REKRŪTŲ DIENOS
A. MAŽIULIS
Šimtamečiai senukai, pasakodami apie baudžiavos dienas ir plakimus, visuomet prisimena ir rekrūtų siaubą, kas šiandieną jau daugeliui grynomis pasakomis išvirto. Anuo metu rekrūtinė karo tarnyba paprastai tęsdavosi 25 metus, ir namo sugrįždavo jau išvargęs senukas, kurio visa dalis buvo “saldacka desintina” kokio nors kaimo galulaukėse ir vienas kitas rublis, kurį reikėdavo parsinešti iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių ar Ukmergės....
Rekrūtams seniau atiduodavo pats dvaro ponas. Nepatikdavo kuris nors darbininkas, įsakydavo gerai išlupti, o paskui dar užrašydavo rekrūtuosna. Jauni vyrai seniau kiekviena rudenį pradėdavo slapstytis, nes niekas nežinojo, kuris iš jų bus atiduotas, t. y. iš dvaro siųstųjų vyrų paimtas ir išvežtas. Sugauta rekrūtą paprastai įmesdavo į dvaro rūsį arba įdėdavo jo kojas į tam tikra kaladę. Prie tokio surakinto jaunuolio dar pastatydavo ir sargybas iš tų pačių kaimo vyrų. Jei rekrūtas iš jų pabėgdavo, tai juos pačius pabėgusio vieton atiduodavo. Dvarui reikėdavę atiduoti tik nustatytas skaičius vyrų, bet visiškai buvę nesvarbu, kokie tai vyrai: kreivi, raiši ar kuproti. Todėl rudeniais ir slapstydavo visi jauni vyrai, kurie maždaug tiktų šiai baisiai tarnybai.
Senukas Galvydis (Drageliškių km., Dusetų v.) man pasakojo, kad jam vaiku dar esant, rudeniais jie rasdavę vyrų pas avis tvarte arba jaujoje pasislėpusių. Tėvai jiems duodavę pavalgyti, o kartais dienos metu juos ir ant trobos suslėpdavę. Visi tie vyrai būdavę barzdoti (kad senesni atrodytų) ir ne vietiniai, bet dažniausiai iš kitų parapijų. Tas pats Galvydis papasakojo, kad vieną kartą rekrūtų gaudytojai užtikę jaunuolį Daveinių km. (Dusetų v.) vienoje mažoje pirkutėje. Jam niekur nebebuvę vietos pasislėpti. Troboje buvusi ligonė senukė, kuri gulėjusi užkrosnyje. Jaunuolis pasmukęs po senukės apklotais ir taip praleidęs visus dvaro vyrus. Turiu pastebėti, kad šis pasakojimas, taip pat su aiškia vieta surištas, žinomas ne tik dusetiškaims, bet ir salakiškiams, rokiškėnams ir net žemaičiams (apie Viduklę, Kražius). Taip pat jis dažnai priskiriamas 1863 ir 1905 m. sukilimams, o kartais siejamas ir su knygnešių metais.
Labai dažnai aukštaičiai mėgsta pasakoti, kad gaudomasis rekrūtas pasmuko į paruošta kurti krosnį, o senukė ruošė aplink puodus arba net ir ugnį pakišo: tačiau ugnis neįsikurdavo, nes ten sėdintysis ja užgniauždavo. Šis pasakojimas taip pat sujungiamas ir su gaudomaisiais sukilimo dalyviais arba knygnešiais, jis visuomet turi aiškiai nusakomą laiką, o dažnai ir net asmenį. Apie Dusetas ir Nemakščius bei Pašvitinį galima dažnai užgirsti pasakojant, jog gaudomasis rekrūtas nebeturėjo kur troboje bepasislėpti, tuomet jį gelbėdama verpianti senukė pasikišę po savo sijonu. Jaunuolis buvo išgelbėtas, tik dažnai vėliau iš jo draugai pasijuokdavo, kad jis tokios ir tokios senukės išperėtas... Ir šis pasakojimas, kaip ir ankstyvesnieji, jau daugelio taip pat su 1905 m. įvykiais susiejamas.
Uteniškiai ir dusetiškiai bei kiti jų kaimynai labai dažnai pasakoja, jog gaudomieji rekrūtai dažnai išsprukdavę, nes būdavę labai stiprūs vyrai. Jie kartais išrisdavę visus dvaro vyrus, o drauge atjojusį tijūną pasistengdavę sugauti ir surišti arba net ir pasiimdavę kartu su savimi: prisirišdavę prie arklio ir išjodavę. Taip pat dažnai pasakojama, kad gaudomasis rekrūtas sugriebdavęs tijūną ir jį pakišdavęs po krosnimi pas vištas arba išdegutuodavęs ir užpildavęs pelais. Dvaro vyrai, kurie drauge būdavę atsivaryti, tijūnui bėdon pakliuvus, jo negindavę ir “iš baimės visi pradengdavę kur kas sau.”
Iš visų žmonių pasakojimų matyti, kad rekrūtų dienos buvo palikusios žmonėms siaubių prisiminimų. Apie jas pasakoja seneliai su ašaromis akyse. Jie negali pamiršti begrįžtančių rekrūtų, kurių nebegalėdavę atpažinti ne tik broliai seserys, bet kartais ir tėvai. Jie grįžę savo buvusiuosna namuosna ir radę kartais jau brolių vaikus bešeimininkaujant, tepasiprašydavę nakvynėn ir, ryto sulaukę, toliau išeidavę, ieškodami kur senatvę priglausti. Apie juos toliau pasakodavo pasakas arba sudėdavo ištisas dainas. Kaimo jaunimas dar šiandien kartais tebedainuoja:
—Mečiau dalgę ant pievelės,
Ėjau į miškelį,
Ir sutikau susiedėlius,
Mano neprietelius.
Jie man laiko už rankelių,
Kiti už petelių.
Jie susuko man rankeles
Sukriosioms virvelėms:
Jie įdėjo man kojeles
Į baisias kalades.
