Kronika

žurnalistas Vladas Mingėla

VLADO MINGĖLOS

65 metų amžiaus ir 45 m. plunksnos darbo sukaktys

Nesenai suėjo 65 metai amžiaus ir 45 m. plunksnos darbo vienam žymesniųjų mūsų rašyto žodžio kultūrininkui, žurn. Vladui Mingėlai. Jis gimė 1905 m. spalio mėn. 19 d., Ukrainoje. Jaunas grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Kaune, kur tęsė nutrauktą mokslą. Apie 15 metų ištarnavo nepriklausomos Lietuvos kariuomenės Karo Technikos štabe bibliotekos vedėju, civilinio tarnautojo teisėmis. Tame gyvenimo laikotarpyje, nuolatos šviesdamasis ir plėsdamas kultūrinį akiratį savo paties vedamos bibliotekos knygomis, pilnai subrendo į pažangų ir produktyvų plunksnos darbuotoją.

Rašyti pradėjo jaunas. Pirmasis literatūrinės kūrybos darbas — apysaka “Medžio verksmas’’ pasirodė 1923 m., tuometiniame “Ryte“.

Jo gyvenimas, tačiau, nebuvo toks nuoseklus ir lengvas, kaip iš paviršiaus atrodo. 1924-25 metų laikotarpyje, kaip ir daugelis veržlios dvasios jaunuolių, jis išvyksta Prancūzijon laimės ieškoti. Tačiau, darbas Audunle-Tiche geležies rūdos kasyklose jaunam, lakios literatūrinės sielos Vladui yra persunkus. Tad užsienio “pyragais” pasimaitinęs ir nusivylęs, susitaupo kelionpinigius ir grįžta pasiilgton tėvynėn. Nors sunkiai gyvendamas ir mažai laisvo laiko turėdamas, iš Prancūzijos rašė vaizdžius reportažus į “Rytą” ir “Šiaulietį” apie ten patekusių tautiečių sunkų gyvenimą. 1927 m. “Karys”, per kelis numerius, spausdino jo “Mano atsiminimai iš kelionės Prancūzijon.” Nepriklausomoje Lietuvoje jo straipsnius galėdavai rasti “Mūsų žinyne”, “Karyje”, “Naujojoje Romuvoje”, “Skautų Aide”, “Trimite” ir kituose periodiniuose spaudos organuose, pasirašytus tikrąja pavarde, arba inicialais V.M., Vl.Mg., v.mg., arba V. Čia reikia pabrėžtinai iškelti, kad vien “Karyje” ir “Trimite” jis pastoviai bendradarbiavo virš 20 metų.

Atsiradęs tremtyje, Vokietijoje, jis našiai prisidėjo prie tenykštės kultūrinės veiklos. Stovyklose platino periodinę ir neperiodinę lietuvių spaudą. Redagavo ir leido Nuernbergo ir Ansbacho stovyklinius laikraščius “Tremtinio Balsą” ir "Žinių Biuletenį”. Rašė į įvairius tremties laikraščius.

Ankstokai atsiradęs Amerikoje, tuoj pat įsijungė į spaudos darbą. 1948-1949 m. laikotarpyje, “Darbininke”, per daugelį numerių, ėjo jo pasakojimas “Kristaus stovyla”, pasirašyta V. Saurimo slapyvardžiu.

1956 m., čionykščiame “Karyje”, tilpo jo apysaka “Medinis Dievas”. Tais pat metais “K. K. Laivas” atspausdino stamboką psichologinio - auklėjamojo pobūdžio darbą: “Mano tėvo patarimai”.

Visų Vlado Mingėlos darbų riboto masto rašinyje, žinoma, negalima suminėti. Jų ir dabar nuolatos užtinkame “Karyje”, “Drauge”, “Lietuvių Dienose”, “Naujienose” ir kitur.

Stambiausias jo darbas yra biografinis kūrinys: “Kun. Milukas” — kun. Antano Miluko gyvenimas ir darbai. Tai arti 400 puslapių knyga, apie kurią Alė Rūta, Faustas Kirša, Pr. Skardžius, V. Čižiūnas ir eilė kitų mūsų rašyto žodžio žinovų, bei skaitytojų atsiliepė labai palankiai.

Per 45 su viršum kūrybinio darbo metus, Vlado Mingėlos plunksna išvagojo nemažą plotą Lietuvos kultūros dirvono. Neskaitant “Kun. Milukas” stambaus veikalo, viso jo spausdintų darbų: įvairių studijų, publicistinių ir biografinių straipsnių, knygų ir meno kritikos darbų, reportažų ir t.t., anot paties sukaktuvininko, turėtų būti apie 1000. Be to, spaustuvei jis yra paruošęs svarų pluoštą naujos medžiagos.

Nesvetimas jam taip pat yra spaudos platinimo darbas, kurį jis atlieka jo gyvenamame Detroite. Jis taip pat aktyvus yra visoje eilėje tautinių, kultūrinių, katalikiškų, visuomeninių organizacijų, daugely jų būdamas valdybos ar net garbės nariu. Labai aktyvus yra Lietuvos šaulių sąjungoje, kuriai priklauso jau nuo 1929 metų. Šiuo metu, jis yra jos Spaudos-Informacijos sekcijos vadovas. Taip pat aktyviai dirba Lietuvių žurnalistų s-goje, kurioje šiuo metu eina c.v. vykd. vicepirmininko pareigas.

Anot prof. Juozo Ereto, tautos brandumą, jos vertę, kaip tik galima pažinti iš to, kaip ji gerbia jos priešaky žygiuojančius, jos labui pasiaukojančius. Objektyvus spausdinto žodžio kultūrininkas yra priešaky žygiuojantis asmuo, šviečiantis kelią tiesos kelio jieškantiems. Tačiau, mūsų sąlygose, jis, kažkodėl, retai susilaukia tinkamos pagarbos, dar rečiau — padėkos už savo darbą, šis kuklus rašinys tad tebūna mažutis, simbolinis padėkos gestas didesnės pagarbos laurų nusipelnusiam kultūrininkui.

Telydi Vladą Mingėlą mūsų visų geriausi linkėjimai!

Karolis Milkovaitis

LIETUVIS PRIEŠ KOLUMBĄ ATRADO AMERIKĄ

Andriaus Norimo istorinė apysaka “Be namų”. Knyga jauniem ir suaugusiem

A. Norimas istorinėj apysakoj “Be namų” rašo vaizdžiai, veiksmingai ir intriguojančiai:

“Apie laužą sėdi, stoviniuoja keli vyrai, šildydami savo rankas. Kiti nuošaliau pakrūmėje tvarko nakčiai guolius. Toliau, tarp medžių, pievelėje ganosi supančioti žirgai. Retkarčiais pasigirsta jų prunkštimas, beskabant tamsoje drėgną žolelę.

— Ar toli dar ligi lenkų žemės? — prataria vienas ūsorius, valydamas prie laužo nusiimtus šarvus.

— Dar vieną naktį reikės nakvoti vengruose.

Kalbasi vokiškai. Tai šventosios Romos Imperatoriaus Zigmanto pasiuntiniai. Jie veža Didžiajam Kunigaikščiui Vytautui, Lietuvos Valdovui, imperatoriaus siunčiamą karališkąjį vainiką ir atitinkamus dokumentus”.

Vaizdas ryškus.

Pasiuntinių tarpe yra ir lietuvis Stepas Galminas. Jo sūnus Jovilas, slaptai lydėjo grupę ir dabar atvyko pranešti, kad juos seka žymiai didesnis ginkluotų karių būrys, greičiausiai, lenkų.

Netrukus, lenkai užpuola pasiuntinius, atima karūną, likusius gyvus nusivaro į Italiją ir parduoda vergų pirkliams. Jaunąjį Jovilą, su jo tėvu, didiku, nuperka svetimo laivo savininkas sunkiem siuntiniam nešioti.

Laivą jūroje užpuola piratai. Daugelį jūrininkų nužudo, laivą nuskandina, pasiima brangenybes, stiprius vyrus, jų tarpe ir abu Galminus. Piratų laive miršta Jovilo tėvas. Jovilas, nors jaunas, bet išskirtinai stiprus, grumtynėse nugali kiekvieną piratą. Kapitonas jį pamėgsta ir palieka saloje, kurioje gyvena piratų žmonos ir nesveiki, seni piratai, kažkur Atlanto vandenyne. Tenai Jovilas įsimyli piratų kapitono dukterį. Apie tai patyręs, kapitonas jį nori nubausti, vėl paima į laivą. Staiga, juos užpuola portugalų pakrančių sargybos laivas. Sprukdami piratai plaukia vis toliau ir toliau į Vakarus.

Piratai nuogąstauja, nes “tenai” esanti pasaulio pabaiga. Jovilas, išmokęs ispaniškai, jiems aiškina, ką skaitęs įvairiose knygose, kurių daug buvo piratų laivo bibliotekoje: Vakarų tolumoje nesanti pasaulio pabaiga, pasaulis nepasibaigiąs kaip puodo kraštas, bet esąs apskritas, lyg obuolys. Kyla didelė audra, laivas paskęsta. Jovilas išsigelbsti. Atsigauna indėnų globoje, vienoje saloje. Su indėnais gyvendamas, juos išmoko įvairių europietiškų kultūros naujadarų, laimi stipriausio ne tik jų giminės, bet net žemyno (dabartinio Amerikos) indėno vardą.

Susenęs jis vėl grįžta į tą pat salą, kurioje buvo surastas žuvaujančių indėnų. Sykį pastebi tolumoje tris laivus. Išlipa ispanai su jų vadu Kristupu Kolumbu. Naujos žemės atradėjai nustemba, kad jau prieš juos kitas baltas žmogus yra pasiekęs naują žemyną, naują salą, kurią dabar ispanai pavadina San Salvadoro sala. Jovilas nežino, kiek metų gyveno pas indėnus, bet prisimena, jis gimęs 1417 metais, o Kristupas Kolumbas pasako, kad tą dieną yra 1492 metų spalio 12, taigi Jovilas jau 75 metų. Ispanas siūlo plaukti su jais, bet Jovilas senas, įpratęs su indėnais, atsisako anksčiau trokšto grįžimo į savo tėvynę Lietuvą, kurios ir nebuvo matęs, nes buvo gimęs kitame krašte.

Šiame paprastame, atrodo, veiksme yra paslėpta mintis: ir mes, naujieji iš Lietuvos pasitraukėliai ar net už jos gimusieji, jos nemačiusieji, esame netiesioginiu būdu parduoti vergai, po visokiausių nuotykių atsiradę tolimame, mums visiškai svetimame krašte. Čia mums reikia grumtis su vietiniais, juos mokyti savo kalbos (Jovilas su savo mergaite, pirato dukrele, kalbėjosi lietuviškai) ar išmokti vietinių kalbą, nes jie sudaro daugumą, yra šeimininkai. Ir mes, kaip tas Jovilas, svajojame grįti į savo tėvų žemę Lietuvą, kuri vis dilsta atmintyje, kiti jos nėra matę, tik apie ją daug girdėję. Ir kai pagaliau sulaukiama grįžimo į išsvajotą kraštą, į tą tolimąją Lietuvą, prieš akis stojasi kieta realybė: ką tenai surasiu, kas tenai manęs laukia ? Čia jau įprasta, čia viskas pažįstama, o laikas žilus nešulius užkrovė ant linkstančių pečių.

Nevykęs knygos viršelis, pieštas autoriaus. Šiais laikais lietuvių dailininkų tiek daug. Leiskime jiems pasireikšti, neuždarykime jų vien dusinančiose parodose. Jie irgi maguliuojančiai siekia per knygas ateiti į pasaulį.

Knygoje įrašyta: JAV LB Kultūros Fondo leidinys nr. 42, 1970 m. Kaina 3 dol. 50 et., 200 psl.

Algirdas Gustaitis

BALTUOS VALSTYBIŲ KARIŲ VETERANŲ RAŠTAS

pasiųstas Jungt. Tautų gen. sekretoriui ir asamblėjos nariams 1970 m. spalio 9 d.

Spalio 24 d. JTO minėjo savo 25 metų sukaktį, žvelgdama į daug jau nudirbtų darbų ir nustatydama gaires ateičiai.

Iškilmėse, steigiant JTO, dalyvavo 51 valstybės atstovai — tų valstybių, kurios anksčiau buvo sukūrę Tautų Lygą (Sąjungą). Pagal JTO konstituciją ir žmogaus Teisių deklaraciją, JT asamblėjos priimtą 1948 m. gruodžio 10 d., generalinė asamblėja užaugo iki 126 narių. Naujieji nariai yra valstybės pasiskelbę nepriklausomos po II Pas. karo. J. Tautos jas visas, nežiūrint maža ar didelė, pripažino lygiais organizacijos nariais.

Baltijos valstybių — Estijos, Latvijos ir Lietuvos atstovai — valstybių, kurios pasiskelbė nepriklausomos po I Pas. karo, ir kurios buvo Tautų Sąjungos nariai, dabar nėra JT nariais. Tų valstybių okupacija Sovietų Sąjungos vykdoma, vadovaujančių demokratinių valstybių, JT narių, yra skelbiama nelegali.

Žiauri ir negailestinga Savietų Sąjungos tų valstybių okupacija turi būti generalinės asemblėjos pasmerkta, o Estijos, Latvijos ir Lietuvos atstovai, paskirti teisinių jų ambasadorių, akredituotų prie JAV vyriausybės Vašingtone, turi būti priimti nariais į generalinę asemblėją.

Tuos atstovus pakviesdamos į generalinę asemblėją, JT atliktų istorinės reikšmės žygį, kuris visiems laikams būtų garbingas Jungt. Tautoms. Tas parodytų, kad JT remiasi savo konstitucija ir žmogaus Teisių deklaracija ir nepripažįsta laisvų ir nepriklausomų valstybių neteisėtos okupacijos per jėgą, nežiūrint kaip stiprus ir galingas yra agresorius.

