Partizanai: Istorija ir dabartis

LIETUVIŲ PERGALĖ TIES SAULE

Iš A. Tyruolio red. knygos

“NEMARIOJI ŽEMĖ”

 (Iš "Eiliuotos Livonijos kronikos")

Tai buvo metas, kai į
Rygą Daug piligrimų atvyko;
Pamatę, kaip yra krašte,
Magistrą meldė jie melste,
Kad žygį ruoštų Lietuvon—
Juos vestų vasarą kovon.
Magistras Volkvinas jiems 
Pasakė garsiai: “Ne bailiems 
Teks, vyrai, būti toj kovoj, 
Tikėkite, nepaprastoj.”
“Dėl to mes esam čia atvykę,”
Magistro žodin tuoj iš sykio 
Atsakė jie visi —
Turtingi, bėdini.
Magistras, leidęs jiems karan
Traukt, tarė: “Prašant jums, ir man 
Į šitą žygį ruoštis reikia 
Su parama, kur Dievas teikia. 
Kaip rūpi jums kova, matau,
Bet tik kantrybės, ir tuojau
Nuvesiu jus visus tenai,
Kur sotūs būsime tikrai.”
Ir tuoj negaišęs prieš rusus
Pagalbon kvietė jis estus,
Atvyko šaunūs jų būriai —
Ryžtingi žygiui šiam kariai.
Ir latviai, lybiai prie anų
Tuoj dėjos papročiu senu.
Tai džiugino piligrimus,
Bematant tuos suėjimus.

Skaityti daugiau: LIETUVIŲ PERGALĖ TIES SAULE

ŽELIGOVSKIADA

KAZYS ALIŠAUSKAS

Kautynes prie Seinų pralaimėjus, vadų tarpe patylomis vyko ginčai ir kaltininkų jieškojimas. Užsienių Reikalų ministeris J. Purickis susipyko su Krašto Apsaugos ministeriu plk. ltn. K. Žuku, dėl derybų su lenkais Kalvarijoje nepasisekimo. Seinai buvo puolami, kai Užsienių Reikalų ministerio buvo sutartos derybos ir paliaubos.

Vyr. Karo vadas plk. ltn. K. Žukas, kaltino armijos vadą plk. ltn. K. Ladigą, nesugebėjimu vadovauti ir nugalėti lenkus. Plk. ltn. K. Ladiga kaltino plk. ltn. K. Žuką, kad jam nebuvo leista panaudoti visas turimas kariuomenės jėgas, taip kaip kad jisai rado reikalinga ir norėjo, todėl įteikė raportą ir atsistatydino. Tiksli plk. ltn. K. Ladigos pasitraukimo data nėra žinoma.

II divizijos vadas plk V. Grigaliūnas-Glovackis, tuoj po įvykusios nesėkmės prie Seinų, buvo iškviestas į kariuomenės generalinį štabą Vilniuje. Diviziją perėmė generolas M. Katche. Divizijos štabas iš Seirijų persikėlė į Simną, kur rezidavo gen. M. Katche — Marijampolės grupės ir šio fronto vadas. Kariuomenės štabe plk. V. Grigaliūnas-Glovackis kaltino 5 pėst. pulko vadą kpt. K. Škirpą ir 6 pėst. pulko vadą plk. ltn. J. Butkų. Tenka manyti, kad būtų buvę kaltinami dar ir 2 pėst. pulko vadas mjr. J. Laurinaitis ir 8 pėst. pulko vadas mjr. J. Čaplikas, tačiau pastarųjų nebuvo, jiedu rugsėjo 22 d. pateko į lenkų nelaisvę. Pasiaiškinti, kpt. K. Škirpa nei plk. ltn. J. Butkus, nebuvo šaukiami.

Skaityti daugiau: ŽELIGOVSKIADA

KUNIGO TUMO LINKSMAS NUOTYKIS

 (100 m. gimimo sukaktį minint)

VLADAS MINGĖLA

1920    m. antroje pusėje Juozas Tumas-Vaižgantas persikėlė iš Vilniaus į Kauną. Atsikėlęs ėmė redaguoti buvusių viltininkų “Tautą”. Jis 1921 ir 1922 m. jis redagavo “Trimitą” ir buvo įsirašęs šauliu; tais pačiais metais redagavo universiteto leidžiamą žurnalą “Mūsų senovę”. Buvo įsteigęs Lietuvos literatų ir žurnalistų draugiją. Veikė įvairiose visuomeninėse organizacijose. Tačiau, pastoviausiai ir ilgiausiai dirbo universitete ir Humanitarinių mokslų fakultete, kur ėjo lektoriaus, o vėliau docento pareigas — skaitė paskaitas studentams. Išeinančiam į pensiją (1929 m. spalio 20 d.) kan. J. Tumui universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas suteikė litratūros garbės daktaro laipsnį.

1921    m. kanauninkui Tumui ėjo 51 metai. Tą dieną Milukų namuose viešpatavo tikrai didelė šventė: kan. Tumas pakrikštijo Mato A. Miluko naujagimį sūnų.

—    Vakare tikrai būsiu svečias, tik kiek palaukite, jeigu pavėluočiau. — Pasakė Tumas ir greit, bėgte, išbėgo.

Numatytą valandą visi svečiai susirinko, bet kunigo Tumo vis nėra. Pagaliau, su valandos pavėlavimu, jis vėsulu įlėkė į butą. Visi svečiai jau buvo nuotaikos pagauti. Girdėjosi juokavimai, tačiau, visi pastebėjo “įskridusį” Tumą.

Kan. J. Tumas buvo nuraudęs, sušilęs ir, atrodė, susijaudinęs.

—    Na, brolyčiai, tai buvau pakliuvęs, — sako jis. — Kad dar truputį ir šį vakarą manęs nebūtų jūsų tarpe! ...

—    Kas atsitiko? — nustebo svečiai.

Skaityti daugiau: KUNIGO TUMO LINKSMAS NUOTYKIS