LIETUVOS DIDIEJI ETMONAI
ALGIRDAS BUDRECKIS
(Pradžia KARIO 1 nr.)
Praėjo šeši metai kol karalius paskyrė naują didįjį etmoną — Jonušą Kišką (1646-1653 m.). Kiška pradėjo karinę tarnybą, būdamas rotmistru. Jis samdydavo algininkų vėliavas ir jiems vadovaudavo. Jonušas Kiška buvo dalyvavęs Katkaus žygiuose. Jis pasižymėjo mūšiuose prie Daugavgrivos, Salaspilio ir 1611 m. prieš Maskvą. Nors ir etmonas jis buvo, tačiau, už skolos nesumokėjimą Steponui Pacui, 1650 m. jis buvo paskelbtas banita, t.y., be teisių. Visi urėdai jam buvo atimti. Tačiau, sekančiais metais DLK Jonas Kazimieras jam grąžino teises ir etmono buožę.
Kazokų etmonui Bagdonui Chmelnickiui sukilus ir susidėjus su Maskvos caru Aleksiejų (1653 m.), kilo didelis pavojus Žečpospolitai. Nors ir sergantis, etmonas Kiška dar atliko paskutinę savo paslaugą. 1653 m. rugsėjo 4 d. jis sušaukė Polocke nepaprastą seimelį, kur buvo skubiai aptariamos gynimosi priemonės prieš artėjančią Maskvos kariuomenę.
Prasidėjo pragaištingas karas su Maskva. 1654 m. viena caro kariuomenė skverbėsi Lietuvon, o kita su kazokais į Lenkiją. Buvo sunku gintis. Lietuvos kariuomenė buvo nedidelė. Jos vadai — didysis etmonas Jonušas Radvilas ir lauko etmonas Gansiauskas — buvo priešai ir veikė atskirai, ne sutartinai. Rusai ėmė vieną miestą po kito. Smalensko tvirtovė išsilaikė 4 mėnesius. Kiti miestai — Polockas, Vitebskas, Mogilevas, Mozyrius — greit pasidavė. Karalius Jonas Kazimieras atvyko lietuviams į pagalbą. Jis šaukė Lietuvos bajoriją suvažiuoti į Gardiną, bet kai jos atvyko labai mažai, karalius grįžo Lenkijon, nusivylęs ir nieko nenuveikęs. Lietuva buvo palikta savo likimui.
Žiemos šalčiai buvo sulaikę rusų kariuomenę, bet 1655 m. vasarą ji vėl žygiavo į Lietuvos gilumą. Jonušas Radvilas su 5,000 kariuomenės paliko Vilnių ir pasitraukė į Kėdainius. Jis tik spėjo išsivežti iš Vilniaus iždą ir susprogdinti tiltą per Nerį. Rusai užėmė miestą be kovos ir 17 dienų siautė ugnimi ir kardu. Netrukus rusai užėmė Gardiną ir Kauną. Etmonas Radvilas stovėjo Kėdainiuose, Gansiauskas Žemaitijoje.
Naudodamiesi suirute, įsiveržė į Lietuvą ir švedai. Mat, naujasis Švedijos karalius Karolis X Gustavas paskelbė Lietuvai-Lenkijai karą ir tais pat 1655 metais viena švedų kariuomenė ėjo iš vakarų pusės ir užėmė Krokuvą ir Varšuvą, o kita dalis ėjo iš šiaurės į Lietuvą. Poznanės vaivada, kartu su vakarų Lenkijos ponais, be kovų pasidavė švedams ir pripažino Karolį Gustavą savo karaliumi.
Turėdamas prieš akis šitokią politinę bei karinę situaciją, didysis etmonas rinkosi iš dviejų blogybių — rusų ir švedų — mažesnę. Radvilas, būdamas vienas įtakingiausių Lietuvos didikų, siekė Lietuvos savarankiškos politikos.
Jonušas Radvilas buvo gerai išauklėtas žmogus, kalbėjo net keliomis kalbomis ir rūpinosi kultūriniais krašto reikalais. Jis taip pat buvo ir Lietuvos kalvinų globėjas ir jų vadas. Be to, jis buvo labai ambicingas politikas. Kaip ir daugumas Lietuvos didikų, Jonušas Radvilas pradėjo savo politinę ir karinę karjerą labai anksti.
1646 m. jis tapo Lietuvos lauko etmonu ir Žemaičių seniūnu: 1653 m. — Vilniaus vaivada. Tik dėl blogų santykių su karalium Jonu Kazimieru, ypač dėl Radvilo atsisakymo su Lietuvos kariuomene žygiuoti į Ukrainą, karalius ilgai delsė su didžiojo etmono pareigų suteikimu. Prasidėjus karui, jis pasižymėjo kovose su Maskva ir kazokais. Anot lenkų istorikų, Radvilas taip išgąsdinęs kazokų sukilėlius, kad jie verčiau puldinėjo Lenkiją, Lietuvos nelietė. Jonušas Radvilas buvo didžiuoju etmonu tik vienerius metus (1654-1655 m.).
Rusams siaučiant rytų Lietuvoje, Radvilas parodė politinio savarankiškumo derybose su švedais. Radvilas norėjo sąjungą su Švedija nukreipti prieš Maskvą. Lenkijoje prasidėjo baisi netvarka, pats karalius pabėgo į Vengriją. Atėjo proga Lietuvai nutraukti uniją su Lenkija. Jonušas Radvilas susitarė su švedų karaliumi ir 1655 m. rugpjūčio 17 d. savo pilyje Kėdainiuose pasirašė su švedais sutartį. Joje buvo pasakyta, kad Lietuva susijungia su Švedija tokiomis pat sąlygomis, kokiomis buvo susijungusi su Lenkija. Lietuvos teisės, papročiai ir tvarka toliau pasilieka nepaliesta. Šią sutartį, be Jonušo Radvilo, pasirašė dar jo pusbrolis Boguslavas Radvilas, Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius ir 1000 bajorų. Švedų karalius pasižadėjo išvaryti iš Lietuvos rusus ir įsakė savo kariuomenei sustabdyti karo veiksmus prieš Lietuvą. Tuo būdu Jonušas Radvilas išgelbėjo Lietuvą nuo švedų kariuomenės plėšimų.
