IŠ II JO PASAULINIO KARO DIENORAŠČIO

 

VLADAS RAMOJUS

(Atsiminimai iš kovų 1944 m. vasarą)

Smūgis, suduotas mūsų daliniui Joniškėlyje, palaužė mus fiziškai, bet dvasioje tokie pat tvirti, kaip buvome. Ginklo draugų pralietas kraujas dar labiau įpareigojo kovoti. Kur gali būti priešas, orientavomes iš girdimu kautynių garsų ir dūmų, nutįsusių giedrioje erdvėje. Atsilpalaidavusieji iš Joniškėlio kautynių skubėjom į Linkuvą, kuria pasiekėm be ypatingesnių nuotykių.

Miestelis buvo ištuštėjęs, tik patamsių gaivalai kaišiojo galvas iš skersgatvių. Traukėmės toliau į vakarus, kol tarp Linkuvos ir Pašvitinio susitelkė didesnė dalis dalinio vyrų ir vadovybė. Valandėlę atsikvėpus ir pasitarus, ryžtasi pasiekti Žagarės apylinkes, kad liktume anapus strateginiai svarbaus Šiaulių-Joniškio-Mintaujos plento, atokiau nuo didesnių vienų ir kitų jėgų. Paskutinieji žygiai ir kautynės buvo tiek visus išvarginusios, kad pėsti jau nebepajėgėm toliau žygiuoti, o pastočių bebuvo likę tik kelios, ir tose buvo pakrauti tik šaudmenys, sužeistieji. Teko prašytis vietinių ūkininkų malonės.

Pradėjus temti ir degančių Šiaulių bei Joniškio pašvaistėms toli nusidriekus dangumi, pralėkę mirtinai tuščią Kriukų miestelį, sustojome netoli Joniškio-Mintaujos plento, šiaurėje nuo Joniškio. Pasiųsti žvalgai patyrė, kad raudonųjų tankai jau plente. Gi iš pagautų žinių išgirsta, kad Žagarėje jau esą raudonieji. Kirsti plentą — nebesiryžom. Paleidę pastotes, atsisukom atgalios į rytus, į juodą naktį. Už dvieju trijų kilometrų į rytus nuo plento radome krūmuose prisiglaudusį kaimelį. Mes, nuovargio ir miego kankinami eiliniai kovotojai, kurių tuo metu nepalietė sargybos ar kitos pareigos, nedelsdami sulindome į šieno ir šiaudų kūgius. Vadai planavo, tarėsi iki aušros, kol smarkiais kautynių garsais ėmė dundėti netoli esančioji Mintaujos-Meitinės erdvė. Skubiai buvom pakelti, o čia pat ant plento, kaip tuojau buvo patirta, jau kovėsi bolševikų ir vokiečių tankai. Tai buvo 1944 m. liepos 28 d. rytas.

Raudonam saulės kamuoliui plėšiantis nuo miškų ir krūmų vainiko ir tūkstančiams giesmininkų skardžiais balsais pasitinkant naują dieną, pakluonėje sustojom eilėn, trumpai pasimeldėm ir išklausėm vado žodžio: “Vyrai, mes patekome į maišą, iš kurio gal tik mirtis teišvaduos mus. Tūnoti dabar šalia kovų arenos—pavojinga. Padėtis nežinoma, jokių įsakymų iš aukščiau, kaip elgtis, ką šiuo kritišku momentu daryti, neturiu. Vadovaukitės kiekvienas savo protu, kad tik sėkmingiau galėtumėt atlikti savo pareigas tėvynei. Kol kas siūlau mažesniais būreliais traukti atgalios į rytus, kur dar galim susitikti daugiau bendro likimo draugų ir sudaryti didesnę jėgą. Kurie norite, galit pasirinkti savus kelius.“

Prislėgta nuotaika ir suspaustomis širdimis, nes prieš akis testovėjo tiktai juodos vargo ir kovos dienos, iš klausėm šių žodžių, beveik visi iki vieno pasiryždami kartu traukti atgalios, kažko vis tikėdamiesi... šaudmenys buvo išdalinti kiekvienam vyrui, o likę palaidoti į žemę, nes rekėjo jau atsižadėti ir paskutinių gurguoliu. Nusikratę galutinai viso žemiško turto, sunaikinę turimus dokumentus, fotografijas ir kitką, pasilikom tik su ginklais, galimais panešti šaudmenų kiekiais ir motinų įdėtais škapleriais. Tai buvo viskas, kas brangiausia rūsčiausioje amžių dienoje mums, pasiryžusiems tęsėti nacių okupacijos metais skelbta pogrindžiai spaudoje šventa tiesą: “Kada raudonieji prisiartins prie mūsų sienų, mes ginsimės...”

