties esmę. Visiems, blaiviai galvojantiems ir realiai vertinantiems politinę padėtį, buvo aišku, kad tarp nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas neišvengiamas, jis tik atidėtas. Sutartis buvo naudinga abiem diktatūroms“.
Todėl neatsitiktinai abu jaunuoliai, Jonui repatrijuojant į Vokietiją, lyg nujausdami artėjančių įvykių tragizmą, labai jautriai išgyveno atsiskyrimo momentą. „Atsisveikinau su savo geriausiu jaunystės draugu Petru. Nuėjome prie mūsų mylimos Šešupės, rūkėme „Filtros“ cigaretes, springome kaip nerūkaliai nuo dūmų ir apsikabinę verkėme. Jautėme, kad mūsų saulėta vaikystė pasibaigė“, – rašė J. Kvedaravičius. Tolimesni gyvenimo įvykiai parodė, kad vaikino nuojauta buvo išties pranašiška.
Dvasininko ir kovotojo kelias
1909 metų balandžio 21d., Ariogalos vls. Panigėvio k. gimė vienas iš Tauro partizanų apygardos ir Lietuvos išlaisvinimo komiteto įkūrėjų Antanas Ylius. Šeima anksti liko be maitintojo – tėvas Matas Ylius – Ylevičius nuskendo Nemune. Našlaičiais liko 6 vaikai., Antanukui tada buvo dveji metai. Vargo ragauti teko pakankamai. Nuo aštuonerių vasarom ganė pas ūkininkus, o žiemom lankė mokyklą. Keturis skyrius baigė Žąsinų mokykloje, kur mokytojavo marijampolietis Vincas Bendaravičius. Matydamas Antanuko gabumus ir žinodamas sunkią jo šeimos materialinę padėtį, mokytojas patarė kreiptis į Marijampolės marijonų vienuolyną. Padedamas vienuolių A. Ylius baigė Marijampolės marijonų gimnaziją ir 1928m. rudenį pasiųstas į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, Teologijos – filosofijos fakulteto teologijos skyrių..1934m. Kaune įšventintas į kunigus. 1935m. baigė universitetą ir buvo paskirtas į Marijampolę vikaru ir pradžios mokyklos mokytoju – kapelionu.
1940m. bolševikams okupavus Lietuvą marijonų vienuolynas buvo uždarytas, kun. A. Ylius paskirtas į Skardupius . Čia jis įkūrė parapiją ir užsiėmė bažnyčios statyba.
Nors bolševikai visaip trukdė, bet bažnyčią pastatė. Tai buvo laimėjimas - vienintelė Lietuvoje bažnyčia pastatyta bolševikmečiu. Vokiečių okupacijos metais kun. A. Ylius su parapiečių pagalba baigė įrengti bažnyčią, pastatė dviejų aukštų kleboniją – Marijonų naujokyną, parapijos namus su salę ir ūkinį pastatą. Išgelbėjo 4 žydus nuo mirties, kurie vėliau išvyko į Izraelį.
JONAS MICKEVIČIUS - ŽVIRBLIS
1916-1947
Tai buvo pirmojo pakaunės partizanų būrio vadas. Gimė 1916 m. Neveronyse, Pažaislio valsčiuje. Tėvai nebuvo labai turtingi, nes teturėjo 7 ha žemės. Augo du broliai ir trys seserys, šeimoje Jonas buvo jauniausias. Tad jam buvo skirta mokytis. Lankė gimnaziją Petrašiūnuose, dirbo Kauno geležinkelio stotyje buhalteriu. Nors šis darbas garantavo atleidimą nuo šaukimo į sovietinę armiją, Jonas Žvirblis juo nepasinaudojo. Mat, jis buvo 1941 metų birželio 23-osios vienu iš sukilimo organizatorių Palemono apylinkėse. Tad iš pradžių slapstėsi Palemone, Šliumbos sodybos daržinėje išsikasęs bunkerį. Draugų pagalba pavyko įsidarbinti Livintų miško ruošimo punkte, kur per kelis mėnesius pavyko suburti į būrį vyrus ir grįžti prie Palemono. Jau 1944 metų gale jis vadovavo partizanų būriui, kuriame telkėsi Pažaislio, Rumšiškių valsčių vyrai. Sakoma, kad greitai vyrų būryje buvo per 30. Buvo labai reiklus, kartais per daug griežtas kovų iškankintiems draugams.