Jonušo Radvilo pergalė ir Bobruisko miesto pasidavimas, 1651 m.
Tačiau, švedų karalius Karolis Gustavas nepritarė Lietuvos savarankiškumui, ir Kėdainių sutartis nedavė Lietuvai to, ko iš jos tikėjosi didikai ir senatoriai. Dėl tos sutarties Radvilas susilaukė ne tik Jono Kazimiero, bet ir daugumo lenkų ir lietuvių neapykantos.
Lenkijoje švedams pradėjo nesisekti. Sukilo visas kraštas prieš juos. Ir Lietuvos bajorai pradėjo partizanišką karą prieš švedus. Radvilą apšaukę išdaviku, jo priešai rinko jėgas. Prieš jį stojo ir lauko etmonas Gansiauskas, kuris pasiskelbė Kėdainių sutartį pasirašęs priverstas. Tačiau labiausiai troško nudėti Radvilą Vitebsko vaivada Povilas Sapieha, kuris vadovavo atskirai Lietuvos kariuomenei ir savo lėšomis padidino ją. Radvilas, tuo tarpu, buvo išvykęs iš Lietuvos ir užsidaręs Tikocino pily, Palenkėję. Netekusiam turtų, su maža kariuomene, Radvilui buvo nebeįmanoma apsiginti. 1655 m. pabaigoje jis staiga mirė. Radvilui mirus, niekas negynė unijos su Švedija. Pagaliau, švedų likučiai buvo išvyti iš Lietuvos.
Nuo 1656 m. iki 1657 m. Lietuvos kariuomenės regimentorium buvo Povilas Jonas Sapieha. 1658 m. jis sujungė savo rankose Vilniaus vaivados ir didžiojo etmono urėdus ir pasidarė Lietuvoje galingas žmogus.
Jonušui Radvilui mirus, nebeliko unijos su Švedija šalininkų Lietuvoje. 1656 m. pradžioje Povilas Sapieha pasuko į Lenkiją su savo kariuomene. Kovo mėn. jis buvo Plavoje ir susijungęs su Jono Kazimiero kariuimene, išstūmė švedus iš Liublino ir laikė juos apsupęs Varšuvoje, kol Lenkų karalius atkako su pagalba. Varšuvos paėmime Povilas Sapieha buvo sunkiai sužeistas į koją, bet netrukus dalyvavo sėkmingame mūšy ties Prostkovu.
1660 m., kartu su lenkų etmonu Stanislovu Čarnieckiu, Sapieha sumušė kunigaikščio Cho-vanskio rusų kariauną ties Liachavičiais. Sapieha paėmė daug grobio, patrankų ir maskvėnų stovykloje rastas grandines paruoštas lietuviams sukaustyti, tačiau jomis buvo surakinti patys maskoliai belaisviai. Lietuvos išvadavimo nuo švedų ir maskvėnų nuopelnas, didele dalimi, teko Povilui Sapiehai.
1661 m. seimas pripažino Sapiehai 800,000 auksinų skolos už karo išlaidas ir viešai padėkojo jam už jo duosnumą bei pasiaukojimą tėvynei. Povilas Sapieha mirė 1665 m.
Pacų šeima iškilo Jono Kazimiero viešpatavimo gale. Du broliai Pacai buvo naujieji Lietuvos didžiūnai. Vienas jų, Kristupas, buvo didysis Lietuvos kancleris, o antrasis, Mykolas, buvo naujas didysis etmonas.
Mykolas Kazimieras Pacas buvo žymus karo vadas ir kariuomenės reorganizatorius. Jis savo karinę karjerą pradėjo anksti, dalyvaudamas kautynėse su švedais ir Maskva, taip, kad 1663 m. Šeduvos konfederatai, išrinkę jį savo regimentoriumi, savo paklusnumo Jonui Kazimierui akte, apie Mykolą Pacą galėjo pasakyti, kad jis “skaičiavo daugiau pergalių, negu metų”. 1667 metais jis tapo didžiuoju etmonu ir Vilniaus pilininku, o 1669 m. ir Vilniaus vaivada. Vidaus politikoje jis, kaip ir jo brolis Kristupas Pacas, buvo vadinamos prancūziškosios partijos šalininkas. Nors jis ir dalyvavo Žečpospolitos kare su turkais ir totoriais, net 1673 m. Chocimo kautynėse, tačiau, jis nenorėjo pripažinti Lenkų etmono Jono Sobieskio vadovybės, stengdamasis išlaikyti Lietuvos karinį ir politinį savarankiškumą. Kaip kariuomenės reorganizatorius, jis suredagavo ir Vilniuje išleido Karo Artikulus (Artykuly Woy-skowe).
Pacai nenorėjo leisti 1674 m. nauju Lenkijos karaliumi ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu išrinkti lenką. Sobieskis, lenkų etmonas, siūlė austrų kandidatą, o Pacai prancūzų. Pacai norėjo pasinaudoti ta proga ir atskirti Lietuvą nuo Lenkijos. Jie net atsivedė į seimą Lietuvos kariuomenę. Iš kitos pusės stovėjo Sobieskis su lenkų kariuomene. Atrodė, kad prasidės karas tarp Lenkijos ir Lietuvos. Tačiau, Sobieskio partija pasirodė esanti stipresnė, ir pagarsėjęs ties Chocimu lenkų didysis etmonas buvo išrinktas karaliumi. Nepatenkintas Mykolas Pacas su savo kariuomene turėjo grįžti į Lietuvą. Per visą Sobieskio viešpatavimą jis jam priešinosi.
Sobieskis, jausdamas galingų Pacų nepalankumą, stengėsi į savo pusę patraukti kitą galingą Lietuvos didikų šeimą — Sapiehas. Todėl, kai Mykolas Pacas 1682 m. mirė, karalius Jonas Sobieskis paskyrė į didžiuosius Lietuvos etmonus Kazimierą Sapiehą. Sapiehos buvo labai turtingi. Jie turėjo didžiausius dvarus, išmėtytus po visą Lietuvą. Tūkstančiai smulkių bajorų naudojosi jų malone ir buvo pasiruošę klausyti kiekvieno jų įsakymo. Tačiau Sobieskis apsiriko, nes Sapiehos nelabai paisė lenkų karaliaus, ypač kai jie galėjo kildinti savo giminę iš Algirdo ainių.
