Partizanai: Istorija ir dabartis

Karys 1971m. 3-4 Turinys, metrika

 

PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ-VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS

Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų— metais

Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais

Nr. 3 (1470)    KOVAS - MARCH    1971

J.  Jurgis— Tėvynės meilė nemari (aliejus) ... (viršelis) 

Nr. 4 (1471)    BALANDIS - APRIL    1971

Žuvusiems dėl Lietuvos Laisvės paminklinė lenta, Melbourne, Australijoje ... (viršelis) 

   TURINYS

R. Medelis — Lietuvos kario mitas

A. Norimas — Krito šakelės

K. U. — Nuotaikos Lietuvoje

B. B. — Civilizacija ir karo eiga

K. Škirpa — 5 p. DLK Kęstučio pulko kovos

Z. Raulinaitis — Karinė veikla Pabaltijy

V. Lagenpušas — Karinio topografo nuotykiai

A. Budreckis — Lietuvos Didieji Etmonai

B. B. — Rusų ginkluota persvara

Tremties Trimitas

Šaulė Tremtyje

Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje

Kronika

Redaktorius ZIGMAS RAULINAITIS
Administratorius LEONAS BILERIS
Redaktoriaus pavaduotojas JONAS RŪTENIS

Skaityti daugiau: Karys 1971m. 3-4 Turinys, metrika

Kronika

DETROITE PAGERBTI LAISVĖS KOVŲ SAVANORIAI

Paskaitą skaitė gen. št. plk. Itn. Jonas Šepetys

V. MINGĖLA

Paskaitininkas g. 1901 m. Kučgalio km., Papilio v., Biržų aps. Mokėsi Biržų gimnazijoje, augštesnj mokslą baigė Kaune, 1931 m. Į Lietuvos kariuomenę įstojo 1920 m. rugsėjo mėnesį. Karo mokyklą baigė 1921 m. gruodžio 18 d. Tarnavo 9 pėst. pulke. 1928 m. baigė Augštuosius Karo Technikos kursus Kaune - Šančiuose. Tarnavo 7 pėst. pulke ir vėliau Ryšių batalione. 1937 m. baigė Augštąją Karo mokyklą (Generalinio štabo akademiją) ir buvo paskirtas į Kariuomenės štabo operiacijų skyrių. 1938 - 1940 m. buvo Augštosios Karo mokyklos lektorius. Tarnavo gen. P. Plechavičiaus vadovaujamoje Vietinėje Rinktinėje ir ją vokiečiams likvidavus, išvyko į Austriją (1944), 1945 m. II Pas. karui besibaigiant, persikėlė Vokietijon, gi 1949 m. persikėlė į JAV ir apsigyveno Detroito m.

Šis gilios erudicijos karininkas Detroite lietuvių visuomenės yra labai gerbiamas. Jo skaitomos paskaitos gausiai lankomos. Plk. J. Šepetys gana daug svarbių studijinių (karo taktikos ir strategijos klausimais) straipsnių yra paskelbęs ‘‘Mūsų žinyne”, “Karyje”, “Karde”. Prie žymesnių jo raštų priskirtini tokie str. kaip “Lenkijos užkariavimas”, “Šių dienų karo psichologija” ir kiti.

Jo paskaita čia tik atpasakota ir gal būt nevisai tiksliai, tačiau, taip ji buvo suprasta.

Žodis ne kariams ir ne savanoriams

Savanorių tema jau pakankamai išsemta: savanoriai kalbomis apkalbėti, dainomis apdainuoti, jų nuopelnai įvertinti, raštais aprašyti, žodžiu, jų nuopelnai nepriklausomai Lietuvai jau pateko istorijon. Kai kas savanorystę pabandė net komerciniu būdu įvertinti, girdi — savanoriais išeiti apsimokėję, nes už tai žadėta gerai atlyginti — duoti nemokamai žemės ir t.t. Taip ima atrodyti nutolusiųjų generacijų ne savanoriams, kurie visai jau nebeįsivaizduoja Nepriklausomybės karo nedėkingumo ir pavojų gyvybei.