Švęsdami JT 25-tas metines, Baltijos valstybių Karo Veteranų korpas Toronte, primena, kad J. Tautos nepadarė visko, ką jos galėjo seniai padaryti tų valstybių reikalui.

Mes rimtai tikime, kad Estijos, Latvijos ir Lietuvos atstovai netrukus užims vietas JT generalinėje asemblėjoje ir aktyviai dirbs tos organizacijos gyvybinį darbą.

Pas. Estų, Latvių ir Lietuvių atstovai (už lietuvius pasirašė S. Jokūbaitis).

1970.XI.15 Balzeko Lietuvių kultūros muzėjuje (Čikagoje), pirmųjų Lietuvos kariuomenės kūrėjų - savanorių ir Vyčio Kryžiaus ordino kavalierių: gen. št. plk. K. Škirpos ir vyr. psk. Stasio Butkaus paveikslų, pakabinimo proga. Iš k. kūrėjai-savanoriai: V. Avižius, K. Petrauskas, K. Gudaitis MD ir Vyčio kryžiaus ordino kavalierius, inž. prof. generolas Stasys Dirmantas, plk. Jonas Švedas, kūrėjų-savanorių C.v. pirmininkas; 2-je eilėje: kūrėja-savanorė Stasė Statkevičienė, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius generolas Mikas Rėklaitis, žymus Lietuvos aviatorius plk. Leonardas Peseckas, teisininkas Leopoldas Mūrelis, kūr.-sav. V. Markevičius, A. Valys. Toliau matosi: kūr.-sav. kpt. Alf. Urbonas, Stasys Balzekas jr., kpt. Andrius Juškevičius — Čikagos “Ramovėnų” skyr. v-bos pirmininkas, kpt. J. Gaižutis — “Ramovėnų” C.v. narys, kūr.-sav. gen. št. plk. J. Rapšys, Lietuvos Karaliaus Vytauto Didžiojo kūrėjų-savanorių skyr. valdybos pirm. kpt. Leonas Balzaras, Jonas Jakubonis — pramonininkas, teis. K. Juknevičius-Juknys ir S. Gladišius. Nuotrauka Jurgio Kasakaičio

LIETUVOS KŪRĖJŲ-SAVANORIŲ LIET. KULTŪROS MUZĖJUJE PAGERBIMAS

“Idėjos, jei didžios, nemiršta kaip žmonės”— Maironis

Pagerbiant didžiąją Lietuvos kariuomenės kūrėjų-savanorių idėją ir pasiryžimus pastoviai ją naujoms mūsų kartoms demonstruoti, praėjusių metų lapkričio 15 d., Balzeko Lietuvių kultūros muzėjuje, dalyvaujant Lietuvos karaliaus Vytauto Didžiojo skyriaus kūrėjams-savanoriams, Lietuvos kariuomenės veteranų sąjungos “Ramovė” atstovams ir kt. svečiams ir viešnioms, įvyko iškilmingas pirmųjų Lietuvos kariuomenės kūrėjų -savanorių ir Vyčio Kryžiaus ordinų kavalierių: gen. štabo pulkininko, politiko ir diplomato Kazio Škirpos ir šviesaus atminimo vyresniojo puskarininkio žurnalisto - rašytojo Stasio Butkaus, paveikslų, žymiųjų lietuvių skyriuje, pakabinimas.

Be muzėjaus prezidento St. Balzeko su žmona Irena dalyvavo: vienintelė JAV esanti kūrėja-savanorė Stasė Statkevičienė, inž. prof. gen. St. Dirmantas — “Ramovės” CV pirmininkas, kūrėjas-savanoris ir Vyčio Kryžiaus kavalierius gen. Mikas Rėklaitis, kpt. Vyčio Kryžiaus kavalierius dr. Kristupas Gudaitis, gen. štabo plk. J. Rapšys, žymusis Lietuvos aviatorius plk. Leonardas Paseckas, kūrėjų - savanorių skyr. valdybos p-kas kpt. Leonas Balzaras, kpt. Alf. Urbonas, Čikagos "Ramovės” skyr. valdybos p-kas kpt. A. Juškevičius ir CV narys kpt. J. Gaižutis bei gražus būrys kūrėjų-savanorių, kitų svečių ir viešnių.

Trumpu įžanginiu žodžiu 4:30 val. apeigas atidarė ir susirinkusius pasveikino bei muzėjaus prezidentą tarti žodį pakvietė, šių iškšilmių iniciatorius ir “kaltininkas”, kūrėjas-savanoris Konstantinas Petrauskas. Muzėjaus prezidentas St. Balzekas pasveikino anglų kalba susirinkusius, padėkojo už labai brangią, prasmingą muzėjui dovaną, kurią pažadėjo labai pagarbiai garbingoje vietoje laikyti ir globoti. Vėliau kalbėjo gen. St. Dirmantas, kuris tarp ko kito, pasakė: “Jei nebūtų buvę savanorių, nebūtų buvę kariuomenės, o be kariuomenės nebūtų buvę nepriklausomos Lietuvos. Nors Lietuva nepriklausomybe tesinaudojo virš 22 metus, bet per tą laikotarpį padarė labai daug, ko kitos tautos tik šimtmečiais atsiekia. Ir po šiai dienai, ne tik JAV, bet ir kitos valstybės, teisiniai nepripažįsta klasta ir smurtu rusų-bolševikų įvykdytos Lietuvos okupacijos, tebelaiko ją tik laikinai sužalotu suvereniniu funkcijonavimu, kuris laikui slenkant bus pašalintas ir Lietuva vėl gyvuos, kaip nepriklausoma.” Po šios profesoriaus kalbos, ilgėlesnį žodį tarė kpt. Andr. Juškevičius, kurs įdomiai, išsamiai ir

žuvusiems dėl Lietuvos Laisvės paminklas St. Catharines, Ont. Kanadoje, pastatytas 1968 m. Paminklo fundatorius kun. T. B. Mikalauskas, OFM, projektas dr. inž. A. Kulpavičiaus.

“šiltai” paminėjo savanorių žygius frontuose, jų didžius nuopelnus Lietuvos nepriklausomybę atkuriant, už ką jie įstatymu buvo pavadinti kūrėjais-savanoriais ir apdovanoti specialiai jiems pažymėti įsteigtu medaliumi “SAVANORIUI”, kurio niekas kitas, už jokius nuopelnus, negalėjo gauti. “Be savanorių nebūtume turėję nepriklausomos Lietuvos” — baigė savo nuoširdų žodį A. Juškevičius. Visiems kalbėjusiems buvo gausiai ir nuoširdžiai plota.

Programą pravedė muzėjaus bendradarbis, kūrėjas-savanoris Konstantinas Petrauskas, kuris baigiamajame žodyje, padėkojęs visiems už atsilankymą ir gražius kūrėjams-savanoriams linkėjimus bei jų žygių (1918 - 1920 m.) įvertinimą, pakvietė visus pasilikti vaišėms — taurei šampano bei skanėstų užkandžiams, kurias parengė ir visus nuoširdžiai vaišino St. ir Irena Balzekai, Jr.

Kalpas Uoginius

PLK. V. ŠLIOGERIS LANKO BUVUSIUS KARIUS

1970 m. gruodžio mėn. 5 d., gyvenantis Sydney, savanoris-kūrėjas plk. V. Šliogeris atvyko į Adelaidę, Pietų Australijoje aplankyti savo gerus bičiulius ir susipažinti su Pietų Australijos bendruomenės veikla. Gruodžio mėn. 6 d. jis dalyvavo pamaldose šv. Kazimiero koplyčioje. Po pamaldų šventoriuje jis buvo apsuptas buvusių Lietuvos karių ir visuomenės veikėjų, nes plk. V. Šliogeris Adelaidėje gyvenantiems kariams ir visuomenės veikėjams yra gerai pažįstamas iš 1966 metų, kai jis lankėsi Adelaidėje ir skaitė eilę paskaitų.

Po pamaldų jis dalyvavo, kartu su Adelaidės kariais ir visuomenininkais Lietuvių Namuose pietų vaišėse, o 4 val. , ten pat, kultūrinėje popietėje. plk. V. Šliogeris išbuvo Adelaidėje 5 dienas ir daugelio buvo pakviestas į namus svečiuosna.

Gruodžio mėn. 8 d., 7 val. vakare, jis išvažiavo į savo gyvenamą vietą, Sydney. čia viešėdamas plk. V. Šliogeris ragino visus buvusius karius, šaulius, partizanus ir kitus užsisakyti knygą “Kovos dėl Lietuvos Nepriklausomybės”, kuri yra leidžiama Amerikoje karinio istoriko plk. K. Ališausko.

Plk. V. Šliogeris, būdamas Adelaidėje aplankė ir mano namus, nes mudu abudu esame pažįstami dar iš 1919 metų, kai kartu kovojome su Lietuvos priešais už Lietuvos laisvę.

Linkiu plk. V. Šliogeriui geros sveikatos ir dar ilgai gyventi.

Leonas Vasiliūnas

Savanoris-Kūrėjas

KARIUOMENĖS ATKŪRIMO MINĖJIMAMS PRAĖJUS

1970 m. lapkričio 14 d., Niagaros Pusiasalio ramovėnų rengtas kariuomenės šventės minėjimas St. Catharines mieste gražiai praėjo. Jame dalyvavo 180 asmenų. Niagaros Pusiasalyje, iš gyvenančių apie 500 lietuvių ir lietingam orui esant, tai jau reikia laikyti, kad buvo gražus subuvimas. Šį kartą, stipriausiai parėmė minėjimą artimiausi Hamiltono kaimynai ir ne tik pavieniai asmenys, bet ir organizuotai stipriais meniniais vienetais — Aušros Vartų parapijos mišriu ir vyrų chorais, V. Paulionienės solo dainomis, kurios maloniai skambėjo. Chorams vadovauja muz. A. Paulionis.

Šia proga naudodamiesi, mes Niagaros Pusiasalio ramovėnai, reiškiame širdingą padėką ir pagarbą didžiai gerbiamam prelatui dr. J. Tadarauskui, Hamiltono lietuvių Aušros Vartų parapijos klebonui, už organizavimą, rėmimą ir palaikymą meninių vienetų, kurie yra pajėgūs garsinti lietuvišką dainų, šokių ir vaidybos meną, ne vien tik Hamiltono miesto gyvenančiųjų tarpe, bet ir išvykstant į kitas vietoves ir net užsienius, bei po plačiasias Kanados padanges.

Minėjimą pagražino Toronto, Hamiltono, Niagaros Pusiasalio organizacijų atstovų tartas žodis bei organizacijų dalyvavimas minėjime su vėliavomis. šventiškai nuteikia minėjimo dalyvį ir salės didingas papuošimas. Buvo pakabintos dvi tautinės vėliavos, viduryje Vytis ir iš šonų Vytauto ir Kęstučio paveikslai, virš scenos užrašas “Tremtyje, mokslas, darbas ir kova, Tau tėvyne Lietuva!”

Lapkričio 15 d. buvo pamaldos už žuvusius už Lietuvos laisvę ir buvo padėtas vainikas prie žuvusiems prisiminti pastatyto paminklo. Tėvų pranciškonų koplyčioje pamaldose dalyvavo daug žmonių, organizacijos su vėliavomis. Dienai buvo skirtas didingas pamokslas pasakytas kun. J. Liaubos, OFM. Marija, Marija ir Tautos himno garsams skambant buvo užbaigtas 52-sis atkurtos kariuomenės paminėjimas.

Revanšui, mūsų skyriaus atstovai, su vėliava, dalyvavo minėjime Toronte ir Hamiltone. Trijuose minėjimuo-

Hamiltono lietuvių Aušros Vartų parapijos choras, ved. muz. A. Paulionio, koncertavęs St. Catharines, Kariuomenės atkūrimo minėjime, 1970 m. Foto Nerses

se dalyvavusiems buvo kuo pasigėrėti, kaip pamaldose, taip ir oficialiose dalyse, gražiais parapijų klebonų pamokslais ir gražiu gestu — kaip šv. Jono ir Prisikėlimo parapijų klebonų skirta kasmet, bažnyčioje pamaldų metu rinkliava, karo invalidams šelpti. Teisingi ir svarūs žodžiai Lapkričio 23-sios proga, kad ši šventė yra visos kovojančios lietuvių tautos šventė, kad šeštadieninėse mokyklose, taut. šokiuose ir stovyklose ruošiami šių dienų kariautojai ir mūsų ateities laisvės statytojai ir, kad Orleano mergelės pranašystė pasikartos ir Lietuvoje, jeigu visur laikysimės vieningai.

Skyriaus valdyba

Kariuomenės atkūrimo minėjimo, St. Catharines, iškilmės.

Plk. Petro Genio paminklas, Čikagos kapinėse.

PAMINĖTOS A.A. PLK. P. GENIO MIRTIES METINĖS

Pernai spalių 18 d., Tėvų Jėzuitų koplyčioje, Čikagoje, buvo atnašautos šv. Mišios už a. a. kūrėjo - savanorio plk. Petro Genio sielą. Šv. Mišias ir momentui pritaikytą pamokslą pasakė kun. A. Grauslys. Pagerbti mirusiojo į koplyčią susirinko: artimieji giminės — žmona ir 3 dukterys su šeimomis, ginklo draugai bei buvę pavaldiniai ir pažįstami, kurių velionis turėjo nemaža.

Po pamaldų dalyviai nuvyko į Lietuvių šv. Kazimiero kapines, kur buvo pašventintas gražus ir prasmingas paminklas.

St. Juras

VIENERI METAI PAŠAUKIMĄ NUTRAUKUS

Mūsų tautos gilus mąstytojas dr. A. Maceina šiaip apibūdina mirtį: “Mirtis fizine prasme yra ne kas kita, kaip pašaukimo nutraukimas: tai įsakymas tarnams susirinkti pas savo valdovą ir parodyti, kiek talentų yra laimėta aname buities žaidime.”