TELYDI MUS RYŽTAS
Nors Lietuvos vardas rašytiniuose šaltiniuose minimas jau 1009 metais ir nors Lietuvos valstybės kūrimo ir egzistavimo laikotarpis tyrinėtojų žymimas nuo 1226 iki 1236-ųjų metų, tačiau tarptautinis jos pripažinimas, jos tapimas pilnateise krikščioniškų Europos šalių bendrijos nare yra sietinas su 1253-jų metų liepos 6-ąją, kai valstybės gimdytojas— kunigaikštis Mindaugas iškilmingai karūnavosi Lietuvos karaliumi ir padovanojo jai katalikiškąją valstybingumo kilmę. Mindaugo epocha nepaprastai sudėtinga, sunkaus ir audringo valstybės kūrimo bei įtvirtinimo epocha. Jos metu išryškėjo titaniškos valdovo pastangos bei ryžtas sujungti, suvienyti, sutelkti visos Lietuvos jėgas mirtino pavojaus akivaizdoje. Štai tuomet išryškėja ir akivaizdžiausiai atsiskleidžia Mindaugo žmogiškosios ir patriotinės savybės. Jo aštrus protas, jo genijus anksčiau už kitus suvokė grėsmę, pakibusią virš susiskaldžiusios Lietuvos. Mindaugas it uola iškilęs virš kitų metė istorinį žvilgsnį į ateitį. Jo patriotizmas buvo kuriantis, jungiantis, vienijantis. Mindaugo siekis, troškimas ir tikslas buvo vienintelis, o būtent — sukurti naują Lietuvą, išmokyti žmones ją mylėti, ginti ir jai aukotis. Ir vykdė šią misiją Mindaugas savo pavyzdžiu ir savais darbais...
Tiesa, Mindaugo kuriamas valstybingumas daugeliui Lietuvos didikų buvo ir nesuprantamas, ir neįvertintas. Mat pastarieji patys troško tokios valdžios, jam pavydėjo, organizavo visokius sąmokslus. Jie siekė nuversti jį nuo sosto ne tik patys telkdamiesi Lietuvoje, bet kviesdamiesi į talką ir užsienio jėgas. Kurį laiką, Mindaugui pavykdavo tuos sąmokslus išardyti, bet jis matė ir įžvalgiausiai suprato, kad reikia dar kažkokios naujos priemonės savo sukurtam valstybingumui sutvirtinti.
Didvyriai nemiršta: Alfonsas Smetona-Žygaudas
Povilas Gaidelis.
A. Smetona gimė 1913 m. rugsėjo 15 d. Panevėžio aps., Raguvos vls., Justinavos kaime. Baltraus Smetonos ir Marijonos Dirsytės-Smetonienės šeimoje. Jo tėvas Baltrus Smetona buvo Prezidento Antano Smetonos pusbrolis. Labai gabus, apsiskaitęs ūkininkas, mėgo skaityti laikraščius ir knygas. Baltrui dažnai tekdavo kaimo žmonėms rašyti prašymus valdžiai, todėl kaimynai jį vadino advokatu. Deja, 1930 m. jis mirė nuo plaučių uždegimo sulaukęs vos 59 metų... 16-metis Alfonsas liko pusiau našlaitis. Jis dirbo su motina ūkyje, tačiau ši veikla vaikino netraukė. Gabus, inteligentiškas, veiklus jaunuolis dalyvavo kaimo kultūriniame gyvenime, organizavo šventes ir minėjimus. Jo mokslai prasidėjo Šilų pradžios mokykloje. Vėliau mokėsi Ramygalos progimnazijoje ir Dotnuvos žemės ūkio akademijoje. Alfonsas buvo ne tik aktyvus, bet ir patriotiškas jaunuolis. Jis aktyviai dalyvavo Lietuvos Šaulių sąjungos (LŠS) veikloje, vadovavo Vadoklių šaulių būriui.