8. KAZIMIERAS SAPIEHA — LIETUVOS NEVAINIKUOTAS VALDOVAS
Kazimieras Povilas Jonas Sapieha buvo net du kartus paskirtas didžiuoju etmonu: 1682-1700 m. ir 1703-1707 m. Vadovaudamas ir Lietuvos kariuomenei ir politikai, jis, turbūt, buvo vienas iš galingiausių didikų Lietuvos istorijoje. Iš tėvo etmono ir Vilniaus vaivados Povilo Sapiehos, jis paveldėjo milžiniškus dvarus. Iš bevaikio dėdės Kazimiero Leono jis taip pat susilaukė didelio palikimo. Sapieha buvo gerai išsilavinęs, ypač kariniuose dalykuose. 1676 m. jis tapo lauko etmonu, po Paco mirties gavo iš karaliaus Jono Sobieskio didžiojo etmono bulavą ir daugelį malonių, nes tas tikėjosi iš jo giminės paramos. Tuo būdu į Kazimiero Sapiehos rankas buvo sukoncentruotos nepaprastos galios. Ypač didėjo jo galybė, kai jo brolis Benediktas valdė Lietuvos iždą, o jo giminės turėjo kitus augštus urėdus.
Didysis etmonas Sapieha savo įtakoje turėjo visus Lietuvos bajorus, pagal savo valią tvarkė seimelius ir tribunolus, vartojo kunigaikščio titulą, į bajorus ir valdinius kreipėsi karališku būdu “mes” ir despotiškai valdė kraštą. Būdamas etmonu jis įvedė nuožmią karininkų vietų užpirkimo sistemą, parduodamas brangiai rangus. Algininkai priklausė jo. Net karalius, be etmono, nieko negalėjo padaryti algininkui Lietuvoje.
Kazimieras Sapieha nebuvo amžininkų vaizduojamas vienodai. Draugai jį skaitė šviesiu, atviro būdo, rimtu, griežtu priešams, rūpestingu saviesiems. Priešai jį apšaukė nenuorama, despotu, garbėtroška ir vyliūga.
Kai Turkija 1683 m. susitarė su Rusija ir ruošėsi pulti Austriją ir Lenkiją, Jonas Sobieskis buvo priverstas nutraukti sąjungą su Prancūzija ir sudaryti su Austrija gynimosi-puolimo sutartį. Sapieha tą sutartį pasirašė, kaip Lietuvos atstovas. Kai Sobieskis suruošė žygį Austrijai padėti, Sapieha buvo įpareigotas prisidėti su 12,000 karių. Bet Sapieha delsė su savo kariuomene ir atvyko į Vieną jau po to, kai Karo Mustafos turkų armija buvo Sobieskio sutriuškinta. Delsdamas, etmonas Sapieha su Lietuvos kariuomene veikė Vengrijoje. Jis sumušė turkų sąjunginingą Transilvanijos vaivadą Tekelį ir be didelių nuostolių, su turtingu grobiu, lietuvių kariuomenė grįžo namo? Pakeliui Sapiehos kariai Lenkijoje elgėsi, kaip priešo krašte: plėšikaudami ir degindami. Po to, lenkai nelabai norėdavo Lietuvos kariuomenę matyti savo teritorijoje.
Karalius Sobieskis Sapiehą siuntė toliau kariauti su turkais. Bet kadangi tuo reikalu karalius nesusitarė nei su lenkų, nei su lietuvių etmonais ir kadangi seimas buvo sušauktas Varšuvoje, o ne Gardine, kaip derėjo pagal nustatytą tvarką ir eilę, Sapieha ir kiti Lietuvos didikai pagrąsino karaliui Lietuvą atskirti nuo Lenkijos. Sobieskiui ir lenkams nusileidus, Varšuvoje susirinkęs seimas buvo pavadintas Gardino seimu. Nežiūrint karaliaus nuolankumo, Sapieha darė savaip ir vietoje 12,000 karių, į karą su turkais nusiuntė vos 2,000. 1684 m. jis pats vadovavo Podolės Kameneco apgulimui.
Santykiai su karaliumi buvo visuomet įtempti. Kazimiero Sapiehos politinė veikla yra atskira ir sudėtinga tema, pilna intrigų ir suktybių. Tiek Sapieha, tiek karalius Sobieskis buvo užsispyrę ir ambicingi kariškiai. Audringuose seimuose Kazimieras Sapieha viešai priešindavosi Sobieskio sumanymams, ypač jo planams ruošti kelią į sostą sūnui Jokūbui Sobieskiui. Kiek su karaliumi Sapieha nesiskaitė galima matyti iš 1688 metų Gardino seimo atidarymo. Karalius Sobieskis, norėdamas, kad bajorai priprastų prie sūnaus Jokūbo ir jį laikytų karaliaus pavaduotoju ir įpėdiniu, jam pavesdavo kariuomenės vadovybę, duodavo atlikti valstybinių darbų ir visose iškilmėse laikydavo jį greta savęs. Seimų atidarymo metu, kai į vieną salę sueidavo seimas ir senatas, jis taip pat pasodindavęs ir sūnų šalia savęs. Ir štai, Gardino seimo pradžioje, karaliui įeinant į salę, didysis etmonas Sapieha, pamatęs greta sosto pastatytą krėslą sūnui, nuspyrė jį koja į šalį, tardamas: “Greta karaliaus pritinka stovėti, o ne sėdėti!” Karalius galingam etmonui nieko negalėjo padaryti: seime jam reikėjo būti labai atsargiam, nes bet koks kivirčas galėjo išardyti seimą.
Suvaldyti Sapiehų niekas negalėjo, nes kiekvieną seimą buvo galima lengvai išardyti. Tačiau, seimai ir be to iširdavo. Sobieskio laikais iš 11 seimų iširo net šeši. 1688-1696 m. laikotarpy iširo visi seimai. Kazimieras su broliu Benediktu buvo net sudarę sąmokslą detronizuoti Sobieskį ir jo vieton pasodinti Lotaringijos kunigaikštį. Sakoma, kad pats Sapieha galvojęs tapti Lenkijos - Lietuvos karaliumi. Tam sumanymui nesirealizuojant jis dar galvojęs atskirti Lietuvą nuo Lenkijos ir tapti jos visagaliu valdovu.