Štai, jau metai prabėgo negrįžtamybėn, kaip a.a. ats. plk. ltn. Vincas Sakalas, 1969 m. liepos 19 d. (savo vardadienio metu), šv. Kryžiaus ligoninėje, po sunkios ir gana ilgos ligos, iškeliavo amžinybėn, palikdamas gilaus liūdesio prislėgtus: žmoną Viktoriją, dukterį Žibą Žiūpsnienę ir žentą Zigmą su anūkais, bei sūnų Rimgaudą su šeima.

Velionis buvo gimęs Lietuvoje, Merkinės parapijoje, Ilgainių kaime, geraširdžių dzūkelių šeimoje. Jo že-

Plk. ltn. V. Sakalas

miškoji kelionė nebuvo rožėmis klota, nes jo tėveliai nebuvo apdovanoti gausiomis žemiškomis gėrybėmis, bet užtat — kilniomis dvasiškomis. Augęs varge, mylimų tėvelių didžiu rūpesčiu bei savo ryžtu, siekia mokslo ir štai, mokyklos suole jį užklumpa lietuvių tautos Laisvės kova su kraštą užplūdusiu okupantu. Velionis, degdamas Tėvynės meile, įsijungia į kovotojų eiles. Įstoja į Lietuvos Karo mokyklą, baigia IV karininkų laidą ir tuoj įsirikiuoja į kovotojų eiles, dalyvaudamas Nepriklausomybės atstatymo kovose.

Užsibaigus kovoms, pasilieka Lietuvos kariuomenės eilėse iki pasitraukimo iš Lietuvos. Per eilę metų, eidamas įvairias atsakomingas pareigas, pasižymi darbštumu, rūpestingumu ir pavyzdingu viršininku savo pavaldiniams, dėlko viršininkų įvertintas, pasiekė augšto karininko laipsnio ir buvo apdovanotas pasižymėjimo ženklais. Besisielodamas karinėmis pareigomis, nepamiršta ir šeimos gyvenimo. Vedęs Oną Kairytę, susilaukia dukters ir sūnaus.

Tik neilgai tenka jam džiaugtis šeimynine laime, nes einant tremties kelią, Vokietijoje, miršta jo mylima žemiškosios kelionės palydovė, palikdama jį vieną su mažais vaikais vargelį vargti. Viską palikus, svetimoje aplinkumoje, maži vaikai — tai didis rūpestis jo ateities gyvenimui. O, gi, tėvo troškimas užauginti, išmokslinti ir parengti vaikus savistoviam geram gyvenimui. Kad palengvintų spaudžiamą naštą, susiranda širdžiai artimą asmenį — Viktoriją Vasiliauskaitę, kuri jo siekimus bei troškimus neapvylė. Ji liko ištikima ir rūpestinga sielos drauge iki grabo lentos.

1949 m. su šeima atvyksta į JAV, įsijungia į kitą ir neįprastą abiem darbą, kuris iščiulpia jo jėgas ir suardo sveikatą. Įvairių ligų, kurios buvo surištos su operacijomis, iškankintas, palūžta fiziškai, bet užgrūdintas kieto gyvenimo, nepalūžta dvasiniai. Teko iš arti stebėti a.a. velionio paskutines gyvenimo dienas, kada jam buvo jau žinoma jo liga ir kad jis nebegalės grįžti į sveikųjų tarpą; jis kantriai slėpdamas savo skausmus, nuo žmonos ir vaikų, viską aukojo amžinybėn ir krovė ten turtus.

Jis nuoat sielojosi savo tautos kančiomis, — kad palengvinus jas buvo įsijungęs į Jaunimo Centro statybos rėmėjus, buvo Lietuvių Fondo narys, Liet. karių veteranų “Ramovė” s-gos narys.

1969 m. liepos 22 d. buvo surengtas jam atsisveikinimas ir uždėta Lietuvos Trispalvė ant jo karsto, o liepos 23 d. jo palaikai atlydėti į šv. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčią ir iš ten nulydėtas į Lietuvių šv. Kazimiero kapines. Metams praėjus, velionies žmonos rūpesčiu, buvo pastatytas gražus paminklas, liudijąs, jog tai vėl naujas Lietuvos kario kapas. St. Juras

Mjr. Simas Narušis

A.A. KŪRĖJAS-SAVANORIS

ADMINISTRACIJOS MAJORAS SIMAS NARUŠIS

Prieš metus, tolimoje Australijoje, Sydney mieste, mirė kūrėjas-savanoris adm. mjr. Simas Narušis.

Jo mirtis “Karyje” nebuvo paminėta. Taigi, užpildau spragą.

Su Simu Narušiu mane riša labai sena pažintis. Kiek prisimineu, susipažinau su juo 1919 m. birželio mėn. Kaune, taigi prieš 50 metų. Dar ir šiandien prisimenu augštą, žvalų, blondiną, visada besišypsantį, gerai pasiūtoje gusarų uniformoje, einantį Laisvės Alėja. Po tiek daug metų šis jo paveikslas dar neišdilo man iš atminties. Prisimenu jį ir suvargusį, ligos (vidurių vėžio) iškankintą, gulintį ligoninėje ir vis dar besitikintį, kad pasveiks.

Kai 1969 m. Kūčių dieną sužinojau apie jo mirtį, ši žinia mane labai pritrenkė, nors to ir tebuvo galima tikėtis.

Mirė Simas Narušis 1969 m. gruodžio 23 d., sulaukęs bemaž 71 metų amžiaus. Jis yra gimęs 1899 m. kovo 13 d. Karališkių kaime, Kidulių vlsč., Šakių apskr., neperdidelio ūkininko skaitlingoje vaikais šeimoje.

Dar nesulaukęs šaukimo amžiaus, jis 1919 m. gegužės mėn. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenės gusarų pulką Kaune. Kadangi buvo raštingas vyras, berods baigęs dvi klases gimnazijos, tai greit buvo perkeltas į Kauno komendantūros raštinę. Nors ir buvo tik eilinio kareivio laipsnyje, tačiau jau tuomet jam teko eiti atsakomingas pareigas. Jam buvo pavesta Kauno butų rekvizicijos reikalai. Vėliau buvo prikomandiruotas prie Užsienių Reikalų ministerijos ir apie metus išbuvo diplomatiniu kurjeriu. Būdamas tose pareigose jis keliolika kartų važinėjo į mūsų pasiuntinybę Maskvoje. Tai buvo revoliucijos, pilietinio karo, bei bado laikai Rusijoje, tad ir kelionės anuo metu buvo pavojingos, tačiau ir įdomios, pilnos visokių nuotykių. Vėliau S. Narušis iš Kauno komendantūros buvo perkeltas į Krašto Apsaugos ministerijos Spaudos ir Švietimo skyriaus raštinę. Čia tarnaudamas, vakarais lankė suaugusių gimnaziją ir baigė septynias gimnazijos klases 1927 m.

Tarnaudamas Sp. ir švietimo skyriuje jis gana greit buvo pakeltas į karo valdininko laipsnį. 1930-31 m. studijavo Vytauto D. universitete, teisių fakultete.

Vėliau, karo valdininkų laipsnius keičiant į administracijos karininkų laipsnius, S. Narušis gavo adm. kapitono laipsnį, o po kelerių metų buvo pakeltas į adm. majoro laipsnį. Spaudos ir švietimo skyriuje jis ėjo įvairias pareigas. Nuo 1929 metų buvo bendrosios dalies vedėjas.

Tarnaudamas Spaudos ir švietimo skyriuje, bendradarbiavo Mūsų žinyne, Karyje, Karde, Trimite ir kitoje spaudoje. Jam, Sp. ir švietimo sk. bendrosios dalies vedėjui, ne tiek iš pareigos, o tur būt dėl jo malonių būdo ypatybių, Krašto Apsaugos ministerio būdavo pavedama eilė ryšio pareigų su visuomene. Taip jis vadovavo ir organizavo eilę karių ekskursijų po Lietuvą, ypač į pajūrį — Klaipėdą, Palangą, Šventosios uostą, Nidą ir po kitas istorines Lietuvos vietoves, kaip Rambyno kalną ir kitas vietas palei Nemuną.

Skautams ir jaunalietuviams organizuojant stovyklas, jam Krašto Aps. m-jos tiekimo įstaigų būdavo pavedamas aprūpinimas palapinėmis, lauko virtuvėmis ir kitomis stovyklavimo priemonėmis.

Jam būdavo pavedama, kartais, ir reprezentacijos organizavimo reikalai. Pav., Kr. Aps. ministerio pavestas, jis organizavo ir taip vadinamas, reprezentacines medžiokles. Kadangi jis mokėjo sklandžiai palaikyti ryšį tarp kariuomenės ir visuomenės, tai jam, berods, 1934 m. buvo pavesta garbinga pareipa nuvežti į Jungtines Amerikos Valstybes Lietuvos karininkų ramovės dovaną — Dr. J. Basanavičiaus biustą. Ta proga;, JAV-se jį, Lietuvos kariuomenės atstovą, iškilmingai priėmė įvairios lietuvių organizacijos, suruošdamos -specialius parengimus. Parengimuose S. Naru-uis gražiai reprezentavo mus ir pasakė eilę patriotinių kalbų.

Mokėjo S. Narušis gerai ir ekonominiai tvarkytis. Taip, Kaune buvo pasistatęs keturių augštų gražius mūro namus ir iki karo pradžios jau nedaug skolų beliko.

Turėjo gerą širdį, pagal išgales rėmė savo gimines, brolius ir seseris. Kadangi buvo gero, linksmo ir sugyvenamo būdo, gerai sugyveno su karininkais, buvo mėgiamas draugijoje ir turėjo įsigijęs daug draugų ir pažįstamų. Pirmosios rusų okupacijos metu tarnavo lietuviškame korpe eidamas įvairias administracines pareigas. Vokiečių okupacijos metu kiek laiko buvo Vilniuje butų skyriaus vieno rajono vedėju. Vėliau, vadovavo vienam iš lietuviškų statybos batalionų Rytuose.

1944 m. pasitraukęs į Vokietiją, po visokių pergyvenimų, 1948 m. spalio mėnesį atvyko į Australiją, Sydney miestą. Čia jam teko būti ir pirmos Australijos Krašto valdybos — Organizacinio komiteto nariu. Vėliau, kiek ilgesnį laiką, buvo užsiėmęs savo ekonominių reikalų tvarkymu, kol įsigijo namus. Nuo 1963 m. vėl įsijungia, labai plačiai, energingai ir nuoširdžiai, į visuomeninę veiklą: buvo A. Liet. Bendruomenės Sydney miesto apylinkės pirmininku, o nuo 1965 m. iki mirties, penkerius metus, išbuvo A.L.B-nės Krašto valdybos pirmininku. Jam, Australijos Lietuvių B-nės pirmininkui, teko atstovauti ir dalyvauti Pasaulio Lietuvių Bendruomenės seime, JAV-se.

Jo pastangos Australijos lietuvių bendruomenėje išlaikyti taiką ir vienybę buvo pasigėrėtinos ir sėkmingos. Jo nuoširdus pasiaukojimas ALB-nei buvo visų matomas ir vertinamas. Savo pavyzdžiu ir ugningu žodžiu jis įstengė įtraukti į lietuvišką darbą dirbančiųjų eiles net ir tokių, kurie lietuvybei buvo atšalę, ar kuriems stigo laiko. Būdamas ALB-nės Krašto valdybos pirmininku, jis kelis kartus aplankė visus bendruomenės padalinius visoje Australijoje. Tolimas, tautiniai bemirštančias ir prisnūdusias lietuvių kolonijas jis pažadino, veikliems žmonėms sustiprino ryžtą plėsti tautinę veiklą. Bendrai, jis ypač daug dirbo pats ir kitus ragino dirbti visuomeninį darbą, savo sveikatos nesigailėdamas, iki paskutinės gyvenimo dienos.

Ilgokai, nuo 1962 m., S. Narušis buvo ir Karių Veteranų sąjungos Ramovės Sydney skyriaus pirmininku. Nuo pat įsikūrimo dienos 1953 m., jis buvo ir L. K. Kūrėjų-savanorių Australijos skyriaus nariu.

Vienu žodžiu, S. Narušis Australijoje buvo vienas iš dr. V. Kudirkos minimų stulpų, kurio Australijos lietuviai netekome. Dar paskutiniais savo gyvenimo metais, išoriai atrodė stiprus, negalavimais nesiskundė, tačiau nepagydoma liga — vėžys jį iš mūsų atėmė.

Jo gražus visuomeninės veiklos pavyzdys pasiliks atmintinas ilgiems laikams. V. Šliogeris

AV. MJR. VAIČIŲ AMŽINYBĖN PALYDĖJUS

1969 m. sausio mėn. 15 d., 9 val. ryto, Kalifornijoje, Santa Monika mieste, San John Vardo katalikų Ii. goninėje, širdies smūgiu mirė nepriklausomos Lietuvos Karo aviacijos majoras Juozas Vaičius. Liko žmona Marcelė (gailestingoji sesuo), sūnus Kęstutis (architektas), marti ir 3 vaikaičiai: 9, 7 ir 5 metų.

Juozas Vaičius gimė 1906 m. sausio mėn. 25 d. Milvydžių kaime, Ylakių vlsč., Mažeikių aps., pasiturinčio ūkininko šeimoje.

1925 m. baigęs Telšių gimnaziją,, įstojo Karo mokyklon, kurios IX laidą baigė 1927 m. Jo baigimo pažymių vidurkis buvo 8.21. Respublikos Prezidento aktu Juozui buvo suteiktas artilerijos leitenanto laipsnis.