A. Smetona-Žygaudas
1941 metais traukiantis sovietų okupantams iš Lietuvos, jis suorganizavo Lietuvos išlaisvinimo organizaciją (LIO), į kurią susibūrė buvę savanoriai, šauliai ir kiti patriotai. Organizacijos nariai sušaudė 5 aršiausius komjaunuolius, kurie kesinosi nužudyti Šilų parapijos kunigą. Vokiečių okupacijos metais A. Smetona tarnavo policijoje. Jis manė, kad taip bus lengviau kovoti su komunistais. Pradžioje tarnavo Ramygaloje, o vėliau Smurgonyse Baltarusijoje. Į namus jis sugrįždavo tik padėti motinai nuveikti svarbiausius ūkio darbus.
Kuomet sovietų Raudonoji armija antrą kartą užplūdo ir okupavo Lietuvą, A. Smetona nedvejodamas pasirinko partizano sunkų kelią. Kartu su kaimynu S.Žala jis išėjo į mišką. Kai vokiečių kariuomenė jau paliko jų kraštą, vyrai išsiskirstė kas sau ir praleido frontą. Vėliau pradėjo burtis į grupeles. Vienai grupelei vadovavo pats A. Smetona. Ginklų tada pakako, nes jais aprūpino besitraukianti vokiečių kariuomenė. Šiems buvo naudinga, kad rusų užnugaryje veiktų Lietuvos partizanai. Tie ginklai nebuvo nauji ir labai geri - daugiausia trofejiniai, iš rusų atimti. Pajuostėje buvo jų sandėlis. Apylinkių vyrai iš ten ginklus vežė mašinomis ir vežimais.
Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Alfonsas Smetona-Žygaudas
KANKINĖ-DIDVYRĖ ONUTĖ PREILAUSKAITĖ
Petras Girdzijauskas
□ Onutė Preilauskaitė, g.1929, nužudyta 1945 07 4-5
Onutė gimė 1929 m. kovo 4 dieną ūkininkų Stasio Preilausko ir Petronėlės Barčaitės-Preilauskienės šeimoje. Tėvai valdė 10 ha ūkį Tauragės aps., Eržvilko vls., Pagirių kaime. Šeimoje augo jaunesnioji sesuo Elenutė, g.1930 m., brolis Jonas, g. 1933 m., ir jauniausioji Agnietė, g.1935 m.
Šeimos ištekliai leido vyriausiajai dukrai suteikti išsilavinimą ir Onutė 1945 m. liepos mėnesį laikė baigiamuosius Eržvilko gimnazijos 4 klasės egzaminus.
Pagirių ir aplinkiniai kaimai antrąją bolševikinę okupaciją sutiko su nerimu, nes gerai prisiminė žudynes Rainių miškelyje, birželio tremtį ir kitas baisenybes. Tačiau visi buvo patriotiškai nusiteikę ir ruošėsi atremti okupantų išpuolius. Tiems įvykiams ruošėsi tėvai, savo pavyzdžiu uždegdami vaikus.
Partizanų vadovybės paprašyti, Stasys ir Petronėlė Preilauskai įruošė savo gyvenamajame name slėptuvę 4 partizanams. Kadangi partizanų vadovybė tuo metu oficialiai dirbo Eržvilko gimnazijos mokytojais ir palaikyti ryšio su kovinių būrių vadais gimnazijoje negalėjo, viena iš susitikimų ir pasitarimų vietų tapo Preilauskų namai.