Lietuvoje betgi buvo grupė didikų, kurie nenorėjo būti Sapiehų nustelbti, kurie dėl to dėjosi su karaliumi ir stengėsi Sapiehoms pakenkti. Tik ilgai niekas neišdrįso atvirai kovoti su Sapiehomis. Pirmasis stojo su jais į kovą, artimas karaliaus, o ypač karalienės vedamai politikai, Vilniaus vyskupas Bžostauskas.
1693 m. prasidėjo vaidai su vyskupu Bžostausku. Didysis etmonas Sapieha pastatė Lietuvos kariuomenę vyskupo dvaruose. Kadangi pagal įstatymus bažnytiniuose dvaruose nebuvo galima laikyti kariuomenę (ją, pagal įstatymus, galima buvo laikyti tik valstybiniuose dvaruose), tai vyskupas pradėjo bylą. Byla ilgai tęsėsi, ir dėl jos iširo ne vienas seimas. Patrauktas į teismą ir nuteistas, Sapieha atlygino vyskupui nuostolius, bet šis apskundė jį karaliui, esą, Sapieha, turėdamas ryšius su Austrija, norįs jį pašalinti nuo sosto. Vyskupas, gavęs apsaugos raštą prieš Sapiehą, ėmė elgtis iššaukiančiai. 1694 m. balandžio 18 d. Vilniaus katedroje jis ekskomunikavo Sapiehą ir uždraudė jam lankyti bažnyčias, priimti sakramentus. Betgi Lietuvos kariuomenė liko ištikima savo etmonui. Tą patį vakarą buvę Vilniuje didikai su damomis susirinko Sapiehos rūmuose Antakalny puotos. Kadangi beveik visi Vilniaus vienuolynai gyveno iš Sapiehos aukų, todėl, nedrįsdami nusikalsti etmonui, nepaklausė vyskupo. Etmonas, kuris niekados nebuvo labai maldingas, tuo metu, tyčia, kasdien vykdavo į vienuolynų bažnyčias mišių klausyti. Vyskupo Bžostausko spiriami vienuoliai aiškinosi galį jo neklausyti, nies jiem viršininkai esą tik jų ordinų generolai.
Susidarė painiava. Visame krašte virė agitacija. Iš abiejų pusių pasipylė daugybė pamfletų. Sapiehos visiškai neklausė vyskupo ir jo dvasininkų agitacijos, o seimelyje triukšmaujančią bajoriją suvaldydavo sava kariuomene. Lenkijos primas Radziejovskis nusiuntė papeikimo raštą
Bžostauskui ir panaikino jo uždėtą ekskomuniką, tačiau, popiežiaus nuncijus palaikė vyskupą ir patraukė Sapiehą į nunciatūros teismą Varšuvoje.
1694 m. Sapieha išžygiavo su kariuomene prieš turkus ir sustojo Dubienkoje. Iš ten jo kariai nusiuntė delegatus pas karalių, reikalaudami sumokėti jiems prideramas algas ir pareikšdami ištikimybę etmonui. 1694 m. spalio 6 d. Sapieha sumušė turkus ties Podolės Kamenecu, ir Lenkijos emtonas nusiuntė popiežiui Inocentui XI laišką, užtariantį Sapiehą. Bžostauskas grįžo iš Romos nieko nelaimėjęs, ekskomunika liko pamiršta. Vilnius pasitiko grįžusį etmoną, kaip triumfuotoją.
Tuo tarpu, Lietuvoje bajorija ir didikai suskilo ir pasidalino už ir prieš Sapiehą. O kai 1696 m. mirė karalius Sobieskis, tai Žemaičiuose ir Lietuvos rytuose prasidėjo atviras judėjimas prieš Sapiehas. 1697 m. elekciniame seime buvo priimtas Lenkijos-Lietuvos teisių sulyginimo įstatymas (Coaeąuatio iurium), nepaisant priešinimosi tas įstatymas susiaurino Lietuvos ministerių, ypač etmono ir iždininko, galias. Aišku, įstatymas buvo nukreiptas prieš Sapiehas. Kancleris K. S. Radvilas buvo Sapiehos priešas, jis net negynė ir savo titulo prerogatyvų, leisdamas įsigalėti įstatymui, kuris, be kito ko, įvedė Lietuvoje lenkų kalbą dokumentuose. Sapieha naujo įstatymo nepaisė, tuo duodamas progos savo priešams jį dar labiau kaltinti sauvale.
9. VIDAUS KARAI IR ETMONŲ NUOSMUKIS
1697 metais Sapiehos priešai sudarė Lietuvos Brastoje konfederaciją. Oginskis, Zaranka, Katilas, Pociejus, Krišpinai patraukė į savo pusę dalį Lietuvos kariuomenės ir pradėjo plėšti Sapiehų dvarus. Kol etmonas turėjo savo rankose Lietuvos kariuomenę, jam vis pavykdavo sutramdyti bajorų būrius. Laimėjus elekciją Augustui II, Sapieha perėjo į jo pusę ir gavo iš karaliaus universalą, įsakantį Oginskiui ir jo šalininkams nurimti. Tačiau, 1698 m. Lietuvoje tebeėjo žiaurus naminis karas.
Karalius Augustas II manevravo tarp kovojančių pusių. Jis buvo reikalingas Sapiehos paramos, nors ir nenorėjo jo galybę palaikyti ir neteisėtai laikė saksų kariuomenę Lietuvoje, apsimesdamas, kad tai daroma bajorų apsaugai nuo Sapiehos, bet iš tikrųjų ruošdamasis žygiui į Livoniją, nes 1700 m. jau prasidėjo Didysis Šiaurės karas. Augustas II paprašė Lenkijos ir Lietuvos senatorių dalyvauti kare su Švedija. Lenkai atsisakė, bet Sapieha, nors ir protestavo prieš saksų kariuomenės laikymą Lietuvoje, sutiko ir buvo priverstas už saksams mokamus pinigus pasamdyti kariuomenę ir jai vadovauti.