Ltn. Juozas Vaičius karininko tarnybą pradėjo 3-čiame artilerijos pulke, 3-čioje baterijoje jaun. karininko — būrio vado pareigomis. 1929 m. ltn. Vaičius Augštuosiuose Karininkų kursuose baigė 4 mėnesių artilerijos karininkų kursą.

1930 m. jis įstojo į Augštųjų Karininkų kursų Aviacijos skyrių, III-čią laidą. Tuose kursuose besimokant, 1930 m. jis buvo pakeltas į vyr. leitenanto laipsnį.

Kursus baigė 1932 m. Tada jam buvo suteiktas II-os eilės karo lakūno vardas. Karo lakūno karjerą Juozas pradėjo 2-je žvalgybos eskadrilėje. Tais pat metais, po 5 mėnesių, būdamas kruopštus, sąžiningas ir geras lakūnas, jis buvo perkeltas į Karo Aviacijos mokyklą. Joje jis išbuvo 6 metus, eidamas įvairias pareigas: skraidymo instruktoriaus, puskarininkių mechanikų klasės vedėjo ir mokomosios grupės technikos karininko.

1933 m., atlikęs visus reikalingus I-os eilės karo lakūno vardui gauti uždavinius ir sėkmingai apgynęs iš aviacijos srities tezę, buvo pakeltas į I-mos eilės karo lakūnus. 1934 m. išlaikęs, egzaminus, pakeltas į kapitono laipsnį.

1938 m. kpt. Juozas Vaičius buvo paskirtas 7-tos naikintuvų eskadrilės vadu. Tais pat metais jis išlaikė bataliono vado vietai užimti egzaminus ir buvo pakeltas į ma-

Mjr. J. Vaičius

joro laipsnį. Be to tų pat metų paskutinę dieną jis buvo apdovanotas karo lakūno garbės ženklu — Plieno Sparnais. Juo būdavo apdovanojami žmonės, atlikę ypatingus, naudingus Karo aviacijai darbus, arba karo lakūnai, išskraidę nemažiau 6 metus ir išbuvę ore nemažiau 1000 valandų.

1939 m. 2 kartus buvo komandiruotas Prancūzijon patikrinti ir priimti naujai pagamintus Lietuvos lėktuvus.

1940 m. pradžioje iš Kauno Karo aviacijos, tarnybos labui, buvo perkeltas į Šiaulius ir paskirtas 5-tos naikintuvų eskadrilės vadu. Tų pat metų birželio 15 dieną, rusams komunistams okupavus Lietuvą, mjr. Juozas Vaičius pirmoje bangoje, 1940 m. liepos mėn. 16 d., kaip nepatikimas, “jam pačiam” prašant, buvo paleistas iš kariuomenės. Po ilgų pastangų ir gerų žmonių pagalba jam pavyko tik 1941 m. pavasarį gauti darbą Kaune Universiteto Klinikose. Jose jis nenutrūkstamai dirbo iki 1944 m. vidurvasario, t. y., bėgimo į Vokietiją nuo atūžiančios rusų raudonosios armijos ir neaprašomo teroro.

Vokietijoje, dar karo metu, Juozui teko dirbti fabrikuose. Po karo, su visa šeima jis įsikūrė Kempteno D. P. stovykloje ir visą laiką ėjo stovyklos policijos vado pareigas.

1949 m., giminėms padedant, su šeima atvyko į J.A.V. ir įsikūrė Cicero valstybėje. Čia išgyveno 11 metų ir dirbo Motorola Kompanijoje. Sveikatai sušlubavus, 1960 m. su visa šeima jis persikėlė į pietų Kalifomiją, Santa Monika miestą. Čia jo sveikata greit susitvarkė ir Juozas pradėjo pamažu įsitraukti į visuomeninį darbą. Deja, po poros metų sveikata, nei iš šio nei iš to, vėl labai staiga palūžo ir jis turėjo vėl iš visur pasitraukti, net ir į darbą eidavo tik tada, kai jautėsi visiškai gerai.

1968 m. pabaigoje, siaučiant aziatiškajam gripui, susirgo juo ir Juozas. Dvi savaites pasirgęs, jis išsikrapštė iš ligos ir pradėjo vaikščioti. Tačiau kiekvienas žingsnis bu. vo labai sunkus — Juozas jautėsi labai silpnas. Vieną ankstų rytą, apie 4 val., dar tebegulint lovoje, jį ištiko širdies smūgis —- priepuolis. Tuojau buvo nugabentas į minėtą ligoninę. Ten labai greit atgavo jėgas ir gerą savijautą, tačiau po poros savaičių širdies smūgis pasikartojo. Jis buvo labai stiprus ir sustabdė Juozo širdį. Mjr. Juozas Vaičius apleido mus.

Netekome gero, rūpestingo, sąžiningo ir pasišventusio pareigai žmogaus. Juozas mėgo juokus, mėgo anekdotus, reikalui esant retkarčiais su saiku išgerdavo vieną kitą stikliuką, o kartais imdavo “tūzą pavartyti”. Tačiau jis viską darydavo laiku, tinkamoje vietoje ir neperžengiant ribų. Darbe jis buvo formalus, po darbo labai draugiškas, nuoširdus ir geras bičiulis, visiškai nežiūrėdamas, kokio laipsnio bebūtum.

Juozas buvo praktikuojantis katalikas. Jo kūnas 1959 m. sausio mėn. 18 d. buvo palaidotas katalikų kapuose Holy Cross — Culver City (Los Angeles priemiesty). Į kapus palydėjo žmona, giminės, buvę ginklo draugai — 8 buvę karo lakūnai, ra-movėnai, bičiuliai ir pažįstami. Vilkstinė susidėjo ir 30 automobilių.

Prie kapo atsisveikinimo kalbas pasakė: buvusių karo lakūnų vardu A. J. Audronis ir ramovėnų vardu K. Diaudanskas.

Mjr. Juozas Vaičius buvo lietuvis su nugarkauliu. Jis buvo pasirįžęs savo karo mokslo žinias ir patyrimą, kai tik bus reikalas, panaudoti Lietuvos nepriklausomybės atgavimui, bet ne “šilkuose” įvyniotiems” kitų valstybių reikalams. Jis atsisakė talkininkauti raudoniesiems, atsisakė taip pat ir rudiesiems, nors jam buvo siūloma ir gražios su skambiais pavadinimais karinės vietos.

Majoras Juozas Vaičius buvo šviesi, platesnio akiračio ir toliau matanti asmenybė. Jo supratimu 1938 m. turėjo būti atmestas Lenkijos ultimatumas, o kilus karui Lenkijos su Vokietija, mes turėjome atsiimti savas istorines žemes, kurias Lenkija klastingai užėmė 1920 metais.

A. Aja.

A.A. JUOZAS SIMINKEVIČIUS

Prieš metus, 1970 m. kovo 26 d., po sunkios ir ilgos ligos, atsiskyrė su šiuo pasauliu, Toronte, Kanadoje, taurus lietuvis, Lietuvos kariuomenės karys, viršila.

“Įvairiai galima tarnauti tautai: einant augštas pareigas, būti visų matomu, giriamu, ar peikiamu, arba žingsniuojant mažiau pastebimu keliu, nuoširdžiai, be reklamos. Antrąjį kelią kaip tik buvo pasirinkęs a.a. virš. J. Siminkevičius.” Taip išsireiškė apie velionį A.R., rašydamas “Tėviškės Žiburiuose”.

Velionis buvo gimęs 1902 m. kovo 22 d., Utenos apsk., Skiemonių valsč., gausioje ūkininko šeimoje. 1923 m. pašauktas kariuomenėn, buvo paskirtas į 1 artilerijos pulką. Kadangi buvo baigęs keletą klasių, tarnybai buvo paskirtas į pulko štabą, raštininku.

Tarnaudamas mokėsi suaugusiųjų gimnazijoje. Atitarnavęs puskarininkiu, toliau mokėsi Kauno Sim. Daukanto mokytojų seminarijoje, kurią baigė, bet mokytoju nebuvo. Buvo įstojęs į Kauno Kunigų seminariją, bet dėl ligos mokslo nė nepradėjo.

Pasveikęs, pasuko savo gyvenimą kitu keliu — grįžo į kariuomenę liktiniu puskarininkiu, į 3-čią artilerijos pulką. Buvo pakeltas į viršilos laipsnį ir ėjo pulko štabo rikiuotės skyriaus viršilos pareigas, iki kariuomenės likvidavimo.

Pareigose buvo stropus, tvarkingas ir darbštus. Viršininkų augštai vertinamas, o draugų tarpe turėjo autoritetą ir buvo gerbiamas.

Be kariuomenėje einamų pareigų, velionis buvo ne eilinis šaulys. Atostogaudamas, suorganizavo Skiemonių šaulių būrį, kuris stipriai veikė ir turėjo savo namus. Už nuopelnus būriui ir paramą statant šaulių namus, buvo pakeltas į būrio garbės narius ir įrašytas į paminklinę lentą.

Vokiečių okupacijos metais, norėdamas pasitarnauti tautiečiams, sutiko imtis nedėkingas viršaičio pareigas ir jas ėjo keliuose valsčiuose, Ukmergės ir Utenos apskrityse. Užstodamas valsčiaus ūkininkus, buvo patekęs į nemalonę savo viršininkų ir okupacinės valdžios.

Frontui artėjant, su šeima atsidūrė Vokietijoje, Britų zonoje ir gyveno Blombergo stovykloje. Prasidėjus emigracijai, su šeima atvažiavo Kanadon, į Torontą, kur dirbo popieriaus fabrike, o vėliau, daugiausiai ūkininkavo, augindamas tabaką. Kanadoje gyvendamas buvo susipratęs lietuvių bendruomenės narys, lietuviškos spaudos mylėtojas ir nuolatinis “Kario” skaitytojas.

Virš. J. Siminkevičius

Velionio ir jo žmonos Pranės didžiausias nuopelnas ir palikimas Lietuvai yra, stipriai lietuviškoje dvasioje išauginti, vaikai: duktė Prima ir sūnus Vytas, kurie jau sukūrė lietuviškas šeimas ir yra stiprūs lietuvių bendruomenės ir jaunimo organizacijų ramsčiai ir vadovai. Jie, taip pat, lietuviškoje dvasioje augina velionio anūkus.

Už nuopelnus Lietuvai ir sąžiningą pareigų ėjimą, buvo apdovanotas 10 Metų Nepriklausomybės, Gedimino ir Vytauto Didž. ordenų III laipsnio medaliais.

Ilsėkis, taurus lietuvi ir garbingas kary, ramybėje, Toronto lietuviškose Šv. Jono Kr. kapinėse.

P. Gulbinas

A.A. KPT. JUOZAS MATULAITIS

Rugsėjo 16 Mainzo universiteto klinikose mirė VLB Mainzo apylinkės pirmininkas, dipl. ekonomistas, kpt. J. Matulaitis. Palaidotas rugsėjo 21 Waldfriedhof (Mainz - Mombach) kapinėse, Block 10 Feld 10 Reihe 3 Nr. 8. Kapo vieta išpirkta 40 metų.

Jis buvo gimęs 1908 vasario 2 Stolaukių kaime, Pajavonio valse., Vilkaviškio apskr. Tarnavo karininku 4 artilerijos pulke Vilkavišky ir Tauragėje. Klaipėdoje buvo baterijos vadas. Paskutinė tarnyba nepr. Lietuvoje — karo mokyklos instruktorius A. Panemunėje.

Į Vokietiją atvyko 1944 m. 1950 m. baigė ekonominių mokslų studijas Tuebingene. Tarnavo amerikiečių darbo kuopų liet. daliniuose Darm-stadte, Schvvetzingene, Bad Kreuznache. Uhlerbome buvo 4204 sargybų kuopos vadu iki jos išformavimo 1964. Vėliau dirbo karininku kitų tautybių LS kuopose. Paskiausia buvo karininkas 4011 LS sargybos kuopoje Grafenwoehre.

Šeimoje buvo 4 seserys ir du broliai. Seserys gyvena Lietuvoje.

Laidojimo apeigas atliko kun. Br. Liubinas. Pamoksle prie kapo duobės jis nušvietė kai kuriuos velionio būdo bruožus bei gyvenimo epizodus.

Lietuvių kūrėjų - savanorių sąjungos skyriaus Vokietijoje pirmininkas plk. V. Sutkus prisiminė Karo mokyklos laikus, kur J. Matulaitis ruošėsi karininko profesijai. Vėliau, būdamas pavyzdingas karininkas ir tarnaudamas 4 artilerijos pulke, auklėjo Lietuvos vyrus gerais kariais ir patriotais. Po karo, Vokietijoje, įsigijęs diplomuoto ekonomisto vardą, nesiskyrė su kario tarnyba. Sargybų kuopą, kuriai jie vadovavo Uhlerbome, buvo iškėlęs į pavyzdingiausių kuopų tarpą. Velionis visą gyvenimą pavyzdingai atliko savo pareigas kaip lietuvis, karininkas ir žmogus.

Vokietijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkas ir Schwetzingeno lietuvių kuopos vadas J. K. Valiūnas prisiminė pirmąjį savo susitikimą su velioniu Karo mokykloj 1939 m. Kariūnams jis darė tokį stiprų įspūdį, kad visi laikė jį karininko idealu ir sau pavyzdžiu. Vėliau teko susitikti ir bendrauti darbo kuopose ir Lietuvių bendruomenėje. Čia jis buvo renkamas į Kontrolės komisiją, Tautos fondo ir lietuvių fondo atstovybes Vokietijoje. Ilgus metus vadovavo VLB Mainzo apylinkei. Kai jis iš Mainzo išvyko, apylinkė pakriko. Nors ir toli gyvendamas, velionis ją atgaivino ir vėl jai vadovavo. Sargybų kuopa, kurioje jis tarnavo, neteko gero karininko, o Vokietijos lietuvių bendruomenė — uolaus darbuotojo.