Tuo tarpu, patys savanoriai anuo metu tikrai taip nesijautė. Išeidami Lietuvos kariuomenėn jaunuoliai visiškai nieko nelaukė ir nežinojo ką jie laimės. Kaip žinome, anais sunkiais metais jie negaudavo nei apavo, nei drabužių, o ir maisto labai trūko. Jų ryžtas tebuvo jaunuoliškas idealizmas ir tėvų įkalbėtoji nepriklausomos Lietuvos (savo valstybės) vizija, kuri buvo nei konkreti, nei dalykiška. Juos žavėjo Nepriklausomybės, t. y. suvereninės, savo lietuviškos valstybės idėja: sava valdžia, sava kariuomenė, sava lietuviška kalba. Vargiai kuris tų jaunuolių įsivaizdavo kaip Lietuva atrodys kai ji bus suvereninė ir laisvė valstybė. Tuo labiau, jie negalėjo iš anksto ko nors tikėtis, ar kad jiem bus atlyginta. Tuo tarpu, pavojų buvo daug: epideminės ligos, mirtis nuo kulkos ar durklo.

Tautos šviesuoliai žadino tautą nepriklausomam gyvenimui ir tą žygį įvykdyti, jauni vyrai buvo šaukiami prie ginklo. O tie, kurie tą šaukiantį balsą išgirdo — buvo savanoriai.

Skaityti daugiau: Kronika

LIETUVOS KARIO MITAS DAR GYVAS

R. MEDELIS

“....nuo arklo vėl prie kalavijo
jis kietą dešinę išties. . .”

Putinas

Mūsų istorijos lapai krauju rašyti. Amžinai sunki kova mūsų Tautos kelią lydėjo. Margio tragedija yra mums sunkus pasiaukojimo atvejąs, kuris amžiams yra mūsų karžygiams pavyzdys, kad geriau mirti, bet nevergauti. Sunkios aukos yra sudėtos už mūsų laisvę ir teises. Tai ilga grandinė karžygių, kurių vardais nusagstytas mūsų kelias. Jų auka yra laidas, kad jų ainiai laisvi būtų. . .

Dar prisimenam nesenai supiltus savanorių-kūrėjų kapus, kurių auka mums leido laisve pasidžiaugti, kol naujos audros užpūtė mūsų laimės ir laisvės žiburį. Sunkios okupacijos pareikalavo naujų sunkių aukų.

Sunku, be širdį draskančio skausmo, prisiminti gausius ir žiauriai išniekintus mūsų partizanų kapus. Tai vienas iš tragiškiausių ir kruviniausių mūsų istorijos puslapių. Tai ne senovės karžygių mitas, o dar gyvos mūsų brolių ir sesių tragiškas aukos kelias. Dešimtys tūkstančių žuvusių, žiauriai nukankintų naujųjų karžygių. Jų paliktas mums testamentas, jų išniekinti kapai ir jų karžygiška kova už laisvę, yra mums įsakymas. Jų vardai gyvi mūsų pavergtoj Tautoj.

Mes gyvenam vienu iš tragiškiausių mūsų istorijos amžių. Mūsų laisvė dar nei karto nebuvo pareikalavusi tiek aukų. Čia ne vienas kovoja ir žūsta. Čia kovoja visa Tauta. O kur ištremtųjų aukos ir kančios? Tai ištisas amžius, kai kryžiuojama Tauta šaukiasi sunkiausios aukos. Pavergėjas nesiskaito nei su priemonėmis, nei teise, nei žmoniškumu.

Tačiau, kenčianti Tauta yra dar gyva, nors okupanto padarytos žaizdos yra sunkios. Tautos gyvybingumo palaikymui visada yra reikalingas pasiaukojimas. Dar nenulenkė galvos pavergtas lietuvis. Dar negarbina okupanto peršamų naujų dievų. Laisvės troškimas dar gyvas, nors skaudžiausiomis bausmėmis slopinamas. Paskutiniai įvykiai tai rodo, kad ne vieni Bražinskai, Kudirka, Simokaičiai trokšta laisvės ir dėl jos savo gyvybe rizikuoja, jų yra ne vienas . . . Kuo didesnis smurtas, tuo aštresnė kova. Kovoje bailiai negimsta — o tik didvyriai. Išniekinti kapai, tautos šventovės, ujamas lietuvis — tai yra didžioji karžygių mokykla. Kai sava žemė kraujuoja ir skundžiasi, labai sunku išauklėti išdavikus. Mūsų pagrindinės teisės sutryptos, mūsų įsitikinimai išjuokiami, o brukama per prievartą kruvina nauja evangelija, tikiu, naujų “apaštalų” labai mažai teranda. Ant degančios savos gimtos pastogės retas gali liaupsinti okupantą.