Stasys Preilauskas, žinodamas koks gresia pavojus, jei kuris iš šeimos narių prasitars apie slėptuvę arba besilankančius partizanus, suklupdęs visą šeimą prieš kryžių Dievo vardu prisaikdino laikyti paslaptį, neprasitarti ne tik priešams, bet ir draugams apie pogrindžio veiklą. Giliai tikinčiai Onutei priesaika buvo šventas dalykas.
Liepos 2-4 d. žuvę Partizanai
1952 m. liepos 4 d. žuvę Vytautas Baranauskas-Dantė ir Antanas Kvedaras-Vytenis, Tautvydas
Birželio 5 d. agento “Nieman” pranešime apie pokalbį su Zose Kondrotaite pasakojama, kad Tautvydas labai liūdnai įsivaizdavo savo ateitį, kad "... gal teks paleisti sau kulką į kaktą ir baigti tokį gyvenimą...” Lygiai po mėnesio - 1952 m. liepos 4 d. per kautynes Pilsupių kaime žuvo Vytautas Baranauskas-Dantė, Vytautas Ulickas ir Alfonsas Urbonas atsišaudydami laimingai pasitraukė, o sužeistas Antanas Kvedaras-Tautvydas traukėsi į Šmotiškių-Pajieslio pusę. Atsiplėšęs nuo persekiotojų ir nubėgęs apie 2 kilometrus, matyt, išsekus jėgoms, suklupo netoli tėviškės laukų, Pašušvio-Pajieslio kaimo ribose... Liudininkų pasakojimu, lyg kažką šaukė runkelių lauke dirbusioms moterims, degino dokumentus. Niekas nedrįso jam suteikti pagalbos, nes netoliese girdėjosi šaudymas. (Vijosi Ulicką ir Urboną.) Babičaitės pasakojimu po kurio laiko pasigirdo šūvis ar keli šūviai ir Antanas Kvedaras-Tautvydas, Birutės tėvūnijos būrio vadas, nutilo amžiams...
Gudynas Antanas-Speigas
Iš kairės pirmoje eilėje: 1. Slapyvardis - Piršlys (pavardė nežinoma) 2. Jonas Šiugždinis - Anupras 3. Antanas Gudynas - Speigas 4. Kęstutis Valenta - Kęstutis
Stovi: 1. Motiejus Šiugždinis - Senelis 2. Justinas Šiugždinis - Žvirblis 3. Heinrich Rossmann - Povas 4. Antanas Pužas - Gintaras
Antanas Gudynas - Speigas
g. 1921 m. Gustaitynės k. Klebiškio valsč. 1945 m., būdamas “liaudies gynėju” Veiveriuose, dirbo partizanams. Laisvės kovotojas nuo 1946 m. Geležinio Vilko rinktinės Vyčio tėvūnijos vado pavaduotojas. 1953 07 03 Bačkininkų miške nušautas buvusio kovos draugo, tapusio MGB agentu, slapyvardžiu Vacys.
Šaltinis: https://www.partizanai.org/failai/html/peciokaite-adomeniene-paskutinieji.htm
Skaityti daugiau: Gudynas Antanas-Speigas
PARTIZANAI BROLIAI STAČIOKAI
Suvalkijoje Kampinių kaime Veiverių valsčiuje jaukioje 10 ha Kazimiero ir Elenos Stačiokų šeimoje užaugo 7 vaikai: trys sūnūs ir keturios dukterys.