Buvusių tarnybos draugų vardu vokiečių kalba atsisveikino vienas bendradarbis. Jis pabrėžė velionio prisirišimą prie Mainzo. Nors ir toli dirbdamas, nuolat lankė čia paliktus tautiečius ir draugus. Sulaukęs pensijos amžiaus, žadėjo pasigyventi Mainze. Dabar jis čia susirado amžino poilsio vietą.

Į laidotuves susirinko apie 100 asmenų, daugiausia lietuvių. Ant kapo sudėta per 10 gyvų gėlių vainikų, tarp jų Vokietijos lietuvių bendruomenės ir jos Valdybos, VLB Mainzo apylinkės narių, LSCo. 8593, 8491, 6950, 4011, 2040 kuopų, FH ATC Grafenvvoehr ir kit. ir daugybė puokščių gėlių.

LAIŠKAS REDAKCIJAI

Pernai, KARIO 4 ir 6 Nr., patikslinimuose apie kpt. E. Noreikos žuvimą, vienur sakoma, kad jis žuvo užimant Sendvarį, kitur, kad užimant kareivines.

Ta proga noriu kiek smulkiau nusakyti tą įvykį.

Kpt. Noreikos kuopa, atžygiavusi iš Bajorų, buvo Klaipėdos miesto apgulimo metu užėmusi pozicijas abipus plento, kuris eina iš Bajorų į Klaipėdos miestą.

Klaipėdos miesto puolimo išvakarėse, t. y. sausio 14 dieną, jau sutemus, ši kuopa buvo pakeista kitais daliniais, čia pat visi kovotojai buvo gausiai aprūpinti (tiesiog apkrauti) šaudmenimis ir rankinėmis granatomis. Lengvųjų kulkosvaidžių skyrių tarnyba, be savo šovinių, dar gavo po dėžę iš 500 šovinių kaspinuose lengviesiems kulkosvaidžiams. Kulkosvaidžiai buvo vokiški Maxim tipo, kurių vamzdis aušinamas vandeniu.

Pasipildžius šaudmenimis, kpt. Noreika naktį vedė kuopą aplink Klaipėdos miestą dideliu lanku, labai prastais keliais, per gruodą. Oras buvo labai blogas — žvarbus vėjas, snigo ir šalo.

Šis nakties žygis labai išvargino nepamaitintus, be poilsio ir šaudmenimis apkrautus kovotojus.

Į parytį (dar tamsi naktis) buvo sustota prie kokio tai sukilėlių štabo, tik neilgai, gal pusvalandžiui, čia pat kpt. Noreika gavo uždavinį miesto puolimo plano ribose.

Iš tos vietovės artėjome plentu (ar vieškeliu) Klaipėdos miesto link. Oras vis dar buvo blogas, snigo. Kuopos sauga, patrulis iš kelių vyrų, buvo pasiųstas į priekį. Kuopa artėjo gretomis abipus kelio. Kelio pakraščiais buvo krūmai ir dideli medžiai.

Taip žygiuojant, iš priekio kuopa buvo staiga apšaudyta iš šautuvų ir kulkosvaidžių. Netikėtai apšaudžius, kovotojai ir be komandos krito į abipus kelio buvusius gilius ir pripustytus griovius. Po sniegu būta vandens.

Iš priekinės saugos patrulio nebuvo gauta jokios žinios. Vėliau paaiškėjo, kad peržengę menkas vielų kliūtis, įrengtas prie pat prancūzų - vokiečių žandarų apkasų, jie buvo paimti į nelaisvę.

Kpt. Noreika, žygiavęs kuopos priešakyje, įsakė pirmo būrio I sk. lengv. kulkosvaidžiui atidengti ugnį. Šitame skyriuje buvau ir aš. Bet, lengv. kulkosvaidis neveikė. Tada kpt. Noreika atnešė antrą ir trečią kulkosvaidį, bet ir šie neveikė. Ir šituo momentu kpt. Eduardas Noreika buvo nukautas. Ten pat žuvo ir vienas kovotojas, pavarde Stašaitis.

Žinoma, daug kam kils klausimas, kodėl 1. kulkosvaidžiai neveikė? Aš manau, neveikė todėl, kad aušintuvuose vanduo buvo užšalęs. Po nakties žygio, žengiant į kautynių lauką, nebuvo progos kulkosvaidžių patikrinti. Kuopa turėjo, rodos, 6 1. kulkosvaidžius.

Negaliu pasakyti, kokia buvo kpt. Noreikos kuopos puolimo kryptis. Sendvaris, ar kitur, bet ta kryptis ėjo netoli Sendvario. Iš to aišku, kad kpt. Noreika žuvo Sendvario apylinkėje, užimant Klaipėdos miestą, kautynėse.

S. Baniulis

Dalis Waterburio “Ramovės” skyriaus narių, metinio susirinkimo metu. I eilė iš k.: Juozas Valkauskas, Vladas Vaškelis — sekr., Antanas Balsys — senosios valdybos pirm., Kazys Urbšaitis — ilgametis sekr., ir naujos valdybos pirm., Vladas Varneckas — ilgametis iždininkas, Vilius Bražėnas; II eilė iš k.: Mykolas Lisauskas, Ildefonsas Jankauskas, Juozas Muraška, Antanas Šatkauskas, Liudvikas Bazėnas, Benediktas Krisiūnas,, Antanas Malakauskas — keletą metų buvęs v-bos pirm., Martynas Kleinaitis.

WATERBURIO SKYRIAUS SUSIRINKIMAS

LVS Waterburio skyriaus metinis narių susirinkimas įvyko vasario 28 d., Lietuvių klubo “Nemunas” patalpose.

Per du dešimtmečius skyrius, išgyvenęs įvairius veiklos svyravimus, jau kelinti metai iš eilės, rodo vis didesnę ir didesnę veiklą. Apart veiklos savo uždarame ratelyje, skyrius stengiasi iškelti opius lietuvių tautai reikalus taip pat ir amerikiečių tarpe. Jau kelinti metai iš eilės skyrius dalyvauja amerikiečių ruošiamuose lojalumo paraduose. Šiais metais Connecticut valstijoj toks paradas įvyks Wallingford, Conn.

Skyrius nemano pasiduoti apatijos ligai, kuri jau kai kur yra įkėlusi koją į lietuviškos visuomenės tarpą.

K. U.

DARBINGAS ČIKAGOS SKYRIAUS SUSIRINKIMAS

Š.m. kovo 14 d. 12 val., Jaunimo Centre, įvyko Čikagos skyriaus narių susirinkimas. Susirinkimą atidarė, Pavergtos Tėvynės prisiminimą perskaitė, paprašė atsistojimu ir vienos minutės susikaupimu pagerbti prieš mėnesį mirusį, skyriaus narį, a. a. Vincą Gudaitį, ir pakvietė susirinkimui vesti A. Rūkštelę, sekretoriauti St. Jurą, skyriaus v-bos pirm. A. Juškevičius. Susirinkimui buvo patiekta sekanti dienotvarkė:

Praėjusio susirinkimo protokolo skaitymas; Naujos skyriaus valdybos pristatymas; Skyriaus veiklos plano 1971 m. priėmimas; Garbės Teismo sprendimo skaitymas; Centro valdybos aplinkraščių nr. nr. 100 ir 101 skaitymas; K. Ališausko rašto skaitymas, liečiantis knygos išleidimą “Kovos dėl Lietuvos Nepriklausomybės 1918-1920 m. I tomas”; Klausimai ir sumanymai.

Praeito susirinkimo protokolą perskaitė, jį surašęs V. Garbenis. Pirmininkaujančiam užklausus dėl jo priėmimo ir pataisų, M. Rėklaitis paklausė, kodėl praleistas Baleišio įžeidžiantis K. Ališauską išsireiškimas, kuris buvo prašytas užprotokoluoti. K. Ambraziejus, norėdamas švelninti padėtį, pareiškė, kad kol. Baleišis yra po dviejų operacijų ir todėl jo išsireiškimą reikėtų priimti be užsigavimo. Kadangi kol. Baleišis, dėl ligos, susirinkime nedalyvavo, šis klausimas liko atviras.

Naują skyriaus valdybą pristatė šio sąstato: pirmininkas — A. Juškevičius, pirm. pavaduotojas — Kulikauskas, kultūr. reik. — K. Leknickas, sekretorius — V. Senda, iždininkas — J. Litvinas.

Skyriaus veiklos planą 1971 m. perskaitė A. Juškevičius. Planas paruoštas gerai, išmąstytas ir realus, kurio pagrindinės ir suglaustos mintys yra šios:

1. Pagrindiniai skyriaus veiklos uždaviniai :

a) įtraukti į skyriaus veiklą Čikagoje ir apylinkėje gyvenančius ramovėmis;

b) suaktyvinti skyr. narių veiklą;

c) rengti kultūrines popietes, ruošti simpoziumus, išvažiavimus į gamtą, ekskursijas;

d) išlaikyti ir ugdyti lietuvių tautinį ir valstybinį atsparumą, kilnias bei gražias tradicijas, papročius;

e) gaivinti, stiprinti, ugdyti tėvynės Lietuvos ir lietuvių tautos meilę, jai pasiaukavimą;

f) bendradarbiauti ir palaikyti glaudžius ryšius su tomis organizacijomis ir veiksniais, kurie siekia ir

Naujoji Čikagos sk. v-ba; iš k.: K. Leknickas —pareng. vad., V. Senda — sekr., J. Kulikauskas — vicepirm., A. Juškevičius — pirm., J. Litvinas —iždininkas.

remia Lietuvai ir lietuvių tautai laisvės ir nepriklausomybės atgavimą;

g) rinkti Lietuvos Laisvės kovų medžiagą ir dokumentus;

h) kelti aikštėn ir skelbti rusų komunistų padarytas ir daromas Lietuvai, lietuvių tautai ir visai žmonijai skriaudas ir žalą.

Numatyta 1971 m. atlikti šiuos svarbesnius darbus:

2. Skyriaus narių susirinkimai:

1971 m. sausio 24 d., kovo 14 d.,

balandžio 25 d., birželio 6 d., rugsėjo 12 d., lapkričio 7 d., 1972 m. sausio 7 d. (visi susirinkimai 12 val. Jaunimo Centre).

3. Skyriaus v-bos posėdžiai.Jie numatyti kas mėnuo, pirmą mėnesio sekmadienį ir esant reikalui — pirmininko nuožiūra.

4. Vasario 16-tosios minėjimas.

5. Paskaitos.

6. Kultūrinės popietės.

7. Mirusiųjų ramovėnų kapų lankymas.

8. Birželio 13-14-15 dienų liūdnosios sukakties minėjimas.

9. Išvažiavimas į gamtą kartu su D. Liet. K. Birutės d-jos narėmis.

10. Lietuvių Fondas ir jo rėmimas.

11. Pavergtųjų Tautų minėjimas.

12. Dariaus ir Girėno minėjimas.

13. žurnalo “Karys” remti pobūvio rengimas.

14. Vėlinių Dienos su lietuviškomis tradicijomis minėjimas.

15. Lietuvos Kariuomenės atkūrimo minėjimas.

Skyriaus pirmininkas, perskaitęs veiklos planą, prašė visų ramovėnų prisidėti prie jo įgyvendinimo.

Tik suglaudintom gretom, nepalaužiamu ryžtu ir gerų norų vedini, mes atsieksim tą, ką iš mūsų kiekvieno reikalauja gyvenamasis lietuvių tautos momentas. Pirmininkui užklausus, kas norėtų pasisakyti dėl šio plano, M. Rėklaitis pareiškė, jog veiklos planas labai kruopščiai paruoštas, todėl jo įgyvendinimą, yra mūsų šventa pareiga, v-bai padėti.

Sekė Garbės Teismo sprendimo, dėl kilusio ginčo tarp LVS “Ramovės” Centro valdybos ir K. Ališausko, skaitymas.

LVS “Ramovė” Centro v-bos aplinkraščių Nr. 100 ir 101 skaitymas.

Centro v-bos aplinkraštį Nr. 100, liečiantį CV atsistatydinimą ir priežastis, perskaičius, M. Rėklaitis, kaip buv. Lietuvos Karo Istorijos komisijos pirm. ir K. Ališauskas, kaip tos k-sijos sekretorius, prašė leisti ir kitai pusei, t.y. C. v-bos kaltinamajai, pasisakyti veikalo leidimo reikalu. Kadangi šis klausimas jau buvo keltas ankstesniuose skyriaus narių susirinkimuose ir nuodugniai išsiaiškintas, todėl pirmininkaujantis prašė antrajai pusei, paduoti pareiškimą raštu, kuris būtų perskaitytas susirinkime ir raštas prijungtas prie bylos.

Aplinkraštis Nr. 101, liečia rinkimų tvarką naujos Centro v-bos ir pristato kandidatus. St. Juras, išgirdęs ten ir savo pavardę, prašė jį išbraukti iš kandidatų sąrašo, nes niekas konkrečiai jo kandidatauti neprašė. Beto, jis tik pirmą sykį, šiame susirinkime, išgirdo, kad C. v-ba, neišbuvusi pilno laiko, iš prisiimtų pareigų pasitraukė. Kol. Grigaravičius, nustebęs klausia, jeigu jau C. v-ba rado reikalą pasitraukti iš pareigų, kokią teisę ji turėjo pavesti Kontrolės komisijai eiti Nominacijų ir Rinkimų komisijų pareigas? Juk tai ne pagal statutą. Šis klausimas buvo prašomas skyriaus v-bos išsiaiškinti su C. v-ba ir apie tai painformuoti sekančiame susirinkime. Taip pat, M. Rėklaitis iškėlė mintį, kodėl pasitraukusioji C. v-ba ir vėl kandidatuoja, nes juk taip reikalo, t.y. veikalo leidimo, nepagerins ir Garbės Teismo sprendimo nepakeis. Siūlo, jog gal būtų vertinga, Centro valdybą sudaryti kitame JAV mieste, kur yra Ramovės skyrius.

