KALPAS UOGINIUS
Neabejotina, kad vyriausias vokiečių Vakarų fronto vadas, feldmaršalas fon Kliugė, apie 1944 m. liepos 20 d. sąmokslą prieš Hitlerį ne tik iš anksto žinojo, bet jam ir pritarė, nes sąmokslininkų tarpe buvo jo geriausieji bičiuliai, norėjusieji išgelbėti Vokietiją nuo išprotėjusio fiurerio vadovybės kenksmingų pasėkų. Tačiau, įvykiai Vakarų fronte, aršios kautynės buvo visiškai užėmę jo laiką ir dėmesį. Pirmiausia, fon Kliugė buvo pareigos žmogus, antra, jis giliai tikėjo, kad kartą pradėtą karą reikia vesti iki garbingos pergalės, ko fiurerio vadovavimas, tačiau, nežadėjo. Po nepavykusio prieš Hitlerį, jo paties vyr. būstinėje, atentato, prasidėjo “šunų-išdavikų” — kaip juos fiureris vadino — persekiojimas ir “valymas”. Liepos 27 d., feldmaršalo fon Kliugės Vakarų fronto štaban, Hitlerio įsakymu, iš Berlyno, atvyko ypatingi emisarai, išaiškinti feldmaršalo santykių su “išdavikais” ir kartu jo paties vaidmenį sąmoksle. SS dalių generolas Obergas, suprasdamas sunkią Vakarų fronto būklę, padarė viską, ką tik galėjo, kad apsaugotų fon Kliugę nuo įtarimų ir persekiojimo. Dėl to “ypatingasai tardytojas” Hofakeris grįžo į Berlyną “be nieko”, be jokių duomenų apie feldmaršalo sąmoksle dalyvavimą. Fon Kliugė formaliai liko “už įtarimo ribų”. Betgi, feldmaršalų ir generolų nekentęs Hitleris visai tuo nepatikėjo, jis įtarė. Nors feldmaršalo jis iš pareigų nepašalino, tačiau suvaržė jo, fronto vado, veikimo laisvę. Yra tikra, kad po liepos 17-tos d. fon Kliugė jautėsi lyg namų arešte: geštapo agentai sekė kiekvieną jo žingsnį. Savaime suprantama, tokios sąlygos negalėjo neatsiliepti neigiamai visai karo kampanijai Prancūzijoje. Fiurerio štabas kišosi ir kontroliavo visus Vakarų fronto vado įsakymus. Pats Hitleris sulaikė Romelio tankų armijos perkėlimą iš Kan Kalvados tada, kai dar buvo galima išstumti jūron amerikonų desantus Normandijoje.
Dešimt dienų po pasikėsinimo prieš Hitlerį, rugpjūčio 3 d., amerikiečių tankai pralaužė vokiečių frontą ties Avransu ir nuslinko į rytus, Paryžiaus link. Fon Kliugė jau tada aiškiai suprato, kad karas pralaimėtas. Tačiau, mažai tepisydamas intensyvių priešo aviacijos puolimų, visų kautynių metu, feldmaršalas kas dieną išvykdavo operacijų vieton. Rugpjūčio mėnesį fronto reikalai žymiai pablogėjo. Visiškai nustojęs pasitikėjimo buvusio grandinio kariniu talentu ir strateginiais sugebėjimais, feldmaršalas automatiškai vykdė visus Hitlerio įsakymus, laukdamas neišvengiamai iš to išplaukiančių pasekmių.
Skaityti daugiau: Feldmaršalo Fon Kliugės tragedija
KAZYS PLŪKAS
1967 m. birželio mėn. Karyje, buvo mano kelionės iš Guostagalio į Londoną trumpa santrauka ir mūsų Plūkų šeimos didelė ir žiauri tragedija. Mano tėvas ir trys broliai buvo komunistų nužudyti. Tik aš vienas išlikau gyvas ir todėl jaučiu pareigą dar paminėti mūsų Plūkų giminės praeitį.
Mes labai džiaugėmės nepriklausomos Lietuvos laimingu gyvenimu, kuris mums buvo labai mielas ir sėkmingas. Bet deja, ta laimė pasibaigė su 1940 metų birželio 15 diena, Sovietų armijai okupavus Lietuvą.
Šaulius nuginklavus, mes perėjom į pogrindžio veiklą ir taip buvo pasiruošta tautos visuotinam sukilimui.
Noriu priminti, kad ta rezistencinė kova, kad laisvai gyventume, ne su mūsų karta išaugo, ji buvo jau tęsiama mūsų prosenelių ir prieš tuos pačius barbarus rusus. Pavyzdžiui, mūsų prosenelis buvo grafas, o motina, iš kilnios lietuvių giminės, Jasinskaitė. Švedų karo metu buvo sudeginta jų pilaitė, o rusams įsiviešpatavus Lietuvoje, iš jų buvo atimtos žemės ir atiduotos rusams. Tačiau mūsų seneliai vėl įsigijo ūkius. Kazimieras, kuris buvo apdovanotas Švento Sosto augščiausiu ordenu už nuopelnus lietuvių tautai ir Bažnyčiai, su savo broliu Juozu, įsigijo ūkius Guostagalio kaime, o jų brolis Jordanas įsigijo ūkį tarp Šiaulių ir Kėdainių, gi, jų septynios seserys ištekėjo už stambių ūkininkų, kurių šeimose išaugo daug inteligentų Lietuvai: Kazimieras Paltarokas iškilo į vyskupų sostą, Julius Indrišiūnas į nepriklausomos Lietuvos finansų ministerio postą. Mūsų senelis Kazimieras, su pirmąja žmona Valiulyte, išaugino du sūnus ir dvi dukras, o su antrąja, Keršyte, du sūnus ir vieną dukrą. Visos trys dukros ištekėjo už pasiturinčių ūkininkų, o vyriausias sūnus Petras Plūkas buvo
Gusaras Kazys Plūkas, 1932 m.
Skaityti daugiau: ATSIMINIMŲ NUOTRUPOS