Sapieha kreipėsi ir į konfederatus, kviesdamas juos taip pat prisidėti, bet lauko etmonas Mykolas Višneveckis, užuot gynęs kraštą nuo švedų, puolė Sapiehą ties Valkininkais. Vyskupo Bžostausko nenuoširdaus tarpininkavimo suklaidintas, Sapieha nesutraukė pakankamai kariuomenės ir 1700 metais buvo sumuštas. Sapieha su broliu Benediktu pasitraukė į Vilnių, palikdamas sūnų Lietuvos žirgininką Mykolą vesti kapituliacijos derybas su Valkininkų konfederatais. Įniršę bajorai nenorėjo derėtis, kardais sukapojo jaunąjį Sapiehą ir paskelbė naują konfederacijos aktą, atimantį iš Kazimiero Sapiehos didžiojo etmono pareigas, dvarus bei turtus. Oginskis su šalininkais užėmė Vilnių, Sapiehų dvarai nukentėjo, o pats Sapieha paspruko į Varšuvą. Augustas II paskyrė komisiją kivirčui ištirti ir jau su Sapiehos sutikimu, pastatė saksų kariuomenę Lietuvoje.
Didysis Šiaurės karas (1700-1721 m.) buvo tikra Dievo rykštė lietuvių tautai. Šalia švedų, saksų, lenkų ir rusų kariuomenių, krašte siautė dar Sapiehos ir Oginskio-Višnioveckio kariaunos. Karas, badas ir pagaliau maras nunešė trečdalį gyventojų. Spėjama, jog kovotojų visose pusėse galėjo būti iki 150,000. Šitoks kovotojų skaičius, tarsi koki skėriai, baisiai nualino kraštą. Ypatingai žiaurios buvo pirmojo dešimtmečio kovos. Jokios garbės nei savo ginklams, nei tautai neatnešė šio laikotarpio didieji Lietuvos etmonai. Jų tikslai ir akstinas buvo savanaudiškumas, gobšumas ir kerštas.
Valkininkų konfederacijos aktas 1700 m. paskyrė Višnioveckį lauko etmonu. Šis dvidešimties metų jaunuolis buvo žinomas savo laiku kaip rašytojas ir poetas. Jis valdė dvarus su 9 miesteliais ir 150 kaimų. Minsko srities Kardino kunigaikštis Mykolas Servacijus Višnioveckis tapo Sapiehos mirtinu priešu dar 1697 m., kai dėl nesusipratimo Vilniaus gatvėje Mykolas su broliu Jonušu buvo didžiojo etmono sargybos sužeisti. Višnioveckis ir Grigas Oginskis surinko iki 30,000 kariuomenės ir išvijo Sapiehas iš Lietuvos. Iš tikrųjų, karalius Augustas II pritarė Višniovec-kiui, nes norėjo panaudoti jo kariuomenę prieš švedus Livonijoje.
1702 m. pradžioje Hummerhjelmo vadovaujamos švedų jėgos sumušė Višnioveckį, tačiau, kovo 14 d., Darsūniškyje jis pats pateko į nelaisvę. Balandžio 5 d. švedai netikėtai užpuolė Višnioveckį Vilniuje. Višnioveckis nespėjęs sunaikinti net ginklidės, paspruko į Medininkus. Iš ten jis pasitraukė į Ašmeną, kur persitvarkęs grįžo puoliman. Per pačias Velykas (balandžio 16 d.) jo pasiųsti Pociejus su Valavičium bandė pulti Vilnių, o pats Višnioveckis kitą dieną įsiveržė į Kauną.
Užėjo tikra maišatis: bajorų suvažiavimai, pasitarimai, konfederacijos, bajorijos mobilizacijos skelbimai, kariuomenių susidūrimai ir visuotini plėšikavimai. Kadangi šioje studijoje nagrinėjame didžiojo etmono urėdą ir asmenybes, nesigilinsime į Didžiojo Šiaurės karo veiksmus.
Nusivylęs Saksų karaliumi, Sapieha sveikino švedų antplūdį Lietuvoje. Kai švedų kariuomenė užėmė Vilnių, 1702 m. balandžio 22 d. etmonas Sapieha atvyko į sostinę ir gavęs švedų paramos surinko keletą vėliavų savos kariuomenės. Kazimieras Sapieha ryžosi atgauti savo valdžią. Vadinasi, ir toliau tęsėsi Lietuvos naminis karas. Lietuvis lietuvį piovė su tokiu pat įsiutimu ir kerštu, kaip ir švedus, saksus ar lenkus.
(Bus daugiau)
ALGIRDAS BUDRECKIS
(PABAIGA)
Kai švedų karalius Karolis XII su savo pagrindinėmis jėgomis vyko Lenkijon, Lietuvoje pasiliko tik dvi nedidelės švedų rinktinės, Raseiniuose ir Vilniuje. Tuo tarpu senieji Sapiehų ir švedų priešai Grigas Oginskis, Mykolas Višnioveckis, Zaranka ir broliai Pociejai, kurie anksčiau nedrįso pulti Karolio XII, klajojo po kraštą, naikindami užtinkamus švedų būrelius, Sapiehų šalininkus ir jų dvarus. Sapiehos, žinoma, atsilygindavo. Sapiehos kalbinamas perleisti jam, didžiajam etmonui, kariuomenę ir gelbėti naikinamą kraštą, lauko etmonas atsakė, kad tą padarysiąs tik Sapiehai perėjus Augusto pusėn. Sapiehos jėgos buvo per silpnos, ir jis pats buvo priverstas iš Lietuvos pasitraukti.
1703 m. kovo mėn., po lemtingų Saločių-Žagarinės kautynių, kurias pralaimėjo sąjungininkai, Višnioveckis su draugais ir kariuomene išvyko į Lenkiją, kur maršalkavo Liublino seime, paskui dalyvavo žygyje prieš Didlenkių konfederaciją, privedusią prie Augusto nuvainikavimo. Tuo tarpu Lietuvoje buvo, palyginti, ramu.
Po Saločių pralaimėjimo Višnioveckio ir Oginskio delegatai nuvyko į Šliselburgą tartis su rusais, kurie buvo Augusto sąjungininkai. 1703 m. liepos 9 d. jie padarė formalią sutartį su rusais, kuria caras Petras I įsipareigojo duoti Lietuvos kariuomenei 30,000 rublių, kaip tik Žečpospolita sueis į sąjungą su Rusija.