Saulė tolydžio vis aukščiau kopė į mėlyną zenitą, nesigailėdama šiltu; spindulių Lietuvos žemei, kurioje siūbavo prinokusios rugių ir kviečių varpos, kai mes, į paskirus būrelius pasidalinę, pradėjome šių paskutiniu dienų eilėje antrąjį žygį atgalios į rytus, į juodą nežinią.

Krūmų ir miškelių dengiamomis vietovėmis eidami, aplenkėm pietuose pasilikusį Žeimelio miestelį, apie kurio likimą jokių žinių neturėjome. Ir apskritai padėtyje buvom visai akli, todėl kiekviena pėdą žengėm paruoštais veikti ginklais. Paėjus gerokai į šiaurės rytus nuo Žeimelio, krūmokšniai veikti ginklais. Paėjus gerokai į šiaurės rytus nuo Žeimelio, krūmokšniai persimetė į Latvijos teritoriją, o Lietuvos pusėje tęsėsi atviri laukai, gi už jų švietė kaimų trobesiai, besimaudą saulės spinduliuose.

Skaudančiomis širdimis patraukėm atvirais savo žemės laukais. Apvaizdos ranka lydėjo mus. Akiratyje buvo tylu. Atrodė, kad Lietuvos žemę vėl gaubia taika ir ramybė. Apypietėje net išdrįsome prisiartinti prie seno dvaro trobesių, esnčių pačiame Latvijos pasienyje. Bet ir dvaras buvo tuščias.

Palikę dvarą, vėl leidomės tolyn, kad sutemus galėtumėm jau ir frontą pasiekti, jei toks, žinoma, kur nors rasis. įėjus į Saločių valsčių ir artinantis paties miestelio kryptimi, išsisklaidę mūsų būreliai ėmė spiestis daugiau į krūvą, nes ženklai rodė, kad čia jau ne mirusi Lietuva, kaip kad buvo tik ką pereitose vietovėse. Laukuose matėsi bedirbą žmonės, stojosi naujos tik ką nupiautų rugių gubos, — taigi, žmoneliai dirbo kasdieninį būtiną darbą. Iš jų sužinome ir šviesesnių naujienų: "Vyrukai, antai, miestelyje jūsų draugai, su tokiais pat šautuvėliais, baltais raikščiais ant rankovių’’ — pasakojo ūkininkai, ašarų pilnomis akimis žvelgdami į mus, kurie tebuvome vieninteliais tuo metu didžiųjų galybių parduotos Lietuvos gynėjai.

Temstant įėjom į Saločius, kur radom vietos ir net S. bei tolimųjų V. partizanus, panašiai kaip ir mes besiblaškiusius nežinomoj padėtyje. Susidarė stiproka jėga. Stipriems sargybų postams saugojant miestelį, ramiai praleidom naktį, žmoniškai pailsėdami. Pagal žvalgybos surinktus duomenis atrodė, kad tiek rytuose, pietuose ir vakaruose visi didesni miestai bei valsčių miesteliai yra jau raudonųjų rankose, o priekiniai raud. armijos daliniai randasi 10-8 km atstume nuo čia, ir vargu ar, pastiprinimų negavę, jie drįstų slinkti pirmyn; juoba iš savo šnipų patyrę, kad apie 300-400 lietuvių “fašistų šunų”, jau jiems daug išdaigų iškrėtusių, telkiasi paskutinėje “niekeno žemės” vietovėje— Saločiuose. Už kelių kilometrų esančion Latvijon kelias dar buvo atviras, nors gerokai vakaruose, nuo Mintaujos, stiprus raudonųjų kylys artėjo prie Tukumo, esančio ant Rygos įlankos kranto, kad perkirstų pusiau Latvi ją. Nakties metu Šiaulių pusėje ir  šiaurėje nuo Biržų dangus smarkiai raudonavo ir girdėjosi kovos garsai.