K. Leknickas pareiškė, jog jis yra senas skyriaus v-bos narys ir prisimena, jog daugel sykių buvo svarstyta, sudaryti C. v-bos kitur ir tas buvo nagrinėta visų skyrių atstovų suvažiavime, bet prieita vieningos nuomonės, kad Čikagos skyrius yra vienas iš skaitlingiausių ir ten turi būti šiuo metu Centro valdyba.

Kol. Siliūnas pareiškė, jog nėra pagrindo šiuo metu besiginčyti, nes turime paklusti Garbės Teismo sprendimui ir C. v-bos išleistiems potvarkiams, jeigu jie neprasilenkia su statutu; priešingai, prieisime prie netvarkos. Pirmininkaujantis, dėl klausimų: kodėl senosios v-bos nariai vėl kandidatuoja, pareiškė, kad niekas jiems negali drausti, jeigu tai atitinka statuto reikalavimams, o juk rinkėjams yra paliekama pilna teisė už ką atiduoti balsą.

Skaitomas K. Ališausko laiškas, kuriuo jis kreipiasi į skyriaus narius, prašydamas pasisakyti, ar skyrius pritaria jam leisti knygą, “Kovos dėl

Lietuvos Nepriklausomybės”, vienam, negavus iš C. v-bos sutikimo, nors jis daug kartų jieškojęs būdų bendradarbiauti veikalo išleidime su C. v-ba, bet ten neradęs pritarimo. Šį klausimą pastačius balsavimui, 14 pasisakė, jog baigti jį spausdinti, prieš balsų nebuvo, o likusieji susilaikė, nes turimas Garbės Teismo sprendimas.

Svarstant klausimus ir sumanymus, A. Juškevičius prašė skyriaus pasisakyti, ar skyrius sutinka prisidėti prie Liet. D. K. Birutės d-jos ruošiamo veiklos dvidešimtmečio sukakties minėjimo. Skyrius pareiškė savo sutikimą. Kol. Žygas, klausia, ar skyriaus v-ba yra kontakte su tais veiksniais, kurie rūpinasi Bražinskų gelbėjimo reikalu. Skyriaus v-bos pirm. A. Juškevičius pareiškė, jog valdyba seka ir aktyviai prisideda prie lietuvių, siekusių laisvės, gelbėjimo.

Susirinkimas, užtrukęs virš trijų valandų, buvo baigtas. Jis praėjo gana įtemptoje nuotaikoje, ypač dėl knygos ‘‘Kovos dėl Lietuvos Nepriklausomybės”. Kilęs nuomonių skirtumas, neesminiuose dalykuose, bet formos ir vargiai yra pateisinamas jo išleidimo vilkinimas, nes juk surinktoji istorinė medžiaga yra krauju rašyta tūkstančių gyvųjų ir mirusiųjų nuosavybė, o ne vieno ar grupės asmenų. Kuo ji greičiau pasieks skaitančiąja visuomenę, tuo ji geriau

pasieks savo tikslą, nes Nepriklausomybės kovų dalyvių skaičius kasdien mažėja, o jie dar galėtų įnešti nemaža patikslinimų, kaip brangiai perkama laisvė. Gyvenkime mūsų tautos giesmės - himno dvasia: “...Vardan tos Lietuvos vienybė težydi.”

St. J-ras

DETROITO SKYRIUS PAMINĖJO DVIDEŠIMTS METŲ VEIKLOS SUKAKTĮ

Kovo 21 d. Detroito ramovėnai sušaukė Lietuvių Namuose skyriaus susirinkimą ir kartu paminėjo savo veiklos 20 metų sukaktį. Skyrius savo sąrašuose turi 25 narius. Į susirinkimą atvyko ir jame dalyvavo daugiau kaip pusė skyriaus narių. Susirinkimą atidarė skyriaus pirmininkas Jonas Šepetys ir taręs žodį, pakvietė, atsistojimu ir tylos minute, pagerbti mirusius skyriaus narius. Susirinkimui pravesti pakvietė: buvusį Lietuvos ministerį pirmininką gen. Joną Černių — pirmininku ir Viktorą Perminą — sekretoriumi.

Skyriaus veiklos pranešimus padarė: valdybos pirmininkas Jonas Šepetys, sekretorius Kazys Daugvydas, iždininkas Bronius Tatariūnas ir revizijos — Česys Šadeika.

Skyriaus iždininko Broniaus Tatariūno ištrauka iš kasos knygos, finansų stovis, apimantis net dvidešimts metų laikotarpį, buvo kruopščiai paruošta, atspausdinta ir nariams išdalinta. Skyrius tame laikotarpyje yra surinkęs ir išsiuntinėjęs $4,120.50. Didžiausia suma buvo pasiųsta L. K. Invalidų draugijai — $1,846.00; LVS “Ramovė” nariams ir jų šeimoms mirus užuojautoms, gėlėms ir įamžinimui L. Fondan — $284.00; KARIO žurnalui paremti — $260.00; Lapkričio 23 ir Vasario 16 d. paminėjimams

— $255.00; Vasario 16 d. minėjimuose duotos aukos — $166.00; Jaunimo kongr. sportui, išvykoms ir kitų organizacijų rėmimui — $150.00; Mišioms už žuvusius dėl Lietuvos laisvės — $175.00; LVS Centro valdybai

— $225.50; LVS Spaudos fondui — $242.00; Nežinomą Karį įamžinti L. Fondui per Centro valdybą •—- $57.00; Vasario 16 gimnazijai — $92.00; L. Fondui — $200.00; Detroito Lietuvių Namų draugijai — $100.00; Detroito Liet. Organizacijų centrui ir Lietuvių Bendruomenei — $64.00; Maironio minėjimui išlaidos — $138.00.

Sudaryta piniginė apyskaita rodė, kad skyrius metų bėgyje turėjo: $144.00 pajamų, $86.00 išlaidų ir saldo 1971 m. sausio 1 d. turi $58.00.

Susirinkime buvo perskaitytas LVS “Ramovė” Garbės Teismo nutarimas ir išsiaiškinimas, kas liečia ramovėną K. Ališauską dėl jo parašytos “Kovos dėl Lietuvos Nepriklausomybės” knygos; nutarimas priimtas dėmesin.

Nutarta 1971 m. bendromis jėgomis su LKK savanoriais, birutininkė-

LVS Ramovės Detroito skyriaus visuotinis susirinkimas, įvykęs š.m. kovo 21 d. Sėdi iš k.: Mykolas Vitkus, Vincas Tamašiūnas, gen. J. Černius, J. Šepetys, K. Daugvydas, Stasys Šimoliūnas; II eilėje stovi: Antanas Grinius, Stasys Malinauskas, Antanas Petrauskas, Bronius Tatarūnas, Viktoras Perminas, Česys Šadeika, Mar. Šnapštys, Leonas Kalvėnas, Vincas Šonka.

mis ir šauliais surengti Lietuvos Kariuomenės atkūrimo paminėjimą, su programa ir dovanomis (loterija) ir gautą pelną pasiųsti žurnalui Kariui paremti.

1971 m. skyriaus valdyba buvo perrinkta ta pati ir ją sudaro: pirmininkas Jonas šepetys, sekretorius Kazys Daugvydas ir iždininkas Bronius Tatariūnas. Revizijos komisiją sudaro: pirmininkas Česys Šadeika ir narys Antanas Petrauskas.

Susirinkime buvo atlikti balsavimai ir į Centro valdybą. Daugiausia balsų surinko šie kandidatai: S. Dirmantas, K. Dabulevičius, J. Gaižutis, M. Naujokas, A. Repšys, P. Dirkis ir E. Vengianskis. Balsavimus pravedė išrinkta komisija: Leonas Kalvėnas, Juozas Leščinskas ir Jurgis Rekašius.

Susirinkimo pradžioje buvo padarytos skyriaus ir valdybos narių nuotraukos, kurios bus pasiųstos ir tilps leidžiamoje LVS “Ramovė” II dešimtmečio veiklos knygoje.

Susirinkimui pasibaigus, skyriaus dvidešimts metų sukakties proga, buvo suruošti užkandžiai ir kavutė. Dalyvavo dvidešimts žmonių. Gražus supuolimas. Dvidešimts metų sukaktis — dvidešimts žmonių skyriaus narių ir svečių. Užkandžius paruošė ir šeimininkavo: Juozas ir Marija Kinčiai ir Vera Kulbokienė.

Detroito ramovėnų skyrius vėl gyvas ir veiklus, nors dvidešimts metų laikotorpyje yra pergyvenęs krizę ir buvo net kurį laiką sustojęs veikti.

A. Grinius

ŽUVUSIŲJŲ PAMINKLINĖ LENTA MELBOURNE

Vasario 14 d. Melbourne įvyko dvasinė šventė, kai Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 53-čiųjų metinių minėjimo metu, buvo iškilmingai pašventinta Lietuvių Karių Veteranų s-gos “Ramovė”, Melbourne, pastangomis ir visuomenės aukomis, Lietuvių Namų koncertų salėje įruošta paminklinė lenta žuvusiems dėl Lietuvos laisvės pagerbti.

LVS Ramovės Melbourno sk. įrengtas paminklas žuvusiems dėl Laisvės.

Paminklo šventinimo iškilmės buvo pradėtos ramovėnų pirmininko V. Šalkūno išsamia ir prasminga kalba. Kalbėtojas, nurodęs mūsų tautos kančių istoriją, pastebėjo, kad toji kančia atvaizduota ir šitame paminkle kur prie Gedimino Stulpų fone esančio Rūpintojėlio, sielvarte suklupusi motina verkia žuvusiųjų dėl Lietuvos laisvės.

Daug tūkstančių motinų verkė savo sūnų ir vyrų, kurie nebegrįžo nuo Vorkslos ir Žalgirio, iš sukilimų ir kovų su maskoliais. Kiek daug nebegrįžo iš Nepriklausomybės kovų prie Dauguvos, Radviliškio, Augustavo, Vilniaus ir Klaipėdos. Kiek daug motinų išverkė akis kai nebesulaukė savo vienturčio sūnaus grįžtant iš partizaninių kovų, iš Vokietijos ir Rusijos kacetų ar Sibiro tremties.

Paminklas — tai kūrinys jauno lietuvio skulptoriaus Rimgaudo Baleišio.

Paminklą atidengti buvo pakviesti Vyčio Kryžiaus kavalieriai, savanoriai-kūrėjai plk. Bronius Paškevičius, Andrius Tamulevičius ir Jonas Giedraitis.

Šventinimo apeigas atliko kun. Pr. Vaseris, vėliau savo žodyje pasveikinęs Melbourno ramovėnus už tokio puikaus sumanymo įgyvendinimą ir pakvietė visus, panašiai kaip Kaune, prie Než. Kareivio kapo, susikaupus maldoje, pagerbti žuvusius dėl Lietuvos laisvės.

Kariai-ramovėnai, skautai, sportininkai ir tautinių šokių grupė Gintaras, palydėti mažyčių mergaičių su degančiomis žvakutėmis, prie paminklo padėjo vainikus, Šis momentas ne vienam suvilgė skruostus gailia ašara, prisiminus savo kovos draugus.

Paminklo iniciatorius, ramovėnus, sveikino Melbourno lietuvių kapelionas kun. Pranas Vaseris, Liet. Kat. Federacijos pirm. J. Petraitis ir Lietuvių Namų Tarybos pirm. A. Bladzevičius, o skulptoriui R. Baleišiui buvo įteikta gėlių. Šventei pritaikytą gražią ir tikrai turiningą paskaitą skaitė jaunosios kartos atstovas Rimas Šarkis. Paskaita buvo įdomi, taikli ir verčianti susimastyti mūsų jaunimo ir lietuvybės išlaikymo reikalais.

Oficialiai paminklo šventinimo apeigų daliai baigiantis, ramovėnų valdybos sekretorius Alb. Pocius perskaitė paminklo šventinimo aktą, o pirm. Vyt. Šalkūnas — paminklui aukojusių valios pareiškimą. Po himno, išnešus vėliavas, turtingą ir gerai paruoštą meninę dalį atliko jaunimas vadovaujamas E. Šilienės ir H. Statkuvienės. Visa paminklo pašventinimo programa ir meninė dalis buvo labai įspūdinga ir giliai prasminga, o tiek daug jaunimo dar niekada nebuvo taip aktyviai dalyvavę minėjime. Taip gi, Melbourno lietuviškoji visuomenė gausiai atsilankė į šią nepaprastą šventę. Tai parodo, kad mūsų visuomenė tebėra ištikima kovojančiai tautai ir tebetiki į Lietuvos prisikėlimą. Tai akivaizdus nurodymas kuriuo keliu reikia visiems eiti.

Visų padėka priklauso ramovėnų pirm. Vytautui Šalkūnui kuris tiek daug darbo ir širdies įdėjo statant šį paminklą. Taip pat, padėka skulptoriui Rimgaudui Baleišiui, kuris suprato ko mūsų širdys trokšta. Padėka ir Lietuvių Namų Tarybai kuri maloniai leido šį paminklą pastatyti koncertų salėje. Alb. Pocius

Paminklo dedikacijos metu kalba Melbourno sk. pirm. Vyt. šalkūnas.

ŠAULIO JONO KALNĖNO FONDĄ PASITINKANT

Vladas Mingėla

LŠST 1971 m. pradžioje paskelbė Spaudos Informacijoms reikalams š. J. Kalnėno fondą. Fondo atidarymo aplinkraštyje Nr. 2 yra nusakyti ir apibrėžti to Fondo ateities veiklos keliai bei tikslai, būtent:

Kad šauliškoji veikla, išsibarsčiusi Kanados ir JAV žemės plotuose, nedingtų ateities Lietuvai be istorinių pėdsakų, tuo rūpinasi uolūs ir pasišventę šauliškos spaudos laikraštininkai, tos organizacijos korespondentai.