„ Aš jauniausia. Man aštuoneri : sako Ramutė Stačiokaitė prisiminusi tuos siaubingus okupacijos metus. Aš ateinu ne iš savo vaikystės - jos nebuvo, - o iš žiaurios tikrovės. Aš turiu 3 brolius, 3 seseris ir tėvus. Bet mes jau neturime namų – juos išdraskė okupantai. Mano trys broliai - partizanai, o trys seserys - politinės kalinės. Tėvai slapstosi pavieniui nes visų kartu nieks nepriima, todėl aš viena einu per žmones pažįstamus ir nepažįstamus. To neįmanoma apsakyti,- kai eini ir eini ir nežinai kur prisiglausi... Kaip gali jaustis , kai iš 7- ių vaikų būrio lieki vienas, persekiojamas kaip šunelis...“
Šiandien sukanka 68 metai nuo jauniausio iš 3 brolių partizanų Stačiokų- Klemenso Stačioko tragiškos žūties. Jį 1953m. liepos trečiąją Bačkininkų miške Ašmintos apyl. klastingai nužudė buvęs kovos draugas Žilvinas, tapęs MGB agentu smogiku slapyvardžiu Vacys.
Karo inžinieriaus pulkininko leitenanto JUOZO VITKAUS biografija
• ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI•
Juozas Vitkus, antrasis sūnus iš šešių Vitkų šeimos vaikų gimė 1901 m. gruodžio 10d. Mažeikių apskrities Skuodo-Ketūnų kaime Bočelio sodyboje prie Šerkšnės upelio, apie 7 km. nuo Tirkšlių. Bočelis Mykolas per „liustraclją" iš Šerkšnių dvaro buvo gavęs apie 12 dešimtinių žemės. Tėvas Juozapas Vitkus paveldėjo ūkį, tačiau turėjo mokėti bočeliui gan didelę „išimtinę". Šeima sunkiai vertėsi. 1904m. pradžioje Juozapas Vitkus slapta išvykoj JAV, nes prasidėjus Rusijos-Japonijos karui, nenorėjo eiti į rusų armiją. 1906m. pasikvietė žmoną Marijoną su 3 vaikais atvykti į JAV. Žmona, pardavusi ūkelį ir atsiteisusi su „išimtine", su vaikais — Jadvyga, Juozeliu ir Valerijonu - išvyko iš Lietuvos. Tačiau Londone Marijoną sulaikė, kadangi ji sirgo trachoma, o Amerika sergančių emigrantų neįsileisdavo. Marijona, nemokėdama svetimos kalbos, neturėdama ryšio su Tėvyne ir vyru, pateko į vargą. Vaikus atidavė į prieglaudą, o ši juos išdalino anglų šeimoms. Tėvas, nesulaukęs šeimos, grįžo jos ieškoti ir po 9 mėnesių visi parvažiavo į Tirkšlius, kur nusipirko namą ir pradėjo verstis prekyba.
Juozas Vitkus 1924m.
Skaityti daugiau: Karo inžinieriaus pulkininko leitenanto JUOZO VITKAUS biografija
Liepos 1 d. žuvę Partizanai
Vytauto apygardos partizanai. Pirmoje eilėje iš kairės:pirmas - apygardos vadas Vincas Kaulinis-Miškinis, antras - Bronius Keblys-Ūsas. Antroje eilėje iš kairės penktas - Vincentas Laucius-Kirvis. Kiti neatpažinti.(Genocido aukų muziejus)
Keblys Bronius-Ūsas gimė 1919 m. Utenos apskrities Vyžuonų valsčiaus Galelių kaime. Partizanas nuo 1945 m. Nuo 1947 m. liepos mėn. — Vytauto apygardos Liūto rinktinės Beržo kuopos vadas. Žuvo 1949 m. liepos 1 d. Utenos apskrities Kileviškių kaime
Algimanto ir Vytauto apygardų vadų susitikimas. Sėdi šeši: Vincas Kaulinis-Miškinis, Antanas Slučka-Šarūnas, Bronius Kazickas-Saulius, Bronius Keblys-Ūsas, Jonas Bartašius-Saulius, Laimutis, Albertas Nakutis-Viesulas. Stovi šeši: Povilas Baronas-Briedis, Jurgis Urbonas-Lakštutis, (?), Balys Žukauskas-Žaibas, (?), Antanas Starkus-Montė. 1949 m. nuotr.
