DELEGACIJA Į KYBARTUS,

1940 metų birželio 15-16 dienomis

V. ŠLIOGERIS (Australija)

Pernai paskelbti KARYJE K. K. Morkūno atsiminimai apie paskutinius Lietuvos valstybės žlugimo momentus iššaukė atsiliepimus ir kitų, išgyvenusių tas tamsias ir niūrias dienas, liudininkų. Čia spausdiname plk. V. Šliogerio atsiminimus. Savo laiške redakcijai atsiminimų autorius rašo: “Aš tuomet buvau Kariuomenės Ūkio inspektorium apie 2 metus, o ne prezidento adjutantu, kaip mini K. K. Morkūnas. Kybartų įvykius labai gerai ir maždaug tiek kiek aš prisimenu, teisingai aprašė rašytojas Jurgis Gliauda savo įdomioje knygoje “Agonija”.

Kad visuomenė būtų teisingai, be fantazijos painformuota, pateikiu savo atsiminimus tuo reikalu, gal kai-kurias smulkmenas pamiršau, tačiau, svarbius dalykus gerai prisimenu. Rašau kiek sutrumpintai, be daugelio asmenų pavardžių, nes galiu suklysti.”    (Red.)

Kariuomenės štabo v-ko gen. Pundzevičiaus žodiniu įsakymu, duotu man jo kabinete, apie 17 val. , 1940 m. birželio 15 d., aš buvau paskirtas tos delegacijos nariu. Anot jo, aš kaip buvęs prezidento A. Smetonos adjutantas, geruose santykiuose su juo, galėsiąs paveikti, kad jis grįžtų į Kauną. Delegacijos pirmininku buvo Finansų ministeris E. Galvanauskas, nariais — Kavalerijos v-kas b. gen. K. Tallat-Kelpša, Šaulių vadas plk. Pr. Saladžius ir tuomet Kar. Ūkio inspektorius plk. V. Šliogeris — aš. Nors delegacijos siuntimo iniciatyva išėjo iš Kar. Štabo, tačiau ji vyko min. pirmininko A. Merkio įsakymu ir manau, su juo pritarimu, ar nurodymu sudėties atžvilgiu. Delegacijos uždavinys — prikalbinti A. Smetoną grįžti į Kauną. Tačiau, buvo pabrėžta, kad jei jis nesutiktų grįžti geruoju, tai atvežti jį be jo sutikimo. Taip bent buvo suformuluotas įsakymas žodžiu.

Delegacijos uždavinys buvo politinis, ne karinis ir nemalonus, bei komplikuotas. Tačiau, kariai vykdo savo tiesioginių viršininkų įsakymus ir šis buvo pradėtas vykdyti.

Skaityti daugiau: DELEGACIJA Į KYBARTUS,

BIRŽELIO 13-TOJI IR LIETUVOS KARIUOMENĖ

Jau gan daug kartų mūsų spaudoje teko pastebėti tokius pasisakymus: bolševikai okupavę Lietuvą, sunaikino ekonominį krašto ūkį, likvidavo policiją, Šaulių sąjungą, Lietuvos kariuomenę ir pan.

Kaip ten vyko su policija, Šaulių sąjunga ir polit. partijomis, tai jau gal kitų reikalas ir kiti gal pasisakys, ar jau pasisakė.

Tačiau, apie kariuomenę yra mūsų, t.y., buvusių karių reikalas pasisakyti ir kaip tik galima dažniau ir plačiau.

Nors okupantas į Lietuvą žygiavo kaip į Mozės jam paadėtą žemę, t.y., nejausdamas nei Lietuvos kariuomenės, nei kokio išorinio pasipriešinimo, o su artimiausiu kaimynu — Hitleriu buvo atitinkamai susitaręs, tačiau kariuomenė, kokia ji bebūtų, okupantui jau sudarė daug rimtesnę problemą ir prie jos likvidavimo jis ėjo labai atsargiai ir palaipsniui.

Iš karto paleisti — demobilizuoti tokią masę patrijotiniai nusiteikusio jaunimo, buvo nepraktiška ir net pavojinga. Okupanto tikslas buvo — perauklėti, ištempti ant savojo kurpalio kiekvieną gyvą sutvėrimą.

Skaityti daugiau: BIRŽELIO 13-TOJI IR LIETUVOS KARIUOMENĖ

VOKIEČIŲ KARIUOMENĖS PRASIVERŽIMAS Į LIETUVOS SOSTINES

GEN. ŠT. PLK. K. ŠKIRPA

Su dideliu nusistebėjimu perskaičiau 1941 metais, Vokietijos oficioze — “Völkischer Beobachter”, birželio 30 dienos laidoje, vokiečių karo vadovybės, penkiomis dienomis pavėluotą, sekančio turinio komunikatą (Völkischer Beobachter, 1941 m., birželio 30 d., 2 psl.).