Toliau bylojama:

Nemokant šauliškos spaudos bendradarbiams jokių honorarų, tačiau norint paremti ir juos paskatinti, ir tuo pačiu, pagyvinti šauliškąją periodinę spaudą, sutelkti draugėn daugiau žymių laikraštininkų-šaulių, kad tie laikraščiai, kurie remia Šaulių s-gos veiklą turėtų daugiau nuolatinių bendradarbių-korespondentų, bet taip pat, kad jų straipsniai keltų ir rodytų šauliškosios ideologijos prasmingumą, pavaizduotų šiaurės Amerikos šaulių veiklą ir ją propaguotų, skatintų jaunesniuosius jungtis į šaulių sąjungos žygiuojančias eiles, nutarta atitinkamai labiau uolių ir pasišventusių šaulių laikraštininkų darbą iškelti ir juos pagerbti. Šiam tikslui pasiekti, kad atrinktų labiau pasižymėjusius šaulius laikraštininkus, LŠST C.v. paskyrė Premijoms skirti komisiją: 1. Stepas Jakubickas, 2. Karolis Milkovaitis, 3. Petras Petrušaitis ir 4. Vincas Tamošiūnas — kandidatas ir pavaduotojas (LŠST C.v. pirm.).

Premijoms skirstyti komisijos veiklos kadencija bus trumpa (jeigu Lš ST C.v. ras reikalo ją gali prailginti dar vieneriems metams), tik vienų metų; kitais metais galės būti sudaryta kitoje vietovėje ir iš kitų šaulių.

Pirmasis dovanų ir atitinkamų pažymėjimų įteikimas bus pravestas 1971 m. Šauliškosios Ideologinės -Kultūrinės savaitės metu, birželio 13-20 d. laikotarpiu, Dainavoje, Manchesteryje, Michigane.

1971 m. iš redaktoriaus š. Jono Kalnėno fondo, numatyta paskirti tris dovanas: I — 100, II — 75 ir III — 50 dolerių. Be to, pasižymėję Šaulių sąjungos darbų kėlėjai bei propaguotojai bus apdovanoti atitinkamais garbės pažymėjimais. “Trimito” red. Jono Kalnėno Fondui sustiprėjus, numatytos dovanų sumos galės būti padidintos. Visi šauliai (ir ne šauliai), kviečiami tapti šio naujo šauliškojo Jono Kalnėno Fondo mecenatais.

Truputis žinių apie buvusį “Trimito” redaktorių J. Kalnėną

Šaulys Jonas Kalnėnas g. 1901 m., Antalgės kaime, Rimšės v., Zarasų aps. Jis šaulys — karys savanoris — Klaipėdos krašto vadavimo dalyvis. Lietuvos Universitete Kaune studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Iškilus žurnalistas-publicistas. 1932-1940 m. taisė Lietuviškosios Enciklopedijos, Kaune leidžiamos, kalbą. Tas parodo jį buvus neeiliniu kalbininku-lituanistu. Ypač buvo aktyvus ir didelis idealistas Šaulių sąjungos veikloje, Lietuvos kariuomenės Kūrėjų - Savanorių sąjungoje, Draugijoje Užsienio Lietuviams Remti, Vilniui Vaduoti sąjungoje, Lietuvos Žurnalistų sąjungoje, Lietuvių Kalbos draugijoje ir kitose organizacijose. Bendradarbiavo: “Kariškių žodyje”, “Karyje”, gi nuo 1922 m. buvo nuolatinis “Trimito” bendradarbis. Nuo 1931 m. kovo 1 d., iki 1940 m. birželio 15 d. — vyr. “Trimito” redaktorius. Jo nuveikti Tėvynei Lietuvai pasiaukojimo kupini darbai, rodo š. Joną Kalnėną buvus dideliu lietuvių tautos veikėju ir Lietuvos patriotu. 1940 m. liepos mėn. maskvinės NKVD kalintas, kankintas, vėliau buvo išvežtas į sovietinę koncentracijos stovyklą šaltame Sibire, kur ir mirė kankinio mirtimi 1942 metais.

Savo laiku “Trimite” jis rašė: "Nėra didesnės meilės savo tautai, savam kraštui ir saviems žmonėms, kaip sudėti ant savo tėvynės aukuro gyvybės auką. Tokia meilė yra nemari — amžina.”

Tikiu, jog kiekvienas šaulys supras bei įvertins Spaudos Informacijos fondo reikšmę ir prisidės savo auka prie fondo išugdymo. Kai šis J. Kalnėno fondas sustiprės, galėsime remti ne tik šaulius laikraštininkus, pasižymėjusius šauliškųjų darbų propagandos darbe, bet, taip pat, šauliškųjų knygų leidimą, sportuojantį jaunimą ir daug kitų panašių kultūrinių darbų. Be to, reikėtų pagalvot ir apie pastovią “Kario” paramą.

ANYSŲ “ŽYMIOS LIETUVĖS MOTERYS”

Kiek žymių savų moterų žino lietuviai? Kuo jos garsios, pagarbios? Kuo jos prisidėjo prie lietuvių tautos didžių laimėjimų, ar karo žygiuose?

Per maža raštų, per maža duomenų turėta apie žymias istorines lietuves moteris. Čia didelėn talkon atėjo dr. Martynas Anysas ir Valerija Anysienė, vyras ir žmona, parengę knygą, 1970 m. išleistą Lietuvos Skautų Sąjungos, Kanados rajono.

Kur dainos apie karinius lietuvių tautos įvykius?

Įvadą autoriai pradeda:

“Mums, senosios ir galingosios lietuvių tautos ainiams, krinta į akis faktas, kad dabartinėse lietuvių tautinėse dainose, nors jų skaičiuojama tūkstančiais, beveik nėra girdėti apie lietuvių tautos istorinius, politinius bei militarinius įvykius. Tokių pasakojimų būtų galima laukti apie didelį senovės lietuvių tautos išsiplėtimą Europos rytuose ir pietuose, po didelių karinių žygių į Maskvą, Did. Naugardą ir prie Juodųjų jūrų. Ir žinomas Karaliaučiaus universiteto profesoius L. Rėza sako neradęs lietuvių dainose istorinių įvykių, nors spėja, kad tokių dainų turėję būti.”

Vertingas paklausimas, kurį lai bando panagrinėti mūsų dainų tyrinėtojai.

Ir tuoj skaitome toliau:

“Reikia manyti, kad tokioje karingoje tautoje, kaip buvo senovės lietuviai, turėtų būti atsiminimų dainose apie didžiuosius karinius įvykius, karvedžus ir jų laimėjimus. Galima manyti, kad dainas mėgstančioji lietuvių tauta seniau apie tai dainuodavo”.

Čia autoriai pasitaikina kitos tautos žmogų:

“Lenkų rašytojas K. M. Bogusz savo knygoje “Apie lietuvių tautos kalbą ir pradžią”, atspausdintoje 1910 m., reiškia nuomonę, kad augštas lietuvių kalbos išsivystymas leidžiąs prielaidą, jog senovėje lietuvių kalba buvusi sukurta gausi literatūra ir net mokslas. Visi dalykai betgi dingę vėlesnių didžiųjų perversmų audrose ir verpetuose, dažnai neužrašyti”, (vii pusl.).

O kur lietuvių kariški šokiai?

Anysų klausimai įdomūs bei svarbūs. Dėl jų vertėtų knistis po senuosius raštus, bandyti aiškinti paslaptį.

Greta dainų, tačiau, nepamirštini ir tautiniai lietuvių šokiai. 1956 m. birželio 23 d. "Naujienų” priede “Literatūra”, nr. 319, paskelbtas Algirdo Gustaičio rašinys “Kur dingo lietuvių tautos kariški šokiai?” Tenai, be kitko, skaitome:

“Nesinori tikėti, kad taip karinga buvusi lietuvių tauta neturėjo savo kariškų šokių. Mūšiai, žygiai, grobiai, šventės ir džiaugsmai, po viena kitą sekusių pergalių, turėjo būti palydimi šokiu.

Neįtikėtina, kad lietuvių šokiai buvo vien gamtos motyvų. Jeigu kariškai nuotaikai sukelti buvo dainų (tokių ir dabar žinome), tai turėjo būti ir kariškų šokių.”

“Galimas dalykas, per šimtus okupacijos metų priešai mirtinai užgniaužė mūsų kariškuosius šokius. Jie, kaip dabartiniai sovietai, leido šokti tiktai pasinguosius šokius, atitrau-kančius ryžto mintį. Kariškieji lietuvių šokiai, manau, buvo nesuderinami su okupanto politika, kas visai suprantama. Šitaip galvojant, “Blezdingėlė”, “Kepurinė”, “Rugučiai”, “Lenciūgėlis”, “Kalvelis” ir kiti šokiai padėjo sužlugdyti lietuvių karišką nuotaiką.”

Praėjo keliolika metų nuo tų minčių iškėlimo, bet dar, berods, niekas jų pilniau nepanagrinėjo.

Kas buvo Agluona ir Mirga?

Anysų knygoje aprašyta trylika žymių lietuvių moterų, apie kai kurias iš jų visai nedaug ar nieko nežinoma.

Gerai, čia jums mažutis klausimėlis: Kam ir kada taip galėjo būti kalbėta:

“Dar tą pačią naktį prie pilaitės vartų kunigaikštienė išgirdo triukšmą. Vėl suskambėjo sidabrinis varpelio balsas.

— šviesiausia kunigaikštiene, — jai pranešė tarnaitė, — prie pilies vartų laukia bajoras Mongirdas su savo palydovais. Nusilpęs nuo kovose gautų žaizdų, jis prašo sau ir savo palydovams nakvynės ir kelioms dienoms poilsio.

— Tuojau įleiskite juos, o bajorą Mongirdą įveskite į menę, noriu su juo pasikalbėti, — liepė Agluona”. (110 psl.).

Ne egzaminavimui rašomos šios eilutės, tik paskatinimui daugiau ir geraiu žinoti lietuvių tautos istoriją.

Knygoje aprašomi: Jūratė ir Kastytis, Neringa, Žemaitė (žemaičių karalienė), Aldona Gediminaitė, Birutė, Mirga, Agluona, Ona (Didž. Lietuvos kunigaikštienė), Sofija Vytautienė, Barbora Radvilaitė, Klara-Skaistutė, Emilija Platerytė.

Naudodamiesi įvairia senąja literatūra, autoriai davė vertingą knygą, pilną įdomių duomenų, pasiskaitymų, nuotykių, karo epizodų aprašymų. Veikalas rekomenduotinas įsigyti ir skaityti.

Dr. Martynas ir Valerija Anysai: “Žymios lietuvės moterys”. Spaudė “Žiburių” spaustuvė, 941 Dundas St. W., Toronto, Ont. Canada. 288 psl. Kaina 7.50 dol. Galima įsigyti ir pas autorius adresu: 292 Indian Rd., Toronto 3, Ont., Canada. Kietu viršeliu, aukso spalvos įrašais.

Algirdas Gustaitis

GERB. REDAKTORIAU.

Šių metų vasario mėn. Kario numeryje tilpo ponios S. Knystautienės atsiminimai apie Šaulių s-gos aviaciją ir jos pačios mokymąsi skraidyti. Kadangi aš pats priklausiau Šaulių aviacijos būriui ir su aviacijos veikla esu susipažinęs, norėčiau atitaisyti keletą mažų netikslumų.

Pirmiausiai, aš manau kad visiems aviatoriams yra žinoma, kad Amerikos lietuvių padovanotą lėktuvą atvežė lakūnas Šaltenis, o ne Vaitkus (Vaitkus perskrido Atlantą, po Dariaus ir Girėno) kaip autorė rašo. Perdavęs lėktuvą paaiškino esantiems ir būsimiems lakūnams, kad lėktuvas yra skirtas pradiniam apmokymui ir su juo jokios akrobatikos negalima daryti, išskyrus apversti paprastą kilpą, nes jo (lėktuvo) konstrukcija yra persilpna; todėl p. Knystautienės aprašymas, kad lakūnas Kuosaitis išdarinėjo visokias išdaigas su tuo lėktuvu ore, negali atitikti tikrenybei, nes jei jis tai būtų daręs, tai lėktuvas būtų tik gabalais išsiskirstęs, tačiau, jeigu jis taip darė, tai buvo labai pramuštgalviškas žingsnis, kuris negalėjo būti toleruojamas.

Jei būrio vadas sakydavo, kad lėktuvui svarbiau prisipilti vandens kaip benzino, tai manau labai įdomu su kokiais lėktuvais pats vadas skraidė? Aviacijos būrio turimi lėktuvai, kaip tas "Cub” arba “Klem”, turėjo motorus oru aušinamus, ir todėl sakyti kad neturint vandens šaldymui sugadinsi motorą, būtų labai netikslu. Karo aviacijos keletas lėktuvų buvo motorais aušinamais vandeniu, bet jie šaulių aviacijos būriui buvo neprieinami.

Toliau, norisi pastebėti, kad autorės aprašytas lėktuvo greičio nustojimas irgi nėra tikslus. Nustojęs greičio lėktuvas nėra mėtomas, bet jo nosis sminga žemyn ir smigdamas jis eina į suktuką ir jei lakūnas neturi reikiamo augščio išvesti lėktuvui iš suktuko, skridimas baigiasi avarija.

Jei autorei pavyko iš to “mėtymo” išeiti gana lengvai, tai greičiausiai ir būta tik labai neramaus oro.

Labai malonu sužinoti, kad išeivijoje yra buvusių šaulių aviacijos būrio narių, ir dar maloniau, yra paskaityti tokių įdomių atsiminimų, kaip p. Knystautienės, kurie primena mums visiems skraidžiusiems “kryžiaus kelius”. Ir šiuo metu, raižant Amerikos padangę moderniais lėktuvais, ir po daugelio valandų ore, ta praeitis atrodo buvęs gražus sapnas.