Nuotraukos iš asmeninio Romo Kauniečio archyvo
Šaltinis: http://kmintys.lt/2017/08/22/aukstaitijos-partizanu-buriu-vienytojas-antanas-slucka-sarunas/
Antanas Galinis - Juodoji Kaukė
1910-1945 07 01
Nežinoma ir šio kovotojo palaidojimo vieta. Buvo kilęs nuo Miežonių, į miškus išėjo, nenorėdamas kariauti sovietinėje armijoje ir žūti nežinomam krašte. Niekas dabar nežinojo, kodėl pasirinko Juodosios Kaukės slapyvardį. Buvo kuklus, draugiškas. Būryje buvo 10 - 12 kovotojų. Pastovios stovyklavietės neturėjo, todėl būrys ėjo per didžiuosius Kaišiadorių miškus. Žuvo jie atokiame Jagelonių krašte nežinomomis aplinkybėmis. Palaidojimo vieta nežinoma, tačiau turėjo būti Trakų apylinkėse.
Stasys Galinis - Vabalas pasakojo, kad jo brolis Antanas — Juodoji Kaukė buvo gimęs Miežonių kaime prie Kaišiadorių. Tėvai Andrius ir Agota - mirė jauni, kai Antanukui tebuvo septyneri metai. Jų šeimoje buvo septyni vaikai: Emilija, Anelė, Bernardas, Antanas, Vaclovas, Jonas ir Stasys. Visi liko našlaičiais, o jauniausiam tik vieneri metai.
Vaikystė Antanui buvo sunki ir alkana. Ganė gyvulius, dirbo pusberniu, kol išėjo tarnauti į kariuomenę. Vėliau buvo pasienio policininku Vievyje ir Kazokiškėse. Vokiečių okupacijos metais išėjo į generolo R Plechavičiaus vietinę rinktinę, tarnavo Žasliuose. Buvo vedęs Domicėlę nuo Daugirdiškių (Trakų apskr.). Augino dukrą Stasę.
Birželio 28-30 d. žuvę partizanai
Alfonsas PAULAVIČIUS |
Vincas ŠNIUOLIS |
Foto: PAULAVIČIUS Alfonsas (Rambyno brolis) -Jovaras, g. Jokūbaičiuose, Šilalės v. Rambyno būrio partizanas nuo 1946. Žuvo 1951 06 29 Lembo k., Kvėdarnos v.
PAULAVIČIUS Stasys - Direktorius, Rambynas, g. 1918 Jokūbaičiuose, Šilalės v. Pilies būrio vadas. Žuvo 1951 06 29 Lembo k., Kvėdarnos v. (J. Tautkaus - Tautkevičiaus parodymu, žuvo 1951 birželio mėn. Grimzduose, Šilalės v.).
Foto: ŠNIUOLIS Vincas, Antano, g. 1896 Miežaičiuose, Radviliškio r. Ūkininkas (28 ha). Nešė partizanams maistą. Sušaudytas 1945 06 28 netoli namų.
AUŠKALNIS Juozas - Kudirka, g. Vilkiuose, Veiviržėnų v. Žuvo 1950 06 28(29) Beinoriškėje, Veiviržėnų v., netoli Daugėlos sodybos.
GLOBYS Vladas, Nikodemo-Vainauskas, Ramūnas, g. 1927 Gailiškėje, Gaurės v. Eigulys. LLA karys. Nuo 1946 pogrindinės organizacijos Gaurės v. narys, vėliau viršininko pavaduotojas. Nuo 1949 Rolando būrio partizanas. Nuo 1950 Butegeidžio rinktinės štabo narys, rinktinės vado pavaduotojas ūkio reikalams. Suimtas 1951 06 28. Nuteistas mirties bausme.