—    Panaudojus pačius sunkiausius artilerijos pabūklus, Lietuvių Brastos tvirtovė pateko į mūsų rankas. Birželio 24 d. mūsų kariuomenei puolant buvo paimta tvirtovė, paskutinis priešo atsparos punktas. Žygiuodami pirmyn, vokiečiai pasiekė Vilnių ir Kauną. Abu tie miestai buvo užimti (genommen) dar tą pačią dieną. —

Šitaip suformuluotas komunikatas darė įspūdį lyg Vilnius ir Kaunas tebuvo vokiečių karinių jėgų užimti, kaip ir Brasta, tik po sunkių kovų. Bet mes žinome, jog taip nebuvo ir kad tie Lietuvos centrai tebuvo vokiečių “genommen”, kai jie jau buvo lietuvių sukilėlių išlaisvinti jų pačių jėgomis ir sudėtomis kraujo aukomis, veikiant raudonosios armijos užnugaryje, būtent: Vilniuje —    pradėjus sukilimą jau birželio 22 d., o Kaune —    naktį iš 22 į 23 d. birželio, kuomet žygiavusios tomis kryptimis Wehrmachto jėgos dar buvo, mažiausiai, kokių dviejų dienų žygio atstume nuo tų Lietuvos sostinių. Štai kaip minėtų svetimų jėgų artėjimas Kauno ir Vilniaus link atrodo pagal pačių vokiečių karo dokumentus:

Kol, po rusų pasienio gynimosi linijos pralaužimo, vokiečiams dar nebuvo paryškėję, ar nesutiks kokio kito rimtesnio rusų pasipriešinimo, kur giliau krašte, jų 16-tos armijos II korpo vadas —  turėjęs uždavinį toliau žygiuoti Kauno link — buvo birželio 22 d. vakare suprojektavęs, sekančiai (birželio 23 d.) dienai, operatyvinį įsakymą pagrįstą prielaida, jog korpui gali tekti dar stipriai pakovoti dėl Kauno, pirmiausia, jo buvusių fortų linijoje. Minimo įsakymo projekte (Mic. T 314/91/000051 pagal U.S. National Archives indeksus) pasakyta:

—    Tolimesnio Kauno link puolimo tvarka galės būti nustatyta tik birželio 23 dienos būvyje remiantis žvalgybos surinksimais duomenimis apie Kauno tvirtovę ... Jei rusai ją gintų, tai Holmo priekinės rinktinės uždavinys būtų — panaudojant plačiu frontu priartėjimo taktiką prie tvirtovės — surinkti reikalingų duomenų II korpo puolimui pravesti. —

Skaityti daugiau: VOKIEČIŲ KARIUOMENĖS PRASIVERŽIMAS Į LIETUVOS SOSTINES

TĖVYNES ILGESIO AIDAI

O Lietuva manoji,
Ilgiuosi aš Tavęs!
Vai kaip dažnai sapnuoju
Žaliąsias lankeles.

Tėvų šalie gimtoji
Kur augau aš kadais,
Ar tu tebedainuoji
Auksiniais vakarais

Ar purpurinės žaros
Beskaidrina naktis?
Sesučių širdys geros
Ar puošias rūtom vis
?

Skaityti daugiau: TĖVYNES ILGESIO AIDAI

ESTIJOS, LATVIJOS, LIETUVOS KARIŲ ARGENTINOJE DRAUGIŠKUMO SUTARTIS

Pabaltiečių draugiškumo sutartis Argentinoje

ALGIRDAS GUSTAITIS

Viena Pabaltijo valstybių didesnių klaidų, padarytų jų nepriklausomybės laikotarpyje, buvo stoka artimesnio kultūrinio, politinio, ekonominio ir karinio bendravimo.

Apgailėtinai nesistengta buvo plėsti tarpusavio lietuvių ir latvių supratimo. Per maža remtasi istorine praeitimi.

Senovėje būta vienos baltų (ar aisčių) kalbos. Į bendrą lietuvių-latvių kalbą ypač stiprių skirtumų įnešė vokiečių kolonistai, nuo XII a. pradėję įsikurti Padauguvyje, latgalių, žiemgalių, sėlių ir iš dalies kuršių apgyventose žemėse. Jie vyko iš Gotlando salos, Lūbecko, Bremeno ir kitų Vokietijos vietų. Pirmiausia — pirkliai, paskui jų šeimos, paskui dvasininkai, o jau jų visų tariamai apsaugai — ir vokiečių kariai.

1201 m. pradėjus kurti Rygos miestą, ėmėsi organizuotis tų kolonistų kariai, save vadinę Kristaus karių brolija, vėliau praminti kalavininkais.

Prasidėjo sistemingas šiaurinėse aisčių (baltų) žemėse gyvenusių genčių skaldymas ir pavergimas. Vokiečiai veržėsi toliau į šiaurę, paverginėjo estus. Pagaliau buvo dirbtinai sudaryta latvių tauta su skirtinga latviška kalba, o vėliau ir skirtinga religija. Mažai svetimųjų įtakų tepaliesta augo senoji aisčių (baltų) kalba ir tauta tik lietuvių kiltyse.

Skaityti daugiau: ESTIJOS, LATVIJOS, LIETUVOS KARIŲ ARGENTINOJE DRAUGIŠKUMO SUTARTIS

Subkategorijos