Lakūnas Antanas Balsys

Naugatuck, Connecticut

A.A. GEN. ŠT. MJR. ANTANAS JONAITIS

1971 m. kovo 25 d. 3 v. po pietų, ligoninėje, mirė gen. št. mjr. Antanas Jonaitis, palikdamas giliam nuliūdime žmoną. Izabelę, dukrą Rimgailę -Reginą Nasvytienę su vyru Donatu ir anūkėmis, seseris — Antaniną Jonynienę su vyru Detroite ir Oną, Eleną ir Agotą Lietuvoje.

Antanas gimė 1899 m. lapkričio 19 d. Norvaišių kaime, Būblelių valsč. Šakių apsk., ūkininkų šeimoje. Baigęs pradžios mokyklą įstojo į gimnaziją Vilkaviškyje. Gimnazijoje mokydamasis įsitraukia į Liet. šaulių sąjungos darbą ir skautus. Tie darbai ir nulėmė jo gyvenimo eigos kelią: jis įstoja į Lietuvos Karo mokyklos V laidą, ją sėkmingai baigia 1923 m. ir pakeliamas į leitenanto laipsnį. Buvo paskirtas į 9 pėst. pulką. Dalyvauja Klaipėdos sukilimo vykdyme. 1926.1.1 perkeliamas į 4 pėst. pulką.

Būdamas Marijampolės ir Panevėžio įgulose, liuoslaikį naudoja mokslinių žinių pagilinimui. 1928 m. jis siunčiamas į Augšt. Karo Technikos kursus, kuriuos sėkmingai baigęs, perkeliamas į Ryšių batalioną. 1934 m. baigė Vytauto Didžiojo Augštąją Karo mokyklą ir buvo pervestas į gen. štabo karininkų korpą. Perkeltas į kariuomenės štabo II skyrių, 1935 m. buvo pakeltas į gen. štabo majoro laipsnį. Buvo atžymėtas Gedimino ordinu ir Lietuvos Neprikl. medaliu. Komun. Rusijai okupavus Lietuvą, 1940 m. rugpjūčio 4 d. jis buvo atleistas į atsargą.

1944 metais bolševikams artėjant į Lietuvos teritoriją, Antanas su šeima pasitraukė į Vokietiją. Karui baigiantis Antanas apsigyveno Regensburge ir vėliau Schoenfeldo lietuvių stovykloje. čia jis įsitraukė į stovyklos administracinį darbą skautų ir visuomeninę veiklą. Susidarius galimybei emigruoti į JAV, jis su šeima, 1949 m. atvyko į Clevelandą, Ohio, gavo darbą Twist Drill Co., kur ir dirbo iki buvo atleistas į pensiją.

Kaip Lietuvoje, Vokietijoje, taip ir atvykęs į Clevelandą, tuoj įsitraukė į skautų veiklą. Jis veikė ir Lietuvių Bendruomenėje.

Kai 1950 m. liepos 22 d. įsikūrė LVS Ramovės Clevelando skyrius, A. Jonaitis judriai prisidėjo prie ramovėnų organizavimo ir vadovavimo: 1952 m. buvo skyriaus iždininkas, 1953 m. — skyriaus vicepirmininkas, 1958 m. ir 1960 m. — skyriaus pirmininkas. 1958 m. A. Jonaičiui pirmininkaujant skyrius įsigijo vėliavą. Ją išsiuvinėjo ponia Izabelė Jonaitienė. Be to, A. Jonaitis buvo ir Vasario 16-sios gimnazijos rėmėjų būrelio vadovas; dalyvavo Radio Klubo darbe, kurį rėmė pinigais. A. Jonaitis rėmė sportininkus, dalyvavo jų sudarytuose komitetuose, organizavo sporto šventes. Kur tik būdavo įsipareigojęs — pareigas sąžiningai ir stropiai atlikdavo.

A.a. gen. št. mjr. Antano Jonaičio kūnas buvo pašarvotas Della E. Jakubs & Son laidojimo įstaigoje, Clevelande. Atsisveikinimas įvyko kovo 28 d., 7-9 val. vakare; lietuvių visuomenė užpildė laidojimo įstaigą. Atsisveikinimui vadovavo Juozas Stempužis. Karstas buvo pridengtas tautine Trispalve. Prie karsto stovėjo garbės sargyba, pamainomis po 2 ramovėnu ir po 2 skautu. Stempužis šiltais žodžiais palygino Antano veiklą su plačiašakiais ąžuolais, kurie atlaiko audras.

Kalbas pasakė: Vl. Knystautas — LVS Ramovės Clevelando skyriaus ramovėnu vardu, A. Mikoliūnas — karininkų vardu ir Vasario 16 gimnazijos būrelių vardu, F. Eidimtas — Liet. Bendruomenės ir LF vardu, dr.

K. Pautienius — Clevelando šaulių kp. vardu, Karalius — Clevelando skautų tunto, N. Kersnauskaitė — Clevelando skaučių tunto, V. Nagevičienė — sesių birutininkių, Malcanas — bičiulių ir prof A. Augustinavičienė — giminių vardu. Kun. K. Žemaitis kalbėjo maldą, padedant skautams. Minėjimas pradėtas “Lietuva brangi” ir baigtas “Marija, Marija” giesme.

Kovo 29 d. 9 v. ryto, iš laidotuvių įstaigos, velionis buvo nulydėtas į Šv. Jurgio bažnyčią, kurioje kun. K. Žemaitis atnašavo šventas Mišias už jo sielą, ir nulydėjo į Clevelando Visų Sielų kapines. Kapinėse atsisveikinimo kalbas pasakė Gediminas iš Čikagos ir dr. K. Pautienius. Clevelando ramovėnu sk. pirm. Vl. Knystautas tautinę vėliavą, nuimtą nuo karsto, įteikė velionio našlei Izabelei Jonaitienei.

Sesės birutininkės surengė naujosios parapijos salėje pusryčius ir pavaišino visus, kurie palydėjo velionį Antaną į kapines.

Teis. mjr. L. Leknickas

A. A. LTN. KLEMENSAS BALTOKAS

Sekmadienio vakare, rugsėjo 30 d. atsiskyrė nuo mūsų amžinai Klemas Baltokas.

Gimęs 1916 m. lapkričio 23 dieną, Vaidmeniu kaime, Žagarės valsčiuj, Šiaulių apskrity, ūkininko šeimoje. Mokslus ėjo Žagarėje ir Joniškio gimnazijoje. Baigė Šiaulių mokytojų seminariją. Karo mokyklą baigė aspirantu ir kurį laiką mokytojavęs, grįžo į karinę tarnybą į D. L. Kunigaikščio Gedimino pėstininkų pulką Ukmergėje, širdimi visą savo gyvenimą išliko lietuvybės ir tėvynės laisvės karys. Priklausė Melbourno Karių Veteranų “Ramovei” nuo įsikūrimo dienos ir ilgą laiką jai vadovavo.

Karui pasibaigus, dirbo prie amerikiečių kariuomenės dalinių. Rusams uždarius kelią į Berlyną, Klemas dirbo prie Oro tilto (Airlift Rhein-Main-Berlin). Amerikiečių kariuomenės vadovybei norint atžymėti daugiausia pasidarbavusius prie oro tilto, Klemas paruošė ženklo projektą su įžodžiu: “Work for better peace and justice”, kurs buvo priimtas.

Darbas geresnei taikai ir teisingumui tapo ir Klemo gyvenimo obalsiu. Visa širdimi buvo atsidavęs lietuvybei ir jokio darbo nesigailėjo. Kuriantis Melbourne, Australijoje, lietuvių bendruomenei, Klemas stoja į darbininkų eilę. Jaunai Bendruomenei neturint lėšų veiklai Klemasgrojo lietuviškame orkestre “Neris”, Cathedral Hall šokių salėje, lėšoms telkti. Vėliau grojo B. Zabielos organizuotoje lietuvių kapeloje, pobūviuose ir kurį laiką jai vadovavo. Yra parašęs ir išvertęs dainų, mokėjo groti daugeliu instrumentų: akordeonu, smuiku ir kanklėmis. Daug dirbo Lietuvių Namams, ypač įsigijus pirmuosius Namus Thornbury. Nėra kampo ir dabartiniuose Lietuvių Namuose, kur Klemas nebūtų prisidėjęs; Moterų Seklyčioje Klemo įrengta graži indauja, Bendruomenės Menėje Klemo padarytas didžiulis stalas. Sportininkams padovanojo šachmatų stalą ir įrengė spintą taurėms. Jo padaryta knygų spinta bibliotekoje. Dirbo Bendruomenės valdyboje vienus metus pirmininkaudamas.

Žmogus savo gyvenime arba nutvyksta šviesiu spinduliu, ar išnyksta dienų pilkumoje; Klemas buvo amžinai rusenanti šilta liepsna. Visuomet pasiruošęs padėti, patarti. Buvo nuoširdus, pareigingas lietuvis.

Bet niekas, Klemai, Tavęs taip nepasiilgs, kaip Tavo numylėtas lietuviškas Balmatų kaimelis Philip saloje. Tu jį įkūrei. Tu jam vardą davei. Tu išėjai iš mūsų sodžiaus, mus našlaičiais palikai. Nebeateisi mūsų gatvele įrankiu nešinas... Nebepagrosi mums mėnesienos vakarais — tai būtų gera sugrįžti — nebedainuosi ...

A. Matulevičienė....

Mūsų Pastogė Nr. 36; 1970.9.14

A. A. PLK. LTN. JUSTINAS KUNCAITIS

Suvalkijos lygumų ūkininkų, Agotos (Račiūnaitės) ir Jono Kuncaičių sūnus Justinas, gimęs 1900 m. sausio 5 d., Žaltynų km., Bublelių vaisė., Šakių apskr. mirė nuo plaučių vėžio, 1970 m. lapkričio 18 d. Melbourne, palikdamas žmoną Valeriją, sūnus Vytautą ir Jaunutį.

Plk. Itn. J. Kuncaitis

Iš Marijampolės gimnazijos suolo Justinas, 1918 m. gruodžio meni, išėjo tėvynę ginti savanoriu nuo vergiją nešančios bolševikinės raudonosios lavos.

1919 m. liepos mėn. 6 d. baigęs Karo mokyklos I laidą leitenanto laipsniu, dalyvavo kovose su 3-čiuo-ju pėst. pulku prieš bolševikus ir lenkus. Apdovanotas Savanorio me. daliu ir Gedimino ordinu.

Pasibaigus kovoms, buvo pakeltas kapitonu ir pasiųstas į Augštųjų Karininkų kursus. Juos baigęs, buvo paskirtas 8-to pėst. pulko vado adjutantu. Vėliau, buvo perkeltas į Kauną Karo Policijos viršininku.

Pakeltas majoru, buvo paskirtas į Vyr. kariuomenės štabą. Kilus lenkų - vokiečių karui, buvo paskirtas Palangos ir Žagarės internuotų lenkų stovyklų viršininku, čia išbuvęs iki bolševikinės okupacijos, pačiam prašant, buvo paleistas į atsargą pulkininko leitenanto laipsniu.

Generolui Plechavičiui organizuojant Vietinę Rinktinę, buvo paskirtas Šakių apskrities komendantu, kuriuo išbuvo iki bolševikinės okupacijos.

Karo audroje, pasitraukęs su šeima į Vokietiją, iš Hanau stovyklos, 1949 m. emigravo į Australiją, įsikurdamas Melbourne. Čia aktyviai dalyvavo lietuviškame organizaciniame gyvenime.

1953 m. buvo vienas iš iniciatorių, steigiant L.V.S. Ramovės skyrių, kuriam pirmuosius trejis metus vadovavo.

Būdamas taurus lietuvis patriotas, jaunystėje ginklu, gi senatvėje žodžiu, kovojo dėl augštųjų tautos idealų — pavergtos tautos laisvės nuo komunistinės priespaudos.

Jo troškimas išvysti laisvą - nepriklausomą Lietuvą neišsipildė. Laidotuvės, lapkričio 20 d., vyko iš lietuvių bažnyčios. Karstas buvo uždengtas tautine vėliava, o prie jo stovėjo L.V.S. Ramovės vėliava su garbės sargyba.

Kapinėse atsisveikinimo kalbas pasakė organizacijų vadovai, kurioms velionis priklausė.

V. š.

MIRTIES SUKAKČIAI ARTINANTIS

Jurgis Krasnickas buvo nužudytas 1922 m. spalio 25 d. Jis mokėsi Marijampolėje, Voroneže, Vilniuje ir vėl Marijampolėje. Studijavo Muensteryje, Vokietijoje. Veikė ateitininkų organizacijoje, pavasarininkų sąjungoje ir krikščionių demokratų partijoje.

Jis savo sugebėjimais, išsilavinimu ir veikla buvo išskirtinųjų tarpe. Pažinusių nuomone, jis vertas, kad mirties 50 metų sukakties proga būtų tinkamai prisimintas. Dar svarbiau, kad būtų primintas jo amžiaus jaunuoliams, kad šie žinotų, kiek daug jaunystė gali padaryti gera, jei nukreiptos jėgos teigiama kryptimi.

Ruošiamas apie Jurgį Krasnicką leidinys. Renkami apie jį atsiminimai. Kiekviena žinutė labai branginama. Todėl visi, kurie su juo mokėsi, studijavo ar organizacijose veikė, prašomi parašyti atsiminimus ir nedelsiant atsiųsti šiuo adresu: Pasaulio Lietuvių Archyvas (Jurgio Krasnicko leidiniui), 5620 So. Claremont Avė., Chicago, Illinois 60636.

Vincentas Llulevičius

Partizanai: istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti

Kronika