1703 m. Liublino seimas nusprendė atimti Sapiehos urėdą. Reiškia, pirma Valkininkų konfederacija, o po 3 metų Žečpospolitos seimas, atėmė iš Sapiehos etmono buožę. Sapiehų urėdai buvo išdalinti Augusto šalininkams. Mykolas Višnioveckis gavo didžiojo etmono buožę, kurią jis išlaikė iki 1706 m. Grigas Oginskis užsigavo, kodėl lauko etmono vieta buvo atiduota ne jam, o Liudvikui Pociejui. Pociejaus nenorėjo pripažinti ir Višnioveckis. Karalius Augustas buvo priverstas Oginskį patenkinti ir Pociejus gavo Lietuvos iždininko vietą.
Sužinojęs apie Augusto abdikaciją 1707 m., Višnioveckis pradėjo linkti į švedų pastatyto karaliaus Stanislovo Leščinskio pusę. Mykolui Višnioveckiui pasitraukus nuo Augusto II ir Petro I, švedų generolas Loevenhauptas Mintaujoje jį sutaikė su Sapieha. Višnioveckis pripažino Sapiehai Vilniaus vaivados ir didžiojo etmono titulus, bet sau pasiliko kariuomenės vadovybę ir anksčiau turėtą lauko etmono titulą. Jo buvę sąjungininkai Oginskis ir Pociejai ir toliau tebeliko caro Petro prieglobstyje.
Lietuvoje ir vėl viešpatavo Sapiehos. Didysis etmonas pasidaręs tribunolo maršalka, atsiteisinėjo su savo priešais. Jo ir Višnioveckio kariuomenė laikėsi karinėje linijoje Mozyrius - Pinskas - Brasta. Tais pat 1707 metais Kazimieras Sapieha atsisakė nuo didžiojo etmono urėdo, pasilikdamas tik Vilniaus vaivada. Sapieha pasitraukė iš politikos (jis mirė 1720 m.).
Lietuvoje labiausia buvo nepatenkinti Višnioveckiu, todėl kai Kazimieras Sapieha pasitraukė, Višnioveckį aplenkiant, didžiojo etmono vieta buvo atiduota Bobruisko seniūnui Jonui Sapiehai. Jis buvo didysis etmonas nuo 1708 m. ligi 1709 m. Iš pradžių jis veikė Stanislovo Leščinskio pusėje. Tačiau, po Poltavos mūšio, Jonas Sapieha užmezgė ryšius su Leščinskio priešais, su Lenkijos etmonais, ir perėjo į Augusto II pusę. Norėdamas pats tapti karaliumi ir intriguodamas, Jonas Sapieha atsimetė ir nuo Saksų karaliaus, taip nustodamas etmono buožės.
Rusai grįžo į Lietuvą. Jie sučiupo Višnioveckį ir jį išsivežė į Maskvą, iš kur pabėgęs, į kraštą grįžo tik 1716 m. Po Višnioveckio ištrėmimo Lietuvos didžiojo etmono titulą gavo Grigas Antanas Oginskis.
Grigas Oginskis buvo pasižymėjęs kovose prieš Sapiehų giminę. Po Valkininkų konfederacijos, Oginskis pasidarė lyg koks Lietuvos karaliukas, iš Augusto II gavęs teisę rinkti mokesčius. Oginskis per tą laikotarpį vedė savo atskirą užsienių politiką, ypač palaikydamas glaudžius ryšius su caru Petru, kuris prie Oginskio dvaro laikė savo diplomatinį atstovą. Vos kelis mėnesius ėjęs didžiojo etmono pareigas Oginskis pasimirė.
Jau nuo 1709 m. faktinis Lietuvos tvarkytojas buvo rusų generolas Dolgoruij, kuris įtaigojo Augustą II perduoti Lietuvos didžiojo etmono vietą Pociejui. Brastos pakamaris Liudvikas Konstantinas Pociejus ėjo didžiojo etmono pareigas nuo 1709 m. ligi 1730 m. Jis pasižymėjo kaip Petro I pakalikas ir samdinys. Jam etmonaujant 1717 m. Nebylys seimas apribojo Lenkijos ir Lietuvos etmonų valdžią, o kariuomenės Lietuvoje tebuvo palikta iš viso tik 6,000. Dar blogiau: nepaisydamas 1717 m. savo duotų pažadų, caras vis dėlto neišvedė savo kariuomenės iš Žečpospolitos.
Rusų kariuomenė 1733 m. vėl įsikišo, kad Stanislovas Leščinskis nebūtų išrinktas karaliumi. Iki 1735 m. ėjo karas krašte tarp Leščinskio ir Augusto III šalininkų.
1735-1744 m. laikotarpy į didžiuosius etmonus buvo grįžęs Mykolas Višnioveckis. Bet jisai nieko negalėjo daryti. Didikai Lietuvoje turėjo privačias kariuomenes, kurios savo skaičiumi viršijo Kunigaikštijos reguliarią kariuomenę. Lietuvos valstybė nepajėgdavo išlaikyti net leisto 6,000 karių kontingento. Tačiau magnatai, savo pačių lėšomis, išlaikydavo daug daugiau. Pavyzdžiui, Čartoriskis Volčine laikė raitelių būrius, vadinamus “vilkais”, kurie žiauriai sudorodavo Čartoriskių priešininkus seimeliuose. Taipogi ir Lietuvos karužas Jeronimas Radvilas turėjo apie 6.000 reguliarios kariuomenės, uniformuotos ir kariškai išmankštintos. Be to, jis laikė dar antra tiek laisvų samdinių, kazokų, haidukų, šaulių ir tarnų. Vėliau jo giminaitis Vilniaus vaivada Karolis Radvilas turėjo 6,000 karių, kuriuos amžininkai vadino “albaniečiais”. Daugelis tų didikų nenorėdavo mokėti valstybei jokių mokesčių, nes jie patys išlaikydavo savo kariaunas.