JOKŪBAITYTĖ Marytė, kilusi iš Lelėnų, Judrėnų v. Siuvėja. Ryšininkė. Žuvo 1950 06 28-29 Beinoriškiuose, Veiviržėnų apyl., netoli Daugėlos sodybos.
RAMOŠKA Antanas, Antano, g. 1914 Peluta-voje, Pernaravos v., ūkininkų šeimoje. Partizanas nuo 1955 02 18. Žuvo apsuptyje 1957 06 28 Grimuose pas Jasiukaitį. Kūnas gulėjo Ariogalos milicijos garaže. Kur užkastas - nežinoma.
ŠERNIUS Petras - Šapalas, g. Šiliniškiuose, Švėkšnos v. Vilko būrio partizanas. Žuvo 1950 06 28(29) Beinoriškėje, netoli Daugėlos sodybos.
Alfonsas Bagdonas-Arelis
Aro būrio vadas Alfonsas Bagdonas-Aras (VŽM)
Alfonsas Bagdonas gimė 1912 m. rugpjūčio 17 d. Ukmergės aps., Balninkų vls., Padembės k. (dabar vadinamas Paužuolių k.) Juozapo Bagdono ir Domicėlės Babelytės vidutinių ūkininkų šeimoje. Krikštytas Telšių vyskupijos Balninkų bažnyčioje rugpjūčio 26 d. Krikšto tėvai: Antanas Burneikis ir Elena Baranauskaitė1. Bagdonų ūkis buvo nedidelis, bet pažangus: turėjo dviejų galų gyvenamąjį namą, molio plūktą sienų tvartą, klojimą, pirtį ir didelį sodą. Šeimoje augo penki broliai: Jonas, g. 1903 m., Vincentas, g. 1908 10 17, Alfonsas, g. 1912 08 17, Rapolas, g. 1913 m., Povilas, g. 1912 12 12, ir sesuo Ona, g. 1921 m. Visi gimė Ukmergės aps., Balninkų vls., Padembės (dabar Paužuolių) kaime ir krikštyti Balninkų bažnyčioje. Visi šeši vaikai augo darnioje šeimoje, o paaugę lankė Karališkių pradinę mokyklą ir padėdavo tėvams ūkio darbuose.
Alfonso brolį Vincą vadindavo vienalangiu, nes skaldant akmenis jam išmušė vieną akį. Alfonsas, Rapolas ir Povilas buvo muzikalūs ir gražiai trise grodavo, todėl juos kviesdavo į vestuves, šokius ir kitus pobūvius.
Bagdonų šeimos likimas buvo tragiškas: sūnus Jonas ir duktė Onutė 1948 05 22 buvo ištremti į Krasnojarsko sr., Igarkos r. Praleidę tremtyje 11 metų, 1959 gruodžio 3 d. buvo paleisti. Alfonsas, Rapolas ir Povilas žuvo gindami tėvynę. Dabar nebėra nei Bagdonų sodybos, nei pačių Bagdonų.
Alfonsas Bagdonas, tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, baigė puskarininkių mokyklą ir gavo puskarininkio karinį laipsnį2. Baigęs karinę tarnybą, dirbo tėvų žemės ūkyje. Buvo Jaunosios Lietuvos sąjungos narys - jaunalietuvis.
1940 m. rusų okupaciją sutiko nepalankiai. Pirmosiomis Sovietų ir Vokietijos karo dienomis buvo aktyvus sukilimo dalyvis. Vokiečių okupacijos metais tarnavo Paužuolių seniūnu. Išgirdęs gen.P.Plechavičiaus kvietimą, stojo savanoriu į gen.P.Plechavičiaus organizuojamą vietinę rinktinę ir tarnavo puskarininkiu3. Jis tikėjo, kad apgins Lietuvos rytų gyventojus nuo raudonųjų partizanų bei lenkų teroro, o baigiantis karui, kai rudasis ir raudonasis okupantai bus nusilpę, ginklu atgaus nepriklausomybę.