Čartoriskių giminės priešas ir Potockių bei Branickių šalininkas Mykolas Kazimieras Radvilas ėjo didžiojo etmono pareigas tarp 1744 ir 1762 m. Nors vienas iš turtingiausių Lietuvos didikų, jis buvo žmogus be gilesnio išsilavinimo ir gabumų. Savo amžininkų buvo pramintas “Žuvele” (lenkiškai: Rybenko) dėl neapsakytai didelio girtuokliavimo. Etmonas Radvilas Žuvelė tiek buvo netikęs vadovauti Lietuvos kariuomenei, kad nors Žečpospolita Septynerių Metų karo metu buvo neutrali, rusų armijos siautė ir laisvai žygiavo skersai Lietuvą Prūsuosna. Karą Lietuva skaudžiai pajuto, nes per jos teritoriją 1757 m. traukė
80.000 rusų kariuomenė kovoti prieš prūsus. Kai generolas Lievenas peržengė Lietuvos sieną, Žuvelė Radvilas liepė parlamentarams jo paklausti: ar rusai eina kaip draugai ar kaip priešai?
Rusų generolas Lievenas atsakė, kad kaip draugai, ir ėjo toliau neprašydamas jokio leidimo. Rusai ėmė rekrūtus ir kraštą apiplėšė, o Lietuvos kariuomenė nieko nedarė krašto gyventojams apsaugoti. Radvilas, gi, tūnojo savo šeimos rūmuose Nesvyžiuje.
Seimelių ir Lietuvos tribunolo sesijos buvo karštos ir kruvinos. Etmonas Radvilas, norėdamas nustelbti Čartoriskių partiją (Familiją), atvykdavo į sesijas su krašto kariuomene ir net su patrankomis. Jo vienintelis konstruktyvus etmono darbas buvo tas, kad 1754 m. jis įsakė išspausdinti Nesvyžiuje Etmono artikulų rinkinį “Kariniai Artikulai įvairiais laikais nustatyti Žečpospolitos, Lenkijos karalių ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonų autoritetu” (lenkų kalba: “Artykuly woienne po wagą Rzeczy Pospolitey, królów Polskich y Hetmanow W.X. Littew-skiego rožnymi czasy ustanowione”).
10. PASTANGOS PRAVESTI PATRIOTINES REFORMAS
Antrojoje 18-to amžiaus pusėje Čartoriskiai bandė pravesti reformas Lenkijos-Lietuvos valstybiniame gyvenime. Jie neužmiršo ir krašto gynybos reikalų. Čartoriskiai padėjo ir Masalskių šeimos nariams iškilti į pirmaeilius Lietuvos pareigūnus. Augščiausiai iškilęs iš Masalskių buvo Mykolas Juozas.
Mykolas Masalskis titulavosi Lachovičių, Kretingos ir Myšų grafu. 1726 m. jis jau buvo Lietuvos raštininkas. 1744 m. jis tapo Lietuvos lauko etmonu, o nuo 1762 m. buvo didysis etmonas. 1764 m. Čartoriskių pastangomis buvo pravestos pagrindinės reformos; buvo įvesta komisijų sistema. Mykolas Masalskis, būdamas didžiuoju etmonu, buvo karo komisijos pirmininkas. Kiti karo komisijos nariai buvo seimo renkami. Karo komisijos žinioje buvo kariuomenės reikalai ir mokesčiai apsaugos reikalams. Komisija taip pat svarstė karininkų bylas ir bylas iškilusias tarp karininkų ir šiaip piliečių. Masalskis ilgai nedirbo karo komisijoje: jis mirė 1768 m. sausio 20 d.
Tais pat 1768 metais buvo pravestos valstybės struktūrinės reformos. Pagal 1768 m., vadinamas, Kardinalines Teises Lietuvos kariuomenė turėjo būti padidinta iki 10,000 kareivių. Žečpospolitos didieji etmonai buvo pakelti senatoriais. Valstybės taryba turėjo ir kariuomenės skyrių, kuriam vadovavo didysis etmonas. Praktikoje, kariuomenės skyrius kontroliavo etmonų darbus ir galėjo už prasižengimą juos atiduoti seimo teismui.
Po Masalskio, į Lietuvos didžiuosius etmonus atėjo Mykolas Kazimieras Oginskis. 1768 m. jis nusipirko didžiojo etmono titulą, nors apie karo reikalus visiškai nieko nenuvokė. Oginskis išbuvo didžiuoju etmonu net 25 metus.
Oginskis buvo fabrikų ir kanalų statytojas. Jis buvo didelių gabumų, bet silpnavalis žmogus. Septynis metus jis studijavo ir važinėjo po užsienius. Kaip ir daugumas to meto didikų, Oginskis kurį laiką buvo Maskvos samdinys, Jis net gaudavo nuolatinę algą iš Maskovs. Oginskis, tačiau, gyveno kaip karalaitis Jo rezidencija Slanyme su 116 kambarių buvo lyg koks mažasis Versalis.
1771 metais, nors ir pavėluotai, Oginskis prisidėjo prie patriotiškos Baro konfederacijos. Mat visi patriotai sukilėliai laukė etmono Oginskio intervencijos su Lietuvos kariuomene. Nuo 1771 m. birželio mėn. Oginskis rinko kariuomenę, bet
Vilniaus akropolis XVIII a. viduryje, bendras vaizdas
tik rugsėjo 6 d. stojo prieš rusus. Jis juos sumušė ties Bezdežu ir čia pat, karo lauke, paskelbė manifestą apie savo prisidėjimą prie Baro konfederacijos. Etmonas Oginskis tada užėmė Nesvyžių, Volčiną ir kitas vietoves. Tačiau, jis buvo bailus ir domėjosi daugiau muzika, negu karyba. Laimėjęs keletą nedidelių mūšių, jis nutūpė Nesvyžiuje. Rugsėjo 23 d. rusų karvedys Suvorovas taip staigiai jį užpuolė berašantį operą, jog jis vos išsigelbėjo, iššokdamas vienmarškinis pro langą, palikęs ne tik visą savo kariuomenę, bet ir pingus ir savo brangenybes. Oginskis pabėgo į užsienį, į Tešeno miestą, kur tuomet veikė konfederatų vadovybė — generalitetas. Tuo tarpu jo kariuomenė liko be vado. Tą pačią rugsėjo 23 d. ties Stvalavičiais Lietuvos kariuomenė narsiai gynėsi, tačiau buvo Suvorovo išžudyta. Pavyzdžiui, iš Juozo Bieliako vadovaujamo totorių pulko 500 vyrų, pulkvedys tik vienas teišsigelbėjo. Tai buvo paskutins Baro sukilėlių veiksmas Lietuvoje. 1776 m. Karo komisija buvo panaikinta ir pakeista Nuolatinės Tarybos Karo departamentu.
1783 m. didysis etmonas Oginskis savo lėšomis iškasė kanalą, kuris sujungė Ščarą, įtekančią į Nemuną, su Jasiolda, įtekančia į Pripetę. Oginskio kanalas sujungė Pabaltįjį su Juodosiomis Marėmis.
Ketverių Metų seimo metu (1788-1791 m. didysis etmonas Oginskis rėmė gegužės 3 d. konstituciją. 1789 m. buvo atgaivinta Karo komisija, bet jau bendra abiem valstybėm. Sekančiais metais pati Nuolatinė komisija buvo panaikinta. 1791 m. vyriausia vadovybė buvo vadinama “Sargyba” (Straž). 1792 m. Sargyboje karo reikalus tvarkė lenkų diysis etmonas Branickis. Oginskiui teko subordinacinė vieta.
1793 metais Targovicos konfederacija įgijo persvarą. Gardino seimas sumažino Lietuvos kariuomenę iki 5,000. Kiti kariai turėjo pereiti į rusų žinią. Tame pačiame seime, gegužės 27 d., Oginskis atsisakė nuo Lietuvos didžiojo etmono urėdo.
11. KASAKAUSKO TRAGEDIJA
Oginskiui atsistatydinus, rusų įtaigotas Gardino seimas pakvietė Simaną Kasakauską tapti Lietuvos didžiuoju etmonu. Atlaikęs mišias ir atgiedojęs Te Deum, vyskupas Juozapas Kasakaus-kas pasveikino brolį Simaną su etmono urėdu. Kadaise pasižymėjusiam Baro konfederacijoje, kaip drąsiam kovotojui ir rusofobui, dabar etmonui Kasakauskui atiteko narsios Lietuvos kariuomenės duobkasio pareigos. Gavęs didžiojo etmono buožę, jis gavo ir 6,584 Lietuvos kariuomenės vyrus. Rusams dirguojant, Kasakauskas turėjo palaipsniui išformuoti savo krašto karinius dalinius.
Simanas Kasakauskas iškilo Ketverių Metų seimo metu (1788-92 m.), kuriame jis dalyvavo. Jis buvo pasidaręs Maskvos šalininku, 1790 m. laisvu noru įstojo į rusų kariuomenę ir dalyvavo Turkų kare. Kartu su rusais jis kovojo prieš lenkus ir lietuvius. Mat, Simanas Kasakauskas ir jo brolis, vyskupas Juozapas Kazimieras, buvo 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos priešai. Jie susidėjo su rusais, ypač su politiku Potiomkinu, Jasuose. Broliai Kasakauskai įsigijo Kotrynos II pasitikėjimą ir rusai piniginiai rėmė Kasakauskų politiką. Kasakauskų siekimas buvo sukurti naują valstybinę santvarką ant senų demokratiškai oligarchinių pamatų. Tačiau, jie siekė ir Lietuvos savarankiškumo atstatymo, nes tik tokioje Lietuvoje tikėjosi laiduoti savo šeimai pirmenybę.
1792 m. gegužės mėn. lenkai, K. Branickis, S. Potockis ir S. Ževuskis, susitarę su Kotryna, sudarė Targovicoje federaciją, siekiančią su rusų pagalba atgaivinti senąją santvarką.
1792 m. birželio mėn. 25 d. panaši konfederacija susidarė Vilniuje. Jai vadovavo Livonijos vyskupas Juozapas ir Simanas Kasakauskai. Maskolių armijai žygiuojant tolyn į Žečpospolitos teritoriją, Simans Kasakauskas suvarinėjo šlėktą vaivadijose versdamas ją stoti į konfederaciją ir prisiekti Targovicos aktu. Targovicos konfederacija jį pakėlė į lauko etmonus. Vilniaus katedroje jo vyskupas brolis jam įteikė lauko etmono buožę.
Lietuvos faktinė valdžia atsidūrė brolių Kasakauskų rankose ir su rusų generolo Krečetnikovo kariuomenės pagalba, priešai buvo sudoroti. Netrukus Targovicos ir Vilniaus konfederacijos susijungė Gardine. Lenkų karaliaus Stanislovo Poniatovskio pasipriešinimas greitai buvo įveiktas. Rusų durtuvų apsaugoje konfederatai visur grąžino senąją tvarką, o savo priešų dvarus nusavino.
Neilgai išlaikė kariuomenės valdžią didysis etmonas Kasakauskas. 1794 m. jo karininkai ėmė organizuoti sąmokslą, jų tarpe buvo generolas Niesiolkovskis, R. Giedraitis, Zaviša, Prozoras ir Jasinskis. Baimingai sekdamas įvykius Vilniuje, Kasakauskas aliarmavo rusų įgulos viršininką Arsenijevą ir liepė suimti Jasinskį, kuris slapstėsi Antakalnyje. Apie Velykas Arsenijevas parsitraukė Vilniun daugiau rusų kariuomenės. Tuo pat metu Šiauliuose susirinko sukilimo vadai. Balandžio 21 d. sukilėliai susidūrė su rusais ties Nemenčine.
1794 m. balandžio 22-23 d. Jasinskis užėmė Vilnių ir suėmė etmoną Kasakauską, kurį su kitais belaisviais užrakino Šv. Kazimiero bažnyčioje. Norėdams įvaryti baimę konservatoriams didikams, sukilėlių vadas Jasinskis liepė sudaryti teismą ir skubiai nuteisė etmoną Simaną Kasakauską mirti. Miesto aikštėje, būgnams mušant, Simanas Kasakauskas buvo pakartas. Tai vienintelis didysis etmonas, kuris mirė egzekucijos keliu. Netrukus ir Lietuvos kariuomenės likučiai žuvo, begindami 1794 m. lapkričio mėn. 8 dieną Varšuvos priemiestį Prahą nuo Suvorovo.
